2020-08-19 Nr. AB-15181-3-65-3-00409-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-4503-556/2020

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00409-2017-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 24.7; 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugpjūčio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Veslavo Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. U. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. U. skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės etikos komisijos (toliau – ir Etikos komisija, Komisija) 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimą Nr. 7 „Dėl Panevėžio miesto savivaldybės tarybos narės G. U.“ (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėja skunde nurodė, kad:

1.1. Etikos komisija, išnagrinėjusi Panevėžio miesto dailės galerijos (toliau – ir Galerija) direktoriaus E. Ž. 2017 m. spalio 16 d. kreipimąsi (raštą) Nr. G22-298-( 1.1) „Dėl projekto „Panevėžio tarptautinė fotografijos bienalė“ Žmogus ir miestas 2017“ (toliau – ir kreipimasis) ir prie jo pridėtą pareiškėjos susirašinėjimą socialiniame tinkle „Facebook“ (toliau – ir socialinis tinklas) dėl pareiškėjos, esančios Panevėžio miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) nare, elgesio atitikties Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekso (toliau – ir Kodeksas) 4 straipsnyje įtvirtintiems principams, vertino pareiškėjos nuomonę, išsakytą 2017 m. liepos 24 d. socialiniame tinkle apie galbūt politizuotą ir nesąžiningą Galerijos vadovo sprendimą pašalinti iš parodos vieną iš autorių, t. y. S. B. Sprendime konstatuota, kad pareiškėja pažeidė Kodekso 4 straipsnio 5 ir 6 punktuose įtvirtintus valstybės politikų padorumo ir pavyzdingo elgesio principus.

1.2. Pareiškėja socialiniame tinkle pareiškė tik savo nuomonę apie S. B. kūrinių pašalinimą iš tarptautinės fotografijos bienalės („Panevėžio tarptautinė fotografijos bienalė“ Žmogus ir miestas 2017“) (toliau – ir Bienalė), todėl nėra pagrindo išvadai, kad pareikšdama nuomonę viename iš socialinių tinklų, ji pažeidė Kodekso nuostatas. Komisijos Sprendimas yra galbūt neteisėtas dar ir dėl to, kad Etikos komisijos posėdžiai dėl E. Ž. kreipimosi buvo organizuojami pažeidžiant Tarybos 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. 1-271 patvirtintus Panevėžio miesto savivaldybės tarybos etikos komisijos veiklos nuostatus (toliau – ir Nuostatai). Remiantis Nuostatų 12.1 punktu, sušaukti posėdžius gali tik Komisijos pirmininkas arba pavaduotojas. Komisijos atsakingoji sekretorė, kurios funkcijos apibrėžtos Nuostatų 23 punkte, 2017 m. spalio 20 d. išsiuntė Komisijos nariams elektroninius kvietimus, „šaukiamas posėdis spalio 24 d.“, nenurodydama kieno pavedimu toks posėdis šaukiamas. Komisija 2017 m. spalio 24 d. pati nustatė kito posėdžio datą – 2017 m. lapkričio 7 d., o pastarajam neįvykus dėl kvorumo nebuvimo, Komisijos atsakingoji sekretorė 2017 m. lapkričio 7 d. vėl išsiuntė Komisijos nariams žinutes, jog „posėdis perkeliamas į 2017 m. lapkričio 14 d.“, dar kartą nenurodydama kieno pavedimu toks posėdis šaukiamas.

1.3. Komisijos veiksmų neteisėtumas sietinas su jos šališkumu, neobjektyviu ir netinkamu tyrimo atlikimu. Komisija tyrimą atliko netinkamai, nevisapusiškai, padarė nepagrįstas išvadas, pažeidė esmines procedūras ir taisykles, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą Sprendimą.

2. Atsakovas Komisija atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

2.1. Panevėžio miesto savivaldybėje (toliau – ir Savivaldybė) 2017 m. spalio 16 d. buvo gautas Galerijos direktoriaus E. Ž. kreipimasis (raštas), kad 2017 m. liepos 24 d. socialiniame tinkle „Facebook“ pareiškėja paviešino nepagrįstus gandus, jog Savivaldybės mero aplinka įvertino S. B. kūrinį kaip politiką ir toks kūrinys nepatiktų Norvegijoje atostogaujančiam Savivaldybės merui, dėl to S. B. buvo pašalintas iš Bienalės parodos. E. Ž. nurodė, kad tokios nepagrįstos insinuacijos apie galbūt daromą sprendimams įtaką daro žalą Galerijos reputacijai ir prašė atsakovo įvertinti, ar Tarybos narė (t. y. pareiškėja) nepažeidė Kodekso 4 straipsnyje įtvirtintų nuostatų.

2.2. Pareiškėjai 2017 m. spalio 26 d. raštu Nr. IS-4497(1.13) buvo pranešta apie pradėtą tyrimą dėl Galerijos direktoriaus E. Ž. kreipimosi ir paprašyta iki 2017 m. lapkričio 2 d. pateikti paaiškinimą. Pareiškėja 2017 m. lapkričio 2 d. elektroniniu paštu pateikė paaiškinimą. Komisija, atlikusi tyrimą, nustatė, kad S. B. iš Bienalės buvo pašalintas už taisyklių nesilaikymą, jokios „politinės cenzūros“, kaip ją įvardija pareiškėja, nenustatė. Pareiškėjos vieši pasisakymai, kuriais kvestionuojamas Bienalės organizatorių šališkumas, Savivaldybės meras kaltinimas politine cenzūra (paminimas 2017 m. liepos 4 d. kūrybinio bendradarbiavimo sutarties Nr. FB-17-5 (toliau – ir Sutartis) sulaužymas), nesuderinami su valstybės politikų padorumo ir pavyzdingumo principais. Pareiškėja Etikos komisijos posėdžiuose nedalyvavo. Sprendimas, kuriuo konstatuota, kad pareiškėja, būdama Tarybos nare, pažeidė Kodekso 4 straipsnio 5 ir 6 punktuose įtvirtintus valstybės politikų padorumo ir pavyzdingumo elgesio principus, yra teisėtas ir pagrįstas.

3. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. birželio 8 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino.

4. Atsakovas Komisija atsiliepimu prašė panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. birželio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. vasario 12 d. nutartimi atsakovo Komisijos apeliacinį skundą patenkino iš dalies – Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. birželio 8 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą Regionų apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

6. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai akcentavo formaliuosius pareiškėjos elgesio tyrimo procedūros aspektus, kurie niekaip nesuvaržė jos teisių ir negali būti vertinami kaip sukliudę objektyviai nustatyti visas reikšmingas aplinkybes, tačiau išsamiai neišnagrinėjo paties pažeidimo konstatavimo bei atsakomybės už jį taikymo pagrįstumo (nepagrįstumo), todėl bylos esmė liko neatskleista. Tuo pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnio 1 dalį, nustatančią, jog teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2020 m. gegužės 20 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl Komisijos Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja nesutinka su Sprendimu, nurodydama, kad priimant Sprendimą buvo padaryti procedūriniai pažeidimai, taip pat ginčija ir patį pažeidimo padarymo faktą.

9. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjama administracinė byla buvo išnagrinėta Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. birželio 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-163-279/2018 ir pareiškėjos skundas buvo tenkintas konstatavus, jog Komisija iš esmės suvaržė teisės aktuose įtvirtintas pareiškėjos teises Komisijos atliekamo tyrimo metu gintis nuo pareikšto kaltinimo, kadangi jai įteiktas pranešimas apie pradėtą tyrimą, turimus duomenis apie padarytą pažeidimą nebuvo pakankamai aiškus ir išsamus, o Sprendimo rezoliucinė dalis neatitinka sprendimo, kurį Komisijos nariai nustatyta tvarka balsuodami priėmė 2017 m. lapkričio 14 d. Komisijos posėdyje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. vasario 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-273-442/2020 panaikino Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. birželio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-163-279/2018 ir perdavė bylą Regionų apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė pranešimo apie pradedamą tyrimą pažeidimus, kad Sprendimo rezoliucinė dalis neatitinka sprendimo, už kurį Komisijos nariai balsavo 2017 m. lapkričio 14 d. Komisijos posėdyje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai akcentavo formaliuosius pareiškėjos elgesio tyrimo procedūros aspektus, kurie niekaip nesuvaržė jos teisių ir negali būti vertinami kaip sukliudę objektyviai nustatyti visas reikšmingas aplinkybes, tačiau išsamiai neišnagrinėjo paties pažeidimo konstatavimo bei atsakomybės už jį taikymo pagrįstumo (nepagrįstumo), todėl bylos esmė liko neatskleista.

10. Teismas pabrėžė, kad Sprendimu konstatuota, jog pareiškėja, būdama Tarybos narė, pažeidė Kodekso 4 straipsnio 5 ir 6 punktuose įtvirtintus valstybės politikų padorumo ir pavyzdingumo elgesio principus. Sprendime pažymėta, jog jis priimtas Komisijai išnagrinėjus Galerijos direktoriaus kreipimąsi, kuriame nurodyta, kad 2017 m. liepos 14–21 d. Galerija organizavo Bienalę ir kad Bienalės metu autorius S. B. sulaužė sutartinį įsipareigojimą, todėl buvo priimtas sprendimas pašalinti jį iš Bienalės dalyvių sąrašo, nesuteikiant teisės eksponuoti sukurtų kūrinių baigiamojoje Bienalės parodoje, tačiau 2017 m. liepos 24 d. socialiniame tinkle „Facebook“ pareiškėja išdėstė poziciją, kuri kelia nepagrįstas dvejones dėl priimto sprendimo, dėl galbūt Savivaldybės mero daromos įtakos sprendimų priėmimui. Sprendime nurodyta, kad Komisija, išnagrinėjusi kartu su kreipimusi pateiktą pareiškėjos susirašinėjimą socialiniame tinkle, dokumentus, susijusius su Bienalės organizavimu, Galerijos ir S. B. pasirašytą Sutartį ir kt., 2017 m. lapkričio 14 d. posėdyje nustatė, kad S. B. iš Bienalės buvo pašalintas už taisyklių nesilaikymą, jokių „politinės cenzūros“, kaip ją įvardina pareiškėja, faktų nenustatyta, pareiškėjos vieši pasisakymai, kuriais kvestionuojamas Bienalės organizatorių šališkumas, Savivaldybės mero kaltinamas politine cenzūra, nesuderinami su valstybės politikų padorumo ir pavyzdingumo elgesio principais.

11. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, jog Galerija 2017 m. liepos 14–21 d. organizavo Bienalę ir kad Bienalės metu buvo priimtas sprendimas pašalinti autorių S. B. iš Bienalės dalyvių sąrašo, nesuteikiant teisės eksponuoti sukurtų kūrinių baigiamojoje Bienalės parodoje. (duomenys neskelbtini).

12. Teismas pabrėžė, kad būtent minėti pareiškėjos viešoje erdvėje – socialiniame tinkle „Facebook“ – paskelbti komentarai ir tekstas buvo pateikti kartu su Galerijos direktoriaus E. Ž. kreipimusi ir būtent dėl jų pareiškėjos atžvilgiu Komisija atliko tyrimą, kurio pagrindu priėmė Sprendimą. Minėtu kreipimusi Galerijos direktorius paaiškino, kad, atsižvelgiant į tai, jog S. B., pateikdamas darbus, nurodė, jog jie yra sukurti kartu su kita autore, taip sulaužė sutartinį įsipareigojimą, dėl to buvo priimtas sprendimas jį pašalinti iš Bienalės dalyvių, nesuteikiant teisės eksponuoti sukurtų kūrinių baigiamojoje Bienalės parodoje (įskaitant ir kitose šio projekto parodose), juos publikuoti Bienalę ir jos kūrinius nušviečiančiame kataloge ar kitaip viešinti bei laikyti juos šios Bienalės metu sukurtais kūriniais; pažymėjo, kad parodoje nebuvo eksponuojami ne tik S. B., bet ir dar dviejų autorių darbai; pareiškė, kad sprendimas pašalinti S. B. buvo priimtas remiantis autoriaus ir Galerijos 2017 m. liepos 14 d. pasirašyta Sutartimi. Galerijos direktorius tokios pačios pozicijos laikėsi ir vėliau Komisijai pateiktuose dokumentuose. Duomenų apie tai, kad buvo skundžiamas sprendimas pašalinti minėtą autorių iš Bienalės, byloje nėra.

13. Teismas nurodė, kad aplinkybės, susijusios su sprendimu pašalinti autorių iš Bienalės, nėra šios administracinės bylos nagrinėjamo dalykas. Tačiau šioje byloje svarbus teisinis vertinimas, ar pareiškėja, būdama Tarybos nare ir naudodamasi saviraiškos laisve, savo pareiškimuose, susijusiuose su sprendimu pašalinti autorių iš Bienalės, nepažeidė Kodekso 4 straipsnio 5 ir 6 punktuose įtvirtintus padorumo (politikas elgiasi deramai pagal einamas pareigas, vengia situacijų, kai politiko elgesys kenktų jo ar institucijos, kurioje jis eina pareigas, reputacijai ir autoritetui, vengia nesąžiningų pranašumo siekimo būdų, gautą oficialią informaciją naudoja tik pareigoms atlikti ir nesipelno iš jos) ir pavyzdingumo (politikas deramai elgiasi visuomenėje, laikosi visuotinai pripažįstamų dorovės, moralės ir etikos normų) principų.

14. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjos viešoje erdvėje – socialiniame tinkle „Facebook“ – paskelbti komentarai ir tekstas pasižymi kaltinimais, jog sprendimas pašalinti autorių iš Bienalės priimtas Savivaldybės mero nurodymu, mero aplinkai įtaką darant dėl to, jog pastariesiems neįtiko autoriaus darbai, tačiau tuo pačiu pareiškėja nurodo, jog tokia informacija pagrįsta neįvardintų žmonių kalbomis, sklindančiais gandais ir pan. Byloje nėra duomenų apie tokius pareiškėjos teiginius patvirtinančias aplinkybes, todėl, teismo vertinimu, šie teiginiai laikytini kaip neturintys faktinio pagrindimo. Pareiškėja, būdama Tarybos nare, kuriai keliami aukštesni veiklos, atsakomybės, etikos ir profesionalumo standartai ir kuri ypač turėtų siekti pateikti tikslią ir patikimą informaciją, neapsiriboti vien selektyviais bei vienpusiškais duomenimis, susilaikyti nuo pareiškimų, kuriais asmenys yra šmeižiami ar kitaip yra dezinformuojama visuomenė, laikytis etikos normų, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nesielgė deramai pagal einamas pareigas, nevengė situacijų, kai politiko elgesys kenktų jo ar institucijos, kurioje jis eina pareigas, reputacijai ir autoritetui, be to, nederamai elgėsi visuomenėje, nesilaikė visuotinai pripažįstamų etikos normų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Sprendimu teisėtai ir pagrįstai konstatuota, jog pareiškėja pažeidė Kodekso 4 straipsnio 5 ir 6 punktuose įtvirtintus valstybės politikų padorumo ir pavyzdingumo elgesio principus.

15. Teismas nenustatė, kad Sprendimas pažeistų įstatymą ar kitą teisės aktą, kad Komisija būtų viršijusi kompetenciją, kad Sprendimas prieštarautų tikslams ir uždaviniams, dėl kurių Komisija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 d.). Teismas taip pat nenustatė ABTĮ 91 straipsnyje numatytų skundžiamo teisės akto (ar jo dalies) panaikinimo pagrindų. Todėl konstatavo, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

III. 16. Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad:

16.1. Teismas, nagrinėdamas administracinę bylą iš naujo, vėl neatskleidė bylos esmės, faktines bylos aplinkybes vertino formaliai ir netinkamai, rėmėsi išimtinai atsakovo pateiktais įrodymais, kritiškai jų nevertindamas, visiškai ignoruodamas aplinkybę, jog ir Komisija, ir pats teismas privalėjo kritiškai vertinti faktines aplinkybes dėl sutartinių pažeidimų, t. y., ar objektyviai S. B. buvo pažeidęs Sutartį. Lieka neatsakytas klausimas – o kas galėtų paneigti, jog S. B. iš tiesų tapo politinės cenzūros auka? Teismas atsisakė tirti ir vertinti pateiktus duomenis, įrodančius, jog išvakarėse prieš Bienalės uždarymo renginį Galerijos vadovas ir Bienalės projekto vadovas informavo S. B., jog su jo darbais viskas gerai, jie yra priimti ir neužsiminė apie jokius pažeidimus.

Apie jo išmetimą iš Bienalės S. B. sužinojo tik renginio metu. Dar daugiau, pradėjus aiškintis, kas atsitiko per naktį, jam neoficialiai buvo pasakyta, jog motyvai yra politiniai. S. B. liudijo šioje byloje, nagrinėjant bylą pirmąjį kartą, ir visas aplinkybes atskleidė, tačiau Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai jų nenagrinėjo ir nevertino. Šis atvejis yra susijęs ne tik su menininko įžeidimu ir jo teisių pažeidimu, bet ir akivaizdžiu Savivaldybei pavaldžios įstaigos vadovų piktnaudžiavimu savo galiomis bei pagarbos žmogui nebuvimu.

Jeigu darbų pašalinimo priežastys būtų buvusios tokios, kokios buvo išsakomos oficialiai, jos turėjo būti įvardintos laiku, bent iki renginio pradžios, kad menininkas ir jo pasveikinti atėję gerbėjai nebūtų įžeisti ir pažeminti. Pareiškėjos, kaip piliečio ir politiko, pareiga buvo informuoti bendruomenę ir išsakyti nuomonę. Svarbu pažymėti, kad nuo 2015 m. Savivaldybei pavaldžių įstaigų (išskyrus švietimo) vadovus skiria ne Taryba, o Savivaldybės meras, taigi įstaigų vadovai yra tiesiogiai priklausomi nuo mero valios ir sprendimų.

Šis įvykis buvo plačiai atspindėtas šalies žiniasklaidoje kaip cenzūros pasireiškimas Panevėžyje, tačiau Savivaldybės meras neparodė susirūpinimo dėl to, nebuvo išplatintas tokio vertinimo paneigimas. Vienintelė reakcija buvo Galerijos direktoriaus skundas (kreipimasis) Komisijai dėl pareiškėjos nuomonės socialinio tinklo komentare (tokią nuomonę pareiškėja, kaip Tarybos narė, taip pat išsakė Tarybos posėdyje), nors žurnalistų vertinimai dėl cenzūros buvo kur kas kategoriškesni nei pareiškėjos. Posakis „visi keliai veda į Romą“ (ir jo interpretacijos) reiškią kažką, kam nereikia įrodymų.

Meras skiria vadovus, nuo jo priklauso jų darbo vertinimas ir atlyginimai, todėl teiginys, jog „keliai veda į merą“, atitinka posakį „visi keliai veda į Romą“. Nagrinėjamu atveju į prizines vietas Bienalėje pretendavo nuotraukos su meru ir jo politiniu oponentu, todėl sąsajos akivaizdžios.

16.2. Teismas netyrė į bylą pateiktų įrodymų tinkamumo, kadangi niekuo nepagrįstas Komisijos teiginys neva „Panevėžio miesto meras kaltinamas politine cenzūra“ buvo traktuojamas kaip faktinė bylos aplinkybė, nors pareiškėjos išreikštoje nuomonėje tokio teiginio net nebuvo. Teismas selektyviai atrinko ir pateikė sprendime tik atskirus komentarus, kurie pareiškėjos buvo parašyti su klaustuko ženklu, tačiau teismo sprendime pareiškėjos klausimai buvo nurodyti teiginiais. Teismas nesiaiškino ir neatskleidė, kokie gi Komisijos nagrinėto kreipimosi tikrieji motyvai ir objektyvios faktinės aplinkybės, kodėl net nenagrinėtas politinės cenzūros klausimas iš esmės. Kaip minėta, Bienalės išvakarėse S. B. gavo patvirtinimą, kad jo darbai priimti, tačiau situacija pasikeitė per naktį, taigi tai negalėjo būti priežastis dėl seniai sudarytos Sutarties pažeidimų. Būtent šį klausimą, kokia buvo tikroji minėto menininko (jo darbų) išmetimo iš Bienalės priežastis, kėlė pareiškėja, tačiau į jį iki šiol neatsakyta. Šiuo atveju cenzūra buvo akivaizdi.

16.3. Teismas sprendime pareiškėjos išsakytą nuomonę (beje, išreikštą retoriniais klausimais) staiga pavertė teiginiais, t. y. duomenimis, kuriems keliami faktinio pagrindimo reikalavimai. Klausimas negali būti prilyginamas teiginiui, o nuomonė grindžiama jos reiškėjo turima informacija. Dėl neaiškių priežasčių nepaminėta ir nevertinta Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuota praktika dėl didesnės politikų tolerancijos kritikai reikalavimo, o tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas civilines bylas dėl visuomenės informavimo priemonėse paskleistos informacijos, pažeidžiančios asmens garbę ir orumą, pripažindamas, kad viešo asmens kritika, kad ir kokia griežta ar kandi ji būtų, yra leistina. Teismų pripažinta, kad viešo ir privataus asmens garbės bei orumo gynimo ribos skiriasi, todėl viešasis asmuo turi pakęsti ir toleruoti apie jį skelbiamą kritiką (nors ir nevisiškai tikslią), kuri jau privataus asmens aspektu galėtų būti vertinama kaip garbės ir orumo pažeidimas.

16.4. Nei Komisija, nei teismai neatskleidė, nenagrinėjo ir neįrodė, kokiais savo veiksmais bei kuo pareiškėja pažeidė padorumo ir pavyzdingumo principus. Tai savaime paneigia ne tik Komisijos, bet ir pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Todėl pareiškėjos teisės ir laisvės buvo nepagrįstai suvaržytos tiek Komisijos sprendimu, tiek skundžiamu teismo sprendimu.

16.5. Atkreiptinas teismo dėmesys, kad Galerijos direktorius E. Ž. teigė, jog pareiškėjos išdėstyta nuomonė daro žalą Galerijos reputacijai, tuo pačiu nurodydamas S. B. pašalinimo iš Bienalės aplinkybes, kurios akivaizdžiai kelia abejones dėl tokio sprendimo pagrįstumo. E. Ž. nurodė, kad pagal Sutartį autorius turėjo pateikti vieno autoriaus darbus, tai S. B. ir padarė. Byloje esantys duomenys įrodo, kad S. B. B. išvakarėse 2017 m. liepos 19 d. pateikė darbus ir gavo organizatorių atsakymą, kad viskas puiku, 2017 m. liepos 20 d. įvyko kūrinių atrankos komisijos posėdis, kuriame dalyvavo ir S. B., jokios pretenzijos jam nebuvo išsakytos, o 2017 m. liepos 21 d. Bienalės parodos atidarymo metu paaiškėjo, kad S. B. darbai nėra eksponuojami, autorių sąraše jo nėra. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad apie sprendimą pašalinti S. B. iš Bienalės iki parodos ir po jos S. B. pranešta nebuvo, dar daugiau – tokio sprendimo nėra. Būtent šios aplinkybės leidžia manyti, kad S. B. nebylaus pašalinimo priežastimi buvo ne Sutarties pažeidimas, kuris nėra įrodytas, o būtent politiniai motyvai – Savivaldybės mero politinio oponento atvaizdas S. B. darbuose (Savivaldybės mero atvaizdas ir tapo vienu iš Bienalės nugalėtojų). Be to, nors E. Ž. prašė nagrinėti galbūt padarytos žalos Galerijai klausimą, tačiau Komisija kėlė tik „politinės cenzūros“ klausimą, kurios vykdymu neva pareiškėjos buvo apkaltintas Savivaldybės meras, nors jokių faktinių aplinkybių tokiam kaltinimui pagrįsti Komisija nesurinko ir netyrė. Būtent šios aplinkybės rodo, kad Komisijos Sprendimas visiškai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatų, todėl yra nepagrįstas ir naikintinas kaip ir pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuris grindžiamas aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis, kurių pati Komisija Sprendime net nepaminėjo. Teismas iš esmės atliko Komisijos darbą, t. y. ėmėsi Komisijos kompetencijai priskirtų klausimų sprendimo, peržengdamas kompetencijos ribas, kurios nustatytos ABTĮ 3 straipsnio 2 dalyje. E. Ž. kreipimasis ir Komisijos Sprendimas vertintini kaip pareiškėjos politinis persekiojimas, kuris draudžiamas pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 22 straipsnio 6 dalies nuostatas.

17. Atsakovas Komisija atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad:

17.1. Pareiškėjos pateikti jos viešo pasisakymo interpretaciniai paaiškinimai dėl akivaizdžių politinių sąsajų visiškai nepagrįsti. Taip pat nepagrįsti pareiškėjos argumentai, kad Komisijos Sprendimu ir pirmosios instancijos sprendimu buvo nepagrįstai suvaržytos jos teisės ir laisvės turėti savo įsitikinimus ir laisvai juos reikšti, kad tai jos politinis persekiojimas.

17.2. Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas visapusiškai išnagrinėjo bylos medžiagą ir, atmesdamas pareiškėjos skundą, savo sprendimą išsamiai motyvavo byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų teisine analize. Teismo išvadų teisingumo nepaneigia vien tik pareiškėjos subjektyvi pozicija (vertinimas).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos (apeliantės) skundą atmetė, patvirtinęs, jog ji pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekso 4 straipsnio 5 ir 6 dalyse įtvirtintus padorumo ir pavyzdingumo principus.

19. Taigi ginčo teisinius santykius reglamentuoja Kodeksas. Šiuo teisės aktu siekiama įgyvendinti konstitucinį valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms principą, plėtoti demokratinį valdymą, didinti visuomenės pasitikėjimą valstybės valdžios ir savivaldybių institucijomis, skatinti valstybės politikų ir kandidatų į valstybės politikus atsakomybę už savo veiklą ir atskaitomybę visuomenei (Kodekso 1 str. 1 d.). Kodeksas reglamentuoja valstybės politikų elgesio viešajame gyvenime principų ir reikalavimų pagrindus, taip pat priemones, užtikrinančias valstybės politikų elgesio kontrolę ir atsakomybę už šio kodekso nuostatų pažeidimus (Kodekso 1 str. 2 d.).

20. Kodekso 6 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad valstybės politikų savivaldybių tarybose elgesio, kuriuo pažeidžiami šiame kodekse nustatyti valstybės politikų elgesio principai ir nuostatos, tyrimą atlieka savivaldybių tarybų sprendimu iš jų narių ir gyvenamųjų vietovių bendruomenių atstovų sudarytos etikos komisijos. Kodekso 9 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, jog valstybės politiko elgesio tyrimą atlikusi Komisija gali konstatuoti, kad valstybės politikas pažeidė šiame kodekse ar institucijos, kurioje jis eina pareigas, veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytus valstybės politiko elgesio principus ar reikalavimus – toks ginčijamas Sprendimas ir buvo priimtas 2017 m. lapkričio 17 d.

21. Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas – G. U. vieši pasisakymai, kuriuose kvestionuojamas Bienalės organizatorių šališkumas, Savivaldybės meras kaltinamas politine cenzūra, pasisakymai dėl 2017 m. liepos 4 d. kūrybinio bendradarbiavimo sutarties Nr. FB-17-5 sulaužymo, o tai, Komisijos vertinimu, buvo nesuderinama su valstybės politikų padorumo ir pavyzdingo elgesio principais.

22. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Sprendime suformuluotas kaltinimas dėl Kodekso 4 straipsnio 5 ir 6 punktų pažeidimo iš principo yra bendrinio pobūdžio (žr. baigiamojo teisės akto 21 p). Yra tvirtinama apie nesilaikymą Kodekse nustatytų standartų, tačiau neatskleidžiama, kada ir kokiu būdu tai pasireiškė, t. y. trūksta konkretizavimo.

23. Šio baigiamojo teisės akto 11 punkte yra išdėstyti pareiškėjos 2017 m. liepos 21–22 d. paskelbti komentarai viešoje erdvėje. Komentarų turinys nėra trumpas, susideda iš atskirų dalių, daug kur vartojama retorika, reiškiama abejonė, nuomonė, o galbūt skleidžiama nepagrįsta žinia, bet Komisija priimdama Sprendimą aiškiai nenurodo, kuri būtent frazė (ės), komentarų dalis (ys) ir nulėmė Kodekso 4 straipsnio 5 ir 6 punktų inkriminavimą bei kodėl.

24. Nėra abejonės dėl to, kad valstybės politikas viešajame gyvenime turi laikytis žmogaus teisių ir laisvių bei jas užtikrinti, vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija, didinti pasitikėjimą valstybe ir jos institucijomis, laikytis aukščiausių elgesio standartų, laikytis visuotinai pripažįstamų dorovės, moralės ir etikos normų, bet teigiant apie nesilaikymą ką tik paminėtų nuostatų bei konstatuojant Kodekso pažeidimą, tai privalu kristalizuoti (išskirti) ne tik tam, kad būtų aišku traukiamam atsakomybėn asmeniui, siekiant apsiginti, bet ir teismui, kad būtų galima patikrinti, ar tai buvo pagrįsta ir teisėta. Šiuo atveju Komisija Sprendime to neatliko, o tai pagal formuojamą administracinę jurisprudenciją yra nesuderinama su Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimais.

25. VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (liet. esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012).

26. Viešojo administravimo akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010).

27. Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015). Pareigos nustatyti juridinių faktų visetą, būtiną ir pakankamą teisės normai taikyti, nesilaikymas nedera nei su gero administravimo principo, nei su VAĮ 8 straipsnio imperatyvais.

28. Atsakovas priimdamas Sprendimą nesivadovavo VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimais (žr. baigiamojo teisės akto 21–27 p.), todėl ginčijamas Sprendimas turėjo būti panaikintas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos G. U. apeliacinį skundą patenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Panevėžio miesto savivaldybės etikos komisijos 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimą Nr. 7 „Dėl Panevėžio miesto savivaldybės tarybos narės G. U.“ panaikinti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Artūras Drigotas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius