2bef134f-a255-40db-b369-932f6735eb85 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. 2-2617/2013Proceso Nr. 2-55-3-00700-2013-8                              Procesinio sprendimo kategorija 110.4; 122.3; 122.4 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2013 m. gruodžio 5 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alė Bukavinienė teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo bendraatsakovės E. G. atskirÄ jį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. nutarties R.

G. įmonės „Soliariumų servisas“ bankroto byloje Nr. B2-3941-640/2013, kuria į civilinę bylÄ bendraatsakoviais įtraukti R. G. ir E. G. bei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Teismas, iÅ¡nagrinėjęs civilinę bylÄ , n u s t a t ė :                                                                  I. Ginčo esmė Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 20 d. nutartimi R.

G. įmonei „Soliariumų servisas“ iÅ¡kėlė bankroto bylÄ ir bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Banca rupta“. Ä®monė 2013 m. lapkričio 11 d. nutartimi pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.Bankroto administratorius 2013 m. rugpjūčio 12 d. kreipėsi į teismÄ su praÅ¡ymu į procesÄ bendraatsakoviais įtraukti įmonės savininkÄ R. G. ir jo sutuoktinę E. G. , nes jų turtas nėra atsietas nuo atsakovo R. G. įmonės „Soliariumų servisas“, o pagal prievoles jie atsako solidariai.

Taip pat prašė taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones, t. y. areÅ¡tuoti R. G. ir E. G. kilnojamÄ jį bei nekilnojamÄ jį turtÄ , pinigines lėšas, tiek jiems priklausančias asmenine nuosavybe, tiek bendrÄ ja jungtine nuosavybe. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartimi minėtÄ administratoriaus praÅ¡ymÄ patenkino ir į civilinę bylÄ bendraatsakoviais įtraukė R. G. bei E. G. , taip pat areÅ¡tavo visÄ jiems priklausantį nekilnojamÄ jį ir kilnojamÄ jį turtÄ , turtines teises bei pinigines lėšas, esančias kredito įstaigose, leidžiant kas mėnesį jiems disponuoti ne didesne kaip 1 MMA (Å¡iuo metu 1 000 Lt) suma.Nustatęs, kad individualios įmonės savininko R.

G. turtas nuo įmonės nėra atsietas, įmonė yra bendras sutuoktinių turtas, sprendė, jog R. G. personalinės įmonės „Soliariumų servisas“ savininkas (vadovas) R. G. ir jo sutuoktinė E. G. , kurios turtas nėra atsietas nuo įmonės ir sutuoktinio, įtrauktini bendraatsakoviais į civilinę bylÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo (CPK 43 str. 1 d., CK 2.50 str. 4 d.). Atsižvelgęs į tai, kad bankroto bylos iÅ¡kėlimo įmonei atveju kreditorių reikalavimai tenkinami Ä®BÄ® nustatyta tvarka iÅ¡ įmonės turto, o inicijavus bankroto bylos iÅ¡kėlimÄ atsakovui svarbu, kad jo turimo turto apimtis nesumažėtų ir finansinės galimybės neblogėtų, taip pat siekdamas apginti visų kreditorių interesus bankroto procese, sprendė, jog praÅ¡ymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkintinas ir areÅ¡tuotinas visas atsakovams priklausantis nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, turtinės teisės bei piniginės lėšos, esančios kredito įstaigose (Ä®BÄ® 9 str. 2 d. 5 p., 3 d.).

Ä®vertinęs tai, kad laikinosios apsaugos priemonės neturi apriboti nė vienos proceso Å¡alies teisėtų interesų daugiau, negu bÅ«tina teisėtam tikslui pasiekti, taip pat vadovaudamasis proporcingumo bei teisingumo principais, nustatė, kad atsakovai iÅ¡ į areÅ¡tuotas sÄ skaitas patenkančių pajamų turi teisę kas mėnesį disponuoti ne didesne, kaip po 1 MMA (Å¡iuo metu 1 000 Lt) suma.                                         III.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai Bendraatsakovė, nesutikdama su nurodyta nutartimi, padavė atskirÄ jį skundÄ , kuriame praÅ¡o panaikinti Å¡ios dalį, kurioje jos atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, ir klausimÄ iÅ¡spręsti iÅ¡ esmės – bankroto administratoriaus praÅ¡ymÄ atmesti. SkundÄ grindžia Å¡iais argumentais:Teismas be pagrindo atsakovės atžvilgiu taikė laikinÄ sias apsaugos priemones, nes jų taikymas tiek jos asmeniniam turtui, tiek piniginėms lėšoms, žymiai apsunkins atsakovės ir nepilnamečių vaikų finansinę, ekonominę, sveikatos bÅ«klę ir socialinę padėtį.

Skundžiama nutartimi yra areštuotos visos atsakovės gaunamos piniginės lėšos, t. y. darbo užmokestis ir neįgalumo pensija, kurie yra vieninteliai jos ir dviejų nepilnamečių vaikų pragyvenimo šaltiniai. Atsakovas R. G. neteikia savo vaikams išlaikymo, yra bedarbis. Byloje neįrodyta, kad įmonė yra bendras abiejų sutuoktinių turtas, jog jos turimas asmeninis turtas uždirbtas sutuoktinių darbu, kad atsakovė faktiškai ir pilnai dalyvavo įmonės valdyme su kitais šeimos nariais ir naudojosi šios uždirbtomis lėšomis.

Bankroto administratorius atsiliepime su atskirtuoju skundo nesutinka ir praÅ¡o jį atmesti. AtsiliepimÄ pagrindžia Å¡iais motyvais:Teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta.Individuali įmonė yra sutuoktinių bendra jungtinė nuosavybė, abu sutuoktiniai dalyvauja byloje bendraatsakoviais. Pagal CK 3.87 straipsnį, sutuoktinių turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalintas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu bÅ«du. Nagrinėjamu atveju šį prezumpcija nėra paneigta, todėl laikytina, kad R.

G. įmonė „Soliariumų servisas“ priklauso abiems sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Abu sutuoktiniai atsako kaip individualios įmonės bendrasavininkai už įmonės negrÄ Å¾intas skolas, jeigu nepakanka įmonės turto. Individualios įmonės savininkui ir jo sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas perduodamas individualiai įmonei patikėjimo teise, jeigu sutuoktiniai nesusitaria kitaip. Tuo atveju, kai turto nepakanka padengti bendrÄ ja jungtine nuosavybės teise turimoms įmonės skoloms, sutuoktiniai atsako solidariai.

Nauda iÅ¡ įmonės buvo gaunama ir tenkinami bendri Å¡eimos poreikiai, todėl atleisti nuo atsakomybės vienÄ iÅ¡ naudos gavėjų bÅ«tų neteisinga ir nesÄ Å¾ininga įmonės kreditorių atžvilgiu.                     IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Byloje sprendžiamas klausimas, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas bendraatsakovės E. G. , kaip bankrutavusios individualios įmonės savininko sutuoktinės, turto atžvilgiu taikė laikinÄ sias apsaugos priemones.Minėta, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad R.

G. įmonė „Soliariumų servisas“ yra bendras sutuoktinių turtas, ir siekdamas apginti visų kreditorių interesus bankroto procese, sprendė, jog areÅ¡tuotinas ne tik Å¡ios įmonės savininko, bet ir jo sutuoktinės nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, turtinės teisės bei piniginės lėšos, esančios kredito įstaigose (Ä®BÄ® 9 str. 2 d. 5 p., 3 d.; CK 2.50 str. 4 d.). Apeliantė, nesutikdama su Å¡ia teismo iÅ¡vada, nurodo, kad teismas be pagrindo jos turto atžvilgiu taikė laikinÄ sias apsaugos priemones, nes byloje neįrodyta, kad įmonė yra bendras abiejų sutuoktinių turtas, jog jos turimas asmeninis turtas uždirbtas sutuoktinių darbu, kad atsakovė faktiÅ¡kai ir pilnai dalyvavo įmonės valdyme su kitais Å¡eimos nariais ir naudojosi Å¡ios uždirbtomis lėšomis.

Be to, skundžiama nutartimi areÅ¡tuotos visos atsakovės gaunamos piniginės lėšos, t. y. darbo užmokestis ir neįgalumo pensija, yra vieninteliai jos ir dviejų nepilnamečių vaikų pragyvenimo Å¡altiniai. Dėl bendraatsakovės piniginėms lėšoms taikyto areÅ¡toApeliacinis teismas, remdamasi teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenis, nustatė, kad skundžiama nutartimi bendraatsakovės turto atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nutartimi, patenkinus Å¡ios praÅ¡ymÄ dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, pakeistos, panaikinant areÅ¡tÄ jai priklausančioms piniginėms lėšoms, esančioms kredito įstaigose.

Kita skundžiamos nutarties dalis palikta nepakeista. Taigi atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Å¡ioje skundžiamos nutarties dalyje neliko apeliacijos objekto, todėl paaiÅ¡kėjus Å¡iai aplinkybei, apeliacinis procesas dėl areÅ¡to E. G. priklausančių piniginių lėšų, esančių kredito įstaigose, nutrauktinas (CPK 315 str. 2 d. 3 p., 5 d., 338 str.). Dėl bendraatsakovės turtui taikyto areÅ¡toSutikdamas su anksčiau nurodytais apeliantės argumentais, kad teismas be pagrindo jos turto atžvilgiu taikė laikinÄ sias apsaugos priemones, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pagal Individualių įmonių įstatymo (toliau – ir IĮĮ) 2 straipsnio 1 dalį, individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatus juridinis asmuo.

Individuali įmonė turtÄ valdo, naudoja ir juo disponuoja nuosavybės ar patikėjimo teise (CK 2.48 str. 1 d.), todėl, kaip savarankiÅ¡kas civilinių teisinių santykių subjektas, už savo prievoles atsako jai nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu (IĮĮ 8 str.; CK 2.50 str. 1 d.). Individualios įmonės (neribotos civilinės atsakomybės privataus juridinio asmens) steigėjas yra vienas fizinis asmuo ir nuo įmonės įregistravimo jis laikomas individualios įmonės savininku (IĮĮ 3 str., 6 str. 1 d.); individualioje įmonėje yra vienas savininkas; jo teises ir pareigas nustato Civilinis kodeksas, Individualių įmonių įstatymo bei kiti įstatymai ir individualios įmonės nuostatai (IĮĮ 6 str. 1, 4 d.).

Pagal CK 2.50 straipsnio 4 dalį, jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens (įskaitant ir individualios įmonės) įmonės turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis (savininkas). Taigi nurodytų teisės normų sisteminė analizė, apeliacinės instancijos teismui suponuoja iÅ¡vadÄ , kad nors individuali įmonė ir jos savininkas yra atskiri civilinių teisinių santykių subjektai, galintys savarankiÅ¡kai prisiimti prievoles ir už jas atsakyti, tačiau individualiai įmonei neturint pakankamai turto atsiskaityti už savo skolas, už jas turi atsiskaityti savininkas savo asmeniniu turtu ir jam tenkančia bendrosios jungtinės nuosavybės turto dalimi.

BÅ«tent individualios įmonės teisinė padėtis ir lemia jos civilinės atsakomybės ypatumus, t. y. tuo atveju, kai tokia įmonė neturi pakankamai turto atsiskaityti pagal prisiimtas turtines prievoles, jos savininkui atsiranda subsidiari prievolė atsakyti už įmonės skolas (CK 2.50 str. 4 d.). Nagrinėjamu atveju taip pat aktualu atkreipti dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus iÅ¡plėstinė teisėjų kolegija 2012 m. gruodžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012 pakeitė iki Å¡iol egzistavusiÄ teisės aiÅ¡kinimo ir taikymo praktikÄ , pagal kuriÄ individualios įmonės buvimo Å¡eimos verslu faktas buvo preziumuojamas ir iÅ¡ individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos atsiradusios prievolės savaime pripažintos bendromis solidariosiomis sutuoktinių prievolėmis, remiantis CK 3.109 straipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2005;

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-457/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2011; kt.). Šioje nutartyje kasacinis teismas išaiškino, kad individualios įmonės turto teisinis režimas ir iš jos veiklos gautų pajamų panaudojimas šeimos interesais negali būti pagrindas atsirasti sutuoktinio prievolei atsakyti už kito sutuoktinio individualios įmonės prievoles, tokia sutuoktinio prievolė negali būti siejama tik su individualios įmonės turto priklausymo bendrosios jungtinės nuosavybės teise faktu, nes šeimos ir įmonių teisės normose tokios sutuoktinio atsakomybės nenustatyta.

Tačiau individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė subsidiariai kartu su kitu sutuoktiniu, kuris yra individualios įmonės savininkas, atsakyti už Å¡ios įmonės prievoles, kai joms įvykdyti neužtenka įmonės turto, gali atsirasti tuo atveju, kai individuali įmonė yra Å¡eimos verslas, t. y. verslui naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje. Tokiu atveju sutuoktinių veikla kvalifikuotina kaip jungtinė veikla, kurios tikslas yra bendromis lėšomis ir darbu vykdyti individualios įmonės verslÄ .

Individualios įmonės buvimo Å¡eimos verslu faktas nėra preziumuojamas, šį faktÄ turi įrodyti individualios įmonės kreditorius, siekiantis gauti savo reikalavimo patenkinimÄ iÅ¡ įmonės savininko sutuoktinio turto. Jeigu tokia aplinkybė įrodoma, pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad sutuoktinių prievolė yra solidari, bet įmonės atžvilgiu Å¡i jų solidarioji prievolė yra subsidiari. Tai reiÅ¡kia, kad pirmiausia prievolė vykdoma iÅ¡ individualios įmonės turto, o jo nesant ar nepakankant – iÅ¡ sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės, o Å¡ios nesant ar nepakankant – iÅ¡ asmeninio kiekvieno sutuoktinio turto.

Jei kreditorius neįrodo, kad individualios įmonės savininko sutuoktinis jungtinės veiklos pagrindais dalyvavo sutuoktinio individualios įmonės, kaip Å¡eimos, versle, tai individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė atsakyti pagal individualios įmonės prievoles neatsiranda. Todėl apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus bankroto administratoriaus atsiliepime į atskirÄ jį skundÄ nurodytus argumentus, kad ginčo atveju prezumpcija, jog įmonė bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso abiem sutuoktiniams, nėra paneigta, nes, kaip nurodyta anksčiau, sutuoktinio prievolė negali bÅ«ti siejama vien tik su individualios įmonės turto priklausymo bendrosios jungtinės nuosavybės teise faktu, individualios įmonės buvimo Å¡eimos verslu faktas nėra preziumuojamas, šį faktÄ turi įrodyti individualios įmonės kreditorius, siekiantis gauti savo reikalavimo patenkinimÄ iÅ¡ įmonės savininko sutuoktinio turto, neįrodžius Å¡ios faktinės aplinkybės individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė atsakyti pagal individualios įmonės prievoles neatsiranda (CPK 185 str.).

IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad bankroto administratorius, pirmosios instancijos teismui teikdamas praÅ¡ymÄ taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones apeliantės, kaip individualios įmonės savininko sutuoktinės, turto atžvilgiu, nepridėjo jokių raÅ¡ytinių įrodymų, patvirtinančių, kad individuali įmonė buvo/yra Å¡eimos verslas (CPK 178 str.). Tokių raÅ¡ytinių įrodymų nepateikė ir bylÄ nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 str.). Pirmosios instancijos teismui 2013 m. rugsėjo 17 d. kaip priedÄ prie minėto praÅ¡ymo administratorius pridėjo tik antstolio pažymÄ Nr. 35 8 2013 09 16 2068, kurioje nurodyta, kad R.

G. ir E. G. yra sutuoktiniai. Taigi, įvertinęs tai, kad bankroto administratorius neįrodė apeliantės dalyvavimo įmonės veikloje fakto, o pirmosios instancijos teismas, spręsdamas administratoriaus praÅ¡ymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo klausimÄ , taip pat nebuvo aktyvus ir ex proprio motu (savo iniciatyva) nerinko įrodymų, pagrindžiančių bendraatsakovių Å¡eimos verslo faktÄ , nors, siekdamas užtikrinti bankroto byloje egzistuojančio vieÅ¡ojo intereso apsaugÄ , privalėjo bÅ«ti aktyvus (CPK 179 str. 1–2 d.), apeliacinės instancijos teismas laiko pagrįstais apeliantės argumentus, kad nagrinėjamu atveju neįrodyta, jog ji faktiÅ¡kai ir pilnai dalyvavo įmonės valdyme su kitais Å¡eimos nariais ir naudojosi Å¡ios uždirbtomis lėšomis (CPK 178 str., 185 str.).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai neatsižvelgė į nurodytÄ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012, pateiktÄ teisės aiÅ¡kinimo ir taikymo praktikÄ dėl individualios įmonės savininko sutuoktinio atsakomybės pagal individualios įmonės prievoles, nes teisingumo vykdymo procesinėje veikloje teisinio aiÅ¡kumo (nuspėjamumo) bei teisėtų lÅ«kesčių principai, be kita ko, reiÅ¡kia, kad teismai, nagrinėdami analogiÅ¡kas bylas, turi vadovautis teismų praktikoje suformuotomis teisės taikymo ir aiÅ¡kinimo taisyklėmis (teismo precedentais) (CPK 4 str.;

Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).Esant anksčiau nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė tiek procesinės, tiek materialinės teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo nagrinėjamu klausimu suformuotos praktikos, todėl atskirasis skundas tenkinamas, skundžiama nutarties dalis naikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – bankroto administratoriaus prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bendraatsakovės E. G. turto atžvilgiu atmetamas (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 2 d., 185 str., 329 str. 1 d., 330 str.).

Teismas, remdamasis tuo, kas iÅ¡dėstyta, ir vadovaudamasis CPK 315 straipsnio 5 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, n u t a r i a : apeliacinį procesÄ dalyje dėl E. G. (a. k. (duomenys neskelbtini)) priklausančių piniginių lėšų, esančių kredito įstaigose, areÅ¡to nutraukti.Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. nutarties dalį, kurioje buvo taikytas E. G. (a. k. (duomenys neskelbtini)) priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto bei turtinių teisių areÅ¡tas, ir klausimÄ iÅ¡spręsti iÅ¡ esmės – R.

G. įmonės „Soliariumų servisas“ bankroto administratoriaus UAB „Banca rupta“ (į. k. 302477551) 2013 m. rugpjūčio 12 d. praÅ¡ymÄ dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo E. G. turto atžvilgiu atmesti.KitÄ nutarties dalį palikti nepakeistÄ .Nutarties nuoraÅ¡Ä iÅ¡siųsti vykdyti turto areÅ¡to aktų tvarkytojui – Centrinei hipotekos įstaigai. Teisėja                                                                                                                       Alė Bukavinienė