2018-03-27 Nr. AB-6196-4-45-3-00055-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3950-662/2018

Teisminio proceso Nr. 4-45-3-00055-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Julijai Krinickienei,

dalyvaujant (duomenys neskelbtini) piliečiui S. H. (S. H.) ir jo atstovei advokatei Astai Astrauskienei,

atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro atstovei Janinai Brovko,

vertėjui F. A. J.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal (duomenys neskelbtini) piliečio S. H. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2018 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro teikimą dėl (duomenys neskelbtini) piliečio S. H. sulaikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centras (toliau – ir Užsieniečių registracijos centras, URC) 2018 m. vasario 14 d. teikimu Nr. (21/26)-7K-139 (b. l. 1–2) kreipėsi į Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmus, prašydamas pakartotinai svarstyti bei palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimą dėl (duomenys neskelbtini) piliečio S. H. (toliau – ir užsienietis, apeliantas) sulaikymo Užsieniečių registracijos centre ir pratęsti šio užsieniečio sulaikymo terminą iki 2018 m. gegužės 24 d.

2. Nurodė, kad 2017 m. lapkričio 23 d. (duomenys neskelbtini) pilietis S. H. pagal Dublino III Reglamentą iš Vokietijos grąžintas į Lietuvą. Šis užsienietis neturėjo jokių asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, tik Vokietijoje išduotą Laissez-passer kelionės dokumentą, atsisakė teikti prieglobsčio prašymą ir pareiškė norą sugrįžti į tėvynę. 2017 m. lapkričio 24 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu S. H. sulaikytas Užsieniečių registracijos centre iki 2018 m. vasario 24 d. Būdamas Užsieniečių registracijos centre, S. H. pateikė prieglobsčio prašymą. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir MD) 2018 m. vasario 2 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-11)15PR-15 dėl prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo iš esmės skubos tvarka.

3. URC pabrėžė, kad atsižvelgiant į tai, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 24 d. sprendime numatytas sulaikymo pagrindas iš dalies išnyko, kadangi pateikus prieglobsčio prašymą pasikeitė užsieniečio teisinis statusas Lietuvos Respublikoje, šiuo metu egzistuoja kiti jo sulaikymo pagrindai, numatyti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 113 straipsnio 2 dalyje bei 4 dalies 2 ir 3 punktuose.

4. Teigė, kad S. H. tiek 2017 m. lapkričio 23 d. grąžinimo į Lietuvos Respubliką metu, tiek 2017 m. lapkričio 24 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo sulaikyti ir apgyvendinti jį URC priėmimo metu turėjo galimybę bendrauti su kompetentingų institucijų pareigūnais, advokatu bei teisėju vertėjo pagalba, kuris užsieniečiui jam suprantama kalba išaiškino jo teises ir pareigas. Tačiau pats užsienietis nei žodžiu, nei raštu nepateikė prašymo suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje, priešingai – pareiškė norą sugrįžti į tėvynę.

5. Atkreipė dėmesį, kad Migracijos departamentas sprendimu Nr. (15/6-11)15PR-15 nutarė nagrinėti S. H. prašymą suteikti prieglobstį iš esmės skubos tvarka, kadangi užsieniečio prašymas paremtas informacija, kuri nėra svarbi sprendžiant, ar jam gali būti suteiktas prieglobstis. Pažymėjo ir tai, kad minėtas užsienietis jau yra pažeidęs vizų režimą, t. y. į Šengeno valstybių erdvę atvyko turėdamas Šengeno vizą, tačiau baigiantis vizos galiojimo terminui iš Šengeno valstybių erdvės neišvyko ir buvo joje neteisėtai. Taigi S. H., pateikdamas prieglobsčio prašymą Lietuvos Respublikoje ne iš karto, o praėjus mėnesiui po atvykimo, piktnaudžiauja prieglobsčio prašymo suteikimo procedūra ir jos metu prieglobsčio prašytojui teikiamomis garantijomis bei visais įmanomais būdais bando įsitvirtinti Europos Sąjungoje (toliau – ir ES).

6. Užsienietis S. H. teismo posėdžio metu prašė panaikinti jo sulaikymą URC ir apgyvendinti jį URC netaikant judėjimo laisvės apribojimų.

7. Paaiškino, kad Vokietijoje iš karto pasiprašė prieglobsčio, vykdamas per Lietuvą prieglobsčio neprašė, nes nemanė, kad šioje valstybėje gali prašyti prieglobsčio. Perduotas Lietuvai iš karto prieglobsčio neprašė dėl tos pačios priežasties. Būdamas sulaikytas URC pamatė, kad kai kurie užsieniečiai turi galimybę laisvai judėti. Sužinojo, kad jie prieglobsčio prašytojai. Tuomet ir jis paprašė prieglobsčio. Prieglobsčio prašė Vokietijoje dėl jam iškilusios grėsmės savo valstybėje. Būdamas Lietuvoje kreipėsi dėl vizos išdavimo, nes viza buvo reikalinga dėl verslo reikalų. Jis nesiekė nelegaliai būti Europos Sąjungos valstybėse, jo atvykimo tikslas – gauti prieglobstį.

II. 8. Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmai 2018 m. vasario 23 d. sprendimu (b. l. 11–13) Užsieniečių registracijos centro teikimą tenkino – paliko galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimą sulaikyti (duomenys neskelbtini) pilietį S. H. Užsieniečių registracijos centre, sulaikymo terminą pratęsti iki 2018 m. gegužės 24 d.

9. Teismas nustatė, kad šiuo metu pasikeitė užsieniečio teisinė padėtis – jis yra prieglobsčio prašytojas, todėl negali būti sulaikytas Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytais pagrindais, tačiau išlikę šio straipsnio 2 dalyje nustatyti bei yra kiti užsieniečio sulaikymo pagrindai.

10. Vadovaudamasis UTPĮ 113 straipsnio 2 dalies nuostata bei teismų praktika, teismas pažymėjo, kad kol nepriimtas galutinis Migracijos departamento sprendimas dėl prieglobsčio, laikytina, kad visos prieglobsčio procedūros metu siekiama priimti sprendimą tiek dėl prieglobsčio užsieniečiui suteikimo ar nesuteikimo, tiek ir dėl užsieniečio išsiuntimo ar neišsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, todėl Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis gali būti taikoma bet kurioje šios procedūros stadijoje.

11. Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad užsienietis, jį perdavus Lietuvos Respublikai, atsisakė prieglobsčio prašymo ir nurodė, kad pageidauja išvykti į savo valstybę (asmens byla, b. l. 6), tačiau, pradėjus jo grąžinimo į kilmės valstybę procedūrą, pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pats užsienietis teismo posėdžio metu patvirtino, kad prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje pateikė pamatęs, kad prieglobsčio prašytojai naudojasi laisvo judėjimo galimybe.

12. Šios aplinkybės bei tai, kad užsienietis į Europos Sąjungos teritoriją atvyko turėdamas Lietuvos Respublikos išduotą vienkartinę vizą, galiojusią nuo 2017 m. vasario 22 d. iki 2017 m. balandžio 6 d., nuvyko į Vokietiją, tačiau vizos galiojimo laikotarpiu iš ES teritorijos neišvyko, užsienietis kreipėsi dėl vizos išdavimo, kuri jam reikalinga dėl verslo, būdamas Lietuvoje 2017 m. vasario 26 d. prieglobsčio nepasiprašė, nors turėjo tokią galimybę, Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą dėl užsieniečio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo iš esmės skubos tvarka, konstatavo, kad užsieniečio pateiktas prašymas paremtas informacija, kuri nėra svarbi sprendžiant, ar užsieniečiui gali būti suteiktas prieglobstis, leido teismui manyti, kad užsienietis prašymą dėl prieglobsčio pateikė tik siekdamas atidėti arba sutrukdyti jo grąžinimą į užsienio valstybę. Siekiant, kad užsienietis, bandydamas išvengti galimo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teritorijos, nepasinaudotų laisvo asmenų judėjimo Šengeno erdvėje galimybe, teismas vertino, kad būtina taikyti jam judėjimo laisvės ribojimą. Nustatytų faktinių aplinkybių visuma leido teismui daryti išvadą, kad užsienietis gali pasislėpti, siekdamas išvengti išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, todėl teismo sprendimas sulaikyti užsienietį URC paliktinas galioti, sulaikymo terminas pratęstinas.

III. 13. S. H. apeliaciniu skundu (b. l. 18–21) prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2018 m. vasario 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – Užsieniečių registracijos centro teikimo dėl sulaikymo pratęsimo netenkinti.

14. Nurodo, kad tiek nagrinėjant URC teikimą, tiek šiuo metu turi prieglobsčio prašytojo teisinį statusą (UTPĮ 2 str. 20 p.). Migracijos departamentas 2018 m. vasario 13 d. priėmė sprendimą dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Nr. (15/6-3)12PR-35 apeliantui, tačiau šis sprendimas yra apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

15. Apelianto vertinimu, atsižvelgiant į jo turimą teisinį statusą, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl jo sulaikymo pagrindų, netinkamai aiškino bei taikė UTPĮ 113 straipsnio 2 dalies bei 4 dalies 3 punkto nuostatas.

16. Pažymi, kad, kadangi apeliantas vis dar turi prieglobsčio prašytojo statusą ir tokiu būdu jo buvimas Lietuvos Respublikoje yra teisėtas, jo sulaikymas UTPĮ 113 straipsnio 2 dalies pagrindu yra neteisėtas. Apelianto vertinimu, teismui svarstant Užsieniečių registracijos centro teikimą dėl jo sulaikymo pratęsimo, jo, kaip prieglobsčio prašytojo, grąžinimo į užsienio valstybę bei išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, teismas nebegalėjo vadovautis nurodyta UTPĮ 113 straipsnio 2 dalies nuostata. Taigi tolesnis apelianto sulaikymas vien tam, jog būtų užtikrintas sprendimo dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas, kai net nėra žinoma, kada toks sprendimas galės būti vykdomas ir ar apskritai kada nors dar bus vykdomas, yra neteisėtas ir nepagrįstas.

17. Atkreipia dėmesį į tai, kad, spręsdamas dėl apelianto sulaikymo UTPĮ 113 straipsnio 4 dalies 3 punkte įtvirtintu pagrindu, teismas privalėjo nustatyti, jog egzistuoja visos šiame straipsnyje nustatytos sąlygos, t. y. užsienietis, yra sulaikytas Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje nurodytu pagrindu, kai sprendžiama dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę, pateikia prašymą suteikti prieglobstį ir yra rimtas pagrindas manyti, kad šis prašymas pateiktas tik siekiant atidėti arba sutrukdyti įvykdyti sprendimą grąžinti į užsienio valstybę bei užsienietis jau turėjo galimybę pasinaudoti prieglobsčio suteikimo procedūra. Nenustačius visų šių sąlygų, prieglobsčio prašytojo sulaikymas šiuo pagrindu yra negalimas. Nagrinėjamu atveju, apelianto vertinimu, teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, neįrodė ir tinkamai nepagrindė, jog egzistuoja realus pagrindas manyti, jog apelianto prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje buvo pateiktas tik siekiant atidėti arba sutrukdyti įvykdyti sprendimą dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę. Tokia teismo išvada yra paremta tik prielaida, kas yra įvardijama ir pačiame sprendime. Teismas šiuo atveju iš esmės vadovavosi vieninteliu faktu, jog apeliantas savo prieglobsčio prašymą pateikė tik po to, kai jo atžvilgiu buvo pradėta jo grąžinimo į kilmės valstybę procedūra.

18. Akivaizdu, jog teismas visiškai formaliai vadovavosi UTPĮ 113 straipsnio 2 dalyje bei 4 dalies 3 punkte įtvirtintomis nuostatomis, o tai negali pateisinti apelianto judėjimo laisvės suvaržymo ir jo tolesnio sulaikymo. Taigi teismas nepagrįstai tenkino teikimą dėl apelianto sulaikymo Užsieniečių registracijos centre pratęsimo.

19. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centras atsiliepime į apelianto apeliacinį skundą prašo jo netenkinti ir palikti galioti Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2018 m. vasario 23 d. sprendimą.

20. Nurodo, kad klausimas dėl prieglobsčio suteikimo / nesuteikimo ir užsieniečio išsiuntimo / neišsiuntimo iš Lietuvos Respublikos sprendžiamas vienos administracinės procedūros metu. Laikytina, kad visos prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūros metu (tiek Migracijos departamentui priimant sprendimą, tiek ir tada, kai šis sprendimas yra apskųstas teismui) yra siekiama priimti sprendimą tiek dėl prieglobsčio užsieniečiui suteikimo / nesuteikimo, tiek ir dėl jo išsiuntimo / neišsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Todėl Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis gali būti taikoma bet kurioje šios procedūros stadijoje, jeigu yra tam reikalingos prielaidos – užsienietis trukdo priimti ar vykdyti sprendimą, gali pasislėpti, vengdamas išsiuntimo ir pan. Teismas šiuo atveju nurodė daugybę faktinių aplinkybių, dėl kurių darytina išvada, kad pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį pateikė tik siekdamas atidėti arba sutrukdyti jo grąžinimą į užsienio valstybę (užsienietis kreipėsi dėl vizos išdavimo, kuri jam reikalinga dėl verslo; į Europos Sąjungos teritoriją atvyko su viza, galiojusia nuo 2017 m. vasario 22 d. iki 2017 m. balandžio 6 d.; būdamas Lietuvos Respublikoje 2017 m. vasario 26 d. prieglobsčio nesiprašė, nors turėjo tokią galimybę; nuvyko į Vokietiją ir iki vizos galiojimo pabaigos neišvyko; MD, priimdamas sprendimą dėl užsieniečio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo skubos tvarka, konstatavo, kad jo pateiktas prašymas paremtas informacija, kuri nėra svarbi sprendžiant, ar jam gali būti suteiktas prieglobstis; pats užsienietis teismo posėdžio metu patvirtino, kad prašymą dėl prieglobsčio pateikė pamatęs, kad prieglobsčio prašytojai naudojasi laisvo judėjimo galimybe. Atsižvelgus į tai, nesutiktina su apeliantu, jog teismas iš esmės vadovavosi vieninteliu faktu, jog apeliantas savo prieglobsčio prašymą pateikė tik po to, kai jo atžvilgiu buvo pradėta grąžinimo į kilmės valstybę procedūra.

21. Teigia, kad teismas šiuo atveju pagrįstai taikė tik vieną UTPĮ 113 straipsnio 4 dalies 3 punktą, konstatavęs, kad S. H. prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo pateikė tik siekdamas atidėti arba sutrukdyti jo grąžinimą į kilmės šalį, motyvuodamas, jog užsienietis prašymą dėl prieglobsčio pateikė ne iš karto. Neaišku, kodėl apeliantas, atvykęs į Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punktą pirmą kartą (2017 m. vasario 26 d.), nepasiteiravo pareigūnų, kurie tikrino jo dokumentus bei atvykimo teisėtumą, dėl galimybės pateikti prieglobsčio prašymą, jei apie tai nežinojo. Teigdamas, jog nežinojo apie šią galimybę ir manė, kad tik Vokietijoje galima prašyti prieglobsčio, tik patvirtina, kad nenorėjo sužinoti, nors turėjo galimybę sužinoti, o jo ketinimas buvo nuvykti į Vokietiją ir ten pasilikti. Taip pat ir vėliau, tiek 2017 m. lapkričio 23 d. grąžinimo iš Vokietijos į Lietuvos Respubliką metu, tiek 2017 m. lapkričio 24 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme sprendimo sulaikyti ir apgyvendinti jį Užsieniečių registracijos centre priėmimo metu, turėjo galimybę bendrauti su kompetentingų institucijų pareigūnais, advokatu bei teisėju vertėjo pagalba, kuris užsieniečiui jam suprantama kalba išaiškino jo teises ir pareigas, tačiau pats nei žodžiu, nei raštu nepateikė prašymo suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje, priešingai – pareiškė norą sugrįžti į tėvynę. Tik vėliau, jau būdamas URC, ir pastebėjęs, kad prieglobsčio prašytojai turi galimybę laisvai judėti, pateikė prieglobsčio prašymą. Pažymėtina, kad Migracijos departamentas šį prašymą išnagrinėjo skubos tvarka ir, įvertinęs visas priežastis, dėl kurių buvo pateiktas šis prašymas, priėmė sprendimą nesuteikti prieglobsčio, kadangi užsieniečio prašymas paremtas informacija, kuri nėra svarbi nagrinėjant ar jam gali būti suteiktas prieglobstis. Todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad apeliantas prieglobsčio prašymą Lietuvos Respublikoje pateikė tik siekdamas gauti prieglobsčio prašytojo privilegijas ir išvengti grąžinimo į kilmės valstybę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl sulaikymo (termino) užsieniečiui pratęsimo teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų matyti, kad užsienietis buvo sulaikytas taikant Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 113 straipsnio 2 dalį bei 4 dalies 3 punktą.

24. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas. Niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas leistinas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimą). Tai reiškia, jog asmens sulaikymas yra ultima ratio (lot. – paskutinė priemonė) ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais.

25. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 113 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, jog kai sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos arba prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas būtinas atitinkamam sprendimui priimti ir (ar) vykdyti (jeigu užsienietis trukdo priimti ir (ar) vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas grąžinimo, išsiuntimo ar perdavimo).

26. Įstatymo 113 straipsnio 4 dalis nustato, kad prieglobsčio prašytojas gali būti sulaikytas tik šiais atvejais: 1) siekiant nustatyti ir (arba) patikrinti jo tapatybę ir (arba) pilietybę; 2) siekiant išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį (kai informacija dėl motyvų negalėtų būti gauta prieglobsčio prašytojo nesulaikius), ir įvertinus šio straipsnio 5 dalies 6–10 punktuose nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos; 3) kai užsienietis, sulaikytas šio straipsnio 2 dalyje nurodytu pagrindu, kai sprendžiama dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę, pateikia prašymą suteikti prieglobstį ir yra rimtas pagrindas manyti, kad šis prašymas pateiktas tik siekiant atidėti arba sutrukdyti įvykdyti sprendimą grąžinti į užsienio valstybę, ir užsienietis jau turėjo galimybę pasinaudoti prieglobsčio suteikimo procedūra; 4) pagal Reglamento (ES) Nr. 604/2013 28 straipsnį; 5) kai prieglobsčio prašytojas kelia grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

27. Pagal Įstatymo 113 straipsnio 5 dalį, sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti, įvertinamos šios aplinkybės: 1) užsienietis neturi asmens tapatybę patvirtinančio dokumento ir nebendradarbiauja, siekiant nustatyti jo asmens tapatybę ir (ar) pilietybę (atsisako pateikti duomenis apie save, teikia klaidinančią informaciją ir pan.); 2) neturi gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje arba nurodytu gyvenamosios vietos adresu nebūna (negyvena); 3) neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ar socialinių, ekonominių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika; 4) neturi lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje; 5) per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą; 6) nevykdo teismo sprendimu paskirtos alternatyvios sulaikymui priemonės; 7) užsienietis, apgyvendintas Valstybės sienos apsaugos tarnyboje netaikant judėjimo laisvės apribojimų, pažeidė laikino išvykimo iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos tvarką; 8) siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą valstybės sienos perėjimą, pateikė prašymą suteikti prieglobstį jo atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo laikotarpiu; 9) užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai; 10) prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebendradarbiauja su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais.

28. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus faktines bylos aplinkybes ir visumą byloje pateiktų įrodymų, tai, jog užsieniečiui paskirto sulaikymo Užsieniečių registracijos centre metu buvo gautas jo pasas (Nr. (duomenys neskelbtini)) bei vairuotojo pažymėjimas, t. y. dėl užsieniečio tapatybės nustatymo nėra kilę jokių sunkumų, todėl tolesnis užsieniečio sulaikymas Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 4 dalies pagrindu Užsieniečių registracijos centre nėra būtinas siekiant priimti galutinį sprendimą dėl jo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje ir neatitiktų proporcingumo tarp Įstatymo siekiamų tikslų ir taikomų priemonių. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas yra prieglobsčio prašytojas (nagrinėjamas prieglobsčio suteikimo klausimas) nėra pagrindo taikyti ir užsienietį sulaikyti pagal Įstatymo 113 straipsnio 2 dalį.

29. Įstatymo 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, atsižvelgdamas į tai, kad užsieniečio tapatybė nustatyta, jis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, teikia pagalbą teismui nustatant jo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje bei kitas aplinkybes, gali priimti sprendimą nesulaikyti užsieniečio ir skirti jam alternatyvią sulaikymui priemonę. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nors užsieniečio elgesys ir galėtų būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas prieglobsčio procedūra (prašymą pateikė tik supratęs, kad bus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, t. y. nepateikė prašymo nedelsiant, prašymas Migracijos departamento išnagrinėtas ir sprendimas priimtas skubos tvarka, taip pat įvertinus Lietuvos Respublikos vienkartinės vizos išdavimo aplinkybes), t. y. yra pagrindas sulaikyti užsienietį Užsieniečių registracijos centre, tačiau nagrinėjamu atveju, vertinant individualias situacijos aplinkybes, atsižvelgiant į tai, kad jo tapatybė nustatyta, pareiškėjo teisinę padėtį bei byloje esančią įrodymų visumą, į tai, jog jis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, anksčiau nėra bandęs pasislėpti arba išvengti išsiuntimo ar grąžinimo į kilmės valstybę, vadovaujantis Įstatymo 115 straipsnio 1 dalimi, kol bus sprendžiami užsieniečio teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimai, yra pagrindas skirti užsieniečiui sulaikymui alternatyvią ir jo prašomą priemonę – apgyvendinti užsienietį Užsieniečių registracijos centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų (Įstatymo 115 str. 2 d. 5 p.).

30. Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir pritaikė teisės aktų nuostatas, todėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2018 m. vasario 23 d. sprendimas pakeičiamas, užsienietis paleidžiamas iš sulaikymo Užsieniečių registracijos centre ir užsieniečiui skiriama alternatyvi sulaikymui priemonė – apgyvendinimas Užsieniečių registracijos centre, netaikant judėjimo laisvės apribojimų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

(duomenys neskelbtini) piliečio S. H. (S. H.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2018 m. vasario 23 d. sprendimą pakeisti ir skirti S. H. (S. H.) alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinti užsienietį Valstybės sienos apsaugos tarnybos Užsieniečių registracijos centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų iki kol bus baigta jo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje nustatymo procedūra, bet ne ilgiau nei 3 mėnesiams, t. y. ne ilgiau kaip iki 2018 m. gegužės 24 d.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė