2022-04-13 Nr. AB-10342-3-62-3-02975-2021-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1904-624/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02975-2021-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. A. A. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. A. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. A. A. A. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. 21S31954 (toliau – ir Sprendimas), Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. 6K-1596 (toliau – ir Komisijos sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti jo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jam nesaugu kilmės valstybėje – (duomenys neskelbtini), nes jis turi aktyvią politinę poziciją prieš (duomenys neskelbtini) vyriausybę, dalyvauja priešvyriausybiniuose mitinguose, yra patyręs grasinimus, užpuolimą, sužalojimus, seksualinę prievartą. Kartu protestuose dalyvavusių draugų nužudymas rodo, kad pareiškėjas negali savo politinės ir pilietinės pozicijos reikšti laisvai. Manė, kad atsakovas tyrimą dėl pareiškėjo baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai. Atsakovas neištyrė, ar pareiškėjas gali laisvai reikšti savo nuomonę dėl režimo kilmės valstybėje. Tam tikrus pareiškėjo pasakojimo trūkumus galima paaiškinti tuo, kad pareiškėjas yra paprastas žmogus, užaugęs ne europietiškoje kultūroje, neturintis gyvenimiškos patirties. Pareiškėjas nuoširdžiai papasakojo apie savo situaciją ir nurodė visas aplinkybes, kurias subjektyviai suprato kaip reikšmingas. Pareiškėjas tvirtino ir tai, kad (duomenys neskelbtini) vyksta vidinis karinis konfliktas ((duomenys neskelbtini)), taigi, kilmės valstybėje nėra pakankamai saugu. Šios aplinkybės patvirtina tikimybę, kad, išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, jo teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

4. Atsakovas apžvelgė Sprendime nustatytas aplinkybes. Manė, kad pareiškėjo skundo išnagrinėjimas Komisijoje rašytinio proceso tvarka atitiko teisės aktų reikalavimus, juolab kad buvo atliktos jo apklausos, o pareiškėjas nenurodė priežasčių, dėl kurių žodinis skundo nagrinėjimas buvo būtinas. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų pabėgėlio statusui ir papildomai apsaugai gauti. Pareiškėjo pasakojimas apie jam kylantį pavojų dėl dalyvavimo demonstracijose bei gautus grasinimus nebuvo pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis ir buvo bendro pobūdžio.

Pirminėje apklausoje pareiškėjas teigė, kad dalyvavo protestuose, o vėlesnėje apklausoje tvirtino, kad dalyvavo tik viename proteste 2019 m. spalio 10 d. Pareiškėjo pasakojimas taip pat iš dalies nebuvo suderinamas su kilmės valstybės informacija, kadangi (duomenys neskelbtini) dėl vykusių protestų buvo persekiojami aktyvistai, protestų organizatoriai ar pagrindinį vaidmenį protestuose atliekantys žmonės, o pareiškėjas nepriklauso nė vienai iš šių asmenų grupių (nebuvo nei protestų organizatorius, nei opozicijos lyderis, nei žurnalistas, nei viešai valdžią ar karines grupuotes kritikuojantis asmuo, pareiškėjui dėl jo veiklos nebuvo pareikšti kaltinimai ir jis nebuvo sulaikytas).

Pareiškėjo pasakojimas apie jo pagrobimą ir kankinimą tai pat buvo abstraktus, prieštaringas. Pirminėje apklausoje pareiškėjas nurodė, kad jam buvo grasinama, siunčiami grasinantys laiškai į namus ir kad jis buvo sumuštas, kad išvyko gyventi į kitą miestą, tačiau apie pagrobimą, kakinimus ir išprievartavimą nieko neužsiminė. Vėlesnėje apklausoje – atvirkščiai, pasakojo apie pagrobimą, išprievartavimą, keliais žodžiais įvardijo, jog jam buvo grasinama, tačiau nieko nepaminėjo apie tai, kad gaudavo grasinančius laiškus į namus, kad išvyko gyventi į kitą miestą.

Atsižvelgdamas į šiuos bei kitus pareiškėjo pasakojimo trūkumus, Departamentas Sprendime pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas tinkamai nepagrindė savo prašymo suteikti prieglobstį ir jo deklaruojama „baimė“ grįžti nelaikytina visiškai pagrįsta. Atsakovas akcentavo pareiškėjo atvykimo į Lietuvą aplinkybes (valstybės sieną kirto neteisėtai, prieglobsčio pasiprašė tik kai buvo sulaikytas pareigūnų), pažymėjo, kad pareiškėjas neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, ir palaikė savo sprendimus išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos ir uždrausti jam atvykti, tvirtino, kad pastarojo draudimo terminas atitinka teisės aktų reikalavimus.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2022 m. kovo 3 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo M. A. A. A. skundą, t. y. pakeitė Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos spalio 17 d. sprendimo Nr. 21S31954 3 ir 4 punktus bei juos išdėstė taip: „Uždrausti M. A. A. A. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (duomenys neskelbtini) piliečiui M. A. A. A. 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimo Nr. 6K-1596 dalį.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2021 m. liepos 21 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį. Pirminės apklausos metu nurodė, kad 2019 m. (duomenys neskelbtini) vykstant žmonių protestams dėl geresnių gyvenimo sąlygų, pareiškėjas taip pat dalyvavo šiuose protestuose. Po to pradėjo gauti grasinimų. Grasinimai būdavo kiekvieną dieną, ne vieną kartą rado grasinančius laiškus prie namų, kad turi išvykti iš gyvenamosios vietos. Išvyko į kitą vietą gyventi (duomenys neskelbtini), bet 2021 m. liepos 14 d. nusprendė išvykti iš (duomenys neskelbtini). 2020 m. gavo stuburo traumą ir patyrė kitus sužalojimus, jį sumušė politinės grupės. kai išvyko gyventi į kitą vietą (duomenys neskelbtini), tiesiogiai grasinimų negavo, bet tėvai pasakė, kad iki šiol gauna grasinančius laiškus.

7. 2021 m. spalio 12 d. apklausoje pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas sulaukė daug grasinimų, 2020 m. birželio mėn. buvo pagrobtas apie 10 dienų. Pareiškėją kankino, buvo sužalotas. Po kankinimų buvo išprievartautas, išžagintas. Po to pareiškėją išmetė gatvėje. Gydėsi ligoninėje tris dienas, po to pareiškėjo šeima jį nuvežė pas giminaičius. 2021 m. liepos mėn. pradžioje į pareiškėją gatvėje norėjo šauti, bet pro šalį važiavo policijos automobilis ir užkirto kelią tam išpuoliui.

8. Departamentas ginčijamu 2021 m. spalio 17 d. sprendimu Nr. 21S31954 nusprendė: 1) nesuteikti asmeniui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) išsiųsti asmenį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Komisija ginčijamu 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. 6K-1596 atmetė pareiškėjo skundą dėl Sprendimo panaikinimo.

9. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą. Teismas pritarė atsakovo vertinimui, kad pareiškėjo pasakojimas nėra detalus. Pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių duomenų apie jo galimą paiešką, persekiojimą kilmės valstybėje. Sutiktina su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų kriterijų papildomai apsaugai gauti. Pareiškėjo teiginiai dėl grėsmės grindžiami tik jo subjektyvia nuomone. Pareiškėjas nurodo bendro pobūdžio aplinkybes, neįvardija konkrečių detalių, individualių aplinkybių, be to, pareiškėjo nurodomos aplinkybės neatitinka kilmės valstybės informacijos. Teismui kilo abejonių dėl pareiškėjo paaiškinimų patikimumas. Teismas pareiškėjo aplinkybių nenuoseklumą, pasakojimo abstraktumą laikė esminiais trūkumais, kurie užkerta kelią toliau tirti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį.

10. Teismo vertinimu, atsakovas surinko aktualią kilmės valstybės informaciją ir ją išdėstė Sprendime. Surinkta informacija buvo aktuali pareiškėjo pasakojimui (informacija surinkta apie jo nurodytą gyvenamąją vietą). Sprendime pagrįstai padaryta išvada, kad (duomenys neskelbtini) provincijoje smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos, todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Nėra pagrindo išvadai, kad, išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, jam galėtų kilti grėsmė. Kitokios informacijos pareiškėjas nepateikė ir teismo posėdyje.

11. Teismas nepritarė pareiškėjo pozicijai, jog jo skundas Komisijoje turėjo būti nagrinėjamas žodine tvarka. Pirma, teisinis reglamentavimas (Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131, 222 p.) numato skundo nagrinėjimą nekviečiant šalių. Antra, pareiškėjas neįvardijo aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų buvęs būtinas. Trečia, pareiškėjas žodžiu buvo išklausytas apklausos Departamente metu ir teismo posėdyje. Taigi, pareiškėjo teisė būti išklausytam (įskaitant teisme) visiškai užtikrinta.

12. Teismas sutiko su atsakovo sprendimu išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Iš Sprendimo matyti, kad Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalies taikymo būtinybė nustatyta įvertinus tai, kad pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo pagrįstai dėl aptartų argumentų buvo atmestas, įvertinus pareiškėjo atvykimo aplinkybes (žinojo, kad vyks į Europos Sąjungą nelegaliai, neteisėtai (duomenys neskelbtini), atvyko be dokumentų ir t.t.). Departamentas pagrįstai padarė išvadą, kad yra tikimybė, jog pareiškėjas slėpsis, ir nusprendė vykdyti jo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos. Atkreiptas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjas iki Sprendimo priėmimo nepateikė prašymo leisti jam savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

13. Teismas akcentavo, kad Departamentas, įvertinęs anksčiau aptartų aplinkybių visumą, ypač pareiškėjo keliamą nelegalios migracijos grėsmę, bei vadovaudamasis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, 5 punktu, Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi, paskyrė pareiškėjui maksimalų draudimo atvykti terminą – 5 metai. Teismo vertinimu, toks terminas nėra proporcinga priemonė padarytam pažeidimui. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas praeityje pažeidė atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje arba kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, padarė kokių nors teisės pažeidimų. Taigi, Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti 5 metus nuo jo išsiuntimo, keistina, nustatant, jog jam uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo dienos. Atsižvelgiant į šį pakeitimą, atitinkamai keistina ir Sprendimo dalis dėl perspėjimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi įvedimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą, nurodant įvesti perspėjimą 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 14. Pareiškėjas M. A. A. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. kovo 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą, taip pat bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

15. Pareiškėjas teigia, kad teismas netinkamai vertino jo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją. Atsakovas apsiribojo minimalia, trumpai trukusia pareiškėjo apklausa bei bendro pobūdžio informacija apie jo kilmės šalį. Atsakovas tyrimą dėl pareiškėjo baimės būti persekiojamam atliko skubos tvarka, tokiu būdu pademonstruodamas išankstinę nuomonę dėl prašymo suteikti prieglobstį pateikimo priežasčių. Pareiškėjas nurodė konkrečias asmeninio pobūdžio grėsmes kilmės valstybėje, jo nurodytos aplinkybės tiesiogiai susijusios su tuo, kiek pats pareiškėjas suvokia situaciją ir objektyviai gali savarankiškai tokias aplinkybes identifikuoti. Pareiškėjas neturi teisinių žinių, reikiamo išsilavinimo, o pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes tenka atsakovui. Pareiškėjas akcentuoja, kad formalus paaiškinimas, jog pareiškėjas turi įstatyme nurodytas teises, nėra pakankamas konstatuoti tinkamą pareigos suteikti informaciją įvykdymą. Pareiškėjas tvirtina, kad jis įvardijo konkrečias situacijas, kai jis asmeniškai itin smarkiai nukentėjo, o valstybė nesuteikė jokios realios apsaugos. Pareiškėjas aiškiai įvardijo ir kokiu būdu buvo kankintas. Vertindamas pasakojimo patikimumą, atsakovas galėjo atlikti pareiškėjo medicininę apžiūrą ir nustatyti bylai reikšmingus duomenis, tačiau to nepadarė. Atsakovas taip pat nesurinko pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę atveju jis nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jo orumas bei nekils grėsmė jo sveikatai ir gyvybei.

16. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

17. Atsakovas iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Papildomai teigia, kad teisės aktai neįpareigoja Departamento atlikti prieglobsčio prašytojo medicininę apžiūrą, to neprašė ir pats pareiškėjas. Nepriklausomai nuo pareiškėjo nurodytų aplinkybių apie tariamai patirtą smurtą tikrumo ar tikėtinumo, tai nepagrindžia, kad pareiškėjui šiuo metu kyla grėsmė. Departamento atlikto tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Taip pat pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia kankinimai arba mirties bausmė. Atsakovas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog pareiškėjas buvo protestų organizatorius ar aktyvus protestų dalyvis, vaidinęs svarbų vaidmenį protestuose. Pareiškėjas taip pat nėra pažeidžiamas asmuo. Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, surinko bei įvertino aktualią bei pakankamą su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 18. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 17 d. sprendimo Nr. 21S31954 ir Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimo Nr. 6K-1596, kuriuo pareiškėjo skundas netenkintas, teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo prašymo įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti jo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo pagrįstumo.

19. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą, tačiau nustatė neproporcingai ilgus terminus, kuriais pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvestas perspėjimas į C.SIS II dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, skundą tenkino iš dalies ir sutrumpino draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir perspėjimo į C.SIS II įvedimo terminus iki 2 metų.

20. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame, grįsdamas reikalavimus, teigia teismo išvadas dėl jo neatitikimo Įstatymo reikalavimams, keliamiems pabėgėlio statusui įgyti ir papildomai apsaugai gauti, esant nepagrįstas dėl netinkamo jo nurodytų aplinkybių išnagrinėjimo ir informacijos apie saugumo padėtį (duomenys neskelbtini), kuriame jis gyveno ir žino tikrąją padėtį, vertinimo. Teismas, kuriam buvo akcentuota tarptautinių teismų praktika tokio pobūdžio bylose, neįvertino, kad Departamentas neįvykdė pareigos tyrimą dėl pareiškėjo prašymo atlikti atidžiai, jo nurodytas aplinkybes įvertinti naujausios kilmės valstybės informacijos kontekste.

21. Teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 ir 2 d.), nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 bei 87 straipsniuose (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija), kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

22. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2374-629/2021).

23. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

24. Vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija). Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs. Pažymėtina, kad 2011 m. gruodžio 13 d.

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų, su kuria yra suderintos Įstatymo nuostatos (Įstatymo 1 str. 2 d. ir priedo 19 p.), 4 straipsnio 5 dalis nurodo, jog kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos:

a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą;

b) pateikta visa prašytojo informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija;

c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo, atveju;

d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, kodėl taip nepadarė;

e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai patikimas. Pažymėtina, kad šios direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nagrinėdamos, ar prašytojas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų arba turi galimybę naudotis apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos kilmės šalies dalyje, kaip nurodyta 1 dalyje, valstybės narės, priimdamos sprendimą dėl prašymo, atsižvelgia į bendrąsias toje šalies dalyje esančias aplinkybes ir į asmenines prašytojo aplinkybes, kaip nurodyta 4 straipsnyje. Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad iš atitinkamų šaltinių, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro ir Europos prieglobsčio paramos biuro, būtų gaunama tiksli naujausia informacija.

25. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su Sprendimo išvada, kuriai pritarė pirmosios instancijos teismas, kad pareiškėjo nurodyta prašymo suteikti prieglobstį priežastis – baimė būti persekiojamam nežinomų asmenų dėl jo dalyvavimo demonstracijose – neatitinka visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlygos. Pareiškėjo paaiškinimai ir pateikti įrodymai tiek apie persekiojimo priežastis – dalyvavimą demonstracijose, tiek apie patirtą persekiojimą – jį pagrobusių nežinomų asmenų panaudotą fizinį smurtą ir patyčias, grasinimus, teisėjų kolegos manymu, įvertinti informacijos apie pareiškėjo nurodytų įvykių kilmės valstybėje kontekste, pagrįstai atmesti dėl patikimumo stokos. Nors Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB; nuo 2022 m. sausio 19 d. – Europos Sąjungos prieglobsčio agentūra) ir kitų Sprendime nurodytų šaltinių duomenimis, (duomenys neskelbtini) buvo persekiojami žinomi aktyvistai, šių protesto akcijų organizatoriai ar jose reikšmingai išsiskyrę asmenys, kurie buvo nužudyti ar sužaloti šiose akcijose, areštuoti ar dingo pagrobti ginkluotų grupuočių, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas yra priskirtinas tokio profilio asmenims, dėl ko jo paaiškinimai apie patirtą persekiojimą ir smurtą, kuriems patvirtinti jis nepateikė patikimų įrodymų (pareiškėjas nebuvo areštuotas; nors teigė dėl pagrobimo metu patirtų sužalojimų buvęs ligoninėje, jokių tai patvirtinančių įrodymų nenurodė ir nepateikė, o pateiktos 2 fotonuotraukos (byloje pateiktos) ir vaizdo įrašai iš „Whatssap“ programėlės (teismui šie įrašai nepateikti), kaip Sprendime konstatavo atsakovas bei ko procesiniuose dokumentuose ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu neginčijo ir pareiškėjas, dėl galimybės nustatyti šiuose įrodymuose fiksuotų asmenų tapatybę nebuvimo, nepatvirtina pareiškėjo pasakojimo).

26. Nagrinėjamo ginčo kontekste teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktų įrodymų visumą, taip pat pažymi, kad: neįžvelgia pareiškėjo arba didesnių pastangų realiai pagrįsti savo prašymą, arba jo ginčui reikšmingos patirties buvimo kilmės valstybėje; pareiškėjo paaiškinimai prieštarauja surinktai informacijai, reikšmingai nagrinėjamam ginčui, apie įvykius ir bendrą padėtį (duomenys neskelbtini); pareiškėjas nepaaiškino, kodėl saugumui nuo, kaip teigiama, nežinomų asmenų vykdomo persekiojimo užtikrinti nebuvo pakankamas persikėlimas į kitą šalies regioną, pavyzdžiui – (duomenys neskelbtini), kodėl tarptautinės apsaugos nesiekė, pavyzdžiui, (duomenys neskelbtini).

27. Pareiškėjas prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Pagal 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 439/2010 dėl Europos prieglobsčio paramos biuro įsteigimo 4 straipsnio nuostatas, EPPB, kuris įsteigtas siekiant įgyvendinti bendros Europos prieglobsčio sistemos tikslus, skaidriu ir nešališku būdu renka svarbią, patikimą, tikslią ir naujausią informaciją apie prašymus suteikti tarptautinę apsaugą pateikusių asmenų kilmės valstybes, naudodamasi visais svarbiais informacijos šaltiniais, įskaitant vyriausybinių, nevyriausybinių ir tarptautinių organizacijų bei Sąjungos institucijų ir įstaigų pateiktą informaciją, ir remdamasi tokia informacija rengia ataskaitas dėl kilmės valstybių. EPPB 2021 m. sausio mėnesį paskelbtos bendros situacijos (duomenys neskelbtini) analizės ir rekomendacinių gairių ((duomenys neskelbtini)) duomenimis spręstina, kad nurodytos ataskaitos rengimo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Vėliau skelbtuose EPPB pranešimuose ((duomenys neskelbtini)), kuriuose dėl saugumo situacijos (duomenys neskelbtini) taip pat pasisakoma, nėra nurodoma, kad beatodairiškas smurtas (duomenys neskelbtini) yra tokio aukšto lygio, kaip iš esmės yra teigiama apeliaciniame skunde. Todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Pažymėtina ir tai, kad aplinkybė, jog kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009).

28. Apeliaciniame skunde atskiri argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria nespręsta dėl ginčijamo Sprendimo dalies, susijusios su pareiškėjo išsiuntimu, uždraudimu atvykti į Lietuvos Respubliką ir perspėjimo įvedimu į C.SIS II, teisėtumo ir pagrįstumo nėra nurodyti, pagrindai manyti šią teismo sprendimo dalį esant neteisėta bylos nagrinėjimo metu nenustatyti.

29. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kuris buvo išspręstas 2022 m. kovo 25 d. nutartimi dėl bylos skyrimo nagrinėti teismo posėdyje, pažymėtina, kad ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

30. Nagrinėjamoje byloje išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai, nėra. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas netenkintas.

31. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas, nėra, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. A. A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė