2026-03-04 Nr. AB-5159-3-61-3-05753-2025-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1685-624/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05753-2025-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. kovo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. (D. M.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2025 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. 25S214323 (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departamentą pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje išnagrinėti iš naujo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Migracijos departamentui pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, kuriame nurodė, jog jo kilmės valstybėje ((duomenys neskelbtini)) jam gresia teisėsaugos institucijų persekiojimas dėl to, kad (duomenys neskelbtini). Migracijos departamento apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) turėjo savo kanalą (duomenys neskelbtini), kuriame kėlė archyvinius vaizdo įrašus apie politinės partijos (duomenys neskelbtini) nusikaltimus, taip pat jis rašė komentarus (duomenys neskelbtini) kanale po įvairiais vaizdo įrašais, turėjo kanalą (duomenys neskelbtini), kuriame kėlė nuorodas, vaizdo įrašus apie politiką, pareiškėjas taip pat yra (duomenys neskelbtini) savanoris. Pareiškėjo nuomone, ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas, todėl naikintinas.

3. Pareiškėjas nurodė, kad jo pasakojimo patikimumui vertinti atsakovo buvo išskirti šie materialiniai faktai, jog prieglobsčio prašytojas: 1) yra tinklapio (duomenys neskelbtini) savanoris; 2) sukūrė ir administravo (duomenys neskelbtini) paskyrą (duomenys neskelbtini); 3) administruoja (duomenys neskelbtini) paskyrą (duomenys neskelbtini); 4) kritikuoja (duomenys neskelbtini) kanale; 5) sukūrė ir administruoja (duomenys neskelbtini). Nepaisant to, atsakovas nepagrįstai nusprendė, jog pareiškėjui nesuteiktina tarptautinė apsauga. Pareiškėjo politinės pažiūros yra ypač nepriimtinos (duomenys neskelbtini) valdžiai, todėl jam gresia (duomenys neskelbtini) režimo persekiojimas. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, neatsižvelgė į tai, kad vien pasisakymas prieš (duomenys neskelbtini), yra (duomenys neskelbtini) ginkluotųjų pajėgų diskreditacija, už tai gresia baudžiamoji atsakomybė ir įkalinimas. Tai patvirtina paties Migracijos departamento parengta pažyma „Apie politinę situaciją (duomenys neskelbtini) ir 2022 m. paskelbtą mobilizaciją“. Vieši ir objektyvūs duomenys pagrindžia, kad (duomenys neskelbtini) asmenims, pareiškusiems internetinėje erdvėje ar gatvėje, ar net asmeniniame pokalbyje nepritarimą (duomenys neskelbtini), nepalaikantiems (duomenys neskelbtini) agresijos, skiriamos realios laisvės atėmimo bausmės. Migracijos departamentas turėjo pareigą įvertinti visą informaciją ir nustatyti, ar (duomenys neskelbtini) asmenys, kurie išreiškia viešai nepritarimą (duomenys neskelbtini) režimo, yra persekiojami. Pareiškėjas atitinka profilį asmenų, kurie būtų persekiojami (duomenys neskelbtini), pareiškėjo grėsmė būti persekiojam yra ne hipotetinė, o reali.

4. Pareiškėjo nuomone, prieglobsčio procedūros esmė yra ateities grėsmės ir turi būti vadovaujamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2022 m. kovo 22 d. sprendime byloje T. K. ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 55978/20) (toliau – ir EŽTT Sprendimas) nurodytomis taisyklėmis. Tikros grėsmės buvimo vertinimas privalo būtinai būti griežtas (angl. rigorous) ir jis turi koncentruotis į numatomas pasekmes, kurias sukeltų asmens išsiuntimas. Šios pasekmės vertintinos bendros situacijos ir pareiškėjo individualių aplinkybių kontekste. Migracijos departamentas nevertino panašioje situacijoje kaip pareiškėjas esančių asmenų padėties. Remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, pagal bendrą taisyklę prieglobsčio prašytojas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad, jei pasirinkta priemonė būtų įvykdyta, jam kiltų reali grėsmė patirti elgesį, prieštaraujantį Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniui, valstybei tenka pareiga išsklaidyti bet kokias abejones dėl jų. Atsakovas vadovaujasi ne visiškai pagrįstos tikimybės principu, tačiau faktiškai reikalauja, kad pareiškėjas įrodytų jau įvykusio ar vykstančio persekiojimo faktus, o tai neatitinka aptartų prieglobsčio teisės standartų.

5. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog atsakovas padarė nepagrįstą išvadą dėl prieglobsčio ar papildomos apsaugos nesuteikimo ir Sprendimas šia apimtimi yra neteisėtas ir naikintinas, Sprendimas naikintinas ir ta apimtimi, kuria nustatytos išvestinės priemonės, susijusios su pareiškėjo išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos ir draudimu atvykti į Lietuvos Respubliką. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymą dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir UTPĮ) 125 straipsnio 1 dalies 3 punktą, pareiškėjo atžvilgiu gali būti priimamas grąžinimo sprendimas. Sprendimas priverstinai išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, neleidžiant pasinaudoti savanoriško išvykimo teise, yra neproporcingas. Šiuo atveju turėjo būti atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas priklauso pažeidžiamų asmenų grupei: (duomenys neskelbtini). Tai lemia, kad pažeidžiamo asmens atžvilgiu, visų pirma, turi būti taikomos švelnesnės priemonės, šiuo atveju grąžinimas, o ne išsiuntimas. Be to, tokia asmens (duomenys neskelbtini) sveikatos būsena galėjo turėti reikšmės jo neracionaliam ir spontaniškam elgesiui išvykstant iš Lietuvos. Kitas svarbus aspektas, kuris turėjo būti įvertintas, yra tai, kad pareiškėjas nuo 2024 m. balandžio 29 d. apgyvendintas Priėmimo ir integracijos agentūros (toliau – ir PIA) padalinyje Pabradės priėmimo centre, vėliau Ruklos priėmimo centre, su laisvo judėjimo teise, iš centro nepasišalino ir nepasislėpė. Todėl Migracijos departamento prielaida, kad jis bandys pasislėpti, yra nepagrįsta.

6. Pareiškėjas papildomai nurodė, kad (duomenys neskelbtini) gyvenantis jo giminaitis (pusbrolio žmonos brolis) dirba (duomenys neskelbtini), žino, jog pareiškėjas paprašė prieglobsčio, todėl jam kiltų grėsmė, jeigu būtų grąžintas į (duomenys neskelbtini), giminaičio vardo ir pavardės nepamena. Paaiškino, kad pabėgimas iš centro į (duomenys neskelbtini) buvo klaida, galvojo, jog ten bus geriau, tačiau nori gyventi Lietuvoje, jam čia viskas patinka.

7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas nurodė, kad prašymo suteikti prieglobstį motyvas yra tikėtinas (duomenys neskelbtini) valdžios persekiojimas dėl to, jog (duomenys neskelbtini). Atlikus prieglobsčio prašytojo veiklos vertinimą (jo veikla socialinėje erdvėje ir kt.), tyrimo metu neidentifikuota požymių, kad prieglobsčio prašytojo veikla būtų patekusi į tikėtino persekiotojo ((duomenys neskelbtini) teisėsaugos) dėmesį, tyrimo metu nenustatyta pagrindo prielaidai, jog pareiškėjas identifikuotas kaip asmuo, keliantis grėsmę valstybei ir dėl to patirtų persekiojimą. Įvertinus prieglobsčio prašytojo individualią situaciją, tyrimo metu nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog prieglobsčio prašytojo profilis ir individualios aplinkybės sąlygotų realią persekiojimo riziką grįžimo į kilmės valstybę atveju. Pareiškėjo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje nurodyti veiksmai.

9. Įvertinus pareiškėjo pateiktą informaciją bei kilmės valstybės informaciją, nustatyta, jog ne visi (duomenys neskelbtini) gyvenantys asmenys, kurie atvirai kritikuoja (duomenys neskelbtini) valdžią ir pasisako prieš (duomenys neskelbtini) socialiniuose tinkluose, sulaukia teisėsaugos institucijų dėmesio, o pareiškėjo socialiniuose tinkluose viešumo lygis yra žemas, jo veikla didelio dėmesio nesulaukė. Pareiškėjo turimos paskyros socialiniuose tinkluose turi mažai sekėjų, peržiūrų ir „patiktukų“. Dėl šios priežasties publikacijų poveikis visuomenei yra itin mažas. Be to, (duomenys neskelbtini) kanalai (duomenys neskelbtini) esantiems vartotojams yra faktiškai nepasiekiami. Pareiškėjas socialiniuose tinkluose nenaudoja savo vardo, pavardės, nuotraukos ir kitų duomenų, kuriais remiantis (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijos galėtų išsiaiškinti jo tapatybę. Pats faktas, jog ne visi (duomenys neskelbtini) gyvenantys asmenys, kurie atvirai kritikuoja (duomenys neskelbtini) valdžią ir pasisako prieš (duomenys neskelbtini) socialiniuose tinkluose, sulaukia teisėsaugos institucijų dėmesio, nėra paneigtas.

10. Atsakovas nesutiko, kad pareiškėjui turėjo būti suteikta galimybė savanoriškai išvykti. Pareiškėjas, nesulaukęs kol bus išnagrinėtas jo prieglobsčio prašymas ir be Migracijos departamento leidimo, 2023 m. sausio 15 d. išvyko iš Kybartų užsieniečių registracijos centro (toliau – ir URC) ir nebegrįžo. Pareiškėjas 2024 m. sausio 8 d. buvo grąžintas iš (duomenys neskelbtini) pagal Dublino reglamentą. Pažymėjo, jog pareiškėjas neteisėtai išvykęs iš Lietuvos Respublikos pateikė prieglobsčio prašymą (duomenys neskelbtini), po to išvyko į (duomenys neskelbtini). Tikėtina, jog atsisakius suteikti pareiškėjui prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti. Pareiškėjo argumentai, jog aplinkybės, kad jis yra pažeidžiamas bei tai, jog jis nuo 2024 m. balandžio 29 d. nepasišalino ir nepasislėpė, nėra pagrindas kitokiai išvadai.

11. Atsakovas taip pat nurodė, kad draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei perspėjimo įvedimas į SIS yra pagrįsti. Pareiškėjo atveju nustatyta aplinkybė, kad prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu jis neteisėtai išvyko iš Lietuvos Respublikos ir buvo atsiimtas iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybės narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (OL 2013 L 180, p. 31) (toliau – ir Dublino reglamentas), nustatyta tvarka, todėl nustatytas dviejų metų uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra laikytinas proporcingu. Įvertinus tai, kad pareiškėjas išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos ir tai, jog pareiškėjas ir ateityje gali siekti pasilikti kitose Šengeno valstybėse, taip pat tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, ir tai, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą.

II. 12. Regionų administracinis teismas 2025 m. gruodžio 8 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

13. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, iki išvykimo gyvenęs (duomenys neskelbtini), pareiškėjo tėvai gyvena (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas 2022 m. rugpjūčio 29 d. neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ir 2022 m. rugpjūčio 30 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas priėmė sprendimą nagrinėti prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės ir apgyvendino užsienietį Kybartų URC. Pareiškėjui 2023 m. sausio 15 d. neteisėtai išvykus iš Kybartų URC ir negrįžus, pareiškėjo buvimo vietai tapus nežinoma, 2023 m. sausio 18 d. Migracijos departamentas nutraukė prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą. Pareiškėjas pateikė prieglobsčio prašymą (duomenys neskelbtini), o po to išvyko į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas 2024 m. sausio 8 d. buvo grąžintas į Lietuvos Respubliką iš (duomenys neskelbtini) Respublikos pagal Dublino reglamentą.

14. Pareiškėjas 2024 m. sausio 12 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje motyvuodamas tuo, kad tikėtinas (duomenys neskelbtini) valdžios persekiojimas dėl to, jog jis (duomenys neskelbtini).

15. Remiantis Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) 2024 m. sausio 19 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 15K-273 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio D. M. įtraukimo į pažeidžiamų asmenų sąrašą“, pareiškėjas yra įtrauktas į pažeidžiamų asmenų sąrašą (priskiriamas pažeidžiamų asmenų grupei: (duomenys neskelbtini)).

16. Teismas nurodė, kad 2024 m. sausio 12 d. apklausos metu pareiškėjas nurodė, jog (duomenys neskelbtini) turėjo savo kanalą (duomenys neskelbtini), kuriame kėlė archyvinius vaizdo įrašus apie politinės partijos (duomenys neskelbtini) nusikaltimus, rašė komentarus (duomenys neskelbtini) kanale po įvairiais vaizdo įrašais, turėjo kanalą (duomenys neskelbtini), kuriame kėlė nuorodas, vaizdo įrašus apie politiką, yra (duomenys neskelbtini) savanoris. Nepritarė (duomenys neskelbtini) ir dėl to ginčijosi su savo giminaičiais ir mergina, kuri buvo paveikta propagandos. Dėl šių ginčų kildavo konfliktai su artimaisiais. Giminaičiai juokaudami pagrasino, kad įskųs prieglobsčio prašytoją policijai. Be to, (duomenys neskelbtini) pareiškėjas gyveno viešbutyje kartu su kitais vyrais, vienas iš jų pastebėjo, kad prieglobsčio prašytojas susirašinėja su (duomenys neskelbtini) grupe (duomenys neskelbtini) ir pagrasino, jog informuos (duomenys neskelbtini).

17. Pareiškėjas 2025 m. gegužės 7 d. apklausos metu nurodė, kad iš namų išvyko dėl konfliktų su tėvais ir broliu dėl (duomenys neskelbtini), jog (duomenys neskelbtini), jei pamatydavo ją ant stulpo, stotelės ar pastato sienos, kad ginčydavosi su žmonėmis dėl (duomenys neskelbtini) politikos. (duomenys neskelbtini) gyveno viešbutyje kartu su kitais vyrais ir vienas iš jų pamatė, jog jis lankosi (duomenys neskelbtini) kanale. Vyras pasakė pareiškėjui, kad yra (duomenys neskelbtini) agentas, parodė pažymėjimą ir pagrasino įskųsti jį. Prieglobsčio prašytojas teigė, kad turi (duomenys neskelbtini) kanale paskyrą, pavadinimu (duomenys neskelbtini), kurioje rašė daug komentarų. Taip pat jis turi (duomenys neskelbtini) kanalą, kurį sukūrė kiti žmonės. Visi susirašinėjimai šiame kanale iki 2019 m. yra ištrinti. Neseniai jis sužinojo, kad yra šio kanalo vyriausiasis administratorius. Pareiškėjas nežino, kas ir kodėl jį paskyrė administratoriumi. Jis svarstė, kad (duomenys neskelbtini) galėjo „pakišti“ jį. Pareiškėjas tvirtino, kad nuo 2024 m. pradžios pradėjo rašyti komentarus šiame kanale. Jo pavadinimas yra (duomenys neskelbtini). Kanalą seka 51 stebėtojas. Taip pat prieglobsčio prašytojas turi sąsajų su (duomenys neskelbtini) kanalu. Jis nuomojasi iš šio kanalo serverį, už kurį moka iš savo elektroninės (duomenys neskelbtini) piniginės. Savo istorijai pagrįsti pateikė šiuos įrodymus: 2012 m. (duomenys neskelbtini) teismo nuosprendžio skaitmeninę kopiją; (duomenys neskelbtini) ekrano nuotraukas; (duomenys neskelbtini) paskyros (duomenys neskelbtini) ekrano nuotrauką; (duomenys neskelbtini) paskyros (duomenys neskelbtini) ekrano nuotrauką; (duomenys neskelbtini) paskyros (duomenys neskelbtini) ekrano kopiją.

18. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo 2024 m. sausio 12 d. prieglobsčio prašymą, ginčijamu Sprendimu nusprendė: 1) nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę; 3) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu prieglobsčio prašytojas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos; 4) įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu prieglobsčio prašytojas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos.

19. Teismas nurodė, kad pareiškėjas Migracijos departamento Sprendimą ginčija tuo aspektu, jog pareiškėjo politiniai įsitikinimai, kurie yra priešiški (duomenys neskelbtini) oficialiai politikai, atsakovo buvo nustatyti kaip materialiniai faktai, tačiau pareiškėjui vis tiek nebuvo suteiktas prieglobstis ir papildoma apsauga, atsakovas nesurinko ir neįvertino kilmės valstybės informacijos apie panašaus profilio asmenis, kurie išreiškė viešai nepritarimą (duomenys neskelbtini), nepalaikė (duomenys neskelbtini) režimo ir dėl to yra persekiojami. Be to, vertindamas grėsmę pareiškėjui, atsakovas vadovavosi ne visiškai pagrįstos tikimybės principu, bet reikalavo, kad pareiškėjas įrodytų jau įvykusio ar vykstančio persekiojimo faktus, o tai neatitinka aptartų prieglobsčio teisės standartų, nurodytų EŽTT Sprendime.

20. Teismas rėmėsi ginčui aktualiomis UTPĮ 83, 86 ir 87 straipsnių, 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija dėl pabėgėlių) nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.

21. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pateiktą informaciją, jo pasisakymus apklausos metu ir paaiškinimus teismo posėdyje, skunde nurodytus argumentus, Migracijos departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo Sprendime padaryta išvada, jog pareiškėjas neatitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje bei Konvencijos dėl pabėgėlių 1 straipsnio A dalyje nustatytų sąlygų pabėgėlio statusui gauti.

22. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovui įvertinus surinktą kilmės valstybės informaciją bei prieglobsčio prašytojo pasakojimą, buvo nustatyta, jog (duomenys neskelbtini) dėl socialiniuose internetiniuose tinkluose išsakytų komentarų ar kitos informacijos, priešingos ar kritikuojančios (duomenys neskelbtini) valdžią, asmuo gali būti patrauktas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn, tačiau pažymėta, kad (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijos socialiniuose tinkluose aktyviai neieško publikacijų, laidų, kuriose būtų išreikšta kritika (duomenys neskelbtini) valdžiai. Nagrinėjamu atveju įvertinus pareiškėjo pateiktą informaciją bei kilmės valstybės informaciją, matyti, jog ne visi (duomenys neskelbtini) gyvenantys asmenys, kurie atvirai kritikuoja (duomenys neskelbtini) valdžią ir pasisako prieš karą (duomenys neskelbtini) socialiniuose tinkluose, sulaukia teisėsaugos institucijų dėmesio, o pareiškėjo socialiniuose tinkluose viešumos lygis yra žemas, jo veikla didelio dėmesio nesulaukė, turimos paskyros socialiniuose tinkluose turi mažai sekėjų, peržiūrų ir „patiktukų“, todėl publikacijų poveikis visuomenei yra itin mažas, (duomenys neskelbtini) kanalai (duomenys neskelbtini) esantiems vartotojams yra, faktiškai, nepasiekiami, be to, pareiškėjas, veikdamas socialiniuose tinkluose, nenaudoja savo vardo, pavardės, nuotraukos ir kitų duomenų, kurie galėtų (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijoms išsiaiškinti jo tapatybę. Duomenų byloje, kad pareiškėjo kilmės institucijos yra identifikavusios pareiškėjo, kaip grėsmės vykdomai (duomenys neskelbtini) politikai ar režimui, dėl jo veiklos socialiniuose tinkluose, nėra.

23. Teismas nustatė, kad vertindamas pareiškėjo nurodomus duomenis, jog jis bijo grįžti į savo kilmės valstybę, nes yra tinklapio (duomenys neskelbtini) savanoris, o (duomenys neskelbtini) griežta bausmė (duomenys neskelbtini) piliečiams, kurie išduoda valstybę, Migracijos departamentas, be kita ko, rėmėsi pareiškėjo kilmės valstybės nepriklausomo žurnalistų susivienijimo (duomenys neskelbtini) duomenimis, susijusiais su (duomenys neskelbtini) plačiais įgaliojimais ir veiklos ypatumais. Atsakovas taip pat analizavo šiuo aspektu pareiškėjo kilmės valstybės informaciją, pagal kurią (duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso (toliau – ir (duomenys neskelbtini) BK) 275 straipsnis (valstybės išdavystė) numato laisvės atėmimo bausmę nuo 2 m. iki gyvos galvos. 2023 m. pagal (duomenys neskelbtini) BK 275 straipsnį, teismai nuteisė 39 asmenis, o 2024 m. teismai nuteisė 145 asmenis.

Už bandymus pereiti į priešo pusę (tapti (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) teismai skiria itin griežtas bausmes. Byloje duomenų apie tai, kad pareiškėjo atžvilgiu (duomenys neskelbtini) valdžia būtų pradėjusi baudžiamąjį persekiojimą dėl jo veiklos (duomenys neskelbtini), ar iškelta baudžiamoji byla, atliktos jo ir jo artimųjų namuose kratos, gauti šaukimai atvykti į apklausą, paskelbta paieška ir pan., nėra. Taip pat nėra duomenų, kad (duomenys neskelbtini) valdžia gali sužinoti faktą, jog pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) savanoris.

Viešosios prieigos interneto šaltiniuose duomenų apie prieglobsčio prašytojo priklausymą šiai armijai nenustatyta, dalyvavimas šios internetinės armijos veikloje yra anoniminis, pareiškėjas pats asmeniškai imasi asmens apsaugos priemonių, naudoja slaptažodžius, slapyvardžius. Be to, bylos duomenys, priešingai nei teigia pareiškėjas, patvirtina, kad Migracijos departamentas atliko tiek retrospektyvinį vertinimą, tiek perspektyvinį vertinimą, t. y. nenustatė pagrindo prielaidai, jog prieglobsčio prašytojas dėl jo veiklos iki išvykimo iš kilmės valstybės bei dėl jo veiklos po išvykimo iš (duomenys neskelbtini) būtų (duomenys neskelbtini) institucijų identifikuotas, kaip asmuo, keliantis grėsmę valstybei, ir dėl to patirtų persekiojimą, bei vertino tikimybę prieglobsčio prašytojui nukentėti ateityje, konstatuodamas, kad jo veikla nėra tokios apimties, bei tokio matomumo, jog savaime būtų galima konstatuoti pagrįstą tikimybę, kad (duomenys neskelbtini) teisėsaugos aparatas sieks imtis prieš prieglobsčio prašytoją nukreiptų veiksmų.

Įvertinus prieglobsčio prašytojo individualią situaciją, tyrimo metu nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog prieglobsčio prašytojo profilis (jis nėra žurnalistas ar žmogaus teisių gynėjas, nebuvo mitingų organizatorius, nėra opozicinių partijų narys, į teisėsaugos akiratį nėra patekęs) ir individualios aplinkybės lemtų realią persekiojimo riziką grįžimo į kilmės valstybę atveju. Teismas nurodė, jog neturi pagrindo su atsakovo atliktu vertinimu nesutikti.

24. Teismas pareiškėjo teismo posėdžiu nurodytus argumentus, kad jo giminaitis dirba (duomenys neskelbtini), jis žino, jog pareiškėjas yra pateikęs prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, dėl to jam kyla grėsmė būti persekiojam grįžus į kilmės šalį, vertino kaip deklaratyvius ir neįrodytus, o informacija, susijusi su neteisėtu išvykimu iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini), pareiškėjui manant, kad bus geriau, suponuoja išvadą, jog pareiškėjas savo šalį paliko ne dėl jo individualaus persekiojimo dėl politinių motyvų, bet galbūt dėl finansinių ar kitų priežasčių.

25. Teismas taip pat nurodė, kad kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl pareiškėjo skunde akcentuojamas EŽTT sprendimas nėra aktualus nagrinėjamai bylai. Pareiškėjo minimoje byloje pareiškėjas (Tadžikistano pilietis) grindė savo baimę būti persekiojamu dėl to, kad jis priklausė opozicinei Tadžikistano islamo atgimimo partijai (toliau – ir TIAP), kuri Tadžikistane buvo uždrausta ir paskelbta teroristine organizacija, t. y. priklausė asmenų grupei (TIAP), kurios visi nariai sistemiškai yra persekiojami. Nagrinėjamu atveju aktualus EŽTT sprendime nustatytas principas, pagal kurį tam, kad pakankama persekiojimo tikimybė būtų konstatuota neatsižvelgiant į pareiškėjų individualias riziką didinančias aplinkybes, būtina nustatyti dviejų sąlygų buvimą: 1) kilmės valstybės informacija patvirtina, jog kilmės valstybėje egzistuoja apibrėžta asmenų grupė, kuri sistemingai susiduria su persekiojimui prilygintinais veiksmai; 2) prieglobsčio pasiprašęs asmuo priklauso tokiai grupei. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad visi asmenys, kurie bent kartą yra sukritikavę (duomenys neskelbtini) valdžią, yra sistemiškai persekiojami.

26. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, jog Migracijos departamentas nepagrįstai nurodė, kad jis nepatirs kankinimų, nežmoniško, žiauraus ar žeminančio elgesio, nors, pareiškėjo nuomone, tokia grėsmė kilmės valstybėje egzistuoja. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, nesutiko su pareiškėjo teiginiu ir konstatavo, kad Migracijos departamentas šiuo klausimu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Papildoma apsauga, remiantis UTPĮ 87 straipsnio 1 dalimi, suteikiama tuo atveju, jeigu grąžintas į kilmės valstybę asmuo realiai ir individualiai rizikuotų patirti mirties bausmę ar jos įvykdymą, kankinimus, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar bausmę, arba jeigu jo gyvenamojoje vietoje vyksta beatodairišku smurtu pasižymintis tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas. Taigi tam, kad būtų suteikta papildoma apsauga, būtina nustatyti individualizuotą, asmeniškai pareiškėjui kylančią realią grėsmę.

27. Nagrinėjant pareiškėjo prašymą, tyrimo metu nebuvo nustatyta jokių papildomų aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą apie realią ir individualią grėsmę jo gyvybei, sveikatai, laisvei ar orumui kilmės valstybėje. Tos pačios aplinkybės, kurias pareiškėjas nurodė kaip pagrindą prašymui suteikti pabėgėlio statusą (politinės pažiūros, pasisakymai socialiniuose tinkluose), buvo išsamiai ištirtos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, ir jau konstatuota, kad jos nesudaro pagrindo vertinti, jog pareiškėjui grėstų persekiojimas ar kitoks neteisėtas poveikis. Kadangi pareiškėjas nenurodė jokių kitų faktinių duomenų, kurie galėtų rodyti, jog jam kyla pavojus patirti kankinimus ar nežmonišką, žiaurų, žeminantį elgesį, nėra pagrindo spręsti, jog tokia grėsmė egzistuoja vertinant ir papildomos apsaugos suteikimo kontekste. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal bylos duomenis ir individualų Migracijos departamento tyrimą, pareiškėjo atžvilgiu kilmės valstybėje nėra pradėtas joks baudžiamasis persekiojimas, jis nėra įtrauktas į ieškomų asmenų sąrašus, jam nėra pateikti kaltinimai, jis nėra gavęs šaukimo į teisėsaugos institucijas, nėra paskelbta uždraudimo išvykti iš šalies. Šios aplinkybės rodo, kad (duomenys neskelbtini) valdžios institucijos pareiškėjo nelaiko nusikalstamą veiklą vykdančiu ar kitaip pavojingu asmeniu.

28. Teismo vertinimu, kankinimai, nežmoniškas elgesys, mirties bausmė, egzekucija savaime prilygsta persekiojimo veiksmams, o prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų persekiojimas (bet kokie veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą), todėl atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Atsižvelgiant į tai, kad remiantis atsakovo surinkta išsamia informacija, situacija prieglobsčio prašytojo gyvenamojoje vietoje ((duomenys neskelbtini)) ir jo tėvų gyvenamojoje vietoje ((duomenys neskelbtini)) yra stabili, nevyksta UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), atsakovas ginčijamu Sprendimu pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo atveju beatodairiškas smurtas (duomenys neskelbtini) nevyksta arba jo lygis yra toks žemas, kad dėl buvimo šalies teritorijoje nėra jokios realios rizikos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, be to, prieglobsčio prašytojo gyvenamoji vieta ((duomenys neskelbtini)) nėra arti sienos su (duomenys neskelbtini), ir čia nevyksta UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas). Iš Migracijos departamento Sprendimo matyti, kad pareiškėjo situacija buvo įvertinta individualiai, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog Migracijos departamentas pažeidė pareigą individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti prašymą suteikti tarptautinę apsaugą ir įvertinti individualias atvejo aplinkybes. Byloje esantys duomenys apie situaciją kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju buvo pakankami tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti dar daugiau papildomų duomenų. Be to, pareiškėjo pateikti duomenys apie jo kilmės šalį iš esmės nepaneigia atsakovo nustatytų aplinkybių.

29. Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą), todėl ši Sprendimo dalis yra pagrįsta ir nėra pagrindo ją naikinti. Kadangi pareiškėjo vienas iš pagrindinių reikalavimų dėl Sprendimo dalies dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) nesuteikimo panaikinimo yra netenkinamas, teismas netenkino ir išvestinio pareiškėjo reikalavimo dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

30. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl Sprendimo dalies, susijusios su jo išsiuntimu į kilmės valstybę, t. y. jog jis priklauso pažeidžiamų asmenų grupei, todėl jam turi būti taikomos švelnesnės priemonės, šiuo atveju grąžinimas, o ne išsiuntimas, kuris neleidžiant pasinaudoti savanoriško išvykimo teise, yra neproporcingas, jog jis nuo 2024 m. balandžio 29 d. apgyvendintas PIA padalinyje Pabradės priėmimo centre, vėliau Ruklos priėmimo centre, su laisvo judėjimo teise, iš centro pareiškėjas nepasišalino ir nepasislėpė, todėl Migracijos departamento prielaida, kad jis bandys pasislėpti, yra nepagrįsta, teismas, remdamasis UTPĮ 2 straipsnio 182 dalimi, 67 straipsnio 5 dalimi, 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 125 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 128 straipsnio 1 dalimi, 130 straipsnio 1–4 dalimis, nurodė, jog byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas yra priskirtas pažeidžiamų asmenų grupei, taip pat, jog nesulaukęs prašymo dėl prieglobsčio suteikimo išnagrinėjimo, be Migracijos departamento leidimo, 2023 m. sausio 15 d. išvyko iš Kybartų URC, neteisėtai išvykęs iš Lietuvos Respublikos, pateikė prieglobsčio prašymą (duomenys neskelbtini), o po to išvyko į (duomenys neskelbtini), 2024 m. sausio 8 d. buvo grąžintas iš (duomenys neskelbtini) pagal Dublino reglamentą. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas vertino, kad atsakovas pagrįstai sprendė, jog atsisakius suteikti pareiškėjui prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti.

31. Be to, byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas turi leidimą gyventi Lietuvoje, turi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika, dirba (UTPĮ 128 straipsnio 1 dalis). O pareiškėjo nurodomos aplinkybės, susijusios su jo priklausymu pažeidžiamų asmenų grupei ir tuo, kad nuo 2024 m. balandžio 29 d. apgyvendintas priėmimo centre, su laisvo judėjimo teise, iš centro nepasišalino ir nepasislėpė, nepatenka į UTPĮ 130 straipsnio 1–4 dalyse nurodytą baigtinį atvejų, dėl kurių užsienietį draudžiama išsiųsti arba grąžinti į valstybę, sąrašą. Teismas sprendė, kad Migracijos departamento Sprendimo dalis dėl išsiuntimo į kilmės valstybę taip pat yra teisėta ir pagrįsta bei proporcinga priemonė.

32. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas Sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu prieglobsčio prašytojas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos ir įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu prieglobsčio prašytojas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos šioje dalyje, taip pat pakankamai išsamiai motyvavo ir pagrindė Sprendime. Be to, pareiškėjas savo skunde papildomų argumentų dėl šios Migracijos departamento Sprendimo dalies nenurodė, todėl teismas šiuo klausimu plačiau nepasisakė.

33. Apibendrindamas teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, ginčijamame Sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, Sprendimas pagrįstas byloje surinktais įrodymais, todėl jį naikinti pareiškėjo skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo.

III. 34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą dėl tarptautinės apsaugos suteikimo.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, iš esmės pritarė Migracijos departamento išvadoms, netinkamai taikė ir aiškino 1951 m. Ženevos konvenciją dėl pabėgėlių statuso, UTPĮ 86–87 straipsnių nuostatas, 2011/95/ES direktyvą, EŽTT „real risk“ standartą ir „Benefit of the doubt“ principą, nepagrįstai nustatė pareiškėjui neproporcingai aukštą įrodinėjimo standartą, reikalaudamas pateikti oficialius persekiojimo įrodymus, kurių autoritarinėje valstybėje objektyviai neįmanoma gauti.

36. Pareiškėjas teigia, kad nesutinka su teismo vertinimu, jog neįrodyta individualizuota grėsmė, nes jis nepatrauktas baudžiamojon atsakomybėn, kadangi toks vertinimas prieštarauja EŽTT praktikai, pagal kurią reali grėsmė nustatoma vertinant aplinkybių visumą. Nurodo, kad pateikė nuoseklius paaiškinimus apie viešą antikarinių pažiūrų reiškimą, kritišką poziciją (duomenys neskelbtini) politikos atžvilgiu ir realią riziką būti identifikuotam grįžus į kilmės valstybę, tačiau teismas šias aplinkybes vertino fragmentiškai.

37. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas neįvertino, jog politinis persekiojimas dažnai prasideda būtent asmeniui sugrįžus į kilmės valstybę.

38. Teismas pažeidė išsamumo, objektyvumo ir motyvavimo pareigą, nes faktiškai perrašė Migracijos departamento išvadas, neatlikdamas savarankiško įrodymų vertinimo. Neatsižvelgė į bendrą politinę iš žmogaus teisių situaciją (duomenys neskelbtini) po 2022 m., į sistemingą antikarinių pažiūrų kriminalizavimą bei padidėjusią riziką asmenims, grįžtantiems iš Europos Sąjungos valstybių.

39. Pareiškėjas akcentuoja, kad byla turi esminę reikšmę vienodos administracinių teismų praktikos formavimui prieglobsčio bylose. Teismas suformavo itin siaurą „individualizuotos grėsmės“ sampratą, nesuderinamą su EŽTT ir Kvalifikavimo direktyvos nuostatomis, todėl būtinas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimas siekiant užtikrinti „real risk“ ir „benefit of the doubt“ principų vienodą taikymą.

40. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

41. Atsakovas, pakartodamas bylos faktines aplinkybes, nurodo, kad persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš 1951 m. liepos 27 d. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visumą, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio.

42. Atsakovas pažymi, kad remiantis EŽTT praktika, bendra žmogaus teisių padėtis, net jei ji yra itin prasta, savaime neužkerta kelio asmens išsiuntimui, jog turi būti vertinamos individualios aplinkybės, pagrindžiančios grėsmę, kad asmenį išsiuntus priimančioje valstybėje jis susidurtų su elgesiu, lemiančiu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat nuosekliai laikosi nuostatos, kad UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, tačiau kitą vertus, visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga turi būti ir objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Todėl visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta, o galimas persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio, ir pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma. Vien tik politinių įsitikinimų turėjimas negali būti pakankamu pagrindu persekiojimo buvimo konstatavimui. Vien politinių pažiūrų turėjimas nėra pagrindas pripažinti, jog asmeniui turi būti suteiktas prieglobstis.

43. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog Migracijos departamentas atliko pakankamai išsamų pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje tyrimą ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą). Pareiškėjo nurodyti prieglobsčio motyvai buvo išsamiai išnagrinėti, ištirti pateikti įrodymai bei surinkta kilmės valstybės informacija. Todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 44. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui nesuteiktas pabėgėlio statusas bei papildoma apsauga, nuspręsta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką bei įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, pagrįstumo ir teisėtumo.

45. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą konstatavęs, jog atsakovas detaliai ir išsamiai įvertino visus tiek pareiškėjo pateiktus, tiek Migracijos departamento surinktus duomenis, išsamiai išanalizavo pareiškėjo kilmės valstybės informaciją, tinkamai pritaikė teisės normas, padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neatitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų pabėgėlio statuso bei UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Taip pat pagrįstai nuspręsta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką.

46. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, nevertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių, pateiktų įrodymų, nepagrįstai nustatė pareiškėjui neproporcingai aukštą įrodinėjimo standartą, pažeidė išsamumo, objektyvumo ir motyvavimo pareigą, nes faktiškai perrašė Migracijos departamento išvadas, neatlikdamas savarankiško įrodymų vertinimo, todėl sprendimas turi būti panaikintas.

47. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

48. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja UTPĮ 86 ir 87 straipsnių nuostatos.

49. UTPĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio UTPĮ 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga suteikiama, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

50. UTPĮ 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio UTPĮ 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

51. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir panašiai. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3615-789/2021, 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3776-415/2021).

52. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr. 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

53. Teisėjų kolegija pažymi, jog vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti UTPĮ 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalį, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

54. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, jog 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/95/ES „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų“ nustatyta, kad kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prašytojo atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė; ir e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai yra patikimas (4 str. 5 d. a–e p.).

55. UTPĮ 71 straipsnio 4 dalies 4 punkte nustatyta, kad prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių ir bendradarbiauti su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais. UTPĮ 76 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prašymą suteikti prieglobstį iš esmės nagrinėja Migracijos departamentas, atlikdamas tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka šio UTPĮ 86 ar 87 straipsnyje nustatytus kriterijus, taip pat ar nėra aplinkybių, nurodytų šio UTPĮ 88 straipsnyje. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad prireikus Migracijos departamentas prašymams suteikti prieglobstį nagrinėti pasitelkia reikiamų sričių specialistus ar ekspertus. UTPĮ 83 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

56. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą atlikdamas tyrimą įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) UTPĮ 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų įrodymais, patikimumas vertinamas, be kita ko, atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai detalus ir konkretus, ar pateikti duomenys yra nuoseklūs, ar pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę. Nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Pirmiausia nustatoma, ar prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje kyla reali rizika patirti žalą bei koks yra šios žalos pobūdis. Šiam tikslui būtina identifikuoti persekiojimo vykdytojus, kaip jie apibrėžti UTPĮ 86 straipsnio 2 dalyje, kurie turi tikėtiną motyvą ir tikslą persekioti prieglobsčio prašytoją, taip pat įvertinti jiems prieinamas priemones, kurias jie gali pasitelkti vykdydami persekiojimą, bei šių priemonių tikėtiną poveikį prieglobsčio prašytojui. Persekiojimu laikomi persekiojimo vykdytojų veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą. Persekiojimo veiksmai arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimas turi būti susiję su prieglobsčio prašytojo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba su jo politiniais įsitikinimais.

57. Tvarkos aprašo 97.1 papunktis numato, kad tyrimas, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje ir 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę.

58. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018; ir kt.).

59. Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek atsakovas Sprendime, tiek ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pasisakė, objektyviai ir detaliai įvertino pareiškėjo prašyme suteikti prieglobstį nurodytus argumentus dėl baimės būti persekiojamam kilmės valstybėje, pareiškėjo administruojamų tinklalapių ir (duomenys neskelbtini) paskyrų, (duomenys neskelbtini) kanalų turinio, kiek tai susiję su pareiškėjo veikla, pareiškėjo pateiktų ekrano nuotraukų ir kt. Aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

60. Iš pareiškėjo ginčijamo Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį ir atlikęs prieglobsčio prašytojo vertinimą, konstatavo, jog tyrimo metu neidentifikuota požymių, prieglobsčio prašytojo veikla būtų patekusi į tikėtino persekiotojo ((duomenys neskelbtini) teisėsaugos) dėmesį, t. y. nenustatė pagrindo prielaidai, kad pareiškėjas dėl savo veiklos iki išvykimo iš kilmės valstybės bei dėl jo veiklos po išvykimo iš (duomenys neskelbtini) būtų (duomenys neskelbtini) institucijų identifikuotas kaip asmuo, keliantis grėsmę valstybei, ir dėl to patirtų persekiojimą. Taip pat įvertinęs prieglobsčio prašytojo individualią situaciją, Migracijos departamentas nenustatė pagrįstos tikimybės, jog jo profilis ir individualios aplinkybės lemtų realią persekiojimo riziką grįžimo į kilmės valstybę atveju. Prieglobsčio prašytojo pateikta informacija yra susijusi su bendra situacija kilmės valstybėje, todėl jo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta ir nors pareiškėjas yra už savo kilmės valstybės ribų, tačiau jis neatitinka kitų pabėgėlio statuso nuostatų, dėl to Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas neatitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

61. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė jokių papildomų aplinkybių, kurios leistų spręsti apie realią ir individualią grėsmę pareiškėjo gyvybei, sveikatai, laisvei ar orumui kilmės valstybėje. Tos pačios aplinkybės, kurias pareiškėjas nurodė kaip pagrindą prašymui suteikti pabėgėlio statusą (politinės pažiūros, pasisakymai socialiniuose tinkluose), buvo išsamiai ištirtos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, ir konstatuota, kad jos nesudaro pagrindo vertinti, jog pareiškėjui grėstų persekiojimas ar kitoks neteisėtas poveikis. Kadangi pareiškėjas nenurodė jokių kitų faktinių duomenų, pagrindžiančių, jog jam kyla pavojus patirti kankinimus ar nežmonišką, žiaurų, žeminantį elgesį, nėra pagrindo laikyti, kad tokia grėsmė egzistuoja vertinant ir papildomos apsaugos suteikimo kontekste.

62. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad pagal byloje esančius įrodymus ir individualų Migracijos departamento tyrimą, pareiškėjo atžvilgiu kilmės valstybėje nėra pradėtas joks baudžiamasis persekiojimas, jis nėra įtrauktas į ieškomų asmenų sąrašus, jam nėra pateikti kaltinimai, jis nėra gavęs šaukimo į teisėsaugos institucijas, nėra paskelbta uždraudimo išvykti iš šalies. Šios aplinkybės rodo, kad (duomenys neskelbtini) valdžios institucijos pareiškėjo nelaiko nusikalstamą veiklą vykdančiu ar potencialiai jai pavojingu asmeniu.

63. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir Migracijos departamentas pagrįstai sprendė, kad prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų persekiojimas (bet kokie veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą), todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija apie pareiškėjo asmenybę ir situaciją kilmės valstybėje, spręstina, jog joje nevyksta UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pareiškėjo kilmės valstybėje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

64. Nagrinėjamu atveju, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas, nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo (neišnagrinėjo pareiškėjo atvejo individualiai, visapusiškai, išsamiai ir objektyviai). Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju Migracijos departamentas surinko, ištyrė ir detaliai įvertino naujausią, aktualiausią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją, taigi atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo tyrimą, o pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti, jog kilmės valstybėje jis gali būti persekiojamas dėl politinių motyvų, ar kiltų kokia nors grėsmė.

65. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kiek tai susiję su ginčijamo Sprendimo dalimi dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei įtraukimo į SIS perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.

66. Pirmosios instancijos teismas įvertino aplinkybę, kad pareiškėjas yra priskirtas pažeidžiamų asmenų grupei, tačiau atkreipė dėmesį, kad nesulaukęs prašymo dėl prieglobsčio suteikimo išnagrinėjimo, be Migracijos departamento leidimo, 2023 m. sausio 15 d. išvyko iš Kybartų URC, neteisėtai išvykęs iš Lietuvos Respublikos, pateikė prieglobsčio prašymą (duomenys neskelbtini), o po to išvyko į (duomenys neskelbtini), 2024 m. sausio 8 d. buvo grąžintas iš (duomenys neskelbtini) pagal Dublino reglamentą. Todėl teismas pagrįstai pritarė atsakovo vertinimui, jog atsisakius suteikti pareiškėjui prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti. Nenustatęs duomenų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas turi leidimą gyventi Lietuvoje, turi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika, dirba (UTPĮ 128 straipsnio 1 dalis), o pareiškėjo nurodomos aplinkybės, susijusios su jo priklausymu pažeidžiamų asmenų grupei ir tuo, jog nuo 2024 m. balandžio 29 d. apgyvendintas priėmimo centre, su laisvo judėjimo teise, iš centro nepasišalino ir nepasislėpė, nepatenka į UTPĮ 130 straipsnio 1–4 dalyse nurodytą baigtinį atvejų, dėl kurių užsienietį draudžiama išsiųsti arba grąžinti į valstybę, sąrašą, teismas pagrįstai sprendė, kad Migracijos departamento Sprendimo dalis dėl išsiuntimo į kilmės valstybę taip pat yra teisėta ir pagrįsta bei proporcinga priemonė.

67. 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006, 21 straipsnio 1 dalis nustato, kad prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, iš proporcingumo principo kylantys imperatyvai nagrinėjame kontekste yra itin reikšmingi, atsižvelgiant į tai, kad perspėjimo įvedimas į Šengeno informacinę sistemą iš esmės riboja galimybę asmeniui patekti į Šengeno erdvę, o tai susiję su kitų asmens teisių, pavyzdžiui, teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, ribojimu (žr., pvz., 2024 m. balandžio 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024 ir kt.).

68. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis dėl ginčijamo Migracijos departamento dalies dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką bei įtraukimo į SIS motyvuotumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad pareiškėjas nei atsakovui, nei procesiniuose dokumentuose, teiktuose teismui, nenurodė argumentų, kurie sudarytų pagrindą matyti, jog sprendimas taikyti tokias priemones jo atžvilgių nėra pagrįstas / yra neproporcingas.

69. Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kuriais grindžiamas Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo sprendimų neteisėtumas ir nepagrįstumas, nesudaro pagrindo kitaip vertinti nustatytas faktines aplinkybes ir padaryti kitokias išvadas.

70. Atsižvelgdama į nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, nenustačiusi pagrindų apeliaciniam skundui tenkinti, jį atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. M. (D. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan