2019-09-04 Nr. AB-16854-3-61-3-02090-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-5158-520/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02090-2019-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 59.1.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. H. (R. H.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. H. (R. H.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. H. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2019 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. (15/6-8)12PR-67„Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėti iš esmės.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimu Departamentas nusprendė nesuteikti jam (pareiškėjui) pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas prieglobsčio prašymą grindė baime patirti persekiojimą iš (duomenys neskelbtini) L. H. (išsiskyrė (duomenys neskelbtini)). Apklausų metu jis paaiškino, kad (duomenys neskelbtini).

3. Pareiškėjo nuomone, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojo atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu, nevertino jų visumos, atsiribojo nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrino įrodymų visapusiško ištyrimo. Pareiškėjas teigė, kad jis ir jo sutuoktinė nuosekliai papasakojo apie incidentus, kai buvo (duomenys neskelbtini), tačiau įvertinus tai, kad veiksmų seka buvo panaši ((duomenys neskelbtini)), jis ir jo sutuoktinė galėjo painiotis chronologijoje ir smulkiose detalėse (kas kurį kartą buvo namuose), tačiau, pareiškėjo vertinimu, tai neturėtų būti laikoma esminiu prieštaravimu. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo subjektyviu vertinimu grįsta išvada, kad jo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) yra neįtikinimas. Pareiškėjas paaiškino, kad žmonai apie šį incidentą nepasakojo, nenorėdamas jos jaudinti, kai (duomenys neskelbtini), dabartinė jo sutuoktinė jaučia nuolatinį nerimą ir stresą. Vaikas iš esmės visada būna namie, jo sutuoktinė retai išeina iš namų, o vaikas toliau namų teritorijos neišeina, nueina tik pas gimines arba būna prie kiemo teritorijos. Faktas, jog (duomenys neskelbtini).

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini), atsakovas nepagrįstai atmetė baimę patirti susidorojimą.

5. Pareiškėjo vertinimu, tos aplinkybės, kurias jis nurodė savo prieglobsčio prašyme ir apklausos metu, atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau Departamentas jo nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai, todėl be pagrindo atsisakė suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.

6. Pareiškėjas nurodė, kad Departamentas, pasisakydamas dėl papildomos apsaugos pareiškėjui Lietuvos Respublikoje nesuteikimo, konstatavo, jog pareiškėjo pasakojimas dėl grėsmių kilmės valstybėje buvo atmestas Įstatymo 83 straipsnio 2 dalies pagrindu, o pareiškėjas nepateikė jokių kitų aplinkybių, tad laikytina, jog prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Pareiškėjas pažymėjo, kad su tokia Departamento išvada nesutinka, ir nurodė, jog jis turi visiškai pagrįstą baimę, kad jam gresia smurtiniai veiksmai (duomenys neskelbtini), o tai, pareiškėjo vertinimu, nesant pagrindo pripažinti persekiojimu Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies prasme, turi būti pripažinta pakankamu pagrindu dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo.

7. Pareiškėjo nuomone, iš skunde pateiktos informacijos bei jo apklausų metu užfiksuotų duomenų matyti, jog atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę atveju jis nebus kankinamas, su juo nebus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar nebus žeminamas jo orumas, yra tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į (duomenys neskelbtini) jo teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.

8. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9. Atsakovas nurodė, kad įvertinęs pareiškėjo pasakojimą apie jam kylančią grėsmę (duomenys neskelbtini), jog egzistuoja pagrįsta tikimybė, jog pareiškėjas susidurtų su tam tikru psichologiniu diskomfortu dėl (duomenys neskelbtini), tačiau gresiančių veiksmų forma, pobūdis ir pasekmės nėra pakankamai rimti savo pobūdžiu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą ir neatitinka „persekiojimo“ veiksmų apibrėžimo, įtvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 įsakymu Nr. IV-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 116.1 punkte, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

10. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jam nepagrįstai buvo atsisakyta suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, atsakovas pažymėjo, kad šie skundo teiginiai yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiomis individualiomis aplinkybėmis. Kadangi pareiškėjas nenurodė kitų aplinkybių, be tų, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso pareiškėjui suteikimo, tos pačios aplinkybės turi būti vertinamos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Kankinimai, nežmoniškas elgesys, mirties bausmė ar egzekucija savaime prilygsta persekiojimo veiksmams, tačiau prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų persekiojimas (bet kokie veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų žmogaus teisių pažeidimą). Atsakovas nurodė, kad Departamentas, įvertinęs bylos faktinę medžiagą, ginčijamame Sprendime konstatavo, jog prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tikimybę, kad pareiškėjas kilmės šalyje patirs veiksmus, nustatytus Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, todėl pareiškėjui neturėtų būti suteikta papildoma apsauga.

11. Atsakovas pažymėjo, kad prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertindamas, ar pareiškėjui gali būti suteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga), atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius. Visos pareiškėjo individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, todėl ginčijamu Sprendimu pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjo situacija neatitinka Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 9 d. sprendimu pareiškėjo R. H. skundą atmetė.

13. Teismas nustatė:

13.1. Pareiškėjas ((duomenys neskelbtini) pilietis) prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje pateikė raštu 2018 m. lapkričio 7 d. šeimos vardu (sutuoktinė (duomenys neskelbtini) pilietė I. C., mažamečiai vaikai: D. C., gimęs (duomenys neskelbtini), T. C., gimęs (duomenys neskelbtini)).

13.2. Išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, Departamentas 2019 m. gegužės 23 d. priėmė Sprendimą, kuriuo buvo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje.

13.3. Departamento Prieglobsčio skyrius 2019 m. gegužės 22 d. parengė išvadą Nr. (15/6-8)13PR-67RN „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Išvada), kurioje siūloma: nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka 1951 metų Jungtinių tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje ir Įstatymo 86 straipsnyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų; nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Atsakovas Išvadoje nurodė, kad pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) nevertinamas ir nelaikomas nustatytu faktu, tokia išvada padaryta remiantis prieštaravimais jo ir jo sutuoktinės I. C. pasakojimuose; pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini), įvertinus teismo sprendimų kopijas bei kilmės valstybės informaciją; pareiškėjo baimė patirti persekiojimą iš (duomenys neskelbtini) atmesta kaip nepagrįsta, nurodant, kad pareiškėjas gali susidurti su psichologiniu diskomfortu dėl (duomenys neskelbtini), bet tai nėra persekiojimas Konvencijos pagrindu.

14. Teismas vertino, kad Išvadoje, kurios pagrindu buvo priimtas Sprendimas, yra detaliai nurodytos teisės normos bei faktinė pareiškėjo atvejo analizė (apimanti ir kilmės šalies informaciją), kas sudarė pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymas bei jo paaiškinimai buvo įvertinti visų surinktų duomenų visumoje.

III. 15. Pareiškėjas R. H. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

16. Pareiškėjas teigia, kad priimdamas sprendimą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apsiribojo tik atsakovo pateiktais argumentais, dėl ko, pareiškėjo vertinimu, buvo priimtas nepagrįstas sprendimas. Atsakovas bei pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjui gresiančio susidorojimo tikimybę. Pareiškėjo ir (duomenys neskelbtini) santykiai yra itin įtempti, ir, įvertinus jos paskutinius veiksmus – (duomenys neskelbtini) – jie gali eskaluoti ir į pasikėsinimą į jo sveikatą ar gyvybę.

17. Pareiškėjo teigimu, aplinkybės, kurias jis nurodė savo prieglobsčio prašyme ir apklausos metu, visiškai atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau Departamentas ir pirmosios instancijos teismas jo nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai, todėl be pagrindo atsisakė suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.

18. Pareiškėjas pažymi, kad apeliacinės instancijos teismui konstatavus, jog Departamentas bei pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, turėtų būti įvertintos ir kitos Sprendimo bei pirmosios instancijos teismo sprendimo dalys, t. y. dėl papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Pareiškėjas pažymi, kad turi visiškai pagrįstą baimę, jog jam gresia smurtiniai veiksmai iš (duomenys neskelbtini), o tai, pareiškėjo vertinimu, nesant pagrindo pripažinti persekiojimu Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies prasme, turi būti pripažinta pakankamu pagrindu dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo.

19. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

20. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia iš esmės tokiais pačiais argumentais, kuriuos nurodė atsiliepime į skundą, ir papildomai pažymi, kad tiek jis, tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas atidžiai išnagrinėjo, tinkamai įvertino visas faktines aplinkybes ir pritaikė teisės normas, t. y. priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus.

21. Atsakovo nuomone, pareiškėjas skunde nepateikė jokių faktinių aplinkybių ar duomenų, kurie pagrįstų jo teiginį, kad Departamentas pareiškėjo nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai. Abstraktūs jo argumentai, iš kurių matyti, kad pareiškėjo netenkina įrodymų vertinimas, nesudaro pagrindo teigti, kad įrodymai įvertinti netinkamai, o padarytos išvados yra nepagrįstos.

22. Atsakovas pažymi, kad nors pareiškėjas taip pat nesutinka su sprendimu atsisakyti suteikti jam papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, tačiau skunde nepateikia jokių šio nesutikimo motyvų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti pareiškėjo R. H. ((duomenys neskelbtini) piliečio) skundo reikalavimai panaikinti atsakovo Departamento 2019 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. (15/6-8)12PR-67 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ ir įpareigoti Departamentą pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėti iš esmės, pagrįstumas ir teisėtumas.

24. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo prašyme suteikti prieglobstį nurodytas aplinkybes, Išvadoje nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo ir jo sutuoktinės I. C. apklausų duomenimis, 2019 m. gegužės 7 d. apklausos metu duotus pareiškėjo paaiškinimus, kitus pareiškėjo išsakytus argumentus ir nurodytus faktus, kad jam ir jo šeimai kyla pavojus dėl (duomenys neskelbtini) elgesio, nes (duomenys neskelbtini), nustatė, jog atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo nurodomų privačių (ne valstybės pareigūnų) asmenų galimas persekiojimas negali būti nei prielaida, nei sąlyga suteikti prieglobstį pareiškėjui. Taip pat pirmosios instancijos teismas rėmėsi Išvadoje nustatyta aplinkybe apie esančius prieštaravimus pareiškėjo ir jo sutuoktinės pasakojimuose dėl (duomenys neskelbtini), kad pareiškėjas kilmės šalyje gali susidurti su psichologiniu diskomfortu dėl (duomenys neskelbtini), tačiau tai nėra persekiojimas pagal Konvenciją.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad skundas turėjo būti tenkintas dėl jame nurodytų aplinkybių, nes pareiškėjas nuosekliai paaiškino, jog bijo dėl savo šeimos narių gyvybės bei sveikatos, t. y. iš esmės dėl (duomenys neskelbtini), o kylančią grėsmę patirti persekiojimo veiksmus patvirtina pareiškėjo ir jo žmonos pasakojimas. Pareiškėjo teigimu, jo nurodytos aplinkybės atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus.

26. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

27. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

28. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

29. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

30. Taigi nagrinėjamu atveju įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių buvo prašoma suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą, teisės aktus, reglamentuojančius pabėgėlio statuso ir papildomos garantijos suteikimą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių atsakovas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą. Pažymėtina, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą ir spręsdamas klausimą, susijusį su pareiškėjo visiškai pagrįstos baimės nustatymu, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą.

31. Pareiškėjo ginčijamame Sprendime nustatyta, kad prieglobsčio prašytojo baimė yra pagrįsta, o grėsmė yra individualizuota, tačiau gresiantys jam veiksmai nėra laikomi „persekiojimu“, todėl nėra pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1–2 dalyje nurodyti veiksmai, prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje taip pat nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais apie nesutarimus su pareiškėjo (duomenys neskelbtini), pasakojimais apie grasinimus ir kitus veiksmus, atliktus prieš pareiškėją ir jo šeimą.

32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus (iš jų ir pareiškėjo paaiškinimus), apeliacinio skundo argumentus, pritaria tiek atsakovo, tiek pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad pareiškėjas nepateikė patikimos informacijos, leidžiančios spręsti, jog jis atitinka pabėgėlio statusui taikytinas nuostatas. Pareiškėjas prašymo suteikti prieglobstį negrindė aplinkybėmis dėl pilietybės, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų.

33. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo poziciją, kad nesantaika šeimoje neleidžia nustatyti pagrindo suteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4563-556/2018).

34. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ši nuostata aiškinama taip, kad pagal Įstatymą papildoma apsauga asmeniui gali būti suteikiama ir dėl bendros situacijos kilmės valstybėje, kuri nulemia individualios ir pakankamai rimtos grėsmės jam atsiradimą (žr., pvz., 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010). Atsižvelgiant į Departamento surinktą informaciją apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje, kurioje pareiškėjas gyveno, taip pat į tai, kad pareiškėjas pateikė tik abstrakčius, nekonkretizuotus teiginius apie galimas grėsmes grįžus į kilmės valstybę, kurios nėra susijusios su Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytomis aplinkybėmis, šiuo atveju nėra pagrindo spręsti apie individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui.

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, byloje surinktus įrodymus, neturi jokio faktinio ir teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas tyrimo metu negalėjo konkrečiai paaiškinti, kokia grėsmė ar persekiojimo veiksmai jam gresia dėl jo (duomenys neskelbtini) veiksmų, o tikroji pareiškėjo išvykimo iš (duomenys neskelbtini) priežastis yra susijusi su finansiniais sunkumais ((duomenys neskelbtini)), o ne tariamo pobūdžio persekiojimas.

36. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, dar kartą pakartoja savo argumentus, kuriuos buvo nurodęs atsakovui ir pirmosios instancijos teismui.

37. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

38. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

39. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. H. (R. H.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė