2K-29/2013 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-29/2013

Teisminio proceso Nr. 1-40-1-00505-2008-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.2.9;

2.1.7.4;

2.4.2.1;

2.4.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Vytauto Masioko ir pranešėjo Jono Prapiesčio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų L. D. ir R. D. kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. vasario 8 d. nuosprendžio, kuriuo L. D. ir R. D. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 147 straipsnio 1 dalį po dvejus metus devynis mėnesius laisvės atėmimo.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 27 d. nutartis, kuria nuteistųjų L. D. ir R. D. apeliaciniai skundai atmesti.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat buvo nuteisti M. L., A. P., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Jono Prapiesčio pranešimą,

n u s t a t ė :

L. D. ir R. D. nuteisti už tai, kad 2008 m. lapkričio 29 d., apie 22.30 val., veikdami bendrininkų grupe su M. L. ir būdami iš anksto susitarę, Šiauliuose, prie Dubijos–Žalgirio gatvių sankryžos esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje iš M. L. įgijo apgaule atgabentą nukentėjusiąją J. D., pažadėdami šiam už tai ateityje sumokėti 3000 Lt. L. D. su R. D. M. L. atgabentą nukentėjusiąją L. D. vairuojamu automobiliu „Mazda 626“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nugabeno į viešbutį „Salduvė“, esantį Šiauliuose, Donelaičio g. 70. Nukentėjusioji J. D. buvo laikoma nelaisvėje ir R. D. su L. D. nurodymu saugoma A. P. šio viešbučio 302 kambaryje iki 2008 m. lapkričio 30 d., 1.45 val., siekiant ją kitą dieną išgabenti į Graikiją ir ten įtraukti į prostituciją.

Kasaciniu skundu nuteistasis L. D. prašo panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir jį išteisinti, o baudžiamąją bylą nutraukti arba panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimai neteisėti ir nepagrįsti, nes teismai neteisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, taip pat pažeidė nešališkumo, objektyvumo, nepriklausomumo, rungimosi principus.

Kasatoriaus teigimu, jo baudžiamoji byla susideda iš dviejų epizodų, t. y. iš M. L. atliktų nusikalstamų veiksmų prieš nukentėjusiąją ir iš jam, R. D., A. P. inkriminuotų nusikalstamų veiksmų, atliktų prieš nukentėjusiąją. Pasak kasatoriaus, dėl pirmojo epizodo – tai nei jis, nei R. D. su A. P. negalėjo kontroliuoti M. L. veiksmų ir nežinojo, ką šis yra šnekėjęs ar kokius veiksmus atlikęs prieš nukentėjusiąją. Dėl to, kasatoriaus nuomone, teismai jo veiksmus turėjo vertinti nuo tada, kada jie realiai atsirado. Kasatoriaus tvirtinimu, perduodant jam nukentėjusiąją, buvo pasakyta, kad ji nori išvykti į užsienį, kur versis prostitucija – jai reikėjo greitai ir per trumpą laiką uždirbti daug pinigų ir grįžti į Lietuvą. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismai pripažino, jog nukentėjusiosios valią palaužė M. L., kuris jai pasiūlė darbą Graikijoje – nešioti reklamines skrajutes. Iš baudžiamosios bylos medžiagos, jo (kasatoriaus), nukentėjusiosios parodymų matyti, kad, nukentėjusiajai įsėdus į R. D. vairuojamą automobilį „Mazda 626“, buvo paaiškinta, ko ji važiuos į Graikiją ir koks bus atlyginimas, t. y. nukentėjusiajai nuo pat jų kontakto pradžios buvo žinoma, kad į Graikiją ji vyktų verstis prostitucija – nuo jos niekas nebuvo slepiama ir jos valia nevaržoma, juolab kad ir jos pačios buvo toks tikslas. Pasak kasatoriaus, palaužti nukentėjusiosios valią ar naudoti prievartą nebuvo tikslo būtent dėl to, kad jam (kasatoriui) buvo žinoma, jog ji nori išvažiuoti verstis prostitucija. Kartu kasatorius pabrėžia, kad nukentėjusiajai nebuvo ribojama laisvė, ji turėjo mobilųjį telefoną ir galėjo bet kada kviestis pagalbą arba pasišalinti.

Kasatoriaus tvirtinimu, pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai, pažeisdami Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, neatkreipė dėmesio ir neįvertino to, kad nukentėjusiosios parodymai yra nenuoseklūs. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teisme apklausiant nukentėjusiąją ši parodė, jog „šiauliškiai jos neskriaudė, buvo malonūs“, t. y. patvirtino, kad prieš nukentėjusiąją nebuvo naudojamas smurtas bei prievarta, tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai šiuos jos parodymus vertino jo ir kitų nuteistųjų nenaudai.

Kasatorius skunde atkreipia dėmesį ir į tai, kad iš degalinėje „Statoil“ filmuotos medžiagos matyti, jog jam, nuteistiesiems L. D., R. D., A. P., nukentėjusiajai J. D. 22.42 val. atvažiavus į degalinę ir nuteistiesiems visiems išlipus, ji automobilyje liko viena; tuo metu pro šalį ėjo policininkai, tačiau nukentėjusioji į juos nesikreipė ir jiems nepasakė, kad jos laisvė apribota ir kad ją norima prievarta išvežti į užsienį užsiimti prostitucija. Pasak kasatoriaus, likusi sėdėti viena automobilyje, nukentėjusioji turėjo ir mobilųjį telefoną, kuriuo galėjo paskambinti, taip pat galėjo išlipti ir nueiti, tačiau taip nepadarė. Kasatoriaus tvirtinimu, šis įrašas turi lemiamą reikšmę nustatant BK 147 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėtį, nes patvirtina, jog nukentėjusiosios valia, laisvė ir galimybė judėti nebuvo apribotos. Be to, iš šiame įraše užfiksuoto nukentėjusiosios elgesio matyti, kad ji, priešingai nei nurodoma teismų sprendimuose, nebuvo nei pasimetusi, nei išsigandusi – ji net pasakė, kokių alkoholinių gėrimų jai nupirkti ir po to juos gėrė. Kasatoriaus teigimu, šiuos argumentus jis nurodė ir apeliaciniame skunde bei dėl šių aplinkybių nustatymo prašė atlikti įrodymų tyrimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas tai analizavo tik iš dalies, atskirtai nuo visų bylos aplinkybių ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies nuostatas.

Kasatorius nurodo, kad ir tolimesnė įvykių eiga patvirtina tai, jog nukentėjusiosios valia, laisvė nebuvo apribotos, nes, jiems atvykus į „Salduvės“ viešbutį ir nukentėjusiajai su A. P. atėjus pas administratorę I. M. (turėtų būti – M.), nukentėjusioji nesikreipė į ją ir neprašė pagalbos dėl neteisėto laisvės apribojimo. Be to, A. P. buvo išėjęs atsinešti pinigų iš aikštelėje stovinčio automobilio ir nukentėjusioji kurį laiką buvo likusi viena, todėl galėjo pasišalinti ar kreiptis pagalbos, tačiau taip ir vėl nepadarė. Kasatorius taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog teismas, pažeisdamas BK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nenurodė, kodėl kaip nepatikimus bei nepagrįstus atmetė apklaustos kaip liudytojos viešbučio administratorės parodymus apie tai, kad nukentėjusiosios elgesys nesukėlė jokio įtarimo, ji atrodė linksma bei laiminga. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusiajai būnant su A. P. viešbučio kambaryje, ji galėjo laisvai išeiti iš šio kambario ir vaikščioti po viešbutį, nes durys nebuvo užrakintos, taip pat ji laisvai naudojosi savo telefonu, iš jos nebuvo atimtas pasas, o A. P. pats jai parodė savo pasą ir nuo jos neslėpė savo duomenų. Be to, nukentėjusiajai būnant tualete, buvo atėjusi ta pati viešbučio administratorė I. M. (turėtų būti – M.), liudytojas R. D. ir klausė, ar nereikia pagalbos, tačiau nukentėjusioji nė vienam iš jų nesakė, kad yra laikoma nelaisvėje ir kad ją norima prievarta išvežti dirbti prostitute. Kasatorius taip pat pažymi, kad nukentėjusioji su savo sugyventiniu V. P. susisiekė tik 00.31 val., o šis pareigūnams apie tai pranešė tik 1.25 val., t. y. jie visą valandą susirašinėjo tarpusavyje, kol galų gale V. P. nutarė apie tai pranešti policijos pareigūnams, nors tai galėjo padaryti ir pati nukentėjusioji, tačiau taip nepadarė.

Taigi, kasatoriaus tvirtinimu, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja bylos medžiagai bei įrodymų visetui ir yra priimtas nepašalinus prieštaravimų, abejonių, neįvertinus nukentėjusiosios veiksmų bei jos prieštaringų parodymų, filmuotos „Statoil“ degalinės medžiagos, taip pat tinkamai neįvertinus liudytojų D. V., G. L., I. M. (turėtų būti – M.), R. D. parodymų, skambučių telefonu analizės medžiagos, taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

Kasatorius nurodo, kad baudžiamojoje byloje kyla pagrįstų abejonių ir dėl policijos pareigūnų sužinojimo apie nukentėjusiosios buvimo vietą bei operatyvinių veiksmų atlikimo. Pasak kasatoriaus, iš bylos medžiagos matyti, kad policijos pareigūnai 2008 m. lapkričio 30 d. tarnybiniuose pranešimuose nurodė, jog jiems apie nukentėjusiosios buvimo vietą ir apie tai, kad ją norima parduoti prostitucijai, pranešė šios sugyventinis V. P. Pati nukentėjusioji teigia nežinojusi savo buvimo vietos. Vadinasi, kasatoriaus nuomone, nukentėjusiosios sugyventinis V. P. negalėjo žinoti, kur ji yra ir apie tai pranešti policijos pareigūnams; policijos pareigūnai iš anksto žinojo apie tai, kad nukentėjusioji yra viešbutyje „Salduvė“ ir atliko nesankcionuotus operatyvinius veiksmus – provokaciją, nesankcionuotą nusikalstamos veikos imitavimo modelį, todėl šių veiksmų metu gauti duomenys nepripažintini leistinais įrodymais. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad šiuose tarnybiniuose pranešimuose nurodyti trys skirtingi tokio V. P. pranešimo laikai, o oficialių duomenų apie šio pranešimo užfiksavimą nepateikta.

Be to, kasatorius skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė rungimosi (BPK 7 straipsnis), objektyvumo principus. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas apklausdamas nukentėjusiąją nesilaikė BPK 275 straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos ir šiai formulavo atsakymus menančius klausimus, taip pat po nukentėjusiosios apklausos kaltinimą palaikančiam prokurorui suteikė teisę pateikti klausimus, o gynybai ši teisė buvo apribota nepagrįstai „nuimant klausimus ir galų gale nebeleidžiant jų užduoti“.

Nuteistasis R. D. kasaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir jį išteisinti.

Kasatorius nurodo, kad nusikalstama veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 147 straipsnį tik nustačius, jog asmeniu buvo disponuojama kaip daiktu, taip pat verbuojant, gabenant ar laikant nelaisvėje, panaudojant fizinį smurtą, grasinimus arba kitaip atimant galimybę priešintis ir kitaip šio BK straipsnio dispozicijoje nurodytais būdais palaužiant nukentėjusiojo valią tam, kad šis būtų įtrauktas į prostituciją ar būtų išnaudojamas prostitucijai ar priverstiniam darbui. Šioje baudžiamojoje byloje, pasak kasatoriaus, nenustatyta nė vieno prekybos žmonėmis sudėties alternatyvaus požymio dėl nukentėjusiosios valios palenkimo būdo.

Kasatoriaus tvirtinimu, skundžiami pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai priimti pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir iš esmės grindžiami tik nukentėjusiosios bei jos giminaičių parodymais, kaltinimui palankiais liudytojų I. M., R. D. parodymais, apžiūros protokolo duomenimis apie paso sulamdymą ir mobiliojo ryšio telefonų SIM kortelių atminčių duomenimis. Kasatoriaus teigimu, teismai turėjo kritiškai įvertinti nukentėjusiosios parodymus, nes jie nenuoseklūs ir prieštaringi, tačiau taip nepadarė. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusiosios atminčiai bei faktinių aplinkybių tinkamam suvokimui įtakos galėjo turėti ir jos girtumas.

Kasatorius teigia, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių jo kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Pasak kasatoriaus, jis nieko nežinojo apie L. D. susitarimus su M. L. bei asmeniu, vardu T., dėl nukentėjusiosios vykimo į užsienį ir apie M. L. susitarimus J. D., byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad jis būtų naudojęs apgaulę prieš nukentėjusiąją ir kad būtų davęs nurodymus saugoti ar kažkaip riboti jos laisvę. Kasatoriaus tvirtinimu, jo parodymus patvirtina nuteistojo L. D. parodymai apie tai, kad jis (L. D.) su nukentėjusiąja apie jos išvykimą dirbti į Graikiją tarėsi vienas ir jo (kasatoriaus) tik paprašė surasti asmenį, galintį pabūti su nukentėjusiąja, kol švęs gimtadienį. M. L., L. D. ir pati nukentėjusioji parodė, kad automobilyje jis (kasatorius) į pokalbį dėl darbo nesikišo, nekalbėjo. Kasatoriaus nuomone, teismų išvada apie tai, kad nukentėjusiosios laisvės buvo iš dalies apribota, prieštarauja bylos medžiagai, nes ji visą laiką turėjo mobiliojo ryšio telefoną, tačiau juo nepasinaudojo ir pagalbos nekvietė; viešbutyje pagalbos taip pat nesikreipė nei į administratorę, nei į kitus aplink buvusius žmones.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Gintautas Gudžiūnas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistųjų L. D. ir R. D. kasacinius skundus atmesti.

Prokuroras atsiliepime į kasacinius skundus nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje motyvuotai nurodė, kodėl tiki nukentėjusiosios paaiškinimais bei juos palankiai vertina. Pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija motyvuotai atmetė L. D., liudytojų D. V., G. L., I. M., R. D. parodymus, pabrėždama, kad tarpusavyje sutampa tik liudytojų L. S., L. B. bei V. P. parodymai, kurie taip pat sutampa su nukentėjusios teiginiais ir kita bylos medžiaga. Prokuroro teigimu, apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymus, padarė teisingą išvadą, jog nukentėjusiosios valia, panaudojant apgaulę (o ne smurtą ar kitokią prievartą), buvo palenkta iki šiai atvykstant į Šiaulius ir iki jos perdavimo R. D., o aplinkybė, kad L. D. Šiauliuose nors ir pasakė nukentėjusiajai, kokį darbą iš tikrųjų ji turės dirbti nuvykusi į Graikiją, neduoda pagrindo teigti, jog tuo metu, kai nukentėjusioji sužinojo tikrąjį darbo pobūdį, turėjo galimybę pasirinkti savo elgesio variantą. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nukentėjusioji, pirmą kartą atsidūrusi tokioje situacijoje, pasimetė ir nežinojo, kaip elgtis, nes, būdama tamsiu paros metu nežinomoje vietoje, tapo pažeidžiama ir kontroliuojama nuteistųjų, todėl neturėdama galimybės rinktis tiesiog vykdė jų nurodymus tiek būdama jų automobilyje, tiek vėliau viešbutyje prižiūrima A. P. Prokuroro tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas paneigė ir pareiškėjų teiginius, kad nukentėjusioji melavo teismui siekdama nuteistuosius apkalbėti norėdama gauti sau naudos. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad, apklausus nukentėjusiąją J. D. apeliacinio teismo posėdyje, buvo įsitikinta jos naivumu, patiklumu ir ribotu bei primityviu suvokimu, todėl būtent tai, taip pat sunki orientacija svetimoje aplinkoje bijant pasiklysti, neturint pinigų nulėmė nukentėjusiosios elgesį įvykių pradžioje – nemėginimą pabėgti iš automobilio. Vėliau, viešbutyje atsiradus galimybei susisiekti telefonu su savo draugu (sugyventiniu) ir jam pranešti apie grėsmę būti per prievartą išvežtai į užsienį prostitucijai, šio bei policijos padrąsinta nukentėjusioji ryžosi bėgti.

Prokuroras atsiliepime taip pat nurodo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tais atvejais, kai apgaulė panaudojama iki prostitucijos pasireiškimo, taip pat kai sutikimas duodamas dėl apgaulės poveikio teikiant naudą nukentėjusįjį faktiškai kontroliuojantiems asmenims veika kvalifikuojama pagal BK 147 straipsnį kaip prekyba žmonėmis (kasacinės bylos Nr. 2K-332/2006, 2K-429/2009, 2K-361/2010). Pasak prokuroro, nagrinėjamu atveju nepaisant to, kad nuteistieji neigia žinoję nukentėjusiosios susitarimus su M. L. bei supratę jų pačių atskirą susitarimą su nukentėjusiąja, bylos medžiaga nustatyta, jog nukentėjusioji į Šiaulius M. L. buvo atvežta ir perduota vėliau ją kontroliavusiems R. D., L. D., A. P. už atitinkamą atlygį M. L.

Prokuroras, nesutikdamas su nuteistojo L. D. argumentų dėl filmuotos medžiagos iš degalinės „Statoil“ nevertinimo ar netinkamo vertinimo, atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje yra išsamiai pasisakyta dėl vaizdo įrašo turinio, paneigta aplinkybė, jog nukentėjusioji automobilyje buvo palikta viena, taip pat pasisakyta ir dėl nukentėjusiosios reakcijos degalinės teritorijoje pasirodžius pareigūnams. Kartu prokuroras pabrėžia, kad vaizdajuostėje užfiksuoti duomenys kasaciniuose skunduose iš esmės iškraipomi ir pateikiami savitai juos interpretuojant.

Prokuroras, pasisakydamas dėl nuteistojo L. D. apeliacinio skundo išnagrinėjimo, pažymi, kad apeliacinio nagrinėjimo taisyklės įpareigoja teismą nagrinėti esminius skundo argumentus, ir nurodo, jog nuteistasis L. D. nepagrįstai teigia, kad apeliaciniame sprendime liko neaptarti jo apeliacinio skundo argumentai, susiję su filmuotos medžiagos benzino kolonėlėje vertinimu dėl nukentėjusiosios elgesio bei galimybių šauktis pagalbos ar kitaip laisvai reikšti savo pageidavimus ir norus. Pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nukentėjusiosios elgesio galimybes aptarė svarstydama ne tik nuteistojo L. D., bet ir nuteistojo R. D. skundo argumentus, taip pat pasisakė dėl visų apeliantų šiuo klausimu keliamų abejonių.

Prokuroras, nesutikdamas su nuteistojo L. D. argumentais dėl rungimosi principo nesilaikymo, teigia, kad iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, jog tiek patys nuteistieji, tiek jų gynėjai turėjo galimybę užduoti klausimus, taip pat yra ir atsakymai į klausimus. Kartu prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad pastabų dėl apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo nebuvo pareikšta.

Prokuroras atsiliepime į kasacinius skundus nesutinka ir su nuteistojo L. D. teiginiu, kad pareigūnai kartu su J. D. ir V. P. sukūrė nusikalstamą situaciją. Prokuroro teigimu, byloje nustatyta, kad nukentėjusioji savo telefonu bendravo ne tik su V. P., bet ir su policijos pareigūnais, kurie išsiaiškino situaciją ir nurodė, kaip jai elgtis, todėl tiksli nukentėjusiosios buvimo vieta buvo nustatyta pagal telefono operatoriaus celių išsidėstymą pokalbio metu.

Nuteistųjų L. D. ir R. D. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl kasacinių skundų turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.

Nuteistųjų L. D. ir R. D. kasaciniai skundai iš esmės yra paduoti dėl, kasatorių nuomone, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, padarytų nagrinėjant jų baudžiamąją bylą. Dėl to kasaciniuose skunduose nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai iš esmės atitinka BPK 369 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kartu kasatorių skunduose yra ir teiginių, kuriais kasatoriai iš esmės neigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo, pvz., kad nei L.

D., nei R. D. su A. P. negalėjo kontroliuoti M. L. veiksmų ir nežinojo, ką šis yra šnekėjęs ar kokius veiksmus atlikęs prieš nukentėjusiąją; perduodant L. D. nukentėjusiąją, buvo pasakyta, jog ji nori išvykti į užsienį, kur versis prostitucija – jai reikėjo greitai ir per trumpą laiką uždirbti daug pinigų ir grįžti į Lietuvą; ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismai pripažino, jog nukentėjusiosios valią palaužė M. L., kuris jai pasiūlė darbą Graikijoje – nešioti reklamines skrajutes; iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad, nukentėjusiajai įsėdus į R.

D. vairuojamą automobilį „Mazda 626“, buvo paaiškinta, ko ji važiuos į Graikiją ir koks bus atlyginimas; R. D. nieko nežinojo apie L. D. susitarimus su M. L. bei asmeniu, vardu T., dėl nukentėjusiosios vykimo į užsienį ir apie M. L. susitarimus J. D., byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad R. D. būtų naudojęs apgaulę prieš nukentėjusiąją ir kad būtų davęs nurodymus saugoti nukentėjusiąją ar kažkaip riboti jos laisvę; R. D. parodymus patvirtina nuteistojo L. D. parodymai apie tai, kad jis (L. D.) su nukentėjusiąja apie jos išvykimą dirbti į Graikiją tarėsi vienas ir jo (R.

D.) tik paprašė surasti asmenį, galintį pabūti su nukentėjusiąja, kol švęs gimtadienį; M. L., L. D. ir pati nukentėjusioji parodė, jog automobilyje jis (kasatorius) į pokalbį dėl darbo nesikišo, nekalbėjo; teismų išvada apie tai, kad nukentėjusiosios laisvės buvo iš dalies apribota, prieštarauja bylos medžiagai, nes ji visą laiką turėjo mobiliojo ryšio telefoną, tačiau juo nepasinaudojo ir pagalbos nekvietė; viešbutyje pagalbos taip pat nesikreipė nei į administratorę, nei į kitus aplink buvusius žmones, policijos pareigūnai iš anksto žinojo apie tai, jog nukentėjusioji yra viešbutyje „Salduvė“, ir atliko nesankcionuotus operatyvinius veiksmus ir t. t.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo proceso įstatymų taikymu.

Dėl nuteistojo L. D. argumentų dėl rungimosi principo (BPK 7 straipsnis) laikymosi

Nuteistasis L. D. kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą, nes po nukentėjusiosios J. D. apklausos kaltinimą palaikančiam prokurorui suteikė teisę užduoti klausimus jai, o gynybai ši teisė buvo apribota pagrįstai „nuimant klausimus ir galų gale nebeleidžiant jų užduoti“.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą bylos nagrinėjimas laikantis rungimosi principo reiškia, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pateikti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės ją teisingai išspręsti (BPK 7 straipsnis).

Iš apeliacinės instancijos teismo 2012 m. gegužės 23 d. posėdžio protokolo matyti, kad klausimus nukentėjusiajai, priešingai nei teigia nuteistasis L. D., uždavė ne tik prokuroras, bet ir visi trys nuteistieji bei jų gynėjai.

Taigi apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo L. D. baudžiamąją bylą, nepažeidė BPK 7 straipsnio nuostatų. Kartu nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad nei nuteistieji, nei jų gynėjai apeliacinės instancijos teismo posėdyje nepareiškė pastabų dėl nukentėjusiajai pateikiamų klausimų netinkamo formulavimo, baudžiamosios bylos medžiagoje taip pat nėra duomenų apie tai, kad apeliacinės instancijos teismas ar prokuroras nukentėjusiajai būtų uždavę atsakymus menančius klausimus, todėl nuteistojo L. D. teiginiai dėl BPK 275 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimo apeliacinės instancijos teisme pateikiant klausimus nukentėjusiajai, laikytini deklaratyviais.

Dėl nuteistųjų L. D. ir R. D. argumentų dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų laikymosi

Nuteistasis L. D. skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas nepašalinus prieštaravimų, abejonių, neįvertinus nukentėjusiosios veiksmų bei jos prieštaringų parodymų, filmuotos „Statoil“ degalinės medžiagos, taip pat tinkamai neįvertinus liudytojų D. V., G. L., I. M. (turėtų būti – M.). parodymų, R. D. parodymų, skambučių telefonu analizės medžiagos, taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Kartu kasatorius teigia, kad teismas, pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nenurodė, kodėl kaip nepatikimus bei nepagrįstus atmetė apklaustos kaip liudytojos viešbučio administratorės parodymus apie tai, kad nukentėjusiosios elgesys nesukėlė įtarimo, ji atrodė linksma bei laiminga.

Esminis nuteistojo R. D. skundo argumentas yra tas, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimai, jo nuomone, priimti pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir iš esmės grindžiami tik nukentėjusiosios bei jos giminaičių, kaltinimui palankiais liudytojų I. M., R. D. parodymais, apžiūros protokolo duomenimis apie paso sulamdymą ir mobiliojo ryšio telefonų SIM kortelių atminčių duomenimis.

Pirmiausia nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išdėstęs baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, padarytus nagrinėjamoje byloje, konstatavo, kad „įrodymų vertinimas byloje nebuvo pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas)“, ir 2012 m. vasario 6 d. nutartimi panaikino apeliacinės instancijos teismo 2011 m. liepos 8 d. nutartį bei perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Vadinasi, kasacinės instancijos teismas kasatorių argumentus, susijusius su įrodymų vertinimu pirmosios instancijos teisme, jau yra išanalizavęs ir pateikęs šiuo klausimu motyvuotas išvadas, todėl dar kartą iš naujo analizuoti iš esmės tapačius argumentus nėra teisinio pagrindo.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Įstatymo taip pat reikalaujama, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Be to, pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas šioje byloje pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi teismas savo išvadas gali grįsti patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti teismui padaryti jo sprendime išdėstytas išvadas.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, vykdydamas kasacinės instancijos teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarties nurodymus ir siekdamas išsamiai, nešališkai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, pašalinti byloje esančius prieštaravimus, abejones, išklausęs proceso dalyvių nuomonių dėl įrodymų tyrimo, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatomis, nutarė tenkinti nuteistųjų L. D., R. D. bei jų gynėjų prašymus atlikti įrodymų tyrimą. Apeliacinės instancijos teismas, proceso dalyviams pranešęs, kad „Statoil“ degalinėje darytas vaizdo įrašas buvo peržiūrėtas pirmosios instancijos teisme, balsu perskaitė 2010 m. lapkričio 15 d. teisiamojo posėdžio protokolo dalį, susijusią su vaizdo įrašo peržiūrėjimu, kompaktinio disko ir įrašų 2009 m. rugsėjo 17 d. apžiūros protokolą bei fotolenteles, peržiūrėjo „Statoil“ degalinėje darytą vaizdo įrašą, uždavė klausimus nuteistiesiems L. D., M. L., apklausė nukentėjusiąją J. D., balsu perskaitė jos parodymus, duotus 2008 m. lapkričio 30 d. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė bei analizavo ir nuteistuosius L. D. bei R. D. teisinančius ir juos kaltinančius įrodymus, motyvuotai susiedamas juos į vientisą loginę grandinę.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nebuvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos.

Dėl nuteistojo L. D. argumentų dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies nuostatų laikymosi

Nuteistasis L. D. kasaciniame skunde teigia, kad degalinėje „Statoil“ darytas vaizdo įrašas turi lemiamą reikšmę nustatant BK 147 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėtį, todėl jis apeliaciniame skunde nurodė, kad iš šio vaizdo įrašo matyti, jog, nuteistiesiems visiems išlipus iš automobilio, nukentėjusioji automobilyje liko viena; tuo metu pro šalį ėjo policininkai, tačiau nukentėjusioji į juos nesikreipė ir jiems nepasakė, kad jos laisvė apribota ir kad ją norima prievarta išvežti į užsienį užsiimti prostitucija; likusi sėdėti viena automobilyje, nukentėjusioji turėjo ir mobiliojo ryšio telefoną, kuriuo galėjo paskambinti, taip pat galėjo išlipti ir nueiti, tačiau taip nepadarė. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas šiuos jo skundo argumentus analizavo tik iš dalies ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies nuostatas.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės bylos Nr. 2K-26/2012, 2K-430/2012, 2K-603/2012). Taigi apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas 2012 m. birželio 27 d. nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo L. D. esminių skundo argumentų, tarp jų ir dėl nuteistojo kasaciniame skunde minimo „Statoil“ degalinėje daryto vaizdo įrašo, pateikė išsamius motyvus, kodėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo 2011 m. vasario 8 d. nuosprendis pripažįstamas teisingu bei pagrįstu.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo L. D. baudžiamojoje byloje nebuvo pažeistos BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies nuostatos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų L. D. ir R. D. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Gintaras Goda

Vytautas Masiokas

Jonas Prapiestis