2c320a13-cbbb-4c06-88c3-170eb8fa7e2e · Vilniaus apygardos teismas

Civilinė byla Nr     Civilinė byla Nr. e2A-2247-232/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-31041-2014-5 Procesinio sprendimo kategorija: 11.9.10; 15.3; ; 121 (S)                                                                                                                                                                                                                            VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I S                                              LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2015 m. liepos 16 d.    Vilnius          Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Liudos Uckienės,teisėjų Jadvygos Mardosevič, RÅ«tos Veniulytės-JankÅ«nienės,teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo atsakovo VÅ¡Ä® „Centrinė projektų valdymo agentÅ«ra“ apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovės E. S. ieÅ¡kinį atsakovui VÅ¡Ä® „Centrinė projektų valdymo agentÅ«ra“ dėl atleidimo iÅ¡ darbo pripažinimo neteisėtu, darbo sutarties pripažinimo neterminuota, grÄ Å¾inimo į darbÄ , kompensacijos už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ priteisimo.         Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ ,                                                     NUSTATĖ:

         I.GINČO ESMĖ.          IeÅ¡kovė E. S. kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydama pripažinti 2010-06-14 su atsakovu sudarytÄ darbo sutartį Nr. 2010/10-58 neterminuota, pripažinti negaliojančiais 2014-08-11 VÅ¡Ä® „Centrinė projektų valdymo agentÅ«ra“ (toliau tekste CPVA) direktorės įsakymÄ â€žDėl darbo sutarties su E. S. nutraukimo“ Nr. 2014/11-263 ir jo pagrindu ieÅ¡kovės 2014-08-11 atleidimÄ iÅ¡ darbo, grÄ Å¾inti ieÅ¡kovę į darbÄ , priteisti vidutinio darbo užmokesčio dydžio piniginę kompensacijÄ už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ .

Nurodė, kad 2010-06-14 su VÅ¡Ä® „Centrinė projektų valdymo agentÅ«ra“ (toliau - CPVA arba AgentÅ«ra) sudarė terminuotÄ darbo sutartį iki 2013-12-31, pagal kuriÄ buvo priimta dirbti projektų vadove. IeÅ¡kovė buvo atsakinga už Europos SÄ jungos struktÅ«rinės paramos programos priemonių ir projektų administravimÄ , t.y. turėjo vykdyti projektų paraiÅ¡kų vertinimÄ , finansavimo administravimo sutarčių pasiraÅ¡ymÄ , projektų veiklų įgyvendinimo priežiÅ«rÄ ir pan.. 2012-06-15 ieÅ¡kovei buvo suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos, nuo 2012-10-19 - vaiko priežiÅ«ros iki 2 metų atostogos.

IeÅ¡kovei grįžus į darbÄ po minėtų atostogų, darbo sutartis su ja 2014-08-11 buvo nutraukta pagal darbo kodekso (toliau tekste DK) 126 straipsnio 1 dalį bei AgentÅ«ros įstatų 40.4 punktÄ (suėjus darbo sutarties terminui). IeÅ¡kovės teigimu, projekto vadovo pareigoms atlikti negalima buvo sudarinėti terminuotos sutarties, kadangi Å¡is darbas buvo nuolatinio pobÅ«džio, todėl atsakovas, sudarydamas su ja terminuotÄ darbo sutartį, pažeidė DK 109 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kas sÄ lygojo ir neteisėtÄ darbo sutarties nutraukimÄ . Be to, ieÅ¡kovės nuomone, ji ir dar du įstaigos darbuotojai buvo diskriminuojami dėl to, kad turi mažamečių vaikų ir jiems pirmoje vietoje yra Å¡eima, o tik paskiau darbas, nes tik su jais sudarytos terminuotos darbo sutartys nebuvo pratęstos.Atsakovas su ieÅ¡kiniu nesutiko, prašė jį atmesti.

Nurodė, kad CPVA yra vieÅ¡oji įstaiga, valstybės įsteigta tikslu tenkinti vieÅ¡uosius interesus ir siekti: programoms ir projektams, finansuojamiems Europos SÄ jungos, tarptautinių institucijų, valstybės ir kitomis lėšomis, skirtų lėšų panaudojimo pagrįstumo patikimumo; valstybės biudžeto lėšų racionalaus panaudojimo, tobulinant viešųjų pirkimų įgyvendinimÄ ; vieÅ¡ojo administravimo sistemos tobulinimo, vystant tarptautinį bendradarbiavimÄ . Viena iÅ¡ atsakovo veiklos sričių yra programų ir projektų, finansuojamų iÅ¡ Europos SÄ jungos, tarptautinių institucijų, valstybės ir kitų lėšų, administravimas.

Atsakovas pabrėžė, kad jo administruojamos programos ir projektai yra terminuoti, kadangi jų įgyvendinimo terminus nustato Europos SÄ jungos, kitų Å¡alių donorų institucijos bei Lietuvos teisės aktai, atskirų programų įgyvendinimo funkcijos priskiriamos atskirais teisės aktais ir skirtingais laikotarpiais, todėl atskirų programų įgyvendinimui reikalingų resursų poreikiai yra cikliÅ¡ki ir ženkliai svyruojantys tiek laike tiek apimtyse. Atsakovo teigimu, vadovaujantis Vyriausybės 2007 12 19 nutarimu Nr. 1443 patvirtintų Projektų administravimo ir finansavimo taisyklėmis, su nagrinėjamu ginču susijusios 2007–2013 m.

Europos SÄ jungos paramos panaudojimo projektų sutartys galėjo bÅ«ti sudaromos tik iki 2013 m. gruodžio 31 dienos. Be to, kiekvienÄ atsakovo administruojamÄ projektÄ sudaro atskiri procesai (etapai), kiekvienas iÅ¡ jų susijęs su skirtingu darbo krÅ«viu bei skirtingu žmogiÅ¡kųjų iÅ¡teklių poreikiu, todėl pradėdamas administruoti konkrečius programos projektus, atsakovas iÅ¡ anksto privalo planuoti ir planuoja savo veiklÄ bei žmogiÅ¡kųjų iÅ¡teklių poreikį konkrečios programos administravimo laikotarpiui – numato darbuotojams teksiantį darbo krÅ«vį, kuris sÄ lygoja darbuotojų skaičių konkrečiu programos projektų įgyvendinimo laikotarpiu.

Jei pagal teksiantį darbo krÅ«vį nepakanka pagal neterminuotas darbo sutartis dirbančių darbuotojų, atsakovas papildomus konkrečiam laikotarpiui darbuotojus priima pagal terminuotas darbo sutartis, nes papildomo darbo krÅ«vio termino pabaiga bÅ«na aiÅ¡ki. Tokiu pat principu atsakovas vadovavosi ir priimdamas ieÅ¡kovę į darbÄ pagal terminuotÄ darbo sutartį. IeÅ¡kovės teiginys, kad ji dirbo nuolatinio pobÅ«džio darbÄ , yra nepagrįstas. Atsakovo nuomone, sprendžiant ginÄÄ Å¡ioje byloje taip pat atsižvelgtina ir į vieÅ¡Ä interesÄ , kurį atsakovas, bÅ«damas valstybės įsteigta įstaiga, vykdanti valstybės funkcijas, privalo užtikrinti, Å¡iuo atveju vieÅ¡asis interesas laikytinas svarbesniu nei ieÅ¡kovės privatus interesas, o esant sudarytai neterminuotai darbo sutarčiai, pasibaigus laikinam padidėjusio darbo krÅ«vio laikotarpiui ir papildomų darbuotojų poreikiui, atsakovas negalėtų darbuotojai suteikti darbo, bet privalėtų mokėti darbo užmokestį, kas neabejotinai bÅ«tų traktuojama kaip vieÅ¡o intereso pažeidimas.

Nepagrįsti ieÅ¡kovės teiginiai dėl jos ir kitų buvusių atsakovo darbuotojų diskriminavimo. Jokių imperatyvų jų atžvilgiu darbdavys nepažeidė, o įstatymų leidėjas nenumato pirmumo teisės likti darbe darbuotojams, kurie dirbo pagal terminuotÄ darbo sutartį, tokiai sutarčiai pasibaigus. Taip pat atsakovas nurodė, kad, jo nuomone, byla dalyje dėl reikalavimų su ja sudarytÄ terminuotÄ darbo sutartį pripažinti neterminuota nutrauktina, kadangi ieÅ¡kovė nuo 2010-06-14 žinodama apie šį tariamÄ jos teisių pažeidimÄ , nesilaikė ginčo iÅ¡ankstinio sprendimo ne teisme tvarkos ir Å¡ia tvarka jau negali pasinaudoti.

   II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI            Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 3 d. sprendimu ieÅ¡kinį patenkino. Pripažino ieÅ¡kovės E. S. su atsakovu VÅ¡Ä® „Centrinė projektų valdymo agentÅ«ra“ 2010-06-14 sudarytÄ darbo sutartį Nr. 2010/10-58 neterminuota; pripažino negaliojančiu ir panaikino 2014-08-11 VÅ¡Ä® „Centrinė projektų valdymo agentÅ«ra“ direktorės įsakymÄ â€žDėl darbo sutarties su E. S. nutraukimo“ Nr. 2014/11-263; grÄ Å¾ino ieÅ¡kovę E. S. į darbÄ VÅ¡Ä® „Centrinė projektų valdymo agentÅ«ra“ projektų vadovės pareigoms; priteisė ieÅ¡kovei E. S. iÅ¡ atsakovo VÅ¡Ä® „Centrinė projektų valdymo agentÅ«ra“ 6 393,69 Eur (neatskaičius mokesčių) piniginę kompensacijÄ už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ nuo jos atleidimo iÅ¡ darbo dienos (2014-08-11) iki Å¡io teismo sprendimo priėmimo dienos, bei po 52,41 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinio dienos darbo užmokesčio už kiekvienÄ darbo dienÄ , esant 5 darbo dienų savaitei, nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki jo visiÅ¡ko įvykdymo.

Teismas įvertinęs ginčo faktines aplinkybes ir byloje esančius raÅ¡ytinius įrodymus, Å¡alių paaiÅ¡kinimus, padarė iÅ¡vadÄ , kad su ieÅ¡kove 2010-06-14 sudaryta darbo sutartis Nr. 2010/10-58 pagal sulygto atlikti darbo pobÅ«dį bei atsakovo vykdomos veikos tęstinį pobÅ«dį negalėjo bÅ«ti terminuota. Atsakovas nuolatiniam darbui sudarydamas terminuotÄ sutartį nebuvo pakankamai sÄ Å¾iningas, veikė pažeisdamas DK 109 straipsnio 2 dalies nuostatas, kas sÄ lygojo ir neteisėtÄ darbo sutarties nutraukimÄ dėl suėjusio darbo sutarties termino, ieÅ¡kovės diskriminavimÄ .

Kadangi kitų pagrindų darbo sutarties nutraukimui atsakovas nenurodė, teismas sprendė, kad ir pats ieÅ¡kovės atleidimas iÅ¡ darbo atliktas be pakankamo teisinio pagrindo, negali bÅ«ti laikomas teisėtu. Teismas pripažino nepagrįstu ir naikintinu lokalinį teisės aktÄ , kurio pagrindu ieÅ¡kovė buvo atleista iÅ¡ atsakovo projektų vadovės pareigų pasibaigus darbo sutarties terminu. Teismo nuomone, atsakovas savo veikloje praktikuodamas terminuotų darbo sutarčių, faktiÅ¡kai ilgesniam nei 1 metų laikui esant konkursinėms sÄ lygoms, pasiraÅ¡ymÄ , elgiasi nepakankamai sÄ Å¾iningai, nes tokiu bÅ«du sÄ moningai mėgina iÅ¡vengti galimų iÅ¡eitinių kompensacijų darbuotojams mokėjimo, siekia tam tikros ekonominės naudos, sudaro pagrindÄ manipuliuoti darbo rinka ir darbo teisinių santykių valstybinėje įstaigoje stabilumu, darbuotojų interesais ir jų teisėtais lÅ«kesčiais.

Bylos nagrinėjimo eigoje teismas nenustatė ekonominių, technologinių, organizacinių ar panaÅ¡ių priežasčių, dėl kurių ieÅ¡kovė negalėtų bÅ«ti grÄ Å¾inta į darbÄ , manyti, jog jai gali bÅ«ti sudarytos itin nepalankios sÄ lygos dirbti, teismas taip pat neturėjo pagrindo, nes atsakovas pripažino, kad ji dirbo gerai, yra įgijusi pakankamos patirties Å¡iam darbui. Todėl ieÅ¡kovės reikalavimÄ grÄ Å¾inti jÄ Ä¯ darbÄ Ä® CPVA tenkintino. Vadovaudamasis DK 300 straipsnio 3 dalies nuostatomis bei atsižvelgdamas į kasacinio teismo praktikÄ , teismas ieÅ¡kovei iÅ¡ atsakovo priteisė 22 076,15 Lt (6393,69 Eur) (19 000 Lt + 3076,15 Lt už 5 mėn. ir 17 d.d.) vidutinio darbo užmokesčio už visÄ priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ nuo atleidimo iÅ¡ darbo dienos iki Å¡io teismo sprendimo priėmimo dienos bei po 180,95 Lt (52,41 Eur) vidutinio dienos darbo užmokesčio už kiekvienÄ darbo dienÄ nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki jo visiÅ¡ko įvykdymo.

          III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Ä® JÄ® ARGUMENTAI.          Atsakovas VÅ¡Ä® “CPVA apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-02-03 sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ , ieÅ¡kinį atmesti visiÅ¡kai; priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas. Nurodė, kad ieÅ¡kovės atliekamas darbas buvo laikinas (nenuolatinis) sÄ lygotas objektyvių aplinkybių visumos: atsakovo veiklos apimtis sÄ lygoja konkrečios programos, kurios yra laikinos ir priskiriamos atsakovui administruoti atskirais teisės aktais, juose nustatytais konkrečiais skirtingais laikotarpiais ir apimtimis. 2009-2010 m. laikotarpiu (kuomet buvo suplanuoti terminuoti etatai; ieÅ¡kovė pagal terminuotÄ darbo sutartį priimta 2010-06-14) vyko ženklÅ«s atsakovo veiklos pokyčiai StruktÅ«rinės paramos administravime.

Lyginant BPD 2004-2006 finansinę perspektyvÄ ir 2007-2013 finansinę perspektyvÄ atsakovo administravimo apimtys iÅ¡augo daugiau nei 6 kartus (nuo ~1 mlrd. iki daugiau nei 6 mlrd. litų). Todėl, ieÅ¡kovės priėmimo į darbÄ metu (2010-06-14) buvo akivaizdus padidėjusios darbo jėgos poreikis (planuojamo ir faktinio darbo apimties padidėjimo) konkrečiam laikotarpiui - iki 2013-12-31. Dėl laikino darbų apimties iÅ¡augimo (planuojamo administruojamų projektų VUPPS skyriuje pagal 2007-2013 ES struktÅ«rinės paramos programas skaičiaus padidėjimo 2010-2013 m.) ir planuojamo apimties sumažėjimo 2014-2015 m. (2007-2013 m.

ES struktūrinės paramos projektai turi būti baigti įgyvendinti 2015 m.) buvo sudaryta ieškovės terminuota darbo sutartis. Darbo sutarties terminas buvo nulemtas ne subjektyvių sutarties šalių vertinimo ar norų, tačiau objektyvių aplinkybių - planuojamo ir faktinio darbo apimties padidėjimo 2010-2013 m. Apeliantas pažymėjo, jog bendras darbuotojų skaičius bendrovėje gali didėti ar mažėti, tačiau tai neatspindi konkrečios pareigybės darbuotojų funkcijų nuolatinumo ar laikinumo, darbo krūvio apimties didėjimo/mažėjimo.

Bendras etatų skaičius 2014-08-11 dienai (ieÅ¡kovės atleidimo iÅ¡ pareigų diena) buvo sumažėjęs 10 terminuotų etatų (nuo buvusio 114 terminuotų etatų iki 104 terminuotų etatų), todėl teismo teiginiai, kad bendras patvirtintų etatų skaičius nuosekliai didėjo neteisingas ir nepagrįstas byloje esančiais duomenimis. IeÅ¡kovės pareigos, projektų vadovo, nepriskiriamos nei vienai iÅ¡ kategorijų, kuri numatyta konkursinių pareigų sÄ raÅ¡e, todėl teismo teiginiai, kad yra konkursinės sÄ lygos, ar negalimas terminuotų sutarčių sudarymas ilgesniam nei metų laikotarpiui, yra nepagrįsti bei neteisingi.

IeÅ¡kovei ieÅ¡kant darbo skelbime buvo aiÅ¡kiai nurodyta, kad siÅ«lomas darbas bÅ«tų pagal terminuotÄ darbo sutartį. Taigi, ieÅ¡kovė dar prieÅ¡ pradėdama dirbti turėjo aiÅ¡kiai suprasti ir suprato, kad siÅ«loma sudaryti terminuotÄ darbo sutartį. IeÅ¡kovė dirbdama daugiau kaip dvejus metus turėjo pakankamai laiko susipažinti su darbo pobÅ«džiu, ir manydama, kad jos teisės ir interesai esÄ pažeidžiami sudarius terminuotÄ sutartį privalėjo kreiptis į darbo ginčus nagrinėjančius organus, praÅ¡ydama pripažinti darbo sutartį neterminuota.

IeÅ¡kovė tokių veiksmų neatliko. Be to ieÅ¡kovė nesikreipdama į darbo ginčo komisijÄ praleido terminÄ skųsti darbdavio sprendimÄ . Aplinkybės, kad su kai kuriais darbuotojais buvo pratęstos sudarytos darbo sutartys dėl objektyvių priežasčių, nesuponuoja (-o) prielaidos, kad ir su ieÅ¡kove jos darbo sutartis bus pratęsta. Atsakovas pažymėjo, kad niekada nediskriminavo ieÅ¡kovės nei Å¡eimyniniu nei jokiu kitu pagrindu, tiek priimant į darbÄ , sprendžiant dėl darbuotojos darbo sÄ lygų, darbo sutarties nutraukimo buvo taikomi vienodi kriterijai ir vienodos sÄ lygos.

IeÅ¡kovei buvo taikomos ne mažiau palankios sÄ lygos, negu panaÅ¡iomis aplinkybėmis yra, buvo ar bÅ«tų taikomos kitam asmeniui. Kadangi darbuotojų reikėjo konkrečiu duotuoju metu (o ne po metų ar dviejų), darbo sutartys buvo pratęstos su tais darbuotojais, kurie konkrečiu metu galėjo tęsti darbus, ieÅ¡kovė tuo metu buvo vaiko priežiÅ«ros atostogose, t.y. konkrečiu metu negalėjo iÅ¡ karto pradėti dirbti ir padėti administruoti esamus projektus, todėl jos darbo sutartis, sumažėjus darbų apimčiai nebuvo pratęsta.

Be to, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas nediskriminuoja ieÅ¡kovės (ar kitų darbuotojų) dėl Å¡eimyninės padėties (vaikų turėjimo): pagal darbuotojų, buvusių tėvystės ir atostogose vaikui prižiÅ«rėti, skaičius, iÅ¡ viso tėvystės ir atostogose vaikui prižiÅ«rėti 2012-2014 m. buvo 90 asmenų, iÅ¡ jų 44 Å¡iuo metu dirba pas atsakovÄ , 28 yra atostogose vaikui prižiÅ«rėti, 1 tėvystės atostogose, 17 nutraukė darbo sutartis (iÅ¡ jų 10 atleista darbuotojo pareiÅ¡kimu, 3 Å¡alių susitarimu, 4 suėjus darbo sutarties terminui).

Atsakovas mano, kad ieÅ¡kovė iÅ¡ pareigų atleista teisėtai, suėjus darbo sutarties terminui, todėl vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikÅ¡tÄ apskritai neturėtų bÅ«ti priteisiamas (DK 300 straipsnio 3 dalis).         IeÅ¡kovė E. S. atsiliepimu prašė atsakovo VÅ¡Ä® Centrinės projektų valdymo agentÅ«ros apeliacinį skundÄ atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-02-03 sprendimÄ palikti nepakeistÄ . IeÅ¡kovė nesutiko su atsakovo argumentais, jog ginčo atveju galėjo bÅ«ti sudaryta neterminuota darbo sutartis.

Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau tekste LAT arba kasacinis teismas) praktikoje laikomasi nuostatos, kad kai kyla ginčas dėl to, ar darbas, kurį dirbti sudaryta darbo sutartis, laikytinas nuolatiniu ar laikinu, Å¡is ginčas turi bÅ«ti sprendžiamas ne pagal subjektyvius Å¡alių vertinimus ar Å¡alių susitarimÄ laikyti darbo sutartį terminuota, o pagal atliekamo darbo pobÅ«dį. Bendriausia prasme darbas nėra nuolatinis, kai jo poreikis yra objektyvia apribotas laiko. Å iuo atveju atsakovas nustatydamas darbo sutarties terminÄ su ieÅ¡kove sudarytoje darbo sutartyje pasirinko programų ir projektų administravimo procedÅ«ras ir tvarkÄ nustatančiame teisės akte nurodytÄ vienÄ iÅ¡ terminų – datÄ , kuria nustatomas terminas projektų finansavimo ir administravimo sutartims pasiraÅ¡yti, tačiau visiÅ¡kai nevertino pačių projektų trukmės po to, kai pasiraÅ¡oma projektų finansavimo ir administravimo sutartis, ir nevertino tos aplinkybės, kad didžiausias darbo krÅ«vis bÅ«na bÅ«tent tuomet, kai pasiraÅ¡oma projekto finansavimo ir administravimo sutartis.

Terminuotos darbo sutarties sudarymas turi bÅ«ti pagrindžiamas objektyvia aplinkybe patenkinti laikinai padidėjusį darbo jėgos poreikį. IeÅ¡kovės teigimu, padidėjusį darbo jėgos poreikį gali lemti laikinas darbų apimties iÅ¡augimas, virÅ¡ijantis įmonei įprastÄ darbų apimtį. Å iuo atveju negalima teigti, kad 2007-2013 metų struktÅ«rinės paramos administravimo laikotarpiu kažkuri dalis, subjektyviai atsakovo nurodyta 2010-2013 m. laikotarpis, yra virÅ¡ijantis atsakovui nustatytÄ darbo krÅ«vį, kadangi programos laikotarpiu jau buvo žinoma, kad Å¡i programa yra trunkanti septynerius metus ir jos įgyvendinimo metu reikalinga įsisavinti tam tikrÄ skiriamų lėšų sumÄ .

Be to, terminuotų darbų sutarčių sudarymas negali bÅ«ti pateisinamas ekonominiu naudingumu darbdaviui. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti laikinÄ darbo pobÅ«dį ir sudaryti terminuotÄ darbo sutartį tais atvejais, kai darbdavys tiesiog negali tiksliai prognozuoti, kokia bus darbų apimtis ir kiek darbuotojų reikės ateityje. Terminuotų sutarčių sudarymas tokiais atvejais reikÅ¡tų darbdavio apsidraudimÄ , siekį iÅ¡engti galimo darbuotojų atleidimo darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės. IeÅ¡kovės teigimu, atsakovas supranta kuo skiriasi nuolatinis ir nenuolatinis darbas, taip pat supranta, jog piktnaudžiavo savo kaip darbdavio teisėmis, nes su projektų vadovais, atliekančiais atsakovui teisės aktais pavestas funkcijas, atsakovas nuo 2004 m. rudens sudarytas terminuotas darbo sutartis pakeitė į neterminuotas.

Pažymėjo, jog ieÅ¡kovė apie tai, kad atsakovas ieÅ¡ko projektų vadovų sužinojo iÅ¡ skelbimo, kuris buvo paskelbtas internetinio dienraščio skelbimų portale t.y. cv.t., o ne paties atsakovo interneto svetainėje, todėl nežinojo, jog planuojama sudaryti terminuotÄ darbo sutartį. Su prie apeliacinio skundo pateikiama atrankos ataskaita ieÅ¡kovė ankščiau nėra buvusi supažindinta. IeÅ¡kovės teigimu, ji per darbo sutarties galiojimo laikotarpį neturėjo pagrindo manyti, kad sudaryta darbo sutartis bus nepratęsta ar nepakeista, kadangi nebuvo nusiskundimų atliekamu darbu, kolegų darbo sutartys buvo pratęsiamos ar tapdavo neterminuotomis, todėl tikėjosi dirbti pas darbdavį ir toliau.

Pažymėjo, jog VUPP skyriuje, kuriame dirbo ieÅ¡kovė, darbo sutartys nebuvo pratęstos dar su dvejais darbuotojais, visus Å¡iuos asmenis vienijo ta aplinkybė, jog vis trys darbuotojai per patį darbų pikÄ išėjo vaikų priežiÅ«ros atostogų. IeÅ¡kovės teigimu minėta aplinkybė lėmė darbdavio apsisprendimÄ nepratęsti sutarčių ir tai vertinama, kaip diskriminacija. Pirmosios instancijos teismas teisėtai apskaičiavo vidutinį darbo užmokestį ir jį priteisė atsakovui už neteisėtÄ priverstinę pravaikÅ¡tÄ , neiÅ¡skaičiuodamas gautos nedarbo draudimo iÅ¡mokos.

IeÅ¡kovės gautos nedarbo draudimo iÅ¡mokos nėra iÅ¡skaičiuojamos iÅ¡ priteistinų sumÄ , kadangi nedarbo draudimo iÅ¡moka mokama ne iÅ¡ darbdavio lėšų, o iÅ¡ valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų ir nėra susijusi su darbo pajamomis. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti vidutinio darbo užmokesčio dydžio už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ kompensacijÄ , siekiant įvykdyti socialinį teisingumÄ , yra pagrįstas ir teisėtas.          IV.APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI          Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytus argumentus, iÅ¡skyrus įstatyme nurodytas iÅ¡imtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).          Byloje nustatytos tokios faktinės bylos aplinkybės. 2010-06-14 Å¡alys sudarė terminuotÄ darbo sutartį Nr. 2010/10-58, pagal kuriÄ ieÅ¡kovė buvo priimta į StruktÅ«rinės paramos departamento Vietinės ir urbanistinės veiklos skyriaus projektų vadovės pareigas terminuotai, iki 2013-12-31.

Darbo sutartyje  nustatytas trijų mėnesių iÅ¡bandymo terminas darbdavio iniciatyva, 40 darbo valandų darbo savaitės trukmė, 3000 Lt/mėn. darbo užmokestis, mokamas du kartus per mėnesį. Pasibaigus iÅ¡bandymo laikotarpiui, ieÅ¡kovės darbo užmokestis buvo pakeltas iki 3 800 Lt/mėn., kitos darbo sutarties sÄ lygos liko nepakeistos. IeÅ¡kovė nurodė, o atsakovas neginčijo, kad 2012-06-15 jai buvo suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos. Ä® bylÄ pateikta gimimo liudijimo kopija patvirtina, kad 2012-08-09 ieÅ¡kovei gimė duktė.

Pagal byloje pateiktus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau tekste VSDFV) duomenis už aktualų ginčui laikotarpį nuo 2012-10-19 iki 2014-08-09 ieÅ¡kovei buvo suteiktos vaiko priežiÅ«ros iki 2 metų atostogos. VSDFV duomenys taip pat patvirtina, kad ieÅ¡kovė dirbo pas atsakovÄ nuo 2010 06 14 iki 2014 08 11, o nuo 2014 08 12 iki 2015 08 09 ji drausta kaip asmuo auginantis vaikÄ iki trejų metų. IÅ¡ 2014-08-11 įsakymo dėl darbo sutarties nutraukimo Nr. 2014/11-263 turinio matyti, kad ieÅ¡kovei grįžus po vaiko priežiÅ«ros atostogų, darbo sutartis su ja nutraukta vadovaujantis DK 126 straipsnio 1 dalimi AgentÅ«ros įstatų 40.4 punktu suėjus terminui.         DK 109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminuota darbo sutartis gali bÅ«ti sudaroma tam tikram laikui arba tam tikrų darbų atlikimo laikui, bet ne ilgiau kaip penkeriems metams.

Minėto straipsnio 2 dalyje suformuluotas imperatyvus draudimas nurodant jog neleidžiama sudaryti terminuotos darbo sutarties, jeigu darbas yra nuolatinio pobÅ«džio, iÅ¡skyrus atvejus, kai tai nustato įstatymai ar kolektyvinės sutartys arba kai darbuotojas priimamas į naujai steigiamÄ darbo vietÄ . Be to terminuotas darbo sutartis nuolatinio pobÅ«džio darbui galima sudaryti tik po įstatymo Nr. XI-927 įsigaliojimo įsteigtoms naujoms darbo vietoms. Naujai įsteigtomis darbo vietomis nelaikomos tokios darbo vietos, kurios po įstatymo Nr. XI-927 įsigaliojimo steigiamos tokiam pačiam darbui atlikti panaikinant buvusias darbo vietas.

DK 109 straipsnio 4 dalyje nustatyta pareiga darbdaviui informuoti darbuotojus, dirbančius pagal terminuotÄ darbo sutartį, apie laisvas darbo vietas ir užtikrinti, kad jie turėtų tokias pat galimybes įsidarbinti nuolatiniam darbui kaip ir kiti asmenys.               Remiantis DK 110 straipsnio 1 dalyje nustatytÄ reguliavimu darbo sutarties terminas gali bÅ«ti nustatomas iki tam tikros kalendorinės datos arba iki tam tikrų aplinkybių atsiradimo, pasikeitimo arba pasibaigimo.           Sudarant bet kurios rÅ«Å¡ies darbo sutartį turi bÅ«ti sulygta dėl bÅ«tinųjų darbo sutarties sÄ lygų (darbovietės, darbo funkcijų, darbo apmokėjimo sÄ lygų), o sudarant terminuotÄ darbo sutartį inter alia – ir dėl jos termino ( DK 95 straipsnio 1–3 dalys).

Lietuvos Aukščiausiojo teismo (toliau tekste LAT arba kasacinis teismas) praktikoje ne kartÄ akcentuota, kad, nepaisant nurodytose normose įtvirtintos dirbančių pagal terminuotas darbo sutartis asmenų apsaugos, darbo sutartis reglamentuojančių teisės normų analizė leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad terminuotos darbo sutarties sudarymas, palyginti su neterminuota darbo sutartimi, tam tikra prasme sumažina darbuotojo subjektinių teisių apimtį (pavyzdžiui, suėjus darbo sutarties terminui, darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį ir atleisti darbuotojÄ , neįspėjęs apie atleidimÄ iÅ¡ darbo ir nemokėdamas jam iÅ¡eitinės iÅ¡mokos ( DK 126 straipsnio 1 dalis).

Kita vertus, terminuota darbo sutartis tam tikrais atvejais apriboja ir darbdavio teises (pavyzdžiui, nutraukti terminuotÄ darbo sutartį iki jos termino pabaigos darbdavys gali tik ypatingais atvejais ( DK 129 straipsnio 5 dalis) (LAT 2014 12 23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2014; 2009 11 10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2009). Vis dėlto sudaryti terminuotÄ darbo sutartį paprastai yra naudingiau darbdaviui, darbuotojo teisės ir interesai, esant terminuotai darbo sutarčiai, tampa labiau pažeidžiami (jiems mažiau garantuojamas darbo santykių bei jų pagrindu gaunamų pajamų pastovumas, iÅ¡lieka neapibrėžtumas dėl galimo darbo santykių tęstinumo Å¡ioje darbovietėje bei rÅ«pestis dėl naujos darbo vietos paieÅ¡kos).

Taigi, kaip ne kartÄ konstatuota teismų praktikoje, neterminuotos darbo sutartys labiau atitinka darbuotojo ir darbdavio interesų pusiausvyrÄ , taip pat geriau užtikrina ir vieÅ¡Ä jį interesÄ (LAT 2006 01 30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-74/2006; 2009 11 10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2009). Dėl to įstatymų leidėjas nustatė terminuotų darbo sutarčių sudarymo ribojimus: neleidžiama sudaryti terminuotos darbo sutarties, jeigu darbas yra nuolatinio pobÅ«džio, iÅ¡skyrus atvejus, kai tai nustato įstatymai ar kolektyvinės sutartys arba kai darbuotojas priimamas į naujai steigiamÄ darbo vietÄ ( DK 109 straipsnio 2 dalies redakcija su 2010 m. birželio 22 d.

įstatymo Nr. XI-927 ir 2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2194 pakeitimais, galiojusi darbo sutarties su ieÅ¡kove sudarymo metu). Kasacinėje jurisprudencijoje konstatuota, kad tokio terminuotos darbo sutarties instituto teisinio reglamentavimo tikslas, be kita ko, – apsaugoti darbuotojÄ nuo jam nepalankios terminuotos darbo sutarties sudarymo ir užkirsti keliÄ galimam darbdavio, kuriam terminuotos darbo sutarties sudarymas yra palankesnis, piktnaudžiavimui savo padėtimi bei terminuotos darbo sutarties institutu (LAT 2014 06 20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2014).

Pirmiau nurodyta norma reiÅ¡kia, kad darbdaviui draudžiama pasiÅ«lyti darbuotojui sudaryti terminuotÄ darbo sutartį darbui, kuris pagal savo esmę yra nuolatinio pobÅ«džio, o kolektyvinė sutartis ar įstatymai (pvz., DK 109 straipsnio 3 dalyje tokia iÅ¡imtis įtvirtinta renkamiems ir renkamų organų skiriamiems darbuotojams, 101 straipsnio 3 dalyje – iki konkurso priimamiems į pareigas, įtrauktas į konkursinių pareigų sÄ raÅ¡Ä , Ä®monių bankroto įstatymo 19 straipsnio 4 dalyje – darbuotojams, priimamiems dirbti įmonės bankroto proceso metu, Diplomatinės tarnybos įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje – diplomatinių įstaigų ar konsulinių įstaigų darbuotojams, nesantiems valstybės tarnautojais, ir kt.) nenumato galimybės sudaryti tokiÄ sutartį, ir kai darbuotojas nėra priimamas į naujai įsteigtÄ darbo vietÄ .

Taigi darbdavio ir darbuotojo suderintos valios dėl terminuotos darbo sutarties nepakanka, bÅ«tini ir įstatyme nustatyti pagrindai tokiai sutarčiai sudaryti. Terminuotos darbo sutarties sudarymas, kai tam nėra teisinio pagrindo, pažeidžia darbuotojo teises. Todėl nustačius, kad terminuota darbo sutartis sudaryta pažeidžiant darbo įstatymus, darbuotojo teisės turi bÅ«ti ginamos. Kilus ginčui dėl darbo sutarties termino sÄ lygos teisėtumo, pareiga įrodinėti, kad darbas nėra nuolatinio pobÅ«džio, tenka darbdaviui (2006 0130 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-74/2006; 2009 11 10 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2009).

        Atsakovas terminuotos sutarties sudarymÄ grindė bÅ«tent nenuolatiniu darbo, į kurį buvo priimta ieÅ¡kovė pobÅ«džiu. Pasisakydamas dėl kriterijų, pagal kuriuos sprendžiama, ar darbas yra nuolatinio pobÅ«džio kasacinis teismas (LAT 2009-11-10 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2009) yra nurodęs jog darbo sutarties terminas gali bÅ«ti nustatomas: iki tam tikros kalendorinės datos arba iki tam tikrų aplinkybių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo (pvz., iki tol, kol bus atliktas tam tikras darbas; kol kitas darbuotojas grįš iÅ¡ tikslinių atostogų).

Å iuo atveju iÅ¡ darbo sutarties turinio matyti, kad terminuota sutartis sudaryta iki konkrečios datos 2013 12 31 neįvardijant jokių kitų priežasčių. Darbdavio teigimu, tokio termino nustatymÄ sÄ lygojo tai, kad Vyriausybės 2007 12 19 nutarimu Nr. 1443 patvirtintų Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių 109 punktas numatė jog su nagrinėjamu ginču susijusios 2007–2013 m. Europos SÄ jungos paramos panaudojimo projektų sutartys galėjo bÅ«ti sudaromos iki 2013 12 31 ir kad Å¡is faktas ieÅ¡kovei buvo žinomas.

Taigi iš vienos pusės atsakovas teigia jog terminuota darbo sutartis su ieškove ir kitais darbuotojais buvo sudaryta minėtų sutarčių sudarymo laikui arba kitaip sakant atlikti darbus susijusius su minėtų sutarčių sudarymu iš kitos pusės darbo sutartis sudaryta ne tam tikriems darbams atlikti, bet iki tam tikro apibrėžto termino. Tuo tarpu kasacinis teismas (2014-01-10 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2014) yra pažymėjęs, kad jei tam tikros DK normos yra imperatyvios, jos negali būti aiškinamos taip, kad būtų paneigiamas šių normų privalomumas ir vieno ar kito darbo teisės subjekto naudai iškraipomas imperatyviųjų teisės normų turinys.

                Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad atsakovo teigimu, projekto vadovo darbo, į kurį buvo priimta ieškovė, teminuotumas tiesiogiai sietinas ne tiek su atsakovo administruojamomis programomis, kiek su darbuotojų darbo krūviu konkrečiu programos projektų administravimo laikotarpiu. Jei būna tam tikru laikotarpiu didesnis darbo krūvis, atsakovas viešai skelbia apie papildomų darbuotojų būtinybę ir tokioje darbuotojų atrankoje gali dalyvauti ir buvę darbuotojai.

Kadangi darbo santykius reglamentuojančiomis teisės normomis nenustatyta imperatyvo, kad pasibaigus terminuotai darbo sutarčiai darbuotojai turi pirmenybės teisės likti darbe, tokie darbuotojai gali dalyvauti atrankoje tik bendrais pagrindais ir lygiomis teisėmis su kitais asmenimis, o įstatymas (DK 109 straipsnio 4 dalis) numato darbdaviui pareigÄ informuoti pagal terminuotas darbo sutartis dirbančius darbuotojus apie laisvas darbo vietas ir užtikrinti kad jie turėtų tokias pačias galimybes įsidarbinti nuolatiniam darbui kaip ir kiti darbuotojai.

Atsakovas taip pat pripažino, kad ieÅ¡kovė buvo gera darbuotoja, nuobaudų neturėjo.            Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Å¡alių sulygto darbo pobÅ«džio pagrįstai vadovavosi tokiais kriterijai kaip įmonės ar įstaigos veikla, pagrindinės jos funkcijos, tikslai, nurodyti įmonės įstatuose. Taip pat tinkamai byloje paskirstė įrodinėjimo naÅ¡tÄ nurodydamas jog kilus ginčui ar teisėtai sudaryta terminuota darbo sutartis bÅ«tent darbdaviui atitenka pareiga įrodyti, kad darbas nėra nuolatinio pobÅ«džio.

Kadangi Å¡ioje byloje nei įstatymais, nei kolektyvine sutartimi (nes tokios nėra) nebuvo nustatyta, kad vieÅ¡ojoje įstaigoje su projektų vadovais sudaromos tik terminuotos sutartys, todėl darbdavys iÅ¡ esmės turėjo įrodyti, kad minėtas darbas nėra nuolatinio pobÅ«džio. Be to jis taip pat turėjo pareigÄ Ä¯rodyti, kad tinkamai atliko informavimo apie laisvas darbo vietas pareigÄ visu terminuotos sutarties galiojimo metu.             Finansų ministro 2002 12 20 įsakymu Nr. 406 (2008-12-09 įsakymo Nr. 1K-434 redakcija) patvirtinti atsakovo VÅ¡Ä® „Centrinė projektų valdymo agentÅ«ra“ įstatai (toliau tekste įstatai) apibrėžia, kad atsakovas yra valstybės įsteigta vieÅ¡oji įstaiga, kurios savininkės teises ir pareigas vykdo Finansų ministerija (įstatų 16 punktas), ir kurios veiklos tikslas – tenkinti vieÅ¡uosius interesus ir siekti: programoms ir projektams, finansuojamiems Europos SÄ jungos, tarptautinių institucijų, valstybės ir kitomis lėšomis, skirtų lėšų panaudojimo pagrįstumo patikimumo; valstybės biudžeto lėšų racionalaus panaudojimo, tobulinant viešųjų pirkimų įgyvendinimÄ ; vieÅ¡ojo administravimo sistemos tobulinimo, vystant tarptautinį bendradarbiavimÄ (įstatų 9 punktas).

Viena iÅ¡ įstatuose (10 punkte) nurodytų įstaigos veiklos sričių – programų ir projektų, finansuojamų iÅ¡ Europos SÄ jungos, tarptautinių institucijų, valstybės ir kitų lėšų, administravimas. AgentÅ«ros veiklÄ administruojant minėtas programas ir projektų atlieka projektų vadovai, vyresnieji projektų vadovai bei atitinkamų skyrių vadovai. Todėl ieÅ¡kovė pagrįstai mano, jog projekto vadovo darbas turėtų bÅ«ti vertinamas kaip nuolatinis ir pagal DK 109 straipsnio 2 dalies nuostatas, dėl tokių pareigų negalėjo bÅ«ti sudaryta terminuota sutartis (1t. b.l. 2).

Atsakovo teigimu, atsakovo administruojamos programos ir projektai yra terminuoti, jų įgyvendinimo terminus nustato Europos SÄ jungos, kitų Å¡alių donorų institucijos bei Lietuvos teisės aktai, nors atsakovo veikla, susijusi su programų ir projektų administravimu bendrÄ ja prasme atrodo tęstinė, tačiau atskirų programų įgyvendinimo funkcijos priskiriamos atskirais teisės aktais ir skirtingais laikotarpiais, todėl atskirų programų ir projektų įgyvendinimas trunka tam tikrÄ laikÄ ir jų įgyvendinimui atsakovas mano turįs teisę sudaryti terminuotas sutartis.

Tačiau pažymėtina, kad Å¡iuo atveju darbdavys terminuotÄ sutartį sudarė ne kurių nors apibrėžtų programų ar projektų įgyvendinimo laikui bet nustatė konkrečiÄ datÄ . Be to, neįvardino kokioms bÅ«tent programoms turėjusioms pasibaigti 2013 12 31 administruoti buvo priimta ieÅ¡kovė.          Pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai iÅ¡tyrė į bylÄ pateiktus statistinius duomenis. Minėtais duomenimis remdamasis teismas konstatavo, kad iÅ¡ į bylÄ pateiktos CPVA 2013-2015 metų strateginio veiklos plano įgyvendinimo ataskaitoje pateiktos diagramos galima spręsti, kad nuo 2008 metų bendras darbuotojų skaičius sparčiai augo nuo kelių deÅ¡imčių 2008 metais iki 317 darbuotojų 2013 metais, laikotarpiu nuo 2010 iki 2013 metų motinystės atostogose buvo nuo 30 iki 36 asmenų, 2013 metais motinystės atostogose buvo 31 asmuo.

Bendra darbuotojų kaita per 2013 metus sudarė 23,3 proc., Å¡iuo laikotarpiu buvo nutraukti 33 darbo santykiai, priimti 37 nauji darbuotojai. IÅ¡ CPVA 2015-2017 m. strateginės veiklos plano matyti, jog 2015 metams numatytas pareigybių skaičius yra 338, palyginus su 2014 metais 21 pareigybe daugiau. IeÅ¡kovės teigimu, jai pradėjus dirbti projektų vadove Vietinės ir urbanistinės plėtros projektų skyriuje, ji buvo Å¡io skyriaus dvylikta darbuotoja, ieÅ¡kinio pateikimo dienÄ tame pačiame skyriuje dirbo jau dvideÅ¡imt keturi darbuotojai.

Teismas taip pat pastebėjo, kad iÅ¡ Finansų ministro 2009 06 22 įsakymų Nr. 1K-201 patvirtinto CPVA pareigybių sÄ raÅ¡o matyti, jog 2009 metais Vietinės ir urbanistinės plėtros projektų skyriuje buvo patvirtintos tik 2 projektų vadovo ir 2 vyresniojo projektų vadovo pareigybės, o 2012-04-13 Å¡io įsakymo redakcijoje patvirtintos 15 projektų vadovų pareigybės, iÅ¡ kurių 1 pareigybė dirbančio pagal neterminuotÄ darbo sutartį, 3 pareigybės darbuotojų, dirbančių pagal terminuotas darbo sutartis iki 2013-12-31 ir 11 pareigybių darbuotojų, dirbančių iki 2014-12-31, 5 vyresnieji projektų vadovai, iÅ¡ kurių 4 dirba pagal neterminuotas darbo sutartis, 1 pagal neterminuotÄ darbo sutartį iki 2014-12-31.

IÅ¡ 2014-08-01 minėto įsakymo redakcijos turinio matyti, kad skyriaus pavadinimas pakeistas į Urbanistinės plėtros projektų skyrių, jame patvirtintÄ 10 vyresniųjų projektų vadovų pareigybių (iÅ¡ jų 5 neterminuotos ir 5 terminuotos (iki 2020-12-31)) bei 15 projektų vadovų pareigybių (iÅ¡ kurių 2 neterminuotos ir 13 terminuotų (iki 2020-12-31). Taigi, remdamasis nurodytais duomenis pirmosios instancijos teismas, pagrįstai sprendė jog Å¡ie duomenys aiÅ¡kiai patvirtina, kad CPVA nuosekliai augo ne tik bendras darbuotojų poreikis, bet ir poreikis projektų vadovų bei vyresniųjų projektų vadovų, o skyriuje kuriame dirbo ieÅ¡kovė darbuotojų, tame tarpe ir projektų vadovų, skaičius tik didėjo.

Teismas pagrįstai atmetė atsakovo teiginius, kad ieÅ¡kovė į darbÄ buvo priimta dėl laikinai padidėjusio darbo jėgos poreikio ir konstatavo kad atsakovo veikla, susijusi su programų ir projektų administravimu, yra labiau nuolatinio ir tęstinio pobÅ«džio nei prieÅ¡ingai. Atsakovas ir apeliaciniame skunde įrodinėdamas, kad su ieÅ¡kove pagrįstai sudarė terminuotÄ sutartį remiasi ne konkrečiomis užduotimis ar ieÅ¡kovei pavestomis funkcijomis, neįrodinėja, kad tokių ieÅ¡kovės konkrečiai atliekamų funkcijų kurias ji turėjo atlikti iki 2013 12 31 nebeliko, nes jos buvo atliktos, ar kad konkretÅ«s darbai, kuriems ieÅ¡kovė buvo priimta yra atlikti.

Be to ir tuo atveju jei ieÅ¡kovė ir bÅ«tų priimta projekto vadove kuruoti tik tam tikras programas ar projektus iki jų įgyvendinimo terminų, tokia terminuota sutartis vis tiek negalėtų bÅ«ti laikoma teisėta, nes atsakovas neįrodinėja, kad ieÅ¡kovė buvo priimta kokiems nors projektams ar programoms, kurioms iÅ¡skirtinai reikėjo specialių ieÅ¡kovė žinių, kurių darbdavys nebegali pritaikyti kituose projektuose ar kad ieÅ¡kovės kvalifikacija netinkama kitų projektų kuravimui. Tai, kad keitėsi atsakovo įgyvendinamos plėtros programos, projektai, jų apimtis pobÅ«dis, neįrodo jog Å¡ioje konkrečioje byloje buvo teisėtas pagrindas ieÅ¡kovę priimti laikinam darbui sudarant terminuotÄ darbo sutartį.

Tai, kad, kaip nurodo apeliantas, sudarant darbo sutartį su ieÅ¡kove nebuvo žinomos 2014 – 2020 metų finansinės perspektyvos struktÅ«rinės paramos sÄ lygos taip pat nepagrindžia ieÅ¡kovės priėmimo į darbÄ terminuotai pagrįstumo. Nei vienas darbdavys negali nuspėti savo darbų masto taip toli į priekį, vadovaujantis tokia logika galima bÅ«tų pateisinti terminuotų sutarčių sudarymÄ bet kokiam darbui. Todėl neaiÅ¡kios perspektyvos ateityje negali tapti pagrindu apriboti darbuotojo teises, darbdaviui iÅ¡vengiant darbuotojui DK numatytų garantijų kai atleidžiama iÅ¡ darbo mažinant darbuotojų skaičių.     Apeliantas apeliaciniame skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadas, kad darbuotojų skaičius įstaigoje tik pastoviai augo.

Tam, kad paneigti Å¡iÄ iÅ¡vadÄ jis pateikia lentelę su duomenimis apie patvirtintus etatų skaičius. Å ia lentele remdamasis ieÅ¡kovas teigia jog pagal 2014 04 22 įsakymų patvirtintÄ etatų skaičių darbuotojų dirbančių pagal neterminuotas sutartis skaičius liko tas pats 203, o terminuotų sumažėjo nuo 114 etatų 2013 metais iki 104 etatų 2014 metais. Su tokiais teiginiais negalima sutikti, nes sprendžiant sudaromos sutarties termino nustatymo pagrįstumÄ bÅ«tina vadovautis situacija buvusia sutarties sudarymo metu.

IeÅ¡kovė priimta į darbÄ 2010 06 14 nuo to laiko pagal paties atsakovo pateiktÄ lentelę darbuotojų priimtų tiek terminuotai, tiek neterminuotai skaičius tik augo neterminuotai priimtų nuo 196 iki 203 terminuotai priimtų nuo 48 darbuotojų 2010 metais iki 114 darbuotojų 2013 metais, todėl ta aplinkybė, kad atleidžiant ieÅ¡kovę pagal terminuotas sutartis dirbančių darbuotojų skaičius buvo sumažėjęs 10 nuo 114 iki 104, neįrodo jog 2010 metais priimant ieÅ¡kovę egzistavo bÅ«tinybė sudaryti terminuotÄ darbo sutartį juolab, kad pagal Å¡iuos, paties apelianto pateiktus duomenis nuo 2014 08 01 įsakymu suplanuotas 205 darbuotojų, dirbančių pagal neterminuotas sutartis ir 133 pagal terminuotas sutartis skaičiai.

Taip pat po ieÅ¡kovės priėmimo į darbÄ didėjo etatų skaičius ir StruktÅ«rinės paramos departamento Vietinės ir urbanistinės veiklos skyriuje, kuriame buvo įdarbinta ieÅ¡kovė nuo 14 etatų 2010 metais iki 22 etatų 2011 metais, iki 27 etatų 2013 metais ir 2014 metais. Todėl pirmosios instancijos teismo iÅ¡vados, kad bendras etatų skaičius nuo ieÅ¡kovės priėmimo į darbÄ nuosekliai didėjo Å¡ios lentelės duomenys nepaneigia. IeÅ¡kovės ieÅ¡kinys pareikÅ¡tas reikalaujant pripažinti Å¡alių sudarytÄ darbo sutartį neterminuota.

Todėl ginčo teisingam iÅ¡sprendimui bÅ«tina nustatyti ar priimant ieÅ¡kovę į darbÄ egzistavo sÄ lygos darbdaviui spręsti dėl darbo laikino pobÅ«džio. Taigi teisingam, bylos iÅ¡sprendimui aktuali faktinė situacija kuri susiklostė bÅ«tent sutarties sudarymo metu ir iÅ¡ atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad po ginčo sutarties sudarymo darbo apimtys tik augo, nes augo priimamų darbuotojų skaičius. Apelianto pateikiama projektų statistika nei patvirtina nei paneigia didesnio darbo krÅ«vio, nes akivaizdu, kad projektai ir programos yra skirtingos apimties reikalaujantys skirtingo darbuotojų darbo laiko ir pajėgumų.

Todėl apie darbo apimtis patikimiau spręsti pagal priimamų Å¡iam darbui darbuotojų skaičių. Tai, kad darbdavys tam tikrais laiko tarpais vykdo veiklÄ Ä¯gyvendindamas tam tikrus projektus ir programas ar skirtingus darbus pagal pavyzdžiui skirtingas sutartis ar aptarnauja skirtingus klientus ir kt. negali bÅ«ti nepripažįstama pakankamu pagrindu sudaryti terminuotas sutartis su darbuotojais, kai darbdavio veikla iÅ¡ esmės yra testinė. Nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovo veikla įgyvendinant skirtingas Europos struktÅ«rinių fondų programas ir projektus yra tęstinė.

Kaip 2014 12 23 nutartyje civilinėje byloje Nr.3K -3- 572/2014 pažymėjo kasacinis teismas padidėjusį darbo jėgos poreikį gali lemti laikinas darbų apimties iÅ¡augimas, virÅ¡ijantis įmonei įprastÄ darbų apimtį; bÅ«tinumas tam tikrÄ laikÄ vykdyti kokiÄ nors naujÄ , įmonei įprastai nebÅ«dingÄ veiklÄ ar funkcijas; reikalingumas tam tikriems vienkartiniams darbams atlikti pasitelkti tų sričių žinių, reikalingÄ kvalifikacijÄ bei gebėjimų turinčius specialistus, kurių įmonė neturi, ir pan.

Nors dažnai tokio darbo jėgos poreikio padidėjimo trukmė tiksliai negali bÅ«ti apibrėžta konkrečia kalendorine data (dėl to įstatymuose numatyta, kad sutarties terminas gali bÅ«ti nustatomas iki tam tikrų aplinkybių atsiradimo, pasikeitimo arba pasibaigimo (DK 110 straipsnio 1 dalis), įstatymais nedraudžiama pratęsti terminuotÄ darbo sutartį), tačiau jau sutarties sudarymo metu turi bÅ«ti tam tikrų objektyvių duomenų, rodančių, kad aplinkybės, dėl kurių iÅ¡augo darbuotojų poreikis, yra laikino pobÅ«džio.

Tačiau terminuotų darbo sutarčių sudarymas negali bÅ«ti pateisinamas ekonominiu naudingumu darbdaviui. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti laikinÄ darbo pobÅ«dį ir sudaryti terminuotÄ darbo sutartį tais atvejais, kai darbdavys tiesiog negali tiksliai prognozuoti, kokia bus darbų apimtis ir kiek darbuotojų reikės ateityje (tai gali priklausyti nuo tam tikrų ekonominių pokyčių, jo teikiamų paslaugų ar atliekamų darbų paklausos, gautų užsakymų bei sudarytų sutarčių kiekio ir pan.).

Terminuotų sutarčių sudarymas tokiais atvejais reikÅ¡tų darbdavio apsidraudimÄ , siekį iÅ¡vengti galimo darbuotojų atleidimo darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis), kuris dėl taikomų įspėjimo terminų, kompensacinių iÅ¡mokų ir kt. yra mažiau palankus darbdaviui. Å iuo atveju ieÅ¡kovė buvo priimta projekto vadovės pareigoms jos funkcijos nebuvo apibrėžtos kokių nors konkrečių projektų ar programų reikalaujančių specialių žinių įgyvendinimu, todėl ir Å¡iuo požiÅ«riu nebuvo pagrindo sudaryti terminuota darbo sutartį.

Esant tokiai darbuotojų skaičiaus dinamikai laikytina, kad atsakovas taip pat nėra įrodęs jog per visÄ terminuotos sutarties laikÄ tinkamai atliko informavimo pareigÄ nustatytÄ jam DK 109 straipsnio 4 dalyje ir kad buvo sudaręs ieÅ¡kovei lygias sÄ lygas užimti pareigas pastoviam darbui.          Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktikÄ dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimÄ ir įrodymų vertinimÄ , aiÅ¡kinimo ir taikymo, ne kartÄ yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiÅ¡kia, jog bet kokios ginčui iÅ¡spręsti reikÅ¡mingos informacijos įrodomÄ jÄ vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Ä®rodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimÄ teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti iÅ¡vadÄ apie tam tikrų aplinkybių buvimÄ tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog jų pakanka konstatuoti atitinkamÄ faktÄ buvus (LAT 2006 03 06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2006; 2006 06 07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2006; 2007 10 19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007).

        Remdamasis bylos medžiaga ir Å¡alių paaiÅ¡kinimais pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nustatė, kad dalis ieÅ¡kovės kuruotų projektų iki Å¡iol tebevykdomi, ko neginčijo ir atsakovas. Tokiu bÅ«du atsakovas pats paneigė vienÄ iÅ¡ savo teiginių, kad darbo sutarties terminuotÄ pobÅ«dį ir jos nepratęsimÄ apsprendė ir kuruojamo projekto laikas, numatyta jo pabaiga.             Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas Å¡ioje byloje vertindamas įrodymus pagrįstai konstatavo atsakovÄ neįrodžius, kad ieÅ¡kovės darbas pagal sudarytÄ darbo sutartį buvo nenuolatinio, laikino, pobÅ«džio, kad jokių svarių argumentų, dėl kurių darbo sutartis su ieÅ¡kove negalėjo bÅ«ti pratęsta, o turėjo bÅ«ti nutraukta, atsakovas taip pat nenurodė.

IÅ¡vadÄ dėl ieÅ¡kovės diskriminacijos teismas pagrįstai padarė remdamasis atsakovo procesiniuose dokumentuose ir teisme iÅ¡sakytu teiginiu, kad jo apsisprendimÄ dėl darbo sutarčių su darbuotojais pratęsimÄ , lemia tai ar tuo momentu darbuotojas faktiÅ¡kai dirba, kad darbo sutartys paprastai pratęsiamos su tuo metu darbe esančiais, faktiÅ¡kai dirbančiais, žmonėmis. Tokia formuluotė leido teismui spręsti kad ieÅ¡kovės teiginys, kad tuo metu vaiko priežiÅ«ros atostogose buvusi ieÅ¡kovė darbdavio buvo diskriminuojama yra atitinkantis tikrovę, nes pats darbdavys į vėlesnį teismo klausimÄ atsakė, kad jokių priekaiÅ¡tų ieÅ¡kovei dėl darbo ir pan. jis neturėjo.

Tai netiesiogiai patvirtino ir liudytoja G. M., kuri teismui paaiÅ¡kino, jog su ja darbo sutartis buvo nutraukta panaÅ¡iomis aplinkybėmis, jai grįžus iÅ¡ motinystės atostogų. Liudytoja taip pat parodė, kad po darbo sutarties nutraukimo ji keletÄ kartų dalyvavo atsakovo organizuojamame konkurse, tačiau nesėkmingai, nors iki to jau turėjo kelių metų darbo pas atsakovÄ projektų vadove patirties ir jokių priekaiÅ¡tų dėl atliekamo darbo neturėjo.          Atsižvelgdamas į nustatytas ginčo faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstos iÅ¡vados kad ginčo darbo sutartis pagal sulygto atlikti darbo pobÅ«dį bei atsakovo vykdomos veikos tęstinį pobÅ«dį negalėjo bÅ«ti terminuota, o atsakovas nuolatiniam darbui sudarydamas terminuotÄ sutartį nebuvo pakankamai sÄ Å¾iningas, veikė pažeisdamas DK 109 straipsnio 2 dalies nuostatas, kas sÄ lygojo ir neteisėtÄ darbo sutarties nutraukimÄ dėl suėjusio darbo sutarties termino, bei ieÅ¡kovės diskriminavimÄ .

Kitų pagrindų darbo sutarties nutraukimui atsakovas nenurodė. Todėl ir pats ieÅ¡kovės atleidimas iÅ¡ darbo atliktas be pakankamo teisinio pagrindo, negali bÅ«ti laikomas teisėtu. Taip pat pagrįsta ir teismo iÅ¡vada, kad atsakovas savo veikloje praktikuodamas terminuotų darbo sutarčių, faktiÅ¡kai ilgesniam nei 1 metų laikui esant konkursinėms sÄ lygoms, pasiraÅ¡ymÄ , elgiasi nepakankamai sÄ Å¾iningai, nes tokiu bÅ«du sÄ moningai mėgina iÅ¡vengti galimų iÅ¡eitinių kompensacijų darbuotojams mokėjimo, siekia tam tikros ekonominės naudos, sudaro pagrindÄ manipuliuoti darbo rinka ir darbo teisinių santykių valstybinėje įstaigoje stabilumu, darbuotojų interesais ir jų teisėtais lÅ«kesčiais.              IeÅ¡kovės teigimu, su siÅ«lomomis sutarties sÄ lygomis bei terminu ji sutiko, nes tuo metu dar nebuvo iÅ¡samiai susipažinusi su savo darbo ir pačios įstaigos darbo specifika, todėl sutarties pasiraÅ¡ymo metu negalėjo kvestionuoti darbdavio siÅ«lomų darbo sutarties sÄ lygų.

Nepaneigta aplinkybė, kad termino darbo sutartyje buvimo ji buvo informuota tik pasiraÅ¡ant darbo sutartį. Å ias aplinkybes teismui patvirtino ir liudytoju apklaustas V. M., G. M., kurie teigė, jog darbdavys visada akcentuodavo galimybę pratęsti terminuotas darbo sutartis, sakydavo, kad baimintis nėra ko. Atsakovas Å¡iuo požiÅ«riu yra stipresnioji sutarties pusė ir diktavo savo sÄ lygas pasiraÅ¡ant darbo sutartį, ieÅ¡kovė, kaip darbuotoja, jas tik priėmė.  Pagal DK 27 straipsnio 1 dalis numato kad ieÅ¡kinio senatis tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikÅ¡damas ieÅ¡kinį.

Minėto straipsnio 2 dalyje numatytas bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis Kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. DK 27 straipsnio 5 dalis numato, kad ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu DK ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. DK 27 straipsnis nenustato momento, nuo kurio pradedama skaičiuoti ieškinio senatis siekiant pripažinti darbo sutartį terminuota.

Todėl Å¡iuo atveju reikia vadovauti bendra CK 1.127 straipsnio 1 dalyje suformuluota nuostata jog ieÅ¡kinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieÅ¡kinį atsirado dienos, o teisė į ieÅ¡kinį atsiranda nuo tos dienos, kuriÄ asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ . IeÅ¡kovė iÅ¡ darbo atleista 2014 08 11. IÅ¡ teismo informacinės sistemos duomenų matyti, kad ieÅ¡kovė į teismÄ su ieÅ¡kiniu kreipėsi 2014 09 12. Pirmosios instancijos teismas pasisakydamas dėl ieÅ¡kinio senaties pradžios kolegijos nuomone pagrįstai nurodė sutinkÄ s su ieÅ¡kovės iÅ¡sakyta pozicija, kad per darbo sutarties galiojimo laikotarpį ji neturėjo pagrindo manyti, kad su ja sudaryta darbo sutartis galėtų bÅ«ti nepratęsta ar nepakeista, kadangi nebuvo nusiskundimų jos darbu, o kitų įstaigoje dirbusių darbuotojų terminuotos sutartys buvo po kelis kartus pratęsiamos arba tapdavo neterminuotomis, tokio su kitais pasiraÅ¡ytų darbo sutarčių pratęsimo fakto neginčijo ir atsakovo atstovai.

Todėl manytina, kad ieÅ¡kovė turėjo pakankamai pagrįstus lÅ«kesčius likti dirbti pas atsakovÄ . Be to byloje nenustatyta, kad ieÅ¡kovės teisės kaip nors buvo pažeistos darbo atsakovo įstaigoje metu, ji buvo vertinama kaip gera darbuotoja. Todėl jos lÅ«kesčiai likti dirbti pas atsakovÄ buvo pagrįsti ir teisėti. Realiai ieÅ¡kovės teisės buvo pažeistos atleidus jÄ iÅ¡ darbo ir nuo Å¡io momento laikytina, kad ieÅ¡kovė sužinojo apie savo pažeistas teises 2014 08 11, kai buvo supažindinta su įsakymu apie atleidimÄ iÅ¡ darbo, apie kÄ liudija jos paraÅ¡as darbdavio įsakyme.

IeÅ¡kinio reikalavimai dėl atleidimo iÅ¡ darbo pripažinimo neteisėtu, gražinant į darbÄ ir dėl darbo sutarties pripažinimo neterminuota yra tarpusavyje susiję ir iÅ¡plaukiantys vienas iÅ¡ kito. IÅ¡ to kas pasakyta, darytina iÅ¡vada, kad ieÅ¡kovė nėra praleidusi net ir paties trumpiausio 30 dienų termino kreiptis į teismÄ gindama savo teises.                                      Darbuotojas, gindamas savo teises dėl neteisėto atleidimo iÅ¡ darbo, gali savo pasirinkimu praÅ¡yti teismo taikyti DK 300 straipsnio 3 ar 4 dalyje nurodytus pažeistų darbuotojo teisių gynimo bÅ«dus, t. y. reikalauti arba grÄ Å¾inti į darbÄ , arba negrÄ Å¾inant į darbÄ priteisti visas su darbo santykiais susijusias iÅ¡mokas. Šiuo atveju ieÅ¡kovei pareikalavus grÄ Å¾inti jÄ Ä¯ darbÄ pirmosios instancijos teismas nenustatęs ekonominių, technologinių, organizacinių ar panaÅ¡ių priežasčių, ar kad ieÅ¡kovei gali bÅ«ti sudarytos itin nepalankios sÄ lygos dirbti, ar kitų aplinkybių dėl kurių turėtų bÅ«ti taikomas alternatyvus DK 300 straipsnio 4 dalyje numatytas darbuotojo teisių gynimo bÅ«das, gražino ieÅ¡kovę į darbÄ .           Remdamasis DK 300 straipsnio 3 dalies nuostatomis skubos tvarka grÄ Å¾inęs ieÅ¡kovę į pirmesnį darbÄ teismas priteisė jai vidutinį darbo užmokestį už visÄ priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ nuo atleidimo iÅ¡ darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Spręsdamas šiuos su ieškovės dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtais praradimais, kompensavimo klausimus pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos ir tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, rėmėsi kasacinio teismo suformuluotais pastebėjimais, kad darbo teisės normos šioje srityje turėtų būti taikomos taip, kad iš vienos pusės pritaikomas DK numatytas kompensavimo mechanizmas, priteisiant su darbo santykiais susietas išmokas, kompensuotų dėl neteisėto atleidimo iš darbo praradimus darbuotojui ir kartu būtų proporcinga suvaržymo priemonė darbdaviui“ (LAT 2008 01 02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008; 2011 10 04 nutartis Nr. 3K-3-/2011).

Apeliantas savo skunde kvestionuodamas teismo sprendimÄ dėl priteisto vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ remiasi deklaratyviais ir bendro pobÅ«džio teiginiais: kad darbdavys Å¡iuo atveju yra vieÅ¡oji įstaiga, finansuojama iÅ¡ valstybės biudžeto, kurios paslaugomis naudojasi didelis asmenų skaičius. Å ie bendro pobÅ«džio teiginiai niekaip negali pakeisti esminių nustatytų faktų apspręstos situacijos, kad Å¡ioje byloje ieÅ¡kovė yra silpnoji labiau ginama pusė, o priteisiant jai vidutinį darbo užmokestį už visÄ pravaikÅ¡tos laikÄ kompensuojami tik jos dėl neteisėto atleidimo iÅ¡ darbo patirti praradimai.

IeÅ¡kovė į teismÄ kreipėsi nepraleidusi ieÅ¡kinio senaties termino, teismo procesu nepiktnaudžiavo, byloje nenustatyta jokių nesÄ Å¾iningų jos veiksmų, dėl kurių Å¡ios iÅ¡mokos galėtų bÅ«ti mažinamos. Apeliantas be jau minėtų deklaratyvių teiginių nėra nurodęs jokių konkrečių faktų, kad jam teismo pritaikyti suvaržymai ryÅ¡ium su Å¡ių iÅ¡mokų priteisimu yra neproporcingi. IeÅ¡kovė atleista iÅ¡ darbo pasibaigus sutarties terminui todėl jai nebuvo iÅ¡mokėta jokia iÅ¡eitinė iÅ¡moka, kuri galėtų bÅ«ti įskaityta į priteistÄ vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ .          Kolegija pažymi, kad priteisto vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ esmė ir paskirtis skiriasi nuo nedarbo draudimo iÅ¡mokos, mokamos pagal Nedarbo socialinio draudimo įstatymÄ .

Nedarbo draudimas yra socialinio draudimo rÅ«Å¡is, kuri įstatymų nustatytais atvejais kompensuoja Å¡ios rÅ«Å¡ies draudimu apdraustiems asmenims dėl nedarbo negautas pajamas arba jų dalį (Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnis). Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio nustatyta, kad teisę į nedarbo draudimo iÅ¡mokÄ turi asmenys, apdrausti socialinio nedarbo draudimu, įgiję bedarbio teisinį statusÄ ir atitinkantys kitus įstatyme nustatytus reikalavimus.            NeiÅ¡skaitydamas ieÅ¡kovės iÅ¡ priteistos vidutinio darbo užmokesčio sumos nedarbo draudimo iÅ¡mokos pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi kasacinio teismo praktika.

Kasacinis teismas ne kartÄ yra pasisakęs, kad asmens teisė gauti nedarbo draudimo iÅ¡mokÄ kyla ne iÅ¡ darbo teisinių santykių, o iÅ¡ teisės į socialinį aprÅ«pinimÄ , kai, siekiant užtikrinti žmogaus gyvybinių poreikių patenkinimÄ , per socialinio draudimo sistemÄ iÅ¡ dalies yra kompensuojamos dėl nedarbo kilusios neigiamos pasekmės. Nedarbo draudimo iÅ¡moka yra mokama ne iÅ¡ darbdavio lėšų, o iÅ¡ valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų į kurį įplaukia lėšos atskaitomos iÅ¡ visų dirbančiųjų, surenkant atitinkamus mokesčius.

Darbdavio prievolė mokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už visÄ priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ nesusijusi su darbuotojo teise į socialinę apsaugÄ ir teise gauti nedarbo draudimo iÅ¡mokas, nes minėta darbdavio prievolė kyla iÅ¡ individualių darbo teisinių santykių, kai darbdavys neteisėtai atleidžia darbuotojÄ iÅ¡ darbo. Nedarbo draudimo iÅ¡moka, iÅ¡mokėta teritorinės darbo biržos, negali bÅ«ti iÅ¡skaičiuojama iÅ¡ priteistino iÅ¡ darbdavio vidutinio darbo užmokesčio už visÄ priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ (LAT 2007 02 26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2007; 2008 07 29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2008).

              Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiÅ¡kai reikÅ¡mingi ir taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ , o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiÅ¡kai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundÄ , iÅ¡ esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010; kt.).                Remdamasi tuo, kas iÅ¡dėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡ esmės teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).               Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija                                                       NUTARIA:              Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 3 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Teisėjai                                                                           Liuda Uckienė                                                                            Jadvyga Mardosevič                                                                            Rūta Veniulytė – Jankūnienė