2017-07-04 Nr. AB-13218-3-61-3-03107-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-739-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03107-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 13.7.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. J. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (prašymą padavusi institucija), trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Vilniaus teritorinei muitinei, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu (b. l. 1-4) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2015 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. S-76(7-52/2015) ir palikti galioti Departamento 2015 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. 1A-78.

Nurodė, jog nesutinka su Komisijos sprendimu, kuriuo, konstatavus, jog Departamento išvada, kad pareiškėja G. J. turėjo žinoti apie ginčo automobilio įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją neteisėtumą, nepagrįsta, panaikintas atitinkamas sprendimas. Komisija reikšmingomis aplinkybėmis vertino tai, kad pareiškėja nedalyvavo sudarant transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, nematė šios sutarties bei Šveicarijos Konfederacijoje išduoto techninio paso su šioje valstybėje nurodyta registracijos vieta. Pagal Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas) 202 straipsnį, importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes. Skolininkais gali būti pripažįstami ne tik asmenys, kurie betarpiškai atliko veiksmus, susijusius su neteisėtu prekių įvežimu, bet ir tie, kurie turėjo žinoti apie įvežimo neteisėtumą. Ši norma nereikalauja įrodyti, kad asmuo tikrai žinojo, jog įsigyja į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes, užtenka įrodyti, jog buvo protingas pagrindas manyti, kad įsigijo neteisėtai įvežtas prekes. Šiuo atveju atsižvelgtina, kad sandoris sudarytas vieno iš sutuoktinių vardu, o vieno sutuoktinio iniciatyva įgyta prievolė laikoma bendrąją sutuoktinių prievole. Aplinkybės apie prievolę mokėti importo mokesčius buvo nurodytos dokumentuose (VĮ „Regitra“ pateiktame transporto priemonės techniniame pase bei pareiškėjos sutuoktinio pasirašytame prašyme registruoti šią transporto priemonę), taigi nebuvo nuslėptos, buvo aiškiai žinomos. Tai, kad pareiškėjos vyras galbūt neinformavo pareiškėjos apie tai, negali būti pagrindu teigti apie negalėjimą žinoti šių aplinkybių. Atsakovo teigimu, Komisija nevertino, kad tai yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir solidarioji prievolė.

Pareiškėja G. J. atsiliepime į atsakovo prašymą (b. l. 23-24) prašė jį atmesti.

Nurodė, kad atsakovo prašymas paremtas nuomonėmis, teisiniais pagrindais nepatvirtintomis išvadomis bei argumentais. Komisijai pateiktame skunde pareiškėja aiškiai buvo nurodžiusi, kad santuoką su S. J. 2011 m. liepos 1 d. sudarė ne dėl bendro ūkio vedimo, o dėl abiem sutuoktiniams priimtinų dvasinių vertybių, kiekvienas iš jų ir toliau disponavo savo turtu, įskaitant automobilius. Apie tai, kad vyras nori pasikeisti automobilį, pareiškėja žinojo, tačiau tai buvo jo sprendimas, o ne šeimos, priimtas namų ūkio interesams tenkinti, bendros šeimos lėšos nebuvo naudojamos. Automobilis įsigytas asmeninėmis vyro lėšomis, kurias jis gavo po santuokos nutraukimo pasidalijus turtą, pareiškėja nesirūpino šio automobilio išlaikymu ir juo nesinaudojo. Pareiškėja pirkimo-pardavimo sandoryje nedalyvavo, jai ir jos vyrui buvo žinoma, jog automobilis pargabentas iš Vokietijos, o ne iš Šveicarijos. Akivaizdu, kad automobilio pardavėjas, būdamas importuotoju, siekdamas išvengti mokestinės prievolės muitinei, įformino automobilio pardavimo dokumentus taip, kad išvengtų mokestinės prievolės, o pareiškėjos vyras S. J. dėl teisinio neišprusimo juos pasirašė ir taip buvo apgautas, dėl šio fakto 2014 m. rugsėjo 5 d. pareiškėja raštu kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą. Muitinės departamentas naujų įrodymų, dėl kurių būtų keistinas Komisijos sprendimas, nepateikė, todėl jo prašymas atmestinas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime į atsakovo prašymą (b. l. 26-29) prašė jį tenkinti.

Nurodė, kad atlikus automobilio deklaravimo muitinėje patikrinimą buvo nustatyta, jog jis Lietuvos muitinėje nebuvo deklaruotas. Pareiškėja buvo įpareigota pateikti informaciją, susijusią su jo įsigijimu ir registracija, o jos nepateikus, transporto priemonė pripažinta neteisėtai importuota ir pareiškėjos vardu įregistruota mokestinė prievolė. Byloje nėra ginčo dėl to, kad automobilis buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kurią pareiškėja paveldėjo po vyro mirties. Aplinkybė, kad pareiškėja pati automobilio neįvežė, nėra reikšminga sprendžiant klausimą dėl jos pripažinimo skolininke Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies taikymo prasme. Įvertinus byloje esančius įrodymus bei nustatytų objektyvių aplinkybių visumą, yra protingas pagrindas manyti, kad pareiškėja turėjo žinoti, kad įsigijo transporto priemonę, kuri buvo įvežta neteisėtai, kadangi žinojo apie transporto priemonės pirkimo faktą, su automobilio pirkimu ir registravimu susijusias aplinkybes, nors ir teigia, jog jas neteisingai suprato. Tiek pareiškėja, tiek jos vyras pripažintini solidariaisiais skolininkais muitinei ir visos iš sandorio kilusios prievolės laikytinos bendrosiomis, o ne asmeninėmis. Nagrinėjamu atveju taikytina Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.109 straipsnio norma, nustatanti solidarią atsakomybę už šeimos namų ūkio interesais sudarytą sandorį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 8 d. sprendimu (b. l. 40-43) atsakovo prašymo netenkino.

Teismas, vadovaudamasis Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punktu, 202 straipsnio 3 dalies antra, trečia įtrauka, pažymėjo, jog tokiu teisiniu reguliavimu norima plačiai apibrėžti skolininko sąvoką, atsižvelgiant į skolininkų solidarumo taisyklę, nurodytą šio teisės akto 213 straipsnyje, pagal kurią keli asmenys, turintys sumokėti skolą muitinei, už tokią skolą atsako solidariai. Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas pats neteisėtai neįvežė (nedalyvavo įvežant) į Bendrijos muitų teritoriją ginčo prekių, nėra reikšminga sprendžiant jo pripažinimo skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos pagrindu klausimą.

Teismas, remdamasis minėtos Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos aiškinimu bei taikymu teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 22, p. 214–241), pažymėjęs, jog bylos medžiaga patvirtina ir iš esmės nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, t. y. dėl automobilio įsigijimo vietos ir mokesčių muitinei dydžio, sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo manyti, kad pareiškėja turėjo žinoti, jog jos sutuoktinio įsigyta transporto priemonė į Bendrijos muitų teritoriją įvežta neteisėtai.

Byloje mokestinio tyrimo metu buvo nustatyta, kad ginčo automobilį pareiškėjos sutuoktinis įsigijo Lietuvoje, 2011 m. lapkričio 23 d. pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta automobilio pardavimo vieta – Vokietija, sandorio sudarymo metu dalyvavęs tarpininkas esą užtikrino, kad kilmės šalis yra būtent Vokietija, pareiškėja sandorio sudarymo metu nedalyvavo. Dėl galimo sukčiavimo požymių pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, kur buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį (Komisijos byla, b. l. 13).

Teismas, vadovaudamasis teismų praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gruodžio 15 d. plenarinės sesijos nutartį administracinėje byloje Nr. A11-648/2003, Administracinių teismų praktika Nr. 4, 2003, p. 120-137; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2013, 2010 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1401-450/2015) pažymėjo, kad šiuo atveju prioritetas teikiamas administraciniam teisiniam reguliavimui, o mokestinės prievolės yra asmeninės sutuoktinio prievolės, pagal kurias sutuoktinis atsako savarankiškai savo asmeniniu turtu arba savo dalimi bendrame turte, todėl sutiko su Komisijos išvada, kad nagrinėjamoje byloje pirmiausia taikytinos mokesčių teisės normos, būtent Bendrijos muitinės kodekso nuostatos, reglamentuojančios pripažinimo muitinės skolininku klausimą, taigi šiuo atveju viešosios teisės spragos nėra ir dėl to privatinės teisės normų taikyti nėra pagrindo.

Nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjai ginčo automobilio kilmės vieta nebuvo žinoma, ji pagrįstai tikėjosi, jog automobilį sutuoktinis įsigijo iš Vokietijos, pareiškėja jo įsigijimo aplinkybėmis nesirūpino, o automobiliu disponuoti ėmė tik po sutuoktinio mirties paveldėjusi jo turtą. Teismo vertinimu, visa tai sudaro pagrindą manyti, kad pareiškėja neturi būti pripažinta skolininke muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies nuostatas.

III. Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė apeliacinį skundą (b. l. 48-52), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimą bei Mokestinių ginčų komisijos 2015 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. S-76(7-52/2015) ir priimti naują sprendimą – palikti galioti atsakovo 2015 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. 1A-78.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalį, nustatančią asmenų, atsakingų už skolą muitinei, ratą, nepagrįstai neatsižvelgė į Civiliniame kodekse įtvirtintą bendrosios sutuoktinių atsakomybės už prievoles prezumpciją bei Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnį ir priėmė neteisingą bei nepagrįstą sprendimą.

2. Pirmosios instancijos teismas Civilinio kodekso 1.1 straipsnyje numatytas sąlygas dėl galimybės taikyti CK nuostatas viešosios teisės normomis reglamentuojantiems santykiams, skirtingai nei numato Civilinio kodekso 1.1. straipsnis, laiko kumuliatyviomis, t. y. konstatuoja, kad CK normos viešojo administravimo srityje taikytinos tik tais atvejais, kai tai įsakmiai nurodyta Civiliniame kodekse ir kai viešojo administravimo santykiai nėra tiesiogiai reglamentuoti viešosios teisės normomis. Taigi, teismas neteisingai aiškina CK 1.1. straipsnį ir abi jame numatytas sąlygas laiko būtinomis, siekiant taikyti privatinės teisės normas šiame ginče.

3. Civilinio kodekso nuostatų taikymas šiame ginče yra būtinas, nes nei Bendrijos muitinės kodeksas, nei kiti muitų teisės aktai nereglamentuoja nuosavybės teisės, tuo labiau nenustato jokių normų, susijusių su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Šiuo atveju, atsižvelgus į transporto priemonės nuosavybės teisinį režimą, taip pat į tai, kad sandoris buvo sudarytas vieno iš sutuoktinių vardu, yra būtinas atitinkamų privatinės teisės normų (CK 3.109 str. 2 d.) taikymas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-149/2008, 2009 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-242/2009).

4. Nagrinėjamu atveju solidarioji skolininkų prezumpcija (kuri pagal CK 6.6 str. 1 d., 3.109 str. 2 d. egzistuoja sutuoktinių turto atveju) apimtų ir aplinkybes, kurias tokioje situacijoje turėtų žinoti rūpestingas ir atidus asmuo. Atsižvelgus į tai, kad faktai, kurių pagrindu ir atsirado pagrindas importo mokesčių įregistravimui (t. y. automobilio registracija Šveicarijos Konfederacijoje), buvo aiškiai nurodyti VĮ „Regitra“ pateikiame Šveicarijos Konfederacijos techniniame puse bei pareiškėjos sutuoktinio S. J. pasirašytame prašyme VĮ „Regitra“ registruoti transporto priemonę, laikytina, kad tokios aplinkybės nebuvo nuslėptos ir buvo aiškiai žinomos. Kaip matyti iš ginčo dokumentų, teismas nepaneigė pareiškėjos išdėstytų argumentų (2014 m. rugsėjo 5 d. prašymas Vilniaus apygardos prokuratūrai), kad su automobilio pirkimu susijusias aplinkybes ji žinojo, tačiau, sprendžiant iš pareiškėjos paaiškinimų, jas neteisingai suprato. Minėtame rašte yra nurodoma, kad, pareiškėjos žodžiais, pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta Vokietijoje, iš kurios ir įvežtas automobilis, o visi mokesčiai yra sumokėti. Visos šį mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos pripažino, kad pagrindas skolos įregistravimui buvo ne pardavimo, o ankstesnė automobilio registracijos vieta (Šveicarijos Konfederacija), todėl akivaizdu, jog pareiškėja neteisingai interpretavo teisės aktus bei faktines aplinkybes, turėjusias įtakos skolos muitinei atsiradimui. Taigi teismo padaryta išvada, kad pareiškėja pagrįstai tikėjosi, jog jos sutuoktinis automobilį įsigijo iš Vokietijos, neturi jokios reikšmės skolos muitinei atsiradimui. Be to, tikrovės neatitinka, ko nepaneigė nei Komisija, nei teismas, pareiškėjos teiginiai dėl importo mokesčių sumokėjimo.

5. Tiek Komisija, tiek ir teismas nepagrįstai ėmėsi įrodinėti tokias aplinkybes, kaip pareiškėjos nedalyvavimas sudarant pirkimo-pardavimo sutartį bei techninio paso nematymas. Šiuo atveju pareiškėjos sutuoktinio S. J. vardu sudarytam automobilio pirkimo sandoriui taikytina Civilinio kodekso 3.92 straipsnio 3 dalyje nustatyta prezumpcija, o tai reiškia, kad atitinkamos sandorio sudarymo aplinkybės tapo vienodai žinomos tiek betarpiškai sandorį sudariusiam asmeniu, tiek ir jo sutuoktinei. Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjos vyras savo paties pasirašytame prašyme VĮ „Regitra“ ankstesnę automobilio registracijos vietą nurodė Šveicarijos Konfederacijoje, o tam pagrįsti pateikė minėtoje valstybėje išduotą techninį pasą. Todėl minėtos aplinkybės buvo žinomos ir aiškiai įvardintos oficialiuose VĮ „Regitra“ pateikiamuose dokumentuose, o tai kad S. J. galimai klaidingai informavo pareiškėją apie minėtus faktus, negali būti pagrindu teigti apie negalėjimą jų nežinoti, toks sandoris, nepaisant to, jog buvo sudalytas vieno sutuoktinio vardu, faktiškai laikytinas bendru sutuoktinių sutarimu sudarytu sandoriu.

6. Šį ginčą nagrinėję teismas bei Komisija neaiškino prezumpcijos įtakos, apsiribodami tik abstrakčiu aiškinimu, kad teismų praktikoje mokestinės prievolės pripažįstamos asmeninėmis, o taikomas bendrosios jungtinės nuosavybės taisės režimas savaime nereiškia, jog pareiškėja nagrinėjamu atveju yra laikytina solidaria skolininke mokesčių teisės normų taikymo prasme. Asmeninės sutuoktinio prievolės yra tokios, kurios yra susijusios su jo asmeniu, asmeniniu turiu arba asmeninių poreikių tenkinimu, o bendrosiomis laikomos sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės, bet solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 str. 1-3 d.); bendros prievolės vykdomos iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad automobilis nebuvo asmeninis turtas, o bendroji jungtinė pareiškėjos ir S. J. nuosavybė, taip pat ir tai, kad pareiškėja po savo sutuoktinio mirties šį automobilį paveldėjo kaip bendrajai jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą. Taigi, visos iš automobilio pirkimo sandorio kilusios prievolės, taip pat ir mokestinės, nagrinėjamu atveju laikytinos bendrosiomis, o ne asmeninėmis. Tokiu būdu, teismas padarė viena kitai prieštaraujančias išvadas, iš vienos pusės, patvirtindamas, kad ginčo automobilis yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, iš kitos pusės, pasisakydamas dėl atsakomybės už mokestinę prievolę, jau nurodė, kad automobilis buvo įsigytas asmeniniams poreikiams tenkinti.

7. Automobilio pirkimo-pardavimo sandoris niekada nebuvo nuneigtas kaip nebūtinas ar neatitinkantis šeimos poreikių, todėl ir prezumpcija dėl bendrosios sutuoktinių prievolės yra galiojanti ir turi būti taikoma. Be to, nėra ginčo ir dėl tos aplinkybės, kad pareiškėja automobilio pirkimo sudarymo sandoriui niekada neprieštaravo, be to, po sutuoktinio mirties ji paveldėjo šį automobilį, įregistravo jį savo vardu ir juo iki šiol naudojasi. Taigi, ši mokestinė prievolė negali būti laikoma asmenine ir priskiriama išimtinai pareiškėjos sutuoktiniui S. J., nes ginčo automobilis nebuvo asmeninė S. J. nuosavybė, taip pat jis nebuvo skirtas tenkinti asmeniniams jo poreikiams. Būtų visiškai nepagrįsta ir neteisinga, jei iš jungtinės sutuoktinių nuosavybės kylančios teisės (t. y. teisė disponuoti ir naudotis turtu), tektų abiem sutuoktiniams, o atitinkamos pareigos (pvz., prievolė mokėti mokesčius ar paskolą) būtų priskiriama tik vienam iš sutuoktinių, kurio vardu yra registruotas turtas.

8. Teismas visiškai nepasisakė ir neaiškino solidarią mokestinę atsakomybę įtvirtinančio Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnio, nustatančio, kad tuo atveju, kai vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už tokią skolą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 56-59) prašo jį tenkinti ir panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimą bei Mokestinių ginčų komisijos 2015 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. S-76(7-52/2015) ir priimti naują sprendimą – palikti galioti atsakovo 2015 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. 1A-78.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pritartina apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentams, kad pirmosios instancijos teismo sprendime neteisingai aiškinamos Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies bei 213 straipsnio nuostatos, neatsižvelgta į Civiliniame kodekse įtvirtintą bendrosios sutuoktinių atsakomybės už prievoles prezumpciją.

2. Vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies nuostatomis bei jas aiškinančia teismų praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011, 2014 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-366/2014), aplinkybė, kad pareiškėja pati neteisėtai neįvežė į Bendrijos muitų teritoriją ginčo prekės (automobilio), nėra reikšminga sprendžiant klausimą dėl jos pripažinimo skolininke Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos taikymo prasme. Sprendžiant klausimą, ar pareiškėja žinojo (privalėjo žinoti) apie tokio įvežimo neteisėtumą, pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog ji turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai. Įvertinus byloje esančius objektyvius įrodymus bei nustatytų objektyvių aplinkybių visumą, yra protingas pagrindas manyti, jog ji turėjo žinoti, kad įsigijo transporto priemonę, kuri buvo įvežta neteisėtai. Tiek S. J., tiek ir pareiškėja pripažintini solidariais skolininkais muitinei, kurie turi vienodas pareigas kaip skolininkai. Sandoris buvo sudarytas vieno iš sutuoktinio vardu, pareiškėja paveldėjo S. J. turtą, o kaip solidarioji skolininkė yra atsakinga už savo sutuoktinio mokestinę nepriemoką ir privalo sumokėti visą skolą muitinei. Visos iš automobilio pirkimo sandorio kilusios prievolės, tarp jų ir mokestinės, nagrinėjamu atveju laikytinos bendrosiomis, o ne asmeninėmis.

3. Civilinio kodekso nuostatų taikymas šiame ginče yra būtinas, nes nei Bendrijos muitinės kodeksas, nei kiti muitų teisės aktai nereglamentuoja nuosavybės teisės, tuo labiau nenustato jokių normų, susijusių su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Atsižvelgus į transporto priemonės nuosavybės teisinį režimą, taip pat į tai, kad sandoris buvo sudarytas vieno iš sutuoktinių vardu, yra būtinas atitinkamų privatinės teisės normų taikymas. Visos šį mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos pripažino, kad pagrindas skolos įregistravimui buvo ne pardavimo, o ankstesnė automobilio registracijos vieta, t. y. Šveicarijos Konfederacija, taigi pareiškėja neteisingai interpretavo teisės aktus bei faktines aplinkybes, turėjusias įtakos skolos muitinei atsiradimui. Teismo išvada, kad pareiškėja pagrįstai tikėjosi, jog jos sutuoktinis automobilį įsigijo iš Vokietijos, taip pat neturi jokios reikšmės skolos muitinei atsiradimui. Teisme nebuvo paneigta ir ta aplinkybė, kad neatitinka tikrovės pareiškėjos teiginiai dėl importo mokesčių sumokėjimo. Būtų visiškai nepagrįsta ir neteisinga, jei iš jungtinės sutuoktinių nuosavybės kylančios teisės (t.y. teisė disponuoti ir naudotis turtu) tektų abiems sutuoktiniams, o atitinkamos pareigos (pvz. prievolė mokėti mokesčius ar paskolą) būtų priskiriamos tik vienam iš sutuoktinių, kurio vardu yra registruotas turtas.

Pareiškėja G. J. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 61-62) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes ir nutaręs Muitinės departamento prašymą atmesti, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Teismas išsamiai išsiaiškino visas automobilio pirkimo-pardavimo sandorio detales ir tinkamai išanalizavo galiojančius teisės aktus.

2. Muitinės departamento apeliacinis skundas paremtas nuomonėmis, samprotavimais ir teisiniais pagrindais nepatvirtintomis išvadomis bei argumentais. Apeliacinis skundas ir toliau grindžiamas tais pačiais argumentais, kad neva pareiškėja turėjo žinoti apie ginčo automobilio įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją neteisėtumą ir, kad Mokestinių ginčų komisija ir pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino Bendrijos muitų teisės bei Civilinio kodekso normas. Muitinės departamentas naujų įrodymų, dėl kurių būtų keistinas pirmosios instancijos teismo sprendimas nepateikė, todėl jo apeliacinis skundas atmestinas.

3. Sudarant automobilio pirkimo-pardavimo sandorį pareiškėja nedalyvavo, nematė šios sutarties bei Šveicarijos Konfederacijoje išduoto techninio paso su šioje valstybėje nurodyta registracijos vieta. Jau ir jos vyrui buvo žinoma, kad automobilis pargabentas iš Vokietijos, todėl niekaip negalėjo žinoti arba numanyti, kad automobilis yra įvežtas iš Šveicarijos Konfederacijos.

4. Automobilio pardavėjas, būdamas importuotoju, siekdamas išvengti mokestinės prievolės muitinei, įformino automobilio pardavimo dokumentus taip, kad išvengtų mokestinės prievolės, o pareiškėjos vyras S. J. dėl teisinio neišprusimo juos pasirašė ir taip buvo apgautas, todėl dėl šio fakto 2014 m. rugsėjo 5 d. pareiškėja raštu kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą. Dėl šio fakto ikiteisminis tyrimas nėra baigtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl atsakovo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas.

Ginčo dėl faktinių aplinkybių byloje nėra, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, jomis remiasi ir iš naujo jų netikrina.

Mokestinė prievolė pareiškėjai kildinama ir skola muitinei pripažinta pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečiąja įtrauką. Šios normos aiškinimui yra reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika panašioje byloje (žr., 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad vadovaujantis ginčo teisiniams santykiams taikytina Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka, tokiu atveju skolininkais, be kita ko, laikomi „bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai“. Taigi, skirtingai nei teigia pareiškėja, minėtas Europos Sąjungos reglamentas, kuris tiesiogiai taikomas Lietuvoje, nereikalauja, kad asmuo (faktiškai) būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad jis būtų pripažintas skolininku Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto prasme. Iš minėtų Bendrijos muitinės kodekso nuostatų yra visiškai akivaizdu, kad kas yra laikomas skolininku Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto prasme, šiuo konkrečiu atveju apibrėžia ir konkretizuoja būtent Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalis. Iš tiesų Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalimi norima plačiai apibrėžti skolininko sąvoką, atsižvelgiant į skolininkų solidarumo taisyklę, nurodytą šio teisės akto 213 straipsnyje, pagal kurią keli asmenys, turintys sumokėti skolą muitinei, už tokią skolą atsako solidariai (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimas Spedition Ulustrans, C‑414/02, 31 p.). Todėl aplinkybė, kad pareiškėja pati neteisėtai neįvežė (nedalyvavo įvežant) į Bendrijos muitų teritoriją ginčo prekių, nėra reikšminga sprendžiant jos pripažinimo skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos pagrindu klausimą.

Iš minėtos Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos loginės konstrukcijos matyti, kad joje nustatytos dvi kumuliatyvios (t. y. turinčios egzistuoti kartu) sąlygos asmenį pripažinti skolininku: pirma, šie asmenys turi būti įsigiję arba laikę neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes ir, antra, šių prekių įsigijimo arba gavimo metu jie žinojo arba yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog jos (prekės) buvo įvežtos neteisėtai. Netenkinant bent vienos iš šių sąlygų, asmuo negali būti pripažįstamas privalančiu mokėti importo skolą muitinei (importo muitus) minėtos nuostatos pagrindu.

Ten pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad, kaip matyti iš ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų, sprendžiant neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes įsigijusio ir (arba) laikiusio asmens pripažinimo muitinės skolininku klausimą, Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka nereikalauja įrodyti, kad asmuo tikrai žinojo, jog įsigyja (gauna) neteisėtai į pastarąją teritoriją įvežtas prekes. Aptariamai sąlygai muitinės skolai atsirasti pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai.

Šio ginčo atveju yra protingas pagrindas manyti, kad pareiškėja, būdama apdairi ir rūpestinga, įgydama pagal paveldėjimo priėmimo sandorį automobilį NISSAN X-TRAIL (kėbulo Nr. duomenys neskelbtini), įvežtą iš Šveicarijos Konfederacijos, kurį, kaip teigė, įgijo savarankiškai jos sutuoktinis, turėjo galimybę pasitikrinti ir įsitikinti, kad nėra šį turtą apsunkinančios skolos. Elgdamasi priešingai, pareiškėja prisiėmė riziką dėl mokestinės prievolės ir yra atsakinga bei privalo sumokėti atsakovo 2015 m. vasario 13 d. sprendimu Nr. 1A-78 apskaičiuotą minėto automobilio importo muitą bei su tuo susijusius mokesčius.

Mokestinė prievolė nėra atsakomybė, todėl pareiškėjos kaltė nėra reikšminga, dėl ko kaltės klausimas nesvarstytinas. Taip pat mokestinei prievolei šio ginčo atveju nėra reikšminga kitų asmenų kaltė, susijusi su automobilio importu bei pardavimu. Pareiškėja, manydama, kad jos teises dėl automobilio įgijimo pažeidė kiti asmenys, turi teisę jas ginti įstatymų nustatyta tvarka, prašydama atlyginti jai padarytą žalą iš tokių asmenų, tarp jų ir sumokėtą skolą muitinei, tačiau tai nepaneigia pačios pareiškėjos mokestinės prievolės muitinei.

Šio ginčo atveju Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos taikymui Civilinio kodekso normos nėra aktualios, kadangi pareiškėjos skola pripažinta Bendrijos muitinės kodekso savarankišku pagrindu, nustatančiu, kad skolininkais yra ir asmenys, įsigiję neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes. Šioje byloje atsakovo sprendimu pareiškėja pripažinta solidaria skolininke kartu su sutuoktiniu, todėl skolos perkelti pareiškėjai po jos sutuoktinio mirties, vadovaujantis CK nuostatomis, nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas priešingą sprendimą, kuriuo buvo paliktas galioti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gegužės 12 d. sprendimas Nr. S-76(7-52/2015) dėl atsakovo 2015 m. vasario 13 d. sprendimo Nr. 1A-78 panaikinimo, neteisingai taikė bei aiškino materialiosios teisės normas, taikytinas ginčo santykiams, todėl teismo sprendimas naikintinas (ABTĮ 143 str.).

Panaikinus sprendimą, priimtinas naujas sprendimas, kuriuo tenkinamas atsakovo skundas ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gegužės 12 d. sprendimas Nr. S-76(7-52/2015) naikintinas (ABTĮ 88 str. 2 p.).

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą patenkinti.

Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. S-76(7-52/2015) dėl G. J. 2015 m. vasario 13 d. skundo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė