2020-11-11 Nr. AB-21109-3-61-3-03276-2020-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-750-968/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03276-2020-5

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. P. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimą Nr. (15/01-3)31-254/44U-5122(15/5-5)4U-637 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Nacionalinės vizos (D) Nr. 004350755 panaikinimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką (duomenys neskelbtini) piliečiui D. P.“ (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas skunde prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti Departamento šių sprendimų galiojimą: uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką (duomenys neskelbtini) piliečiui D. P. 3 metus nuo jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos, įvesti į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui D. P. atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija) teritorijoje) 3 metus nuo sprendimo priėmimo dienos.

Pareiškėjas nurodė, kad skundas prima facie (iš pirmo žvilgsnio) yra pagrįstas, o, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, pareiškėjui gali kilti itin neigiamos pasekmės, t. y. bus uždrausta atvykti ir būti Lietuvoje, kur šiuo metu yra jo darbo, gyvenamoji vietos. Be to, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, bus apsunkinta pareiškėjo teisė kreiptis teisminės gynybos, skundžiamas sprendimas bus iš dalies įvykdytas iki kol bus išspręstas jo teisėtumo klausimas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 9 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą dėl Sprendimo panaikinimo ir taikė reikalavimo užtikrinimo priemones – laikinai, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje sustabdyti Sprendimo galiojimą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo skundas atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24, 25 ir 35 straipsniuose nustatytus reikalavimus, todėl priimamas nagrinėti.

Teismas rėmėsi ABTĮ 70 straipsnio 1, 3 dalimis. Jis nustatė, kad Sprendimu nuspręsta: 1) atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi; 2) panaikinti pareiškėjui išduotą daugkartinę nacionalinę vizą; 3) įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos; 4) uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką pareiškėjui 3 metus nuo jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos; 5) įvesti į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis 3 metus nuo sprendimo priėmimo dienos. Toks sprendimas priimtas, konstatavus, kad pareiškėjas pateikė tikrovę neatitinkantį dokumentą dėl kvalifikacijos.

Teismas nustatė, kad pareiškėją su Lietuva sieja darbo santykiai (2020 m. gegužės 18 d. darbo sutartis, pasirašyta tarp pareiškėjo ir uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjas yra nurodęs, kad jis Lietuvoje baigė tinkuotojo mokymus ir įgijo tinkuotojo kvalifikaciją, pateikė Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centro išduotą pažymėjimą. Teismas nenustatė, kad šie įrodymai būtų nuginčyti. Teismas, atsižvelgęs į pateiktus įrodymus, į tai, kad pareiškėjui neįvykdžius ginčijamo Sprendimo, jam kils realios pasekmės: draudimas tris metus atvykti į Lietuvos Respubliką, kitas Europos Sąjungos valstybes nares ir Šengeno valstybes, o tai darys įtaką jo teisinei padėčiai ir galimybei realizuoti savo teises, į tai, kad taikius prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjui bus suteikta galimybė pačiam dalyvauti administraciniame procese skundžiant priimtą administracinį sprendimą, sprendė, jog šiuo atveju yra tikslinga taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, sustabdyti pareiškėjo šioje byloje skundžiamo atsakovo Sprendimo galiojimą. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju pagal byloje pateiktus duomenis nėra pagrindo teigti, kad laikinai sustabdžius Sprendimą bus pažeistas proporcingumo principas, proceso šalių interesų pusiausvyra ar viešasis interesas.

III. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskiruoju skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria buvo taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Atsakovo teigimu, pareiškėjas teismui nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų jo įgytą tinkuotojo kvalifikaciją. Departamento manymu, šiuo atveju nesusidarė situacija, kad pareiškėjo interesai būtų negrįžtamai pažeisti, jeigu reikalavimo užtikrinimo priemonė nebūtų pritaikyta, nes pareiškėją atstovauja advokatė, kuri gali užtikrinti pareiškėjo tinkamą atstovavimą, nagrinėjant jo skundą teisme. Be to, pagal ABTĮ 17 straipsnio 7 dalį proceso dalyvių dalyvavimas teismo posėdžiuose gali būti užtikrinamas naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nedetalizavo nurodomų aplinkybių dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, nenurodė konkrečių skaičiavimų, kaip pasireikš ir kokio dydžio bus nurodyta žala, nepateikė jokių žalą patvirtinančių objektyvių įrodymų, nepagrindė, kad nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 139 straipsnis neįtvirtina, jog apskųsto sprendimo dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi, daugkartinės nacionalinės vizos panaikinimo ar uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką vykdymas sustabdomas. Teisės aktuose ir pačiame Sprendime nenustatyta, kad šis sprendimas įsiteisėja tik praėjus tam tikram terminui, taigi Sprendimas pradėjo galioti iš karto jį priėmus. Atsakovas pažymi, kad Sprendimo galiojimo sustabdymas nesuteiks pagrindo pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl nebus pasiekti reikalavimo užtikrinimo priemonės tikslai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos pagal atsakovo atskirąjį skundą dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 9 d. nutarties dalies, kuria tenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje sustabdyti Sprendimo galiojimą, teisėtumas ir pagrįstumas.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Pagal ABTĮ 70 straipsnio 3 dalį gali būti taikomos šios reikalavimo užtikrinimo priemonės: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje pažymėta, jog reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012). Atkreiptinas dėmesys, jog būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą (pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011). Skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus.

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad nesustabdžius ginčijamo Sprendimo vykdymo, jam bus uždrausta atvykti ir būti Lietuvoje, kur šiuo metu yra jo darbo ir gyvenamoji vietos. Be to, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, bus apsunkinta jo teisė kreiptis teisminės gynybos.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pateikimo metu ir šiuo metu neturi išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl Departamento Sprendimo galiojimo sustabdymas nesuteiks pagrindo pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. nebus pasiekiami reikalavimo užtikrinimo priemonės tikslai. Be to, pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių (argumentų), kurios patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjo argumentai dėl darbo ir gyvenamosios vietos Lietuvoje yra subjektyvūs, nepagrįsti įrodymais, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Departamentas pareiškėjui vizą išdavė ne darbo bendrovėje pagrindu, o pagal Vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330, 70.11 papunktį, t. y. kaip pateikusiam prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi šio prašymo nagrinėjimo laikotarpiui. Taigi, tiek pareiškėjas, tiek darbdavys, sudarę darbo sutartį, turėjo įvertinti tokio savo elgesio riziką bei prisiimti iš to kylančias pasekmes. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, atskleidžiančių jo atliekamą darbą, jo reikšmę įmonei bei gaunamas pajamas. Vilniaus apygardos administraciniam teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą šioje administracinėje byloje, pareiškėjas turės galimybę patirtus finansinius nuostolius išsiieškoti iš valstybės, naudodamasis žalos dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų atlyginimo institutu (žr., pvz., LVAT 2018 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-820-552/2018). Pasisakydama dėl pareiškėjo teisės kreiptis teisminės gynybos, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo išvykimo iš šalies atveju jo interesus teismo proceso metu gali atstovauti jo pasirinktas advokatas. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas teise į atstovavimą teismo procese yra pasinaudojęs, skundą administracinėje byloje pateikė pareiškėjo atstovė advokatė L. A..

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pažymėtina, kad iš esmės panašios pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr., pvz., 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-845-756/2016, 2018 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-276-756/2018, 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-286-552/2019). Kartu pastebėtina, kad ši teismo nutartis neužkerta kelio pareiškėjui pakartotinai kreiptis į teismą, pateikiant motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą.

Pirmosios instancijos teismas tikrinamą nutartį, be kita ko, grindė LVAT 2019 m. lapkričio 14 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eAS-731-756/2019 pateiktais išaiškinimais, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, paminėtos ir nagrinėjamos bylų ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) skiriasi, todėl pagrindo remtis paminėtoje byloje suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis nėra.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje yra pagrįstas pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkti duomenys sudaro pagrindą spręsti, kad pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas neatitiktų reikalavimo užtikrinimo priemonių paskirties ir jų taikymo sąlygų, numatytų ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą, ir neįvertino jų aktualių bylos aplinkybių kontekste, todėl atsakovo atskirasis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo naikinama.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 9 d. nutarties dalį pakeisti, panaikinant šios nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir išsprendžiant klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo iš esmės.

Pareiškėjo D. P. prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones atmesti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 9 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė