2013-06-11 Nr. AB-2346-3-61-3-01716-2012-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-858/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01716-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovams Vilniaus pataisos namams, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl sprendimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. G. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–4), kurį patikslino (b. l. 37–38), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) 2012 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. 2S-2357 ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, jo naudai 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2010 m. gegužės mėn. iki 2012 m. vasario 24 d. atliko bausmę Vilniaus pataisos namuose, kuriuose iki 2011 m. rugsėjo 16 d. buvo apgyvendintas gyvenamojoje patalpoje Nr. 141. 2011 m. rugsėjo 16 d. buvo perkeltas į drausmės grupę į kamerą Nr. 8, kurioje buvo kalinamas iki 2012 m. vasario 24 d. Vilniaus pataisos namuose buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, t. y. patalpose, kuriose gyveno, nebuvo pakankamo apšvietimo, nepakako gyvenamojo ploto, dušo patalpoje nebuvo atliktas remontas. Dėl paminėtų laikymo sąlygų pablogėjo sveikata, buvo pažeista jo teisė jaustis oriu, visaverčiu ir lygiateisiu Lietuvos Respublikos piliečiu. Dėl šių reikalavimų pažeidimų kreipėsi į Vilniaus pataisos namus, kurie jam atsakė 2012 m. birželio 1 d. raštu. Patikslintame skunde pareiškėjas neprašė panaikinti Vilniaus pataisos namų 2012 m. birželio 1 d. rašto Nr. 11-39(03), o prašė laikyti šį raštą kaip įrodymą byloje. Pareiškėjas kreipėsi į Kalėjimų departamentą, kuris jam atsakė 2012 m. birželio 4 d. raštu Nr. 2S-2357. Tačiau 2012 m. birželio 4 d. Kalėjimų departamento sprendimas (raštas) neišsprendė jo keliamos problemos.

Atsakovai Vilniaus pataisos namai ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepimu į skundą (b. l. 47–49) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Vilniaus pataisos namai nurodė, kad Vilniaus pataisos namų pastatai buvo visiškai renovuoti ir eksploatacijai perduoti 2006 m. Pastatų įrengimas, taip pat ir elektros instaliacija atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus ir higienos normas. Įstaigos administracija pagal galimybes keičia lemputes bei šviestuvus nuteistųjų gyvenamosiose patalpose – bendrabučiuose ir daugumoje patalpų reikalaujamas 200 lx dirbtinis apšvietimas jau yra užtikrintas. Pareiškėjas, turėdamas kokių nors nusiskundimų dėl gyvenimo sąlygų gyvenamojoje patalpoje, galėjo bet kada kreiptis į Vilniaus pataisos namų administraciją per tą laikotarpį, kol gyveno minimoje patalpoje, tačiau nei jis, nei kiti asmenys, gyvenę patalpoje Nr. 4-414 ar drausmės grupės patalpoje Nr. 8, nesikreipė į administraciją. Vilniaus pataisos namų dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Kiekvienas nuteistasis nuo signalo „keltis“ iki signalo „laikas miegoti“ gali laisvai judėti įstaigos teritorijoje, būti lauke, sporto salėje ar kitose laisvalaikiui skirtose patalpose. Net jei ir būtų nustatyti kažkokie patalpų įrengimo ar higienos reikalavimų neatitikimai tam tikroje gyvenamojoje patalpoje, jie negalėtų turėti didelės įtakos neturtinei žalai atsirasti, nes būti gyvenamojoje patalpoje nuteistajam privalu tik naktį, o tuomet jis miega. Vilniaus pataisos namų drausmės grupės patalpų dušai yra suremontuoti, jų įrengimas atitinka higienos reikalavimus, todėl pareiškėjo teiginys, kad dušuose neužtikrinamos higienos sąlygos, neatitinka tikrovės. Vilniaus pataisos namų 2012 m. birželio 1 d. raštas Nr. 11-39(03) yra informacinio pobūdžio, nesukeliantis pareiškėjui teisinių pasekmių. Vilniaus pataisos namai savo veiksmais pareiškėjui jokios žalos nepadarė, veikė teisėtai, todėl jo prašymas dėl žalos atlyginimo turėtų būti atmestas.

Atsakovas Kalėjimų departamentas atsiliepimu į skundą (b. l. 72–74) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Kalėjimų departamentas nurodė, kad Vilniaus pataisos namai įrengti bei pradėti eksploatuoti galiojant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintai Lietuvos higienos normai HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:1999). Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010), kuri taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Laisvės atėmimo vietų perpildymas yra gerai žinoma problema, kuri pagal esamas galimybes ir valstybės finansines išgales yra sprendžiama. Jokių išimčių, kad būtų pablogintas pareiškėjo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Pareiškėjas bausmę atliko Vilniaus pataisos namuose, kurie nėra izoliatorius-kalėjimas, nuteistieji yra patalpinti atskiruose lokaliniuose sektoriuose ir gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, t. y. pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo apribota nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Todėl santykinai mažą patalpų plotą ir kitas netinkamas gyvenimo sąlygas patalpose kompensuoja suteikta judėjimo laisvė. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta didelė neturtinė žala, ir žalos faktas nėra patvirtintas neginčijamais įrodymais. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimu (b. l. 106–110) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo; pareiškėjo reikalavimą panaikinti Kalėjimų departamento 2012 m. birželio 4 d. raštą Nr. 2S-2357 paliko nenagrinėtą.

Teismas įvertino Vilniaus pataisos namų 2012 m. birželio 1 d. raštą Nr. 11-39 (03) ir Kalėjimų departamento 2012 m. birželio 4 d. raštą Nr. 2S-2357. Nurodė, kad pareiškėjas skunde prašė panaikinti Kalėjimų departamento 2012 m. birželio 4 d. raštą Nr. 2S-2357. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 15 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. I-3640-643/2012, kuriame, nenustačius Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 89 straipsnyje nurodytų sprendimo panaikinimo pagrindų, pareiškėjo reikalavimas dėl Kalėjimų departamento 2012 m. birželio 4 d. rašto Nr. 2S-2357 panaikinimo buvo atmestas kaip nepagrįstas.

Teismo sprendimas dar neįsiteisėjo, byla išsiųsta į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. Teismo nuomone, kadangi teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių šalių ir dėl to paties administracinio akto, pareiškėjo reikalavimas panaikinti Kalėjimų departamento 2012 m. birželio 4 d. raštą Nr. 2S-2357 paliktinas nenagrinėtas (ABTĮ 103 str. 4 p.). Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašė priteisti 20 000 Lt dydžio neturtinę žalą, kuri atsirado laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės mėn. iki 2012 m. vasario 24 d. atliekant bausmę Vilniaus pataisos namuose, kur jis su kitais nuteistaisiais buvo apgyvendintas patalpoje Nr. 4-414 ir kameroje Nr.

8. Teismas vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1, 4 dalimis. Pažymėjo, jog valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms:

1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.);

2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.);

3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Teismas taip pat vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje; tai ne kartą yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009), ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą). Teismas taip pat rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija dėl valstybės garantijų kalinamiems asmenims (2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas V. prieš Lietuvą).

Nustatė, kad pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nurodė, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, apgyvendinus jį Vilniaus pataisos namuose, buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, t. y. patalpose, kuriose gyveno, nebuvo pakankamo apšvietimo, dušo patalpoje nebuvo atliktas remontas. Dėl paminėtų laikymo sąlygų pablogėjo jo sveikata, buvo pažeista jo teisė jaustis oriu, visaverčiu ir lygiateisiu Lietuvos Respublikos piliečiu. Atsakovas teigė, kad paminėtoje įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas aptariamoje įstaigoje, nebuvo.

Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas bausmę atliko Vilniaus pataisos namuose, kurie nėra izoliatorius-kalėjimas, nuteistieji patalpinti atskiruose lokaliniuose sektoriuose ir gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, t. y. pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo apribota nuo kėlimosi iki gulimosi laiko.

Atsakovas sutiko su tuo, kad kartais patalpose būdavo netinkamos gyvenimo sąlygos, tačiau nurodė, kad tai kompensavo suteikta judėjimo laisvė. Teismas nustatė, kad 2012 m. balandžio 27 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centras patikrino ir išmatavo dirbtinę apšvietą Vilniaus pataisos namų drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 8 ir gyvenamojoje patalpoje Nr. 4-414, t. y. patalpose, kurias pareiškėjas paminėjo savo skunde. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. balandžio 30 d. patikrinimo akte Nr. 13(13-3)-13.16-414 buvo konstatuota, kad tikrintose kamerose dirbtinė apšvieta neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 punkte nustatyto rodiklio (200 lx).

Teismo nuomone, tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktų garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jeigu būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, tačiau šie išgyvenimai nėra žymiai didesni ir intensyvesni už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam. Dėl pareiškėjo argumentų, kad laikymas tokiomis sąlygomis padarė neigiamą poveikį jo psichinei sveikatai, teismas pažymėjo, kad iš pareiškėjo medicininių dokumentų matyti, kad 2011 m. rugsėjo 2 d.– 2011 m. rugsėjo 9 d. pareiškėjas buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje.

Epikrizėje nurodyta, kad pareiškėjui diagnozuotas asocialaus tipo asmenybės sutrikimas. Ligonio nusiskundimai ir anamnezė: blogas miegas, dirglumas, „negerai su nervais“. Kad pareiškėjas psichologinių problemų turėjo ir anksčiau, patvirtino ir kiti įrašai jo asmens sveikatos istorijoje: skundai dėl sutrikusio miego, dirglumo, nervingumo dėl sąlygų, kuriomis laikomas (įrašai 2009 m. rugsėjo 14 d., 2010 m. gegužės 5 d., 2011 m. spalio 3 d., 2012 m. gegužės 11 d.). Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog gyvenimo sąlygų trūkumai Vilniaus pataisos namuose turėjo įtakos jo sveikatai.

Teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Kalinamųjų laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nėra pakankamo pagrindo pripažinti, jog buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis ar Konstitucijos 21 straipsnis.

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra nurodęs, kad vien tik pareiškėjų paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Šie paaiškinimai turi būti patvirtinti tiesioginiais ar netiesioginiais įrodymais. Byloje nėra jokių įrodymų, kad per šį laiką pareiškėjo sveikata žymiai pablogėjo ar kad atsakovas sąmoningai siektų pažeminti pareiškėjo orumą bei sukelti jam ilgalaikius dvasinius nepatogumus. Esant tokioms aplinkybėms, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti atlyginti neturtinę žalą netenkintinas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 119–121) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas nurodo, kad neaišku, kuri skundo dalis buvo patenkinta. Vilniaus visuomenės sveikatos centrui skundus rašė ne vieną kartą, o kelis kartus. Jeigu būtų laikomas tinkamomis sąlygomis, nebūtų kilę sveikatos sutrikimų ir kitų problemų. Apšvietimas yra netinkamas. Vilniaus pataisos namų administracija pažeidė jo konstitucinę teisę į sveikatos apsaugą (prarado dalį regėjimo). Tai prilygsta jo kankinimui, orumo žeminimui. Ilgas buvimas patalpoje, kurioje nėra tinkamo apšvietimo, padarė jam didelę žalą. Atsižvelgtina į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką.

Atsakovai Vilniaus pataisos namai ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 128–130) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus pataisos namai nurodo, kad sutinka su teismo motyvu, jog pareiškėjas neįrodė, kad gyvenimo sąlygų trūkumai pataisos namuose turėjo įtakos jo sveikatai. Teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisingas, atitinkantis faktinę situaciją ir priimtas įvertinus bylai esminę reikšmę turinčias aplinkybes, byloje esančius įrodymus, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais bei teismų praktika.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų (toliau – ir Institucija) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Sprendžiant Institucijos (šiuo atveju atsakovo Vilniaus pataisos namų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė, kalbant apie neturtinės žalos atlyginimą, taip pat išaiškinti, ar yra priežastinis ryšys tarp tokių pažeidimų (jeigu jie yra nustatyti) ir neturtinės žalos, kuri pareiškėjo yra siejama su šiais pažeidimais.

Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad Vilniaus pataisos namų (CK 6.271 str. taikymo prasme - Institucijos) administracijos veiklos neteisėtumą pareiškėjas grindžia nuoroda į tai, kad nuo 2010 m. gegužės 20 d. iki 2011 m. rugsėjo 16 d. jis buvo laikomas neturinčioje pakankamo apšvietimo gyvenamojoje patalpoje (kameroje) Nr. 414, pažeidžiant teisės akto nustatytas atitinkamas higienos normas, o nuo 2011 m. rugsėjo 16 d. iki 2012 m. vasario 24 d. – netinkamai (taip pat pažeidžiant nustatytą higienos normą) gyvenamojoje patalpoje (kameroje) Nr. 8.

Pasisakydama dėl pareiškėjo nurodytų netinkamų jo laikymo kameroje Nr. 414 sąlygų, sietinų su minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos (3,1 kv. m) nesilaikymu, bei pareiškėjo šioje administracinėje byloje skundžiamo Kalėjimų departamento 2012 m. birželio 4 d. rašto (sprendimo) Nr. 2S-2357, kolegija pažymi, kad šios aplinkybės pareiškėjo taip pat buvo nurodytos kitoje administracinėje byloje, kurioje jos buvo įvertintos įsiteisėjusiais teismų sprendimais (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012-10-15 sprendimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-04-25 nutartimi). Todėl šioje administracinėje byloje jos nenagrinėtinos (ABTĮ 103 str. 4 p.).

Pasisakydama dėl pareiškėjo nurodyto patalpų (kamerų Nr. 414 ir Nr. 8) netinkamo dirbtinio apšvietimo fakto nustatymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad laisvės atėmimo vietų patalpų (kamerų) dirbtinio apšvietimo normos chronologiškai buvo nustatytos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 (pagal ją, kameros tipo patalpos bylai aktuali liuminescencinės apšvietos norma 100 lx), o nuo 2010 m. balandžio 10 d. (t. y. ir pareiškėjo nurodytu laikotarpiu) – Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (pagal ją, kameros tipo patalpos bylai aktuali liuminescencinės apšvietos norma 200 lx). Tačiau, kaip nurodyta Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 punkte, ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Iš paminėto Kalėjimų departamento 2012 m. birželio 4 d. rašto bei byloje esančių šios institucijos raštų, adresuotų paminėtas kameras tikrinusiam Vilniaus visuomenės sveikatos centrui, matyti, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus atitinkančio dirbtinio kamerų apšvietimo įrengimas gali būti atliktas tik atlikus elektros instaliacijos kapitalinį remontą, t. y. atlikus pastato ir patalpų rekonstrukcijos darbus. Todėl nagrinėjamoje situacijoje konstatuotina, kad jai taikytina Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 punkte nustatyta išimtis, leidžianti vadovautis Lietuvos higienos normos HN 76:1999 nustatytu liuminescencinės apšvietos rodikliu – 100 lx. Iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro raštų ir patikrinimo aktų matyti, kad pareiškėjo nurodytų kamerų dirbtinis apšvietimas yra (buvo) arti šio rodiklio (74 lx, 83 lx, 112 lx). Todėl teisės taikymo požiūriu nustatyti nukrypimai nuo šio rodiklio yra nežymūs.

Pasisakydama dėl priežastinio ryšio tarp (kaip jau buvo nurodyta) nežymių nukrypimų nuo nustatytos kamerų apšvietimo higienos normos ir pareiškėjo prašomos atlyginti neturtinės žalos atsiradimo, kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymus dėl pareiškėjo sveikatos būklės, padarė išvadą, kad nurodyti jo sveikatos sutrikdymai negali būti laikomi paminėtų (pabrėžtina, kad nežymių) nukrypimų pasekmė. Kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais ir jų nekartodama, pritaria tokiai teismo išvadai.

Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra pagrįstas (ABTĮ 86 str.).

Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Veslava Ruskan