2016-11-09 Nr. AB-21163-3-61-3-02689-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2401-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02689-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. T. (A. T.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. T. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. gegužės 11 d. pateikė teismui skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 1 500 Eur neturtinę žalą.

Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 3 d. iki 2015 m. kovo 17 d. jis buvo kalintas Lukiškių TI-K kamerose, kurios neatitiko ploto vienam asmeniui reikalavimų, taip pat buvo laikytas kartu su rūkančiais ir sergančiais ŽIV asmenimis. Pareiškėjas nurodė dėl šių aplinkybių raštu kreipęsis į administraciją, tačiau pareiškėjui tik buvo skirta vienkartinė 6 Eur pašalpa. Kameros taip pat neatitiko higienos reikalavimų: nebuvo ventiliacijos, spintų, nuo lubų krisdavo cementas arba dažai, buvo tarakonų. Sanitarinis mazgas nebuvo pritaikytas neįgaliesiems, todėl pareiškėjas patyrė sunkumų naudojantis tualetu. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė tapęs dirglus, nervingas, buvo pažeista jo psichika.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į skundą jį prašė atmesti.

Atsakovas neneigė aplinkybių, susijusių su kameros plotu, tačiau pažymėjo, kad Lukiškių TI-K buvo pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lukiškių TI-K administracija stengėsi, jog asmenys, laikomi ploto reikalavimų neatitinkančiose kamerose, jose būtų kuo trumpesnį laiką. Atsakovas paaiškino, kad kamerose remontas atliekamas pagal materialinius ir darbo resursus, sanitarinis mazgas atitiko teisės aktų reikalavimus, o kadangi kamerų plotas buvo pakankamai mažas, įrengti pakankamai baldų kartais nebuvo galimybių. Atsakovas nurodė, kad, prieš patalpinant asmenį į kamerą, atsižvelgiama į jo prašymą laikyti atskirai nuo rūkančių asmenų, o teisės aktai nenumatė infekuotų ŽIV asmenų izoliuoti nuo kitų nuteistųjų. Atsakovo nuomone, pareiškėjas savo argumentus grindė abstrakčiais argumentais, bendro pobūdžio nusiskundimais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir iš atsakovo priteisė 40 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas išdėstė aktualų teisinį reguliavimą ir nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte įtvirtinta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalintas laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 3 d. iki 2015 m. kovo 16 d., iš viso 14 parų. Iš jų 5 paras pareiškėjas kalintas pažeidžiant teisės aktais nustatyto kameros ploto vienam asmeniui reikalavimą. Taigi Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m ploto.

Teismas pažymėjo, kad pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.5 punktą, nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabiną, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne nei 1,5 m aukščio pertvara, todėl Lukiškių TI-K atvirų sanitarinių patalpų atitvėrimas 1,5 m tvorele neprieštaravo teisės aktų nuostatoms.

Dėl pareiškėjo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis pastebėtina, kad pareiškėjas teismui nenurodė, ar jis pats buvo nerūkantis, o skundą grindė tik abstrakčiais teiginiais. Be to, byloje pateikta Lukiškių TI-K Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2015 m. birželio 2 d. pažyma tvirtino, kad pareiškėjas jo paties pageidavimu buvo laikytas kartu su rūkančiais asmenimis. Nors, pareiškėjo teigimu, dėl to jis ne kartą kreipėsi į administraciją, tačiau, kaip matyti iš byloje pateiktų pareiškėjo prašymų, ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2015 m. kovo 3 d. iki 2015 m. kovo 16 d., pareiškėjas į administraciją su nusiskundimais nesikreipė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl laikymo kartu su rūkančiaisiais vertintini kaip nekonkretūs ir neįrodyti.

Dėl pareiškėjo laikymo kartu su ŽIV sergančiais asmenimis teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 4 dalį pataisos įstaigos administracija turi teisę nuteistuosius, sergančius AIDS, laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“, išdėstyto nauja redakcija 1999 m. gruodžio 27 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 704, 1 punkte nustatyta, kad atskirai kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose turi būti laikomi infekuoti ŽIV ir sergantys AIDS asmenys, kurie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Iš paminėtų teisės nuostatų darytina išvada, kad teisės aktai nenumato atsakovui pareigos izoliuoti ŽIV infekuotus asmenis, išskyrus jei jie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Taigi byloje nesant duomenų (įrodymų), jog kartu su pareiškėju kameroje buvęs kitas nuteistasis, infekuotas ŽIV, buvo pareiškęs norą būti izoliuotu ar buvo linkęs elgtis nesaugiai ar neatsargiai, nebuvo pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Be to, byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu (2015 m. kovo 3-16 d.) dėl patalpinimo su sergančiuoju ŽIV būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją.

Teismas pažymėjo, kad laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010). Iš teismui pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Vilniaus VSC) patikrinimo aktų matyti, kad Lukiškių TI-K 2015 m. vasario 24-27 d. atliko tam tikrų kamerų, tarp jų ir kameros Nr. 309, kurioje pareiškėjas buvo patalpintas laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 10 d. iki 2015 m. kovo 16 d., patikrinimą, Patikrinimo aktu Nr. 13(13.3)-PA-396 vizualiai pelėsio nenustatė; 2015 m. kovo 9 d. Patikrinimo aktu Nr. 13(13.3)-PA-464 nustatė, kad kameroje Nr. 405, kurioje pareiškėjas buvo patalpintas laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 3 d. vakaro iki 2015 m. kovo 9 d., 2014 m. lapkričio 12 d. Patikrinimo aktu užfiksuoti pažeidimai (nubyrėję sienų dažai, nelygi grindų danga, sienų ir grindų paviršiai netinkami lengvam valymui) nebuvo pašalinti. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas įrodymų, jog kameros Nr. 116, Nr. 405 ir Nr. 309 pareiškėjo buvimo jose laikotarpiu visiškai atitiko higienos reikalavimus, nepateikė, pripažintina, kad pareiškėjo teiginiai, jog kamerose nebuvo užtikrintos tam tikros higienos sąlygos (nebuvo ventiliacijos, nuo lubų krisdavo cementas ar dažai) ir tuo buvo pažeistos jo teisės, iš esmės vertintini pareiškėjo naudai.

Teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K su uždarąja akcine bendrove „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ sudarė paslaugų teikimo sutartis, kurių pagrindu Lukiškių TI-K nuolatos atliekami dezinfekcijos darbai, todėl teismas neturėjo pagrindo abejoti Lukiškių TI-K organizuojama priežiūra nuo buitinių kenkėjų (tarakonų, žiurkių ir pan.).

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nepateikė realių įrodymų, patvirtinančių jo nurodytus fizinius ir emocinius sveikatos sutrikimus. Byloje nebuvo duomenų, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis padarė negrįžtamą poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei. Tačiau, įvertinus tai, kad pareiškėjas dalį laiko kalėjo kamerose, kuriose jam teko itin mažas plotas, taip pat kameros neatitiko tam tikrų higienos reikalavimų, kas, be kita ko, galėjo pareiškėjui sukelti skunde nurodytus negatyvius jausmus, laikytina, kad pareiškėjui buvo padaryta žala. Teismas pažymėjo, kad nenustatyta, jog pareiškėjas netinkamomis sąlygomis laikytas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą. Be to, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo patalpintas gana trumpą laiką, kas reiškė, jog jo patirti nepatogumai nebuvo ilgalaikiai. Teismas sprendė, kad pareiškėjui priteistina 40 Eur kompensacija jo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

III. Pareiškėjas A. T. apeliaciniu skundu nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 28 d. sprendimu ir prašo visiškai tenkinti jo skundą.

Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K kameros, kuriose jis buvo laikytas laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 3 d. iki 2015 m. kovo 16 d., neatitiko higienos reikalavimų, jis taip pat buvo laikytas su ŽIV sergančiais ir rūkančiais asmenims. Pareiškėjas nurodo ne kartą kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, siekdamas išsiaiškinti, su kokiais asmenimis buvo laikytas, bet atsakymo negavęs. Pareiškėjas pažymi, kad tualetas buvo prastos būklės ir, kadangi jis buvo neįgalusis ir turėjo vaikščioti su ramentais, jis negalėjo tokiu tualetu naudotis be pagalbos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į apeliacinį skundą jį prašo atmesti.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas atsiliepimo į skundą argumentais. Atsakovas pažymi, kad pažeista asmens neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo prašymo priteisti 1 500 Eur neturtinės žalos, kilusios dėl tinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K nesudarymo, atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismas skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 40 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, kad jo patirta neturtinė žala buvo didesnė.

Pasisakydama dėl pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Teismas nurodo, jog dėl to, kad valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltė nėra viešosios atsakomybės atsiradimo sąlyga, atsakovo argumentas, kad Lukiškių TI-K negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, nelaikytinas reikšmingu.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamos atveju pareiškėjas neturtinę žalą pirmiausiai kildino iš to, kad jis buvo kalintas neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui.

Teisėjų kolegija pažymi, jog ginčui aktualaus Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi minėtos normos, pastebėtina, jog, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013 ir 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 3 d. iki 2015 m. kovo 16 d. Lukiškių TI-K buvo laikytas 14 parų, 5 iš jų – pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (atsiliepimas į pareiškėjo skundą, b. l. 6–11; išrašai iš Kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelės, b. l. 12–15), sutinka su šia nustatyta aplinkybe. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo teisę būti kalinamam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Dėl pareiškėjo teiginių apie sanitarinį mazgą pastebėtina, jog pareiškėjas skundėsi dėl to, kad dėl sveikatos priežasčių jis negalėjo naudotis unitazu be kitų asmenų pagalbos. Bylos duomenimis nepaneigta pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog jis yra neįgalusis, vaikšto su ramentais, negali savarankiškai pasinaudoti tualetu.

Kiek tai susiję su asmenų, turinčių sveikatos sutrikimų, teisėmis, pažymėtina, jog neįgaliųjų teisė į aplinkos prieinamumą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme (toliau – ir NSIĮ), Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijoje ir jos fakultatyviame protokole (toliau – ir Neįgaliųjų teisių konvencija), kuri Lietuvoje buvo ratifikuota 2010 m. gegužės 27 d., ir kurios tikslas – skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui.

Neįgaliųjų teisių konvencijos 15 straipsnis numato, kad niekas negali būti kankinamas ar su niekuo negali būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminančiai elgiamasi ar taip baudžiama. Valstybės, šios konvencijos šalys, imasi visų veiksmingų įstatymų leidybos, administracinių, teisminių ar kitų priemonių, kad lygiai su kitais asmenimis užkirstų kelią neįgaliųjų kankinimams ar žiauriam, nežmoniškam ar žeminančiam elgesiui su jais ar jų tokiam baudimui. NSIĮ, kuriame neįgalusis asmuo yra apibrėžiamas kaip asmuo, kuriam šio įstatymo nustatyta tvarka nustatytas neįgalumo lygis arba 55 procentų ir mažesnis darbingumo lygis, arba specialiųjų poreikių lygis, taip pat yra numatyta, kad neįgaliųjų socialinė integracija organizuojama vadovaujantis inter alia prieinamumo principu, suprantamu kaip pareiga neįgaliesiems sudaryti sąlygas veiklai visose gyvenimo srityse ir galimybę naudotis ištekliais, bei savarankiškumo ir pasirinkimo laisvės užtikrinimo principu, kuris pasireiškia tuo, kad neįgalieji turi būti nuolat skatinami būti savarankiškais (NSIĮ 3 str. 5, 6 p.).

Atliekant nurodytą vertinimą turi būti atsižvelgiama ir į EŽTT pateiktus išaiškinimus. Šiuo aspektu EŽTT, nagrinėdamas situaciją, kai pareiškėjas, kenčiantis dėl daugelio sveikatos problemų, įskaitant visišką apatinės kūno dalies paralyžių ir itin blogą regėjimą, buvo įkalintas beveik trejiems metams pataisos įstaigoje, kuri nebuvo pritaikyta neįgaliesiems, pažymėjo, jog pareiškėjo judėjimo apribojimai buvo tokie stiprūs, kad jis negalėjo valgyti valgykloje kartu su kitais įkalintais asmenimis, jo formalus atskyrimas nuo kitų įkalintųjų stigmatizavo jį ir savaime buvo pagrindinis jo oraus gyvenimo atšiaurioje bausmės vykdymo institucijos aplinkoje ribojimas. EŽTT akcentavo, kad valstybės pareiga užtikrinti tinkamas įkalinimo sąlygas apima ir tinkamų sąlygų kaliniams su specialiaisiais poreikiais suteikimą, ir valstybė negali atleisti savęs nuo tokios pareigos perkeldama tą atsakomybę kitiems kaliniams. Įvardytoje situacijoje nurodydama kitiems kaliniams rūpintis pareiškėju, valstybė nesiėmė būtinų žingsnių, kad panaikintų aplinkos ir požiūrio barjerus, kurie trukdė pareiškėjui dalyvauti kasdienėje veikloje kartu su kitais įkalintaisiais, kas kliudė jo integracijai ir dar labiau jį stigmatizavo. EŽTT pabrėžia, jog panašiais atvejais valstybės institucijos turi elgtis tinkamai ir saugiai, atsižvelgdamos į asmens neįgalumą, turi būti sudaromos galimybės jam savarankiškai patekti į įstaigos dalis, įskaitant valgyklą ir dušus, tualetą, bei užtikrintas organizuotos pagalbos dėl jo judėjimo suteikimas (žr., pvz., EŽTT 2014 m. vasario 6 d. sprendimą byloje Semikhvostov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 2689/12)). Tokių kalinimo sąlygų neužtikrinimas konkrečiu atveju gali lemti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą. Analogiškos praktikos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1094-858/2015).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Vilniaus VSC 2015 m. gegužės 22 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-1260 (b. l. 29–32) užfiksuota, kad kameroje Nr. 405, kurioje laikytas pareiškėjas, unitazo įrengimas nepritaikytas žmonėms su negalia (unitazas pakeltas aukščiau grindų lygio), tokios sąlygos nėra saugios žmonėms su negalia, tačiau, kadangi Higienos normos HN 76:2010 7 punkte įtvirtintas reikalavimas sukurti žmonių su negalia sveikatai saugią aplinką taikomas tik įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas laisvės atėmimo vietas, šiuo aspektu pažeidimas nenustatytas. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (2002 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. IX-994 redakcija) 173 straipsnio 5 dalyje numatyta laisvės atėmimo vietų pareiga užtikrinti, kad nėščioms moterims, krūtimi maitinančioms motinoms, nepilnamečiams, neįgaliesiems, taip pat ligoniams būtų sudarytos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buitinės sąlygos ir nustatytos didesnės mitybos normos. Šioje įstatymo nuostatoje jokios išimtys nenustatytos. Pabrėžtina, kad Higienos norma HN 76:2010 yra poįstatyminis teisės aktas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad iš teisinės valstybės principo kylantys reikalavimai teisėkūros subjektams suponuoja inter alia reikalavimą, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutarimą). Vadinasi, Lukiškių TI-K privalėjo sudaryti tinkamas laikymo sąlygas neįgaliam suimtajam (nuteistajam) nepriklausomai nuo to, ar įstaigoje buvo atlikta rekonstrukcija ar kapitalinis remontas. Nagrinėjamu atveju atsakovas neneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl sanitarinio mazgo nepritaikymo neįgaliesiems, o Vilniaus VSC 2015 m. gegužės 22 d. patikrinimo akte patvirtino, kad sąlygos sanitariniame mazge, kuriuo ginčo laikotarpiu naudojosi pareiškėjas, neatitiko žmonių su negalia poreikių, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo teisė į asmenų su negalia sveikatai saugią gyvenamąją aplinką buvo pažeista.

Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais dėl kitų pareiškėjo laikymo sąlygų, jų nebekartoja ir plačiau dėl jų nepasisakys. EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą dėl laikymo kartu su rūkančiais ir ŽIV sergančiais asmenimis, netinkamą temperatūrą ir drėgmę, parazitus kamerose buvo nepagrįsti, tačiau Vilniaus VSC patikrinimų metu patvirtinta pareiškėjo nurodyta aplinkybė apie nuo lubų krintantį cementą arba dažus (Higienos normos HN 76:2010 28 p. pažeidimas), nepaneigti teiginiai dėl nepakankamos ventiliacijos kamerose (Higienos normos HN 76:2010 24 p. pažeidimas). Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų šias pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti iš naujo.

Pasisakydama dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos teisėjų kolegija akcentuoja, kad neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtine žala laikytina dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą. Tačiau tai nereiškia, kad kartais išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas 5 dienas buvo kalintas sąlygomis, kai jam teko žymiai mažiau nei teisės aktais nustatyta minimalaus 3,6 kv. m ploto norma – 2,57 kv. m. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nurodytas gyvenamasis plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, tad pareiškėjui tekęs plotas iš tiesų buvo mažesnis ir jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06)). Be to, pareiškėjo kalinimo sąlygos neatitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, sanitariniame mazge nesudaryta asmenų su negalia sveikatai saugi aplinka. Pripažintina, kad laikymas nustatytomis netinkamomis sąlygomis galėjo pareiškėjui sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

Dėl pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydžio teisėjų kolegija pažymi, kad, priteisdamas konkrečią neturtinę žalą, teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė. Neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, turi aiškintis ir vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgti į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, vertybės, į kurias buvo kėsintasi, ir jų pažeidimo būdas, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, vienam asmeniui turinčios tekti minimalios ploto normos pažeidimo apimtis, pažeidimo tąsa, neigiamo poveikio pareiškėjo sveikatai mastas ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014, 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-438/2016).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija akcentuoja, jog teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad paprastai asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2478/2013, 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016). Šiuo atveju pastebėtina, kad pareiškėjas prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikymą Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 3 d. iki 2015 m. kovo 17 d. Pareiškėjas dėl savo teisių gynimo į teismą kreipėsi 2015 m. gegužės 11 d. (žyma ant voko, b. l. 2). Taigi nors pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų ginčo laikotarpiu neteikė skundų (prašymų) Lukiškių TI-K administracijai ar Vilniaus VSC (paskutinis skundas (prašymas) Lukiškių TI-K pateiktas 2014 m. kovo 6 d. (b. l. 40)), jis dėl savo teisių gynimo operatyviai (per 1 mėnesį nuo išvykimo iš laisvės atėmimo vietos) kreipėsi į kitą kompetentingą instituciją – teismą. Kita vertus, byloje nėra duomenų, jog dėl tinkamų kalinimo neužtikrinimo pareiškėjo sveikata būtų pablogėjusi. Prašymų (kreipimųsi) į psichologus, kitus sveikatos priežiūros specialistus pareiškėjas nenurodė teikęs, o jo teiginiai apie išgyventas baisias emocijas nebuvo patvirtinti bylos duomenimis.

Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala nebuvo tokia didelė, kad ją būtų galima įvertinti pareiškėjo prašoma 1 500 Eur suma. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos dydis – 40 Eur – taip pat nėra proporcingas Lukiškių TI-K padarytam pažeidimui ir pakankamas pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo, dėl kurio pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, mastą, trukmę ir aplinkybę, kad pažeidimo intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus (5 dienas pareiškėjui teko žymiai mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, nebuvo užtikrinti higienos reikalavimai ir asmens su negalia sveikatai saugi aplinka), atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, kad bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. galiojo 300 Eur minimali mėnesinė alga (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972), ir į tai, kad byloje nėra duomenų, jog dėl neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjo fizinė ar psichinė sveikata pablogėjo, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistinos neturtinės žalos dydis – 150 Eur.

Apibendrinus išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino pareiškėjo kalinimo aplinkybes ir netinkamai nustatė pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, todėl yra pagrindas keisti jo sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, o pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 28 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui A. T. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė