2c21298d-2edf-4abb-9885-64a61d64f3a8 · Lietuvos apeliacinis teismas

       Civilinė byla Nr. 2-1917/2014Teisiminio proceso Nr.2-55-3-01537-2014-8        Procesinio sprendimo kategorija: 106.3 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. gruodžio 1 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas, apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjęs ieÅ¡kovo A. B. atskirÄ jį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 25 d. nutarties, kuria ieÅ¡kovas A. B. įpareigotas paÅ¡alinti ieÅ¡kinio trÅ«kumus, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-5179-560/2014 pagal ieÅ¡kovo A.

B. ieÅ¡kinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Vilniaus apygardos teismui ir teisėjoms D. K. ir J. V. dėl žalos atlyginimo, n u s t a t ė :Ginčo esmė IeÅ¡kovas A. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismÄ su ieÅ¡kiniu atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, Vilniaus apygardos teismui, teisėjoms D. K. ir J. V., kuriuo prašė: - pripažinti, kad atsakovai Vilniaus apygardos teismas ir teisėjos D. K. bei J. V. bei Teisingumo ministerija yra kriminalinės, antikonstituciÅ¡kai veikiančios institucijos, nes pažeidė jo teises civilinėje byloje Nr. 2-3495-464/2013 ir baudžiamojoje byloje Nr. 1-5-840/2013; - priteisti jam iÅ¡ atsakovo Lietuvos Respublikos 5 500 000,00 Lt žalos atlyginimÄ , sprendimo vykdymÄ pavedant atstovui Lietuvos teisingumo ministerijai.

I. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 25 d. nutartimi atsisakė priimti ieÅ¡kovo ieÅ¡kinio reikalavimÄ pripažinti, kad atsakovai Vilniaus apygardos teismas ir teisėjos D. K. ir J. V. pažeidė jo teises civilinėje byloje Nr. 2-3495-464/2013; pasiÅ«lė ieÅ¡kovui dalyje dėl pareikÅ¡to reikalavimo - priteisti iÅ¡ Lietuvos Respublikos 5 500 000 Lt žalos atlyginimÄ - paÅ¡alinti nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodytus ieÅ¡kinio trÅ«kumus.  Teismas nutartyje nurodė, jog ieÅ¡kovas ieÅ¡kinyje teigė, kad atsakovai Vilniaus apygardos teismas ir teisėja D.

K., nagrinėdama civilinę bylÄ Nr. 2-3495-464/2013, bei teisėja J. V., nagrinėdama civilinę bylÄ Nr.2-2824-781/2014, pažeidė jo teises, dėl to jam atsirado teisė į atlyginimÄ , kurį privalo sumokėti atsakovas Lietuvos Respublika - priteistina žala sudaro 5 500 000,00 Lt (5 000 000,00 Lt turtinė ir 500 000,00 Lt neturtinė žala). Teismas nutartyje konstatavo, jog ieÅ¡kinys dėl žalos, kuri atsirado dėl neteisėtų teismo ir teisėjo veiksmų nagrinėjant civilinę bylÄ gali bÅ«ti pareikÅ¡tas tik valstybei, o ne teismui ir teisėjoms, todėl minėtas ieÅ¡kovo reikalavimas teisme nenagrinėtinas, dėl ko šį reikalavimÄ CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu atsisakė priimti.

Teismas nutartyje taip pat nurodė, jog ieÅ¡kovas prašė, nustačius aptartus faktus priteisti jam iÅ¡ Lietuvos Respublikos 5 500 000,00 Lt teisingo atlyginimo. Teismas sprendė, kad Å¡is pareikÅ¡tas savarankiÅ¡kas ieÅ¡kovo ieÅ¡kinio reikalavimas yra su trÅ«kumais. Pažymėjo, jog asmens teisė kreiptis į teismÄ teisminės gynybos turi bÅ«ti realizuojama CPK 135 straipsnyje nustatyta tvarka - ieÅ¡kovas pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktus privalėjo ieÅ¡kinio pareiÅ¡kime nurodyti ieÅ¡kinio dalykÄ ir pagrindÄ bei pateikti Å¡ias aplinkybes patvirtinančius įrodymus, t. y. nurodyti, kas ir kokiu bÅ«du turi atlyginti žalÄ , nurodyti priežastinį ryšį, t.y. nurodyti aplinkybes, kurios leistų daryti iÅ¡vadÄ , jog jo patirta žala yra nulemta kokių tai neteisėtų veiksmų bei pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus, t.y.

įrodymus, iÅ¡ ko susideda turtinė žala ir kokie įrodymai jÄ patvirtina (CPK 115 str. 2 d.). Teismas pažymėjo, jog ieÅ¡kovui nustatytinas 17 dienų terminas paÅ¡alinti nutartyje nurodytus trÅ«kumus, iÅ¡aiÅ¡kino, kad nustatytu terminu nepaÅ¡alinus ieÅ¡kinio trÅ«kumų, ieÅ¡kinys bus laikomas nepaduotu ir grÄ Å¾intas ieÅ¡kovui. II. Atskirojo skundo argumentai AtskirÄ jame skundÄ ieÅ¡kovas A. B. praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2824-781/2014 ir perduoti klausimÄ kitos apygardos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo.

AtskirÄ jį skundÄ grindžia Å¡iais argumentais:1. Pirmos instancijos teismas nukrypo nuo Konstitucinio Teismo suformuoto privalomo precedento taikymo civiliniame procese, kadangi nesivadovavo įsiteisėjusiais kitų teismų procesiniais sprendimais dėl tų pačių aplinkybių ir faktų. Pagal CPK 45 straipsnį, atsakovų nurodymas ieÅ¡kinyje yra ieÅ¡kovo teisė ir prerogatyva, kurios teismai negali pakeisti. Teismas tik nurodo, kad ieÅ¡kinio dalis nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka, tačiau nenurodo, į kokiÄ institucijÄ reikia kreiptis dėl teisėjų neteisėtų ir nusikalstamų veikų.2.

Anot apelianto, nutartyje netinkamai taikomi CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto, CPK 45 straipsnio, CPK 790 straipsnio reikalavimai, nes pažeidžiama teisė kreiptis į teismÄ teisminės gynybos nuo kriminalinių, antikonstitucinių institucijų veiklos.

3. Apelianto teigimu, teismas netinkamai taikė CPK 115 straipsnio 2 dalį, taip pažeisdamas CPK 115 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Atsiliepimų į atskirÄ jį skundÄ negauta. III. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektÄ sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieÅ¡kovo ieÅ¡kinio reikalavimÄ pripažinti, kad atsakovai Vilniaus apygardos teismas ir teisėja D. K., nagrinėdama civilinę bylÄ Nr. 2-3495-464/2013, bei teisėja J.

V., nagrinėdama civilinę bylÄ Nr.2-2824-781/2014 pažeidė jo teises bei pasiÅ«lyta ieÅ¡kovui dalyje dėl pareikÅ¡to reikalavimo - priteisti iÅ¡ Lietuvos Respublikos 5 500 000,00 Lt žalos atlyginimÄ - paÅ¡alinti nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodytus ieÅ¡kinio trÅ«kumus, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Å is klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinant, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Atskirasis skundas netenkintinas.

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 25 d. nutartis paliktina nepakeista. Pagal KonstitucijÄ Ä¯statymų leidėjas turi pareigÄ nustatyti tokį teisinį reguliavimÄ , kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo bÅ«tų galima spręsti teisme (Konstitucijos 30 str.). Taigi negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris užkirstų keliÄ asmeniui, manančiam, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, kreiptis į teismÄ . Teisė kreiptis į teismÄ teisminės gynybos, kaip ir kiekviena subjektinė teisė, asmeniui sukelia teigiamus teisinius padarinius tik tuomet, kai jis ja naudojasi tinkamai.

Teisminės gynybos prieinamumas savaime nereiÅ¡kia, kad kiekvieno kreipimosi į teismÄ atveju turi bÅ«ti pradėtas teismo procesas. IeÅ¡kinys bus priimtas ir civilinė byla iÅ¡kelta tik tuo atveju, jei asmuo laikysis įstatymo nustatytos kreipimosi į teismÄ tvarkos. CPK 5 straipsnyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo principas - kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismÄ , kad bÅ«tų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

Å ia teise suinteresuotas asmuo turi naudotis sÄ Å¾iningai ir ja nepiktnaudžiauti (CPK 95 straipsnis). Tuo atveju, jei asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti jÄ ginti (CK 1.137 straipsnio 3 dalis).Vertinant, ar teismas pagrįstai atsisakė priimti ieÅ¡kinį (ieÅ¡kinio reikalavimÄ ) kaip nenagrinėtinÄ teisme (CPK 137 str. 2 d. 1 p.) reikia atskleisti santykį tarp Å¡ių atsisakymo priimti ieÅ¡kinį pagrindų bei svarbu teisingai nustatyti, ar ginčas yra kilęs dėl teisės, ar jis priskirtinas nagrinėti civilinio proceso tvarka, ar nėra kitų procesinių kliūčių, dėl kurių teismas turėtų atsisakyti priimti ieÅ¡kinį.IeÅ¡kovas atskiruoju skundu ginčija pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumÄ teigdamas, jog teismas nepagrįstai atsisakė priimti dalį ieÅ¡kinio.

IÅ¡ pareikÅ¡to ieÅ¡kinio turinio galima spręsti, jog siekiama turtinės ir neturinės žalos atlyginimo dėl galimai neteisėtų teisėjų ar teismo veiksmų nagrinėjant civilines bylas. Pastebėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas, ne kartÄ yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, jog teisėjo imunitetÄ nuo civilinės atsakomybės, jam einant teisėjo pareigas, įtvirtina CK 6.272 straipsnio nuostatos. CK 6.272 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad žalÄ (turtinę ir neturtinę), atsiradusiÄ dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylÄ , atlygina valstybė visiÅ¡kai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigÅ«no kaltės. Tuo atveju, kai vykdydamas teisėjo pareigas, žalÄ teisėjas padaro tyčiniais veiksmais, valstybė, atlyginusi padarytÄ Å¾alÄ , įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę iÅ¡ teisėjo įstatymų nustatyta tvarka iÅ¡ieÅ¡koti įstatymų nustatyto dydžio sumas (CK 6.272 str. 4 d.).

Toks teisinis reglamentavimas reiÅ¡kia, kad visais atvejais dėl teisėjo ar teismo veiksmais civilinio proceso srityje padarytos žalos atlyginimo yra atsakinga valstybė, o ne teisėjas ar teismas, kurie tik veikia valstybės vardu. Todėl valstybė, o ne teisėjas ar teismas turi bÅ«ti traukiama atsakovu pagal ieÅ¡kinį dėl žalos, atsiradusios dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Teismas, gavęs minėtu pagrindu grindžiamÄ ieÅ¡kinį, turi imtis procesinių veiksmų, kad užtikrintų, jog imunitetÄ nuo civilinės atsakomybės turintys teisėjai ar teismai, kurie Å¡iuo atveju negali bÅ«ti atsakovais, procese neužimtų atsakovų procesinės padėties.

Kiekvienu atveju teismas turi įsitikinti, ar ieÅ¡kovo pasirinktas atsakovas neturi imuniteto nuo jam pareikÅ¡tų reikalavimų. Tai reiÅ¡kia, kad civilinės bylos iÅ¡kėlimo stadijoje teismas kiekvienu atveju turi patikrinti, ar atsakovas pagal teisės reikalavimus neturi imuniteto nuo civilinės atsakomybės. Jeigu teismas nustato, kad ieÅ¡kovo pasirinktas atsakovas negali bÅ«ti traukiamas civilinėn atsakomybėn dėl jam taikomų imunitetų, procesas prieÅ¡ tokį asmenį negali prasidėti, o teismas jau civilinės bylos iÅ¡kėlimo stadijoje turi priimti nutartį dėl tokio atsakovu nurodyto asmens paÅ¡alinimo iÅ¡ proceso (2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-796/2012, 2013 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-866/2013, 2013 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1683/2013, 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-459/2014, 2014 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-798/2014, 2014 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1615/2014).Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudencijÄ bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiÅ¡kose bylose (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimai).

BendrÄ ja prasme precedentas – tai konkrečioje byloje teismo suformuluota teisės aiÅ¡kinimo taisyklė, kurios viena taikymo sÄ lygų yra aplinkybė, kad Å¡i taisyklė buvo sukurta sprendžiant tapatų ginÄÄ . Teismams sprendžiant bylas precedento galiÄ turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiÅ¡kose bylose, t. y. precedentas kaip teisės aiÅ¡kinimo taisyklė taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panaÅ¡ios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi bÅ«ti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis, priima civilinėje byloje Nr. 3K-3-582/2012).Å iuo atveju precedentai dėl teisėjams taikomo imuniteto bylose dėl žalos, kilusios dėl teisėjų veiksmų, atliktų jiems vykdant priskirtas pareigas bei funkcijas, atlyginimo ir teisėjo bei teismo galimybės tokioje byloje užimti procesinę atsakovo padėtį, yra suformuluoti analogiÅ¡kose bylose pagal to paties ieÅ¡kovo A.

B. iÅ¡ esmės analogiÅ¡kus ieÅ¡kinius, todėl minėtuose teismo sprendimuose iÅ¡dėstytomis teisės aiÅ¡kinimo taisyklėmis privalu vadovautis ir Å¡ioje byloje. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.272 straipsnio 2 dalimi, CK 6.273 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimo Nr. 932 ,,Dėl atstovavimo valstybei bylose dėl žalos atlyginimo“ 2 punktu, apeliantui pakartotinai iÅ¡aiÅ¡kina, kad tinkamu atsakovu byloje dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylÄ , atlyginimo yra valstybė, ir tik tuo atveju, jei toks ieÅ¡kinys yra grindžiamas tyčiniais teisėjo ar teismo pareigÅ«no veiksmais, teisėjas ar kitas teismo pareigÅ«nas turėtų bÅ«ti įtraukti į bylÄ trečiaisiais asmenimis, nepareiÅ¡kiančiais savarankiÅ¡kų reikalavimų, atsakovo pusėje, kadangi bylos baigtis galėtų turėti netiesioginės, bet svarbios įtakos jų teisinei padėčiai, pavyzdžiui, tuo atveju, jei valstybė, atlyginusi ieÅ¡kovui žalÄ , nukreiptų į teisėjÄ ar kitÄ teismo pareigÅ«nÄ savo regresinį reikalavimÄ , esant jų tyčiniams veiksmams (CK 6.272 straipsnio 4 dalis).

IeÅ¡kovas atsakovais įvardijo Vilniaus apygardos teismÄ bei teisėjas D. K. ir J. V., tačiau, kaip minėta, Å¡ie asmenys negali bÅ«ti atsakovais byloje.Pasisakant dėl apskųstos teismo nutarties dalies, kurioje iÅ¡aiÅ¡kinta, kad bylose dėl žalos, padarytos neteisėtais teisėjų ar teismo veiksmais, atlyginimo atsakovu gali bÅ«ti tik valstybė, bÅ«tina pažymėti, kad apeliantui ne kartÄ buvo iÅ¡aiÅ¡kinta, jog pagal CK 6.272straipsnio nuostatomis grindžiamÄ ieÅ¡kinį, atsakovu byloje gali bÅ«ti tik valstybė, bet ne teisėjai ir teismai, todėl, kaip minėta, teismas, gavęs ieÅ¡kinį dėl žalos iÅ¡ valstybės atlyginimo CK 6.272 straipsnyje numatytu pagrindu, turi imtis procesinių veiksmų užtikrinti, kad imunitetÄ nuo civilinės atsakomybės turintys teisėjai ar teismai, kurie Å¡iuo atveju negali bÅ«ti atsakovais, procese neužimtų atsakovų procesinės padėties (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-612/2012, 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-796/2012, 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2KT-119/2012, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2KT-125/2013; 2014 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-298/2014; kt.).

Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieÅ¡kinys dėl žalos, kuri atsirado dėl neteisėtų teismo ir teisėjo veiksmų nagrinėjant civilinę bylÄ , atlyginimo, gali bÅ«ti pareikÅ¡tas tik valstybei ir pagrįstai atsisakė priimti ieÅ¡kinį dalyje dėl pareikÅ¡tų reikalavimų teismui ir teisėjoms, nes atsižvelgiant į aukščiau nurodytÄ Lietuvos apeliacinio teismo praktikÄ , ieÅ¡kinyje atsakovais nurodyti Vilniaus apygardos teismas ir teisėjos D. K. ir J. V. neturi užimti atsakovų procesinės padėties Å¡ioje civilinėje byloje ne tik CK 6.272 straipsnio pagrindu, bet ir dėl jiems taikomo imuniteto.

Atsižvelgiant į iÅ¡dėstyta, ieÅ¡kovo A. B. atskirojo skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo neteisėto atsisakymo priimti ieÅ¡kinį atsakovų Vilniaus apygardos teismo, Å¡io teismo teisėjų D. K. ir J. V. atžvilgiu atmetami kaip nepagrįsti ir prieÅ¡taraujantys CK 6.272 straipsnyje įtvirtintam teisėjų ir teismų imunitetui nuo civilinės atsakomybės už veiksmus, atliktus einant savo pareigas.Atskirojo skundo argumentas dėl CPK 137 straipsnio 3 dalies pažeidimo teismui atsisakius priimti ieÅ¡kinio dalį ir nenurodžius, į kuriÄ institucijÄ reikia kreiptis, taip pat nepagrįstas, kadangi tokio pobÅ«džio reikalavimai nenagrinėtini nei teisme, nei kitose institucijose.IeÅ¡kovas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria jis įpareigotas patikslinti ieÅ¡kinio dalykÄ ir pagrindÄ , pateikti tai pagrindžiančius įrodymus.

Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai įpareigojo jį paÅ¡alinti minėtus ieÅ¡kinio trÅ«kumus, nes pateiktame ieÅ¡kinyje yra aiÅ¡kiai nurodytos faktinės aplinkybės, kad nustačius faktus, jog Vilniaus apygardos teismas ir teisėja D. K., nagrinėdama civilinę bylÄ Nr. 2-3495-464/2013, ir teisėja J. V., nagrinėdama civilinė bylÄ Nr. 2-2824-781/2014, pažeidė jo teises, jam privalo bÅ«ti priteistas iÅ¡ Lietuvos Respublikos 5 500 000,00 Lt teisingas atlyginimas.Pažymėtina, jog asmens teisė kreiptis į teismÄ teisminės gynybos turi bÅ«ti realizuojama CPK 135 straipsnyje nustatyta tvarka, taigi ieÅ¡kovas pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktuose įtvirtintus reikalavimus ieÅ¡kinio pareiÅ¡kime privalėjo nurodyti ieÅ¡kinio dalykÄ ir pagrindÄ bei pateikti Å¡ias aplinkybes patvirtinančius įrodymus, tai yra nurodyti, kas ir kokiu bÅ«du turi atlyginti žalÄ , nurodyti konkrečius veiksmus, dėl kurių atsirado žala, pagrįsti Å¡ių veiksmų neteisėtumÄ , nurodyti aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimÄ bei pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus, bei įrodymus, iÅ¡ ko susideda 5 000 000,00 Lt turtinė žala ir kokie įrodymai jÄ patvirtina (CPK 115 str. 2 d.).

Dispozityvumo principas, be kita ko reiškia, jog civilinė byla gali būti iškelta tik ieškovo iniciatyva, tik jis turi teisę pasirinkti, kokiam asmeniui ar kokiems asmenims reikšti reikalavimus, kokius reikalavimus jam (jiems) reikšti, kokiomis aplinkybėmis grįsti pareikštus reikalavimus, kokiais įrodymais įrodinėti išdėstytas aplinkybes (CPK 13 str.). Teismas neturi įgaliojimų nurodinėti ieškovui, kokius reikalavimus jis turi reikšti, kad ieškinys, teismo nuomone, įgytų prasmę ir galėtų būti patenkintas.

Taigi, ieÅ¡kinio dalyko ir faktinio pagrindo suformulavimas yra ieÅ¡kovo iÅ¡imtinė teisė. Tačiau Å¡iÄ teisę jis turi įgyvendinti griežtai laikydamasis proceso įstatymo reikalavimų. Teismas jau pirmojoje civilinio proceso stadijoje turi įsitikinti, ar civilinė byla pagal pareikÅ¡tÄ reikalavimÄ gali bÅ«ti iÅ¡kelta. Teismui nustačius, kad nėra bent vienos teisės kreiptis į teismÄ teigiamos prielaidos ar egzistuoja neigiama prielaida, civilinė byla negali bÅ«ti iÅ¡kelta, o iÅ¡kelta byla turi bÅ«ti nutraukta (CPK 137 str. 2 d. 1, 3, 4 p., 293 str., 1, 2, 3, 6 p.).

Tuo atveju, kai nustatoma, jog ieÅ¡kovas nesilaikė teisės kreiptis į teismÄ tinkamo realizavimo sÄ lygų, galimi dvejopi teisiniai padariniai. Jeigu nustatomas bent vienas CPK 137 straipsnio antrosios dalies 2, 5, 6, 7 ar 8 punkte įtvirtintas pagrindas, teismas ieÅ¡kinį turi atsisakyti priimti. Kitais atvejais, kai ieÅ¡kinys neatitinka jo formai ir turiniui keliamų reikalavimų ir (arba) kai jis neapmokėtas žyminiu mokesčiu, teismas skiria terminÄ ieÅ¡kinio trÅ«kumams paÅ¡alinti (CPK 115, 138 str.).Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms Å¡alims, Å¡iuo atveju – apeliantui (ieÅ¡kovui) (CPK 178 str.).

Apeliantas, tvirtindamas, kad ieÅ¡kinyje nurodyti teismo ir teisėjų priimti procesiniai sprendimai nagrinėtose civilinėse bylose yra neteisėti veiksmai, lėmę žalos jam atsiradimÄ , turėjo įrodyti ne tik Å¡ių veiksmų neteisėtumÄ , bet ir jų priežastinį ryšį su patirta žala. Civilinė atsakomybė negalima neįrodžius bent vienos iÅ¡ Å¡ių sÄ lygų. Be to, kaip minėta, nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl atsakovo atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį, atsakovo (t.y. valstybės) kaltė nėra preziumuojama, todėl įrodyti atsakovo kaltę tenka Å¡ias aplinkybes teigiančiai Å¡aliai, t.y. apeliantui (ieÅ¡kovui).

Taigi įrodinėjimo naÅ¡ta žalos atlyginimo dėl neteisėtų teisėjų ar teismo veiksmų, nagrinėjant civilines bylas, bylose tenka ieÅ¡kovui (t.y. Å¡iuo atveju apeliantui), kuris turi pateikti įrodymus, patvirtinančius pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sÄ lygų egzistavimÄ . Todėl taikytina bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė, t. y. kiekviena iÅ¡ Å¡alių turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 12, 178 str.). Kaip jau buvo minėta tam, kad bÅ«tų apgintos pažeistos asmens teisės ir teisėti interesai, bÅ«tina sÄ lyga yra įstatymo reikalavimus atitinkančio ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimas (CPK 5 straipsnis, 135 straipsnis).

Besikreipiantis į teismÄ asmuo privalo nurodyti ieÅ¡kinio dalykÄ ir pagrindÄ bei pateikti Å¡ias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktai), todėl ieÅ¡kovas, siekdamas žalos dėl galimai neteisėtų teismų ir teisėjų veiksmų atlyginimo, privalo nurodyti, kas ir kokiu bÅ«du turi atlyginti žalÄ , nurodyti konkrečius veiksmus, dėl kurių atsirado žala, pagrįsti Å¡ių veiksmų neteisėtumÄ , nurodyti aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimÄ bei pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus, bei įrodymus, iÅ¡ ko susideda 5 000 000,00 Lt turtinė ir 500 000,00 Lt neturtinė žala ir kokie įrodymai jÄ patvirtina (CPK 115 straipsnio 2 dalis).

Pažymėtina, jog procesinio teisinio pobÅ«džio ieÅ¡kinio formos nesilaikymas gali pažeisti dalyvaujančių byloje asmenų teises, nes nepateikus teismui tinkamai suraÅ¡yto ieÅ¡kinio kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims yra ribojama galimybė gintis nuo tokio ieÅ¡kinio. Be to, tai kliudo teismui priimti teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ , kadangi bÅ«tent ieÅ¡kinio dalyko ir pagrindo tinkamas suformulavimas leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas, be ko teismo procesas taptų neįmanomas.Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieÅ¡kovas apsiribojo apibendrintais teiginiais apie aplinkybes, remdamasis kuriomis siekia prisiteisti žalos atlyginimÄ iÅ¡ valstybės, dėl ko negalima suprasti kokiais teismo (teisėjų) veiksmais buvo pažeistos ieÅ¡kovo teisės. Nustatyti ieÅ¡kinio trÅ«kumai yra esminiai, todėl pirmos instancijos teismo skundžiamoje nutartyje teisingai pažymėjo, jog jie turi bÅ«ti Å¡alinami (taisomi) ieÅ¡kinio priėmimo stadijoje.Atskiruoju skundu skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad teismas, spręsdamas pateikto ieÅ¡kinio priėmimo klausimÄ , tinkamai nustatė ieÅ¡kinio trÅ«kumus bei netikslumus, kurie reikÅ¡mingi nustatant bylos nagrinėjimo ribas, atsakovui atsikertant į pareikÅ¡tus reikalavimus, todėl teisėtai ir pagrįstai įpareigojo ieÅ¡kovÄ per teismo nustatytÄ terminÄ juos paÅ¡alinti.

Teismas, nustatęs tam tikrus procesinio dokumento netikslumus, turėjo teisę įpareigoti ieÅ¡kovÄ patikslinti ieÅ¡kinį bei aiÅ¡kiai nurodyti ieÅ¡kinio pagrindÄ , dalykÄ bei nurodyti įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas dar kartÄ pažymi, kad praÅ¡ydamas priteisti turtinę bei neturtinę žalÄ , ieÅ¡kovas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius praÅ¡omÄ priteisti turtinę bei neturtinę žalÄ , kas nagrinėjamu atveju pateikiant ieÅ¡kinį nebuvo padaryta.

Be to, bylos duomenys patvirtina, kad ieÅ¡kovas pirmosios instancijos teismui nepateikė duomenų, pagrindžiančių, kad Å¡ių įrodymų jis negali gauti, todėl teismas pagrįstai įpareigojo ieÅ¡kovÄ juos pateikti. Pagal CPK 34 straipsnio 3 dalies nuostatÄ , klausimÄ dėl bylos perdavimo nagrinėti iÅ¡ vieno apygardos teismo kitam apygardos teismui iÅ¡sprendžia Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas arba Å¡io teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas. Apeliacinės instancijos teismui, sprendžiant apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumÄ ir pagrįstumÄ , ieÅ¡kovo praÅ¡ymas perduoti ieÅ¡kinio priėmimo klausimÄ spręsti kitos apygardos teismui nenagrinėjamas.Kiti atskirojo skundo argumentai teisiÅ¡kai nėra reikÅ¡mingi pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ . Atmesdamas apeliacinį arba atskirÄ jį skundÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytas iÅ¡vadas pagrindžiančiais nutarties motyvais.IÅ¡ to, kas nurodyta, aiÅ¡ku, kad atskirojo skundo argumentai neteikia pagrindo iÅ¡vadai esÄ pirmosios instancijos teismas, nustatydamas terminÄ ieÅ¡kinio trÅ«kumams paÅ¡alinti bÅ«tų iÅ¡ esmės netinkamai taikęs ieÅ¡kinio priėmimÄ reglamentuojančias proceso teisės normas. Dėl to apskųsta pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o ieÅ¡kovui, siekiant užtikrinti proceso koncentracijÄ , nustatomas naujas terminas minėtoje nutartyje nurodytiems – ir Å¡ia nutartimi pripažintiems pagrįstais, ieÅ¡kinio trÅ«kumams paÅ¡alinti (CPK 7 straipsnis, 115 straipsnio 2 dalis).Å ioje nutartyje iÅ¡dėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirajame skunde iÅ¡dėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 329 str., 338 str.).Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 25 d. nutartį palikti nepakeistÄ .Nustatyti ieÅ¡kovui A. B. terminÄ iki 2014 m. gruodžio 15 d. (įskaitytinai) ieÅ¡kinio trÅ«kumams, nurodytiems Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 25 d. nutartyje, paÅ¡alinti. Teisėjas                                                                                                                     Konstantinas Gurinas