A-858-131-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Legislator summary
AI generatedpanaikinti Tauragės apskrities viršininko pavaduotojo 2004 m. gruodžio 1 d. įsakymo Nr. V-1600 „Dėl Tauragės apskrities viršininko administracijos 1999-12-16 įsakymo Nr. 2205 papildymo“ dalį – įsakymo 15 punktą, kuriuo buvo patvirtintos T. N. suformuotų žemės sklypų: Nr.1215-1, sklypo plotas 2,53 ha bei 1215-2, sklypo plotas – 1,75 ha ribos bei kadastro specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos;
Legislator headnote
AI generatedA-858-131-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens T. N. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant T. N. ir (duomenys neskelbtini) regioninio parko direkcijai, dėl administracinių aktų panaikinimo.
Full text
Pareiškėja A-B
Administracinė byla Nr. A261-198/2012
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00768-2010-9
Procesinio sprendimo kategorija 11.4.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. sausio 30 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),
sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,
dalyvaujant pareiškėjo atstovei Daliai Žalalytei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens T. N. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant T. N. ir (duomenys neskelbtini) regioninio parko direkcijai, dėl administracinių aktų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Pareiškėjas Klaipėdos apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, (toliau – ir Vyriausiasis prokuroras) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas:
1. panaikinti Tauragės apskrities viršininko pavaduotojo 2004 m. gruodžio 1 d. įsakymo Nr. V-1600 „Dėl Tauragės apskrities viršininko administracijos 1999-12-16 įsakymo Nr. 2205 papildymo“ dalį – įsakymo 15 punktą, kuriuo buvo patvirtintos T. N. suformuotų žemės sklypų: Nr.1215-1, sklypo plotas 2,53 ha bei 1215-2, sklypo plotas – 1,75 ha ribos bei kadastro specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos;
2. panaikinti Tauragės apskrities viršininko 2005 m. gegužės 23 d. įsakymo Nr. V-710 „Dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo arba jų perdavimo nuosavybėn neatlygintinai ir žemės pardavimo Šilalės rajone“ dalį bei šio įsakymo priedo „Piliečių, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į žemę, mišką ir vandens telkinius Šilalės rajone, sąrašas bei grąžinamų natūra, perduodamų neatlygintinai ir parduodamų sklypų kadastro duomenys“ 11 punktą, kuriais T. N. atkurtos nuosavybės teisės į žemę, perduodant nuosavybėn neatlygintinai 2.53 ha dydžio žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime bei 1,75 ha dydžio žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Šilalės rajone;
3. panaikinti Tauragės apskrities viršininko 2005 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 87-13155 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui T. N.“, kuriuo T. N. perduoti neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčiai turėtajam 2,48 ha žemės sklypas ir 1,80 ha miško sklypas (duomenys neskelbtini) kaimuose, Šilalės rajone.
Pareiškėjas prašyme (t. I, b.l. 19-25) paaiškino, kad T. N. yra įgijęs teisę atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės J. S.-B. nuosavybės dalį ir ši teisė neginčijama, tačiau ginčijamais administraciniais aktais T. N. teisė atkurti nuosavybės teisės į žemės sklypą Šilalės rajone (duomenys neskelbtini) kaime – 2,53 ha, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini) bei į žemės sklypą Šilalės rajone (duomenys neskelbtini) kaime – 1,75 ha, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini) realizuota neteisėtai. D. M. kaip pretendentė pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą į J. S.-B. 53,27 ha paveldimas žemes, 2001 m. lapkričio 27 d. sutartimi pardavė T. N. jai priklausančią teisę atstatyti nuosavybės teises į 3 ha žemės, tokiu būdų T. N. įgijo teisę atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės J. S. B. žemės dalį – 2,1 ha plotą, priskirtą valstybės išperkamai žemei. Nuosavybės teisės T. N. atkurtos Tauragės apskrities Šilalės žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2002 m. sausio 15 d. išvados Nr. 87-7152 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ pagrindu. Nurodo, kad T. N. gyvena (duomenys neskelbtini) mstl., kuris ribojasi ne su valstybinio parko – (duomenys neskelbtini) regioninio parko teritorija, o su valstybinės reikšmės keliu Nr. 197, skiriančiu (duomenys neskelbtini) mstl. nuo (duomenys neskelbtini) regioninio parko buferinės apsaugos zonos. Teigia, jog T. N. neatitiko Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje nustatytų sąlygų piliečiams, kuriems tuo metu galėjo būti perduodamas lygiavertis žemės sklypas saugomoje teritorijoje, todėl ginčijami administraciniai aktai priimti pažeidžiant minėtas nuostatas.
Pareiškėjas nurodė, kad T. N. 2004 metais suprojektuotame ir perduotame neatlygintinai nuosavybėn 1,75 ha žemės sklype Nr. 1215-2 (duomenys neskelbtini) kaime, esantis vandens telkinys sklypo perdavimo metu buvo ženkliai didesnis (1,0162 ha ploto), negu nurodyta projektavimo dokumentuose – žemės sklypo Nr. 1215-2 plane (0,05 ha), sudarytame pagal Lietuvos kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, patvirtintą Tauragės apskrities viršininko pavaduotojo 2004 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. V-1600. Atkuriant T. N. nuosavybės teises ir perduodant jam neatlygintinai vandens telkinį, buvo pažeistos ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 9 punkto bei Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, 82 punkto imperatyvios nuostatos ir reikalavimai.
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) atsiliepime į prašymą (t. I, b. l. 166-168) nurodė, kad su pareiškėjo prašymu ir jame išdėstytais argumentais sutinka.
Paaiškino, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis numato, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymu nustatyta tvarka, todėl teismo prašo panaikinti ir žemės sklypų registro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) kaime kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir registro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) kaime kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) Šilalės rajono savivaldybėje registro įrašus.
Trečiasis suinteresuotas asmuo T. N. su prašymu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į prašymą (t. I, b. l. 170-180) nurodė, kad nėra ginčijama jo teisė į nuosavybės atkūrimą. (duomenys neskelbtini) miestelio, kuriame jis gyvena teritorijos ribos sutampa su valstybinės reikšmės keliu Nr. 197, o pastarasis ribojasi su (duomenys neskelbtini) regiono parko buferine apsaugos zona. Prokuroro teiginys, kad ši buferinė zona nepriskiriama (duomenys neskelbtini) regiono parko teritorijai nepagrįstas, nes (duomenys neskelbtini) regioninio parko riba, šio parko funkcinio prioriteto zonos, o taip pat parko apsaugos zonos patvirtintos 2001-11-07 nutarimu Nr. 1314. Tai reiškia, kad buferinės apsaugos zonos turi panašią reikšmę kaip ir visa parko teritorija. Pagal Saugomų teritorijų įstatymo nuostatas tiek valstybiniai (regioniniai) parkai, tiek jų buferinės apsaugos zonos yra skirti iš esmės tam pačiam tikslui – kraštovaizdžiui ir ekosistemoms saugoti, jų ūkiniam naudojimui apriboti. Toks teisinis reglamentavimas duoda pagrindą teigti, kad buferinė apsaugos zona yra taip pat saugoma teritorija, todėl ji priskirtina (duomenys neskelbtini) regioniniam parkui Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalies prasme. Vadinasi, (duomenys neskelbtini) regioninis parkas ribojasi su (duomenys neskelbtini) miesteliu, todėl mano, kad jis atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas piliečiams, kuriems gali būti perduodamas lygiavertis žemės sklypas saugomojoje teritorijoje.
T. N. paaiškino, jog pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnį miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami ir valstybė už juos atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vandenims, kurių plotus tvirtina Vyriausybė. Žemės sklypo perdavimo jam metu, vandens telkinys buvo tokio dydžio, koks yra nurodytas projektavimo dokumente – žemėtvarkos projekte ir žemės sklypo Nr. 1215-2 plane (0,05 ha). 2004 m. tai buvo krūmais ir žole apaugusi bala. Šioje dauboje-pelkėje buvusio kolūkio laikais buvo dirbtinai padarytas tvenkinys, todėl 1995 metais pavasarį darant aerofotografinėje nuotraukoje jis galėjo būti užfiksuotas. Tačiau iširus kolūkiams niekas šių tvenkinių neprižiūrėdavo, vanduo išardė pylimus, todėl per 9 metus jis užpelkėjo, apaugo krūmais, buvo išmontuoti vamzdžiai. Pareiškėjas, išskyrus pateiktas ortofotografinės nuotrauką, kitų duomenų patvirtinančių, kad šis tvenkinys buvo žymiai didesnis nei nurodyta žemėtvarkiniame projekte nepateikė. 2005-2006 metais padarytoje ortofotografinėje nuotraukoje jau užfiksuotas jo išvalytas ir sutvarkytas tvenkinys. Kaip matyti iš žemės sklypo plane esančio įrašo, žemės sklypo ribos buvo paženklintos vietovėje pagal 2004 m. birželio 28 d. žemės sklypo paženklinimo – parodymo aktą. Pažymėjo, kad 0,05 ha ploto vandens telkiniui nebuvo nustatytos specialiosios vandens telkiniu apsaugos sąlygos, nors jos yra nustatomos, kai priimamas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei sprendimo dėl žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai, o tai reiškia, kad pareiškėjo prašyme nurodyto 1,0162 ha ploto vandens telkinio nebuvo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini) regioninio parko direkcija su prašymu sutiko ir prašė jį tekinti.
Atsiliepime į pareiškėjo prašymą (t. I, b.l. 187-188) nurodė iš esmės tuos pačius argumentus, kuriais grindžiamas ir pareiškėjo prašymas.
II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 15 d. sprendimu (t. II, b. l. 69-79) pareiškėjo Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro prašymą patenkino. Teismas panaikino Tauragės apskrities viršininko pavaduotojo 2004 m. gruodžio 1 d. įsakymo Nr. V-1600 „Dėl Tauragės apskrities viršininko administracijos 1999-12-16 įsakymo Nr.2205 papildymo“ dalį – įsakymo priedo „Šilalės rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės suprojektuotos žemėnaudos pagal nustatytas VIII-IX eiles“ 15 punktą, kuriuo patvirtintos suprojektuotos žemėnaudos ir T. N. suformuoti žemės sklypai Nr.1215-1, sklypo plotas -2,53 ha bei Nr. 1215-2, sklypo plotas – 1,75 ha, nuosavybės teisių atkūrimui, nustatytos sklypų ribos, kadastro specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos; Tauragės apskrities viršininko 2005 m. gegužės 23 d. įsakymo Nr.V-710 „Dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo arba jų perdavimo nuosavybėn neatlygintinai ir žemės pardavimo Šilalės rajone“ dalį bei šio įsakymo priedo „Piliečių, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į žemę, mišką ir vandens telkinius Šilalės rajone, sąrašas bei grąžinamų natūra, perduodamų neatlygintinai ir parduodamų sklypų kadastro duomenys“ 11 punktą, kuriais T. N. atkurtos nuosavybės teisės į žemę, perduodant nuosavybėn neatlygintinai 2, 53 ha dydžio žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime bei 1,75 ha dydžio žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Šilalės rajone ir Tauragės apskrities viršininko 2005 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr.87-13155 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui T. N.“, kuriuo T. N. atkurta nuosavybė į tenkančią nekilnojamojo turto dalį 2,10 ha žemės ir perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 2,48 ha žemės sklypą, 1,80 ha miško sklypą, esančius (duomenys neskelbtini) kaimuose, Šilalės rajone.
Vertindamas byloje surinktus įrodymus (t. I, b.l.36, 41, 42, 37-40, 72, 189 ) teismas konstatavo, kad byloje nėra ginčo, jog žemės sklypai, į kuriuos trečiajam suinteresuotam asmeniui buvo atkurtos nuosavybės teisės, Saugomų teritorijų įstatymo ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) prasme yra saugomos teritorijos, t. y. (duomenys neskelbtini) regioninio parko, dalis, todėl turi būti vertinama ar T. N. galėjo būti atkurta nuosavybė šioje saugomoje teritorijoje.
Pagal ginčijamų teisės aktų priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalį Valstybiniuose parkuose, išskyrus Nemuno deltos regioninį parką, ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu neskaidant sklypo į dalis, išskyrus asmeninio ūkio žemę, tik tiems piliečiams, kurie šiose teritorijose naudoja žemę asmeniniam ūkiui arba kurie iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir turėjo nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar butus, jų dalis valstybiniame parke ir valstybiniame draustinyje bei su jais besiribojančiuose kaimuose ir miesteliuose, taip pat iki 2001 m. rugpjūčio 17 d.
šiose teritorijose gyvenusiems piliečiams, kurių sutuoktiniai šiose teritorijose turėjo gyvenamąjį namą ar butą, jų dalį. Teismas nustatė, kad T. N. ir jo sutuoktinės R. N. deklaruota gyvenamoji vieta yra Šilalės r. sav., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) mst., Šilalės 15 (t. I, b.l.43-50) ir T. N. vardu šiuo adresu įregistruoti jam nuosavybės teise priklausantys pastatai (t. I, b. l. 51-53). Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. 1314 patvirtintas (duomenys neskelbtini) regioninio parko, jo zonų ir parko apsaugos zonos ribas ir (duomenys neskelbtini) regioninio parko zonavimo pagrindines nuostatas, (duomenys neskelbtini) miestelis nėra (duomenys neskelbtini) regioninio parko teritorijoje, o taip pat nesiriboja su (duomenys neskelbtini) regioniniu parku.
Šias aplinkybes patvirtina ir 2010 m. lapkričio 12 d. (duomenys neskelbtini) regioninio parko direkcijos raštas Nr. 207 ir teikiama planinė medžiaga (t. I, b. l. 54-57). Teismas padarė išvadą, kad trečiojo suinteresuotojo asmens atstovės argumentai, kad (duomenys neskelbtini) miestelis ribojasi su buferine (duomenys neskelbtini) regioninio parko zona, todėl laikytinas besiribojančiu miesteliu, nepagrįsti, kadangi buferinė apsaugos zona nėra (duomenys neskelbtini) regioninio parko dalis ir tarp miestelio ir regioninio parko yra nustatyta buferinė vizualinės apsaugos zona, kuri jau nėra regioninio parko dalimi.
Teismas pažymėjo, kad vizualinė apsaugos zona nėra įvardijama ir (duomenys neskelbtini) regioninio parko zonavimo pagrindinių nuostatų III skyriuje kaip apsaugos, rekreacinės, ūkinės ir gyvenamosios zonos dalis. Teismas padarė išvadą, kad T. N. negalėjo būti žemėtvarkos projekto rengimo metu formuojami nuosavybės teisių atkūrimui žemės sklypai ir atkuriama nuosavybės teisė į žemės sklypus (duomenys neskelbtini) regioninio parko teritorijoje, kadangi nei jis, nei jo sutuoktinė iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. negyveno ir neturėjo nuosavybės teise gyvenamųjų namų ar butų, jų dalių valstybiniame parke ir valstybiniame draustinyje bei su jais besiribojančiuose kaimuose ir miesteliuose, bei iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. nebuvo patvirtintas žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuriuo (duomenys neskelbtini) regioniniame parke jam būtų suformuotas sklypas nuosavybės teisių atkūrimui įvardijamu būdu.
Teismas konstatavo, kad T. N. negalėjo būti laikomas tinkamu subjektu, kuriam būtų galima atkurti nuosavybę (duomenys neskelbtini) regioninio parko teritorijoje, todėl Tauragės apskrities viršininko administracijos priimti administraciniai aktai formuojant sklypus nuosavybės teisių atkūrimui ir atkuriant nuosavybę T. N. (duomenys neskelbtini) regioninio parko teritorijoje savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams ir yra neteisėti iš esmės, todėl naikintini. Būtent tokia teisminė praktika dėl administracinių aktų panaikinimo yra formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, nustačius, kad asmuo neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą saugomoje teritorijoje (žr.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A63-323/2011; Nr. A858-279/2011).
Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2007 m. liepos 5 d. nutarime, byla Nr. 03/04-15/04-05/06 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo valstybiniuose parkuose ir draustiniuose“, aiškindamas įstatymo leidėjo įgalinimus būtent dėl šioje byloje taikomų įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai, konstatavo, kad įstatymų leidėjas, turėdamas įgaliojimus nustatyti ir tokį piliečių nuosavybės teisių atkūrimo būdą, kad, nesant galimybės gražinti natūra būtent to žemės, miško, vandens telkinio ploto, kuris asmeniui nuosavybės teise priklausė iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo, nuosavybės teisės yra atkuriamos asmeniui suteikiant lygiavertį žemės, miško, vandens telkinio plotą kitoje vietovėje, pagal Konstituciją negali nustatyti tokio nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo, kad asmeniui vietoje jo kitoje vietovėje turėto žemės, miško, vandens telkinio kaip lygiavertis turtas būtų perduodama nuosavybėn žemė, miškas, vandens telkinys, kurie yra vietovėse, priskirtose ypač vertingų vietovių kategorijai. Toks teisinis reguliavimas sudarytų teisines prielaidas atsirasti sunkiai kontroliuojamiems ypač vertingų vietovių kokybiniams pokyčiams ir būtų nesuderinamas su Konstitucijos 54 straipsniu, 128 straipsnio 2 dalimi, konstituciniu teisinės valstybės principu.
Teismas pažymėjo, kad byloje kyla ginčas dėl vandens telkinio buvimo rengiant žemėtvarkos projektą, todėl būtina įvertinti vandens telkinio teisinio statuso klausimą.
Atsakovo atstovo teigimu, įvardijamame 1,75 ha žemės sklype vandens telkinio žemės reformos žemėtvarkos projekto tęstinumo rengimo metu nebuvo. Trečiasis suinteresuotas asmuo T. N. nurodė, kad įvardijamame sklype kolūkinės santvarkos metu buvo įrengti vandens telkiniai, tačiau prasidėjus privatizacijos laikotarpiui buvo sugadintos telkinio pralaidos, pavogti metaliniai vamzdžiai, sugriauti pylimai, dėl ko iš šiame sklype įvardijamo vandens telkinio buvo likusi tik užpelkėjusi vietovė. Pateikus prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir nuosavybės teisių atkūrimui suformavus žemės sklypą, dar nepriėmus sprendimo, jis atstatė pylimą, įrengė pralaidą, dėl ko žemės sklype atsirado vandens telkinys vietoje įvardijamo registre 5 arų telkinio. Neneigė, kad vandens telkinys ir po nuosavybės teisių atkūrimo nėra įregistruotas Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastre, bei nėra gavęs nustatyta tvarka leidimo dėl vandens telkinio įrengimo.
Teismas analizuodamas Lietuvos Respublikos Vandens įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, 2000 m. rugsėjo 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1114 patvirtintų Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastro nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 1 punkto (akto redakcija, galiojusi nuo 2004 m. birželio 13 iki 2009 m. rugpjūčio 30 d.), 3, 19, 21, 22 punktų, 2004 m. gruodžio 28 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-695 (akto redakcija, galiojusi nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 18 d.) patvirtintų Duomenų, teikiamų registruoti Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių valstybės kadastre, rengimo metodikos (toliau– ir Metodika) 1, 3, 5, 7 punktų nuostatas, pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas tiek ginčijamo žemėtvarkos projekto tęstinumo rengimo metu, tiek ginčijamų administracinių aktų atkuriant nuosavybės teisę priėmimo metu numatė, kad Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastro objektu yra ežerai ir tvenkiniai, kurių vandens paviršiaus plotas ne mažesnis kaip 0,5 hektaro (3.2 punktas), todėl pareiškėjo įvardijamas vandens telkinys, į kurį nepagrįstai atkurta nuosavybės teisė turėjo būti įregistruotas jo savininko arba savininko įgalioto asmens Kadastro tvarkymo įstaigoje pateikiant visus turimus kadastrinius duomenis apie naujai įrengtą vandens telkinį pagal Metodikos priede pateiktą Struktūrą.
Teismui, remdamasis (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto tęstinumo tekstinės ir planine medžiaga (bylos priedas Nr. 5), nustatė, kad nuosavybės teisių atkūrimui suformuotame žemės sklype Nr. 1215-2 joks vandens telkinys nepažymėtas. Iki nuosavybės teisių atkūrimo ir rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą įvardijamo žemės sklypo statusas buvo laisva valstybinio fondo žemė ir formuojami žemės sklypai nuosavybės teisių atkūrimui. Nuostatų 23 punkte (akto redakcija, galiojusi nuo 2004 m. birželio 13 d. iki 2009 m. rugpjūčio 30 d.) įvardinti kadastro duomenų teikėjai, teikiantys duomenis kadastro tvarkytojui, tame tarpe ir Nacionalinė žemės tarnyba, todėl ši institucija privalėjo teikti duomenis apie įvardijamame žemės sklype esantį vandens telkinį ir šis telkinys aukščiau nustatyta tvarka privalėjo būti įregistruotas Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastre.
Pagal Nuostatų 21 punktą vandens telkinys laikomas įregistruotu, kai kadastro tvarkymo įstaiga, patikrinusi registruoti pateiktus duomenis, priima sprendimą jį įregistruoti, įtraukia duomenis į kadastro duomenų bazę ir išduoda duomenų teikėjui pažymą apie objekto įregistravimą, todėl nesant įregistruotam vandens telkiniui šiame registre, nėra teisinių prielaidų konstatuoti, kad 2004 m. gruodžio 1 d. Tauragės apskrities viršininko administracijos viršininko įsakymu Nr. V-1600 patvirtintame žemės reformos žemėtvarkos projekte suformuotame žemės sklype Nr. 1215-2 nepagrįstai nepažymėtas vandens telkinys.
Nacionalinei žemės tarnybai disponuojant skaitmeniniais rastiniais ortofotografiniais žemėlapiais su vandens telkinio ribomis, pažymėtomis Lietuvos Respublikos teritorijos georeferencinio pagrindo duomenų bazėje GDB10Lt (b. l. 68-71) ir esant vienu iš Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastro objektų duomenų teikėju, teikiančiu duomenis kadastro tvarkytojui, kilo pareiga prieš atkuriant nuosavybę įregistruoti vandens telkinį aukščiau nustatyta tvarka. Tik aukščiau nustatyta tvarka įregistravus vandens telkinį buvo galima taikyti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies nuostatas, reglamentuojančias perdavimo neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčio turėtajam vandens telkinio už išperkamą arba neišlikusį vandens telkinį.
Teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju pačios valstybės institucijos atsakingos už vandens telkinių įregistravimą bei institucijos atsakingos už nuosavybės teisių atkūrimą nesiėmė veiksmų aukščiau aptartąja tvarka įregistruoti vandens telkinį Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastre, todėl pareiškėjo argumentai, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui nuosavybės teisės į 1,75 ha žemės sklypą Nr. 1215-2 (duomenys neskelbtini) kaime, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atkurtos pažeidžiant ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies nuostatas, bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarko 82 punkto nuostatas (2001 m. lapkričio 12 d. nutarimo Nr. 1347 (nuo 2001 m. lapkričio 17 d.)(Žin., 2001, Nr. 96-3393 redakcija) yra nepagrįsti.
Tačiau teismas pabrėžė, kad net ir konstatavus, kad ši pareiškėjo argumentų dėl administracinių aktų panaikinimo dalis atmestina kaip nepagrįsta, tai nėra teisinė prielaida pripažinti jog asmeniui nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą yra atkurta teisėtai ir teismas dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo kitais aspektais jau pasisakė šiame teismo sprendime.
Teismas taip pat pažymėjo, kad teisminio nagrinėjimo metu nustatytieji teisinio reglamentavimo pažeidimai, kuriais T. N. nesilaikė žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytos pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties – žemės ūkio, naudojimo būdo – kiti žemės ūkio paskirties sklypai sąlygų, nes įrengė 12173 kv. m ploto vandens telkinį neturint tam leidimo, nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku, todėl atskirai nevertinami ir dėl jų nepasisakoma. Tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, kad žemės sklypų naudojimo pagal jos tikslinę paskirtį priežiūra saugomoje teritorijoje buvo (duomenys neskelbtini) regioninio parko direkcijos prerogatyva. Nežiūrint nustatytų pažeidimų, (duomenys neskelbtini) regioninio parko direkcija administruodama saugomą teritoriją iki šiol nesiėmė jokių veiksmų reaguodama į tai, kad įvardijamame žemės sklype pagal sklypo viešojo registro duomenis turi būti 5 arų vandens telkinys, o ne 1,2 ha ploto vandens telkinys. Ši valstybinę saugomos teritorijos priežiūrą vykdanti institucija 2010 m. birželio 29 d. pritarė ir laikino statinio projektui. Prašant suderinimo šiai institucijai buvo pateiktas 2006 m. kovo 14 d. pažymėjimas, kuriame būtent ir nurodyta, kad įvardijamame žemės sklype turi būti 5 arų vandens telkinys, o ne 1,2 ha vandens telkinys, tačiau laikino statinio derinimas buvo atliktas neteikiant jokių pastabų dėl žemės sklypo tikslinės naudojimo paskirties. Teisminio nagrinėjimo metu (duomenys neskelbtini) regioninio parko atstovas teismui negalėjo argumentuotai paaiškinti dėl kokių priežasčių saugomą teritoriją administruojanti institucija nesiėmė jokių veiksmų, įpareigodama žemės sklypo savininką atkurti nustatytą viešajame registre sklypo tikslinę naudojimo paskirtį ar įteisinti esamą faktinę padėtį.
Teismas, vertindamas, ar nagrinėjamu atveju yra viešasis interesas, bei ar prokuroras nagrinėjamu atveju gina būtent viešąjį, o ne privatų kitų asmenų interesą, rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 20 d. nutartimis administracinėse bylose Nr. A63-323/2011, Nr. A858-279/2011, Nr. A146–335/2008, A17-742/2007, Nr. A17-742/2007, Nr. A3-11/2004, Nr. A146–335/2008, Nr. A17-742/2007, Nr. A14-86/2007, Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006 m. kovo 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2006, analizavo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (toliau – ir Prokuratūros įstatymas) 19 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalies nuostatas.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas ginčija administracinius aktus, kuriais trečiajam suinteresuotam asmeniui atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) regioninio teritorijoje. Kadangi pareiškėjo ginčijamais administraciniais aktais buvo neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės saugomoje teritorijoje, reikalavimas šiuos aktus panaikinti dėl juos priimant padarytų teisės aktų pažeidimų yra keliamas srityje, susijusioje su viešojo intereso gynimu. Teismas padarė išvadą, kad prokuroro reikalavimas panaikinti ginčijamus administracinius aktus gali būti siejamas su viešojo intereso apgynimu.
Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas kaip vieną iš aplinkybių, kada prokuroras privalo kreiptis į teismą gindamas viešąjį interesą, nurodo kitų institucijų pareigūnų, tarnautojų ar jiems prilygintų asmenų, privalančių ginti viešąjį interesą, nesiėmimą priemonių pažeidimams pašalinti (Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalis). Įgyvendinant viešąjį interesą nuosavybės teisių atkūrimo srityje visuomenės vardu veikia už atitinkamą sritį atsakingos institucijos. Nagrinėjamoje byloje prokuroras prašo panaikinti Tauragės apskrities viršininko sprendimus, tai yra susidaro situacija, kurioje prokuroras pradeda ginti viešąjį interesą, kurį netinkamai įgyvendino apskrities viršininko administracija, turėjusi tai padaryti pagal įstatymą. Be to, institucija, nevykdanti jai paskirtos funkcijos, turi būti atsakinga už atsiradusias tokių veiksmų teisines pasekmes. Kadangi Tauragės viršininko administracija, privalėjusi užtikrinti, kad visais jos veiklos klausimais priimti sprendimai atitiktų įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, nesiėmė įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintų priemonių, kad nebūtų priimti ginčijami sprendimai, prokuroras privalėjo kreiptis į teismą gindamas viešąjį interesą.
Teismas pažymėjo, kad nors trečiasis suinteresuotas asmuo kelia klausimą dėl teisinio tikrumo ir teisinių santykių stabilumo, jog nuo ginčijamų teisės aktų priėmimo yra praėję daug laiko, todėl turėtų būti vadovaujamasi teisėtų lūkesčių principu, toks argumentas atmestinas. Šiuo atveju manytina, kad nustačius, jog ginčijami teisės aktai buvo priimti pažeidžiant imperatyvias aukštesnės galios teisės aktų normas, nėra pagrindo teigti, kad neteisėtų sprendimų pagrindu gali susiformuoti teisėti lūkesčiai. Atsižvelgiant į pareiškėjo siekiamo apginti viešojo intereso pobūdį – siekiama apsaugoti itin vertingą teritoriją, teismas nesutiko su trečiojo suinteresuoto asmens argumentu, kad tokiomis aplinkybėmis jo privačiam interesui, atsižvelgiant į nuo ginčijamų teisės aktų priėmimo momento praėjusį ilgą laiką, teiktinas prioritetas.
Teismas nurodė, kad Tauragės apskrities viršininkas ginčijamais aktais (jų dalimis) iš esmės pripažino, jog trečiasis suinteresuotas asmuo atitinka teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus ir turi teisę pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija konstatavo, jog ginčijamų aktų priėmimas trečiajam suinteresuotam asmeniui sukūrė teisėtą lūkestį, kad teisės aktų nustatyta tvarka nuosavybės teisės bus atkurtos (žr., pvz., Europos žmogaus teisių teismo 2003 m. kovo 6 d. sprendimą Jasiūnienė prieš Lietuvą (pareišk. Nr. 41510/98); 2004 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Kopecky prieš Slovakiją (pareišk. Nr. 44912/98). Todėl teismo sprendimo, kuriuo ginčijami teisės aktai (jų dalys) panaikinami, priėmimas negali būti traktuojamas kaip užkertantis kelią įgyvendinti minėtą teisę. Priešingai, panaikinus ginčijamus aktus (jų dalis), nuosavybės teisių atkūrimo procedūra teisės aktų nustatyta tvarka ir vadovaujantis juose įtvirtintais principais bei normomis privalo būti tęsiama ir per protingą terminą privalo būti priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A858-279/2011).
III. Trečiasis suinteresuotas asmuo T. N. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Apeliacinis skundas (t. II, b. l. 83-87) grindžiamas šiais argumentais:
1. Proporcingumo principas reikalauja, kad teisinių pasekmių (sankcijos) dydis būtų adekvatus teisės aktų pažeidimų, jeigu tokie pažeidimai yra nustatomi, pobūdžiui ir jo padariniams. Panaikinus administracinius aktus apelianto interesams būtų padaryta neadekvačiai didelė žala. Žemės reforma Lietuvoje yra faktiškai pasibaigusi, laisvų žemės plotų daugiau nebėra, todėl panaikinus administracinius aktus, apelianto teisė į nuosavybės teisių atkūrimą perduodant neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypą nebus įgyvendinta.
Ginčo sklypai nėra tokia teritorija, į kurią negalėtų būti atkuriama nuosavybė ar kuri negalėtų būti nuomojama, todėl šioje byloje ginamas viešasis interesas nėra proporcingas apelianto nuosavybės teisėms daromai žalai.
2. Administracinėje byloje Nr. A17 -742/2007 teisėjų kolegija pažymėjo, kad galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis administracinę bylą pagal prokuroro prašymą. LVAT jurisprudencijoje (adm. bylos Nr. A63-323/2011, Nr. A858-279/2011) formuojama praktika, kad viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, bet tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis numato, kad nuosavybė yra neliečiama, todėl apeliantas jau 7 metus turi teisėtus lūkesčius valdyti, naudoti ir disponuoti ginčo žemės sklypais, kurie jam priklauso nuosavybės teise.
3. Jeigu 2005 m. gegužės 23 d. apeliantui būtų buvusi atkurta nuosavybės teisė į kitus žemės ūkio paskirties žemės sklypus, jis nuo to laiko iš valstybės būtų gavęs pinigines išmokas, kurios mokamos ūkininkams už šienaujamas pievas ar ariamus žemės plotus. Atkūrus T. N. nuosavybės teises į ginčo žemės sklypus, valstybė nemokėjo jokių piniginių išmokų.
4. Teismas netinkamai aiškino Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje numatytą sąvoką „besiribojančiuose“. Apelianto gyvenamasis namas yra prie pat ginčo sklypų (nutolęs apie 3 km). (duomenys neskelbtini) miestelis yra (duomenys neskelbtini) regioninio parko buferinėje apsaugos zonoje (už 1,2 km. nuo jos prasideda (duomenys neskelbtini) regioninio parko apsaugos zona), todėl (duomenys neskelbtini) miestelis, kuris yra buferinėje apsaugos zonoje, tiesiogiai ribojasi su saugoma teritorija.
Nacionalinė žemės tarnybos Šilalės žemėtvarkos skyrius atsiliepime nurodė, kad 2010 m. rudenį Klaipėdos apygardos prokuratūrai atliekant tyrimą pagal gautą piliečių prašymą buvo gautos išvados iš (duomenys neskelbtini) regioninio parko direkcijos, kad (duomenys neskelbtini) regioninis parkas nesiriboja su (duomenys neskelbtini) miesteliu, nes juos skiria respublikinės reikšmės kelias Vėžaičiai-Kryžkalnis. Taigi tiek (duomenys neskelbtini) regioninio parko direkcija, tiek ir atsakovas pripažino, kad (duomenys neskelbtini) regioninį parką ir (duomenys neskelbtini) miestelį skiria tik valstybinės reikšmės kelias Nr. 197. Tačiau valstybinės reikšmės kelias Nr. 197, kuris kerta (duomenys neskelbtini) miestelį Atkūrimo įstatymo normų taikymo ir aiškinimo aspektu neturi jokios prasmės, nes tiek vienoje, tiek ir kitoje kelio pusėje yra buferinė apsaugos zona, kuri ribojasi su (duomenys neskelbtini) regioniniu parku, t. y. saugoma teritorija.
Todėl nepagrįsta teismo išvada, kad T. N. negyveno miestelyje, besiribojančiame su saugoma teritorija.
5. Teismas neįvertino aplinkybės, kad T. N. gyvenamasis namas nuo (duomenys neskelbtini) regioninio parko yra nutolęs tik 1,2 km atstumu.
6. Vandens telkiniai J. S.-B. nuosavybės dokumentuose buvo užfiksuoti. Tai teisme patvirtino ir Nacionalinės žemės tarnybos atstovas. Tačiau vandens telkinys nebuvo užfiksuotas išvadoje, kuri buvo pagrindas atkurti nuosavybės teises. Tai yra techninė klaida ir žemės reformą vykdžiusių asmenų aplaidumas. Faktinės aplinkybės patvirtina, kad J. S.-B. turėjo atkūrimo teise į vandens telkinius, todėl T. N. buvo teisėtai atkurta nuosavybės teisė į 1,75 ha žemės sklypą, kuriame buvo 0,05 ha vandens telkinys.
Trečiasis suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini) regioninio parko direkcija su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą (t. II, b.l. 104-105) nurodė, kad (duomenys neskelbtini) regioninio parko direkcija nėra ta institucija, kuri kiekvienu atveju tikrina ar teisėtai priklauso žemės sklypas vienam ar kitam piliečiui.
(duomenys neskelbtini) regioninio parko direkcija nėra atsakinga už Žemės Reformos vykdymą, tai yra neatsakinga už žemės sklypų formavimą, bei paskirčių nustatymą.
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą (t. II, b.l. 106-108) nurodė, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) regioninio parko buferinė apsaugos zona pagal patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. lapkričio 7 d. nutarimą Nr. 1314 „Dėl (duomenys neskelbtini) regioninio parko jo zonų ir parko apsaugos zonos ribų patvirtinimo“ (duomenys neskelbtini) regioninio parko buferinė vizualinės apsaugos zona ribojasi su Valstybinės reikšmės keliu Nr. 197 ir (duomenys neskelbtini) miestelis, kuriame gyvena T. N., nepatenka į šio parko apsaugos zoną.
Pareiškėjas Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą (t. II, b.l. 109-111) nurodė, kad:
1. nustačius, kad nuosavybės teisė buvo įgyta neteisėtai, asmens teisės į ginčo nuosavybės objektą negali būti ginamos taip pat kaip ir teisėtai įgyta nuosavybė.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad neteisėtai įgytas turtas netampa jį įsigijusio asmens nuosavybe; taigi toks asmuo neįgyja nuosavybės teisių, saugomų pagal Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2000 m. liepos 5 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ne teisės pagrindu teisė negali atsirasti (pvz., Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 30 d. nutarimas). Todėl apelianto privatus interesas, įgyvendintas netesėtai priimtų administracinių aktų pagrindu, negali būti laikomas viršesniu už byloje siekiamą apginti viešąjį interesą, pasireiškiantį skaidriu nuosavybės teisių atkūrimo proceso užtikrinimu, parenkant pageidaujamą gauti ekvivalentine natūra žemės sklypą, tinkamu valstybės institucijų funkcijų vykdymu, priimant administracinius aktus pagal suteiktą kompetenciją bei itin vertingos teritorijos apsaugojimo siekiu. Valstybiniai parkai yra laikomi ypač vertingomis teritorijomis (Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas). Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tinkama saugomų teritorijų (vertingų vietovių) apsauga yra suinteresuota visa visuomenė, todėl interesas, kad bet kokia veikla, galinti turėti neigiamos įtakos minėtoms teritorijoms, būtų vykdoma griežtai laikantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir jiems neprieštaraujančių kitų teisės aktų reikalavimų, yra laikytinas viešuoju interesu, kurį įstatymais suteiktos kompetencijos ribose privalo ginti prokuroras. Pažymėtina, jog teismo sprendimo, kuriuo ginčijami teisės aktai (jų dalys) panaikinami, priėmimas negali būti traktuojamas kaip užkertantis kelią įgyvendinti teisę pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą.
2. (duomenys neskelbtini) miestelis nepatenka į (duomenys neskelbtini) regioninio parko teritoriją. (duomenys neskelbtini) miestelis ribojasi ne su valstybinio parko – (duomenys neskelbtini) regioninio parko teritorija, o su valstybinės reikšmės keliu Nr. 197, skiriančiu (duomenys neskelbtini) miestelį nuo (duomenys neskelbtini) regioninio parko buferinės apsaugos zonos. Tarp (duomenys neskelbtini) miestelio bei regioninio parko nustatyta buferinė vizualinės apsaugos zona nėra regioninio parko dalis.
3. Faktą jog D. M. neturėjo nuosavybės teisės į vandens telkinius patvirtina Tauragės apskrities 2002 m. sausio 15 d. išvada Nr. 87-7152, Tauragės apskrities administracijos Šilalės rajono žemėtvarkos skyriaus 2001 m. lapkričio 27 d. pažyma Nr. 1-93-774 „Dėl nuosavybės teisės patvirtinančių dokumentų“. Minėti dokumentai yra oficialūs dokumentai, sukuriantys ilgalaikes teisines pasekmes, o kitų duomenų pagrindžiančių D. M. nuosavybės teisę į vandens telkinius, byloje nėra. Apelianto vertinimas, jog minėtuose dokumentuose yra padaryta techninė klaida, yra nepagrįsti byloje esančiais įrodymais.
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė paaiškino apeliacinio skundo argumentus ir prašė apeliacinį skundą patenkinti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. Bylos ginčas yra dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo teisėtumo.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad administraciniai aktai, kuriais trečiajam suinteresuotam asmeniui T. N. atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) regioninio teritorijoje yra neteisėti ir juos panaikino.
Trečiasis suinteresuotas asmuo T. N., nesutikdamas su pirmosios instancijos tesimo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo nesutikimo argumentais.
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 2 dalies nuostata, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Pirmosios instancijos tesimas šioje byloje įvertinęs ginčo pobūdį bei suformuotą teismų praktiką pagrįstai pripažino, kad šioje byloje yra ginamas viešasis interesas ir prokuroras nagrinėjamu atveju gina viešąjį, o ne privačių asmenų interesą.
Dėl nuosavybės teisų atkūrimo į 2, 53 ha dydžio žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esanti (duomenys neskelbtini) kaime Šilalės rajone teisėtumo.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes ir pagrįstai pripažino, kad T. N. nuosavybės teisės į žemės sklypą, perduodant nuosavybėn neatlygintinai 2, 53 ha dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Šilalės rajone, atkurtos neteisėtai.
Byloje yra įrodyta, kad minėtas žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra (duomenys neskelbtini) regioninio parko teritorijoje (t. I, b. l. 39-40).
Nuosavybės teisių atkūrimo metu galiojusia Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalimi buvo nustatyta, kad Valstybiniuose parkuose, išskyrus Nemuno deltos regioninį parką, ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu neskaidant sklypo į dalis, išskyrus asmeninio ūkio žemę, tik tiems piliečiams, kurie šiose teritorijose naudoja žemę asmeniniam ūkiui arba kurie iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir turėjo nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar butus, jų dalis valstybiniame parke ir valstybiniame draustinyje bei su jais besiribojančiuose kaimuose ir miesteliuose, taip pat iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. šiose teritorijose gyvenusiems piliečiams, kurių sutuoktiniai šiose teritorijose turėjo gyvenamąjį namą ar butą, jų dalį (2001 m. gruodžio 11 d. įstatymo Nr. IX-639 redakcija, galiojusi iki 1999 m. birželio 2 d.).
Byloje nėra įrodymų, kad trečiasis suinteresuotas asmuo T. N. nuosavybės teisių atkūrimo metu (duomenys neskelbtini) regioninio parko teritorijoje naudojo žemę asmeniniam ūkiui arba iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir turėjo nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar butus, jų dalis minėtame parke bei su juo besiribojančiuose kaimuose ir miesteliuose, taip pat iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. šioje teritorijoje jo sutuoktinis turėjo gyvenamąjį namą ar butą, jų dalį.
Šias aplinkybės teismas pagrindė tinkamais įrodymais ir teismas sutinka su jų vertinimu. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo bei atsakovo argumentus patikrino ir pripažino juos pagrįstais. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. 1997m.gruodžio 19 sprendimas byloje Helle v. Finland). Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir įvertinęs apeliacinio skundo argumentus konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai, kad nuosavybės teisės į žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atkurtos teisėtai yra nepagrįsti.
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apelianto atstovė pateikė VĮ Registrų centro Tauragės filialo 2005 m. balandžio 20 d. pažymėjimą ir paaiškino, kad T. N. nuosavybės teise valdė ir naudojo žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 0,6400 ha ploto, esanti Šilalės rajone, Vabalų kaime, kuris ribojasi su (duomenys neskelbtini) regioninio parko teritorija. Šis įrodymas nepaneigia pirmosios instancijos tesimo padarytų išvadų, kad T. N. neturėjo teisės į žemės sklypą, esanti (duomenys neskelbtini) regioninio parko teritorijoje, kadangi minėtas VĮ Registrų centro Tauragės filialo 2005 m. balandžio 20 d. pažymėjimas patvirtina, jog T. N. valdomas žemės sklypas Vabalų kaime nepatenka į (duomenys neskelbtini) regioninio parko teritoriją. Todėl T. N. situacija neatitinka Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalies (2001 m. gruodžio 11 d. įstatymo Nr. IX-639 redakcija) sąlygos, pagal kurią atkurti teisę į sklypą valstybiniame parke turi tik tie asmenys, kurie šiose teritorijose naudoja žemę asmeniniam ūkiui. Besiribojančių žemės sklypų savininkai, pagal galiojusio įstatymo redakciją, neįgijo teisės pretenduoti į nuosavybės teisų atkūrimą į žemę, esančią valstybiniuose parkuose.
Administracinių aktų, kuriais buvo atkurta nuosavybės teises į žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį valstybės saugomojoje teritorijoje, panaikinimas šiuo atveju yra būtina ir proporcinga priemonė viešajam interesui apginti. T. N. atkūrimo teisę į žemės sklypą yra nusipirkęs iš kito asmens, jis pats pasirinko atkūrimo būdą ir vietą. Todėl turėjo galimybę žinoti nuosavybės teisių atkūrimo tvarką valstybės saugomojoje teritorijoje ir elgdamasis sąžiningai bei protingai galėjo numatyti ir tokiu būdu išvengti jam nepalankių pasekmių dėl neteisėto nuosavybės teisių atkūrimo valstybės saugomojoje teritorijoje.
Šis teismo sprendimas nepanaikina T. N. teisės tęsti nuosavybės teisių atkūrimą į žemę iš naujo jo pasirinktu būdu panaikintos teisės į žemės sklypą apimtyje.
Remiantis šiais argumentais apeliacinis skundas aptartoje dalyje netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 1,75 ha dydžio žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esanti (duomenys neskelbtini) kaime, Šilalės rajone, teisėtumo.
Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad į minėtą žemės sklypą T. N. nuosavybės teisės buvo atkurtos neteisėtai, nes į žemės sklypą pateko 1,2173 ha dydžio vandens telkinys.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog T. N., remiantis Tauragės apskrities 2002 m. sausio 15 d. išvada Nr. 87-7152 neįgijo nuosavybės teisių atkūrimo į vandens telkinį, o tik į 1991 Lt vertės žemę. Todėl pagrįstai buvo pripažinta, jog nuosavybės teisės į vandens telkinį buvo atkurtos nepagrįstai. Tačiau T. N. pagrįstai buvo atkurtos nuosavybės tesės į žemę, todėl naikinti aktus, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į žemę pilna apimtimi, nebuvo pagrindo. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad T.
N. žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) yra pastatęs ir valdo statinį (pavėsinę), kuri įregistruota Nekilnojamo turto registre 2011 m. liepos 27 d. Todėl šiam ginčui yra reikšminga nustatyti, kokį žemės sklypo plotą valdo T. N. ir kokia dalis vandens telkinio patenka į 1,75 ha plotą, į kurį atkurtos nuosavybės teisės. Žemės sklypo plano ribos, patvirtintos 2004 m. gruodžio 1 d. kelia abejonių – ar visas vandens telkinys pateko į T. N. suformuotą žemės sklypą (t. I, b. l. 64). Lietuvos Respublikos teritorijos georeferencinio pagrindo duomenų bazės GDB10LT vandens telkinio ribos nėra neginčijamas įrodymas, patvirtinantis, kad visą vandens telkinį valdo T.
N., nes pateiktame plane nėra pažymėtos T. N. valdomo žemės sklypo ribos. Taip pat būtina tikrinti apelianto nurodytas aplinkybes, kad jis atliko vandens telkinio tvarkymo darbus ir galimai dėl to vandens telkinio ribos galėjo prasiplėsti į T. N. valdomo žemės sklypo pusę. Šioms aplinkybėms patikrinti būtina rinkti įrodymus, siekiant išsiaiškinti, kokios faktiškos tvenkinio ribos buvo rengiant žemės sklypo planą nuosavybės teisių atkūrimo metu. Tik nustačius koks realiai vandens telkinio plotas pateko į T. N. žemės sklypą, nuosavybės teisių atkūrimo metu būtų pagrindas tokioje dalyje naikinti administracinius aktus dėl nuosavybės teisų atkūrimo T.
N.. Šiuo metu neginčijamai yra įrodyta, kad į žemės sklypą pateko 0,05 ha vandenų. Ar T. N. galimai neteisėtai valdo didesnį vandenų plotą būtina tirti ir tam rinkti naujus įrodymus. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl nuosavybės teisų atkūrimo T. N. į 1,75 ha dydžio žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Šilalės rajone, naikintinas ir šioje dalyje perduotinas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Nagrinėjant bylą iš naujo būtina pasiūlyti šalims teikti papildomus įrodymus.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu teisėjų kolegija
n u t a r i a:
T. N. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 15 d. sprendimą dalyje dėl 2004 m. gruodžio 1 d. įsakymo Nr. V-1600 „Dėl Tauragės apskrities viršininko administracijos 1999-12-16 įsakymo Nr. 2205 papildymo“ dalies – įsakymo priedo „Šilalės rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės suprojektuotos žemėnaudos pagal nustatytas VIII-IX eiles“ 15 punkto, kuriuo patvirtintos suprojektuotos žemėnaudos ir T. N. suformuoti žemės sklypas Nr. 1215-2, sklypo plotas – 1,75 ha, nuosavybės teisių atkūrimui, nustatytos sklypų ribos, kadastro specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos; Tauragės apskrities viršininko 2005 m. gegužės 23 d. įsakymo Nr.V-710 „Dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo arba jų perdavimo nuosavybėn neatlygintinai ir žemės pardavimo Šilalės rajone“ dalį bei šio įsakymo priedo „Piliečių, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į žemę, mišką ir vandens telkinius Šilalės rajone, sąrašas bei grąžinamų natūra, perduodamų neatlygintinai ir parduodamų sklypų kadastro duomenys“ 11 punktą, kuriais T. N. atkurtos nuosavybės teisės į žemę, perduodant nuosavybėn neatlygintinai 1,75 ha dydžio žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Šilalės rajone panaikinimo ir šioje dalyje bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai
Antanas Ablingis Stasys Gagys Romanas Klišauskas