2017-06-12 Nr. AB-11859-3-64-3-02015-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-584-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02015-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 36

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato sprendimo panaikinimo,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. J. skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas) Viešosios tvarkos biuro Licencijavimo skyriaus 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. 15-IL-40-00566-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas paaiškino, kad jis 2015 m. balandžio 10 d. kreipėsi į Komisariato Viešosios tvarkos biurą, prašydamas išduoti jam leidimą įsigyti, laikyti ir naudoti medžioklei lygiavamzdį, kombinuotą ir graižtvinį šautuvus, tačiau Sprendimu tokį leidimą išduoti buvo atsisakyta, motyvuojant tuo, kad pareiškėjas Radviliškio rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 5 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 253 straipsnio 1 dalyje, padarymą 25 parų arešto bausme. Sprendime nurodoma, kad pareiškėjui taikomos Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 18 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatos, todėl, vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 17 punktu, atsisakyta išduoti leidimą laikyti (nešioti) ginklus. Pareiškėjas nurodė, kad Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi jam panaikintas teistumas. Jis yra nustatyta tvarka pasitikrinęs sveikatą, pripažinta, kad jis gali laikyti ginklą ir juo naudotis. Pareiškėjo manymu, formalus atsisakymo išduoti leidimą ginklui sąlygų taikymas pažeidžia ne tik jo, kaip piliečio, teisę tokį leidimą turėti, bet ir pačius teisės principus. Pareiškėjas rėmėsi BK 97 straipsniu ir darė išvadą, kad jis yra neteistas. Pareiškėjo teigimu, jis turėtų būti laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu ir jam suteikta teisė turėti ginklą medžioklei.

Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad, atliekant Taisyklių 12 punkte nurodytus patikrinimus, gautas įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašas apie A. J., kuriame pateikta informacija, jog pareiškėjas Radviliškio rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 5 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje, ir skirta galutinė bausmė – areštas 25 parų, į bausmės laiką įskaitant 1 sulaikymo parą. Atsakovas, pagrįsdamas atsisakymą išduoti laikyti (nešiotis) ginklus pareiškėjui, vadovavosi Taisyklių 16 punktu, Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 18 straipsnio 2 dalies 4 punktu.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimą, rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.51 straipsniu, Įstatymo 1 straipsnio 1, 2 dalimis ir pažymėjo, kad įstatymų leidėjas ginklus traktuoja kaip ypatingos prigimties civilinėje apyvartoje esančius daiktus, ši apyvarta, be kita ko, siekiant užtikrinti visuomenės ir valstybės saugumą, sveikatą, išsamiai reglamentuojama. Teismas pabrėžė, kad Įstatymo nuostatos rodo, jog asmenų, kurie nori įsigyti ginklus ir šaudmenis, elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai.

Teismas rėmėsi Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pažymėjo, kad Įstatyme įtvirtinto reguliavimo prasme fizinio asmens nepriekaištinga reputacija nėra vertinamoji kategorija, suteikianti diskreciją specialiajam subjektui, kurį įstatymų leidėjas įgaliojo priimti sprendimus dėl leidimų laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo, pačiam nuspręsti, kuriuo atveju pretendentas laikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu pagal šį įstatymą, o kuriuo nelaikytinas. Teismas nurodė, kad nagrinėjamam ginčui yra aktualus atvejis, numatytas Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkte, pagal kurį nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Radviliškio rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 5 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis – bei jam paskirta 25 parų arešto bausmė. Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 363 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui teistumas pagal Radviliškio rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 5 d. nuosprendį panaikintas. Teismas atkreipė dėmesį, kad už nusikaltimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį padarymą numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo atžvilgiu įsiteisėjęs teismo nuosprendis, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, buvo tinkamas pagrindas pripažinti, kad pareiškėjas neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punktą.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teiginio, jog jo teistumas jau yra išnykęs, teisėjų kolegija pažymėjo, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nustatant sąlygas, pagal kurias šio įstatymo prasme asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, vartojama formuluotė „įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą“, negali būti siejama su teistumo išnykimu pagal BK nustatytas teistumo išnykimo sąlygas. Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4 punktų taikymas pagal minėtose įstatymo normose įtvirtintą teisinį reguliavimą siejamas su sąlygomis, kad fizinio asmens, kuris prašo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) B ir C kategorijų ginklus, atžvilgiu yra įsiteisėjęs teismo nuosprendis (nuosprendžiai), kuriuo (kuriais) asmuo pripažintas padaręs nusikaltimą (nusikaltimus), nurodytus aptariamo įstatymo 2 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose, už kuriuos BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Teismas pažymėjo, kad ši išvada atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šios kategorijos bylose formuojamą praktiką.

Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime pateiktą išaiškinimą dėl teistumo išnykimo teisinių pasekmių ir darė išvadą, kad pareiškėjo teistumas už atitinkamą BK numatytą veiką, nors jis ir yra išnykęs baudžiamosios justicijos požiūriu, tačiau yra pareiškėjo biografijos faktas, kuris Įstatymo prasme yra reikšmingas vertinant pareiškėjo atitikimą nepriekaištingos reputacijos reikalavimui. Teismo vertinimu, byloje esančios (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio, (duomenys neskelbtini) kaimo bendruomenės, Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Radviliškio seniūnijos išduotos pareiškėjo charakteristikos nelaikytinos svarbiais argumentais bei nepaneigia atsakovo išvados, kad pareiškėjas neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punktą.

III. Pareiškėjas A. J. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti ir Sprendimą panaikinti, o, esant įstatyme numatytam pagrindui, kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išspręsti, ar Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punktas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Pareiškėjas pabrėžia, kad teisė nėra statiška, atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. sausio 6 d. sprendimą byloje Paksas prieš Lietuvą ir daro išvadą, kad šis sprendimas įpareigoja Lietuvos Respubliką atitinkamai suderinti savo teisės aktus. Pareiškėjo manymu, nepriekaištingos reputacijos sąvoka Įstatyme ir Taisyklėse traktuojama plečiamai. Pareiškėjas pažymi, kad pati sąvoka įstatymu nėra apibrėžta, atkreipia dėmesį į Valstybės tarnybos įstatymo 31 straipsnį ir daro išvadą, kad šis įstatymas nepriekaištingos reputacijos praradimą ir atgavimą sieja su konkrečiais įvykiais ir terminais. Pareiškėjo vertinimu, asmuo, kuriam teistumas išnykęs ar panaikintas, laikomas turinčiu nepriekaištingą reputaciją. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Įstatymu įgyvendinama Europos Tarybos 1991 m. birželio 18 d. direktyva Nr. 91/477/EEB dėl ginklų įsigijimo ir laikymo kontrolės. Ši direktyva buvo iš dalies pakeista priėmus Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gegužės 21 d. direktyvą 2008/51/EB. Pareiškėjas remiasi šios direktyvos 1 straipsnio 4 dalimi ir pažymi, kad jo padarytas nusikaltimas, nors ir tyčinis, tačiau nebuvo susijęs su smurtu.

Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės tapačiais argumentais, išdėstytais atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., (toliau – ir ABTĮ) nustatytas procesines taisykles.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 15-IL-40-00566-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ pagrįstumo ir teisėtumo.

Ginčijamu sprendimu atsakovas, vadovaudamasis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 4 punktu, nusprendė neišduoti pareiškėjui leidimo įsigyti, laikyti ir naudoti šaunamuosius ginklus medžioklės tikslams.

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, manydamas, kad jis turėtų būti laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, nes jo teistumas yra išnykęs, jis atitinka kitus reikalavimus, keliamus asmeniui, norinčiam turėti šaunamąjį ginklą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, nustatęs, jog pareiškėjas nelaikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme.

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad tiek atsakovas, tiek teismas nepagrįstai išplėtė nepriekaištingos reputacijos sąvokos aiškinimą.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka.

Pareiškėjui 2015 m. gegužės 13 d. pateikiant prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklės tikslams (b. l. 27) ir atsakovui priimant ginčijamą 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą (b. l. 5) galiojusios Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakcijos 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustatė, jog B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Pažymėtina, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme įtvirtinto reguliavimo prasme fizinio asmens nepriekaištinga reputacija nėra vertinamoji kategorija, suteikianti diskreciją specialiajam subjektui, kurį įstatymų leidėjas įgaliojo priimti sprendimus dėl leidimų laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo, pačiam nuspręsti, kuriuo atveju pretendentas laikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu pagal šį įstatymą, o kuriuo nelaikytinas. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnyje tiesiogiai numatyta, kad šiame įstatyme nepriekaištingos reputacijos asmeniu laikomas asmuo, kuriam netaikomos šio straipsnio 2 dalies nuostatos.

Nagrinėjamam ginčui spręsti taikytinas atvejis, numatytas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkte, pagal kurį nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.

Iš byloje surinktų duomenų nustatyta, jog A. J. 2010 m. vasario 5 d. Radviliškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 253 straipsnio 1 dalį, nustatančią, jog tas, kas neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. Nuosprendžiu pareiškėjui buvo skirta 25 parų arešto bausmė.

Įvertinusi išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas bei pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo atžvilgiu įsiteisėjęs teismo nuosprendis, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, buvo tinkamas pagrindas pripažinti, kad pareiškėjas neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Teisėjų kolegijos vertinimu, Šiaulių apygardos administracinis teismas bylai reikšmingas aplinkybes vertinio tinkamai, materialinės teisės normas taikė teisingai.

Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti ginklų ir šaudmenų, kaip galinčių kelti pavojų viešai tvarkai ir visuomenės saugumui, griežtesnį teisinį reglamentavimą. Tai ir buvo padaryta ginčui aktualiu teisiniu reguliavimu nustatant sugriežtintus nepriekaištingos reputacijos reikalavimus asmenims, kurie siekia gauti leidimą laikyti (nešiotis) B ir C kategorijų ginklus, tačiau netaikant sugriežtintų nepriekaištingos reputacijos reikalavimų tiems asmenims, kurie naujos redakcijos įsigaliojimo dienai turėjo teisės aktų nustatyta tvarka išduotą leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus.

Atsakydama į apeliacinio skundo teiginį, jog pareiškėjo teistumas jau yra panaikintas ir išnykęs, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimą ir naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šios kategorijos bylose formuojamą praktiką, pagal kurią teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo biografijos dalimi ir faktu, kuris Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo prasme yra reikšmingas vertinant pareiškėjo atitikimą nepriekaištingos reputacijos reikalavimus.

Apeliaciniame skunde išdėstytas ir prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 kt.). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tačiau šiuo atveju teisėjų kolegijai, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgus į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį ir kitus šioje nutartyje išdėstytus motyvus, nekyla abejonių dėl Įstatymo galimo neatitikimo Konstitucijai. Turint omenyje formuojamą administracinių teismų praktiką nagrinėjamo pobūdžio administracinėse bylose, apeliacinės instancijos teismui nekilo teisinių abejonių dėl įstatyminės nuostatos, kuria buvo paneigta galimybė gauti leidimą (nešioti) ginklą atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl šis apelianto prašymas netenkintinas.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė tinkamai ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių dėl kurių būtų pagrindas grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė