2016-12-07 Nr. AB-23116-3-61-3-03319-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2111-556/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03319-2015-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5; 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų A. V. ir J. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro pareiškimą atsakovams A. V. ir J. V. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir pareiškėjas) pareiškimu (b. l. 1–3) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovų A. V. ir J. V. (toliau – ir atsakovai) 281,28 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos. Atsakovai taip pat prašė priteisti 28,96 Eur dydžio išlaidas, patirtas dėl skundo surašymo ir pateikimo teismui.

Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovai nuosavybės teise turi nekilnojamąjį turtą Druskininkų savivaldybėje adresu: (duomenys neskelbtini), todėl turi mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Sutartis su atsakovais dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo nėra sudaryta, kadangi prievolė mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustatyta norminiais aktais. Atsakovai nesumokėjo 281,28 Eur vietinės rinkliavos, susidariusios laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. Jiems kartą per ketvirtį buvo siųsti vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimai bei įspėjimai dėl skolos, susidariusios nesumokėjus vietinės rinkliavos. Druskininkų savivaldybės taryba 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. T1-247 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai). Nuostatai privalomi Druskininkų savivaldybės teritorijoje nekilnojamojo turto turintiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Vadovaujantis Nuostatų 33 punktu, Druskininkų savivaldybės taryba turi teisę nustatyti vietinės rinkliavos lengvatas, tačiau atsakovų atžvilgiu nėra priimtas sprendimas dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą lengvatos taikymo. Reikalaujant iš atsakovų sumokėti mokėtiną vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, o jos nesumokėjus – ruošiant dokumentus teismui dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo, pareiškėjas turėjo išlaidų, susijusių su mokėjimo pranešimų, įspėjimų siuntimu, pareiškimo rengimu bei pateikimu teismui, kurias prašė priteisti iš atsakovų.

Atsakovai atsiliepimu į pareiškėjo pareiškimą (b. l. 43–47) prašė pareiškėjo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovai paaiškino, jog vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą galima ir turi būti tiesiogiai siejama su asmeniu, kuris naudojasi šia viešąja paslauga, t. y. atliekų turėtoju. Atsakovai gyvenamąjį namą ir žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), nusipirko 2005 m. spalio 5 d., o 2012 m. rugsėjo 20 d. šį nekilnojamąjį turtą pardavė. Nuo 2005 m. spalio 5 d. iki 2012 m. rugsėjo 20 d. atsakovai turimą turtą tik valdė ir disponavo juo, tačiau nesinaudojo. Atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas, t. y. nekilnojamojo turto savininkas, dėl kurio naudojimo susidaro atliekos. Nesinaudojant turimu turtu, nesusidaro ir atliekos. Pažymėjo, kad mokėjimo pranešimai iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio už vietinę rinkliavą buvo adresuoti adresu: (duomenys neskelbtini), t. y. pagal nekilnojamojo daikto vietą, bet ne deklaruotą gyvenamąją vietą, t. y. atsakovai nebuvo tinkamai informuoti apie pareigą mokėti vietinę rinkliavą. Tik nuo 2013 m. rugpjūčio mėnesio mokėjimo pranešimai buvo adresuojami pagal atsakovų gyvenamąją vietą. Druskininkų savivaldybė ir pareiškėjas netinkamai vykdė vietinės rinkliavos mokėtojų registravimo organizavimą bei tvarkymą ir pažeidė Nuostatų 11, 12 ir 15 punktus, Druskininkų savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. T1-63 patvirtintų Druskininkų savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 13 ir 61 punktus, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 7 ir 10 dalių, Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio nuostatas bei gero viešojo administravimo imperatyvą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 27 d. sprendimu (b. l. 63–68) pareiškimą tenkino iš dalies ir UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centrui iš atsakovų priteisė po 80,42 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Kitą skundo dalį atmetė. UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centrui iš atsakovų priteisė po 8,28 Eur teismo išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme.

Teismas konstatavo, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl asmenų pareigos mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kai jie negyvena nuosavybės teise priklausančiame objekte.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Atliekų tvarkymo įstatymas) 25 straipsniu, Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 ir kt., Nuostatų 2, 3 punktais.

Teismas konstatavo, kad vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, turintys nekilnojamojo turto Druskininkų savivaldybės teritorijoje, t. y. atliekų turėtojų pareiga mokėti ginčo vietinę rinkliavą siejama su savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu, disponavimu. Atsakovų argumentai dėl to, jog jie savo nekilnojamuoju turtu nesinaudoja ir atliekų nesusidaro, nepaneigia pareigos mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Nagrinėjamoje byloje ginčo dėl to, kad atsakovai ginčui aktualiu laikotarpiu atitiko Nuostatų 3 punkto sąlygas ir yra šio teisės akto prasme laikomi atliekų turėtojais ir vietinės rinkliavos mokėtojais, nėra, kadangi šio statuso nustatymui reikalingas tik nuosavybės objekto turėjimo faktas.

Atsakovų nuosavybė įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Atsakovų vardu iki 2012 m. rugsėjo 20 d. buvo registruoti statiniai, esantys adresu: (duomenys neskelbtini). Būdami atliekų turėtojais, atsakovai turėjo pareigą mokėti vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka. Atsakovai nuo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėjimo galėjo būti atleidžiami tik teisės aktų nustatyta tvarka.

Nuostatų 33 punkte įtvirtinta, kad vietinės rinkliavos lengvatas nustato savivaldybės taryba. Druskininkų savivaldybės taryba 2008 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. T1-118 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatas. Nuostatų 30 punktas numato, kad vietinės rinkliavos lengvatas nustato savivaldybės taryba. Lengvatos suteikiamos tik asmenims, kurių nekilnojamojo turto teritorija yra sutvarkyta vadovaujantis Druskininkų savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. T1-207 patvirtintomis Druskininkų savivaldybės tvarkymo ir švaros taisyklėmis, o asmenims, valdantiems, naudojantiems, disponuojantiems netinkamą naudoti/gyventi ar fiziškai sunaikintą nekilnojamo turto objektą, tik užsandarinus pastatą.

Byloje nėra duomenų, kad atsakovai būtų kreipęsi su prašymu į pareiškėją ir pateikę minėtame akte nurodytus dokumentus. Jų atžvilgiu nėra priimtas sprendimas dėl lengvatos taikymo. Teismas savo iniciatyva atsakovams negali taikyti lengvatos, kadangi nėra įvykdyta lengvatos suteikimo procedūra.

Teismas nustatė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras 2008 m. rugpjūčio 13 d. sudarė vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimą, kuriame paskaičiavo 153 Lt rinkliavą už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d., 2009 m. rugpjūčio 3 d. sudarė vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimą, kuriame apskaičiavo 357 Lt skolą, 2010 m. liepos 28 d. vietinės rinkliavos mokėjimo pranešime apskaičiavo 612 Lt skolą, 2011 m. rugpjūčio 8 d. vietinės rinkliavos mokėjimo pranešime – 816 Lt skolą, 2012 m. vasario 8 d. vietinės rinkliavos mokėjimo pranešime – 918 Lt skolą, 2012 m. rugpjūčio 9 d. vietinės rinkliavos mokėjimo pranešime – 1 020 Lt skolą, 2013 m. rugpjūčio 5 d. vietinės rinkliavos mokėjimo pranešime – 1 224 Lt skolą, o 2015 m. kovo 24 d. vietinės rinkliavos mokėjimo pranešime – 281,28 Eur skolą. 2015 m. balandžio 10 d. pareiškėjas atsakovui A. V. išsiuntė įspėjimą Nr. S-12044770, kuriame prašė sumokėti 281,28 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Teismas, pasisakydamas dėl senaties termino, vadovavosi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 68 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro pareiškimas dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo elektroninių ryšių priemonėmis buvo pateiktas 2015 m. birželio 19 d. Taigi, vadovaujantis MAĮ 68 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui iš atsakovų priteistina vietinė rinkliava galėjo būti apskaičiuojama už einamuosius (2015 m.) ir 5 praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo 2015 m. sausio 1 d., t. y. už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. LVAT, nagrinėdamas iš esmės analogiškus teisinius ginčus dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo, yra nurodęs, jog mokestiniuose ginčuose mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį teismas privalo taikyti ex officio (savo iniciatyva) (2005 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A15-485/2005; 2015 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1335-575/2015).

Teismas nurodė, kad konkretūs vietinės rinkliavos dydžiai yra įtvirtinti Nuostatų priede, kuriame nustatyta, jog mėnesinis vietinės rinkliavos dydis litais už 100 kv. m. gyvenamosios paskirties pastato yra 17 Lt. Atitinkamai mėnesinis vietinės rinkliavos dydis litais už 1 kv. m gyvenamosios paskirties pastato yra 0,17 Lt. Atsakovų gyvenamojo namo plotą sudaro 288,08 kv. m, naudingąjį plotą – 153,2 kv. m, o gyvenamąjį plotą – 93,45 kv. m. Apmokestinamu plotu pareiškėjas laikė 100 kv. m gyvenamojo namo ploto, o mėnesinius vietinės rinkliavos dydis buvo 17 Lt. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 20 d., kai atsakovai turtą pardavė, UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centrui jie turėjo sumokėti vietinę rinkliavą už 32 mėnesius ir 20 dienų, o tai sudarė 555,33 Lt (32 x 17 + 17 : 30 x 20), o tai sudaro 160,83 Eur, taigi ši suma pareiškėjui priteista. Kadangi vietinę rinkliavą buvo prašoma sumokėti už gyvenamojo namo komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, mokėjimo pranešimai pagrįstai buvo siunčiami turto buvimo vietos adresu. Rinkliavos už atliekų tvarkymą nustatymas yra viešai ir plačiai žinoma aplinkybė, kuri aktuali kiekvienam nekilnojamojo turto turėtojui. Taigi, rūpestingai elgdamiesi atsakovai turėjo pasidomėti rinkliavos skaičiavimu, kreiptis dėl jos dydžio, jei nesinaudoja turtu.

Teismas, pasisakydamas dėl 28,96 Eur dydžio išlaidų, patirtų dėl skundo surašymo ir pateikimo teismui, vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsniu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio. Teismui patenkinus pareiškėjo skundą, jis įgijo teisę į ABTĮ 44 straipsnio 2 dalyje numatytą išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 6 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas CPK ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Teismas nustatė, kad pareiškėją UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centrą atstovavo advokatė Jurgita Šakalienė. Patirtoms išlaidoms pagrįsti pareiškėjas pateikė 2015 m. gegužės 11 d. sąskaitą faktūrą Nr. JUR1056, iš kurios matyti, kad už dokumentų parengimą dėl A. V. nesumokėtos vietinės rinkliavos pareiškėjas turi sumokėti 28,96 Eur sumą. 2015 m. gegužės 12 d. suformuotas operacijos išrašas patvirtina, kad UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras UAB „Juris LT“ už suteiktas teisines paslaugas atsiskaitė. Teismas vadovavosi Rekomendacijų 2, 7, 8.2 punktais. Teismo teigimu, pareiškėjo pareiškimas teismui buvo pateiktas 2015 m. birželio mėnesį. Lietuvos statistikos departamento skelbiamas 2014 m. IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) buvo 714,5 Eur. Atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą bei sprendžiamų klausimų pobūdį, padaryta išvada, kad pareiškėjo prašoma atlyginti 28,96 Eur suma už skundo parengimą ir pateikimą teismui yra pagrįsta, todėl turi būti atlyginta. Atsižvelgiant į pareiškėjo tenkinto reikalavimo dalį bei įvertinus aptartų teisės normų ir rašytinių įrodymų visumą bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, pareiškėjui iš atsakovų priteista 16,56 Eur pagrįstų teismo išlaidų atlyginimo.

III. Atsakovai apeliaciniu skundu (b. l. 71–78) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Atsakovai apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, dėl ko buvo priimtas neteisingas sprendimas. Atsakovų atveju reikėjo nustatyti, ar viešosios paslaugos administravimo subjektas, t. y. Druskininkų savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija), kartu su pareiškėju veikė (neveikė) pagal nustatytą kompetenciją, taip pat, ar jų veika (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių gavo atitinkamus įgaliojimus. Pagal elgesio taisyklę administracinės teisės normas labiausiai išreiškia principas „leidžiama viskas, kas numatyta ir įvardyta“.

Administracinės teisės principo leidžiama tiek, kiek nustato teisė išraiška – gero viešo administravimo sąlyga. Gero viešojo administravimo (tinkamo valdymo) principas – plataus turinio socialinis reiškinys, atskleidžiamas analizuojant kitų teisės principų bei įstatyminio reguliavimo nuostatas. Aptariamas principas bene geriausiai atskleidžia nagrinėjant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas) atliktą Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos instituto aktų teisėtumo ir pagrįstumo vertinimą.

Gero viešojo administravimo imperatyvą pagrindžia šios Konstitucinio Teismo suformuluotos nuostatos, kad visuomenė turi būti informuojama apie valdžios įstaigų darbą. Valstybės ir savivaldybės institucijų, valstybės tarnautojų sprendimų motyvai turi būti aiškūs, skaidrūs, informacija apie šių sprendimų motyvus turi būti prieinama. Valstybės tarnybos veiksmingumo principas nustato kvalifikuotumo reikalavimą. Valstybės tarnyba turi būti kvalifikuota, sugebėti atlikti jai priskirtus uždavinius. Šiame nutarime suformuluota nuostata, kad prie valstybės tarnautojų priskiriami ir tokie asmenys, kurie teikia viešąsias paslaugas, jie priimti į tarnybą įstaigose, finansuojamose valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšomis.

Gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) adresu: (duomenys neskelbtini), atsakovai nusipirko 2005 m. spalio 5 d. Pardavė minėtą turtą 2012 m. rugsėjo 20 d. Atsakovai minėtą turtą tik valdė ir disponavo juo, bet nesinaudojo. Nesinaudojant minėtu turtu, nesusidaro ir atliekos, kurias reikėtų šalinti. Todėl, atsakovų teigimu, negalima buvo juos pripažinti rinkliavos mokėtojais, nes iš atsakovų komunalinės atliekos nebuvo surenkamos, t. y. atsakovai nėra „atliekų turėtojas“ Nuostatų prasme.

LVAT nutartyje priimtoje administracinėje byloje Nr. A1-933-04 jau yra pažymėjęs, kad, vertinant konkretų mokėjimą, turi būti atsižvelgiama ne į teisės akte nurodytą mokėjimo pavadinimą, o į tokio mokėjimo teisinę prigimtį. Pažymi, kad mokėjimo pranešimai iki 2012 m. rugpjūčio mėn. už vietinę rinkliavą buvo adresuoti adresu: (duomenys neskelbtini), t. y. pagal nekilnojamojo daikto vietą, bet ne atsakovų deklaruotą gyvenamąją vietą, t. y. atsakovai buvo netinkamai informuoti. Administracija ir pareiškėjas netinkamai vykdė vietinės rinkliavos mokėtojų registravimo organizavimą ir tvarkymą, t. y. pažeidė Nuostatų 11, 12, 15 punktų ir Taisyklių 13, 61 punktus, taip pat Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 7 ir 10 dalių, Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio nuostatas, t. y. administraciniame akte nustatytą elgesio normą.

Šios pareigos nevykdymas suponuoja, kad nerūpestingas ir neatidus pareiškėjo elgesys vertintinas kaip netinkamas jo paties teisių ir pareigų vykdymas, prieštaraujantis gero viešojo administravimo imperatyvui. Pažymi, kad mokėjimo pranešimai už vietinę rinkliavą buvo pateikti ir už laikotarpį nuo 2012 m. spalio mėn. iki 2015 m. birželio mėn., kai atsakovai anksčiau minėtu turtu nedisponavo. Tai dar kartą parodo, kad Administracija ir pareiškėjas netinkamai vykdė viešųjų paslaugų teikimo priežiūrą ir kontrolę, pažeidė administraciniame akte nustatytą elgesio normą.

Teismas netinkamai rėmėsi LVAT praktika. Teismas savo sprendime rėmėsi bylomis, kuriose buvo sukurtas precedentas, nors faktines aplinkybės nesutapo su atsakovų nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, kurioms taikyta teisės norma nurodant jos išaiškinimo ir taikymo argumentus. Kita vertus, buvo pritaikyta ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. LVAT yra konstatavęs, kad jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, jog fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – pvz., valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, akivaizdu, kad toks asmuo negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“ minėtų nuostatų prasme, nes jis neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų, kaip tai apibrėžiama minėtose Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatose (LVAT 2014 m. sausio 28 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014).

Priimdamas sprendimą, teismas neteisingai įvertino teismo posėdyje atsakovų pateiktus įrodymus, kad minėtu turtu nesinaudojant nesudaryta atliekų, kurias reikėtų šalinti, tačiau konstatavo, jog ši aplinkybė neturi bylai esminės reikšmės. Teismas nevertino, kokias paslaugas teikė pareiškėjas asmeniškai atsakovams, iš kokių dalių susideda anksčiau minėto subjekto veikla, jos turinys, nes ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl asmenų pareigos mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Teismas, nevertindamas ginčo šalies argumentų ir motyvų, savo sprendime neteisingai įvertino atsakovus laikytinus „atliekų turėtojais“ pagal Nuostatų 3 punkto sąlygas, bet ne Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatų prasme. Teisės aktų hierarchijos prasme Nuostatai yra poįstatyminis teisės aktas, kuris yra žemesnio lygmens nei Atliekų tvarkymo įstatymas, todėl teismas turėjo vertinti atsakovus laikytinus „atliekų turėtojais“ pagal Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas. Teismas neteisingai konstatavo, kad, kadangi vietinę rinkliavą buvo prašoma sumokėti už gyvenamojo namo komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, mokėjimo pranešimai pagrįstai buvo siunčiami turto buvimo vietos adresu.

Pareiškėjo vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimai bei įspėjimai dėl skolos, susidariusios nesumokėjus vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatų prasme yra individualus administracinis aktas. VAĮ 8 straipsnyje nustatyti reikalavimai individualiam administraciniam aktui aiškintini sistemiškai su kitomis šio įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatomis. Be kita ko, toks aiškinimo būdas padeda ne tik atskleisti jų ryšį su bendraisiais teisės ir gero viešojo administravimo principais.

Individualaus administracinio akto turinio reikalavimai glaudžiai sietini su viešojo administravimo veiklos teisėtumo principu. Netinkamai informavus atsakovus apie pareigą mokėti vietinę rinkliavą, buvo prarasta galimybė kreiptis su prašymu į pareiškėją dėl atleidimo nuo vietinės rinkliavos mokesčio norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka. Pažymi, kad formalizuota, t. y. norminė teisė, prasminga tada, kai įvairiais būdais teikia praktišką (gyvenimišką) naudą. Teisės nauda akivaizdi, kai laikomasi teisės aktuose įtvirtintų elgesio taisyklių.

Teisė naudingai įgyvendinama ir tada, kai laikomasi dispozicijos imperatyvios nuostatos atitinkamai veikti. Vadovaujantis ABTĮ 57, 79, 81, 86 straipsnių nuostatomis teismo priimamas dokumentas turi būti motyvuotas, t. y. turi būti nurodyti teisinio ir faktinio pobūdžio paaiškinimai, t. y. konstatuota, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba, kad jų nėra. Neišsamus ar nepakankamas bylos aplinkybių tyrimas gali būti vertinamas kaip proceso pažeidimas, sudarantis pagrindą teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti.

Teismas visiškai nepasisakė dėl pareiškėjų argumentų, taip pat nenustatė ir netyrė atsakovų nurodytų faktinių aplinkybių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo iš atsakovų A. V. ir J. V. už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. už nekilnojamojo turto objektą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini).

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl senaties termino taikymo pareiškėjo reikalavimui dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo, pagrįstai vadovavosi MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Kadangi pareiškėjo pareiškimas dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo teismui elektroninių ryšių priemonėmis buvo pateiktas 2015 m. birželio 19 d., todėl, vadovaujantis MAĮ 68 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui iš atsakovų priteistina vietinė rinkliava galėjo būti apskaičiuojama už einamuosius (2015 m.) ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo 2015 m. sausio 1 d., t. y. už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 27 d. sprendimu pareiškimą tenkino iš dalies ir UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centrui iš atsakovų priteisė po 80,42 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 20 d. Kitą skundo dalį atmetė. Teismas taip pat priteisė UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centrui iš atsakovų po 8,28 Eur teismo išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Atsakovai pateiktame apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovai pagal teisinį reguliavimą bei formuojamą administracinių teismų praktiką nepateko į „atliekų turėtojų“ sąvoką, todėl vietine rinkliava apmokestinti nepagrįstai. Atsakovų teigimu, jie ginčo nekilnojamąjį turtą tik valdė ir disponavo juo, bet nesinaudojo. Nesinaudojant minėtu turtu, nesusidaro ir atliekos, kurias reikėtų šalinti.

Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindų, įgalinančių priimti kitokį sprendimą nei Vilniaus apygardos administracinio teismo priimtas.

Pareiškėjas atsakovo pareigą mokėti ginčo rinkliavą kildina iš Druskininkų savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. T1-247 patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų. Druskininkų savivaldybės taryba 2008 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. T1-240 „Dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų pakeitimo“ papildė 2007 m. gruodžio 20 d. tarybos sprendimu Nr. T1-247 patvirtintus Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus. Druskininkų savivaldybės taryba 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. T1-279 „Dėl Druskininkų savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. T1-247 pakeitimo“ patvirtino naujos redakcijos Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus. Druskininkų savivaldybės taryba 2011 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. T1-57 Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus išdėstė nauja redakcija.

Remiantis sistemine Nuostatuose įtvirtintų normų analize, galima spręsti, kad aptariamą vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, turintys nekilnojamojo turto Druskininkų miesto savivaldybės teritorijoje, t. y. pagal bendrą taisyklę atliekų turėtojų pareiga mokėti ginčo vietinę rinkliavą siejama su savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu, disponavimu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, plėtodama ankstesnę praktiką, 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 dėl pareigos mokėti vietinę rinkliavą konstatavo, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka. LVAT akcentavo, jog nekilnojamuoju turtu disponuojantys, jį valdantys ar (ir) naudojantys asmenys paprastai atitinka „atliekų turėtojo“ sąvoką Atliekų tvarkymo įstatymo normų ir, atitinkamai, rinkliavos nuostatų prasme. Tačiau, jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – pvz., valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, akivaizdu, jog toks asmuo negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“ rinkliavos nuostatų prasme, nes jis neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų, kaip tai apibrėžiama minėtose Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatose.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, aptartą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, konstatuoja, kad atsakovai pateko į vietinės rinkliavos mokėtojų sąvoką norminio akto (Nuostatų) prasme. Tai, kad atsakovai gyvenamąją vietą yra deklaravę kitoje vietoje, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog ginčo turtu, esančiu adresu: (duomenys neskelbtini), nebuvo galima naudotis. Tikrinamu atveju atsakovai nepateikė jokių objektyvių duomenų (įrodymų), kurie leistų daryti išvadą, kad ginčo laikotarpiu jiems disponuojant ginčo nekilnojamuoju turtu jokių komunalinių atliekų nesusidarė (negalėjo susidaryti), jog tokios atliekos nepateko (negalėjo patekti) į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą. Todėl, remiantis pateiktomis teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis, sutiktina, kad atsakovai ginčo laikotarpiu pagrįstai pripažinti „atliekų turėtojais“ paminėtų Nuostatų prasme (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.) ir apmokestinti vietine rinkliava.

Atsakovai, prašydami naikinti skundžiamą teismo sprendimą, apeliuoja ir į netinkamą informavimą apie mokėtiną rinkliavą, tačiau įvardytos aplinkybės nedaro įtakos priimtinam galutiniam procesiniam sprendimui. Tikrinamoje administracinėje byloje nėra ginčo dėl atsakovams priklausančio nekilnojamojo turto, todėl, pagal galiojusį reguliavimą, atsakovai, kaip minėta, patenka į vietinės rinkliavos mokėtojų sąvoką, kas ir nulemia pareigą sumokėti aptariamą vietinę rinkliavą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus aiškino ir taikė teisingai, bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovų A. V. ir J. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius

Dalia Višinskienė