2019-12-18 Nr. BB-6835-1-02-2-00085-2018-9 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-327-495/2019

Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00085-2018-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.5.1;

2.1.15.1.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Arvydo Daugėlos ir Daivos Pranytės-Zalieckienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. G. ir jos gynėjo advokato Mykolo Girdiušo kasacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. vasario 11 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 139 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta laisvės apribojimo dešimčiai mėnesių bausmė, įpareigojant bausmės vykdymo metu būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu, ir per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos namo kieme pastatyti laikomam naminiam gyvūnui voljerą.

Nukentėjusiosios J. K. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir iš A. G. nukentėjusiajai priteista 2700 Eur neturtinei žalai atlyginti. Taip pat pripažinta nukentėjusiosios J. K. teisė į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Nukentėjusiosios J. K. išlaidos advokato pagalbai apmokėti bei byloje atliktos ekspertizės išlaidos pripažintos proceso išlaidomis ir iš A. G. priteista 1026,20 Eur joms atlyginti.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas ir iš A. G. priteista 233,71 Eur turtinei žalai atlyginti.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 20 d. nutartis, kuria nuteistosios A. G. ir jos gynėjo advokato M. Girdiušo apeliacinis skundas atmestas, o nukentėjusiosios J. K. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. vasario 11 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria nukentėjusiajai J. K. pripažinta teisė į ieškinio dėl turtinės žalos patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka, ir iš A. G. nukentėjusiajai priteista 498 Eur turtinei žalai atlyginti. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. A. G. nuteista už tai, kad dėl neatsargumo nesunkiai sužalojo žmogų: ji, gyvendama (duomenys neskelbtini), bei būdama beveislio mišrūno šuns, vardu B., savininkė, pažeisdama 1997 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo Nr. VIII-500 20 straipsnio 2 dalies 3 punktą bei 2014 m. gruodžio 3 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A27(1)-2876 patvirtintų Gyvūnų laikymo Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklių 8.9 punkto reikalavimus, pagal kuriuos gyvūnų auginimas ir laikymas turi nekelti grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, gyvybei, nuosavybei, nepažeisti kitų asmenų teisių ir interesų, nesiėmė visų būtinų priemonių ir neužtikrino, kad jai priklausantis šuo būtų tinkamai pririštas prie namo kieme esančios būdos, t. y. laikomas saugiai ir nekeltų grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, gyvybei, nuosavybei, nepažeistų kitų asmenų teisių ir interesų, dėl to 2017 m. kovo 19 d. apie 19.00 val. beveislis šuo, vardu B., nutrūko nuo grandinės ir išbėgęs iš namo teritorijos užpuolė ir apkandžiojo tuo metu bendro naudojimo kelyje vaikščiojančią J. K., padarydamas šiai daugybines kąstines žaizdas su poodinėmis kraujosruvomis abiejose plaštakose bei dešiniame dilbyje, t. y. nesunkiai sutrikdė jos sveikatą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistosios A. G. baudžiamąją bylą, konstatavo, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai paliko nenagrinėtą nukentėjusiosios J. K. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo. Teismo vertinimu, byloje esantys duomenys patvirtina, kad dėl patirtų sužalojimų būdama nedarbinga nukentėjusioji prarado dalį savo mėnesio pajamų, jos pateikti rašytiniai įrodymai taip pat patvirtina jos turėtas gydymosi išlaidas, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeistas – iš A. G. priteista 498 Eur nukentėjusiajai padarytai turtinei žalai atlyginti.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistoji A. G. ir jos gynėjas advokatas M. Girdiušas prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. vasario 11 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartį ir bylą nutraukti. Jeigu kasacinės instancijos teismas nuspręstų, kad A. G. nuteista teisėtai ir pagrįstai, kasatoriai prašo pakeisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir sumažinti nukentėjusiajai J. K. priteistas pinigų sumas neturtinei žalai bei turėtoms proceso išlaidoms atlyginti. Kasatoriai skunde nurodo:

3.1. Teismai, nuteisdami A. G. už civilinį deliktą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą nustatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.267 straipsnyje. Civilinė atsakomybė asmeniui, kuriam nuosavybės teise priklauso žalos padaręs gyvūnas, atsiranda visais atvejais, tačiau baudžiamoji atsakomybė be kaltės negalima. Padaryta žala yra nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymis, tačiau tam, kad už veiką būtų baudžiama pagal baudžiamąjį įstatymą, turi būti nustatyta ir subjektyvioji nusikaltimo sudėties pusė – kaltė.

3.2. Abiejų instancijų teismai savo sprendimuose nurodė, kad A. G. kaltė pasireiškė nusikalstamu nerūpestingumu, tačiau neįvardijo, kodėl ir kaip ji galėjo numatyti, kad patikimai tvirta grandine pririštas šuo gali nutrūkti. Teismai A. G. nusikalstamą nerūpestingumą kildina iš Gyvūnų laikymo Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklių 8.9 punkto reikalavimo gyvūnų savininkams garantuoti ir užtikrinti, kad gyvūnų auginimas ir laikymas nekeltų grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, gyvybei, nuosavybei, nepažeistų kitų asmenų teisių ir interesų, pažeidimo, tačiau tai yra bendro pobūdžio reikalavimas, kuris taikytinas civilinei atsakomybei ir neparodo, kokiu konkrečiu veikimu ar neveikimu asmuo gali nusikalsti. Minėtų taisyklių 28 punkte nurodyta, kad sodų bendrijose ir atvirose valdose, prie atskirų pastatų šunys turi būti laikomi pririšti arba uždaryti aplinkiniams saugiuose voljeruose. Taisyklių 33 punkte įtvirtinta, kad atviroje savininko valdoje, kolektyviniuose sodose ir vienkiemiuose šunis leidžiama laikyti tik pririštus arba palaidus aptvertuose voljeruose, kurių aukštis ne mažesnis kaip 1,8 m. Iš aptartų taisyklių reikalavimų matyti, kad A. G. turėjo pareigą savo šunį laikyti pririštą arba palaidą aptvertame voljere, kurio aukštis ne mažesnis kaip 1,8 m. Būtent su šių taisyklių punktų reikalavimų nesilaikymu ar netinkamu jų laikymusi teismai turėjo sieti A. G. kaltę. Nei Vilniaus regiono apylinkės teismas, nei Vilniaus apygardos teismas neanalizavo ir nevertino, kokiais konkrečiais A. G. veiksmais ar neveikimu pasireiškė Gyvūnų laikymo Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklių 28 ir 33 punktų reikalavimų nesilaikymas.

3.3. Byloje neįrodyta, kad A. G. priklausantis šuo įvykio metu buvo nepririštas ir lakstė palaidas. Iš liudytojų parodymų nustatyta, kad A. G. savo šunį laikė pririštą metaline grandine. Šuo grandine buvo pririštas ne vieną dieną, ji visą laiką patikimai laikė šunį, įpareigojimo laikyti jį pririštą nuteistoji nepažeidė. Jokių požymių, kad jos elgesys būtų buvęs nusikalstamai nerūpestingas, nenustatyta. Teismai nenustatė, kad tą dieną ar kada nors anksčiau A. G. šuo būtų nutrūkęs nuo grandinės ir kam nors padaręs žalos.

Nukentėjusioji J. K. su savo šunimi ne vieną kartą vaikščiojo šalia A. G. namų, ir nors A. G. šuo lodavo, jis niekad nebuvo nutrūkęs nuo grandinės. Taigi A. G. elgėsi rūpestingai ir atsakingai, laikėsi visų privalomų teisės aktų reikalavimų, kurie numatyti šunų savininkams. Vertindami A. G. veiksmus (neveikimą) ir spręsdami priežastinio ryšio tarp jos veikos ir kilusių padarinių bei kaltės klausimus teismai turėjo nustatyti momentą, kada A. G. turėjo realią galimybę pastebėti ar suvokti, kad šuo nuo grandinės gali nutrūkti.

Galėjimas numatyti padarinius reiškia asmens realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos (neveikimo) rizikingumą ar pavojingumą bei numatyti įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstami padariniai. Pagal teismų nustatytas aplinkybes A. G. neturėjo realių galimybių įvertinti ir numatyti, jog šunį laikanti grandinė gali nutrūkti. Grandinės tvirtumą ji galėjo įvertinti tik vizualiai ją apžiūrėdama ir įsitikindama, kad grandinėje nėra įtrūkimų ir ji nepažeista korozijos. Techniškai pagrįsti metalinių grandinių stiprumo vertinimai ar jų tvirtumo bandymai gyventojams neatliekami.

Byloje nėra įrodyta, kad grandinė, kuria buvo pririštas A. G. šuo, turėjo kokių nors defektų, buvo surūdijusi, susinešiojusi ar dėl kokių nors kitų priežasčių netinkama naudoti. Pagal A. G. ir liudytojo A. V. parodymus, grandinė buvo nauja, tvirta ir jokių požymių, kad ji gali nutrūkti, nesimatė. Grandinė buvo pakankamai stora, kad išlaikytų šuns jėgą, ir visą laiką patikimai jį laikė. Objektyviai vertinant, A. G. negalėjo net pagalvoti, kad atsitiks kas nors panašaus į tai, kas atsitiko. Šuo tapo palaidas tada, kai jis staiga apimtas įniršio šoko su tokia jėga, kad nutraukė grandinę.

Greičiausiai tai buvo reakcija į agresyvų nukentėjusiosios J. K. vedžiojamo šuns elgesį, nes nutrūkęs nuo grandinės A. G. šuo puolė ne pačią J. K., o jos šunį. Ir tik dėl J. K. labai neatsargių veiksmų (bandydama išskirti besigrumiančius šunis kišo tarp jų rankas) jai buvo apkandžiotos rankos. Nenustatę, kuris iš šunų apkandžiojo J. K. rankas, teismai nepagrįstai preziumavo, kad tai padarė būtent A. G. šuo.

3.4. Nors nukentėjusiajai J. K. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, baudžiamosios teisės teorijoje toks atvejis, kai asmuo sukelia baudžiamajame įstatyme nustatytus padarinius be kaltės, t. y. kai asmens psichinis santykis su daroma veika (neveikimu) ir kilusiais padariniais neatitinka nei tyčinės, nei neatsargios kaltės sampratos, apibūdinamas kaip kazusas. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tokiu atveju konstatuojama, jog asmuo pavojingus padarinius sukelia nekaltai ir jo veikoje nėra įstatyme nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių visumos, sudarančios baudžiamosios atsakomybės teisinį pagrindą.

3.5. Nukentėjusiajai J. K. priteistos pinigų sumos neturtinei žalai ir proceso išlaidoms atlyginti neatitinka teismų praktikos ir teisingumo, sąžiningumo bei proporcingumo principų. Priteisdami nukentėjusiajai 2700 Eur neturtinei žalai atlyginti teismai neatsižvelgė į A. G. kaltės formą, kuri yra neatsargi. Teismai taip pat neatsižvelgė į tai, jog neigiamos pasekmės iš dalies kilo dėl neapgalvotų ir labai neatsargių pačios nukentėjusiosios veiksmų, rankomis bandant išskirti besigrumiančius šunis. Teismai neatsižvelgė ir į A. G. turtinę padėtį. Ji yra nedarbinga, serga sunkia onkologine liga, daug laiko praleidžia ligoninėse, jai nuolat taikoma chemoterapija. Be to, po byloje nagrinėjamo įvykio tą pačią dieną į A. G. namus atvyko nukentėjusiosios J. K. sūnūs ir visų kaimynų bei draugų akivaizdoje brutaliai sumušė A. G., jos vyrą ir sūnų, padarydami jiems tyčinius nesunkius sveikatos sutrikdymus iš chuliganiškų paskatų. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusioji viso proceso metu net tris kartus keitė jai padarytos neturtinės žalos dydį. Privataus kaltinimo pareiškime ji buvo nurodžiusi 5000 Eur neturtinės žalos dydį, o pirmosios instancijos teisme buvo pareiškusi 15 000 Eur ieškinį neturtinei žalai atlyginti, tačiau vėliau persigalvojo ir ieškinio dydį sumažino iki 10 000 Eur. Toks nukentėjusiosios nenuoseklumas įvertinant jai padarytą neturtinę žalą rodo, jog jos pareikštas civilinis ieškinys yra ne kompensacinio, o baudžiamojo pobūdžio, pareikštas neturint tvirtų ir objektyvių kriterijų patirtai neturtinei žalai įvertinti, stengiantis kuo labiau pakenkti nuteistajai ir nepagrįstai praturtėti. Dėl A. G. padaryto riešo ir kojos kaulų sulaužymo iš J. K. sūnaus jai buvo priteista 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti, nors nuteistojo veika buvo kvalifikuota kaip tyčinis nesunkus sveikatos sutrikdymas iš chuliganiškų paskatų (baudžiamoji byla Nr. 1-465-269/2018). Tuo tarpu iš A. G. už nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo nukentėjusiajai J. K. teismai priteisė beveik dvigubai didesnę – 2700 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti. Tai akivaizdžiai prieštarauja tiek teisingumo principui, tiek teismų praktikai tokio pobūdžio bylose.

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Laima Milevičienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Kasatorių teiginys, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai nuteisė A. G. pagal BK 139 straipsnio 1 dalį, yra nepagrįstas. Vilniaus regiono apylinkės teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tiesiogiai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistosios A. G. kaltės, jos padaryta nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 139 straipsnio 1 dalį. Teismas savo išvadas pagrindė teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka gautų ir nepažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų įvertintų įrodymų visuma.

4.2. Patikrinęs pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitiktį faktinėms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė įrodymais, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įrodymams keliamus leistinumo ir liečiamumo reikalavimus. Visi byloje surinkti įrodymai patvirtina vieni kitus ir sudaro A. G. kaltės įrodymų visumą. Nuosprendyje visi įrodymai išsamiai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina ar paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių (BPK 305 straipsnio 1 dalis). Baudžiamasis įstatymas – BK 139 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai.

4.3. Nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad byloje nenustatytas subjektyvusis nusikalstamos veikos požymis – kaltė. Teismas pagrįstai nustatė, kad nuteistoji veikė nusikalstamai nerūpestingai, t. y. nenumatė, jog dėl jos veikimo ar neveikimo gali atsirasti padariniai pagal Baudžiamojo kodekso atitinkamą straipsnį, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis). A. G. nenumatė, kad jos šuo, būdamas pririštas, gali nutraukti grandinę ir sužaloti žmogų, nors galėjo ir privalėjo tai numatyti. Tokia nuteistosios pareiga nustatyta teisės aktuose, reglamentuojančiuose gyvūnų laikymą ir priežiūrą, pagal kuriuos ji, kaip gyvūno laikytoja, privalo garantuoti ir užtikrinti, kad gyvūnų auginimas ir laikymas nekeltų grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, gyvybei, nuosavybei, nepažeistų kitų asmenų teisių ir interesų. Teismai konkrečiai nurodė, kuo pasireiškė nuteistosios kaltė, – ji nepasirūpino tinkamo tvirtumo grandine ar kitomis papildomomis priemonėmis (voljeru, namo teritorijos aptvėrimu ir pan.), dėl to šuo išbėgo į bendro naudojimo teritoriją ir sužalojo nukentėjusiąją bei jos šunį. Be to, liudytojas V. M. patvirtino, kad A. G. ir anksčiau neprižiūrėjo savo šuns, jis buvo užpuolęs ir kitus kaimo gyventojus, vaikštančius gatve, taip pat anksčiau turėtą nukentėjusiosios mažą šuniuką, liudytoja V. B. patvirtino, kad ji bijo vaikščioti šalia A. G. namų, nes jos šuo labai piktas, pririštas šalia gatvės, kiemas neaptvertas, ji yra mačiusi, kaip šuo laksto nepririštas. Nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistoji galėjo ir turėjo numatyti, kad nesaugus šuns laikymas gali sukelti padarinių, susijusių su kitų žmonių sveikatos sutrikdymu, ir tinkamai pasirūpinti, kad to būtų išvengta, todėl nuteistosios veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 139 straipsnio 1 dalį.

4.4. Kasacinio skundo argumentai, kad nukentėjusiajai sužalojimai buvo padaryti dėl didelio jos pačios neatsargumo, kad šuo užpuolė ne ją, o jos šunį, sužalojimus ji patyrė ne gindamasi nuo užpuolimo, o skirdama besigrumiančius šunis, atmestini. Nukentėjusioji įvykio metu veikė tinkamai, pamačiusi, kad jos šuniui gresia pavojus, ji turėjo teisę imtis veiksmų, kad apgintų sau priklausančią nuosavybę. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusiosios šuo būtų išprovokavęs užpuolimą.

4.5. Kasaciniame skunde prašoma sumažinti nukentėjusiajai J. K. priteistą 2700 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti, tačiau tokio dydžio pinigų suma nukentėjusiajai priteista pagrįstai ir argumentuotai. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į žalą padariusios A. G. kaltę (neatsargumą), elgesį po įvykio, kai ji nesistengė suteikti nukentėjusiajai pirmosios medicinos pagalbos arba iškviesti medikų, nukentėjusiosios sužalojimų pobūdį, pavojingumą, liekamąsias pasekmes (atliktos operacijos, ilgas gydymosi laikotarpis, nukentėjusioji turėjo išeiti iš darbo, iki šiol jos rankos yra iš dalies nejautrios), į kaltinamosios neatsargiu elgesiu sukeltus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus (buvo sutrikdyta ne tik nukentėjusiosios sveikata, ji ilgą laiką negalėjo dirbti buities darbų). Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, buvo atsižvelgta į nuteistosios turimą tik 20 procentų darbingumą bei teismų praktiką nustatant neturtinės žalos dydį panašaus pobūdžio bylose. Teismas taip pat atsižvelgė į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus. Kasaciniame skunde minimas A. G. vėlesnis sužalojimas negali turėti įtakos nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį J. K., nes kalti asmenys už šį sužalojimą nubausti kitoje baudžiamojoje byloje.

5. Nukentėjusioji J. K. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti iš nuteistosios A. G. jos patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Nukentėjusioji atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

5.1. Kasatoriai nenurodė nė vieno BPK 369 straipsnyje nustatyto kasacijos pagrindo, nors pagal BPK 368 straipsnį kasaciniame skunde, be kita ko, turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje įtvirtintų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą. Kasaciniame skunde teigiama, kad abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 139 straipsnio 1 dalį, tačiau toks teiginys nepagrįstas, nes teismai visapusiškai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, nustatė visas reikšmingas bylos aplinkybes ir tinkamai kvalifikavo A. G. veiksmus pagal BK 139 straipsnio 1 dalį.

5.2. Kasacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir šioje byloje anksčiau paduotas nuteistosios apeliacinis skundas. Kasatoriai savaip interpretuoja byloje surinktus ir žemesnės instancijos teismų įvertintus įrodymus, tačiau tai yra ne teisės taikymo, o fakto klausimai, kuriuos kompetentingi nagrinėti tik pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, o ne Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

5.3. Priešingai nei nurodo kasatoriai, A. G. veika negali būti vertinama kaip kazusas. Ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismai visapusiškai pasisakė dėl nuteistosios kaltės formos – nusikalstamo nerūpestingumo. Teismų motyvai visiškai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose (pavyzdžiui, baudžiamojoje byloje Nr. 2K-526-693/2015). Esant šioms aplinkybėms, kasatorių argumentas, kad teismai A. G. nepagrįstai nuteisė už civilinį deliktą, yra nepagrįstas, kasacinis skundas atmestinas.

5.4. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydis konkrečioje byloje yra fakto, o ne teisės taikymo klausimas, todėl kasacinio skundo argumentai šiuo aspektu nenagrinėtini kasacinės instancijos teisme. Kasaciniame skunde tik deklaratyviai nurodoma, kad nukentėjusiajai priteistas neturtinės žalos atlyginimo ir proceso išlaidų dydis neatitinka teismų praktikos ir teisingumo, sąžiningumo bei proporcingumo principų. Kokiam kasacinio teismo procesiniam sprendimui (sprendimams) prieštarauja skundžiami pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai, kasatoriai nenurodė. Be to, kasacinio skundo teiginiai, kad nukentėjusiosios sūnus buvo nuteistas dėl A. G. padaryto rankos ir kojų kaulų sulaužymo, neatitinka tikrovės, nes baudžiamojoje byloje Nr. 1-465-269/2015 tokie kaltinimai jam nebuvo pareikšti ir už tai jis nebuvo nuteistas. Lyginti skirtingose bylose priteistų pinigų sumų neturtinei žalai atlyginti dydžius yra neteisinga, kadangi kiekvienoje byloje neturtinės žalos dydis nustatomas individualizuojant visas reikšmingas šiam klausimui išspręsti aplinkybes.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Nuteistosios A. G. ir jos gynėjo advokato M. Girdiušo kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

7. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010). Dėl šių argumentų kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal žemesnės instancijos teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 369 straipsnis).

8. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad jame keliami ne tik kasacinės instancijos teisme nagrinėtini teisės taikymo klausimai, bet ir tokiais pačiais argumentais kaip ir kasatorių apeliaciniame skunde ginčijamos teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės bei įrodymų vertinimas, pateikiama sava įvykių, susijusių su nuteistosios A. G. šuns išbėgimu iš namo teritorijos ir nukentėjusiosios J. K. užpuolimu bei apkandžiojimu, interpretacija, teigiant, kad pati nukentėjusioji ir jos šuo savo elgesiu išprovokavo šuns puolimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas iš naujo bylos įrodymų jų pakankamumo ir patikimumo aspektais nevertina. Dėl to kasatorių teiginiai ir argumentai, susiję su nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių nustatymu ir įrodymų vertinimu, nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Dėl BK 139 straipsnio 1 dalies taikymo

9. Pagal BK 139 straipsnio 1 dalį baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas dėl neatsargumo sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių.

10. Esminis kasacinio skundo argumentas – žemesniųjų instancijų teismai nepagrįstai A. G. veikoje nustatė subjektyvųjį nusikalstamos veikos, nustatytos BK 139 straipsnio 1 dalyje, sudėties elementą – kaltę.

11. BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta viena svarbiausių baudžiamosios atsakomybės nuostatų – atsakomybė tik už kaltai padarytą veiką. Baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tada, kai BK nustatyta veika padaroma viena iš įstatyme nurodytų kaltės formų. Tai reiškia, kad tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo pažeidimas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas.

12. BK 139 straipsnio 1 dalyje nurodyta nusikalstama veika padaroma tik neatsargia kaltės forma. Pagal BK 16 straipsnio 1 dalies nuostatas nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Šioje baudžiamojoje byloje teismai nustatė, kad A. G. inkriminuota nusikalstama veika buvo padaryta dėl nusikalstamo nerūpestingumo.

13. BK 16 straipsnio 3 dalyje nusikalstamas nerūpestingumas apibūdinamas dviem požymiais: 1) nenumatymu, kad dėl veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK nustatyti padariniai; 2) galėjimu ir turėjimu pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti, kad padariniai atsiras. Nenumatymas yra tada, kai asmuo nesuvokia, kad jis pažeidžia visuotinai priimtas atsargumo taisykles ar specialius darbų atlikimo reikalavimus, ir dėl to nenumato, kad jo veika (veikimas ar neveikimas) gali sukelti pavojingus padarinius – žmogaus sužalojimą. Galėjimas ir turėjimas pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti, kad padariniai atsiras, apibūdina valinį nusikalstamo nerūpestingumo elementą. Turėjimas numatyti padarinius yra objektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamą veiką, buvimą. Galėjimas numatyti pasekmes yra subjektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, galimybę konkrečioje situacijoje numatyti savo veiksmų pavojingus padarinius.

14. A. G. pagal BK 139 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad pažeisdama teisės aktų reikalavimus neužtikrino, jog jai priklausantis šuo būtų tinkamai pririštas prie namo kieme esančios būdos, dėl to 2017 m. kovo 19 d. apie 19.00 val. šis šuo nutrūko nuo grandinės ir išbėgęs iš namo teritorijos užpuolė ir apkandžiojo tuo metu bendro naudojimo kelyje vaikščiojančią J. K., jai nesunkiai sutrikdyta sveikata.

15. Pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas A. G. veiką pagal BK 139 straipsnio 1 dalį, tinkamai vadovavosi byloje surinktais BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus atitinkančiais įrodymais: pačios nuteistosios, nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais; teismo medicinos specialisto išvada ir kitais duomenimis, gautais teisėtais būdais, įstatymų nustatyta tvarka. Iš nukentėjusiosios J. K. parodymų matyti, kad jai su sutuoktiniu vedžiojant šunį ir einant pro A. G. namus iš jų kiemo išbėgo pastarosios šuo ir užpuolė nukentėjusiosios šunį.

J. K. rankomis bandė išskirti šunis ir tuo metu A. G. šuo jas apkandžiojo. 2017 m. gegužės 9 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada nustatyta, kad J. K. šuns įkandimais padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Tiesiogiai įvykį matę liudytojai A. K. ir V. M. patvirtino, kad J. K. rankas apkandžiojo būtent A. G. šuo, kuris užpuolė jos šunį. Liudytojų V. M., V. B. parodymais byloje taip pat nustatyta, kad A. G. šuo ir anksčiau būdavo agresyvus, ne kartą po kaimą lakstė palaidas ir yra užpuolęs kitus kaimo gyventojus, jų augintinius.

Aplinkybės, kad anksčiau taip pat yra buvę incidentų su jai priklausančiu šunimi, neneigė ir pati nuteistoji A. G. bei kaip liudytojai apklausti jos šeimos nariai N. V. ir A. V.. Pastarasis taip pat nurodė, kad J. K. sužalojimo dieną nuplyšo žiedas, pritvirtintas prie A. G. šuns antkaklio, ir dėl to šuo pabėgo. Teismai nustatė, kad A. G. pozicija dėl jos kaltės padarius BK 139 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką nebuvo nuosekli. Bylos teisminio nagrinėjimo metu A. G. savo kaltę neigė, ikiteisminio tyrimo apklausose ji pripažino pažeidusi gyvūnų laikymo taisykles.

Pažymėtina, kad šie ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti nuteistosios A. G. parodymai savarankiškos įrodomosios galios neturi, tačiau jų analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali būti veiksnys, formuojantis teismo vidinį įsitikinimą. Ištyręs ir įvertinęs bylos įrodymus, pirmosios instancijos teismas padarė argumentuotą ir pagrįstą išvadą, kad teisės aktų nustatytos pareigos nesilaikymas lėmė tai, kad A. G. priklausantis šuo sužalojo J. K., o už šuns veiksmus, dėl kurių nukentėjusiajai buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, pagal BK 139 straipsnio 1 dalį atsakinga šuns savininkė, t. y.

A. G.. Nuteistosios nusikalstamas nerūpestingumas pasireiškė tuo, kad ji nenumatė, jog jos šuo, būdamas pririštas, gali nutraukti grandinę ir sužaloti žmogų, nors galėjo ir privalėjo tai numatyti. Patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas pritarė šiame nuosprendyje padarytoms išvadoms ir dar kartą pažymėjo, kad nuteistosios kaltė pasireiškė tuo, jog ji nepasirūpino tinkamo tvirtumo grandine ar kitomis papildomomis priemonėmis (voljeru ar namo teritorijos aptvėrimu ir pan.), ir dėl to jai priklausantis šuo išbėgo į bendro naudojimo teritoriją ir sužalojo nukentėjusiąją bei jos šunį.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nesutikti su tokiomis abiejų instancijų teismų išvadomis nėra jokio teisinio pagrindo.

16. A. G. inkriminuota, kad ji pažeidė Gyvūnų laikymo Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklių, patvirtintų Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. gruodžio 3 d. įsakymu Nr. A27(1)-2876, 8.9 punkto reikalavimus, pagal kuriuos gyvūnų laikytojai privalo garantuoti ir užtikrinti, kad gyvūnų auginimas ir laikymas nekeltų grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, gyvybei, nuosavybei, nepažeistų kitų asmenų teisių ir interesų. Taip pat ji nesilaikė tų pačių taisyklių 8.10 punkto reikalavimų, kad gyvūno savininkas privalo užtikrinti, jog jų laikomi gyvūnai be savininko ar laikytojo priežiūros nepatektų į kitas privačias valdas, bendro naudojimo teritorijas, patalpas. Kasatoriai nurodo, kad žemesniųjų instancijų teismai negalėjo kildinti A. G. kaltės iš šių konkrečių taisyklių punktų reikalavimų pažeidimų, nes šie reikalavimai yra bendro pobūdžio ir taikytini civilinei atsakomybei, ir pateikia kitus du minėtų taisyklių punktus – 28 ir 33, kurių reikalavimų (laikyti šunį pririštą) nuteistoji neva nepažeidė ir kuriais turėjo vadovautis teismai, spręsdami dėl nuteistosios kaltės padarius BK 139 straipsnio 1 dalyje nustatytą veiką. Tokie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

17. Byloje nustatyta, kad A. G. laikė jai priklausantį šunį pririštą, tačiau šuo nutrūko nuo grandinės ir išbėgęs į bendro naudojimo teritoriją sužalojo žmogų. Pažymėtina, kad gyvūnų laikytojai turi pareigą vienodai laikytis visų minėtose taisyklėse nustatytų reikalavimų, nepaisydami to, ar jos yra bendro, ar detalesnio pobūdžio. Taisyklių 8.9 punkte, pagal kurį gyvūnų laikytojai privalo garantuoti ir užtikrinti, kad gyvūnų auginimas ir laikymas nekeltų grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, gyvybei, nuosavybei, nepažeistų kitų asmenų teisių ir interesų, nustatyta gyvūnų laikytojų pareiga užtikrinti kitų asmenų teises ir interesus visomis tam reikalingomis priemonėmis. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, vien ta aplinkybė, kad A. G. šuo buvo laikomas pririštas, savaime neleidžia teigti, kad A. G. tinkamai laikėsi minėtų taisyklių keliamų reikalavimų. Byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad A. G. neįsitikino ir neužtikrino, kad šunį laikanti grandinė, apykaklė ir jas jungiančios dalys būtų tinkamo tvirtumo, o tai privalėjo padaryti, dėl to nebuvo garantuotas aplinkinių žmonių saugumas. Todėl skundžiamuose teismų sprendimuose pagrįstai konstatuota, kad A. G. šių taisyklių reikalavimų nesilaikė ir dėl to kilo BK 139 straipsnio 1 dalyje nustatyti padariniai.

18. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad A. G. veika pagal BK 139 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai, įstatymo taikymo klaidų pagal kasaciniame skunde nurodytus argumentus skundžiamuose teismų sprendimuose nepadaryta.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

19. Kasaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusiajai J. K. priteista 2700 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė, ir prašoma ją sumažinti.

20. Neturtinės žalos dydis ir jo piniginė išraiška pirmiausia yra faktinių aplinkybių sritis, kurioje savo kompetenciją įgyvendina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį, kasacinės instancijos teismas gali nagrinėti šį klausimą tik teisės taikymo aspektu, t. y. privalo patikrinti, ar teismai, nagrinėdami baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį, tinkamai vadovavosi civilinės teisės nuostatomis, baudžiamojo proceso įstatymo normomis, reguliuojančiomis civilinio ieškinio nagrinėjimą ir išsprendimą baudžiamojoje byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-408/2008, 2K-383/2010, 2K-605/2011, 2K-140/2012, 2K-497/2012 ir kt.).

21. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, į tai, ar padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

22. Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad žemesniųjų instancijų teismai netinkamai sprendė neturtinės žalos dydžio klausimą. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiajai J. K. priteistiną 2700 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti, ir apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad nukentėjusiajai ši pinigų suma priteista pagrįstai, atsižvelgė į nukentėjusiajai padarytų sužalojimų pobūdį, pavojingumą, liekamąsias pasekmes (nukentėjusiajai buvo atliktos kelios operacijos, ji ilgai (apie tris mėnesius) gydėsi, iki šiol jos rankos yra iš dalies nejautrios), nuteistosios neatsargiu elgesiu sukeltus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus (buvo sutrikdyta ne tik nukentėjusiosios sveikata, ji ilgai negalėjo atlikti buities darbų, o vėliau ji dėl patirtų sužalojimų turėjo atsisakyti darbo (duomenys neskelbtini)). Teismas taip pat atsižvelgė į A. G. kaltės formą (neatsargumas) ir jos turtinę padėtį (ji yra didele dalimi nedarbinga (turi tik 20 procentų darbingumą)). Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, J. K. priteistos pinigų sumos neturtinei žalai atlyginti dydis nėra aiškiai per didelis ir iš esmės neprieštarauja teismų praktikai panašaus pobūdžio bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-352/2009, 2K-306/2010, 2K‑106/2012), atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kasaciniame skunde minimas A. G. vėlesnis sužalojimas ir kitoje baudžiamojoje byloje jai priteistos pinigų sumos neturtinei žalai atlyginti dydis neturi jokios įtakos nustatant J. K. padarytos neturtinės žalos dydį šioje byloje.

Dėl proceso išlaidų atlyginimo

23. Kasatoriai taip pat teigia, kad nukentėjusiajai J. K. priteista 1000 Eur suma jos turėtoms išlaidoms advokato pagalbai atlyginti yra per didelė, ir prašo ją sumažinti.

24. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

25. Teismų sprendimuose nurodyta, kad nukentėjusiosios J. K. turėtos 1000 Eur išlaidos advokato paslaugoms yra pagrįstos rašytiniais įrodymais ir nelaikytinos akivaizdžiai per didelėmis, todėl pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistosios A. G.. Su tokia teismų išvada nėra pagrindo nesutikti.

26. Iš bylos duomenų matyti, kad advokatas D. Fomkinas (D. Fomkin) nukentėjusiajai J. K. teisines paslaugas teikti pradėjo dar prieš ikiteisminio tyrimo pradžią, skundė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato vyr. tyrėjo nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl nukentėjusiosios sužalojimo (skundas buvo tenkintas), parengė nukentėjusiosios civilinį ieškinį, atstovavo jai trijuose teismo posėdžiuose pirmosios instancijos teisme. Nukentėjusiajai priteista 1000 Eur suma jos turėtoms išlaidoms advokato pagalbai atlyginti nelaikytina aiškiai per didele, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei kasacinės instancijos teismo praktikoje paprastai priteisiamų pinigų sumų proceso išlaidoms atlyginti dydžius, kasatorių prašymas šią pinigų sumą sumažinti netenkintinas.

27. Kartu su nukentėjusiosios J. K. atsiliepimu į kasacinį skundą pateiktas prašymas dėl jos patirtų 150 Eur proceso išlaidų šiam atsiliepimui surašyti atlyginimo iš nuteistosios A. G.. Šis prašymas tenkintinas.

28. BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Atsiliepimo surašymas ir pateikimas teismui yra viena iš nukentėjusiojo dalyvavimo ir savo teisių gynimo kasaciniame rašytiniame procese formų. Kadangi nuteistosios ir jos gynėjo kasaciniame skunde buvo ginčijami klausimai, tiesiogiai veikiantys nukentėjusiosios interesus byloje, ši kreipėsi į advokatą profesionalios pagalbos surašant atsiliepimą. Kasacinis skundas atmetamas, todėl laikytina, kad nukentėjusioji turi teisę į minėtų išlaidų atlyginimą, šios išlaidos nėra aiškiai per didelės, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, jų dydis neprieštarauja kasacinio teismo praktikai.

29. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį kasaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl kasacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,

n u t a r i a :

Nuteistosios A. G. ir jos gynėjo advokato Mykolo Girdiušo kasacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš nuteistosios A. G. nukentėjusiosios J. K. naudai 150 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė

Arvydas Daugėla

Daiva Pranytė-Zalieckienė