A-146-3094-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-3094/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01438-2011-3

Procesinio sprendimo kategorija 16.4; 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos dėl įsakymų ir išvados panaikinimo, grąžinimo į pareigas, darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas R. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi skundu (I t., b. l. 1–10) į Vilniaus apygardos administracinį teismą skundu, prašydamas:

1) panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) direktorės 2011 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. P-187 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio vedėjui R. B.“ skirtą tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų (toliau – ir Įsakymas Nr. P-187);

2) panaikinti Departamento direktorės 2011 m. birželio 6 d. įsakymą Nr. P-188 „Dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio vedėjo R. B. atleidimo iš pareigų“ (toliau – ir Įsakymas Nr.P-188);

3) panaikinti komisijos, sudarytos Departamento direktorės 2011 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. P-116 „Dėl komisijos sudarymo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio vedėjo R. B. galimam tarnybiniam nusižengimui tirti“ (toliau – ir Komisija), 2011 m. gegužės 20 d. išvadą Nr. 26-6 „Dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio vedėjo R. B. tarnybinio nusižengimo“ (toliau – ir Komisijos išvada Nr. 26-6);

4) grąžinti pareiškėją į Departamento Vilniaus teritorinio padalinio vedėjo pareigas ir priteisti jam darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2011 m. birželio 13 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;

5) priteisti bylinėjimosi išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti.

Pareiškėjas paaiškino, kad Departamento direktorė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 29 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 3 dalies 4 punktu ir 4 dalimi, Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 (toliau – ir Taisyklės), 14.1 punktu, Departamento nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. ĮV-116, 13.10 punktu, atsižvelgdama į Komisijos išvadą Nr. 26-6, 2011 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. P-187 pripažino, kad pareiškėjas netinkamai atliko Departamento Vilniaus teritorinio padalinio vedėjo (toliau – ir Departamento VTP) pareigas, nuslėpė akivaizdžiai matomus pažeidimus Šv. Jurgio bažnyčioje K. Sirvydo g. 4, Vilniuje (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 28123), nesiėmė veiksmų dėl atsakomybės taikymo kaltiems asmenims dėl kultūros vertybės sužalojimo ir žalingų padarinių pašalinimo (vandališkai sužalota vertinga ir unikali 18 a. sienų tapyba, unikalūs kodai Kultūros vertybių registre 8310,8311 ir 8312), nevykdė tiesioginio vadovo nurodymų dėl padarytos žalos nustatymo, netinkamai organizavo Vilniaus teritorinio padalinio darbą, tuo sudarydamas sąlygas aplaidžiai vykdyti pareigas kitiems Vilniaus teritorinio padalinio valstybės tarnautojams, diskreditavo valstybės instituciją ir valstybės tarnybą, tokiu būdu pažeidė Departamento teritorinio padalinio vedėjo pareigybės aprašymo, patvirtinto Departamento direktoriaus 2007 m. spalio 5 d. įsakymu Nr. P-266 (toliau - ir Pareigybės aprašymas), 6.1, 6.11, 6.12, 6.28, 6.36, 6.52 ir 6.54 punktus, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą pareigą tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas bei šio Įstatymo 29 straipsnio 5 dalį ir 6 dalies 1 punktą, t.y.padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą. Be to, Įsakyme nurodyta, kad per paskutinius 12 mėnesių pareiškėjui buvo skirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas (2010 m. liepos 2 d.įsakymas Nr.P-216), o Komisijos sudarymo metu (2011 m. balandžio 26 d. įsakymas Nr. P-116) pareiškėjas turėjo dvi galiojančias nuobaudas – griežtus papeikimus. Atsižvelgus į tai, Įsakymu Nr.P-187 pareiškėjui buvo paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų (VTĮ 29 str.3 d.4 p.).

Departamento direktorė kitu tos pačios dienos įsakymu (2011 m. birželio 6 d. įsakymas Nr. P-188), vadovaudamasi Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 15 ir 18 punktais, atsižvelgdama į Įsakymą Nr. P-187, atleido pareiškėją iš užimamų pareigų.

Pareiškėjo teigimu, Komisijos išvada Nr. 26-6 bei Departamento direktorės Įsakymai Nr. P-187, Nr. P-188 yra neteisėti. Atleidimas iš darbo sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, didelius nepatogumus, stresą, pažeminimą, neužtikrintumą savo ateitimi netekus darbo – pagrindinio šeimos pajamų šaltinio, be to, pareiškėjas neteko galimybės trejus metus dirbti valstybės tarnyboje.

Dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo pareiškėjas paaiškino, kad Departamento direktorė, atsižvelgdama į Departamento Kontrolės skyriaus vedėjo R. K. 2011 m. balandžio 21 d. tarnybinį pranešimą „Dėl vienuolyno statinių ansamblio Šv. Jurgio bažnyčios sieninės tapybos ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio veiksmų“ (toliau – ir Departamento KS vedėjo 2011 m. balandžio 21 d. tarnybinis pranešimas), 2011 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. P-116 sudarė Komisiją tarnybiniam nusižengimui ištirti. Komisija tyrimo neatliko, perrašė į Išvadą Nr. 26-6 minėto tarnybinio pranešimo tekstą, detaliau aptardama Pareigybės aprašymo punktus, nurodydama, kad buvo šiurkščiai pažeistos Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos, ir pasiūlė atleisti pareiškėją iš pareigų. Komisija netyrė ir nepasisakė dėl pareiškėjo pateiktų įrodymų: fotofiksacijos, kuri patvirtina, kad darbai buvo atlikti iki 1971 metų; archyvinių dokumentų; netyrė aplinkybių, ar 2008 metais atliktais priešgaisrinės ir apsaugos signalizacijos įvedimo darbais buvo sužalotas kultūros paveldo objektas; neapklausė pareiškėjo ir Departamento VTP darbuotojų; nepasisakė dėl objekto specialios paskirties, t. y. dėl to, kad pastatas yra Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos (toliau – ir Biblioteka) II rūmai (bibliografijos ir knygotyros centras), kuriuose saugomas nacionalinis publikuotų dokumentų archyvinis fondas, o jo apsaugai, lankymui, priežiūrai taikomi specialūs reikalavimai. Tuo Komisija pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio reikalavimus.

Komisija, neatlikusi tarnybinio nusižengimo tyrimo, nenustatė ar netinkamai nustatė tarnybinio nusižengimo sudėtį. Komisijos išvadose Nr. 26-6 nurodyta, kad pareiškėjo nusižengimas laikytinas tęstiniu, o jo padarymo pradžios diena laikytina 2011 m. vasario 4 d., kai Departamentui buvo pateiktas raštas Nr. (1.32.V)-2V-108, nuslepiantis matomus pažeidimus. Komisija nepagrįstai nustatė pažeidimo padarymo pradžios dieną (2011 m. vasario 4 d.), nes nei minėtą dieną, nei vėliau savavališki darbai, žalojantys sieninę tapybą, nebuvo atliekami, todėl pareiškėjui inkriminuotas tarnybinis nusižengimas negali būti siejamas su savavališkai atliktais darbais. Išvadose nurodyta, kad tarnybinio nusižengimo pasekmės – kilę žalingi padariniai, t. y., kultūros vertybėje buvo atlikti savavališki darbai, kuriais sužalota sieninė tapyba ir nepašalinti žalingi padariniai. Pareiškėjo teigimu, sieninė tapyba ginčo objekte sužalota iki 1971 metų, o 2008 metais prie jau įrengtos elektros instaliacijos buvo pritvirtinta priešgaisrinė ir patalpų apsaugos signalizacija, nepadarant žalos sieninei tapybai. Nusižengimo sudėties elementas – kaltė – įvardijamas abstrakčiai, apsiribojant teiginiu, kad pareiškėjas tinkamai neatliko savo pareigų, tačiau Komisija nenurodė kokius veiksmus nagrinėjamu atveju pareiškėjas privalėjo atlikti pareiškėjas ir kokių neatliko. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis turi ilgametę darbo praktiką paveldosaugos srityje (dirbo 18 metų, iš jų daugiau nė 5 metus vadovavo Departamento VTP).

Dėl sieninės tapybos sužalojimo fakto pareiškėjas akcentavo, kad Komisijos išvadoje Nr. 26-6 neminimas faktas, jog Šv. Jurgio bažnyčioje K. Sirvydo g. 4, Vilniuje, elektros instaliacija per sieninę tapybą buvo įrengta po II-o pasaulinio karo (apie 1953 m.). Tai liudija Departamento VTP archyve esanti medžiaga, iš kurios matyti, kad 1952–1953 metais buvo planuojamas ir vykdomas Šv. Jurgio bažnyčios ir karmelitų vienuolyno pritaikymas tuometiniams LTSR Knygų rūmams (įvestas centrinis šildymas, atlikti kitų inžinerinių tinklų remonto ir įvedimo darbai). Archyvo medžiaga liudija, kad 1971–1972 metais buvo atlikta Šv. Jurgio bažnyčios fotofiksacija, parengti fotonuotraukų ir negatyvų sąrašai (fotonuotraukos Nr. 12, 26, 27, 28, 34, 39). Freskų sužalojimo faktas buvo fiksuotas 1975 m. gruodžio 24 d. Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto (toliau – ir DŽDT VK) kultūros skyriaus vyriausiosios menotyrininkės D. B. (ji šiuo metu Departamento vyriausioji valstybinė inspektorė D. K.) sudarytuose kultūros paminklo (ne pastato) techninės apžiūros aktuose. Analogiška informacija yra pateikta ir sovietmečiu sudarytuose Šv. Jurgio bažnyčios aprašuose (dalyje Absidos tapyba) ir papildomame Šv. Jurgio bažnyčios interjero aprašyme. Sieninės tapybos sužalojimai taip pat fiksuoti ir Vilniaus senosios regulos karmelitų vienuolyno statinių ansamblio kultūros vertybės pagrindiniame dosjė esančioje 2003 m. fotofiksacijoje. Šią informaciją Departamento VTP pateikė Departamentui 2011 m. vasario 22 d. rašte Nr. (1.32.V)-2V-166 ir jo prieduose, be to, pareiškėjas pakartotinai nurodė savo 2011 m. gegužės 4 d. paaiškinime Komisijos pirmininkui, pridėdamas atitinkamus priedus. Komisijos sudėtyje buvo ir D. K., kuri pirmiau minėtuose techninės apžiūros aktuose sovietmečiu užfiksavo freskų sužalojimo faktus, tačiau pateikiant Komisijos išvadą Nr. 26-6 į tai nebuvo atsižvelgta. Pareiškėjo nuomone, Komisijos išvada nepagrįsta ir neobjektyvi, nors Komisijos narių nuomonės dėl nuobaudos rūšies išsiskyrė - trys iš šešių Komisijos nariai siūlė skirti papeikimą arba griežtą papeikimą.

Departamento VTP atlikus tyrimą paaiškėjo, kad 2008 m. Bibliotekos II rūmuose (Šv. Jurgio bažnyčioje ir karmelitų vienuolyne) buvo parengti ir įgyvendinti apsaugos signalizacijos ir gaisrinės signalizacijos įrengimo techniniai - darbo projektai. Projektus rengė UAB „Jungtinės architektų dirbtuvės“, darbus atliko UAB „Sauga“. Parengti projektai nebuvo derinti teisės aktų nustatyta tvarka Departamento VTP, darbai įvykdyti savavališkai. Dėl šių savavališkai atliktų darbų naujai padarytos žalos faktų Šv. Jurgio bažnyčios sieninei ir lubų tapybai nenustatyta, kadangi laidai išvedžioti negręžiant skylių anksčiau nesužalotos tapybos vietose, o pritvirtinant prie esančių elektros instaliacijos laidų.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nesutinka su visais Komisijos išvadoje Nr. 26-6 nurodytais kaltinimais dėl Pareigybės aprašymo reikalavimų pažeidimo.

Nesutikdamas su kaltinimu, kad pažeidė Pareigybės aprašymo 6.1 punktą, pareiškėjas rėmėsi argumentais, kad apie žalos sieninei tapybai faktą tuometinei Paveldosaugos institucijai buvo žinoma jau 1975 m., todėl kaltinimai padarytos žalos slėpimu yra nepagrįsti. Departamento VTP dėl 2008 m. padarytų pažeidimų pašalinimo 2011 m. kovo 7 d. surašė reikalavimą Nr. RV-06 Bibliotekai iki 2011 m. kovo 25 d. nuimti arba perkelti laidus nuo tapybos ant jau esančių elektros laidų taip, kad priešgaisrinės signalizacijos laidai neliestų sieninės tapybos. Šis reikalavimas buvo įvykdytas laiku (Bibliotekos 2011 m. kovo 25 d. raštas Nr. SD-11-775). Paaiškėjus, kad savavališki signalizacijos įrengimo darbai buvo atlikti 2008 m., vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ir ATPK) 35 straipsniu, administracinio poveikio priemonių taikymas kaltiems asmenims buvo negalimas (VTP 2011 m. balandžio 13 d. raštas Nr. (1.32.V)-2V-366 Departamentui). VTS 2011 m. balandžio 20 d. raštu Nr. (7.12.V)-2V-388 informavo UAB „Sauga“, kuri atliko signalizacijos įvedimo darbus, apie įstatymų numatytą atsakomybę už paveldosauginių reikalavimų nepaisymą bei tai, kad prieš atliekant tvarkomuosius darbus kultūros paveldo objektuose turi būti (jeigu privaloma) parengtas tvarkybos darbų projektas bei suderintas su Departamento teritoriniu padaliniu. Analogišką informaciją VTP 2011 m. gegužės 2 d. raštu Nr. (1.32.V)-2V-446 pateikė signalizacijos įvedimą projektavusiai, projekto vykdymo ir statybos techninę priežiūrą atlikusiai UAB „Jungtinės architektų dirbtuvės“.

Nesutikdamas su kaltinimu, kad pažeidė Pareigybės aprašymo 6.11 punktą, pareiškėjas teigė, kad VTP reikalavimas Nr. RV-06 buvo įvykdytas laiku (2011 m. kovo 25 d.). Tai liudija prie Bibliotekos 2011 m. kovo 25 d. rašto Nr. SD-11-775 pridėta fotofiksacija, taip pat VTP vyresniojo valstybinis inspektoriaus 2011 m. balandžio 14 d. surašytas faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas. Todėl Komisijos tvirtinimas, kad pareiškėjas nekontroliavo reikalavimo įvykdymo laiku, yra nepagrįstas. VTP pareigūnai dėl 2008 metais atliktų darbų naujai padarytos žalos faktų Šv. Jurgio bažnyčioje nenustatė, todėl nebuvo teisinio pagrindo inicijuoti komisijos sudarymą žalai nustatyti. VTP 2011 m. vasario 22 d. raštu Nr. (1.32.V)-2V-166 informavo Departamentą apie tai, kad dėl darbų, kurie atlikti iki 1971 metų, negali būti imamasi administracinių priemonių neegzistuojančio subjekto (TSRS knygų rūmų) atžvilgiu. Komisija, pasisakydama apie rangovo pareigą pašalinti pažeidimą, nurodo 2008 m. rugpjūčio 7 d. rangos darbų sutarties Nr.TR-1120 7.1.1 punktą, tačiau šiame punkte nurodyta, kad užsakovas įsipareigoja nurodyti rangovui vietą, kurioje jis galės pasidėti savo įrankius ir medžiagas, reikalingas darbų atlikimui.

Nesutikdamas su kaltinimu, kad pažeidė Pareigybės aprašymo 6.12 punktą, pareiškėjas teigė, kad Departamento direktorės pavedimus vykdė neraginamas. Į nelogišką terminų prasme Departamento 2011 m. vasario 1 d. raštą Nr. (11.20)2-247, kuriuo VTP buvo įpareigotas per kelias dienas priimti sprendimus, VTP atsakė 2011 m. vasario 4 d. raštu, kuriame paaiškino, kad atliekamas tyrimas, apie rezultatus Departamentui bus pranešta papildomai.

Nesutikdamas su kaltinimu, kad pažeidė Pareigybės aprašymo 6.28 punktą, pareiškėjas rėmėsi argumentais, kad VTP 2011 m. kovo 7 d. surašė Bibliotekai reikalavimą Nr. RV-06, kuris buvo įvykdytas laiku. Pagal Kultūros ministro 2005 m. birželio 30 d. įsakymu patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų stebėsenos taisyklių 7 punktą savivaldybių paveldosaugos padaliniai ne rečiau kaip kartą per 5 metus apžiūri kiekvieną paveldo objektą ir fiksuoja jo būklę, kaupia su tuo susijusią informaciją ir teikia ja Departamentui. Todėl Komisijos argumentas dėl objekto apžiūros termino Departamento VTP netaikytinas.

Nesutikdamas su kaltinimu, kad pažeidė Pareigybės aprašymo 6.36 punktą, pareiškėjas nurodė, kad informaciją apie sužalotą sieninę tapybą VTP gavo iš Departamento (2011 m. vasario 1 d. raštas Nr.(11.20)2-247). Taigi Departamentas jau turėjo informaciją apie pažeidimus, ypač atsižvelgus į faktą, kad minėtą raštą rengė Departamento Kontrolės skyriaus vyriausioji valstybinė inspektorė D. K., kuri 1975 m. gruodžio 24 d. buvo nustačiusi sieninės tapybos sužalojimo faktą. VTP taip pat atliko tyrimą, apie kurio rezultatus informavo Departamentą.

Nesutikdamas su kaltinimu, kad pažeidė Pareigybės aprašymo 6.52 punktą, pareiškėjas rėmėsi faktine aplinkybe, kad VTP 2011 m. kovo 7 d. surašė reikalavimą Nr. RV-06 kultūros paveldo objekto valdytojui Bibliotekai, kuris buvo įvykdytas laiku.

Nesutikdamas su kaltinimu, kad pažeidė Pareigybės aprašymo 6.54 punktą, pareiškėjas papildomų argumentų nepateikė, nurodydamas, kad remiasi pirmiau išdėstytais argumentais.

Pareiškėjas taip pat nesutiko su kaltinimais dėl Valstybės tarnybos įstatymo pažeidimų. Teigė, kad šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintos pareigos tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas jis nepažeidė, to paties įstatymo 29 straipsnio 5 dalies ir 6 dalies 1 punkte numatyto šiurkštaus tarnybinio nusižengimo, t. y. valstybės tarnautojo elgesio, diskredituojančio valstybės tarnybą, nepadarė. Komisijos išvada Nr. 26-6, kurioje siūloma pripažinti, jog padarytas šiurkštus tarnybinis nusižengimas, yra neteisėta, prieštaraujanti teisės normoms, reglamentuojančioms valstybės tarnybą, nepagrįsta ir neobjektyvi. Ginčijami įsakymai Nr. P-187, Nr. P-188 parengti neteisėtos, nepagrįstos Komisijos išvados Nr.26-6 pagrindu, todėl taip pat yra neteisėti ir turėtų būti panaikinti.

Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 167–172) paaiškino, kad Departamento direktorė, gavusi Kontrolės skyriaus vedėjo 2011 m. balandžio 21 d. tarnybinį pranešimą, 2011 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. P-116 sudarė komisiją Vilniaus teritorinio padalinio vedėjo R. B. galimam tarnybiniam nusižengimui tirti, t.y. ar jis nepadarė tarnybinio nusižengimo, netinkamai vykdydamas Pareigybės aprašymo 6.1, 6.11, 6.12, 6.28, 6.36, 6.52 ir 6.54 punktuose nustatytas funkcijas. Taisyklėse nustatytu laiku 2011 m. balandžio 27 d. pareiškėjui buvo pasirašytinai įteiktas pranešimas apie tarnybinį nusižengimą, į kurį pareiškėjas 2011 m. gegužės 4 d. pateikė paaiškinimą.

Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo pateiktus dokumentus, taip pat Departamento KS vedėjo 2011 m. balandžio 21 d. tarnybinį pranešimą, nustatė, kad Departamentas 2011 m. vasario 1 d. raštu Nr. (11.20)2-247 informavo VTP, kad 2011 m. sausio mėnesį Departamento Tarptautinio, ryšių su visuomene ir edukacijos skyriaus vedėjui su spaudos atstovais lankantis Šv. Jurgio bažnyčioje, Vilniuje (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 28123), buvo pastebėta, kad vertinga ir unikali XVIII a. sienų tapyba (unikalūs kodai Kultūros vertybių registre 8310, 8311 ir 8312) su Jurgio ir Mikalojaus Radvilų portretais, biblijiniais simboliais ir lotyniškais įrašais, herbais ir šventųjų gyvenimo vaizdais yra vandališkai sužalota, bei paprašė nedelsiant išsiaiškinti, kas išdavė leidimą kirsti sienas laidų išvedžiojimui, kas vykdė minėtus darbus, taikyti administracines priemones kaltiems asmenims ir inicijuoti objektui padarytos žalos nustatymą.

VTP 2011 m. vasario 4 d. raštu Nr. (1.32.V)-2V-108 informavo Departamentą, kad padalinio specialistai apžiūrėjo patalpas Šv. Jurgio bažnyčioje ir nustatė, kad elektros laidai įrengti virš sieninės tapybos, į tinką įleisti jungikliai, lempa ir atotampos, prilaikančios knygų stelažus, taip pat nurodė, kad yra atliekamas tyrimas, aiškinamasi, kada buvo įrengta elektros instaliacija ir asmenys, atsakingi už jos įrengimą, apie tai bus pranešta papildomai. Departamentas 2011 m. vasario 10 d. raštu Nr. (11.20)2-337 pakartotinai paprašė VTP pateikti išsamų atsakymą apie sužalotą vertingą XVIII a. sienų tapybą.

VTP 2011 m. vasario 22 d. raštu Nr. (1.32.V)-2V-166, be to, kas buvo nustatyta surinkus archyvinę medžiagą, informavo, kad elektros instaliacija įrengta virš Žygimanto III portreto nepažeidžiant tapybos, o 2008 m. gaisrininkų reikalavimu buvo įrengta priešgaisrinė signalizacija, kurios laidai pririšti prie esamų elektros laidų, jų netvirtinant prie sienos ir taip apsaugant vertingą tapybą. Nė viename VTP rašte nebuvo atsakyta į Departamento užduotus klausimus ir nepateikta informacija apie taikytas (numatomas taikyti) administracines ar kitas priemones.

Atsižvelgdamas į tai, Departamentas 2011 m. kovo 14 d. raštu Nr. (11.13)2-603 paprašė VTP iki 2011 m. kovo 18 d. pateikti informaciją, kiek kartų ir kada VTP yra tikrinęs šį kultūros paveldo objektą, kada konkrečiai ir pagal kokį projektą buvo atlikti darbai, ar projektas tikrintas (derintas) Departamento VTP, kas yra atliktų darbų projekto autorius (ar jis turi atestatą), ir kas vykdė šiuos darbus. VTP 2011 m. kovo 18 d. raštu Nr. (1.32.V)-2V-256 informavo, kad vienuolyno statinių ansamblio Šv. Jurgio bažnyčios sieninės tapybos sužalojimo faktas užfiksuotas 1971 m. ir 1975 m. gruodžio 24 d.

Kultūros paveldo apsaugos inspekcijos Kultūros paminklo techninės apžiūros aktuose. Rašte taip pat nurodė, kad vėliau sieninės tapybos sužalojimo nebuvo užfiksuota. Faktinių duomenų patikrinimo vietoje metu (2011 m. vasario 4 d. ir 2011 m. kovo 3 d.) buvo nustatyta, kad priešgaisrinės signalizacijos laidai įrengti virš Žygimanto III portreto, po portretu priešgaisrinės signalizacijos skydelis vinimis pritvirtintas prie sienos, vietomis priešgaisrinės signalizacijos laidai vinimis pritvirtinti prie sienų, priešgaisrinės signalizacijos įrengimo darbų projektas su VTP nebuvo derintas.

Minėtame rašte taip pat nurodė, kad Bibliotekos direktoriui 2011 m. kovo 7 d. buvo surašytas reikalavimas Nr. RV-06, kuriuo pareikalauta iki 2011 m. kovo 25 d. nuimti arba perkelti laidus nuo sieninės tapybos, o vykdant tyrimą 2011 m. kovo 17 d. raštu Nr. (1.29.V)-2V-249A buvo kreiptasi į Biblioteką ir prašyta iki 2011 m. kovo 31 d. raštu informuoti, kada buvo atlikti priešgaisrinės signalizacijos įrengimo darbai Šv. Jurgio bažnyčios patalpose, pateikti signalizacijos įrengimo darbų aktų, sutarčių kopijas su darbus atlikusiais subjektais ir kitus turimus dokumentus, susijusius su signalizacijos įrengimu.

VTP 2011 m. balandžio 13 d. raštu Nr. (1.32.V)-2V-366 papildomai informavo Departamentą apie gautą Bibliotekos 2011 m. kovo 31 d. raštą Nr. SD-11-809 ir kartu su juo pateiktus dokumentus, taip pat apie tai, kad priešgaisrinės ir apsauginės signalizacijos sistemų montavimo, derinimo ir paleidimo darbus atliko nuo 2008 m. rugpjūčio 7 d. iki 2008 m. gruodžio 15 d. UAB „Sauga“, tačiau administracinio poveikio priemonių kaltiems asmenims VTP taikyti negali, kadangi, vadovaujantis ATPK 35 straipsniu, administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos.

Atsižvelgiant į išdėstytas faktines aplinkybes, buvo padaryta išvada, kad Departamento VTP nė karto iki 2011 m. nėra tikrinęs objekto. Darbai valstybės saugomame objekte buvo vykdomi be suderintų projektinių dokumentų. Reikalavimas pašalinti pažeidimus buvo surašytas tik po pakartotinio Departamento nurodymo, šio reikalavimo terminas baigėsi 2011 m. kovo 25 d., tačiau jokios informacijos apie reikalavimo įvykdymą ar neįvykdymą Departamente nebuvo gauta. Vertinant VTP veiksmus pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą, atsižvelgiant į Departamento teritorinio skyriaus vedėjo pareigybės aprašymą, jis privalo užtikrinti Konstitucijos, įstatymų ir kitų tesiės aktų vykdymą, organizuoti padaliniui nustatytų funkcijų vykdymą, jo veiklos kontrolę.

Šios pareigos nebuvo tinkamai atliktos.

Komisija, įvertinusi nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, jog pareiškėjas pažeidė Pareigybės aprašymo 6.1 punktą. Pareiškėjas privalėjo užtikrinti teisės aktų, reglamentuojančių valstybės tarnybą ir viešąjį administravimą, kultūros vertybių apsaugą, Departamento direktoriaus įsakymų ir pavedimų vykdymą, tačiau šias funkcijas atliko aplaidžiai. Tai įrodo pareiškėjo raštuose (2011 m. vasario 22 d. Nr. (1.32.V)-2V-166, 2011 m. kovo 18 d. Nr. (1.32.V)-2V-256, 2011 m. balandžio 13 d. Nr. (1.32.V)-2V-366) pateiktos pažeidimų nustatymo aplinkybės, kad nebuvo vykdoma tinkama objekto kontrolė, bandyta nuslėpti padarytą žalą, atsisakyta imtis veiksmų dėl padarytų pažeidimų pašalinimo, nesiimta veiksmų dėl atsakomybės kaltiems asmenims.

Pagal Pareigybės aprašymo 6.11 punktą VPT vedėjas privalėjo pateikti siūlymus dėl objekto apsaugos reikalavimų patikslinimo. Nors objekto valdytojui buvo pateiktas 2011 m. kovo 7 d. reikalavimas pašalinti pažeidimus, tačiau pareiškėjas nekontroliavo, ar reikalavimas įvykdytas laiku, nesiūlė Departamentui sudaryti komisiją padarytiems sužalojimams nustatyti, nesiūlė ir pats nereikalavo, kad rangovas pašalintų pažeidimus, kaip nurodyta 2008 m. rugpjūčio 7 d. rangos darbų sutarties Nr. TR-1120 7.1.1 punkte. Pagal Pareigybės aprašymo 6.12 punktą pareiškėjas privalėjo vykdyti Departamento direktoriaus pavedimus, susijusius su kultūros vertybių apsauga, išdėstytus 2011 m. vasario 1 d. rašte Nr. (11.20)2-247 ir 2011 m. vasario 10 d. rašte Nr. (11.13)2-603, tačiau dalį pavedimų atliko tik po pakartotinų raginimų, o dalies neatliko visiškai (neinicijavo žalos nustatymo, nesiėmė veiksmų dėl kaltų asmenų patraukimo atsakomybėn).

Pagal Pareigybės aprašymo 6.28 punktą pareiškėjas privalėjo organizuoti atliekamų kultūros vertybių tvarkybos ir priežiūros darbų kontrolę, kontroliuoti, kaip laikomasi kultūros paveldo apsaugą reglamentuojančių teisės aktų, tačiau šią pareigą atliko netinkamai, nesiėmė veiksmų, kad būtų pašalinti padaryti pažeidimai, nesiaiškino, kodėl nebuvo kontroliuojamas objektas, nors pagal galiojančią tvarką kiekvienas objektas turėjo būti apžiūrimas kas penkeri metai (jei nevykdomi darbai). Pagal Pareigybės aprašymo 6.36 punktą pareiškėjas turėjo užtikrinti, kad per tris darbo dienas būtų pateikta informacija apie padarytus kultūros paveldo apsaugos įstatymų pažeidimus, tačiau tokios pareigos nevykdė.

Pagal Pareigybės aprašymo 6.52 punktą pareiškėjas privalėjo pareikalauti, kad būtų pašalinti padaryti kultūros vertybių apsaugos pažeidimai, tačiau tokių reikalavimų nepateikė darbus atlikusiems asmenims, nors visus duomenis apie atsakingus asmenis turėjo. Pagal Pareigybės aprašymo 6.54 punktą pareiškėjas privalėjo pasiūlyti žalą padariusiems asmenims atkurti iki sužalojimo buvusią būklę, tačiau tokių veiksmų neatliko, net įpareigotas tiesioginio vadovo neinicijavo žalos nustatymo. Dėl pareiškėjo paaiškinime išsakytų teiginių, kad 2008 m. realizuojant darbų projektą Šv.Jurgio bažnyčioje sieninė tapyba nesužalota, todėl jis jokio nusižengimo nepadarė, Komisijos išnagrinėti rašytiniai dokumentai įrodo, kad pareiškėjas piktybiškai neinicijavo žalos nustatymo komisijos sudarymo.

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes Komisija konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Pareigybės aprašymo 6.1, 6.11, 6.12, 6.28, 6.36, 6.52 ir 6.54 punktus bei Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą pareigą tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas. Pareiškėjo tarnybinis nusižengimas laikytinas tęstiniu.Tarnybinio nusižengimo padarymo pradžios diena – 2011 m. vasario 4 d., kai pareiškėjas pateikė Departamentui raštą Nr. (1.32.V)-2V-108, nuslėpdamas matomus pažeidimus. Pareiškėjas iki Komisijos išvados surašymo dienos neįvykdė visų pavedimų ir neatliko teisės aktais nustatytų pareigų. Padaryto tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo data laikytina Komisijos išvadų pateikimo Departamento direktoriui diena – 2011 m. gegužės 24 d. Tarnybinio nusižengimo kaltės forma – netiesioginė tyčia, pasekmės – kilę žalingi padariniai, t. y. padarius tarnybinį nusižengimą (tinkamai nevykdžius stebėsenos), kultūros vertybėje buvo atlikti savavališki darbai, kuriais sužalota sieninė tapyba, ir nepašalinti žalingi padariniai, taip pat nebuvo užtikrinta tinkama kultūros vertybės apsauga, nepatraukti atsakomybėn pažeidimus padarę kalti asmenys, diskredituota valstybės tarnyba, o tai laikytina šiurkščiu pažeidimu (VTĮ 29 str.5 d. ir 6 d.1 p.). Tyrimo metu pareiškėjas turėjo vieną galiojančią tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą (2010 m. liepos 2 d. įsakymas Nr.P-216). Atsižvelgdama į tai, Komisija Išvadoje Nr.26-6 pasiūlė pripažinti, kad R. B. padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą ir skirti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų. Atsižvelgiant į šią Komisijos išvadą, pagrįstai buvo priimti Departamento direktoriaus Įsakymai Nr.P-187 ir Nr.P-188. Skundžiami įsakymai priimti, be kita ko, atsižvelgus į įsiteisėjusius teismų sprendimus (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-3207-365/2010 buvo palikta galioti R. B. skirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2404-121/2011 buvo atmestas R. B. skundas dėl jo nepatenkinamo tarnybinės veiklos 2010 m. įvertinimo), kuriais pripažinta, kad netinkamo pareigų vykdymo atvejai yra įrodyti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 17 d. sprendimu bylos dalį dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo 2011 m. gegužės 20 d. išvados Nr. 26-6 panaikinimo nutraukė, kitus pareiškėjo skundo reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus (III t., b. l. 74–82). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą, 2012 m. vasario 15 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą patenkino iš dalies – panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo skundas, ir bylą šioje dalyje perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą (III t., b. l. 120–131).

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo, 2012 m. liepos 2 d. sprendimu (IV t., b. l. 36–51) bylos dalį dėl Tarnybinio nusižengimo tyrimo 2011 m. gegužės 20 d. išvados Nr. 26-6 panaikinimo nutraukė. Teismas pakeitė Departamento direktorės 2011 m. birželio 6 d. įsakymo Nr. P-187 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio vedėjui R. B.“ pirmą punktą, pašalindamas teiginį „kuo diskreditavo valstybės instituciją ir valstybės tarnybą“ ir teiginį „pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo <...> 29 straipsnio 5 dalį ir 6 dalies 1 punktą“, papildė pirmo punkto 2-ą pastraipą, nurodydamas, kad tarnybinė nuobauda – atleidimas – R. B. taikoma pagal Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalį; pakeitė Departamento direktorės 2011 m. birželio 6 d. įsakymo Nr. P-188 „Dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio vedėjo R. B. atleidimo iš pareigų“ įžanginę dalį ir 1 punktą, pašalindamas nurodytą Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 15 punktą kaip įsakymo priėmimo pagrindą. Kitus pareiškėjo skundo reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui tarnybinė nuobauda – atleidimas ir pareigų – skirta Departamento direktorės 2011 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. P-187 už Pareigybės aprašymo 6.1, 6.11, 6.12, 6.28, 6.36, 6.52 ir 6.54 punktų, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų pažeidimą (I t., b. l. 13–14). Įsakyme Nr. P-187 nurodyta, kad pareiškėjas netinkamai atliko savo pareigas, nuslėpė akivaizdžiai matomus pažeidimus Šv. Jurgio bažnyčioje K. Sirvydo g. 4, Vilniuje, nesiėmė veiksmų dėl atsakomybės taikymo kaltiems asmenims dėl kultūros vertybės sužalojimo ir žalingų padarinių pašalinimo, nevykdė tiesioginio vadovo nurodymų dėl padarytos žalos nustatymo, netinkamai organizavo Departamento Vilniaus teritorinio padalinio darbą, tuo sudarydamas sąlygas aplaidžiai vykdyti pareigas kitiems Departamento Vilniaus teritorinio padalinio valstybės tarnautojams. Šie pažeidimai pripažinti šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu, t. y. diskredituojančiu valstybės instituciją ir valstybės tarnybą. Įsakymas Nr. P-187 priimtas atsižvelgus į Komisijos 2011 m. gegužės 20 d. išvadą Nr. 26-6 (I t., b. l. 19–23). Departamento direktorė, remdamasi Įsakymu Nr. P-187, 2011 m. birželio 6 d. priėmė įsakymą Nr. P-188 „Dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio vedėjo R. B. atleidimo iš pareigų“, kuriuo 2011 m. birželio 10 d. atleido pareiškėją iš Departamento VTP vedėjo pareigų (I t., b. l. 17). Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjui paskirtos tarnybinės nuobaudos ir atleidimo iš pareigų.

Tarnybinės nuobaudos valstybės tarnautojams skiriamos už padarytus tarnybinius nusižengimus (VTĮ 29 str. 1 d.). Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad tarnybinis nusižengimas – valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės. Šio įstatymo 29 straipsnio 5 dalyje apibrėžta šiurkštaus tarnybinio nusižengimo sąvoka, o 6 dalies 1 punkte nustatyta, kad šiurkščiu pažeidimu laikoma valstybės tarnautojo elgesys, diskredituojantis valstybės tarnybą, žeminantis žmogaus orumą, ar kiti veiksmai, tiesiogiai pažeidžiantys žmonių konstitucines teises. Pareiškėjas tarnybinėn atsakomybėn patrauktas už tai, kad, nustačius kultūros vertybės sugadinimo faktą, netinkamai vykdė Pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas. Ginčo dėl to, kad kultūros vertybei padaryta žala, nėra. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje netiriama, kokia būtent žala padaryta kultūros vertybei. Tiriama tai, ar pareiškėjas tinkamai atliko Pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas.

Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio, reglamentuojančio valstybės tarnautojų pareigas, 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojas privalo tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis.

Pareiškėjo Pareigybės aprašymo (I t., b. l. 104–108) 6.1 punkte nustatyta, kad teritorinio padalinio vedėjas, vadovaudamas padaliniui ir organizuodamas jo veiklą, pagal Departamentui teisės aktų suteiktą kompetenciją užtikrina padalinyje Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių valstybės tarnybą ir viešąjį administravimą, nekilnojamojo kultūros paveldo ir kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą, saugomas teritorijas, teritorijų planavimą, statybą, administracinę teisę ir raštvedybą bei Departamento direktoriaus įsakymų ir pavedimų vykdymą, pagal Departamento kompetenciją metodiškai vadovauja kultūros paveldo apsaugai.

Komisija nustatė, kad pareiškėjas privalėjo pagal suteiktą kompetenciją užtikrinti teisės aktų, reglamentuojančių valstybės tarnybą ir viešąjį administravimą, kultūros vertybių apsaugą, Departamento direktoriaus įsakymų ir pavedimų vykdymą, tačiau šias funkcijas atliko aplaidžiai. Pareiškėjo raštuose (2011 m. vasario 22 d. Nr. (1.32.V)-2V-166, 2011 m. kovo 18 d. Nr. (1.32.V)-2V-256, 2011 m. balandžio 13 d. Nr. (1.32.V)-2V-366) pateikiamos pažeidimų nustatymo ir konstatavimo aplinkybės patvirtina, kad nebuvo tinkamai vykdoma objekto kontrolė, bandyta nuslėpti padarytą žalą, atsisakyta imtis veiksmų dėl padarytų pažeidimų pašalinimo, nesiimta veiksmų dėl atsakomybės taikymo kaltiems asmenims.

Nustatyta, kad Departamentas VTP apie pastebėtą kultūros vertybės sužalojimą pranešė 2011 m. vasario 1 d. raštu Nr. (11.20)2-247 (I t., b. l. 187) - informavo, kad 2011 m. sausio mėnesį pastebėta, jog vertinga ir unikali XVIII a. sienų tapyba (unikalūs kodai Kultūros vertybių registre 8310, 8311 ir 8312) su Jurgio ir Mikalojaus Radvilų portretais, biblijiniais simboliais ir lotyniškais įrašais, herbais bei šventųjų gyvenimo vaizdais yra vandališkai sužalota. Departamentas prašė nedelsiant išsiaiškinti, kas išdavė leidimą kirsti sienas laidų išvedžiojimui, kas vykdė minėtus darbus, taikyti administracines priemones kaltiems asmenims bei inicijuoti objektui padarytos žalos nustatymą.

Apie priimtus sprendimus prašė informuoti iki vasario 4 d. Reaguodamas į šį raštą, VTP vedėjas R. B. 2012 m. vasario 4 d. raštu Nr. (1.32.V)-2V-108 (I t., b. l. 188) informavo Departamentą, kad padalinio specialistai apžiūrėjo Šv. Jurgio bažnyčios patalpas ir nustatė, jog elektros laidai įrengti virš sieninės tapybos, į tinką įleisti jungikliai, lempa ir atotampos prilaikančios knygų stelažus. Paaiškino, kad yra atliekamas tyrimas, aiškinamasi, kada buvo įrengta elektros instaliacija, kokie asmenys atsakingi už jos įrengimą.

Nurodė, kad apie tyrimų rezultatus praneš papildomai. Departamentas 2011 m. vasario 10 d. raštu Nr. (11.20)2-337 (I t., b. l. 189) pakartotinai paprašė VTP pateikti išsamų atsakymą apie sužalotą vertingą XVIII a. sienų tapybą, nes iš pateikto 2011 m. vasario 4 d. rašto Nr. (1.32.V)-2V-108 Departamentui nebuvo aišku, ar pažeista Šv. Jurgio bažnyčios sienų tapyba ar ne. VTP vedėjas 2011 m. vasario 22 d. raštu Nr. (1.32.V)-2V-166 (I t., b. l. 190) atsakė Departamentui, kad padalinio specialistai, 2011 m. vasario 4 d. apžiūrėję Šv.

Jurgio bažnyčios sieninę tapybą ir išnagrinėję archyve rastą istorinę medžiagą, nustatė, kad nuo 1945 m. Šv. Jurgio bažnyčia buvo išnuomota Lietuvos TSR Knygų rūmams. Duomenų, kada buvo įrengtos lentynos knygoms ir elektros instaliacija, neturi, tačiau 1971 m. fotofiksacijoje ir to meto bažnyčios aprašuose šie darbai užfiksuoti. Kultūros paveldo apsaugos inspekcijos 1975 m. gruodžio 25 d. Kultūros paminklo techninės apžiūros aktuose taip pat užfiksuota, kad „virš Žygimanto III portreto pravestos dvi poros elektros laidų instaliacijos, todėl keliose vietose užrašas apgadintas“, „dešinėje altoriaus pusėje Mikalojaus Radvilos bažnyčios fundatoriaus portretas virš jo baliustrada; freskoje įmontuotas hermetinis šviestuvas, kuris dalinai sugadino piešinį“.

Informavo, kad elektros instaliacija įrengta virš Žygimanto III portreto nepažeidžiant tapybos. Paaiškino, kad 1992 m. patalpas perėmė Biblioteka. Remontas, kiti pakeitimai nebuvo atliekami. 2008 m. buvo įrengta priešgaisrinė signalizacija. Signalizacijos laidai pririšti prie esamų elektros laidų, jų netvirtinant prie sienos ir taip apsaugant vertingą tapybą. Skydelis keliomis vinimis pritvirtintas prie sienos, kurioje nėra tapybos. Nurodoma, kad elektros instaliacijos ir lentynų atotampų įrengimo darbai buvo atlikti iki 1971 m., todėl VTP negali imtis administracinių priemonių neegzistuojantiems Lietuvos TSR Knygų rūmams.

Prie rašto pridėta 1971 m. fotofiksacija, 2011 m. fotofiksacija, 1971 m. absidos tapybos aprašas, 1975 m. gruodžio 24 d. Kultūros paminklo techninės apžiūros aktai. Pareiškėjo 2011 m. kovo 8 d. tarnybiniame pranešime Nr. (1.9.V)-2RV-10 Departamento direktorei (II t., b. l.

2) pranešama, kad Bibliotekos direktoriui 2011 m. kovo 7 d. surašytas reikalavimas Nr. RV-06 nuimti arba perkelti priešgaisrinės signalizacijos laidus nuo tapybos ant jau esančių elektros laidų taip, kad laidai neliestų sieninės tapybos (II t., b. l. 1). Teismas nustatė, kad Departamentui iš esmės atsakyta į klausimus dėl sienų kirtimo laidų išvedžiojimui. Komisijos išvadoje Nr.26-6 pagrįstai nurodoma, kad nė viename iš pateiktų pareiškėjo pasirašytų atsakymų nebuvo atsakyta į Departamento užduotus klausimus, t. y. neatsakyta, ar sužalota vertinga XVIII a. sienų tapyba, taip pat apie taikytas (numatomas taikyti) administracines ar kitas priemones. Departamentas 2011 m. kovo 14 d. raštu Nr. (11.13)2-603 (II t., b. l.

5) paprašė VTP iki 2011 m. kovo 18 d. pateikti informaciją, kiek kartų ir kada VTP yra tikrinęs šį kultūros paveldo objektą, kada konkrečiai ir pagal kokį projektą buvo atlikti darbai (Departamentas akcentuoja, kad darbai atlikti ne iki 1971 m., o neseniai), ar projektas tikrintas (derintas) Departamento VTP, kas yra atliktų darbų projekto autorius (ar jis turi atestatą), kas vykdė šiuos darbus. Atsakydamas į šį Departamento raštą, VTP 2011 m. kovo 18 d. raštu Nr. (1.32.V)-2V-256 informavo, kad vienuolyno statinių ansamblio Šv.

Jurgio bažnyčios sieninės tapybos sužalojimo faktas užfiksuotas 1971 m. ir Kultūros paveldo apsaugos inspekcijos 1975 m. gruodžio 24 d. Kultūros paminklo techninės apžiūros aktuose. Nurodė, kad, atlikus tyrimą, vėliau sieninės tapybos sužalojimo nebuvo užfiksuota. Faktinių duomenų patikrinimo vietoje metu (2011 m. vasario 4 d. ir 2011 m. kovo 3 d.) buvo nustatyta, kad priešgaisrinės signalizacijos laidai įrengti virš Žygimanto III portreto, po portretu priešgaisrinės signalizacijos skydelis vinimis pritvirtintas prie sienos, vietomis priešgaisrinės signalizacijos laidai vinimis pritvirtinti prie sienų, šių darbų projektas su Departamento VTP nebuvo derintas.

Taip pat nurodė, kad Bibliotekos direktoriui 2011 m. kovo 7 d. buvo surašytas reikalavimas Nr. RV-06, kuriuo pareikalauta iki 2011 m. kovo 25 d. nuimti arba perkelti laidus nuo sieninės tapybos, o vykdant tyrimą 2011 m. kovo 17 d. raštu Nr. (1.29.V)-2V-249A (II t., b. l.

6) buvo kreiptasi į Biblioteką, prašant iki 2011 m. kovo 31 d. informuoti VTP raštu, kada buvo atlikti priešgaisrinės signalizacijos įrengimo darbai Šv. Jurgio bažnyčios patalpose, pateikti signalizacijos įrengimo darbų aktų, sutarčių kopijas su darbus atlikusiais subjektais ir kitus susijusius dokumentus (II t., b. l. 7). Įpareigojimas nuimti arba perkelti laidus nuo tapybos įvykdytas (II t., b. l. 10), informacija apie signalizacijos įrengimo darbus Šv. Jurgio bažnyčios patalpose pateikta (II t., b. l. 16). VTP 2011 m. balandžio 13 d. raštu Nr. (1.32.V)-2V-366 (II t., b. l.

25) papildomai informavo Departamentą, kad pagal Bibliotekos pateiktą 2011 m. kovo 31 d. raštą Nr. SD-11-809 (II t., b. l.

16) ir dokumentus, gaisrinės ir apsauginės signalizacijos sistemų montavimo, derinimo ir paleidimo darbus atliko UAB „Sauga“, darbai buvo vykdomi nuo 2008 m. rugpjūčio 7 d. iki 2008 m. gruodžio 15 d., administracinio poveikio priemonių kaltiems asmenims VTP taikyti negali, kadangi pagal ATPK 35 straipsnį administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos.

Teismas sutiko su Komisijos 2011 m. gegužės 20 d. išvadoje Nr. 26-6 pateiktu vertinimu, kad iš nurodyto susirašinėjimo akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju buvo nustatyti Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo pažeidimai, o pareiškėjas, kaip padalinio vadovas, privalėjo užtikrinti nurodyto įstatymo (ir kitų teisės aktų) reikalavimų vykdymą, tačiau nevykdė šių savo pareigų. Susirašinėjimas įrodo, kad VTP antrą kartą (2011 m. vasario 22 d. raštas Nr. (1.32.V)-2V-166) informavo Departamentą, jog 2008 m. buvo atliekami kultūros paveldo objekto tvarkybos darbai.

Šiuo raštu pranešama, kad 2008 m. pastate buvo įrengta priešgaisrinė signalizacija. Iš vėlesnių raštų paaiškėjo, kad objekto tvarkybos darbų projektas nebuvo derintas su Departamento VTP. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas (toliau – ir NKPAĮ) nekilnojamojo kultūros paveldo kultūros vertybės tvarkybai nustato griežtus reikalavimus, kurie turi būti gerai žinomi Departamento teritorinio padalinio vadovui (NKPAĮ 2 straipsnio 19, 23, 28, 34, 36 dalys, apibūdinančios tvarkybos darbų sąvokas, kultūros paveldo objekto valdytojų teisės ir pareigos, nustatytos 14 straipsnyje, kultūros paveldo objektų tvarkybą reglamentuojantis įstatymo 23 straipsnis).

Gavęs pirmąją informaciją iš Departamento pareiškėjas (padalinio vadovas), turėjo žinoti, kad vertybės valdytojas yra Biblioteka. Todėl dar iki 2011 m. vasario 4 d. atsakymo Departamentui turėjo kreiptis į valdytoją ir pradėti aiškintis, kokie darbai objekte buvo atlikti, prašyti pateikti su šiais darbais susijusius dokumentus. Departamentas buvo priverstas 2011 m. kovo 14 d. raštu nurodyti VTP rinkti informaciją apie atliktus tvarkybos darbus. Tik po to VTP ėmė rinkti informaciją ir tik 2011 m. balandžio 13 d. raštu pranešė Departamentui, kad gavo atliktų darbų dokumentus.

Nors VTP vertybės valdytojui 2011 m. kovo 7 d. surašė reikalavimą Nr. RV-06, kuriuo pareikalavo iki 2011 m. kovo 25 d. nuimti ar perkelti laidus nuo sieninės tapybos, tačiau tokia priemonė negalėjo užtikrinti minėtų NKPAĮ nuostatų tinkamo įgyvendinimo. Teismas konstatavo, kad VTP vadovas, nors ir pagrįstai pranešė, jog administracinė atsakomybė negali būti taikoma, tačiau nepagrįstai nevertino galimybės taikyti kitas atsakomybės rūšis. NKPAĮ 31 straipsnyje nurodyta, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, pažeidę šio įstatymo nuostatas, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Praėjus administracinės atsakomybės taikymo terminams, buvo galimybė spręsti dėl projekto autorių atsakomybės dėl projekto nesuderinimo (kultūros vertybėje projektuoti tvarkybos darbus gali tik specialiai atestuoti architektai, iš kurių dėl pažeidimų gali būti atimta ši teisė, tai reguliuoja taisyklės, apie kurias nurodoma NKPAĮ 2 straipsnio 23 dalyje), taip pat buvo galimybė pradėti spręsti klausimą dėl to, ar, nesuderinus tvarkybos darbų projekto su Departamentu, buvo padaryta žala. Pareiškėjas teisme aiškino, kad žala negalėjo būti atlyginama dėl senaties, kad iki šiol dar nenustatytas žalos dydis.

Taigi pareiškėjas neneigė, kad žalos ir kaltų asmenų nustatymo klausimų iš viso nesvarstė, t. y., pareiškėjo nuomone, tai jau neturėjo jokios prasmės. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas nekaltinamas tuo, jog galutinai nenustatė žalos dydžio ir atsakingų asmenų, o kaltinamas tuo, kad apskritai nuslėpė padarytą žalą. Todėl konstatavo, kad pareiškėjas privalėjo iš karto, kai tik buvo informuotas, imtis pradinių veiksmų kaltiems asmenims, žalos pobūdžiui ir dydžiui nustatyti. Pareiškėjas aiškino, kad žala objektui buvo padaryta 1971, 1975 metais.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 2008 m. buvo atliekami tvarkybos darbai, nesuderinus projekto (neteisėti veiksmai), vien tai rodo žalos padarymą. Teismo vertinimu, pareiškėjui neturėjo rūpėti, ar žala galės būti atlyginta dėl senaties, visas susirašinėjimas patvirtina, kad buvo konstatuojami tik tam tikri dokumentais ar apžiūra patvirtinti faktai, nedarant jokių išvadų dėl galimai 2008 m. padarytos žalos, nors Pareigybės aprašymo 6.1 punktas reikalauja užtikrinti teisės aktų ir Departamento direktoriaus pavedimų vykdymą.

Pareiškėjo atliktais veiksmais Pareigybės aprašyme nurodyta funkcija nebuvo įgyvendinama. Tai, kad dalis svarbių faktinių aplinkybių buvo nustatyta tik Departamento vadovybei primygtinai nurodant, kokius veiksmus reikia atlikti, patvirtina, kad pareiškėjas savo pareigų tinkamai nevykdė. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas pagrįstai kaltinamas nevykdęs Pareigybės aprašymo 6.1 punkte nustatytų funkcijų.

Pareigybės aprašymo 6.11 punkte nustatyta, kad teritorinio padalinio vedėjas, vadovaudamas padaliniui ir organizuodamas jo veiklą, teikia siūlymus Departamentui priimti sprendimą inicijuoti aptiktos vertingosios savybės atskleidimą, nustatymą ir kultūros paveldo objektų apsaugos reikalavimų patikslinimą. Komisijos išvadoje Nr.26-6 konstatuota, kad, nors ir buvo valdytojui pateiktas 2011 m. kovo 7 d. reikalavimas pašalinti pažeidimus, tačiau pareiškėjas privalėjo pateikti siūlymus dėl objekto apsaugos reikalavimų patikslinimo, kaip nustatyta Pareigybės aprašymo 6.11 punkte.

Pareiškėjas nekontroliavo, ar reikalavimas buvo įvykdytas laiku, nesiūlė Departamentui sudaryti komisiją padarytiems sužalojimams nustatyti, nesiūlė ir pats nereikalavo, kad rangovas pašalintų pažeidimus, kaip nurodyta 2008 m. rugpjūčio 7 d. rangos darbų sutarties Nr. TR-1120 7.1.1 punkte. Teismas nustatė, kad pareiškėjas surašė 2011 m. kovo 7 d. reikalavimą Bibliotekos direktoriui, kuriuo pareikalavo iki 2011 m. kovo 25 d. nuimti arba perkelti laidus nuo sieninės tapybos (II t.,b. l. 1), 2011 m. kovo 17 d. raštą Nr. (1.29.V)-2V-249A (II t., b. l. 6), kuriuo prašė iki 2010 m. kovo 31 d. informuoti VTP kada buvo atlikti priešgaisrinės signalizacijos įrengimo darbai Šv.

Jurgio bažnyčios patalpose, pateikti įrengimo darbų aktų, sutarčių su darbus atlikusiais subjektais kopijas ir kitus susijusius dokumentus. Biblioteka atsakymus pateikė VTP laiku (II t., b. l. 10, 16). Pareigybės aprašymo 6.11 punkte nurodytos funkcijos reiškia aktyvią veiklą, kuria būtų siekiama užtikrinti nekilnojamos kultūros vertybės apsaugą. Biblioteka 2011 m. kovo 25 d. raštu (II t., b. l.

10) prašė tarpininkauti dėl kultūros vertybės išsaugojimo darbų finansavimo, tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kaip nors reagavęs į valdytojo prašymą. Nustatyta tik tai, kad VTP vyresnysis valstybinis inspektorius 2011 m. balandžio 14 d. surašė Faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą (II t., b. l. 26–27), kuriame konstatavo, kad 2008 m. įrengti laidai buvo perkelti. Iš šio akto neaišku, ar liko pažeidimų, kai 2008 m. laidai buvo tvirtinami vinimis ar kitu būdu, nenurodoma apie tai, kas ir kada užtinkavo prie laidų esančią skylę (užtinkuota skylė aiškiai matyti nuotraukoje, esančioje laikraščio „Vilniaus diena“ 2011 m. liepos 29 d. numeryje Nr. 165 (1071), iliustruojant straipsnį „Kultūros paveldo intrigos“, 10 lapas, taip pat užtinkavimas matyti byloje esančioje nuotraukoje, I t., b. l. 123).

Be to, nėra duomenų, susijusių su Bibliotekos prašymu dėl stogo. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas nusprendė, kad yra pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas netinkamai vykdė Pareigybės aprašymo 6.11 punkte nustatytas pareigas.

Pareigybės aprašymo 6.12 punkte nustatyta, kad teritorinio padalinio vedėjas, vadovaudamas padaliniui ir organizuodamas jo veiklą, vykdo Departamento direktoriaus pavedimus, susijusius su nekilnojamųjų ir kilnojamųjų kultūros vertybių apsauga. Komisijos išvadoje Nr.26-6 konstatuota, kad pareiškėjas privalėjo vykdyti Departamento direktoriaus pavedimus, teiktus 2011 m. vasario 1 d. raštu Nr. (11.20)2-247 ir 2011 m. vasario 10 d. raštu Nr. (11.13)2-603, tačiau dalį pavedimų atliko tik po pakartotinų raginimų, o dalies neatliko visiškai, t. y. neinicijavo žalos nustatymo, nesiėmė veiksmų dėl kaltų asmenų nustatymo ir patraukimo atsakomybėn. Teismui nekilo abejonių dėl to, kad minėti Departamento direktoriaus pavedimai buvo susiję su nekilnojamos kultūros vertybės apsauga.

To neginčijo ir pareiškėjas. Pareiškėjas aiškino, kad įvykdyti pavedimus nebuvo įmanoma, o iš dalies tokių pavedimų vykdymas neturėjo prasmės. Įvertinęs pareiškėjo atsakymus Departamentui (2012 m. vasario 4 d. raštą Nr. (1.32.V)-2V-108 ir 2011 m. vasario 22 d. raštą Nr. (1.32.V)-2V-166 (I t., b. l. 188, 190) bei 2011 m. kovo 8 d. tarnybinį pranešimą Nr. (1.9.V)-2RV-10 (II t., b. l. 2), teismas nustatė, kad Departamentui atsakyta į dalį klausimų dėl sienų kirtimo laidų išvedžiojimui, tačiau ne iš karto, o tik atsakant 2011 m. vasario 22 d. raštu į pakartotinį 2011 m. vasario 10 d. reikalavimą.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Departamentas jau pirmame rašte nurodė kitus svarbius pavedimus: nustatyti, kas davė leidimą laidų išvedžiojimui kirsti sienas, kas vykdė darbus, taikyti administracines priemones kaltiems asmenims, inicijuoti objektui padarytos žalos nustatymą. Iš pirmojo VTP pranešimo Departamentui matyti, kad buvo atlikta apžiūra vietoje, nurodyta, kad vykdomas tyrimas, tačiau nedetalizuota, ar pareikalauta iš Bibliotekos atliktų darbų dokumentų, ar įvertinta archyvinė medžiaga, ir pan. Minėtas susirašinėjimas įrodo, kad atliktų darbų dokumentų pareikalauta iš Bibliotekos žymiai vėliau ir tik Departamentui primygtinai reikalaujant.

Todėl Komisijos išvadoje Nr.26-6 pagrįstai nurodoma, kad nė viename iš nurodytų pateiktų pareiškėjo pasirašytų atsakymų nebuvo atsakyta į Departamento užduotus klausimus, t. y. neatsakyta, ar sužalota vertinga XVIII a. sienų tapyba, taip pat apie taikytas (numatomas taikyti) administracines ar kitas priemones. Dėl to Departamentui teko pakartotinai prašyti VTP pateikti informaciją (Departamento 2011 m. kovo 14 d. raštas Nr. (11.13)2-603, II t., b. l. 5), tačiau ir tuomet nebuvo atsakyta dėl žalos nustatymo, o dėl kultūros vertybės sužalojimo kalti asmenys nebuvo patraukti atsakomybėn, motyvuojat suėjusiais naikinamaisiais nuobaudos skyrimo terminais.

Pareiškėjas neneigė, kad kaltų asmenų jis nenustatinėjo, žalos nevertino ir tyrimo neinicijavo, nes manė, kad jokia atsakomybė negali būti taikoma. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui nebuvo pavesta galutinai nustatyti žalos dydį, o tik inicijuoti šio klausimo tyrimą, todėl pareiškėjas nepagrįstai aiškino, kad žala iki šiol nenustatyta, ir tai esą rodo, kad jo kaltės dėl to nėra. 2011 m. vasario 22 d. atsakyme Departamentui pareiškėjas nurodė faktus, kurie neabejotinai reiškė, jog 2008 m. buvo padarytas NKPAĮ pažeidimas (VTP turėjo žinoti, kad tvarkybos darbų projekto nei projekto autoriai, nei valdytojas nesuderino).

Teismo vertinimu, šį pažeidimą Departamento nurodymu VTP ir turėjo tinkamai ištirti. Pareiškėjas negalėjo prisiimti atsakomybės ir konstatuoti, kad kalti asmenys negalės būti patraukti atsakomybėn, todėl juos nustatinėti ir inicijuoti žalos nustatymą nėra prasmės. Tuo metu, kai Departamentas pareiškėjui teikė paveldimus, buvo aiški galimybė atriboti 1971–1975 m. padarytą žalą ir 2008 m. padarytą žalą ir nustatyti kaltus asmenis, kuriems gali būti taikoma atsakomybė ne vien už administracinį teisės pažeidimą.

Pareiškėjui turėjo būti aišku, kad pažeisti NKPAĮ reikalavimai dėl tvarkybos darbų vykdymo kultūros vertybėje. Dėl to, kad statinys yra nekilnojamoji kultūros vertybė, ginčo nėra. Pareiškėjas net nebandė aiškintis, kas kaltas dėl tvarkybos projekto nesuderinimo NKPAĮ nustatyta tvarka, ar laidų pajungimas 2008 m. nepadarė papildomos žalos objektui. Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas nusprendė, kad pareiškėjui yra pagrįstas kaltinimas dėl Pareigybės aprašymo 6.12 punkte nustatytų funkcijų pažeidimo.

Pareigybės aprašymo 6.28 punkte nustatyta, kad teritorinio padalinio vedėjas, vadovaudamas padaliniui ir organizuodamas jo veiklą, organizuoja padalinio veiklos teritorijoje kontrolę, kaip atliekama kultūros paveldo objektų tvarkyba ir priežiūra, kaip vykdomas Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas, Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas ir kiti kultūros paveldo apsaugą reglamentuojantys teisės aktai, ar nepažeidžiami šie teisės aktai. Komisijos išvadoje Nr.26-6 konstatuojama, kad pagal Pareigybės aprašymo 6.28 punkte nustatytas funkcijas pareiškėjas privalėjo organizuoti atliekamų kultūros vertybių tvarkybos ir priežiūros darbų kontrolę, kontroliuoti, kaip laikomasi kultūros paveldo apsaugą reglamentuojančių teisės aktų, tačiau šią pareigą atliko netinkamai, nesiėmė veiksmų, kad būtų pašalinti padaryti pažeidimai, nesiaiškino, kodėl nebuvo kontroliuojamas objektas, nors pagal galiojančią tvarką kiekvienas objektas turėjo būti apžiūrimas kas penkeri metai (jei nevykdomi darbai). Teismas nustatė, kad šiuo klausimu tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada yra ydinga, kadangi joje nenurodyta, kokiame teisės akte nustatyta, jog kiekvienas objektas turėjo būti apžiūrimas kas penkeri metai. Dėl to nurodyto Pareigybės aprašymo punkto pažeidimas gali būti konstatuojamas tik iš dalies, t. y. Vilniaus teritorinis padalinys, net ir gavęs iš Departamento informaciją, taip pat gavęs informaciją iš Bibliotekos, nesiėmė veiksmų, jog būtų tinkamai išaiškintas akivaizdus NKPAĮ pažeidimas – tvarkybos darbų vykdymas pagal nesuderintą projektą.

Pareigybės aprašymo 6.36 punkte nustatyta, kad teritorinio padalinio vedėjas, vadovaudamas padaliniui ir organizuodamas jo veiklą, užtikrina, kad per tris darbo dienas nuo sužinojimo dienos raštu būtų pateikta informacija Departamentui apie Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos ir Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymų pažeidimus ir nustatytus kultūros vertybių sužalojimo atvejus. Komisijos išvadoje Nr.26-6 konstatuota, kad pareiškėjas nevykdė Pareigybės aprašymo 6.36 punkte nustatytos pareigos užtikrinti, kad per tris darbo dienas būtų pateikta informacija apie padarytus kultūros paveldo apsaugos įstatymų pažeidimus.

Departamentas 2011 m. vasario 1 d. raštu Nr. (11.20)2-247 (I t., b. l. 187) pranešė VTP apie kultūros vertybės sužalojimą, prašė nedelsiant jį ištirti ir pranešti per 3 dienas apie priimtus sprendimus. Pareiškėjas šio pavedimo neįvykdė, tačiau, teismo vertinimu, tyrimą iki galo atlikti per 3 dienas nebuvo įmanoma, nors buvo įmanoma imtis pradinių veiksmų ir iš karto pareikalauti, kad Biblioteka pateiktų atliktų darbų dokumentus. Kita vertus, NKPAĮ pažeidimas pareiškėjui turėjo būti aiškus po to, kai jis sužinojo, kad objekto valdytojas 2008 m.

įrenginėjo signalizaciją. Apie tai pareiškėjas rašė savo 2011 m. vasario 22 d. rašte Departamentui. Minėta, kad tuo metu VTP vedėjui turėjo būti aišku, kad nekilnojamojoje kultūros vertybėje 2008 m. buvo atliekami tvarkybos darbai be suderinto projekto. Tačiau tik po to, kai Departamentas 2011 m. kovo 14 d. pareikalavo išsiaiškinti, ar projektas buvo suderintas (tai pareiškėjas privalėjo padaryti be papildomo reikalavimo), pareiškėjas 2011 m. kovo 17 d. surašė paklausimą Bibliotekos direktoriui (II t., b. l. 6), o 2011 m. kovo 18 d. pranešė Departamentui, kad pareikalavo pašalinti pažeidimą ir pateikti dokumentus.

Vertindamas pareiškėjo, kaip padalinio vedėjo, veiksmus, teismas nustatė, kad jis turėjo galimybę apie projekto nesuderinimą, t. y. NKPAĮ nuostatų pažeidimą, informuoti Departamentą žymiai anksčiau, tačiau ir 2011 m. balandžio 13 d. raštu teikdamas informaciją (II t., b. l. 25), kai jau turėjo reikiamus dokumentus, tinkamai neinformavo Departamento apie tai, jog tvarkybos darbų projektas nebuvo suderintas. Neaiškią informaciją pareiškėjas pateikė ir 2011 m. balandžio 29 d. rašte Departamentui (II t., b. l. 29). Nenurodė, nei kokie pažeidimai gali būti konstatuojami iš gautos informacijos, nei kas yra kaltininkas.

Teismas nurodė, kad apie kultūros paveldo objektuose atliekamų tvarkomųjų darbų vykdymui keliamus reikalavimus turėjo būti įspėta ne UAB „Sauga“, o projekto autorius UAB „Jungtinės architektų dirbtuvės“, tuo labiau, kad pareiškėjas nustatė, jog projekto autorė neturėjo tinkamo atestato tokių darbų projektavimui. Taigi, pareiškėjas pažeidimą turėjo konstatuoti dar 2011 m. vasario 22 d., jį tinkamai kvalifikuoti, pranešti apie pažeidimą Departamentui Pareigybės aprašyme nustatytu laiku. Pareiškėjas iš viso pažeidimo tinkamai nekvalifikavo, pranešinėjo Departamentui tik apie surinktas faktines aplinkybes ir tik reikalaujant papildomai.

Dėl išvardytų priežasčių teismas nurodė, kad yra pagrindas konstatuoti Pareigybės aprašymo 6.36 punkto pažeidimą.

Pareigybės aprašymo 6.52 punkte nustatyta, kad teritorinio padalinio vedėjas, vadovaudamas padaliniui ir organizuodamas jo veiklą, reikalauja, kad būtų pašalinti Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo, Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo ir Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo pažeidimai. Komisijos išvadoje Nr.26-6 nurodyta, kad pagal Pareigybės aprašymo 6.52 punkte nustatytas funkcijas pareiškėjas privalėjo pareikalauti, kad būtų pašalinti padaryti kultūros vertybių apsaugos pažeidimai, tačiau tokių reikalavimų nepateikė darbus atlikusiems asmenims, nors visus duomenis apie atsakingus asmenis turėjo. Nustatyta, jog pareiškėjas pareikalavo, kad Biblioteka pašalintų padarytus pažeidimus, tačiau netinkamai kontroliavo, neįvertino, ar pažeidimas tikrai buvo pašalintas (tik aktu nustatė, kad laidai perkelti, o dėl pasekmių likvidavimo nieko nenustatė). Pareiškėjas 2011 m. balandžio23 d. rašte Nr. (1.32.V)-2V-366 (II t., b. l.

25) informavo, kad poveikio priemonių kaltiems asmenims negalima taikyti dėl pasibaigusių administracinės nuobaudos skyrimo naikinamųjų terminų. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju iš viso nebuvo nustatyti kalti asmenys, nebuvo įvertinti kiekvieno iš jų veiksmai – valdytojo, projektuotojų, darbų vykdytojų, dėl to neatribotos šių asmenų galimos atsakomybės rūšys. NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalyje Departamentui suteikti platūs įgaliojimai saugant vertybes, taip pat nustatyta, kad Departamentas nustato sužalotų nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių atkūrimo būdą, nuostolių dydį, teikia ieškinius, prašymus, skundus teismui, teikia šiuo įstatymu pagrįstus apsaugos reikalavimus asmenims, tikrina, kaip vykdomas šis įstatymas ir kiti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą reglamentuojantys teisės aktai ir kt.

Pareiškėjas nusprendė, jog nėra prasmės nustatinėti nuostolių dydį ir kaltus asmenis. Tačiau nei pagal NKPAĮ, nei pagal nurodytą Pareigybės aprašymą pareiškėjas negalėjo padaryti tokios išvados. Reikalaudamas, kad Biblioteka pašalintų pažeidimą, pareiškėjas pripažino, jog pažeidimas buvo padarytas, todėl turėjo nustatyti visus galimus kaltininkus (apie tai turėjo surinktus dokumentus), galimų nuostolių dydį (ar bent inicijuoti jų nustatymą). Nebuvo galima daryti išankstinės išvados, kad vis tiek atsakytų valstybė (Biblioteka yra valstybės įstaiga), todėl neva nereikia nustatinėti kaltininkų ir nuostolių dydžio.

Komisijos išvadoje pagrįstai nurodomi darbus atlikę asmenys, dėl kurių atsakomybės reikėjo spręsti. Pareiškėjas aiškino, kad Departamentas iš kultūros vertybės dosjė žinojo apie sužalotą sieninę tapybą. Tačiau būtent dėl to pareiškėjas turėjo parengti atitinkamus dokumentus (pvz., aktą, išvadą, tarnybinį pranešimą), kuriame aiškiai atriboti, kurie sužalojimai vertybei buvo padaryti 1971–1975 m., o kurie – 2008 m., įvardyti kaltininkus ir nurodyti, kokios atsakomybės rūšys jiems taikytinos. Visa pareiškėjo, kaip padalinio vadovo, tiriamoji veikla atsispindi tik jo susirašinėjime su Departamentu.

Šiuo susirašinėjimu jokie pažeidimo tyrimui svarbūs faktai nebuvo nustatyti, tik buvo pranešama apie fragmentiškai surenkamus duomenis. Teismas konstatavo, kad galimo pažeidimo, apie kurį pranešė Departamentas, tyrimo ir jo galutinių išvadų dokumento iš viso nėra.

Pareigybės aprašymo 6.54 punkte nustatyta, kad teritorinio padalinio vedėjas, vadovaudamas padaliniui ir organizuodamas jo veiklą, siūlo juridiniams ir fiziniams asmenims, padariusiems žalą nekilnojamosioms kultūros vertybėms neteisėtais veiksmais valstybės saugomuose objektuose, jų teritorijose ar apsaugos zonose, atkurti iki sužalojimo buvusią būklę ir atlyginti visuomenės patirtus nuostolius. Komisijos išvadoje Nr.26-6 nurodyta, kad pagal Pareigybės aprašymo 6.54 punktą pareiškėjas privalėjo pasiūlyti žalą padariusiems asmenims atkurti iki sužalojimo buvusią būklę, tačiau tokių veiksmų neatliko, net įpareigotas tiesioginio vadovo neinicijavo žalos nustatymo. Pareiškėjas nėra kaltinamas tuo, kad nenustatė galutinio žalos dydžio, tačiau jis ir pats neneigia, kad net nepradėjo tyrimo dėl galimai 2008 m. tvarkybos metu padarytos žalos nustatymo. Departamento vadovybės pavedimai visą laiką buvo susiję su galimos žalos nustatymu ir jie nebuvo vykdomi. Pareiškėjas pateikė reikalavimą Bibliotekai pašalinti laidus nuo sieninės tapybos, vėliau konstatavo, kad laidai nuimti. Tačiau tai nėra tinkamas žalos nustatymo bei padarinių pašalinimo būdas. Komisijos išvadoje nurodyta, kad kaltininkai galbūt yra būtent darbus atlikę asmenys. Pareiškėjas turėjo duomenis apie šiuos asmenis. Nepaisant to, jis nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų nustatyta, kas tokiais veiksmais buvo pažeista, sugadinta, kas turėtų atlyginti nuostolius, jeigu tokie buvo padaryti 2008 m. Pareiškėjas be jokio adekvataus tyrimo nusprendė, kad visi nuostoliai, tikėtina, buvo padaryti 1971–1975 metais. Teismo vertinimu, tokia išvada neatitinka paties pareiškėjo nustatytų faktinių aplinkybių, kurios nebuvo tinkamai tiriamos, todėl nusprendė, kad nurodyto punkto pažeidimas konstatuotas pagrįstai.

Teismas nustatė, kad Komisija pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas nors ir teigia, kad 2008 m. realizuojant darbų projektą Šv. Jurgio bažnyčioje, sieninė tapyba nesužalota, ir dėl to jis jokio nusižengimo nepadarė, tačiau Komisijos išnagrinėti rašytiniai dokumentai, byloje esantys dokumentai įrodo, kad būtent žalos nustatymo komisijos sudarymo inicijavimo klausimo pareiškėjas nesprendė piktybiškai. Ištyręs įrodymus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Komisija pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas, atlikdamas savo pareigas, nesilaikė Pareigybės aprašymo reikalavimų, jų nevykdė. Teismas nustatė, kad Komisija tik vieno teiginio nepagrindė teisės aktu (t. y. nenurodė, kokiame teisės akte nustatytas reikalavimas tokias vertybes tikrinti kas 5 m.), tačiau iš esmės faktinės aplinkybės rodo, kad pareiškėjas nevykdė teisėtų Departamento vadovybės pavedimų ir tuo pačiu neįvertino akivaizdžiai padaryto NKPAĮ pažeidimo.

Komisijos išvadoje Nr.26-6 konstatuota, kad pareiškėjo tarnybinis nusižengimas laikytinas tęstiniu, kadangi tarnybinio nusižengimo padarymo pradžios diena – 2011 m. vasario 4 d., kai pareiškėjas Departamentui pateikė raštą Nr. (1.32.V)-2V-108, nuslėpdamas matomus pažeidimus. Pareiškėjas iki Komisijos išvados Nr.26-6 surašymo dienos neįvykdė visų pavedimų ir neatliko teisės aktais nustatytų pareigų. Galimai padaryto tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo data laikytina Komisijos išvadų pateikimo Departamento direktoriui diena – 2011 m. gegužės 24 d. Teismas vertino, kad tai iš esmės nustatyta teisingai, nes nuo 2011 m. vasario 4 d. pareiškėjas nevykdė Departamento vadovo teisėtai duodamų pavedimų ir jų neįvykdė iki Komisijos išvados surašymo dienos. Pareiškėjas to neneigė, aiškino, kad pavedimai buvo neįmanomi vykdyti, arba kad jokio pažeidimo nebuvo, kad atsakomybėn patraukti kokius nors asmenis neįmanoma ir pan. Teismas atkreipė dėmesį į pirmiau nustatytą aplinkybę, kad pažeidimo nebuvimo faktas niekaip neįformintas, priešingai, NKPAĮ pažeidimas akivaizdus, todėl turėjo būti tinkamai tiriamas.

Komisijos išvadoje Nr.26-6 nustatyta, kad tarnybinio nusižengimo kaltės forma – netiesioginė tyčia; tarnybinio nusižengimo pasekmės – kilę žalingi padariniai padarius tarnybinį nusižengimą (t. y. tinkamai nevykdžius stebėsenos), kultūros vertybėje buvo atlikti savavališki darbai, kuriais sužalota sieninė tapyba, ir nepašalinti žalingi padariniai, taip pat nebuvo užtikrinta tinkama kultūros vertybės apsauga, nepatraukti atsakomybėn kalti pažeidimus padarę asmenys, diskredituota valstybės tarnyba, o tai laikoma šiurkščiu pažeidimu. Kadangi pareiškėjas turėjo vieną galiojančią Departamento direktoriaus 2010 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. P-216 pakirtą tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą, Komisija pasiūlė skirti jam Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 4 punkte nustatytą tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų.

Įvertinęs įrodymus, teismas nustatė, kad pareiškėjas nepagrįstai kaltinamas tuo, jog, pažeisdamas savo Pareigybės aprašymo reikalavimus, diskreditavo valstybės tarnybą. Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų gali būti skiriama už šiurkštų tarnybinį nusižengimą, taip pat už kitą tarnybinį nusižengimą, jei prieš tai valstybės tarnautojui nors kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. Šio įstatymo 29 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad šiurkščiu pažeidimu laikomas valstybės tarnautojo elgesys, diskredituojantis valstybės tarnybą, žeminantis žmogaus orumą ar kiti veiksmai, tiesiogiai pažeidžiantys žmonių konstitucines teises (1 punktas).

Aiškindamas sisteminiu būdu ir nagrinėdamas Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies nuostatas, teismas nusprendė, kad pareiškėjas nepagrįstai kaltinamas diskreditavęs valstybės tarnybą. Jis galėjo būti kaltinamas tuo, kad padarė kitą nusižengimą, kuriuo šiurkščiai nusižengiama valstybės tarnautojo pareigoms (VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 10 punktas), tačiau toks kaltinimas jam nebuvo suformuluotas nei Komisijos išvadoje, nei Įsakyme. Bylos faktinės aplinkybės rodo, kad pareiškėjas nevykdė vadovybės pavedimų ar juos vykdė netinkamai, tačiau tai nebuvo viešai žinoma ir svarstoma, todėl valstybės tarnyba visuomenės akyse pareiškėjo veiksmais negalėjo būti diskredituojama.

Tik pareiškėją atleidus, 2011 m. liepos 29 d. pasirodė publikacija spaudoje, kurioje pareiškėjas aiškino savo gynybinę poziciją, vertino Departamento darbą, tačiau tai nėra draudžiama. Todėl teismas nusprendė, kad 2011 m. birželio 6 d. įsakyme Nr. P-187 nepagrįstai remiamasi Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 5 dalimi ir 6 dalis 1 punktu. Ginčijamame įsakyme taip pat nurodyta, kad pareiškėjui per paskutinius 12 mėnesių buvo skirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. Administracinės bylos Nr. I-3207-365/2010 medžiaga patvirtina, kad pareiškėjui Departamento direktoriaus 2010 m. liepos 2 d.

įsakymu Nr. P-216 skirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas (nurodytos bylos l. 5). Įsiteisėjusiu 2010 m. spalio 18 d. teismo sprendimu minėta tarnybinė nuobauda palikta galioti. Todėl pareiškėjas turėjo būti atleistas vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalimi – dėl to, kad per paskutinius 12 mėnesių jam buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. Ši aplinkybė yra nurodyta 2011 m. birželio 6 d. įsakyme Nr. P-187, todėl tarnybinė nuobauda – atleidimas galėjo būti taikoma būtent įsakyme nurodytu pagrindu, pritaikius Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalį.

Atsižvelgdamas į tai, teismas pakeitė 2011 m. birželio 6 d. įsakymą Nr. P-187 (jo 1-ąjį punktą), pašalindamas nuorodą, kad pareiškėjas diskreditavo valstybės instituciją ir valstybės tarnybą, ir pašalinant nelogišką nuorodą, kad pareiškėjas 1-o punkto 1-je pastraipoje nurodytais veiksmais pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 5 dalį ir 6 dalies 1 punktą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nurodytų punktų nepažeidė, o šie punktai tik Departamento sprendimu kvalifikuoja pareiškėjo padarytą pažeidimą.

Tuo pačiu 1-o punkto 2-je pastraipoje turi būti papildomai nurodyta, kad pareiškėjui tarnybinė nuobauda – atleidimas – taikoma atsižvelgiant į Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalį. Tiek Įsakyme, tiek Komisijos išvadoje yra konkrečiai nurodyta, kokius nusižengimus pareiškėjas padarė, nurodyta, kad 2010 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. P-216 jam taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, todėl visos faktinės aplinkybės pareiškėjui yra žinomos ir įsakymo pakeitimu jo padėtis nėra bloginama, priešingai, pašalinama dalis kaltinimo.

Teismas nepanaikino 2011 m. birželio 6 d. įsakymo Nr. P-188, nes jame pagrįstai nurodyta, kad pareiškėjas atleidžiamas iš pareigų, kadangi jam skirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos. Tačiau teismas pakeitė atleidimo pagrindą, pašalindamas iš Įsakymo nurodytą Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 15 punktą, ir palikdamas šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 18 punktą, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų už tarnybinius nusižengimus, nenurodytus šio straipsnio 1 dalies 15 punkte.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 22 straipsnio 1 dalimi, ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus). Pareiškėjo prašoma panaikinti Komisijos 2011 m. gegužės 20 d. išvada Nr. 26-6 nėra administracinis aktas (sprendimas), kaip jį apibrėžia Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 8–12 dalys. Komisijos išvada yra sudedamoji įsakymo dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo dalis, o joje nustatytų faktų pagrįstumas įvertintas sprendžiant įsakymo pagrįstumo ir teisėtumo klausimą. Komisijos išvadoje tik išreikštas siūlymas pareiškėjui už padarytą tarnybinį nusižengimą skirti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų, bet šis siūlymas neįpareigoja Departamento direktoriaus. Atsižvelgiant į tai, išvada negali būti laikoma administraciniu aktu, sukeliančiu pareiškėjui kokias nors teisines pasekmes. Nagrinėdamas skundą dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų. Remdamasis šiais motyvais, teismas nutraukė bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Komisijos 2011 m. gegužės 20 d. išvadą Nr. 26-6 vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kaip nenagrinėtiną administracinių teismų. Pažymėjo, kad tai konstatavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. vasario 15 d. nutartyje, nagrinėdamas administracinę bylą pirmą kartą.

Nepanaikinęs skundžiamų Įsakymų Nr. P-187 ir Nr. P-188, teismas netenkino ir kitų pareiškėjo reikalavimų, konstatuodamas, kad jie yra išvestiniai. Nepatenkinęs nė vieno pareiškėjo reikalavimo, teismas nurodė, kad šiuo atveju pareiškėjas neturi teisės į išlaidų atlyginimą.

III. Pareiškėjas R. B. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (IV t., b. l. 54–65) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apelianto teigimu, teismas neanalizavo, ar kultūros paveldo objektui buvo padaryta žala, nors tai yra esminis klausimas, dėl kurio byla Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartimi buvo grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pirma, VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje nustatytas reguliavimas ir jo pagrindu formuojama teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-1958/2008, 2012 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2416/2012) suponuoja, kad, vertinant tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrįstumą, teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi išsiaiškinti ir pagrįsti, ar valstybės tarnautojo veiksmuose yra visos sąlygos tarnybinei atsakomybei kilti. Kadangi padariniai yra viena tarnybinės atsakomybės sąlygų, teismas privalėjo ištirti su tuo susijusius įrodymus ir pasisakyti sprendime. Antra, pareiškėjas visą bylos nagrinėjimo laiką neigė, kad dėl jo veiksmų ar neveikimo atsirado žalos, taip pat pateikė teismui įrodymus, pagrindžiančius, jog žala kultūros paveldo objektui buvo padaryta iki 1971 m. Tai reiškia, kad pareiškėjas, neigdamas žalos atsiradimo faktą, neigia ir galimą žalos dydį. Trečia, teismo sprendimo argumentuose yra prieštaravimų (vienu atveju teigiama, kad nėra ginčo dėl žalos, kitoje kad pareiškėjas yra kaltas dėl atsiradusios žalos). Teismas neteisingai išanalizavo faktines bylos aplinkybes, nes pareiškėjas niekada neteigė, kad žala objektui buvo padaryta 1971, 1975 metais, o nurodė, kad žala kultūros paveldo objektui galėjo atsirasti apie 1953 m., o tai patvirtina 1971–1972 m fotofiksacija. Ketvirta, net ir nustačius pažeidimą, negalima iš anksto preziumuoti žalos fakto. Konkreti žala ir jos dydis nėra nustatyti iki šiol. Mano, kad teismo sprendime nurodyti teiginiai iš anksto preziumuojant žalą ir su žalos nustatymu susijusių įrodymų nepakankamas ištyrimas pažeidžia ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies ir ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies nuostatas.

2. Teismas nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjas pažeidė savo Pareigybės aprašymo nuostatas, nes:

2.1. Pareiškėjas, vykdydamas savo tiesioginę pareigą – siekdamas užtikrinti norminių teisės aktų laikymąsi, vykdė savo tarnybines funkcijas, t. y., gavus informaciją, buvo susisiekta su kultūros paveldo objekto valdytoju, jam dalyvaujant buvo atlikta objekto apžiūra ir surašytas faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas, iš valdytojo pareikalauta reikalingų tyrimui dokumentų, o jam delsiant juos pateikti, per įstatymų nustatytus terminus buvo kreiptasi su prašymu informuojant Departamentą apie tyrimą ir jo eigą, buvo pareikalauta, kad Biblioteka pašalintų laidus nuo sieninės tapybos. Todėl teismo argumentai dėl pareigų nevykdymo nėra pagrįsti visapusiškai ištirtais įrodymais, neatsižvelgta į bylai reikšmingas aplinkybes.Teismas rėmėsi NKPAĮ 2 straipsnio 23 dalimi ir nurodė, kad pareiškėjas turėjo įvertinti galimybę taikyti kitas teisinės atsakomybės rūšis neteisėto projekto autoriams. Apeliantas akcentuoja, kad paveldo tvarkybos reglamentai, privalomieji tvarkybos norminiai dokumentai, nereglamentuoja projektuotojų atsakomybės dėl atliktų paveldosaugos reikalavimų pažeidimo netinkamai projektuojant. Ši atsakomybė numatyta Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. ĮV-146 patvirtintų Specialistų, vykdančių nekilnojamojo kultūros paveldo taikomuosius mokslinius tyrimus, rengiančių tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektus, atliekančių tvarkomuosius paveldosaugos darbus bei vadovaujančių tokiems darbams, atliekančių paveldosaugos (specialiąją) ekspertizę, atestavimo taisyklių 51 punkte, kuriame įtvirtinta, kad suteiktas atestatas, pažeidus norminius teisės aktus, gali būti panaikinamas tik Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos atestavimo komisijos sprendimu, t. y. ne Departamento VTP nurodymu.

2.2. Apelianto nuomone, jis savo pareigas, numatytas Pareigybės aprašymo 6.11 punkte, vykdė tinkamai, kadangi, sužinojus apie pažeidimus Šv. Jurgio bažnyčioje, buvo imtasi priemonių susisiekti su objekto valdytoju, užtikrinti jo dalyvavimą objekto apžiūroje, išreikalauti reikiamą informaciją ir siekti pažeidimo pašalinimo. VTP reikalavimas Nr. RV-06 buvo įvykdytas laiku. 2011 m. balandžio 14 d. pareiškėjo pavedimu VTP vyresnysis valstybinis inspektorius apsilankė Šv. Jurgio bažnyčioje ir surašė faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą, kuriame konstatuota, kad reikalavimas įvykdytas. Tai įrodo, kad pareiškėjas aktyviai vykdė savo tarnybines funkcijas. Be to, 2011 m. kovo 8 d. tarnybiniu pranešimu Nr. (1.9.V)-LRV-10 kreipėsi į Departamentą dėl vienuolyno statinių ansamblio Šv. Jurgio bažnyčios Šv. Juozapo koplyčios stogo avarinės būklės likvidavimo darbų finansavimo įtraukimo į prioritetinių objektų sąrašą. Į šį tarnybinį pranešimą Departamentas neatsakė. Tai įrodo, kad pareiškėjas siekė apsaugoti Šv. Jurgio bažnyčios būklę, tačiau atitinkamų veiksmų nesiėmė pats Departamentas.

2.3. Departamento 2011 m. vasario 1 d. raštu Nr. (11.20)2-247 ir 2011 m. vasario 10 d. raštu Nr. (11.13)2-603, be kita ko, buvo reikalaujama inicijuoti žalos nustatymą, imtis veiksmų dėl kaltų asmenų nustatymo ir patraukimo atsakomybėn. Apelianto teigimu, šie reikalavimai buvo įvykdyti be papildomų Departamento raginimų, kadangi 2011 m. vasario 4 d. Šv. Jurgio bažnyčios valdytojo buvo pareikalauta pateikti projektinius dokumentus. Tai liudija 2011 m. vasario 4 d. VTP surašytas Faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas. Į Departamento 2011 m. vasario 1 d. raštą Nr. (11.20)2-247 VTP atsakė 2011 m. vasario 4 d. raštu Nr. (1.32.V)-2V-108, pateikdamas pirminę informaciją, informavo apie atliekamą tyrimą, taip pat informavo, kad apie tyrimo rezultatus praneš papildomai. Teismas nepagrįstai nurodė, jog Departamento nurodymai nebuvo vykdomi. VTP atlikus tyrimą, buvo nustatytos įmonės, atsakingos už 2008 m. Šv. Jurgio bažnyčioje atliktus savavališkus tvarkomuosius statybos darbus. Šios įmonės buvo įvardytos VTP 2011 m. balandžio 13 d. rašte Nr. (1.32.V)-2V-366 ir 2011 m. balandžio 29 d. rašte Nr. (1.32.V)-2V-432 Departamentui. Taip pat buvo pateikta informacija, kad dėl suėjusio senaties termino nėra galimybės taikyti administracinės atsakomybės. Be to, VTP raštuose pateikta informacija, kad savavališkai atliktais darbais papildoma žala Šv. Jurgio bažnyčiai nepadaryta (2011 m. vasario 22 d. raštas Nr. (1.32.V)-2V-166 ir 2011 m. kovo 18 d. raštas Nr. (1 32.V)-2V-256).

2.4. VTP, atlikęs tyrimą, išsiaiškino, kas ir kada užsakė tvarkomuosius statybos darbus, kas rengė projektinius dokumentus, kas vykdė rangos darbus, tačiau dėl senaties termino jokiam subjektui negalėjo taikyti administracinės atsakomybės už konstatuotą NKPAĮ pažeidimą. VTP 2011 m. kovo 7 d. raštu Nr. (12.15.V)-2V-216 pareikalavo, kad Biblioteka pašalintų pažeidimus ir įspėjo valdytoją apie jo pareigą rūpintis kultūros paveldo išsaugojimu. VTP 2011 m. balandžio 20 d. raštu Nr. (7.12.V)-2V-388 įspėjo rangovą UAB „Sauga“, o 2011 m. gegužės 2 d. raštu Nr. (1.32.V)-2V-446 UAB „Jungtinės architektų dirbtuvės“. Todėl mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo Pareigybės aprašymo 6.28 punkto pažeidimą.

2.5. Teismas neįvertino aplinkybės, kad 2011 m. vasario 4 d. Šv. Jurgio bažnyčios valdytojo buvo pareikalauta pateikti turimus projektinius dokumentus. Remiantis gauta informacija, vėliau buvo pradėti atitinkami VTP veiksmai – įspėtos projektavimo ir rangovo įmonės, pareikalauta pašalinti pažeidimus ir pan. Atsižvelgdamas į tai, kad VTP įspėjo rangovą bei projektavimo įmonę dėl NKPAĮ reikalavimų ir priminė apie atsakomybę už šio įstatymo pažeidimus, vadovaudamasis NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalies 10 punkto nuostatomis, apeliantas mano, kad įstatymo reikalavimai ir Pareigybės aprašymo 6.38 punkte numatytos pareigos buvo įgyvendintos tinkamai.

2.6. VTP privalomas reikalavimas kultūros paveldo objekto valdytojui buvo įvykdytas laiku ir tinkamai, nėra jokių įrodymų, kad VTP šį procesą būtų kontroliavęs netinkamai, be to, šiais veiksmais objektui nebuvo padaryta žalos, todėl ir jos likvidavimo pasekmių nereikėjo nustatinėti. Teisės aktai nereglamentuoja pažeidimų tyrimo formos, todėl VTP naudojosi savo diskrecija, atlikdamas pažeidimo tyrimą, o administracinė teisena atsakingų asmenų atžvilgiu nebuvo pradėta ne dėl VTP kaltės, o dėl suėjusių senaties terminų.

2.7. Mano, kad, plačiau neištyrus byloje esančių dokumentų, susijusių su žalos nustatymu, Pareigybės aprašymo 6.54 punkto pažeidimas negalėjo būti konstatuojamas.

3. Taikant valstybės tarnautojui tarnybinę atsakomybę, turi būti įrodytos visos šios teisinės atsakomybės rūšies sąlygos. Pareiškėjo nuomone, jo veiksmų neteisėtumas neįrodytas. Pirmosios instancijos teismas sprendime detaliau neanalizavo pareiškėjo kaltės formos. Apelianto teigimu, jis siekė sąžiningai atlikti savo tarnybines pareigas, laikytis norminių teisės aktų reikalavimų. Todėl mano, kad nėra jokių įrodymų, kurie leistų jo veiksmus vertinti kaip padarytus tyčine kaltės forma. Tarnybinei atsakomybei konstatuoti būtina nustatyti ir neteisėtais veiksmais padarytos žalos dydį bei juridiškai svarbų priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusių padarinių. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo žalos kriterijaus. Nenustačius atsiradusių padarinių, galima teigti, kad žalos nekilnojamajam kultūros paveldo objektui neatsirado. Nesant žalos, kilusios dėl neteisėtų veiksmų, galima taip pat teigti, kad nėra nustatytas ir priežastinis ryšys. Apelianto manymu, teismas nenustatė tarnybinės atsakomybės sąlygų, nepagrindė, kuo remiantis pareiškėjui taikoma tarnybinė atsakomybė, teismo sprendimas yra nepagrįstas ir naikintinas.

4. Teismas išanalizavo ne visus į bylą pateiktus įrodymus, kai kuriuos iš jų atmetė nepasisakydamas ir savo išvadas grindė tik pavieniais byloje esančiais dokumentais. Teismo išvados prieštaringos, neįvertinti pareiškėjui palankūs bylos dokumentai. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluota praktika dėl įrodymų vertinimo taisyklių (2012 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1512/2012, 2012 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1900/2012), apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, tai lėmė neteisėto teismo sprendimo priėmimą.

5. Anot apelianto, Komisijos išvada sukėlė jam teisines pasekmes, todėl jos teisėtumas turi būti kvestionuojamas teismine tvarka. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo išvados vertinimo (2011 m. liepos 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1442/2011, 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2193/2012, 2012 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1471/2012), mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutarė nutraukti bylą dalyje dėl Komisijos išvados panaikinimo.

2012 m. gruodžio 10 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjo prašymas priteisti iš atsakovo 2651,61 Lt atstovavimo išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme.

Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (IV t., b. l. 85–86) atsakovas iš esmės laikosi pozicijos, kurią išdėstė pirmosios instancijos teismui, tačiau sutinka, kad skundžiamo Įsakymo Nr.P-187 teiginys, jog pareiškėjas nurodytais veiksmais pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 5 dalį ir 6 dalies 1 punktą, yra nelogiškas. Paaiškina, kad tai redakcinė klaida, nes turėjo būti nurodyta, jog padarytas šiurkštus tarnybinis nusižengimas, kaip tai apibrėžta Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 5 dalyje ir 6 dalies 1 punkte. Atsakovo nuomone, pareiškėjo padaryti nusižengimai buvo pagrįstai kvalifikuoti kaip valstybės tarnybos diskreditavimas pagal Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 1 punktą. Sąvoka „diskredituoti“ reiškia griauti pasitikėjimą, autoritetą, kompromituoti (Tarptautinių žodžių žodynas, Alma Littera, Vilnius, p. 173). Remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi ir 3 straipsnyje įtvirtintu viešumo principu, pareiškėjo veikla nebuvo slapta, todėl tai, kaip pareiškėjas atliko savo pareigas bei kokius priiminėjo administracinius sprendimus, buvo žinoma daugeliui asmenų. Pareiškėjo veiksmai, kuriais buvo nusižengta valstybės tarnybai, buvo viešai atlikti, juos galėjo vertinti ne tik Departamento valstybės tarnautojai, bet ir kiti asmenys, todėl objektyvios aplinkybės dėl viešai atliktų veiksmų, Komisijos išvadoje Nr.26-6 kvalifikuotų kaip nusižengimai valstybės tarnybai, buvo pagrįstai vertinamos kaip atitinkančios Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 1 punkte nustatytą dispoziciją. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra išdėstyta naujų argumentų ir nenurodyta jokių naujų aplinkybių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė, prašydamas panaikinti Kultūros paveldo departamento 2011 m. birželio 6 d. įsakymą Nr. P-187, kuriuo jam paskirta tarnybinė nuobauda - atleidimas iš pareigų bei 2011 m. birželio 6 d. įsakymą Nr. P-188, kuriuo pareiškėjas atleistas iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio vedėjo pareigų. Pareiškėjas taip pat prašė panaikinti tarnybiniam nusižengimui tirti sudarytos komisijos 2011 m. gegužės 20 d. išvadą Nr. 26-6. Be to, pareiškė išvestinius reikalavimus – prašė grąžinti į tas pačias pareigas ir priteisti darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2011 m. birželio 13 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

ABTĮ 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrinio bylą, be kita ko, atsižvelgdama ir į šiuos įstatymo reikalavimus.

Apeliacine tvarka tikrinamą 2012 m. liepos 2 d. sprendimą pirmosios instancijos teismas priėmė išnagrinėjęs administracinę bylą iš naujo po to, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. vasario 15 d. nutartimi patenkino iš dalies pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą, pateiktą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimo, ir bylą ta apimtimi, kuria buvo atmestas pareiškėjo skundas, perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. vasario 15 d. nutartimi paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimo dalį, kuria teismas, vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu, nutraukė administracinę bylą dalyje dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Komisijos 2011 m. gegužės 20 d. išvadą Nr. 26-6. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimas ta apimtimi, kuria teismas nutraukė bylą dėl Komisijos išvados Nr. 26-6 panaikinimo, įsiteisėjo 2012 m. vasario 15 d. (ABTĮ 96 str., 145 str.). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turėjo išspręsti tik tuos pareiškėjo skundo reikalavimus dėl kurių byla buvo grąžinta nagrinėti iš naujo, todėl nepagrįstai dar kartą nagrinėjo pareiškėjo reikalavimą panaikinti Komisijos išvadą Nr. 26-6 ir dėl šio pareiškėjo reikalavimo dar kartą nutraukė bylą ABTĮ 101 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu, tačiau šis netinkamo procesinės teisės normų netinkamo taikymo atvejis nėra tokio pobūdžio dėl kurio apeliacinės instancijos teismas turėtų pagrindą taikyti ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį ir panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas 2012 m. liepos 2 d. sprendime dėl Komisijos išvados Nr. 26-6 pasisakė tik tuo aspektu, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada yra įsakymo skirti tarnybinę nuobaudą sudedamoji dalis, t.y. pasisakė analogiškai kaip buvo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartyje, taigi minėti pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai neturėjo jokios įtakos priimant sprendimą dėl pareiškėjo reikalavimų panaikinti atsakovo Įsakymus Nr. P-187 ir Nr.P-188.

Tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūrinius klausimus bei išvadų pagrįstumą teismas patikrina nagrinėdamas reikalavimą panaikinti administracinį aktą, kuriuo remiantis buvo priimtas individualus administracinis aktas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad teismas, spręsdamas administracinio akto, kuriuo paskirta tarnybinė nuobauda, pagrįstumo klausimą turi vertinti ne tik skundžiamo administracinio akto, bet ir jo sudedamosios (motyvuojamosios) dalies – tarnybinio patikrinimo išvados – turinį (pvz., LVAT 2010 m. birželio 29 d. sprendimas Nr. A143-956/2010, 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis Nr. A146-1459/2010, 2011 m. gruodžio 12 d. nutartis Nr.A62-3753/2011 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas Komisijos išvados Nr. 26-6 turinį vertino nagrinėdamas įsakymo skirti pareiškėjui tarnybinę nuobaudą, pagrįstumą bei teisėtumą, t.y. nenukrypdamas nuo minėtos teismų praktikos.

Valstybės tarnybos įstatymo (bylai aktuali 2010 m. birželio 3 d. įstatymo Nr.XI-864 redakcija) 28 straipsnyje nurodyta, kad valstybės tarnautojai už tarnybinius nusižengimus traukiami tarnybinėn atsakomybėn. Įstatymų leidėjas apibrėžė, kad tarnybinis nusižengimas yra valstybės tarnautojų pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės (VTĮ 2 str. 12 d.). Bendrosios valstybės tarnautojų pareigos įtvirtintos Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1-11 punktuose. Vykdydamas šiuo įstatymu nustatytas bendrąsias pareigas valstybės tarnautojas, be kita ko, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų (1 p.), tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis (4 p.) ir kt. Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad įstatymai gali nustatyti ir kitų valstybės tarnautojų pareigų. Viešojo administravimo atitinkamas sritis reglamentuojantys įstatymai nustato specialiąsias atitinkamose srityse dirbančių valstybės tarnautojų pareigas. Kiekvienai valstybės tarnybos pareigybei priskirtos funkcijos pagal suvienodintų pareigybių sąrašus detalizuojamos pareigybių aprašymuose, kurias valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vadovai turi parengti ir patvirtinti vadovaudamiesi Valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnio 7 dalimi bei Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos, patvirtintos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 685 (galioja 2008 m. balandžio 24 d. nutarimo Nr. 356 redakcija) nuostatomis.

Atsakovas 2011 m. birželio 6 d. įsakymu Nr.P-187, atsižvelgdamas į Komisijos išvadą Nr.26-6, skyrė pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų (VTĮ 29 str.3 d.4 p.) už tai, kad jis netinkamai atliko Departamento Vilniaus teritorinio padalinio vedėjo pareigas, nuslėpė akivaizdžiai matomus pažeidimus Šv. Jurgio bažnyčioje K. Sirvydo g. 4, Vilniuje (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 28123), nesiėmė veiksmų dėl atsakomybės taikymo kaltiems asmenims dėl kultūros vertybės sužalojimo ir žalingų padarinių pašalinimo (vandališkai sužalota vertinga ir unikali 18 a. sienų tapyba, unikalūs kodai Kultūros vertybių registre 8310,8311 ir 8312), nevykdė tiesioginio vadovo nurodymų dėl padarytos žalos nustatymo, netinkamai organizavo Vilniaus teritorinio padalinio darbą, tuo sudarydamas sąlygas aplaidžiai vykdyti pareigas kitiems VTP tarnautojams, diskreditavo valstybės instituciją ir valstybės tarnybą, t.y. pažeidė Departamento teritorinio padalinio vedėjo pareigybės aprašymo 6.1, 6.11, 6.12, 6.28, 6.36, 6.52 ir 6.54 punktus. Šiuos pažeidimus atsakovas kvalifikavo kaip Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintos valstybės tarnautojo pareigos tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas pažeidimą, bei šio Įstatymo 29 straipsnio 5 dalies ir 6 dalies 1 punkto pažeidimą, nurodydamas, kad pareiškėjas padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą. Atsakovas 2011 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. P-188, atsižvelgdamas į priimtą Įsakymą Nr. P-187, atleido pareiškėją iš užimamų pareigų nuo 2011 m. birželio 10 d. nurodydamas, kad atleidimo pagrindas – Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 15 ir 18 punktai.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimų dėl Įsakymų Nr.P-187, Nr.P-188 panaikinimo netenkino, tačiau atitinkamai pakoregavo skundžiamus įsakymus, t.y. pašalino iš Įsakymo Nr.P-187 1 punkto pareiškėjui kaltinimą tuo, kad jis diskreditavo valstybės instituciją ir valstybės tarnybą, ir šiame įsakymo punkte aprašytomis veikomis pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 5 dalį ir šio straipsnio 6 dalies 1 punktą, nurodydamas, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjui per paskutinius 12 mėnesių buvo skirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, atsakovas turėjo pagrindą atleisti pareiškėją iš tarnybos pagal Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalį. Todėl teismas šiuo tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindu papildė Įsakymo Nr.P-187 2 punktą. Iš Įsakymo Nr.P-188 pirmosios instancijos teismas pašalino vieną iš nurodytų atleidimo iš pareigų pagrindų, t.y. Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 15 punktą (paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų už šio įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 1-4 punktuose nurodytus šiurkščius pažeidimus), palikdamas atleidimo iš pareigų pagrindą, numatytą šio įstatymo 44 straipsnio 18 punktą (paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų už tarnybinius nusižengimus, nenurodytus šio straipsnio 1 dalies 15 punkte). Atmetęs pareiškėjo reikalavimus dėl Įsakymų Nr.P-187, Nr.P-187 panaikinimo, teismas atmetė išvestinius reikalavimus dėl grąžinimo į pareigas ir atitinkamų išmokų priteisimo.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, savo apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes, neišnagrinėjo ir neįvertino kai kurių pareiškėjui palankių įrodymų, o kai kuriuos atmetė nenurodydamas motyvų, tuo pažeidė ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, o tai lėmė, kad buvo priimtas neteisėtas sprendimas. Teismas nenustatė visų tarnybinio nusižengimo sudėties elementų, jų sprendime tinkamai neanalizavo ir nepagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas pažeidė savo Pareigybės aprašymo 6.1, 6.11, 6.12, 6.28, 6.36, 6.52 ir 6.54 punktus.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, nustatanti, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Bylos proceso dalyvių byloje pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo teismui nėra privaloma (ABTĮ 57 str. 6 d.).

Teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apibrėžia ABTĮ 86 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą priimti sprendimą įvertinus posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuojant, kurios aplinkybės, turinčios bylai reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Teismo sprendimo turinio reikalavimai nustatyti ABTĮ 87 straipsnyje. Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymus, kuriais vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 str. 4 d. 2-4 p.).

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d.) taip pat ne kartą buvo pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr.LVAT nutartis: 2008 m. gruodžio 5 d.

Nr. P444-196/2008;2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525-194/2009 ir kt.). Patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą minėtais aspektais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas sprendime išskyrė nagrinėjamai bylai aktualius aspektus, kad pareiškėjas, vykdydamas Departamento vadovo pavedimus turėjo atlikti pavedime nurodytus veiksmus, atriboti 2008 metais Šv. Jurgio bažnyčioje savavališkai atliktų darbų pasekmes kultūros vertybei nuo ankstesniais metais atliktų darbų pasekmių, nustatyti kaltus asmenis ir imtis veiksmų dėl jų atsakomybės nustatymo ir pažeidimo pasekmių pašalinimo, inicijuoti žalos nustatymo procedūrą.

Teismas taip pat akcentavo, kad nagrinėjamoje byloje tiriama ne tai, kokia būtent, t.y. kokio dydžio žala padaryta kultūros vertybei, o tai, ar pareiškėjas tinkamai atliko Pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas. Remdamasis teismo posėdyje ištirtais įrodymais, teismas motyvuotai išsprendė pareiškėjo skunde (jo baigiamojoje dalyje) suformuluotus reikalavimus, nagrinėjamai bylai reikšmingų aplinkybių kontekste aiškiai išdėstė argumentus, kuriais pagrindė teismo išvadas, sprendimą pagrindė teisės aktų normomis. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) nenustatė pagrindo sutikti su apelianto argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą ir vertindamas įrodymus pažeidė ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies reikalavimus.

Komisijos išvadoje Nr.26-6 ir Įsakyme Nr.P-187 pareiškėjo veikos kvalifikuotos kaip Pareigybės aprašymo 6.1, 6.11, 6.12, 6.28, 6.36, 6.52 ir 6.54 punktų pažeidimas bei Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintos valstybės tarnautojo bendrosios pareigos tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas pažeidimas. Minėta, kad atitinkamų viešojo administravimo sričių valstybės tarnautojų pareigybių aptašymuose yra detalizuojama kokios būtent funkcijos atitinkamai pareigybei priskiriamos pagal atitinkamus specialiuosius įstatymus.

Pareigybės aprašyme atitinkamai pareigybei priskirtos funkcijos įgyvendinamos laikantis įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų reikalavimų. Valstybės tarnautojas, netinkamai atlikdamas pareigybės aprašyme jam pavestas funkcijas, ar jų iš viso neatlikdamas, ir tuo pačiu pažeisdamas atitinkamas Viešojo administravimo įstatymo 15 straipsnyje numatytas bendrąsias valstybės tarnautojo pareigas, kaip taisyklė pažeidžia ir atitinkamų specialiųjų teisės aktų (įstatymų bei poįstatyminių aktų) normas. Pareiškėjas iki atleidimo iš pareigų dirbo Kultūros paveldo departamento prie kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio vedėju.

Taigi jo tarnybinė veikla buvo susijusi su specialiųjų įstatymų, reglamentuojančių nekilnojamojo kultūros paveldo ir kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas, Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas) bei juos įgyvendinančių poįstatyminių teisės aktų vykdymu. Nagrinėjamam ginčui aktualaus Kultūros paveldo departamento teritorinio padalinio vedėjo pareigybės aprašymo 4 punkte apibrėžta, kad šios pareigybės paskirtis – organizuoti padalinio veiklą ir jam vadovauti, Departamentui vykdant nekilnojamojo kultūros paveldo ir kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos nacionalinę politiką bei teisės aktų nustatytas nekilnojamojo kultūros paveldo ir kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos valstybinio administravimo funkcijas padalinio veiklos teritorijoje (apskrityje).

Lietuvos vyriausiojo teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad tarnybinė nuobauda valstybės tarnautojui gali būti skiriama tik nustačius konkrečias valstybės tarnautojo veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis buvo pažeisti teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigas (žr. LVAT nutartis: 2011 m. gruodžio 29 d. Nr.A62-3777/2011, 2011 m. gruodžio 12 d. Nr.A62-3753/2012,2012 m. gegužės 21 d. Nr.A520-2309/2012 ir kt.). Ginčo nagrinėjimo stadijoje pareikšto kaltinimo dėl tarnybinio nusižengimo ribos negali būti plečiamos, valstybės tarnautojui negalima pareikšti daugiau kaltinimų negu nustatyta atliekant tarnybinio nusižengimo tyrimą ir skiriant tarnybinę nuobaudą (žr.

LVAT nutartis: 2011 m. rugsėjo 30 d. Nr. A146-3235/2011, 2010 m. gegužės 24 d. Nr. A146 -700/2010, 2011 m. gruodžio 29 d. Nr.A62-3777/2011 ir kt.). Nagrinėjamu atveju Komisijos išvadoje Nr.26-6 pareiškėjo veikos buvo kvalifikuotos tik pagal Pareigybės aprašymo atitinkamus punktus ir Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punktą (bendrosios pareigos tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas pažeidimas), tačiau nebuvo atliktas pareiškėjo veikų tyrimas ir vertinimas pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą ir su jo įgyvendinimu susijusius poįstatyminius teisės aktus.

Pareiškėjo Pareigybės aprašymo 6.1, 6.11, 6.28, 6.36, 6.52, 6,54 punktų pažeidimo buvimas ar nebuvimas galėjo būti konstatuotas tik pateikus pareiškėjo veikų vertinimą pagal konkrečias atitinkamų specialiųjų teisės aktų normas, pirmiausia pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą. Toks vertinimas Komisijos išvadoje Nr.26-6 nebuvo atliktas, Komisijos išvadoje šis įstatymas tik paminėtas. Dėl minėtų priežasčių kaltinimai pareiškėjui dėl Pareigybės aprašymo 6.1, 6.11, 6.28, 6.36, 6.52, 6,54 punktų pažeidimo negali būti laikomi pagrįstais, todėl turi būti panaikinti.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad atsakovas Įsakymu Nr.P-187 pagrįstai paskyrė pareiškėjui nuobaudą už Pareigybės aprašymo 6.1, 6.11, 6.28, 6.36, 6.52, 6,54 punktų pažeidimus, netinkamai taikė materialinės teisės normas (ABTĮ 143 str.) ir šioje dalyje neteisingai išsprendė bylą. Tačiau teismo argumentas, kad Komisija nenustatė pagal kokio teisės akto reikalavimą pareiškėjui pagal Pareigybės aprašymo 6.28 punktą kilo pareiga apžiūrėti kiekvieną objektą ne rečiau kaip 5 metai, yra pagrįstas ir teisingas.

Pažymėtina ir tai, kad Įsakyme Nr.P-187 nurodytas pažeidimas, jog pareiškėjas netinkamai organizavo Vilniaus teritorinio padalinio darbą, tuo sudarydamas sąlygas aplaidžiai vykdyti pareigas kitiems šio padalinio tarnautojams, Komisijos išvadoje Nr.26-6 apskritai nebuvo nustatytas. Valstybės tarnautojas negali būti traukiamas tarnybinėn atsakomybėn už veikas, kurios nebuvo ištirtos ir nustatytos Taisyklių nustatyta tvarka.

Esant minėtoms aplinkybėms, pagrįstu gali būti laikomas kaltinimas pareiškėjui tik dėl Pareigybės aprašymo 6.12 punkto, taip pat Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimo ta apimtimi kiek tai susiję su Departamento 2011 m. vasario 1 d. pavedimo vykdymu. Pareigybės aprašymo 6.12 punkte pareiškėjui buvo priskirta funkcija vykdyti Departamento direktoriaus pavedimus, susijusius su nekilnojamųjų ir kilnojamųjų kultūros vertybių apsauga. Departamento direktoriaus 2011 m. vasario 1 d. rašte Vilniaus teritoriniam padaliniui buvo suformuluotas konkretus pavedimas dėl vertingos ir unikalios 18 a. sienų tapybos (unikalūs kodai Kultūros vertybių registre 8310, 8311, 8312) sužalojimo Šv.

Jurgio bažnyčioje (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 28123). Pavesta nedelsiant išsiaiškinti kas išdavė leidimą kirsti sienas laidų išvedžiojimui, kas vykdė minėtus darbus, taikyti administracines priemones kaltiems asmenims nei inicijuoti padarytos žalos nustatymą. Pavedime buvo nurodyta pranešti Departamentui apie priimtus sprendimus iki 2011 m. vasario 4 d. Iš registravimo spaudo matyti, kad VTP šį pavedimą gavo 2011 m. vasario 2 d. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad minėtame Departamento pavedime nustatytas 3 dienų terminas visų užduočių atlikimui nebuvo realus, tačiau iki 2011 m. vasario 4 d. turėjo būti atlikti pirminiai tyrimo veiksmai, pareikalauta dokumentų iš pareiškėjui žinomo nekilnojamosios kultūros vertybės valdytojo – Bibliotekos, tačiau tokie veiksmai nebuvo atlikti.

Pagal pateiktus į bylą įrodymus VTP iki nustatyto termino atliko vienintelį veiksmą 2011 m. vasario 4 d. VTP vyr. valstybinė inspektorė surašė faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą, kuriame užfiksuoti Bibliotekos atstovų paaiškinimai, kad objekte 2008 m. buvo įrengta priešgaisrinė signalizacija, su jos įrengimu susiję dokumentai saugomi kitose patalpose ir bus pateikti vėliau. Šiame akte taip pat užfiksuota, kad gaisrinės saugos laidai įrengti šalia jau esančių, po Žygimanto III portretu įrengtas skydelis pritvirtintas prie sienos vinimis, nesužalojant tapybos.

Akte detaliau aprašyta tik vieta, kurioje yra Žygimanto III portretas, tačiau pridėtoje prie akto nuotraukoje yra aiškiai matyti, kad aprašytas skydelis po Žygimanto III portretu yra pritvirtintas ant po šiuo portretu esančio teksto apdailos ir dalies teksto. Tai akte neaprašyta. Minėtas aktas formalus, neinformatyvus. Pareiškėjas 2011 m. vasario 4 d. raštu Nr.(1-32.V)-2V-108 informavo Departamentą apie tai, kad buvo atlikta objekto apžiūra, nustatyta, kad elektros laidai įrengti virš sieninės tapybos, į tinką įleisti jungikliai, lempa ir atotampos, laikančios knygų stelažus, vykdomas tyrimas, aiškinamasi kada buvo įrengta elektros instaliacija bei ją įrengę asmenys, apie tyrimo rezultatus Departamentui bus pranešta papildomai.

Atsižvelgiant į 2011 m. vasario 1 d. pavedimo apimtį, pareiškėjo 2011 m. vasario 4 d. atsakymas galėtų būti pripažintas tinkamu tarpiniu pavedimo vykdymu dokumentu, jei būtų nustatyta, kad pareiškėjas atliko kokius nors pavedimo vykdymo veiksmus. Tokių įrodymų nepateikta. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas nuo 2011 m. vasario 4 d. atsakymo pateikimo Departamentui iki 2011 m. vasario 10 d. (Departamento 2011 m. vasario 10 d. reikalavimo Nr. (11.20)2-337 pateikti dėl 2011 m. vasario 1 d. pavedimo išsamų atsakymą) atliko kokius nors veiksmus, susijusius su 2011 m. vasario 1 d. pavedimo vykdymu.

Į 2011 m. vasario 10 d. reikalavimą vykdyti pavedimą pareiškėjas atsakė 2011 m. vasario 22 d. raštu Nr.(1.32.V)-2V-166, kuriame informavo apie 2011 m. vasario 4 d. apžiūros duomenis, kuriuos papildė informacija apie tai, kad 2008 metais objekte buvo įrengta priešgaisrinė signalizacija pririšant laidus prie ankstesnių ir apsaugant vertingą tapybą. Prie šio rašto pareiškėjas pridėjo 1971 m. ir 2011 m. fotofiksacijas, 1971 m. absidos tapybos aprašą ir 1975 m. techninės apžiūros aktą, t.y. dokumentus, kuriuos turėjo 2011 m. vasario 4 d. atsakymo Departamentui pateikimo dieną.

Be to, 2011 m. vasario 22 d. rašte pareiškėjas nurodė, kad elektros instaliacijos bei lentynų atotampų įrengimo darbai atlikti iki 1971 m., VTP negali imtis administracinių priemonių neegzistuojančiam subjektui (LTSR Knygų rūmams). Pareiškėjas nepateikė į bylą įrodymų, kad jis nuo 2011 m. vasario 2 d. (Departamento pavedimo gavimo) iki 2011 m. vasario 22 d. organizavo ir atliko kokius nors tyrimo veiksmus, išskyrus jau minėtą 2004 m. vasario 4 d. apžiūros akto surašymą, nors 2004 m. vasario 4 d. jau turėjo duomenis apie tai, kad objekte 2008 metais buvo atlikti signalizacijos įrengimo darbai.

Pareiškėjas tik 2011 m. kovo 17 d., t.y. tik po to, kai Departamentas antrą kartą pareikalavo įvykdyti 2011 m. vasario 1 d. pavedimą (Departamento 2011 m. kovo 14 d. raštas Nr. (11.13)2-603), kreipėsi raštu į Biblioteką, prašydamas pateikti 2008 metais atliktų signalizacijos įrengimo darbų dokumentus. Pažymėtina ir tai, kad Departamentas 2011 m. kovo 14 d. rašte pareikalavo VTP informaciją pateikti iki 2011 m. kovo 18 d., tačiau pareiškėjas 2011 m. kovo 17 d. rašte Nr.(1.29V)-2V-249A Bibliotekai nurodė, kad informaciją prašo pateikti iki 2011 m. kovo 31 d., t.y. akivaizdžiai nesiėmė veiksmų, kad pavedimas būtų įvykdytas laiku. 2011 m. kovo 18 d. rašte Departamentui Nr.(1.32.V)-2V-256 pareiškėjas vėl nurodė, kad renka informaciją ir praneš papildomai, nors pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad pareiškėjas turėjo kreiptis į objekto valdytoją dėl atliktų darbų dokumentų dar iki 2011 m. kovo 4 d.

Tik 2011 m. kovo 11 d. tarnybiniu pranešimu pareiškėjas informavo Departamentą, kad 2008 m. signalizacijos įrengimo darbus Šv.Jurgio bažnyčioje atliko UAB „Sauga“. Iš šių ir kitų pirmosios instancijos teismo sprendime aptartų susirašinėjimo dėl Departamento 2011 m. vasario 1 d. pavedimo dokumentų akivaizdu, kad pareiškėjas netinkamai vykdė savo Pareigybės aprašymo 6.12 punkte numatytą Departamento direktoriaus pavedimų vykdymo funkciją. Pirmosios instancijos teismas ištyręs įrodymus sprendime pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas dalies pavedimo neįvykdė visiškai (neinicijavo žalos objektui nustatymo), kai kuriuos veiksmus atliko ir informaciją teikė tik pakartotinai (du kartus) pareikalavus vykdyti pavedimą (pav., pateikė Bibliotekai 2011 m. kovo 7 d. reikalavimą nuimti arba perkelti laidus nuo tapybos ant jau esančių laidų taip, kad jie neliestų sieninės tapybos, pateikė Bibliotekai paklausimą dėl 2008 metais atliktų darbų dokumentų).

Iš pateiktų į bylą įrodymų nustatyta, kad pareiškėjui neįvykdžius 2011 m. vasario 1 d. pavedimo dalies inicijuoti žalos nustatymą, šiuos veiksmus atliko pats Departamentas. 2011 m. gegužės 23 d. komisija apžiūrėjo ir nufotografavo Šv. Jurgio bažnyčioje 2008 m. įrengiant priešgaisrinę signalizaciją pažeistas sienines tapybos ir lipdybos vietas. 2011 m. rugpjūčio 29 d. akte žalos nustatymo komisija, remdamasi eksperto skaičiavimais, konstatavo, kad dėl savavališkai atliktų darbų nekilnojamajai kultūros vertybei padaryta 22 217 Lt žala (III t., 159-162 b.l.). Šiame akte (10.1 p.), be kita ko, konstatuota, kad išgręžiant naujas skyles bažnyčioje po Žygimanto III portretu esančiame lotyniškame tekste; lubose freskoje, vaizduojančioje Šv.Jurgio plakimą; freskoje, vaizduojančioje Šv.Jurgio nukirsdinimą bei bažnyčios interjere, sužalota 1,2 m2 autentiškos barokinės tapybos. VTP, vykdydamas 2011 m. vasario 1 d. pavedimą, šių aplinkybių nenustatė. Pažymėtina ir tai, kad nuoroda 2011 m. rugpjūčio 29 d. žalos nustatymo akte į tai, kad po Žygimanto III portretu esančiame lotyniškame tekste išgręžta nauja skylė, yra dėl tos pačios vietos dėl kurios VTP 2011 m. vasario 4 d. parengtame apžiūros akte buvo nurodyta, kad po Žygimanto III portretu įrengtas skydelis pritvirtintas prie sienos vinimis, nesužalojant tapybos, tačiau nebuvo neužfiksuota ir pranešta Departamentui, kad tai žaloja po portretu esantį lotynišką tekstą. Ši bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo ir Komisijos išvados, jog pareiškėjas slėpė matomus vertybės pažeidimus, yra pagrįstos. Byloje yra duomenys apie tai, kad Departamentas 2011 m. rugsėjo 9 d. 20 d. inicijavo procedūrą, kad objekto valdytojas, projektuotojas ir rangovas atlygintų kultūros paveldo objektui nustatytą žalą, kuri buvo padaryta 2008 metais atliekant savavališkus signalizacijos įrengimo darbus. Taigi, priešingai nė teigia apeliantas, 2008 metais atliktais savavališkais darbais žala kultūros vertybei buvo padaryta.

Minėtų įrodymų visuma yra pakankama konstatuoti, kad pareiškėjas, gavęs Departamento direktorės 2011 m. vasario 1 d. pavedimą, savo Pareigybės aprašymo 6.12 punkte numatytas funkcijas atliko netinkamai, todėl atsakovas turėjo pagrindą pripažinti, jog pareiškėjas pažeidė Pareigybės aprašymo 6.12 punkto pažeidimą ir šį pažeidimą pagrįstai kvalifikavo pagal Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punktą.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl Įsakymo Nr.P-187 panaikinimo, kadangi dėl šio Įsakymo yra pagrindas tenkinti pareiškėjo skundą iš dalies. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstytu Įsakymo Nr.P-187 pakoregavimu bei tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindo pakeitimu į numatytą Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje, tačiau pirmosios instancijos teismas visa tai turėjo nurodyti ir teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje, nes iš dalies pakeitė Įsakymą Nr.P-187. Teisėjų kolegija šį procesinį netikslumą ištaiso.Be to, šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi iš Įsakymo Nr.P-187 turi būti pašalinti kaltinimai pareiškėjui dėl Pareigybės aprašymo 6.1, 6.11, 6.28, 6.36, 6.52, 6,54 punktų pažeidimo.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pašalindamas iš Įsakymo Nr.P-188 pareiškėjo atleidimo iš tarnybos pagrindą, numatytą Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 15 punkte, iš dalies pakeitė skundžiamą įsakymą, todėl šioje dalyje pareiškėjo skundas taip pat laikytinas patenkintu iš dalies, o šis įsakymo pakeitimas turėjo būti nurodytas teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje. Teisėjų kolegija ištaiso ir šį procesinį netikslumą.

Likusioje dalyje dėl išvestinių skundo reikalavimų pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Remiantis išdėstytais argumentais, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies pakeičiant iš dalies pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Pareiškėjas prašo priteisti jam iš atsakovo 2651,61 Lt atstovavimo išlaidų, advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Prašoma atlyginti atstovavimo išlaidų suma yra grindžiama kartu su prašymu pateiktais 2012 m. liepos 24 d. PVM sąskaita faktūra TGSLT Nr. 02465 ir 2012 m. liepos 25 d. banko mokėjimo nurodymu.

Vadovaudamasi ABTĮ 44 straipsnio 1, 2 ir 6 dalių nuostatomis bei atsižvelgusi į tai, kad šia nutartimi pareiškėjo skundo reikalavimai yra tenkinami 1/3 dalimi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas turi teisę gauti iš atsakovo savo patirtų išlaidų atlyginimą proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai.

Sprendžiant dėl priteistinų atstovavimų išlaidų dydžio, atsižvelgtina į Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintas Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – ir Rekomendacijos). Rekomendacijų 7 punkte yra numatyta, kad rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga. Iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 patvirtintas minimalios mėnesinės algos (toliau – ir MMA) dydis – 800 Lt.

Rekomendacijų 10 punkte nustatyta, kad už advokato teisinių paslaugų, nenumatytų šiose rekomendacijose, teikimą priteistino užmokesčio dydis nustatomas kaip už analogiškas teisines paslaugas, numatytas šiose rekomendacijose. Prašyme nurodoma, kad pareiškėjo patirtų atstovavimo išlaidų sumą sudaro užmokestis už advokato suteiktas teisines paslaugas: konsultaciją, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų komentarą ir apeliacinio skundo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui parengimą. Įvertinusi paminėtų paslaugų pobūdį ir jų tarpusavio ryšį, taip pat atsižvelgusi į tai, kad tas pats advokatas atstovavo pareiškėjui ir pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo suteikta vienos rūšies teisinė paslauga, numatyta Rekomendacijų 8.10 punkte. Todėl už šią paslaugą pagal Rekomendacijų 8.10 punktą pareiškėjui gali būti atlyginta ne daugiau kaip 1600 Lt (800 Lt MMA x 2) jo patirtų išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje, minėta, pareiškėjo skundo reikalavimai yra tenkinami 1/3 dalimi, pareiškėjui iš atsakovo priteistina 533,33 Lt (1600 Lt x 1/3) dydžio jo patirtų atstovavimo išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme, dalis (ABTĮ 44 str. 1 ir 6 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio dalies 3 punktu, 44 straipsnio 1 ir 6 dalimis, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimą pakeisti. Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2011 m. birželio 6 d. įsakymo Nr. P-187 dalį, kuria pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda už Pareigybės aprašymo 6.1, 6.11, 6.28, 6.36, 6.52, 6,54 punktų, Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 5 dalies ir 6 dalies 5 punkto pažeidimus, nustatant, kad tarnybinės nuobauda pareiškėjui paskirta pagal Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalį.

Pakeisti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2011 m. birželio 6 d. įsakymą Nr. P-188 pašalinant iš šio įsakymo pirmojo punkto pareiškėjo R. B. atleidimo iš pareigų pagrindą, numatytą Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 15 punkte.

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui R. B. iš atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 533,33 Lt (penki šimtai trisdešimt trys litai ir trisdešimt trys centai) teismo išlaidų.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis