2c501091-7333-4f9e-bd70-e5b4aac3330b · Lietuvos apeliacinis teismas

Pranešėja V     Baudžiamoji byla Nr. 1A-289/2014      Proceso Nr. 1-73-1-00722-2009-4                   Procesinio sprendimo kategorijos: (S)                    1.2.3.1; 2.1.7.4                                                                LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS   N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU     2014 m. spalio 31 d.              Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),teisėjų:

Audronės Kartanienės, Viktoro Kažio,sekretoriaujant: JÅ«ratei Česnulevičienei, Martynai PauÅ¡aitei,dalyvaujant prokurorei Dainorai MiliÅ«tei,gynėjams: Daivai DereÅ¡kevičienei, Nainai Lanzbergienei, Anatolijui Svilai,nuteistiesiems: M. Ž., E. Å ., Å . L.,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistųjų M. Ž., E. Å . ir Å . L. apeliacinius skundus dėl Å iaulių apygardos teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio, kuriuo:M. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimÄ , numatytÄ Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 12 metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;E. Å . pripažintas kaltu padaręs nusikaltimÄ , numatytÄ BK 129 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 11 metų ir 3 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;Å .

L. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimÄ , numatytÄ BK 129 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 11 metų ir 6 mėnesiams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, Å¡i bausmė apėmimo bÅ«du, griežtesne bausme apimant Å¡velnesnę, subendrinta su Mažeikių rajono apylinkės teismo  2012 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendžiu paskirta neatlikta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 11 metų ir 6 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.IÅ¡ M.

Ž., E. Å . ir Å . L. solidariai priteista: nukentėjusiajai S. Å . 3 964 Lt turtinei ir 80 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; į valstybės biudžetÄ iÅ¡ieÅ¡kota 2 219,20 Lt proceso iÅ¡laidų už nukentėjusiajai S. Å . suteiktÄ antrinę teisinę pagalbÄ .Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė : M. Ž., E. Å . bei Å . L. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, 2009 m. spalio 29 d. apie 20.30 val. S. Å . buto (duomenys neskelbtini), kambaryje, bÅ«dami apsvaigę nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti, iÅ¡gertuvių metu kilus konfliktui su nukentėjusiuoju L.

N., bendrais tyčiniais veiksmais panaudojo fizinį smurtÄ prieÅ¡ L. N. – visi po kelis kartus spyrė gulinčiam ant grindų L. N. į nugaros ir krÅ«tinės lÄ stos deÅ¡inę Å¡oninę sritį, tuo nukentėjusiajam padarydami krÅ«tinės sumuÅ¡imÄ , pasireiÅ¡kusį poodinėmis kraujosruvomis bei daugybiniais abipusiais Å¡onkaulių lūžiais su pasieninės krÅ«tinplėvės sužalojimais, tai atitinka sunkų sveikatos sutrikdymÄ . L. N. dėl krÅ«tinės sumuÅ¡imo, pasireiÅ¡kusio daugybiniais abipusiais Å¡onkaulių lūžiais su pasieninės krÅ«tinplėvės sužalojimais, kas komplikavosi trauminiu Å¡oku, įvykio vietoje mirė.

Šiais bendrais veiksmais M. Ž., E. Š. ir Š. L. tyčia nužudė L. N.Nuteistasis M. Ž. apeliaciniame skunde nurodė, jog teismas negalėjo remtis tyrimo poligrafu duomenimis, nes jų nepatvirtina kiti įrodymai. Liudytojo E. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai negali būti pripažinti įrodymu, kadangi jie gauti, naudojant psichologinį poveikį. Tai teisme patvirtino pats E. M. ir jo motina. Pastaroji teigė sūnų sakius, kad niekada nėra buvęs nukentėjusiojo bute, tačiau buvo verčiamas duoti priešingus parodymus, nors tokį poveikį neigė liudytoja B.

R.. Esant prieštaravimams, turėjo būti atlikta akistata, bet to nebuvo padaryta.Nuteistasis M. Ž. apeliaciniu skundu prašė nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo panaikinti ir jį išteisinti.Nuteistasis E. Š. apeliaciniame skunde nurodė, jog teismas nepakankamai ištyrė bylos aplinkybes, neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, rėmėsi prielaidomis. Dėl to pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas.Byloje nėra jokių apelianto kaltę patvirtinančių įrodymų.

Ä®vykio metu jis net nebuvo nukentėjusiojo bute. Teismas nepagrįstai atmetė apeliantÄ teisinančius įrodymus, t. y. liudytojos      L. M. parodymus sÅ«nų sakius apie jam darytÄ psichologinį poveikį ir jo net nebuvus įvykio vietoje; liudytojo A. B. parodymus, kad naktį prieÅ¡ įvykį girtaujant nukentėjusysis įžeidė Å . L.; liudytojo B. Å ., nuteistųjų M. Ž. ir Å . L. parodymus, kurie patvirtino apeliantÄ ir liudytojÄ E. M. nebuvus pas nukentėjusįjį. Teismas neįvertino liudytojos B.

R. parodymų, jog E. M. ikiteisminio tyrimo metu davė skirtingus parodymus, taip pat to, kad serologijos ir DNR tyrimo metu negauta teigiamų duomenų dėl apelianto. Atlikus tyrimÄ poligrafu, specialisto iÅ¡vadoje nurodyta, jog E. M. kai kÄ Å¾ino apie nužudymo aplinkybes arba įtarinėja; joje padaryta prielaida, kad dalį informacijos apeliantas sužinojo iÅ¡ policijos, o kitÄ dalį – iÅ¡ draugų ar kitų informacijos Å¡altinių. Dėl to E. M. parodymai turi bÅ«ti vertinami kritiÅ¡kai.Teismas rėmėsi nenuosekliais liudytojo E. M. parodymais teigdamas, jog jie iÅ¡ esmės sutampa ir papildo vieni kitus, todėl neaiÅ¡ku, kuriuos parodymus teismas laikė teisingais ir kuriais reikia remtis.

Beje, teisme liudytojas pats paneigė savo ankstesnius parodymus tiek dėl apelianto, tiek dėl B. Å . teigdamas, kad jį apkalbėjo.Be to, įvykis buvo 2009 m. spalio 29 d., liudytojas E. M. pagal jo paties parodymus nukentėjusiojo bute tada buvo pirmÄ kartÄ , ten buvusius asmenis, iÅ¡ jų ir nuteistuosius, taip pat matė pirmÄ kartÄ , buvo iÅ¡gėręs. Atpažinimo pagal nuotraukas veiksmas vyko 2011 m. liepos 18 d., t. y. praėjus beveik dvejiems metams, jau po to, kai buvo atliktas tyrimas poligrafu ir E. M. buvo sulaikytas.

Liudytojas teisme teigė, jog atpažinimo iÅ¡ nuotraukų metu tyrėja parodė akimis, kuriÄ nuotraukÄ rodyti. Dėl to Å¡is procesinis veiksmas nelaikytinas įrodymu. Å ios aplinkybės patvirtina liudytojos L. M. parodymus, kad sÅ«nus davė parodymus įbaugintas. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog po tokių parodymų pasikeitė E. M. procesinė padėtis.Apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas spėliojimais, abejonėmis ar prielaidomis. Visos abejonės turi bÅ«ti aiÅ¡kinamos kaltinamojo naudai, o jis neprivalo įrodinėti savo nekaltumo.

Šio principo laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, ir Europos Žmogaus Teisių Teismas.Nuteistasis E. Š. apeliaciniu skundu prašė nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo bei iš jo priteisto civilinio ieškinio panaikinti ir jį išteisinti.Nuteistasis Š. L. apeliaciniame skunde nurodė, kad nepadarė jam inkriminuoto nusikaltimo. Pagrindinis įrodymas, kuriuo teismas pagrindė jo kaltę, yra nepatikimi, nenuoseklūs liudytojo E. M. parodymai. Teismas negalėjo remtis liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes jis juos teisme paneigė.

Be to, liudytojas ir jo motina L. M. teisme parodė, jog tokius parodymus duoti jį privertė tyrėja, grasindama ilgalaikiu įkalinimu. Teismas, E. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus pripažinęs įrodymu ir neteisingai įvertinęs liudytojų B. R., L. M. parodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 2, 4 dalis, 80 straipsnio 1 punktÄ .Ikiteisminio tyrimo metu apelianto atpažinimo iÅ¡ nuotraukų procedÅ«ra atlikta, pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus. PrieÅ¡ atpažinimÄ jis su E. M. vienu automobiliu buvo vežamas į Vilnių tirti poligrafu, todėl E. M. negalėjo jo neatpažinti.

Dėl išdėstytų aplinkybių byloje turėjo būti atlikta jo ir E. M. akistata, tačiau to nebuvo padaryta.Teismas neįvertino, kad tyrimo poligrafu duomenys neįrodo nuteistojo kaltės. Priešingai, jie įrodo, jog apeliantas apie įvykį žinojo tiek, kiek rašyta spaudoje, arba galėjo sužinoti iš pareigūnų.Net tikint E. M. versija, apelianto smūgiai negalėjo sukelti nukentėjusiojo mirties. Tai patvirtina eksperto J. Rybalkos teisme duoti paaiškinimai.Nuteistasis Š. L. apeliaciniu skundu prašė nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo panaikinti ir jį išteisinti.Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė skundus atmesti.Nuteistųjų M.

Ž., E. Å . ir Å . L. apeliaciniai skundai atmetami.Teisėjų kolegijos nuomone, M. Ž., E. Å . ir Å . L. kaltė padarius jiems inkriminuotÄ nusikaltimÄ Ä¯rodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamÄ jį nuosprendį, tinkamai kvalifikavo veikÄ , paskyrė teisingas bausmes.             Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

             Dėl įrodymų vertinimo Apeliantai apeliaciniuose skunduose teigė, kad teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, dėl to padarė klaidingas išvadas, turėjusias esminės reikšmės neteisingam nuosprendžiui priimti.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, tirdamas ir vertindamas įrodymus.BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos numato, jog teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie pagal įstatymo prasmę įvertinami, remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis.

Å iame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. BÅ«tina sÄ lyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi bÅ«ti pagrįstas iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu.Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas buvo pagrįstas iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu.Kita sÄ lyga įrodymų vertinimui – įrodymai turi bÅ«ti vertinami vadovaujantis įstatymu.

Vertinant įrodymus Å¡iuo požiÅ«riu, pirmiausia turi bÅ«ti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams iÅ¡dėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir       4 dalyse.Teisėjų kolegijos nuomone, nuosprendyje iÅ¡dėstyti įrodymai atitinka jiems keliamus reikalavimus, o įrodymų turinys bus analizuojamas, aptariant nuteistųjų kaltę.Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymus vertina teismas, tai yra jo prerogatyva, teisė bei pareiga. Proceso dalyviai gali tik siÅ«lyti savo vertinimÄ .

Tai, kad nuteistieji ir teismas skirtingai įvertino įrodymus, nėra pagrindas keisti teismo sprendimÄ , jeigu teismas motyvavo, kodėl rėmėsi vienais įrodymais ir atmetė kitus. Tokie motyvai skundžiamame teismo nuosprendyje iÅ¡dėstyti.Nuteistieji E. Å . ir Å . L. nurodė, kad jų atpažinimai iÅ¡ nuotraukų atlikti neteisėtai, todėl atpažinimų metu gauti duomenys neturi įrodomosios galios.Toks apeliacinių skundų argumentas nepagrįstas.IÅ¡ 2011 m. liepos 18 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotraukÄ protokolų (1 t.,    186–187, 190–191, 192–193 b. l.) matyti, jog asmenų atpažinimai atlikti iÅ¡ E. M. pateiktų nuotraukų, vadovaujantis BPK 179, 191, 192, 195 straipsnių reikalavimais.BPK 191 straipsnio 2 dalies nuostatos reikalauja, kad atpažįstantis asmuo prieÅ¡ parodymÄ atpažinti turi bÅ«ti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintinÄ asmenį, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias tÄ asmenį jis gali atpažinti.PrieÅ¡ parodymÄ atpažinti pagal nuotraukas E. M. buvo apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė atpažintinus asmenis, apie jų žymes ir ypatybes, pagal kurias galėtų juos atpažinti. 2011 m. liepos 14 d. apklausos protokole E. M. nurodė du asmenis, kurie įvykio metu smurtavo prieÅ¡ L.

N. Vienas asmuo buvo tamsesnės odos, apie 1,85 m Å«gio, trumpų tamsių plaukų, taip pat nurodė jo aprangÄ . KitÄ asmenį jis apibÅ«dino kaip vyresnį, apie 50 metų amžiaus ir apie 1,75 m Å«gio, stambesnio kÅ«no sudėjimo su pilvu, trumpų tamsių žilstelėjusių plaukų, apsirengusį sportiniu kostiumu (1 t., 170–171 b. l.). 2011 m. liepos 15 d. apklausos protokole E. M. nurodė dar vienÄ asmenį, smurtavusį prieÅ¡ L. N. Jį apibÅ«dino kaip agresyvaus veido, apie 1,85 m Å«gio, trumpų juodų plaukų, vidutinio kÅ«no sudėjimo (1 t., 173–174 b. l.).Taigi prieÅ¡ asmenų parodymÄ atpažinti pagal jų nuotraukas E. M. buvo apklaustas apie prieÅ¡ nukentėjusįjį L.

N. smurtavusių asmenų žymes.Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotraukÄ 2011 m. liepos 18 d. protokoluose užfiksuota, jog E. M. tarp 4 nuotraukų atpažino M. Ž., E. Å . bei Å . L. ir nurodė, kad tai tie asmenys, kurie mušė L. N., juos atpažino pagal veido bruožus, plaukų spalvÄ . Å ie proceso veiksmai buvo fotografuojami, prie protokolų pridėtos tai patvirtinančios nuotraukos.IÅ¡ M. Ž., Å . L. ir E. Å . nuotraukų akivaizdu, jog nuteistieji atitinka tuos požymius, kuriuos liudytojas E. M. nurodė 2011 m. liepos 14 d. ir 2011 m. liepos 15 d. apklausose.

Byloje nenustatyta, kad E. M. turėjo kokių nors priežasčių apkalbėti M. Ž., Å . L. bei E. Å . Tokių duomenų nenurodė ir patys apeliantai.Tai, kad E. M. kartu su Å . L. ir M. Ž. prieÅ¡ atpažinimÄ buvo vežami tuo pačiu automobiliu į Vilnių tirti poligrafu, neduoda pagrindo abejoti Å¡io procesinio veiksmo teisėtumu. Atkreipiamas dėmesys, jog E. M. atpažino ir E. Å ., nors jis nebuvo vežamas kartu su kitais į Vilnių. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad Å . L. ir M. Ž. atpažinimas pagal nuotraukas atliktas tik formaliai ir neteisėtai.Nepagrįstas nuteistojo E. Å . apeliacinio skundo argumentas, jog atpažinimo metu E. M. tyrėja akimis parodė, kuriÄ nuotraukÄ rodyti.

PrieÅ¡ingai, liudytojas E. M. teisme patvirtino, kad apeliantus pagal nuotraukas atpažino laisva valia, tyrėja B. R. nedarė įtakos atpažinimui.Taigi aptarti duomenys gauti teisėtais bÅ«dais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, jų patikimumas patikrintas teismo proceso metu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais rėmėsi.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti atlikto asmenų atpažinimo pagal nuotraukas rezultatų patikimumu bei įrodomÄ ja verte.Nuteistieji M.

Ž. ir Å . L. apeliaciniuose skunduose nurodė, kad byloje turėjo bÅ«ti atlikta akistata su E. M.Atkreipiamas dėmesys, jog asmenų suvedimas į akistatÄ yra ikiteisminio tyrimo pareigÅ«no ir prokuroro teisė, bet ne pareiga. Dėl tokio tyrimo veiksmo tikslingumo sprendžia bÅ«tent Å¡ie asmenys.Kita vertus, įtariamieji ir jų gynėjai turėjo teisę praÅ¡yti atlikti šį ikiteisminio tyrimo veiksmÄ . IÅ¡ baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nei nuteistieji, nei jų gynėjai neprašė atlikti akistatų su ikiteisminio tyrimo metu apklaustais asmenimis.

Jokių praÅ¡ymų papildyti ikiteisminį tyrimÄ nuteistieji nepateikė nei paskelbus apie ikiteisminio tyrimo pabaigimÄ , nei susipažinus su ikiteisminio tyrimo medžiaga (5 t., 71, 73 b. l.).Apeliantai skunduose nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiant E. M. jam darytas psichologinis spaudimas (buvo įbaugintas). Tai patvirtino jo motina L. M. Tokiu bÅ«du gautų parodymų teismas negalėjo pripažinti įrodymu ir jais grįsti nuosprendžio.Toks apeliacinių skundų motyvas atmetamas.Liudytoja L. M. iÅ¡ tiesų teisme parodė jai sÅ«nų sakius: ,,Tyrėja sakė, jei nepasakysi tiesos, pasodinsim.

AÅ¡ pasakiau viskÄ , kas ant galvos“.Liudytojas E. M. teisme patvirtino, kad jo parodymai suraÅ¡yti pagal jo žodžius, jam tyrėja neliepė, kÄ reikia sakyti. Ji liepė sakyti visÄ tiesÄ , taip kaip buvo, tik jis ne iÅ¡ karto viskÄ prisiminė. Parodymai pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ , parodymų patikrinimo vietoje metu ir teisme yra teisingi. Visus parodymus jis davė laisva valia.Byloje atlikusi ikiteisminį tyrimÄ liudytoja B. R. teisme parodė, kad E. M. buvo apklausiamas daug kartų, nes jį apklausiant buvo matyti, jog jis kažko nepasako.

Pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ jis pasakė, kad daug kÄ pamiršęs, per parodymų patikrinimÄ jis savo parodymus papildė. Tyrėja užrašė, kÄ jis pasakojo, poveikio jam nedarė.Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad liudytojo E. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra neteisėtais bÅ«dais gauti faktiniai duomenys, kurie negalėjo bÅ«ti pripažinti įrodymais ir įvertinti kartu su kitais įrodymais, nustatant nuteistųjų kaltę.Nepagrįstas nuteistojo Å . L. apeliacinio skundo argumentas, jog ikiteisminio tyrimo metu apklausiant E. M. buvo pažeistos BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostatos.Baudžiamojo proceso kodekse nėra numatyta draudimų kaip liudytojus apklausti asmenis, baudžiamajame procese turėjusius įtariamojo ar kaltinamojo statusÄ ir vėliau iÅ¡teisintus arba atleistus nuo baudžiamosios atsakomybės. BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostata, kad kaip liudytojas negali bÅ«ti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , liečia patį kaip liudytojÄ apklausiamÄ asmenį, kadangi draudžiama versti asmenį duoti parodymus prieÅ¡ save.

Ikiteisminio tyrimo pradžioje E. M. apklaustas kaip įtariamasis (1 t., 170–171, 173–174, 176, 178, 180–181 b. l.) ir, tik dėl jo nutraukus ikiteisminį tyrimÄ , apklaustas kaip liudytojas. Esant tokiai procesinei situacijai, E. M. apklausa nepažeidė nei BPK 80 straipsnio 1 punkto, nei kitų Baudžiamojo proceso kodekso nuostatų ir atitinka teismų praktikÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-178/2012), todėl teismas teisėtai rėmėsi Å¡io liudytojo parodymais.

Apeliantai teisūs, jog tyrimo poligrafu duomenys nėra tinkamas įrodymų šaltinis.Poligrafo naudojimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis numato, kad šio įstatymo 5 straipsnio      3 dalyje nustatytais atvejais tyrimo subjektai tiria poligrafu tuos asmenis, kurių tarnyba susijusi su įslaptintos informacijos naudojimu, apsauga ar susipažinimu su ja: atitinkamos institucijos valstybės tarnautojus, pareigūnus ir karius, taip pat asmenis, atrinktus tarnybai šiose institucijose; valstybės tarnautojus, pareigūnus ir asmenis, atrinktus valstybės tarnybai, jeigu to prašo kitos Lietuvos Respublikos valstybės institucijos.BPK 20 straipsnis numato, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti Baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais.

Tyrimas poligrafu nėra įteisintas Baudžiamojo proceso kodekse, o Poligrafo naudojimo įstatymas nesiejamas su baudžiamuoju procesu. Teismas gali naudoti tik tas priemones, kurias numato Baudžiamojo proceso kodeksas.Dėl iÅ¡dėstytų motyvų Å¡ie duomenys negali bÅ«ti pripažinti įrodymais.Kita vertus, apeliantai neteisÅ«s apeliaciniuose skunduose teigdami, kad įrodinėdamas jų kaltę teismas rėmėsi Å¡iais duomenimis. PrieÅ¡ingai, nors skundžiamame nuosprendyje ir iÅ¡dėstyti tyrimų panaudojant poligrafÄ duomenys, tačiau nuosprendžio turinys patvirtina, kad apeliantų kaltė pagrįsta ne Å¡iais duomenimis, bet byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisme patikrintų įrodymų visetu.Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė baudžiamajame procese numatytų įrodymų tyrimo taisyklių ir, kaip to reikalauja                        BPK 301 straipsnio nuostatos, apkaltinamÄ jį nuosprendį pagrindė tik tais įrodymais, kurie iÅ¡nagrinėti teisiamajame posėdyje.                               Dėl nuteistųjų M.

Ž., E. Å . ir Å . L. kaltės Baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus gyvybės atėmimÄ pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir padarinių (mirties) yra priežastinis ryÅ¡ys, t. y. nukentėjusiojo mirtis turi bÅ«ti dėsningas, neatsitiktinis kaltininko veikos rezultatas. Å is ryÅ¡ys yra bÅ«tinasis, t. y. bÅ«tina nustatyti, jog tik kaltininko padaryta veika sukėlė ir sÄ lygojo padarinių atsiradimÄ .Ekspertizės akto Nr. EKM 68/12 (01) duomenys (1 t., 87–96 b. l.) įrodo, kad L.

N. mirė dėl krÅ«tinės sumuÅ¡imo, pasireiÅ¡kusio daugybiniais abipusiais Å¡onkaulių lūžiais su pasieninės krÅ«tinplėvės sužalojimais, tai komplikavosi trauminiu Å¡oku.Taigi byloje neginčijamai nustatyta, kad L. N. mirties priežastis – krÅ«tinės sumuÅ¡imas.Sprendžiant, ar yra priežastinis ryÅ¡ys tarp kaltininko veiksmų ir kilusių padarinių, be teismo medicinos specialisto iÅ¡vados, kuria konstatuojama nukentėjusiojo mirties priežastis, teismui bÅ«tina nustatyti, kad bÅ«tent kaltininko padaryta veika, o ne kiti veiksmai sÄ lygojo asmens mirtį.Priežastinio ryÅ¡io nustatymas tarp veikos ir padarinių yra teismo, o ne ekspertų kompetencija.

Tik teismas sprendžia, ar kaltininko padaryta veika buvo bÅ«tinoji sÄ lyga atitinkamiems padariniams kilti.Pirmosios instancijos teismas, iÅ¡tyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė iÅ¡vadÄ , kad M. Ž., Å . L. bei E. Å . bendrais veiksmais sudavė nukentėjusiajam L. N. smÅ«gius į įvairias kÅ«no vietas, iÅ¡ jų į nugaros, krÅ«tinės lÄ stos deÅ¡inę Å¡oninę sritį, ir Å¡ie jų veiksmai turėjo tiesioginį priežastinį ryšį su kilusiu padariniu – L.

N. mirtimi.Nuteistieji M. Ž., E. Å . bei Å . L. apeliaciniuose skunduose nesutiko su tokia teismo iÅ¡vada ir neigė, jog bÅ«tent jie padarė L. N. sužalojimus, dėl kurių Å¡is mirė, t. y. ginčijo, kad bÅ«tent jų veiksmais padaryti sužalojimai buvo L. N. mirties priežastis.NežiÅ«rint į nuteistųjų pasirinktÄ pozicijÄ , jų kaltė nužudžius L. N. įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais.IÅ¡ skundžiamo nuosprendžio matyti, jog svarbiausias nuteistųjų M.

Ž., E. Å . ir  Š. L. kaltės įrodymas yra liudytojo E. M. parodymai.BÅ«tent šį pagrindinį įrodymÄ nuteistieji ginčijo savo apeliaciniuose skunduose teigdami, kad E. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra nepatikimi ir nenuoseklÅ«s, juos jis teisme paneigė.Apeliacinės instancijos teisme įstatymo nustatyta tvarka iÅ¡tirti visi ikiteisminio tyrimo metu duoti E. M. parodymai, kurie nebuvo tirti pirmosios instancijos teisme.Reikia pripažinti, jog E. M. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų (1 t., 167, 170–171, 173–174, 176, 178, 180–181; 2 t., 10, 18–20 b. l.) detalės skiriasi, tačiau to negalima vertinti kaip parodymų nenuoseklumo.

Nekyla jokių abejonių, kad jaunas žmogus (įvykio metu jam buvo tik 16 metų), pirmÄ kartÄ atsidÅ«ręs žiauraus nusikaltimo vietoje, matydamas prieÅ¡ nukentėjusįjį vartojamÄ smurtÄ , bÅ«damas iÅ¡sigandęs, negalėjo įsidėmėti visų detalių, kiekvieno kaltininko tikslių veiksmų ir smurto masto. BÅ«tent tuo paaiÅ¡kinami kai kurie parodymų nesutapimai, juo labiau kad jis pirmÄ kartÄ apklaustas, praėjus beveik metams po įvykio, tačiau Å¡ie nesutapimai nėra tiek esminiai, jog leistų abejoti parodymų patikimumu.Kita vertus, grįsdamas nuteistųjų kaltę, teismas rėmėsi tik ikiteisminio tyrimo teisėjui ir teisme duotais liudytojo E. M. parodymais.PrieÅ¡ingai, nei apeliantai nurodė skunduose, nėra pagrindo teigti, kad liudytojo E. M. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai yra neteisingi, prieÅ¡taraujantys teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

Pirmosios instancijos teisme E. M. patvirtino, kad jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, parodymų patikrinimo vietoje metu ir teisme, yra teisingi.Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ E. M. davė iÅ¡samius parodymus apie nusikaltimo padarymo aplinkybes: iÅ¡gertuvių metu dalyvavusius asmenis (M. Ž., Å . L., E. Å ., A. B., L. N.), kiekvieno iÅ¡ kaltinamųjų (M. Ž., Å . L., E. Å .) veiksmus, kitas svarbias tyrimui aplinkybes, kurių tiesiogiai įvykyje nedalyvavęs asmuo negalėtų žinoti ir nurodyti.

Å iuos parodymus liudytojas E. M. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (2 t., 22–23 b. l.).             Teismas, lygindamas ikiteisminio tyrimo teisėjui, parodymų patikrinimo vietoje metu duotus E. M. parodymus, jo paaiÅ¡kinimus asmenų parodymo atpažinti pagal jų nuotraukas metu su kitais bylos duomenimis, nežymius neatitikimus parodymuose pagrįstai įvertino kaip nereikÅ¡mingus, kuriems turėjo įtakos praėjęs ilgas laiko tarpas nuo nusikaltimo padarymo. Neabejotinai akivaizdu, jog atliekant kiekvienÄ iÅ¡ paminėtų ikiteisminio tyrimo veiksmų esminės įvykio aplinkybės nurodytos vienodai.

Tai teismui leido liudytojo E. M. parodymus vertinti kaip patikimus.Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti liudytojo E. M. parodymais, nes jie atitinka kitus byloje surinktus ir įvertintus įrodymus.Liudytojas B. Å . teisme parodė, kad be jo pas L. N. bute gėrė A. B., M. Ž. ir Å . L.Liudytojas A. B. ikiteisminio tyrimo metu (2 t., 122 b. l.) parodė, kad pas L. N. bute gėrė alkoholį kartu su M. Ž., Å . L. ir B. Å .. Geriant L. N. įžeidė Å . L., nes Å¡is kalėjime dirbo kažkokį darbÄ , o to kaliniai netoleruoja, tačiau jokių muÅ¡tynių nebuvo.Taigi liudytojų B.

Å . ir A. B. parodymai dėl įvykio vietoje buvusių asmenų, konflikto priežasties iÅ¡ dalies sutapo su liudytojo E. M. parodymais.Kita vertus, Å¡ie liudytojai pripažino nuolat girtavę, jie negalėjo nurodyti konkrečios nusikaltimo dienos. Liudytojas B. Å . parodė, kad iÅ¡ buto išėjo pirmas, taigi jis nežinojo, kas ir kada bute vyko vėliau. Abu liudytojai neigė bute buvus konfliktÄ , kurio metu vartotas smurtas. Liudytojas A. B. miręs (5 t., 166 b. l.), todėl jo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų nebuvo galima patikslinti.

Dėl iÅ¡dėstytų motyvų liudytojų A. B. ir B. Å . parodymais remiamasi tiek, kiek jie atitinka kitus įrodymus. Å ių liudytojų parodymai nepaneigia liudytojo E. M. parodymų, kad bute buvo ir E. Å ., prieÅ¡ L. N. smurtavo visi nuteistieji. Beje, nuteistieji M. Ž. ir Å . L. patys pripažino, o tuo pačiu patvirtino liudytojo E. M. parodymus, jog buvo bute pas L. N. Tiesa, jie nurodė ten buvę kitÄ dienÄ , tačiau tokiÄ jų versijÄ paneigia byloje surinkti įrodymai.Be to, nuteistasis E. Å . teisme parodė iÅ¡ M.

Ž. sužinojęs L. N. nužudymo aplinkybes. M. Ž. sakė, kad Å . L. žiauriai mušė L. N.. Taigi Å¡ie parodymai patvirtina liudytojo E. M. parodymus dėl vartoto smurto (įvertinus nuteistųjų pasirinktÄ gynybos pozicijÄ ) ir paneigia liudytojų A. B. bei B. Å . parodymus bute jokio smurto nebuvus.Tai, kad serologijos ir DNR tyrimo metu negauta teigiamų duomenų dėl E. Å ., nepaneigia pastarojo kaltės, nes jo kaltė grindžiama byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisme iÅ¡tirtų įrodymų visetu.Nuteistasis Å .

L. apeliaciniame skunde nurodė, kad, net tikint E. M. parodymais, apelianto suduoti smÅ«giai negalėjo sukelti nukentėjusiojo mirties.Toks skundo teiginys prieÅ¡tarauja jau minėtam ekspertizės aktui Nr. EKM 68/12 (01), pagal kurį L. N. mirė ne dėl kurio nors vieno ar kelių smÅ«gių, bet dėl krÅ«tinės sumuÅ¡imo, kurį, kaip pagrįstai nustatė teismas, padarė visi trys nuteistieji.Teismo medicinos ekspertas J. Rybalka teisme paaiÅ¡kino, kad mirtino smÅ«gio iÅ¡skirti negalima, nukentėjusiojo mirtis galėjo įvykti nuo smÅ«gių visumos į krÅ«tinės lÄ stÄ .Byloje nenustatyta, kad L.

N. mirė nuo vieno ar kelių smÅ«gių, kuriuos sudavė Å . L. Jau aptartame ekspertizės akte nurodyta, jog sužalojimai galėjo atsirasti dėl kelių traumuojančių smÅ«ginių kontaktų į krÅ«tinės lÄ stos sritį. Teismas nustatė, kad prieÅ¡ nukentėjusįjį smurtavo visi nuteistieji. Taigi teismas nekonstatavo, jog vien nuteistojo Å . L. veiksmais padaryti sužalojimai buvo nukentėjusiojo L. N. mirties priežastis.Pagal susiformavusiÄ teismų praktikÄ , kai keli asmenys veikia kartu turėdami tyčiÄ nužudyti (pirmosios instancijos teismas nustatė apeliantus veikus netiesiogine tyčia) ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai).

Nėra bÅ«tina, kad kiekvienas iÅ¡ tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, jog tai padarytų bent vienas iÅ¡ jų. Kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikÅ¡ti sutrikdant sveikatÄ ir pan. Jei smurtÄ prieÅ¡ nukentėjusįjį vartojo keli asmenys ir Å¡is mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi kÅ«no sužalojimus padarę asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-324/2009, 2K-523/2009, 2K-571/2010,              2K-313/2011 ir kt.).Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl didelio smÅ«gių skaičiaus neįmanoma nustatyti, kas, kur ir kiek smÅ«gių sudavė, tačiau tai neturi reikÅ¡mės bendravykdytojų veikos kvalifikavimui, nes, kvalifikuojant bendravykdytojų veiksmus, jie visi atsako už kilusius padarinius, Å¡iuo atveju už L.

N. nužudymÄ .IÅ¡ aptartų įrodymų matyti, jog smÅ«gius nukentėjusiajam sudavė visi trys nuteistieji į įvairias kÅ«no vietas, įskaitant krÅ«tinę, todėl nėra pagrindo abejoti, kad tarp nuteistųjų veikos ir L. N. mirties yra tiesioginis priežastinis ryÅ¡ys.Visa tai leido pirmosios instancijos teismui padaryti iÅ¡vadÄ , jog M. Ž., E. Å . ir Å . L. veikė bendrininkų grupe, jie buvo nusikalstamos veikos bendravykdytojai, kartu mušę L. N. ir visi sudavę smÅ«gius, sukėlusius jo mirtį.IÅ¡dėstyti motyvai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo M.

Ž., E. Å . ir Å . L. veikÄ pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, kadangi jie bendrai veikdami tyčia nužudė L. N. Tyčios turinys atskleistas skundžiamame nuosprendyje, todėl nekartojamas.          Dėl bausmių Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmių skyrimÄ visiems kaltininkams. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje iÅ¡dėstytais motyvais. Nuteistieji apeliaciniuose skunduose nenurodė jokių argumentų dėl paskirtų bausmių, todėl vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dėl jų iÅ¡samiau pasisakyti, tik konstatuoja, kad paskirtos bausmės atitinka įstatymo reikalavimus ir yra teisingos.Apeliacinių skundų motyvais nuosprendis nekeičiamas.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies             1 punktu, n u t a r i a : nuteistųjų M.

Ž., E. Š. ir Š. L. apeliacinius skundus atmesti. Kolegijos pirmininkė                                                                                                                 Violeta Ražinskaitė Teisėjai                                                                                                                              Audronė Kartanienė                                                                                                                               Viktoras Kažys