2016-12-08 Nr. AB-23278-3-64-3-01481-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2053-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01481-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. Z. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas T. Z. 2015 m. gegužės 12 d. pateikė teismui skundą (b. l. 2–3), kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 2 500 Eur neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI kamerose vienam asmeniui teko mažiau ploto nei nustatyta teisės aktuose, apgyvendinimo kamerose buvo šalta, drėgna, prastas apšvietimas, nepakako ventiliacijos, kamerose įrengtas tualetas neatitiko keliamų higienos normos reikalavimų. Laikinojo sulaikymo ir karantino kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu ir purvina, asmenys jose kartais laikyti net 4 valandas. Galimybė pasinaudoti dušu buvo sudaryta tik 1 kartą per savaitę, nebuvo sąlygų rūbų džiovinimui, patalynė buvo blogos kokybės. Pareiškėjas teigė patyręs dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą, galimybių sumenkinimą, todėl prašė atlyginti neturtinę žalą už kalinimo laikotarpį nuo 2015 m. vasario 13 d. iki 2015 m. gegužės 11 d.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, prašė skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3 punktas nustato, kad vienam asmeniui turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą.

Pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą etapuotas 2015 m. vasario 13 d. ir periodiškai laikytas iki 2015 m. gegužės 13 d. Jis buvo laikytas kamerose Nr. 7, Nr. 27 ir Nr. 15, kuriose vienam asmeniui teko nuo 3,66 kv. m iki 6,28 kv. m ploto. Be to, asmenys dažnai nebuvo gyvenamojoje patalpoje (pvz., pasivaikščiojimo metu), todėl pareiškėjo pretenzijos dėl šiuo aspektu patirtos neturtinė žalos laikytinos nepagrįstomis. Atsakovas pabrėžė, kad Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d.

įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos normas HN 76:2010) įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju taikytini tik tie šių aktų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Be to, Šiaulių TI pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma.

Atsižvelgęs į tai, atsakovas pabrėžė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl drėgmės ar oro trūkumo, nes šie įrengimo reikalavimai buvo susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kamera Nr. 7 Šiaulių visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Šiaulių VSC) buvo patikrinta 2015 m. vasario 9 d. Nustatyta, jog santykinė oro drėgmė ir dirbtinė apšvieta atitiko higienos normas, tačiau užfiksuoti nežymūs oro temperatūros ir oro judėjimo pažeidimai.

Kameroje neatliktas pagrindinis patalpų valymas, sienų, lubų danga nelygi, suskilusi, atšokusi. Šiaulių TI kamerose langai buvo skaidraus stiklo, kameros vėdinamos natūraliu būdu (per langus ir duris) ir tai atitiko Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Mikroklimato parametrai kamerose priklausė nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių. Atsakovas teigė, kad asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo ir tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Visose Šiaulių TI kamerose buvo įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas. Be to, jis nuo bendros erdvės atskirtas mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Atsakovo nuomone, Higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimai nagrinėjamu atveju netaikomi, nes šie reikalavimai taip pat susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Ne rečiau nei 1 kartą per mėnesį atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas. Patalpų deratizacija įstaigoje vykdoma esant poreikiui. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji.

Valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodamos pagal suimtųjų/nuteistųjų prašymus, po valymo užbaigimo grąžinamas atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą. Kiekviename režiminio korpuso aukšte buvo spintelė valymo inventoriui laikyti. Jokių prašymų ar skundų dėl galimybės nesudarymo valytis kameras pareiškėjas įstaigos direktoriui nepateikė, todėl jo argumentai, kad budintys pareigūnai nespėjo išdalinti valymo inventoriaus, buvo nepagrįsti. Atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje ginčo laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje.

Šiaulių VSC 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406 užfiksuota, kad išvykstančiųjų apžiūros patalpos tvarkingos. Be to, atsakovo nuomone, pareiškėjo teiginiai dėl šalčio, purvo buvo abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl nebuvo galimybės įvertinti jų teisingumą. Vadovaujantis Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (toliau – ir Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklės), 11 punktu, priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau nei 2 valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras.

Šiaulių TI laikėsi šios uždarymo į trumpalaikes kameras tvarkos. Atsakovas pažymėjo, kad laikino sulaikymo kameroje Nr. PK-5 Šiaulių VSC patikrinimas buvo atliktas 2015 m. sausio 15 d. ir 2015 m. balandžio 20 d. Kameroje Nr. PK-5 užfiksuoti oro temperatūros ir dirbtinės apšvietos pažeidimai. Atsakovas teigė, kad Šiaulių TI tinkamai įgyvendino suimtųjų ir nuteistųjų teisę prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau nei 1 kartą per savaitę, įtvirtintą Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 44 straipsnio 4 dalyje, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d.

įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 258 punkte ir Higienos normos HN 76:2010 68 punkte. Atsakovas pažymėjo, jog vedamas Dezinfekuojamų daiktų ir minkšto inventoriaus registracijos žurnalas. Daiktų sandėlyje laikomas minkštasis inventorius tikrinimo metu buvo švarus, nesuplyšęs, patalpoje blogo kvapo nesijautė. Kas mėnesį įstaigos nustatyta tvarka vertinama minkštojo inventoriaus kokybė, netinkamas naudoti inventorius nurašomas. Dezinfekuoti čiužiniai, antklodės, pagalvės išduodami atvykus, keičiami pagal poreikį.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo pretenzijos dėl purvinų, suplyšusių ir netvarkingų čiužinių bei patalynės laikytinos nepagrįstomis. Patalynės skalbimas įstaigoje vykdomas nepažeidžiant SVĮ 44 straipsnio 4 dalies, Higienos normos HN 76:2010 67 punkto ir 2012 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 1/01-210 patvirtinto Šiaulių TI skalbinių bei suimtųjų (nuteistųjų) apatinių drabužių ir asmeninės patalynės skalbimo tvarkos aprašo bei užtikrinant jų švarą. Kalinamųjų apatiniai drabužiai ir asmeninė patalynė iki 2012 m. buvo skalbiama nemokamai, o nuo 2012 m. spalio įstaigoje esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) taip pat teikiamos ir viršutinių drabužių skalbimo ir cheminio valymo paslaugos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančias lėšas.

Naudojimasis tokia paslauga – suimtųjų (nuteistųjų) asmenų teisė, bet ne pareiga. Atsakovo nuomone, jis suimtiesiems (nuteistiesiems) suteikė visas galimybes skalbtis tiek apatinius, tiek viršutinius asmeninius drabužius bei patalynę, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl to, kad nebuvo sudarytos sąlygos skalbti drabužius, neturėjo jokio teisinio pagrindo.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 21 d. sprendimu pareiškėjo T. Z. skundą tenkino iš dalies, pripažino pareiškėjo teisių pažeidimą, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė.

Teismas išdėstė aktualų teisinį reguliavimą, pacitavo Šiaulių TI 2015 m. gegužės 25 d. pažymoje Nr. 62/08-616 išdėstytas aplinkybes, taip pat nurodė, kad pareiškėjas skundėsi šiomis kalinimo sąlygomis: apgyvendinimo kamerose šalta, drėgna, prastas apšvietimas, netinkama ventiliacija, kamerose įrengtas tualetas neatitinka keliamų higienos normos reikalavimų, laikino sulaikymo ir karantino kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu ir purvina, asmenys laikomi virš 2 valandų, dušas tik 1 kartą per savaitę, nėra sąlygų rūbų džiovinimui, patalynė blogos kokybės.

Dėl sanitarinio mazgo, sąlygų apgyvendinimo kamerose teismas nurodė, kad Higienos normos HN 76:2010 21 punkte numatyta, jog pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė).

Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. lapkričio 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 nurodoma, kad Lietuvos higienos norma HN 76:2010, nustatanti laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą (1 p.), nors ir taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, tačiau veikiančioms laisvės atėmimo vietoms visgi yra taikomi tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (2 p.).

LVAT praktikoje šio pobūdžio bylose (vertinant pareiškėjų statusą) nurodoma, kad atsakovui tenka pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl higienos normos reikalavimų pažeidimų, t. y. įrodyti, kad kameroje, kurioje kalinamas pareiškėjas, buvo laikomasi higienos normos 21 punkte nustatytų reikalavimų (LVAT 2013 m. vasario 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-176/2013; 2013 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-496/2013). Šiuo atveju atsakovas įrodymais nepaneigė pareiškėjo skundo argumento, kad jis kameroje buvo laikomas pažeidžiant higienos normos 21 punktą.

Atsižvelgiant į LVAT praktiką, konstatuotina, kad dabartinė Šiaulių TI patalpų būklė turi atitikti HN 76:2010 reikalavimus, kurie privalomi ir šiuo metu veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, kadangi šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas privalomas visiems teisiniams santykiams, atsirandantiems, besitęsiantiems ir pasibaigiantiems esamuoju laiku. Atsižvelgiant į tai, kad byloje ginčo laikotarpis yra 2015 m. vasario 13 d. – 2015 m. gegužės 13 d., turėjo būti vadovaujamasi ginčo laikotarpiu galiojusiais teisės aktais, šiuo atveju – Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimais.

Atkreiptinas dėmesys, jog privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, neužtikrinimas taip pat buvo viena iš aplinkybių, nulėmusių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo pripažinimą Savenkovas prieš Lietuvą byloje (Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02, 81–82 p.). Taip pat pažymėtina, kad EŽTT akcentuoja, jog asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų. Pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m aukščio) sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Byloje nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (EŽTT 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05, 29 par.; taip pat žr. 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15217/07, 97 par.; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30983/02, 94 par., ir 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99, 99 par., ECHR 2002-VI).

Dėl sąlygų laikino patalpinimo kamerose teismas nurodė, kad atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems asmens krata įstaigoje atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Suimtojo arba nuteistojo krata – tai jo drabužių, avalynės, turimų su savimi daiktų bei kūno apieškojimas siekiant surasti daiktus, kuriuos jam turėti draudžiama, kuri skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant) (Kalėjimų departamento direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 143, 144 p.). Pagal instrukcijos 145 punktą, suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241.

Iš byloje esančio Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 22 d. patikrinimo akto Nr. EP-153 matyti, kad 2015 m. balandžio 20 d. atlikto patikrinimo metu buvo nustatyta, jog Šiaulių TI karantino kameroje Nr. 5 oro temperatūra 13,4-16,3 laipsniai C yra per žema (HN 76:2010 26 p. pažeidimas), dirbtinis apšvietimas per mažas 3-6 lx (HN 76:2010 22 p. pažeidimas), dangos nelygios, nėra lengvai valomos ir dezinfekuojamos, kameroje reikalingas paprastasis remontas (HN 76:201028, 62 p. pažeidimas).

Dėl naudojimosi dušu teismas nurodė, kad HN 76:2010 68 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas neneigia, jog jam buvo suteikta teisė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, todėl nelaikytina, kad Šiaulių TI netinkamai užtikrino Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkte numatytą pareiškėjo teisę. SVĮ 44 straipsnio 4 dalyje numatoma, kad „ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus“. Nors ir nebuvo įgyvendinamos rekomendacinio pobūdžio Europos kalėjimų taisyklių 19.4 punkto nuostatos dėl galimybės prausti kūną po dušu ne mažiau kaip du kartus per savaitę, negalima konstatuoti, kad sudarant galimybę pareiškėjui prausti kūną po dušu vieną kartą per savaitę Šiaulių TI buvo pažeistos Higienos normos HN 76:2010 ir SVĮ 44 straipsnio 4 punkto nuostatos.

Dėl galimybės džiovinti išskalbtus drabužius teismas nurodė, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 64 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Šiaulių TI 2015 m. gegužės 25 d. pažymoje Nr. 62/08-616 pažymima, kad įstaigai nemokamai skalbti suimtųjų ir nuteistųjų viršutinius drabužius teisės aktai nenumato. Pažymima, kad Šiaulių TI yra sudaręs sąlygas nuteistųjų/suimtųjų viršutinių rūbų skalbimui ar cheminiam valymui už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas. Taip pat asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius suimtieji ir nuteistieji gali skalbtis kamerose patys. Tam tikslui išduodamos vonelės ir ūkinis muilas. Darytina išvada, kad atsakovas įrodymais nepaneigė pareiškėjo skundo argumento, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos džiovinti viršutinius drabužius. Atsižvelgiant į LVAT praktiką, konstatuotina, kad dabartinė Šiaulių TI patalpų būklė turi atitikti HN 76:2010 reikalavimus, kurie privalomi ir šiuo metu veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, kadangi šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas privalomas visiems teisiniams santykiams, atsirandantiems, besitęsiantiems ir pasibaigiantiems esamuoju laiku. Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių 19.5 punkte numatyta, kad kaliniai privalo laikytis asmeninės švaros, žiūrėti, kad jų rūbai ir miegojimo vietos būtų švarios ir tvarkingos; 19.6 punkte nustatoma, kad šiam tikslui kalinimo įstaigos administracija aprūpina juos atitinkamomis priemonėmis, įskaitant tualetinius reikmenis bei valymo priemones ir reikmenis; 20.1 punktas numato, kad kaliniai, neturintys savo tinkamos aprangos, aprūpinami klimatą atitinkančiais rūbais; 20.2 punkte nurodoma, kad šie rūbai negali būti menkinantys ar žeminantys; 20.3 punkte pažymima, kad visi rūbai turi būti tinkamai prižiūrimi ir esant reikalui keičiami. Įvertinus turimus rašytinius įrodymus, konstatuotina, jog Šiaulių TI pažeisdamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 64 punktą (dėl drabužių džiovinimo) neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

Dėl patalynės teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 63 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės akto nustatytas normas. Teismui buvo pateikta pareiškėjo Aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninė sąskaita, iš kurios galima spręsti apie pareiškėjui suteiktą patalynę, lovos skalbinius. Iš esamų byloje įrodymų negalima daryti išvados, jog Šiaulių TI pažeidė Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 63 punktą.

Susipažinęs su pareiškėjo T. Z. asmens sveikatos istorijos Nr. 179 įrašais, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo buvimo Šiaulių TI metu nagrinėjamu laikotarpiu (nuo 2015 m. vasario 13 d. iki 2015 m. gegužės 13 d.) asmens sveikatos istorijoje nėra įrašų, iš kurių būtų matyti, kad pareiškėjui būtų buvusios diagnozuotos kokios nors sunkios ligos. Apklaustas specialistas gydytojas G. S. parodė, kad pareiškėjo T. Z. ligos istorijoje esantys įrašai patvirtina, jog pareiškėjas skrandžio opalige, odos ligomis sirgo gerokai anksčiau, 2008 metais, t. y. dar prieš patekdamas į Šiaulių TI.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas arba vien tik atskirų higienos normų neatitikimas tam tikrą laikotarpį ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje teisės aktais – higienos normomis keliamų reikalavimų, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiaulių TI administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teismas atsižvelgia į LVAT praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje higienos normose keliamų reikalavimų, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos pažymėtina, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Kita vertus, pastebėtina, jog EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir LVAT (2007 m. liepos 19 d. nutartis adm. byloje Nr. A2-718/2007; 2012 m. sausio 26 d. nutartis adm. byloje Nr. A756-143/2012).

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas T. Z. Šiaulių TI pažeidžiant nustatytas anksčiau paminėtas higienos normas buvo laikomas neilgą laikotarpį – apie tris mėnesius, jo buvimo įstaigoje metu jam tenkantis plotas nei vieną kartą nebuvo mažesnis, nei tai nustatyta Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (jame numatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m2 gyvenamojo ploto), per šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 3,66 kv. m iki 7,33 kv. m kameros ploto, t. y. nustatyta norma nebuvo pažeista. Įrodymų, jog per tokį trumpą laiką pareiškėjui dėl anksčiau paminėtų higienos normų pažeidimo išsivystė kokios nors sunkios pasekmės, nepateikta.

Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui ir priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti taip pat atsižvelgtina į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, taip pat į tai, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (HN pažeidimai) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai). Todėl, įvertinus tai, kad pareiškėjui tam tikrą laiką nebuvo užtikrintos teisės aktuose nustatytos tam tikros higienos normos, LVAT praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas vertina, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankama satisfakcija už jo teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas T. Z. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 21 d. sprendimą ir visiškai patenkinti jo skundą.

Pareiškėjas teigia, kad teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį jis buvo laikomas Šiaulių TI. Pasak pareiškėjo, šis laikotarpis buvo daug ilgesnis. Be to, pareiškėjo manymu, teismas nepagrįstai konstatavo, kad jo teisė į minimalią ploto normą nebuvo pažeista, nes netaikė europietiško 5 kv. m ploto vienam asmeniui standarto (atsižvelgiant į baldų užimamą plotą). Pareiškėjas neprašė vadovautis Lietuvos teise, nes ji prieštarauja EŽTT praktikai. Be to, teismas neatsižvelgė į jo sveikatai padarytą žalą. Pareiškėjas nesutinka su visais teismo argumentais, kuriais atmesti jo teiginiai, kadangi šis atmetimas buvo nemotyvuotas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo nuomone, apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Atsakovas teigia, kad teismas pagrįstai pripažino pareiškėjo teisių pažeidimus ir atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Dėl pareiškėjo prašymo taikyti minimalią 4 kv. m ploto normą atsakovas pažymi, kad šios normos neįtvirtino nė vienas pareiškėjo kalinimo metu galiojęs teisės aktas. Be to, pareiškėjo pretenzijos dėl prašymo netaikyti Lietuvos Respublikos teisės yra nevertintinos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas T. Z. iškėlė ginčą dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl tinkamų kalinimo Šiaulių TI sąlygų nesudarymo, atlyginimo.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – konstatavęs Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto (sanitarinis mazgas neatskirtas nuo gyvenamosios kameros dalies), 22 punkto (reikalavimų neatitinkantis dirbtinis apšvietimas trumpalaikio laikymo kameroje Nr. 5), 26 punkto (žema oro temperatūra trumpalaikio laikymo kameroje Nr. 5), 62 punkto (trumpalaikio laikymo kameros Nr. 5 dangos nelygios, nėra lengvai valomos ir dezinfekuojamos, kameroje reikalingas paprastasis remontas) bei 64 punkto (pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos džiovinti viršutinius rūbus) pažeidimus, teismas pripažino pareiškėjo T. Z. teisių pažeidimą, tačiau reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo netenkino.

Nesutikdamas su teismo sprendimu pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad, jo manymu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes bei nemotyvuotai atmetė jo skunde išdėstytus argumentus.

Prieš pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo apeliacine tvarka paskirtis yra ta, kad būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėms taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek proceso teisės normas. Apeliacinės instancijos teismo teisės yra nustatytos ABTĮ. ABTĮ 136 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Pagal ABTĮ 136 straipsnio 2 dalį teismo, apeliacine tvarka nagrinėjančio bylą, nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktus kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamosios dalys) – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimas) ir pagrindą (aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai).

Taigi būtent dispozityvumo principas lemia, kad bylos dėl žalos atlyginimo nagrinėjimo dalyką, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pareiškėjas, skunde (prašyme) suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (skundo (prašymo) dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (skundo (prašymo) pagrindą) (ABTĮ 23 str. 2 d. 7, 8 p.). Pastebėtina, jog skundo reikalavimas, t. y. tai, kokį sprendimą teismas yra prašomas priimti, bylose dėl žalos atlyginimo yra vienas esminių skundo turinio privalomų elementų, nes teismas gali suteikti efektyvią galimai pažeistų teisių gynybą tik tuo atveju, kai besikreipiantis asmuo aiškiai formuluoja savo reikalavimą.

Toks vertinimas taip pat siejasi su tuo, kad pareiškėjo suformuluotas skundo (prašymo) pagrindas ir dalykas nustato pirmosios instancijos teismo nagrinėjamos bylos ribas ir nustato reikalavimus teismo priimamam sprendimui, t. y. kuriuo klausimu teismas turi pateikti vertinimą.

ABTĮ 86 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta, jog teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas; priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas; teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., LVAT 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008).

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, kad jam būtų atlyginta neturtinė žala, kurią jis patyrė dėl šių netinkamų kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygų (žr., b. l. 2–3): mažo kameros ploto, šalčio ir drėgmės kamerose, ventiliacijos nebuvimo, prasto apšvietimo (dėl ko, pareiškėjo teigimu, skaitant ar rašant jam pavargdavo akys), dienos šviesos trūkumo kamerose, blogos būklės (t. y. drėgnos, purvinos) patalynės, dėl to, kad kamerose buvo sunku išsiskalbti asmeninius rūbus, nes tekdavo laukti eilėse, o nešildymo sezonu rūbai nedžiūdavo, pelijo ir prasmirsdavo, dėl to, kad karantino kamerose, pasak pareiškėjo, buvo šalta, drėgna, purvina ir tamsu, nebuvo stalo, o sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo likusios kameros dalies. Be to, pasak pareiškėjo, jis laikino sulaikymo (karantino) kameroje buvo laikomas ilgiau nei leidžiama teisės aktais (t. y. daugiau dvi valandas).

Iš skundžiamo Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė ir daugiau ar mažiau motyvuotas išvadas padarė tik dėl dalies pareiškėjo skunde išdėstytų pagrindinių argumentų – dėl kameros ploto, rūbų skalbimo, patalynės būklės bei dėl šaltų ir tamsių karantino kamerų. Dėl kitų pagrindinių pareiškėjo skundo argumentų pirmosios instancijos teismas motyvuotai nepasisakė, nors administracinių teismų praktikoje ne kartą konstatuota, jog tik esant įvertintiems visiems neteisėtiems veiksmams ir juos nustačius ar juos paneigus, yra galima spręsti bendrai apie pareiškėjo patirtą tikrąją neturtinę žalą (žr., pvz., LVAT 2016 m. rugsėjo 26 d. administracinė byla Nr. A-1561-438/2016).

Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo, apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 21 d. sprendime padarė iš esmės nepagrįstą išvadą, kad visu ginčui aktualiu laikotarpiu (t. y. nuo 2015 m. vasario 13 d. iki 2015 m. gegužės 13 d., b. l. 18–20) buvo pažeidžiama pareiškėjo teisė į kalinimą Šiaulių TI kamerose, kurios atitiktų Higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimus (dėl sanitarinio mazgo atskyrimo nuo likusios kameros dalies). Pareiškėjas teismui pateiktame skunde skundėsi tik tuo, kad karantino kamerose sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo likusios kameros dalies. Apie sanitarinio mazgo neatskyrimą nuo likusios gyvenamosios (ne laikino sulaikymo) kameros dalies pareiškėjas skunde neužsiminė.

Kiek tai susiję su pareiškėjo laikymu trumpalaikio sulaikymo (karantino) kamerose, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad iš byloje esančio Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 22 d. patikrinimo akto Nr. EP-153 matyti, kad 2015 m. balandžio 20 d. atlikto patikrinimo metu buvo nustatyta, jog Šiaulių TI karantino kameroje Nr. 5 oro temperatūra 13,4-16,3 laipsniai C yra per žema (HN 76:2010 26 p. pažeidimas), dirbtinis apšvietimas per mažas 3-6 lx (HN 76:2010 22 p. pažeidimas), dangos nelygios, nėra lengvai valomos ir dezinfekuojamos, kameroje reikalingas paprastasis remontas (HN 76:201028, 62 p. pažeidimas). Tačiau tuo, kad laikino sulaikymo (karantino) kameros nebuvo lengvai valomos ir dezinfekuojamos, kameroje reikalingas paprastasis remontas ir jose esančios dangos buvo nelygios, pareiškėjas teismui nesiskundė. Taigi, šiais aspektais nustatydamas pažeidimus pirmosios instancijos teismas išėjo už pareiškėjo skundo ribų.

Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 64 punkto pažeidimo, nemotyvuota. Teismo nurodyti teiginiai dėl atsakovo sudaromos galimybės už asmeninėje sąskaitoje esančias lėšas skalbti drabužius skalbykloje bei pacituotos Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijų dėl Europos kalinimo taisyklių nuostatos nepatvirtina to, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos džiovinti viršutinius rūbus.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 81 straipsnis, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Dėl šių aplinkybių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas. Kadangi apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini, panaikinus Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 21 d. sprendimą, byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. Z. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 21 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė