2013-08-26 Nr. AB-5198-3-63-3-00341-2012-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A146-379/2013

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00160-2011-6

Procesinio sprendimo kategorija: 5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugpjūčio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovams Birutei Paulikienei ir Virgilijui Vanagui,

atsakovo atstovams Inesai Byčkovai ir advokatui Arvydui Aranauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Klaipėdos teritorinės ligonių kasos apeliacinius skundus, t.y. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Viešosios įstaigos Klaipėdos universitetinės ligoninės skundą atsakovui Klaipėdos teritorinei ligonių kasai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus (teisminio proceso Nr.3-63-3-00160-2011-6), apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Klaipėdos universitetinės ligoninės skundą atsakovui Klaipėdos teritorinei ligonių kasai dėl Klaipėdos teritorinės ligonių kasos direktoriaus sprendimo dalinio panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus (teisminio proceso Nr.3-63-3-00162-2012-9) ir apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Klaipėdos universitetinės ligoninės skundą atsakovui Klaipėdos teritorinei ligonių kasai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (teisminio proceso Nr.3-63-3-00341-2012-8).`

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Administracinėje byloje (teisminio proceso Nr.Nr.3-63-3-00160-2011-6) pareiškėjas Viešoji įstaiga Klaipėdos universitetinė ligoninė (toliau – ir pareiškėjas, Klaipėdos universitetinė ligoninė, Ligoninė, KUL) 2011 m. balandžio 26 d. kreipėsi skundu (b. l. 5–9) į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Klaipėdos teritorinės ligonių kasos (toliau – ir atsakovas; Klaipėdos TLK) direktoriaus 2011 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. A1-1495 „Dėl stacionarinių psichiatrijos paslaugų įtraukimo į 2011-ųjų metų sutartį“ (toliau – ir Klaipėdos TLK 2011 m. kovo 28 d. sprendimas Nr. A1-1495); 2) įpareigoti Klaipėdos teritorinę ligonių kasą papildyti sutartį su VšĮ Klaipėdos universitetinė ligonine psichiatrijos dienos stacionaro paslaugomis bei stacionarinėmis suaugusiųjų psichiatrijos paslaugomis.

Paaiškino, kad Klaipėdos TLK 2011 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. A1-1495 nepagrįstai atsisakė į 2011 metų sutartį Nr. S2-2011-128 „Dėl Klaipėdos ir Tauragės apskričių gyventojams suteiktų stacionarinių, ambulatorinių ir reabilitacinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo“ (toliau – ir 2011 m. sutartis Nr. S2-2011-128) įtraukti stacionarines psichiatrijos II (toliau – ir PS paslaugos) ir psichiatrijos dienos stacionaro paslaugas (toliau – ir PDS paslaugos). Klaipėdos universitetinė ligoninė nuo 2007 m. liepos 31 d. turi licenciją teikti psichiatrijos antrinio lygio stacionarines paslaugas. 2007 m. rugpjūčio 7 d. pateikė atsakovui pirmą prašymą dėl sutarties šiomis paslaugomis papildymo, tačiau Klaipėdos TLK nuo 2007 metų nepagrįstai atsisako papildyti sutartį.

Todėl Ligoninė 2009 m. gegužės 26 d. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Klaipėdos TLK 2009 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr.A-1933 bei įpareigoti atsakovą papildyti sutartį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2010 m. lapkričio 25 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A502-1562/2010) panaikino minėtą Klaipėdos TLK sprendimą ir įpareigojo atsakovą Ligoninės prašymą svarstyti iš naujo. Skundžiamame 2011 m. kovo 28 d. sprendime Nr. A1-1495 atsakovas dėl teismo įpareigojimo, nustatyto administracinėje byloje Nr.A502-1562/2010 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) priimta nutartimi, nurodė, kad Ligoninės 2009 metų prašymas dėl 2009 metų sutarties papildymo iš naujo nebus svarstomas, nes ši sutartis yra pasibaigusi, todėl svarstė Ligoninės prašymą dėl 2011 metų sutarties papildymo.

Pareiškėjas teigė, kad tokie Klaipėdos TLK veiksmai neteisėti, nes atsakovas neįvykdė minėta teismo nutartimi nustatyto įpareigojimo, o skundžiamo sprendimo argumentai nepagrįsti. Sutarčių tarp TLK ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų (toliau – ir ASPĮ) sudarymas yra tęstinis procesas. Vienų metų sutarties negalima vertinti atsietai nuo praėjusių arba ateinančių metų sutarčių. Tai lemia asmens sveikatos priežiūros paslaugų ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto (toliau – ir PSDF biudžetas) sudarymo specifika.

Sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos nuolat ir nenutrūkstamai. Tam tikrą paslaugą įtraukus į sutartį vienais metais, kitais metais šios paslaugos įtraukimo į sutartį klausimas nėra sprendžiamas pakartotinai, paslauga lieka sutartyje. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamo ginčo atveju turėtų būti vertinamas sutarties papildymo procesas nuo 2007 metų ir akcentavo, kad ginčai teisme su atsakovu dėl PS ir PDS paslaugų įtraukimo į sutartį vyksta nuo 2009 metų. Atsakovas 2011 m. kovo 28 d. sprendime Nr. A1-1495 nepagrįstai ir neteisingai nurodė, kad Ligoninės prašymą dėl 2011 m. sutarties išnagrinėjo vykdydamas teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-1562/2010, nes šioje byloje teismas nenagrinėjo ginčo dėl 2011 metų sutarties.

Klaipėdos TLK 2011 m. kovo 28 d. sprendime Nr. A1-1495 neteisingai nurodyta, kad KUL 2010 m. gruodžio 16 d. kreipėsi į Klaipėdos TLK dėl 2011 metų sutarties papildymo. Pareiškėjas akcentavo, kad jis dėl 2011 metų sutarties papildymo psichiatrijos paslaugomis į atsakovą kreipėsi 2010 m. liepos 29 d., o Klaipėdos TLK nurodytame Ligoninės 2010 m. gruodžio 16 d. rašte apie psichiatrijos paslaugas nekalbama. Sprendime Nr. A1-1495 nepagrįstai remiamasi Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr.V-1051 patvirtinto Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos aprašo (toliau – ir Sutarčių sudarymo tvarkos aprašas) 6.5 punktu, kuriame nurodyta, kad įstaiga kartu su prašymu turi pateikti SAM išduotą leidimą pradėti naujo profilio stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas, apmokamas iš PSDF biudžeto.

Ši Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo norma įsigaliojo nuo 2011 m. sausio 1 d., o KUL prašymas dėl 2011 m. sutarties papildymo buvo pateiktas 2010 m. liepos 29 d., todėl negali būti taikoma atgal. Pareiškėjas teigė, kad psichiatrijos paslaugos KUL nėra teikiamos naujai, jos turėjo būti įrašytos į sutartį ir apmokamos iš PSDF biudžeto nuo 2007 metų, todėl atsakovas 2011 m. kovo 28 d. sprendime Nr. A1-1495 nepagrįstai taiko 2010 m. vasario 11 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-110 patvirtinto Pacientų siuntimo į atitinkamo lygmens asmens sveikatos priežiūros įstaigas dėl stacionarinių skubių ir planinių asmens sveikatos priežiūros pasaugų tvarkos aprašo (toliau – ir Pacientų siuntimo tvarkos aprašas) 8 punktą, kuris įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 1 d. ir yra taikomas naujai teikiamoms paslaugoms.

Priimant ginčijamą administracinį aktą, neatsižvelgta į Valstybinės ligonių kasos (toliau – ir VLK) ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos (toliau – ir PSD taryba) nuomones, tuo pažeista Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalis. Sveikatos draudimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalis numato, kad teritorinės ligonių kasos sutartyse numatytomis sąlygomis, neviršydamos patvirtinto PSDF biudžeto skirtų asignavimų, privalo apmokėti asmens sveikatos priežiūros įstaigų ir vaistinių, su kuriomis jos yra sudariusios sutartis, pateiktas sąskaitas.

Ligoninė nuo 2007 m. liepos 31 d. turi licenciją teikti psichiatrijos antrinio lygio stacionarines paslaugas, atitinka visus Sveikatos draudimo įstatymo reikalavimus, tačiau atsakovas, nepagrįstai atsisakydamas papildyti sutartį, pažeidžia įstatymo viršenybės, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principus, taip pat KUL teisėtų lūkesčių principą. Skundžiamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų.

Atsakovas Klaipėdos Teritorinė ligonių kasa prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 37–40) rėmėsi Sveikatos draudimo įstatymo normomis, kurios nustato šios teritorinių ligonių kasų statusą, funkcijas (SDĮ 32,33 str.). Pažymėjo, kad sutarčių sudarymo sąlygas ir tvarką reglamentuoja šio įstatymo normos (SDĮ 26,28,31,33 str.), Sutarčių sudarymo tvarkos aprašas, kiti SAM ir VLK priimti teisės aktai. Sveikatos draudimo įstatymo 34 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato teritorinės ligonių kasos teisę, o ne pareigą įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka sudaryti sutartis, todėl licencijos teikti psichiatrijos antrinio lygio stacionarines paslaugas turėjimas neįpareigoja Klaipėdos TLK sudaryti sutartį su pareiškėju dėl jo nurodytų paslaugų teikimo ir apmokėjimo. KUL 2010 m. liepos 29 d. kreipėsi į Klaipėdos TLK su prašymu dėl sutarties sudarymo 2011 metams, taip pat prašė papildyti sutartį PS ir PDS paslaugomis. 2010 m. gruodžio 16 d. KUL kreipėsi pakartotinai dėl 2011 metų sutarties papildymo. Klaipėdos TLK 2011 m. sausio 12 d. raštu Nr.A1-153 informavo pareiškėją, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. gegužės 16 d. įsakymo Nr. V-466 „Dėl stacionarinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kurių išlaidos apmokamos PSD fondo biudžeto lėšomis ir bazinių kainų sąrašo patvirtinimo“ (toliau – ir SASP paslaugų kainų sąrašas) pastabų 2 punktu bei Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 6.5 punktu, Klaipėdos TLK svarstys galimybę įtraukti pareiškėjo nurodytas paslaugas į sutartį tik įstaigai pristačius Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir SAM) išduotą leidimą pradėti teikti naujo profilio stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas, apmokamas PSDF biudžeto lėšomis. Kadangi pareiškėjas nepateikė Klaipėdos TLK 2011 m. sausio 12 d. rašte nurodytų dokumentų, sutarties nebuvo galima papildyti prašomomis paslaugomis.

Pareiškėjas skunde mini ginčą dėl 2009 metų sutarties, tačiau skundą teismui pateikė dėl Klaipėdos TLK 2011 m. kovo 28 d. sprendimo Nr. A1-1495 panaikinimo ir Klaipėdos TLK įpareigojimo papildyti sutartį. Kadangi 2009 metų sutartis yra pasibaigusi, o ginčas pagal pareiškėjo pateiktą skundą šioje byloje vyksta dėl 2011 metų sutarties, todėl pareiškėjo argumentai dėl 2009 metų sutarties neturėtų būti nagrinėjami. LVAT 2010 m. lapkričio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1562/2010 įpareigojo Klaipėdos TLK iš naujo išnagrinėti KUL prašymą dėl 2009 m. sutarties papildymo psichiatrijos paslaugomis, tačiau nagrinėjamoje byloje ginčas vyksta tik dėl 2011 metų sutarties. Atsakovas nesutinka, kad KUL atžvilgiu neturėtų būti taikomas Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 6.5 punkto reikalavimai, įsigalioję nuo 2011 m. sausio 1 d., nes sutartis S2-2011-128 su KUL pasirašyta 2011 m. vasario 22 d. Stacionarinės psichiatrijos II ir psichiatrijos dienos stacionaro paslaugos nė vienais metais nebuvo įtrauktos į Klaipėdos TLK ir KUL sudarytą sutartį, todėl norint į sutartį įtraukti naujas paslaugas, apmokamas PSDF biudžeto, taikytinas Pacientų siuntimo tvarkos aprašo 8 punktas, numatantis, kad naujas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, apmokamas PSDF biudžeto lėšomis, asmens sveikatos priežiūros įstaiga gali pradėti teikti tik suderinusi su dalininku ir SAM.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimu (teisminio proceso Nr.3-63-3-00160-2011-6) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: panaikino Klaipėdos TLK 2011 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. A1-1495 ir įpareigojo atsakovą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl 2011 metų sutarties papildymo stacionarinėmis psichiatrijos paslaugomis (b. l. 121–125).

Teismas nustatė, kad byloje kilęs ginčas dėl Klaipėdos TLK sprendimo, kuriuo atsakovas atsisakė papildyti 2011 m. vasario 22 d. sutartį Nr. S2-2011-128 „Dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų“, sudarytą su asmens sveikatos priežiūros įstaiga (KUL), psichiatrijos dienos stacionaro bei psichiatrijos stacionaro paslaugomis. KUL 2010 m. liepos 29 d. prašymu Nr.9-2845 (b.l. 12-13) kreipėsi į Klaipėdos TLK, prašydama papildyti 2011 m. sutartį Nr. S2-2011-128 PS ir PDS paslaugomis. Klaipėdos TLK 2011 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. A1-1495 atsisakė. Vadovavosi Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 6.5 punktu ir Pacientų siuntimo tvarkos aprašo 8 punktu.

Teismas atsižvelgė į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A502-1562/2010 yra pažymėjęs, jog sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo sutartys yra administracinės, o teritorinė ligonių kasa, įgyvendindama jai suteiktus įgaliojimus sudaryti sutartis su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis dėl apdraustųjų asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo, vykdo viešojo administravimo veiklą, kas lemia, jog atitinkamos teritorinės ligonių kasos veiksmai, atliekant šią viešojo administravimo veiklą, pirmiausia yra vertinami pagal viešąjį administravimą reglamentuojančias nuostatas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme.

Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta, kad iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokamos pirminės, antrinės ir tretinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos. Šio įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, jog apdraustųjų asmens sveikatos priežiūros išlaidos apmokamos vadovaujantis teritorinės ligonių kasos ir sveikatos priežiūros įstaigos sutartimis. Pagal to paties įstatymo 26 straipsnio 2 dalį sutartys tarp teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų, tarp teritorinių ligonių kasų ir vaistinių, vadovaujantis Civiliniu kodeksu, šiuo ir kitais įstatymais, sudaromos Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka, atsižvelgiant į Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomones. Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidų apmokėjimo Fondo biudžeto lėšomis sudarymo tvarką nuo asmens sveikatos priežiūros įstaigos (toliau – ir ASPĮ) prašymo pateikimo iki sutarties pasirašymo bei įsigaliojimo nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr.V-1051 patvirtintas Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos aprašas. Remiantis iki 2010 m. gruodžio 31 d. galiojusia Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo redakcija Nr. V-1051, siekdama sudaryti sutartį dėl naujo profilio paslaugų teikimo, ASPĮ iki kiekvienų metų rugpjūčio 1 dienos turėjo pateikti prašymą su šio Aprašo 6.1-6.4 punktuose numatytais dokumentais. Nuo 2011 m. sausio 1 d. įsigaliojo Sveikatos draudimo 9 straipsnio pakeitimai, numatę, kad naujo profilio stacionarinės paslaugos, apmokamos iš PSDF biudžeto, gali būti teikiamos tik gavus leidimą sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka. Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-1144 Sutarčių sudarymo tvarkos aprašas buvo papildytas 6.5 punktu, numatančiu, kad su prašymu privaloma pateikti ir Sveikatos apsaugos ministerijos išduotą leidimą pradėti teikti naujo profilio stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas, apmokamas PSDF biudžeto lėšomis.

Ginčijamame Klaipėdos TLK 2011 m. kovo 28 d. sprendime Nr. A1-1495 nurodyta, kad pareiškėjas nepateikė Sveikatos apsaugos ministerijos išduoto leidimo pradėti teikti naujo profilio stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas.

Teisės teorijoje pripažįstamas principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja). Nustatęs, kad pareiškėjas prašymą dėl 2011 metų sutarties papildymo Klaipėdos TLK pateikė 2010 m. liepos 29 d., teismas konstatavo, kad atsakovas, priimdamas pareiškėjo ginčijamą sprendimą, nepagrįstai rėmėsi teisinio santykio atsiradimo metu negaliojusia teisės norma - Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 6.5 punktu.

Ginčijamas Klaipėdos TLK 2011 m. kovo 28 d. sprendimas Nr. A1-1495 grindžiamas ir Pacientų siuntimo tvarkos aprašo 8 punktu, numatančiu, jog asmens sveikatos priežiūros įstaiga negali pradėti teikti naujų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, apmokamų PSDF biudžeto lėšomis, jeigu jos nebuvo teikiamos iki šio įsakymo įsigaliojimo datos. Naujas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, apmokamas PSDF biudžeto lėšomis, ASPĮ gali pradėti teikti tik suderinusi su dalininku ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija. Pacientų siuntimo tvarkos aprašo įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 1 d. Siekiant nustatyti, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu pagrįstai taiko Pacientų siuntimo tvarkos aprašo 8 punktą, teismas sprendė, ar stacionarinės psichiatrijos II ir psichiatrijos dienos stacionaro paslaugos gali būti laikomos naujai teikiamomis paslaugomis Pacientų siuntimo tvarkos aprašo 8 punkto prasme. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad LVAT 2012 m. gegužės 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-1753/2012 nustatytą aplinkybę, kad Ligoninė į Klaipėdos TLK dėl sutarties 2009 metams papildymo PS ir PDS paslaugomis kreipėsi 2009 m. pradžioje, o dėl sutarties 2010 metams sudarymo - 2009 m. lapkričio 23 d. Atsakovo sprendimai, kuriais buvo atsisakyta atitinkamai papildyti 2009 metų sutartį ir sudaryti sutartį 2010 metams dėl PS paslaugų teikimo, teismų sprendimais buvo panaikinti, o atsakovas įpareigotas pareiškėjo prašymus išnagrinėti iš naujo. Taigi šių sutarčių papildymo ar sudarymo administracinės procedūros tęsiasi nuo 2009 metų ir nėra pasibaigusios, o ginčijami atsakovo priimti sprendimai laikytini esančios eigoje procedūros dalimi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog nors 2009 ir 2010 metais pareiškėja iš PSDF biudžeto apmokamų psichiatrijos dienos stacionaro sveikatos priežiūros paslaugų neteikė ir galimų sudaryti sutarčių terminai yra pasibaigę, tačiau esant teigiamiems atsakovo sprendimams, ji įgytų teisę sudaryti paprastesnėmis sąlygomis naujas paslaugų teikimo sutartis ateičiai, t.y. sutarčių 2009 ir 2010 metams papildymas sukeltų tiesiogines teisines pasekmes administracinės sutarties šalims ateityje.

Remdamasis išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis ir sprendimus (LVAT 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1562/2010, 2011m. gegužės 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-2147/2011, 2012 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1753/2012) šiomis paslaugomis turėjo papildyti 2009-2010 metų sutartis. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, teismas taip pat konstatavo, kad Ligoninės PS ir PDS paslaugos nelaikytinos naujomis paslaugomis, todėl Klaipėdos TLK, sudarydama 2011 metų sutartį negalėjo remtis Pacientų siuntimo tvarkos aprašo 8 punktu ir reikalauti, kad Ligoninė pateiktų įrodymus, jog yra suderinusi su dalininku ir SAM naujų paslaugų, apmokamų PSDF biudžeto lėšomis, teikimą. Remdamasis šiais argumentais, teismas nusprendė, kad atsakovo 2011 m. kovo 28 d. sprendimas Nr. A1-1495 negali būti laikomas pagrįstu objektyviais duomenimis ir atitinkančiu individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis), todėl jį panaikino.

Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutartys dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidų apmokėjimo PSDF biudžeto lėšomis sudaromos nustačius teisės aktuose reglamentuotas sąlygas ar kriterijus tam tikram sprendimui priimti ir laikantis teisės aktų nustatytų procedūrų. Pažymėjęs, kad teismas negali viešojo administravimo instituciją įpareigoti priimti konkretų sprendimą, pirmosios instancijos teismas įpareigojo atsakovą Klaipėdos TLK iš naujo išnagrinėti Klaipėdos universitetinės ligoninės prašymą dėl 2011 metų sutarties papildymo prašyme nurodytomis paslaugomis.

III. Atsakovas Klaipėdos TLK (toliau – ir apeliantas) dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimo (teisminio proceso Nr. Nr.3-63-3-00160-2011-6) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 130–136), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą netinkamai ištyręs įrodymus, nevisapusiškai ir neobjektyviai nustatė ir ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes, netinkamai taikė teisės normas.

2. Vertindamas, ar PS ir PDS paslaugos gali būti laikomos naujai teikiamomis paslaugomis Pacientų siuntimo tvarkos aprašo 8 punkto prasme, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi LVAT 2012 m. gegužės 24 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A552-1753/2012, kurioje teismas sprendė dėl PS ir PDS paslaugų įtraukimo į 2009 ir 2010 metų sutartis, teisėtumo, taip pat kitomis LVAT nutartimis, priimtomis dėl ankstesnių ginčų tarp Ligoninės ir Klaipėdos TLK dėl 2009-2010 metų sutarčių papildymo psichiatrijos paslaugomis. Klaipėdos TLK 2011 m. kovo 28 d. sprendimas Nr. A1-1495 yra dėl stacionarinių psichiatrijos paslaugų įtraukimo į 2011 metų sutartį. Teismas nepagrįstai atmetė Klaipėdos TLK argumentus, kad pasibaigusių sutarčių neįmanoma papildyti naujomis paslaugomis.

3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Pacientų siuntimo tvarkos aprašo 8 punkto nuostatas. Apeliantas akcentuoja, kad PS ir PDS paslaugos nė vienais metais nebuvo įtrauktos į Klaipėdos TLK ir Ligoninės sutartį. Klaipėdos TLK, sudarydamas ar papildydama 2011 metų sutartį, privalėjo remtis Pacientų siuntimo tvarkos aprašo 8 punktu ir reikalauti, kad pareiškėjas pateiktų įrodymus, jog yra suderinęs su dalininku ir SAM naujų paslaugų, apmokamų PSDF biudžeto lėšomis, teikimą. Pareiškėjo 2010 m. liepos 29 d. prašymas Nr. 9-2845 dėl 2011 metų sutarties Klaipėdos TLK pateiktas 2010 m. liepos 30 d., o vėlesnis prašymas dėl stacionarinių psichiatrijos paslaugų įtraukimo - 2011 m. kovo 21 d., t. y. po Pacientų siuntimo tvarkos aprašo patvirtinimo ir įsigaliojimo.

4. Pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė bylos aplinkybes, tuo pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 straipsnį. Teismas nepagrįstai nevertino teisės aktų, programų bei priemonių planų, reglamentuojančių sveikatos sistemos, sveikatos draudimą, Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo nuostatų, kurios, apelianto manymu, turėjo esminės reikšmės, priimant skundžiamą sprendimą. Apeliantas atkreipia dėmesį į Sveikatos sistemos įstatymo įtvirtintą sveikatos sistemos įstatymo paskirtį (1 str.), šio įstatymo nuostatas, kad tik įstatymai nustato sveikatinimo veiklos sutarčių sudarymo tvarką ir sąlygas bei psichikos sveikatos priežiūros sąlygas (3 str.1 d.9 ir 19 p.), taip pat į nuostatas dėl Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos sudarymo pagrindų (6 str.5 p., 46 str.).Vyriausybė 2006 m. birželio 29 d. nutarimu Nr.647 patvirtino Antrojo sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo etapo strategiją (toliau – ir 2006 m. Strategija). Sveikatos apsaugos ministro 2007 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. V-300 buvo patvirtintas Klaipėdos ir Tauragės apskričių sveikatos priežiūros įstaigų antrojo restruktūrizavimo etapo planas (toliau – ir SAM 2007 m .Planas). Pagal šio Plano 6 priedo 6.6 punkto nuostatas perprofiliuojant lovas KUL psichiatrijos paslaugų teikimas nenumatytas, o pagal Plano 9.4 punktą viena iš asmens sveikatos priežiūros paslaugų struktūros optimizavimo priemonių - stacionarinių paslaugų bendrojo pobūdžio ir specializuotose ligoninėse apimties sumažėjimas ne mažiau kaip 5 procentais. Sveikatos apsaugos ministro 2007 m. spalio 9 d. įsakymu Nr. V-799 patvirtintos Sergamumo ir mirtingumo nuo pagrindinių neinfekcinių ligų mažinimo 2007–2013 m. programos (toliau – ir SAM 2007-2013 m. Programa) 26 punkte numatyti psichikos sveikatos priežiūros infrastruktūros optimizavimo uždaviniai. KUL yra stacionarinė asmens sveikatos priežiūros įstaiga, o SAM 2007-2013 m. Programoje nenumatyta steigti naujus psichiatrijos skyrius stacionaruose (ligoninėse). Patenkinus pareiškėjo prašymus, būtų pažeistas SAM 2007 m .Plano ir SAM 2007-2013 m.Programos nuostatos. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į minėtų teisės aktų nuostatas, taip pat Pacientų siuntimo tvarkos aprašo 9, 11 punktus, nepagrįstai rėmėsi šio Aprašo 6.5 punktu.

Pareiškėjas VšĮ Klaipėdos universitetinė ligoninė pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą (teisminio proceso Nr. Nr.3-63-3-00160-2011-6, b. l. 142–144), kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nesutikimas su apeliaciniu skundu grindžiamas šiais motyvais:

1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad skundžiamas sprendimas, kuris priimtas remiantis Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 6.5 punktu ir Pacientų siuntimo tvarkos aprašo 8 punkto nuostatų, neteisėtas. SAM įsakymo Nr.V-1051 papildymas 6.5 punktu įsigaliojo nuo 2011 m. sausio 1 d. ir KUL negalėjo būti taikomas, nes Ligoninė prašymą dėl 2011 m. sutarties papildymo pateikė 2010 m. liepos 29 d. Pacientų siuntimo tvarkos aprašas įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 1 d., o KUL psichiatrijos paslaugas teikė teisėtai nuo 2007 metų, tačiau jos nebuvo įtrauktos į sutartį su Klaipėdos TLK dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Šių paslaugų teikimas pagal galiojančius teisės aktus KUL buvo suderintas pagal galiojančius teisės aktus su Apskrities viršininko administracija, Klaipėdos miesto savivaldybe ir Sveikatos apsaugos ministerija.

2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi LVAT 2012 m. gegužės 24 d. nutartimi Nr. A552-1753/2012 ir pagrįstai atmetė atsakovo argumentą dėl reikalavimo pateikti SAM išduotą leidimą. Pareiškėjo nuomone, šioje byloje būtina atsižvelgti į nustatytas faktines aplinkybes, turinčias šio ginčo šalims res judicata galią, ir suformuotą teisės taikymo ir aiškinimo praktiką LVAT administracinėse bylose: 2010 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1562/2010, 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2147/2011, 2012 m. gegužės 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1753/2012.

3. 2010 m. liepos 29 d. prašyme prašoma papildyti sutartį PS ir PDS paslaugomis, tačiau atsakovas skundžiamame sprendime pasisakė tik dėl stacionarinių psichiatrijos paslaugų. Pabrėžia, kad dienos stacionaro paslaugoms nėra taikomas reikalavimas dėl leidimo pateikimo, jos įeina į ambulatorinių paslaugų grupę.

4. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti tesiės aktai (Vyriausybės nutarimas Nr. V-647, SAM įsakymai Nr.V-300 ir Nr. V-779) skundžiamame sprendime nėra nurodyti. Be to, SAM 2007 m. Plano nuostatos nepagrindžia skundžiamo sprendimo teisėtumo, o SAM 2007-2013 m. Programa yra bendras programinis dokumentas, kuriame nėra jokių konkrečių nuostatų dėl KUL. Atsakovo sprendimas neatitinka Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalies, kadangi nėra duomenų apie Valstybinės ligonių kasos ir PSD tarybos nuomonių gavimą.

5.Pareiškėjo nuomone, atsakovas piktnaudžiauja savo teisėmis, interpretuodamas įsiteisėjusius teismų sprendimus ir motyvuodamas neaiškiais, abstrakčiais argumentais, neteisėtai atsisako papildyti sutartį su Ligonine SP ir PDS paslaugomis.

IV. Administracinėje byloje (teisminio proceso Nr.3-63-3-00162-2012-9) pareiškėjas VšĮ Klaipėdos universitetinė ligoninė 2012 m. balandžio 27 d. skundu (I t., b. l. 6–11) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Klaipėdos TLK direktoriaus 2012 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. A1-1499 (toliau – ir Klaipėdos TLK 2012 m. balandžio 3 sprendimas Nr. A1-1499); 2) įpareigoti atsakovą per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti 2012 metams ir einamiems metams, kuriais pasibaigs teisminis ginčas, sutartis su pareiškėju suaugusiųjų psichiatrijos dienos stacionaro paslaugoms bei stacionarinėms psichiatrijos paslaugoms.

Pareiškėjo atstovai teismo posėdyje patikslino skundo reikalavimus ir prašė panaikinti tik tą Klaipėdos TLK 2012 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. A1-1499 dalį, kuria atsisakyta papildyti sutartį PS ir PDS paslaugomis bei įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus, t.y. sudaryti 2012 metams ir einamiems metams, kuriais pasibaigs teisminis ginčas, sutartis su Klaipėdos universitetine ligonine dėl šių paslaugų.

Pareiškėjas paaiškino, kad šioje byloje ginčijamu sprendimu atsakovas nepagrįstai atsisakė papildyti sutartį tarp Klaipėdos TLK ir Ligoninės dėl suaugusiųjų psichiatrijos dienos stacionaro ir stacionarinėms psichiatrijos paslaugoms. Sprendime atsakovas nurodė, kad Ligoninė nepateikė SAM leidimo teikti šias paslaugas. Taip pat nurodė, kad šių paslaugų vartojimo rodiklis Klaipėdos savivaldybėje yra didesnis nei Klaipėdos TLK veiklos zonos vartojimo rodiklis, kad šių paslaugų nenutraukė nė viena asmens sveikatos priežiūros įstaiga, o KUL nebuvo skirtos papildomos PSDF biudžeto lėšos minėtų paslaugų plėtrai.

Pareiškėjas teigė, kad Klaipėdos TLK direktoriaus 2012 m. balandžio 3 d. sprendimas Nr. A1-1499 neteisėtas, nepagrįstas teisės aktų nuostatomis. Pareiškėjas, kaip ir administracinėje byloje (teisminio proceso Nr.Nr.3-63-3-00160-2011-6) pateiktame skunde akcentavo, kad atsakovas nuo 2007 metų neteisėtai atsisako sudaryti ar papildyti sutartis PS ir PDS paslaugomis. Dėl to nuo 2009 metų tarp KUL ir Klaipėdos TLK vyksta ginčai teisme. LVAT įsiteisėjusiais 2010 m. sprendimais ne kartą buvo konstatuotas atsakovo veiksmų neteisėtumas (LVAT 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr.A502-1562/2010 dėl sutarties nesudarymo šioms paslaugoms 2009 m. šioms paslaugoms; 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimas Nr.A822-2147/2011 dėl sutarties nesudarymo šioms paslaugoms 2010 metams) įpareigojant atsakovą klausimą svarstyti iš naujo. Klaipėdos TLK imituoja, kad vykdo įsiteisėjusius teismų sprendimus, tariamai apsvarsto prašymus iš naujo, tačiau vėl priimą neigiamą sprendimą, todėl Ligoninei tenka kreiptis į teismą iš naujo. Įsiteisėjus teismų sprendimams pagal iškeltus ginčus dėl 2009 ir 2010 metų sutarčių nepapildymo, tų metų sutartys būna pasibaigusios ir atsakovas motyvuoja negalintis papildyti pasibaigusių sutarčių ir vykdyti teismų sprendimų. Tokie atsakovo veiksmai pažeidžia teisės aktų reikalavimus.

Pareiškėjas teigė, kad 2012 metų sutarties sudarymo procedūra pažeidžia pagrindines viešojo administravimo procedūras. 2012 m. kovo 9 d. Klaipėdos TLK atsiuntė sutarties projektą, į jį neįtraukdama Ligoninės prašomų paslaugų ir neargumentuodama, dėl kokių priežasčių neįtraukė. Ligoninei pakartotinai 2012 m. vasario 14 d. raštu Nr.9-1059 ir 2012 m. kovo 21 d. raštu Nr.9-1157 nurodžius savo argumentus, atsakovas pasirašė sutartį dėl II ambulatorinių vaikų pulmonologo paslaugų, tačiau dėl ginčijamų paslaugų aiškių ir argumentuotų atsakymų nepateikė. Ligoninė 2012 m. kovo 27 d. gavo atsakovo pasirašytą 2012 m. kovo 1 d. sutartį Nr. S2-2012-137/05-12-0008. Prie pasirašytos sutarties nebuvo pateikti jokie argumentai, kodėl nesudaroma sutartis dėl psichiatrijos paslaugų. Sprendimą nesudaryti sutarties dėl minėtų paslaugų atsakovas priėmė tik po to, kai Ligoninė dar kartą kreipėsi raštu. Klaipėdos TLK 2012 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. A1-1499 teiginys, kad Ligoninė praleido 10 darbo dienų terminą pastaboms dėl sutarties projekto pateikti, neatitinka tikrovės. Atsakovo 2012 m. vasario 28 d. rašte nurodyta, kad Ligoninė gali pateikti pastabas per 10 dienų, tačiau šį raštą elektroniniu paštu išsiuntė Ligoninei tik 2012 m. kovo 7 d. (gautas 2012 m. kovo 9 d.). Be to, pastabų pateikimas sudarant sutartį nėra esminis dalykas. Taigi šis atsakovo argumentas formalus.

Skundžiamo sprendimo argumentas dėl PDS paslaugų neįtraukimo į sutartį motyvuojant paslaugų vartojimo rodikliu, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų (nenurodyti rodiklių dydžiai, apskaičiavimo metodika ir pan.). Ligoninei raštu paprašius informacijos šiuo klausimu, Klaipėdos TLK 2012 m. balandžio 16 d.rašte Nr.A1-1748 nurodė, kad suaugusiųjų dienos stacionaro Klaipėdos miesto savivaldybės vartojimo rodiklis -131,2, o Klaipėdos TLK veiklos zonos -37,2. Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 11.1 punktas numato, kad ASPĮ, vadovaudamasi šio Aprašo 9 punkte nurodytais dokumentais, siūlo numatomas plėtoti stacionarines paslaugas, brangiuosius tyrimus ir procedūras, kurių TLK veiklos zonos vartojimo rodiklis yra mažesnis 10 proc. (ir daugiau) nei šalies vidurkis, arba kitas kompensuojamąsias paslaugas, kurių savivaldybės vartojimo rodiklis yra mažesnis 10 proc. (ir daugiau) nei TLK veiklos zonos šių paslaugų vartojimo rodiklis. Pagal šį Aprašą TLK veiklos zonos vartojimo rodiklis turi būti lyginamas su šalies vidurkiu, o ne su miesto savivaldybės vartojimo rodikliu. Tai rodo, kad Klaipėdos TLK apskaičiuoti rodikliai yra neteisingi, apskaičiuoti nesilaikant SAM nustatytos sutarčių sudarymo tvarkos, todėl negali būti teisėtu pagrindu atsisakyti sudaryti sutartį dėl PDS paslaugų. Argumentą dėl rodiklių PDS paslaugoms atsakovas 2012 metais pateikė pirmą kartą, o anksčiau reikalaudavo pateikti leidimą, nors tokio reikalavimo dėl PDS paslaugų teisės aktai nenustato. Neteisingas psichiatrijos paslaugų poreikio skaičiavimas teismui jau yra buvęs teisiniu pagrindu naikinti Klaipėdos TLK sprendimą dėl 2010 metų sutarties nepapildymo šiomis paslaugomis (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr.A822-2147/2011).

Dėl SP paslaugų pareiškėjas paaiškino, kad KUL nuo 2007 m. liepos 31 d. turi licenciją teikti psichiatrijos antrinio lygio stacionarines paslaugas, 2007 m. rugpjūčio 7 d. pateikė Klaipėdos TLK pirmąjį prašymą dėl sutarties papildymo šiomis paslaugomis, tačiau atsakovas, pažeisdamas teisės aktus, nuo 2007 metų nepagrįstai atsisako papildyti sutartį su KUL. Dėl to Ligoninė 2009 m. gegužės 26 d. padavė skundą teismui dėl atsakovo 2009 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr.A-1993, vėliau skundus dėl kitų atsisakymų. Sutarčių sudarymas tarp šalių yra tęstinis procesas, todėl nagrinėjant šį ginčą būtina vertinti ir ankstesnių metų atsakovo veiksmus atsisakant papildyti ankstesnes sutartis, nes teismai nustatė Klaipėdos TLK neteisėtus veiksmus. Atsakovas pažeidė Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas bei viešojo administravimo procedūras, nes prieš priimant sprendimą nebuvo gautos VLK ir PSD tarnybos nuomonės. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pažeidžiamas Ligoninės teisėtų lūkesčių principas, jai daroma žala.

Atsakovas Klaipėdos TLK prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 34–45) paaiškino, kad 2011 m. liepos 26 d. gavo KUL prašymą sudaryti sutartį 2012 metams. Klaipėdos TLK 2011 m. rugpjūčio 25 d. raštu Nr.A1- 4297 pateikė KUL tarpinį atsakymą, kad prašymas bus svarstomas tada, kai Ligoninė pateiks SAM išduotą leidimą pradėti teikti naujo profilio stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas (Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 6.5 p.), be to, įvertinus 2011 metais suteiktų paslaugų, apmokamų iš PSDF biudžeto lėšų, analizę ir gavus Klaipėdos TLK skirtą ir patvirtintą 2012 metams PSDF biudžetą.

Ligoninė SAM išduoto leidimo nepateikė. Klaipėdos TLK 2012 m. kovo 7 d. Ligoninei išsiuntė elektroniniu paštu 2012 metų sutarties „Dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų“ projektą (negavusi elektroninio pašto patvirtinimo, 2012 m. kovo 9 d. išsiuntė pakartotinai). Pagal Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 21 punktą Ligoninė per 10 dienų turėjo pateikti pasiūlymus ir pastabas. Pareiškėjas pastabas dėl sutarties projekto išsiuntė pavėluotai (2012 m. kovo 21 d. raštą Nr.9-1157 atsakovas gavo 2012 m. kovo 23 d.).

Į šį KUL raštą Klaipėdos TLK atsakė 2012 m. balandžio 3 d. raštu Nr.A1-1499, kuriame dėl atsisakymo papildyti sutartį PDS paslaugomis, atsižvelgiant į Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 11 punkto nuostatas buvo paaiškinta, kad PDS paslaugų vartojimo rodiklis Klaipėdos savivaldybėje yra didesnis nei Klaipėdos TLK veiklos zonos vartojimo vidurkis, šių paslaugų teikimo nenutraukė nė viena ASPĮ, Klaipėdos TLK 2012 metams nebuvo skirtos papildomos PSDF lėšos minėtų paslaugų plėtrai. Klaipėdos TLK paslaugų vartojimo rodikliai yra viešai paskelbti šio įstaigos internetinėje svetainėje ir prieinami visiems.

PDS paslaugos priskiriamos ambulatorinių paslaugų grupei ir apmokamos iš PSDF biudžeto lėšų, skirtų apmokėti ambulatorines paslaugas. Klaipėdos TLK, lygindama PDS paslaugų vartojimą Klaipėdos savivaldybėje su Klaipėdos TLK zonos PDS paslaugų vartojimu, PDS vartojimo rodiklius apskaičiavo teisingai. Pareiškėjas Klaipėdos TLK nepateikė SAM leidimo teikti SPII paslaugas, nors dėl 2012 metų sutarties jam tai buvo du kartus paaiškinta raštu (Klaipėdos TLK raštai 2012 m. balandžio 3 d. Nr.A1-1499 ir 2011 m. rugpjūčio 25 d.

Nr.A1- 4297). Administracinėse bylose, kuriose vyko ginčai dėl 2009 ir 2010 metų sutarčių papildymo ginčo paslaugomis, LVAT neįpareigojo Klaipėdos TLK papildyti sutartis su KUL psichiatrijos paslaugomis. Atsižvelgdamas į SAM poziciją dėl Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo, atsakovas mano, kad jis neprivalėjo kreiptis į VLK ir PSD tarnybą.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad ginčas dėl minėtų paslaugų įtraukimo į sutartis vyksta nuo 2007 metų, atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas 2007 m.rugpjūčio 7 d. kreipėsi į Klaipėdos TLK dėl sutarties sudarymo PS paslaugoms teikti. Tuo metu už antrinio lygio paslaugų organizavimą atsakingas Klaipėdos apskrities viršininkas neprieštaravo (2007 m. liepos 16 d. raštas Nr.2-2630-(2.17), kad KUL teiktų psichiatrinę pagalbą pacientams, besigydantiems dėl somatinių ligų, nesiekiant papildomų finansinių lėšų iš Klaipėdos TLK.

Vadovaudamasi 2006 m. Strategija, SAM patvirtino 2007 m. Planą (SAM 2007 m. balandžio 2 d. įsakymas Nr. V-300), kuriame, be kita ko, numatytos priemonės dėl psichiatrijos paslaugų restruktūrizavimo, o SAM 2007 m. Plano 2.2 punktu Klaipėdos TLK pavesta sudaryti sutartis su ASPĮ, atsižvelgiant į Planuose nustatytų rodiklių įgyvendinimą. Atsižvelgiant į per didelius, lyginant su vidurkiu Lietuvoje, lovų skaičius, SAM 2007 m. Plane buvo numatyta Klaipėdos psichiatrinėje ligoninėje sumažinti lovų skaičių (2007 m. -15, 2008 m.-20).

SAM 2007 m.gegužės 23 d. įsakymu Nr.V-410 dėl PSDF biudžeto lėšų ASPĮ paslaugų restruktūrizavimo programoms 2007-2008 metams finansuoti skyrimo, savivaldybių gydytojams buvo rekomenduota pateikti TLK ASPĮ, kurių steigėjas yra savivaldybių tarybos, paslaugų restruktūrizavimo programas 2007-2008 metams. KUL steigėjas Klaipėdos miesto savivaldybė tokios programos nepateikė, t.y. naujo psichiatrijos skyriaus Ligoninėje nenumatė. Kauno miesto savivaldybės meras 2008 m. rugsėjo 22 d. priėmė sprendimą Nr.(4.78)R2-2319, kuriame teigiama, kad tikslinga stacionarines psichiatrijos paslaugas suaugusiems apmokėti iš PSDF biudžeto, pasirašant sutartis su TLK.

Atsakovo nuomone, šis sprendimas buvo priimtas peržengiant įgaliojimus (Sveikatos sistemos įstatymo 12 str.4 d.) ir prieštaravo tuo metu vykdomai reformai. SAM 2008 m. sausio 17 d. posėdyje buvo svarstytas psichiatrijos paslaugų klausimas Klaipėdos apskrityje nutariant koreguoti 2007 m. Planą ir numatant konkrečias priemones įgyvendinant psichiatrijos paslaugų restruktūrizaciją. KUL 2008 m. kovo 3 d. raštu Nr.9-1020 pakartotinai kreipėsi į Klaipėdos TLK, pridėdama SAM valstybės sekretorės pasirašytą 2008 m. vasario 25 d. raštą Nr.10-(13.7-28)-1025, kuriame teigiama, kad SAM pritaria KUL teikiamų apmokėjimui iš PSDF biudžeto, nors, atsakovo nuomone, tai prieštaravo SAM 2007 m.

Planui. Atsižvelgdama į šį KUL prašymą, Klaipėdos TLK kreipėsi į SAM, prašydama koreguoti SAM 2007 m. Planą numatant psichiatrijos paslaugų restruktūrizavimą. Klaipėdos regiono plėtros tarybos 2008 m. balandžio 15 d. posėdyje SAM 2007 m. Planas buvo pakoreguotas – nutarta prijungti Klaipėdos psichiatrijos ligoninę prie VšĮ Klaipėdos apskrities ligoninės (abiejų steigėja – Klaipėdos apskrities viršininko administracija) įkuriant VšĮ Klaipėdos apskrities ligoninės psichiatrijos filialą, t.y. buvo atsižvelgta į Vyriausybės 2007 m. balandžio 3 d. nutarimo Nr.X-1070 nuostatą integruoti psichiatrijos stacionarines paslaugas į bendro profilio ligoninę.

Klaipėdos TLK 2008 m. lapkričio 24 d. gavo KUL prašymą (raštas Nr.9-5207) sudaryti sutartį 2009 metams dėl stacionarinių psichiatrijos paslaugų, tačiau apskrities viršininko administracija, atsižvelgdama į 2007 m. Planą, nepritarė (2008 m.gruodžio 4 d. raštas Nr.2-3990-(2.17)) naujų psichiatrijos profilio paslaugų, apmokamų iš PSDF biudžeto steigimui, todėl prašymas dėl sutarties papildymo Klaipėdos TLK nesvarstytas apie tai informuojant KUL (2008 m. lapkričio 28 d. raštas Nr.A1-4147). 2009 m. sausio 22 d. raštu Nr.9-407 KUL pakartotinai kreipėsi dėl sutarties papildymo 2009 metams, pridėdama Klaipėdos apskrities viršininko pavaduotojo pasirašytą pritarimą (2009 m. sausio 20 d. raštas Nr.2-225-(2.17) dėl stacionarinių psichiatrijos profilio paslaugų, teikiamų KUL apmokėjimui iš PSDF biudžeto, parengtą vadovaujantis SAM valstybės sekretorės pasirašytu 2008 m. vasario 25 d. raštu Nr.10-(13.7-28)-1025.

Atsakovo nuomone, Klaipėdos apskrities viršininko pavaduotojo pasirašytas 2009 m. sausio 20 d. raštas Nr.2-225-(2.17) neatitiko Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų, taip pat SASP paslaugų kainų sąrašo 2 pastabos reikalavimų, todėl Klaipėdos TLK 2009 m. vasario 19 d. raštu Nr. A1-570 informavo Ligoninę, kad negali svarstyti dėl sutarties sudarymo stacionarinių psichiatrijos profilio paslaugų tekimui ir apmokėjimui iš PSDF biudžeto. SAM 2007 m. balandžio 27 d. įsakymo Nr.V-300 kuriuos buvo patvirtintas antrojo restruktūrizavimo etapo 2007-2008 metų planas, galiojimas baigėsi 2008 m. gruodžio 31 d.

Šiuo metu Klaipėdos apskrityje, kaip ir visoje Lietuvoje, įgyvendinama SAM 2007-2013 m. Programa. Šios Programos 26 punkte numatyti psichikos sveikatos priežiūros infrastruktūros optimizavimo uždaviniai, tarp kurių nėra numatyta steigti naujus psichiatrijos skyrius.

Atsakovas pažymėjo, kad Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo prasme (SPĮĮ 39 str.1 d.10 p.. 3 d.) VšĮ Klaipėdos universitetinė ligoninė yra savivaldybės ligoninė (steigėjas – Klaipėdos miesto savivaldybė). Pareiškėjas nutyli esmines įstatymo nuostatas, reglamentuojančias savivaldybės teisę būti psichiatrijos paslaugų užsakovu (SPĮĮ 2 str.3 d., 13 str.1 d.) ir galimybes steigti naujus viešųjų paslaugų teikėjus (Vietos savivaldos įstatymo 9 str.2 d.).Atsakovo nuomone, KUL įsteigė psichiatrijos skyrių peržengdamas savivaldybės sveikatos priežiūros įstaigos vadovo kompetencijos ribas, vengiant Plano nuostatų ir nepaisant kitų tesiės aktų normų.

V. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 7 d. sprendimu (teisminio proceso Nr.3-63-3-00162-2012-9, II t., b. l. 112–120) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: panaikino Klaipėdos TLK 2012 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. A1-1499 dalį dėl atsisakymo papildyti sutartį suaugusiųjų psichiatrijos dienos stacionaro bei stacionarinių psichiatrijos paslaugomis ir įpareigojo atsakovą per mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl 2012 metų sutarties papildymo suaugusiųjų psichiatrijos dienos stacionaro ir stacionarinėms psichiatrijos paslaugoms ir papildyti 2012 m. kovo 1 d. sutartį Nr. S2-2012-137/05-12-0008 suaugusiųjų psichiatrijos dienos stacionaro ir stacionarinėmis psichiatrijos paslaugomis.

Teismas nustatė, kad ginčo teisinius santykius reglamentavo Sveikatos draudimo įstatymas, Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir CK), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. V-1051 patvirtintas Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos aprašas. Pagal Sveikatos draudimo įstatymo 4, 33 ir 34 straipsnių nuostatas teritorinė ligonių kasa yra privalomąjį sveikatos draudimą vykdanti institucija. Teritorinė ligonių kasa įgyvendina Sveikatos draudimo įstatymo ir kitų privalomojo sveikatos draudimo sistemą nustatančių teisės aktų nuostatas, administruoja ir paskirsto specialaus valstybinio finansinio fondo – PSDF lėšas. Teritorinė ligonių kasa yra viešojo administravimo subjektas, atliekantis viešąjį administravimą sveikatos draudimo srityje. Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta, kad iš PSDF biudžeto apmokamos pirminės, antrinės ir tretinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos. Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad apdraustųjų asmens sveikatos priežiūros išlaidos apmokamos vadovaujantis teritorinės ligonių kasos ir sveikatos priežiūros įstaigos sutartimis, pagal 33 straipsnio 1 punktą teritorinės ligonių kasos sudaro sutartis su sveikatos priežiūros įstaigomis ir vaistinėmis, šiose sutartyse nustatytu laiku ir tvarka apmoka joms už draudžiamiesiems suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas ir išduotus vaistus bei medicinos pagalbos priemones.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką panašaus pobūdžio bylose, kurioje išaiškinta, kad sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo sutartys yra administracinės, o teritorinė ligonių kasa, įgyvendindama jai suteiktus įgaliojimus sudaryti sutartis su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis dėl apdraustųjų asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo, vykdo viešojo administravimo veiklą, kas lemia, jog atitinkamos teritorinės ligonių kasos veiksmai, atliekant šią viešojo administravimo veiklą, pirmiausia yra vertinami pagal viešąjį administravimą reglamentuojančias nuostatas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A261-339/2008, Nr. A502-1037/2010, Nr. A502-1562/2010, sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2147/2011).

Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog sutartys tarp teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų, tarp teritorinių ligonių kasų ir vaistinių, vadovaujantis Civiliniu kodeksu, šiuo ir kitais įstatymais, sudaromos SAM nustatyta tvarka, atsižvelgiant į VLK ir PSD tarybos nuomones. Minėtos nuostatos yra taikomos ir sutarčių papildymui. SAM, įgyvendindama Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalį, 2009 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. V-1051 patvirtino Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos aprašą, kurio 4-7 punktai numatė, kad teritorinė ligonių kasa turi teisę sudaryti sutartį su ASPĮ , kuri pateikia šio Aprašo 6 punkte išvardytus dokumentus arba patvirtintas jų kopijas ir atitinka jos veiklai norminiais teisės aktais nustatytus kriterijus. ASPĮ kartu su prašymu privalo pateikti šiuos dokumentus ir Asmens sveikatos priežiūros įstaigos vadovo ar jo įgalioto asmens patvirtintas jų kopijas: 6.1. galiojančią licenciją; 6.2. siūlomų teikti paslaugų sąrašą ir numatomą jų apimtį pagal nustatytą formą; 6.3. duomenis apie paslaugas teikiančius specialistus pagal nustatytą formą; 6.4. laisvos formos deklaraciją, patvirtinančią, kad teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurių išlaidos apmokamos PSDF biudžeto lėšomis (kompensuojamosios paslaugos), vadovaujamasi teisės aktų nustatytais šių paslaugų teikimo reikalavimais ir jų teikimo metodikomis. Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 11 punktas numatė, kad sutartis dėl kompensuojamųjų paslaugų, kurių teikimo išlaidos einamaisiais metais nebuvo apmokamos iš PSDF biudžeto lėšų, sudaroma, jeigu šios paslaugos atitinka šio Aprašo 9 punkte išvardytų programų nuostatas bei Valstybinės ligonių kasos patvirtintas prioritetines kryptis ir bent vieną iš toliau nurodomų specialiųjų sąlygų: 11.1. ASPĮ siūlo tokias kompensuojamąsias paslaugas, kurių TLK veiklos zonos aptarnaujamiems gyventojams trūksta (vartojimo rodiklis mažesnis nei šalies vidurkis) ir kurias numatoma plėtoti, vadovaujantis Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 9 punkte nurodytais dokumentais; 11.2. ASPĮ siūlo kompensuojamąsias paslaugas, kurių teikimą nutraukė kita ASPĮ; 11.3. paslaugoms teikti ir (ar) jų plėtrai skiriamos papildomos PSDF biudžeto lėšos. Šios teisės normos galiojo iki 2010 m. gruodžio 31 d.

Nuo 2011 m. sausio 1 d. įsigaliojo Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio bei Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 6.5 punktas, numatę papildomą prievolę subjektui, teikiančiam naujo profilio stacionarinės paslaugas, apmokamas iš PSDF biudžeto – teritorinei ligonių kasai papildomai pateikti SAM išduotą leidimą. Toks reikalavimas buvo numatytas ir 2011 m. liepos 19 d. pareiškėjui teikiant prašymą papildyti sutartį ginčo paslaugomis 2012 metais (SAM 2011 m. gegužės 24 d. įsakymo Nr. V-520 redakcija galiojusi nuo 2011 m. birželio 3 d. iki 2011 m. spalio 26 d.). Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 11 punkto nuostatos nepakito, todėl sutartis einamaisiais metais gali būti papildyta kompensuojamomis paslaugomis, kurių teikimo išlaidos einamaisiais metais nebuvo apmokamos iš PSDF biudžeto lėšų, jei, pirma, paslaugos atitinka šio Aprašo 9 punkte išvardytų programų nuostatas, antra, jei jos atitinka Valstybinės ligonių kasos patvirtintas prioritetines kryptis, ir trečia, jei atitinka bent vieną ir to paties Aprašo 11.1-11.3 punktuose nurodomų specialiųjų sąlygų.

Nustatęs, kad prašymo papildyti sutartį 2012 metais pateikimo metu galiojo tiek Sveikatos draudimo įstatymo pakeitimai, tiek ir juos įgyvendinantys teisės aktai, teismas pažymėjo, kad sprendžiant iškilusį ginčą vadovaujasi ne tik pirmiau paminėtomis materialinės teisės normų nuostatomis, bet sistemiškai vertina ir ankstesnius tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykiai dėl sutarčių papildymo ginčo paslaugomis ankstesniais metais.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje iškeltu ginču pareiškėjas siekia, kad Klaipėdos TLK papildytų su Ligonine sutartį dėl SPII teikimo ir paslaugų apmokėjimo iš PSDF biudžeto lėšų 2012 metais. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatė, kad atsakovas atsisakė papildyti sutartis ginčo paslaugomis 2009, 2010, 2011 metais. Įsiteisėjusiais LVAT 2010 m. lapkričio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1562/2010 ir 2011 m. gegužės 12 d. LVAT sprendimu administracinėje byloje Nr. A822-2147/2011 Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 2 d. sprendimas ir 2010 m. spalio 8 d. sprendimas dėl 2009 metų ir 2010 metų sutarčių nepapildymo buvo panaikinti ir atsakovas įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymus dėl sutarčių papildymo 2009 ir 2010 metais. Klaipėdos TLK, iš naujo išnagrinėjusi pareiškėjo prašymus, jų netenkino 2011 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. A1-3056 bei 2011 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. A1-3164, kuriuos Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 18 d. panaikino ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti Ligoninės prašymus dėl 2009 ir 2010 metų sutarčių papildymo stacionarinėmis psichiatrijos paslaugomis. LVAT 2012 m. gegužės 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-1753/2012 paliko nepakeistą Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimą.

Panaikinus individualų teisės aktą, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 92 straipsnį yra atkuriama buvusi iki ginčijamo akto teisinė padėtis, t.y. viešojo administravimo institucija laikoma neišsprendusi pareiškėjo prašymų. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad yra akivaizdu, jog atsakovas nėra išsprendęs pareiškėjo prašymų dėl sutarčių papildymo ginčo paslaugomis 2009 ir 2010 metams. LVAT 2012 m. gegužės 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr.A552-1753/2012 konstatavo, kad sutarčių 2009 ir 2010 metams papildymas sukeltų tiesiogines teisines pasekmes administracinės sutarties šalims ateityje, nes esant teigiamiems atsakovo sprendimams, pareiškėja įgytų teisę paprastesnėmis sąlygomis sudaryti naujas paslaugų teikimo sutartis ateičiai.

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad pareiškėjas 2011 m. liepos 19 d. raštu Nr. 9-2859 (t. 1, b.l. 14-15) kreipėsi į atsakovą, prašydamas sudaryti sutartį dėl Klaipėdos TLK veiklos zonos gyventojams suteiktų stacionarių, ambulatorinių ir reabilitacinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo 2012 metais (pagal Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 5 punktą kreiptasi nustatytais terminais – iki rugpjūčio 1 d.). Pakartotinai prašė papildyti sutartį PS ir PDS paslaugomis. Atsakovas 2011 m. rugpjūčio 25 d. raštu Nr. A1-4297 (t. 1, b.l.

48) informavo pareiškėją, kad prašymas papildyti sutartį ginčo paslaugomis bus svarstomas pateikus Sutarčių sudarymo tvarkos apraše nurodytus dokumentus, įvertinus 2011 m. suteiktų paslaugų, apmokėtų iš PSDF biudžeto lėšų, analizę ir gavus Klaipėdos TLK patvirtintą 2012 metų PSDF biudžetą. Iš pareiškėjo prašymo papildyti sutartį teismas nustatė, kad kartu su prašymu papildyti sutartį ginčo paslaugomis 2012 metais pareiškėjas pateikė: įstaigos asmens sveikatos priežiūros licencijos Nr. 1000 kopiją; pageidaujamų teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašą ir numatomą jų apimtį; duomenis apie paslaugas teikiančius specialistus; laisvos formos deklaraciją dėl teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų.

Iš pateiktų įrodymų teismas nustatė, kad Kauno TLK 2012 m. kovo 7 d. išsiuntė elektroniniu paštu 2012 metų sutarties projektą, pakartotinai išsiuntė 2012 m. kovo 9 d. (t. 1, b.l. 62-63). Ligoninė 2012 m. kovo 14 d. raštu Nr.9-1059 (t. 1, b.l. 59-60) pateikė Klaipėdos TLK pastabas dėl sutarties projekto nurodydama, jog be motyvų neįtrauktos spindulinės terapijos dienos stacionaro pasaugos ir ambulatorinės vaikų pulmonologo paslaugos. Pastabų dėl ginčo paslaugų pareiškėjas nenurodė. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pastabos pateiktos laikantis Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 21 punkte numatytų terminų – pateikti pasiūlymus ir pastabas per 10 darbo dienų.

Atsakovas atsakė į pastabas 2012 m. kovo 26 d. raštu Nr. A1-1367 (t. 1, b.l. 61). Pareiškėjas pateikė pastabas dėl sutarties projekto 2012 m. kovo 21 d. raštu Nr. 9-1157 (t. 1, b.l. 64-65), kuriose nurodė, kad atsakovas neargumentavo priežasčių į sutarties projektą neįtraukti SPDS paslaugų (kodas 338) bei SPII paslaugų, t.y. ginčo paslaugų. Įvertinęs pareiškėjo ir atsakovo susirašinėjimą, teismas konstatavo, kad pakartotinių pastabų pateikimas negali būti formaliai vertinamas kaip pateiktas praleidus nustatytus terminus.

Atsakovas ginčijamą 2012 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr.A1-1499 motyvuoja Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 11 ir 6.5 punktais nurodydamas, kad: 1) ASPĮ nepateikė SAM leidimo teikti PS paslaugas; 2) PDS paslaugų vartojimo rodiklis Klaipėdos savivaldybėje yra didesnis nei Klaipėdos TLK veiklos zonos vartojimo vidurkis; 3) paslaugų teikimo nenutraukė nė viena ASPĮ; 4) Klaipėdos TLK 2012 metams nebuvo skirtos papildomos PSDF biudžeto lėšos paslaugų plėtrai. Teisėjų kolegijos vertino, kad Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 6.5 ir 11 punktu nurodymas ginčijame Sprendime, negali būti laikomas motyvų pagrindimu Sveikatos draudimo įstatymo nuostatomis.

Teismas atsižvelgė į įstatymo viršenybės principą, kuris inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį. Pabrėžė, kad pareiga vykdant viešojo administravimo veiklą laikytis teisėtumo principo apima tiek reikalavimą priimti administracinį sprendimą, kuris atitiktų tam teisiniam santykiui taikytiną konkrečią teisės normą (turinio požiūriu sprendimas turi būti pagrįstas tinkamu teisiniu pagrindu), tiek reikalavimą priimtame sprendime expressis verbis nurodyti teisinį pagrindą atitinkančią konkrečią teisės normą. Išanalizavęs ginčijamą 2012 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr.A1-1499, teismas nustatė, jog jame nėra nurodyta, kokia teisės norma remiantis jis priimtas. Atsižvelgė į tai, kad LVAT 2010 m. lapkričio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A502-1562/2010, 2010 m. gegužės 12 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A822-2147/2011 nepagrįstais pripažino sprendimų motyvus dėl papildomų PSDF biudžeto lėšų skyrimo. Ginčijame 2012 m. balandžio 3 d. sprendime Nr.A1-1499 išdėstytas faktines aplinkybes teismas vertinamos pagal tuos pačius kriterijus, kurie pripažinti nepagrįstais nurodytuose LVAT procesiniuose dokumentuose. Teismas nustatė, kad 2012 m. balandžio 3 d sprendime Nr. A1-1499 nemotyvuotai nurodyta, kad PDS vartojimo rodiklis Klaipėdos savivaldybėje yra didesnis nei Klaipėdos TLK veiklos zonos vartojimo vidurkis; visiškai neaptarti paslaugų vartojimo vidurkių skaičiai, nenurodyta, kokiais duomenimis remiantis nustatytas paslaugų vartojimo vidurkis. Pažymėjo, kad pagal Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 11.1 punktą turi būti lyginamas paslaugos vartojimo vidurkis teritorinės ligonių kasos veiklos zonoje su šalies vartojimo vidurkiu. Nors teismo posėdžio metu atsakovo atstovė pateikė ambulatorinių paslaugų vidurkių duomenis, tačiau teismas pabrėžė, kad ginčijamame Sprendime Nr. A1-1499 jie neaptarti, nemotyvuoti, nepagrįsti. Iš 2012 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. A1-1499 matyti, kad atsakovas apskritai nevertino, ar paslaugos, kuriomis pareiškėjas prašė papildyti sutartį, atitiko VLK patvirtintas prioritetines kryptis pagal Aprašo 11 punktą.

2012 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. A1-1499 motyvą, kad pareiškėjas nepateikė Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 6.5 punkte nurodyto SAM išduoto leidimo pradėti teikti naujo profilio stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas, apmokamas PSDF biudžeto lėšomis, teismas atmetė kaip nepagrįstą. Atsižvelgė į tai, kad LVAT 2012 m. gegužės 24 d. nutartimi konstatuota, jog ankstesnių sutarčių papildymas sukeltų tiesiogines teisines pasekmes administracinės sutarties šalims ateityje, nes pareiškėjas įgytų teisę sudaryti sutartis paprastesnėmis sąlygomis. Būtent, nagrinėjamu atveju LVAT konstatavo ankstesnių atsakovo sprendimų nepagrįstumą, o tai reiškia, jog priėmus teigiamą sprendimą dėl ankstesnės sutarties papildymo, pareiškėjas nagrinėjamu atveju įgytų teisę sudaryti sutartį paprastesnėmis sąlygomis, t.y. netaikant Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 6.5 punkto, kuris įsigaliojo tik 2011 m. sausio 1 d. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą papildyti sutartį ginčo paslaugomis 2012 metams, nepagrįstai nurodė motyvą dėl Sveikatos apsaugos ministerijos leidimo teikti paslaugas nepateikimo, nes nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius dėl ankstesnių sutarčių nesudarymo, toks reikalavimas vertintinas kaip perteklinis.

Teismas konstatavo, kad 2012 m. balandžio 3 d. sprendime Nr. A1-1499 dėl Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 11.1 punkto nėra konkrečių faktinių duomenų ir jų analizės, todėl teismui nėra galimybės revizuoti atsakovo teiginių dėl šio Aprašo punkto.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas priėjo išvadą, kad priimant Sprendimą Nr. A1-1499 nebuvo tinkamai ir motyvuotai įvertintos aplinkybės, nurodytos Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 11 punkte, nepagrįstai nurodytas šio Aprašo 6.5 punkto reikalavimo nesilaikymas, neįvertinos visos aplinkybės, kurias reikalauja įvertinti minėtas teisės aktas, todėl konstatavo, jog ginčijama sprendimo dalis dėl ginčo paslaugų negali būti traktuojama kaip tinkamai pagrįsta objektyviais duomenimis ir atitinkantis individualiems administraciniams aktams keliamus reikalavimus pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį.

Pirmosios instancijos teismas taip pat vadovavosi (ABTĮ 13 str.1 d.) LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-339/2008 pateiktu išaiškinimu, kad pagal Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalį sutartys tarp teritorinių ligonių kasų ir sveikatos priežiūros įstaigų sudaromos, atsižvelgiant į Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomones, priešingu atveju, negavus šių nuomonių pažeidžiamos pagrindinės viešojo administravimo procedūros. LVAT 2012 m. gegužės 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-1753/2012 konstatavo, kad atsakovas nėra tinkamai įvykdęs Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Nagrinėjant pareiškėjo prašymą papildyti sutartį 2012 metais taip pat nebuvo gautos VLK ir PSD tarybos nuomonės. Remdamasis minėta nutartimi, teismas atsakovo argumentas, kad VLK ir PSD tarybos teikia nuomonę ne dėl kiekvienos sutarties tarp TLK ir ASPĮ, o dėl SAM tvirtinamos tvarkos, kuria vadovaujantis ir turi būti sudaromos minėtos sutartys, pripažino nepagrįstais. Sveikatos draudimo įstatymo 28 straipsnio 2 dalies 8 punktas ir 30 straipsnio 8 punktas numato šių subjektų pareigą nagrinėti kitus privalomojo sveikatos draudimo klausimus bei vykdyti kitas Sveikatos draudimo įstatymo numatytas funkcijas. Atsižvelgdama į LVAT 2008 m. gegužės 8 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A261-339/2008, teisėjų kolegija nusprendė, kad negavus VLK ir PSD tarybos nuomonių dėl pareiškėjos prašymo papildyti 2012 metų sutartį, nebuvo galima priimti sprendimų, todėl konstatavo, kad Sprendimas Nr. A1-1499 priimtas pažeidus pagrindines viešojo administravimo procedūras (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Atsižvelgęs į tai, kad atsakovas nesąžiningai naudojasi sutarties laisvės principu – sutartys dėl ginčo paslaugų nesudaromos nuo 2009 metų, nors minėtais įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra konstatuotas sprendimų nepagrįstumas nurodant, jog sprendimai yra grindžiami motyvais, dėl kurių nepagrįstumo LVAT ankstesnėmis nutartimis ir sprendimu jau pasisakė, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad šio ginčo atveju atsakovas turi būti įpareigotas papildyti 2012 m. kovo 1 d. sutartį Nr. S2-2012-137/05-12-0008 (b.l. 23-25) ginčo paslaugomis. Pažymėjo, kad LVAT 2012 m. gegužės 24 d. nutartyje aiškiai išdėstė atsakovui kriterijus, pagal kuriuos turi būti vertinamas prašymas ir priimamas sprendimas. Nurodė, kad vadovaudamasis minėtais kriterijais, atsakovas per mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos turi nagrinėti pareiškėjo 2012 metų prašymą bei priimti motyvuotą sprendimą papildyti sutartį ginčo paslaugomis. Atsakovas privalo tinkamai įgyvendinti Sveikatos draudimo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias TLK sutarčių su valstybės, savivaldybių ir kitomis licenciją sveikatos priežiūros ir farmacinei veiklai turinčiomis arba akredituotomis šiai veiklai bei pageidaujančiomis tokias sutartis sudaryti ASPĮ sudarymo.

Nurodė, kad teismas neturi teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą einamiems metams, kuriais pasibaigs teisminis ginčas, sudaryti sutartį su pareiškėju PS ir PDS paslaugomis, kadangi tarp šalių nėra iškilusio ginčo dėl sutarties nepapildymo ginčo paslaugomis einamiems metams, kuriais pasibaigs teisminis ginčas.

Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: panaikino Sprendimą Nr. A1-1499 ir įpareigojo atsakovą per mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos naujo išnagrinėti Ligoninės prašymą dėl 2012 m. sutarties papildymo ginčo paslaugomis ir papildyti 2012 m. kovo 1 d. sutartį Nr. S2-2012-137/05-12 suaugusiųjų psichiatrijos dienos stacionaro paslaugoms bei stacionarinėms psichiatrijos paslaugoms

VI. Atsakovas Klaipėdos TLK apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimą (teisminio proceso Nr.3-63-3-00162-2012-9, II t., b. l. 127–134) ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti atsiliepime į pareiškėjo skundą. Be to, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsakovas nurodo šiuos argumentus:

1.Teismas netinkamai aiškino ir taikė Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio nuostatas, kitas norminių teisės aktų normas, bylą ištyrė nevisapusiškai, neobjektyviai, netinkamai vadovavosi LVAT praktika, netinkamai taikė procesinės teisės normas, tokiu būdu pažeisdamas ABTĮ 4,57,79,81, 85,87,88,89 straipsnius.

2. Teismas nepagrįstai nesivadovavo pareiškėjo 2011 m. liepos 19 d. prašymo pateikimo metu galiojusiomis materialinės teisės normomis, t.y. Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 9 punktu ir Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 6.5 punktu, kuriais nuo 2011 m. sausio 1 d. buvo įtvirtinta nuostata, kad naujo profilio stacionarinės paslaugos, apmokamos iš PSDF biudžeto, gali būti teikiamos tik gavus leidimą Sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka.

3. Atsakovas nesutinka su nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių vertinimu, atsižvelgiant į LVAT 2012 m. gegužės 24 d. nutartį Nr. A552 -1753/2012, kurioje buvo nagrinėjami KUL ir Klaipėdos TLK ginčai dėl 2009 m. ir 2010 m. sutarčių papildymo PS paslaugomis.

5. Nesutinka su teismo išvadomis, kad Sprendime Nr. A1-1499 nemotyvuotai nurodyta, jog PDS paslaugų vartojimo rodiklis Klaipėdos savivaldybėje yra didesnis nei Klaipėdos TLK veiklos zonos vartojimo rodiklis; visiškai neaptarti paslaugų vartojimo vidurkių skaičiai, nenurodyta, kokiais duomenimis remiantis nustatytas paslaugų vartojimo vidurkis. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Klaipėdos TLK 2012 m. balandžio 3 d. rašte Nr. A1-1499 nurodydama šį rodiklį rėmėsi Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 11 punktu.

6. Teismas neįvertino Klaipėdos TLK įrodymų dėl Sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo programos reikalavimų.

7. VLK ir PSD taryba teikia nuomonę ne dėl kiekvienos sutarties tarp teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų, o dėl SAM tvirtinamos tvarkos, kuria vadovaujantis ir turi būti sudaromos minėtos sutartys. Nei Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje, nei kituose teisės aktuose VLK ir PSD tarybos nuomonės pateikimas ir gavimas kiekvienos sutarties sudarymo atveju nėra numatyta kaip būtina imperatyvi sąlyga tokiai sutarčiai sudaryti. Vykdant LVAT 2012 m. gegužės 24 d. nutartį Nr. A552-l753/2012 ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimą, Klaipėdos TLK 2012 m. birželio 1 d. išsiuntė prašymus PSD tarybai ir VLK pateikti motyvuotą nuomonę dėl sutarties su pareiškėju sudarymo stacionarinių psichiatrija II paslaugų teikimui 2009, 2010 metais. 2012 m. birželio 14 d. raštu Nr. 4K-22-5021 VLK pateikė nuomonę dėl Klaipėdos TLK sutarties su pareiškėju sudarymo dėl stacionarinių psichiatrija II asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo 2009 ir, 2010 metais, nurodydama, jog Klaipėdos TLK sudaryti sutartį su pareiškėju 2009 ir 2010 metais dėl PS paslaugų teikimo nebuvo ir nėra tikslinga.

8. Teismas, konstatuodamas, kad atsakovas nėra išsprendęs pareiškėjo prašymų dėl sutarčių papildymo ginčo paslaugomis 2009 ir 2010 metams, netinkamai rėmėsi LVAT 2012 m. gegužės 24 d. nutartimi Nr. A552- 1753/2012, kurioje nurodyta, jog sutarčių 2009 ir 2010 metams papildymas sukeltų tiesiogines teisines pasekmes administracinės sutarties šalims ateityje, nes, esant teigiamiems atsakovo sprendimams, pareiškėjas įgytų teisę paprastesnėmis sąlygomis sudaryti naujas paslaugų teikimo sutartis ateičiai. Atsakovo nuomone, kol neišspręstas ginčas tarp šalių dėl 2009 ir 2010 metų sutarčių, pirmosios instancijos teismas negalėjo numatyti, kokius teisinius padarinius atsakovo sprendimas dėl 2009 ir 2010 metų sutarčių sukurs ateityje, t. y. ginče dėl 2012 metų sutarties papildymo.

9. Sutartys tarp TLK ir ASPĮ sudaromos Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnyje nustatyta tvarka. Atsakovo nuomone, teismas negalėjo įpareigoti viešojo administravimo subjektą papildyti sutartį.

Pareiškėjas VšĮ Klaipėdos universitetinė ligoninė atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (teisminio proceso Nr.3-63-3-00162-2012-9, II t., b. l. 140–142) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nesutikimas su apeliaciniu skundu grindžiamas šiais argumentais:

1.Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, teisės normas taikė teisingai.

2. Teismas, atsižvelgdamas į LVAT 2012 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552 -1753/2012, pagrįstai atmetė atsakovo argumentą dėl reikalavimo pateikti SAM išduotą leidimą. Įsiteisėjusiais LVAT sprendimais yra nustatyta, kad ginčas dėl psichiatrijos paslaugų tarp šalių yra kilęs nuo 2007 m., ginčai persikėlė į teismą nuo 2009 metų. Visose bylose (dėl 2009 m., dėl 2010 m., pakartotinai dėl 2009 m. ir 2010 m., dėl 2011 ir 2012 m. galutiniai sprendimai dar nėra priimti) buvo nustatyta, kad Klaipėdos TLK neteisėtai nepapildė sutarties su pareiškėju, Klaipėdos TLK tinkamai neįvykdė įsiteisėjusių teismų sprendimų, piktnaudžiavo savo teisėmis, todėl vėlesnių metų sutarčių nesudarymas yra ankstesnių neteisėtų veiksmų pasekmė.

3. Teismas pagrįstai nustatė, kad Klaipėdos TLK nevertino prašymo pagal Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 11 punkto reikalavimus, kadangi sprendime nėra nurodyta, kokioms konkrečioms teisės aktų nuostatoms, nurodytoms šio Aprašo 9 punkte, prieštarauja sutarties sudarymas. Sprendime yra tik pakartotos Aprašo 11.1. – 11.3. punktų formuluotės, tačiau nėra nurodyta jokių rodiklių dydžių, duomenų ir jų apskaičiavimo metodikos, taip pat nėra jokių kitų duomenų pagrindžiančių šias nuostatas.

4. Nesutinka su atsakovo argumentais, kad pagal Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalį VLK ir PSD tarybos nuomonės nėra būtina imperatyvi sąlyga tokiai sutarčiai sudaryti. Nėra jokių teisinių pagrindų, kada įstatymo būtų galima nesilaikyti. Apeliaciniame skunde nepagrįstai remiamasi Valstybinės ligonių kasos 2012 m. birželio 14 d. raštu Nr. 4K- 22-5021, kuriame nurodoma, kad sudaryti sutartį su Klaipėdos universitetine ligonine 2009, 2010 metams dėl SPII paslaugų teikimo nėra ir nebuvo tikslinga. Toks teiginys negali būti vertinamas kaip pagrįstas skundo argumentas, kadangi dėl 2009 ir 2010 metų yra įsiteisėję LVAT sprendimai, kuriais atsakovo veiksmai pripažinti neteisėtais.

5. Teismas pagrįstai nusprendė, kad Sprendimas Nr.A1-1499 neatitinka Viešojo administravimo įstatyme keliamų reikalavimų ir pagal teismui suteiktą kompetenciją pagrįstai įpareigojo atsakovą papildyti sutartį.

VII. Administracinėje byloje (teisminio proceso Nr.3-63-3-00341-2012-9) pareiškėjas VšĮ Klaipėdos universitetinė ligoninė 2012 m. rugpjūčio 9 d. skundu (I t., b. l. 6–11) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Klaipėdos TLK 2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. A1-4141 „Dėl 2009 m. ir 2010 m. sutarčių papildymo stacionarinėmis psichiatrijos paslaugomis“ (toliau – ir Klaipėdos TLK 2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas Nr. A1-4141, Sprendimas Nr. A1-4141), 2) įpareigoti atsakovą per teismo nurodytą terminą sudaryti su pareiškėju 2009 m., 2010 m., einamųjų metų, kuriais įsiteisėjusia teismo nutartimi arba sprendimu pasibaigs teisminis ginčas, sutartis dėl stacionarinių psichiatrijos II ir psichiatrijos dienos stacionaro paslaugų.

Pareiškėjas paaiškino, jog Klaipėdos TLK 2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu Nr. A1-4141 atsisakė papildyti 2009 ir 2010 metų sutartis PS ir PDS paslaugomis. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą, sutartys tarp ASPĮ ir TLK sudaromos vieneriems kalendoriniams metams. Sudarius sutartį dėl tam tikrų paslaugų vieneriems, paslaugos sekančiais metais lieka sutartyje. Dėl nagrinėjamai bylai reikšmingų faktinių aplinkybių pažymėjo, kad ginčai teisme tarp šalių dėl tų pačių paslaugų įtraukimo į sutartis vyksta nuo 2009 metų. KUL kiekvienais metais (2009, 2010, 2011, 2012) priversta skųsti teismui neteisėtus Klaipėdos TLK sprendimus. LVAT 2010 m. lapkričio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1562/2010 dėl 2009 metų sutarties, 2011 m. gegužės 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A822-2147/2010 dėl 2010 metų sutarties konstatavo Klaipėdos TLK veiksmų neteisėtumą, panaikino Klaipėdos TLK sprendimus, kuriais buvo atsisakyta sudaryti ar papildyti 2009,2010 metų sutartis ginčo paslaugomis ir įpareigojo atsakovą KUL prašymus išnagrinėti iš naujo. Atsakovas naujus sprendimus dėl ginčo paslaugų įtraukimo į 2009 ir 2010 metų sutartis priėmė tik 2011 m. birželio mėnesį (2011 m. birželio 7 d. ir 2011 m. birželio 10 d.) – ginčo paslaugų į sutartis neįtraukė, nurodydamas tuos pačius motyvus, kurie įsiteisėjusiomis LVAT nutartimis buvo pripažinti neteisėtais. Dėl šių Klaipėdos TLK sprendimų pareiškėjui vėl teko kreiptis į teismą. LVAT 2012 m. gegužės 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr.A552-1753/2012 dar kartą konstatavo skundžiamų sprendimų neteisėtumą ir įpareigojo Klaipėdos TLK svarstyti KUL 2009 ir 2010 metų prašymus iš naujo. Teismo sprendimas administracinėje byloje Nr.A552-1753/2012 įsiteisėjo 2012 m. gegužės 24 d., todėl atsakovas apsvarstyti KUL prašymus iš naujo turėjo iki 2012 m. birželio 24 d. Dėl šio sprendimo neįvykdymo per nustatytą terminą buvo išduotas vykdomasis raštas ir pradėta vykdomoji byla. Atsakovas dėl LVAT 2012 m. gegužės 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr.A552-1753/2012 nustatyto įpareigojimo sprendimą dėl 2009 ir 2010 metų sutarčių papildymo priėmė tik 2012 m. rugpjūčio 1 d.

Skundžiamas 2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas Nr. A1-4141 nepagrįstas ir neteisėtas. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas piktnaudžiauja savo teisėmis, nepaiso teisinės valstybės, teismo sprendimo privalomumo principų, atlikdamas formalius veiksmus imituoja teismo sprendimo vykdymą, tačiau neištaiso teismo nurodytų klaidų. Sprendime Nr. A1-4141 atsakovas neteisėtai revizuoja ir kvestionuoja įsiteisėjusius teismų sprendimais nustatytas aplinkybes, trečią kartą pakartojo tuos pačius motyvus, kuriuos teismai bylose tarp tų pačių šalių ir tuo pačiu klausimu jau buvo pripažinę neteisėtais.

Pareiškėjas remiasi įsiteisėjusia LVAT nutartimi Nr.A552-1753/2012 pabrėždamas, kad šioje nutartyje nustatyta, jog sutarčių papildymo ar sudarymo administracinės procedūros tęsiasi nuo 2009 metų ir nėra pasibaigusios, o ginčijai atsakovo sprendimai yra šių procedūrų dalis. Tai pat konstatuota, kad tiek Sveikatos draudimo įstatymo pakeitimai, tiek juos įgyvendinantys teisės aktai, kurie įsigaliojo nuo 2011 m. sausio 1 d., t.y. vystant administracinei sutarčių sudarymo procedūrai, todėl subjektams, pateikusiems prašymus sudaryti sutartis 2009,2010,2011 metams, turėjo būti taikomi prašymų padavimo metu galioję teisės aktai. Šioje teismo nutartyje dėl ginčo paslaugų įtraukimo į 2009 metų sutartį aiškiai nurodyta, kad turi būti taikomas teisinis reguliavimas, galiojęs 2009 metais , todėl pareiškėjas pabrėžia, kad atsakovas negali jam kelti reikalavimo pateikti SAM leidimą, dėl sutarties sudarymo 2009 metams, nes prašymo padavimo metu (2008 m. lapkričio 24 d.) tokio reikalavimo nebuvo. Sprendime Nr. A1-4141 atsakovas pateikė motyvus tik dėl stacionarinių psichiatrijos II paslaugų ir nepasisakė dėl PDS paslaugų. Tai rodo, kad dėl šių paslaugų nėra jokių argumentų nesudaryti sutarties.

2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendime Nr. A1-4141 atsakovas nurodė, kad remiasi sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo etapus reglamentuojančiais Vyriausybės nutarimais ir SAM įsakymais, tačiau Klaipėdos TLK argumentai dėl 2009 ir 2010 metų sutarčių teismų jau buvo įvertinti ir atmesti. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo nustatyta, kad Klaipėdos universitetinės ligoninės Afektinių sutrikimų skyrius buvo įsteigtas nedidinant bendro stacionarinių lovų skaičiaus, o perprofiliuojant kitų skyrių lovas. Nė viename iš atsakovo nurodytų teisės aktų nėra draudimo teikti ginčo paslaugas. Atsakovo Sprendimas Nr. A1-4141 pažeidžia Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, pagrindinius administravimo, teisinės valstybės, teismo sprendimų privalomumo, taip pat bendruosius teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, neatitinka teismų įsiteisėjusiais sprendimais nustatytų įpareigojimų.

Atsakovas Klaipėdos TLK prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (teisminio proceso Nr.3-63-3-00341-2012-9, I t., b. l. 38–51) paaiškino, kad Klaipėdos TLK, atsižvelgdama LVAT 2012 m. gegužės 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A552-1753/2012 ir kitose nutartyse pateiktą Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalies aiškinimo praktiką, 2012 m. birželio 1 d. kreipėsi į VLK (raštas Nr. A1-2836) bei PSD tarybą (raštas Nr. A1-2837) dėl nuomonės pateikimo. 2012 m. birželio 14 d. gavo VLK raštą Nr. 4K-212-5021, kuriame VLK pateikė nuomonę, kad Klaipėdos TLK sudaryti sutartį su KUL 2009 ir 2010 metais dėl PS paslaugų teikimo nebuvo ir nėra tikslinga.Vykdydama LVAT 2010 m. gegužės 24 d. nutartį, Klaipėdos TLK 2012 m. birželio 22 d. raštu Nr. A1-3250 informavo pareiškėją apie tai, kad galutinis sprendimas bus pateiktas, kai bus gauta PSD tarybos nuomonė. Atsakovas teigė, kad jo priimtas 2012 m. birželio 22 d. sprendimas Nr.A1-3250 negali būti laikomas netinkamu teismo sprendimo įvykdymu, kadangi Klaipėdos TLK išnagrinėjo pareiškėjo prašymus iš naujo dėl sutarčių papildymo ir tik dėl objektyvių priežasčių, nepažeisdamas teismo nustatyto termino, pateikė pareiškėjui 2012 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. A1-3250. PSD tarybos nuomonė buvo gauta 2012 m. liepos 31 d. ir 2012 m. rugpjūčio 1 d. buvo priimtas sprendimas dėl pareiškėjo prašymų.

Atsakovas teigė, kad subjektams pateikus prašymus sudaryti sutartis 2009, 2010 ar 2011 metams, turėjo būti taikomi prašymų padavimo metu galioję teisės aktai. Todėl Klaipėdos TLK, nagrinėdama pareiškėjo prašymus iš naujo ir priimdama 2012 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. A1-3250 bei 2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. A1-4141, vadovavosi teisės aktais, galiojusiais prašymų padavimo metu. PSDF kompensuojamų paslaugų tiekimas KUL perprofiliuojant lovas psichiatrijos paslaugų teikimui nenumatytas ir neatitinka Vyriausybės ir SAM nustatytoms sveikatos priežiūros sistemos reformos tęstinumo, sveikatos priežiūros infrastruktūros optimizavimo programoms. Nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad Klaipėdos TLK Sprendime Nr. A1-4141 pateikė motyvus tik dėl SPII paslaugų. Atsakovas rėmėsi Sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimą reglamentuojančiais teisės aktais ir argumentais, kuriais rėmėsi atsiliepimuose į pareiškėjo apeliacinius skundus teisminiuose procesuose (teisminių procesu Nr.3-63-3-00160-2011-6 ir Nr.3-63-3-00162-2012-9) dėl ginčo paslaugų įtraukimo į sutartis 2011 ir 2012 metams (. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas yra stacionarinė asmens sveikatos priežiūros įstaiga, todėl psichikos dienos stacionaro steigimas šioje įstaigoje prieštarauja Programos nuostatoms.

VIII. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 26 d. sprendimu (teisminio proceso Nr.3-63-3-00341-2012-9, II t., b. l. 33–44) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: panaikino Klaipėdos TLK 2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. A1-4141 ir įpareigojo atsakovą per mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymus dėl 2009 metų ir 2010 metų sutarčių papildymo psichiatrijos II ir psichiatrijos dienos stacionaro paslaugomis.

Teismas nustatė, jog Klaipėdos universitetinė ligoninė siekia, kad Klaipėdos TLK papildytų su ja sutartį dėl PS ir PDS paslaugų 2009 ir 2010 metams.

Iš proceso šalių paaiškinimų ir teismų informacinės duomenų sistemos LITEKO duomenų teismas nustatė, kad šalys dėl minėtų paslaugų ginčijasi nuo 2007 metų. Atsakovas atsisakė papildyti sutartis ginčo paslaugomis 2009, 2010, 2011 metams. Įsiteisėjusia LVAT 2010 m. lapkričio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1562/2010 ir LVAT 2011 m. gegužės 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr.A822-2147/2011 panaikinus Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 2 d. ir 2010 m. spalio 8 d. sprendimus, Klaipėdos TLK buvo įpareigota iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymus dėl sutarčių papildymo 2009 ir 2010 metams. Atsakovas, išnagrinėjęs iš naujo pareiškėjo prašymus, jų netenkino, priimdamas 2011 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. A1-3056 ir 2011 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. A1-3164. Šiuos sprendimus Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimu panaikino ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti KUL prašymus dėl 2009 ir 2010 metų sutarčių papildymo stacionarinėmis psichiatrijos paslaugomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-1753/2012 šį sprendimą paliko nepakeistą (prijungta administracinė byla Nr. I-468-243/2011, t. 2, b.l. 1-8, 81-89).

Panaikinus individualų administracinį aktą, pagal ABTĮ 92 straipsnį yra atkuriama buvusi iki ginčijamo akto teisinė padėtis, t.y. viešojo administravimo institucija laikoma neišsprendusi pareiškėjo prašymų. Teismas atižvelgė į LVAT 2012 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1753/2012, kurioje konstatuota, kad sutarčių 2009 ir 2010 metams papildymas sukeltų tiesiogines teisines pasekmes administracinės sutarties šalims ateityje, nes esant teigiamiems atsakovės sprendimams, pareiškėja įgytų teisę paprastesnėmis sąlygomis sudaryti naujas paslaugų teikimo sutartis ateičiai.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Sveikatos draudimo įstatymas, CK, Viešojo administravimo įstatymas, Sutarčių sudarymo tvarkos aprašas ir kiti teisės aktai.

Pagal Sveikatos draudimo įstatymo 4, 33 ir 34 straipsnių nuostatas teritorinė ligonių kasa yra privalomąjį sveikatos draudimą vykdanti institucija. Teritorinė ligonių kasa įgyvendina Sveikatos draudimo įstatymo ir kitų privalomojo sveikatos draudimo sistemą nustatančių teisės aktų nuostatas, administruoja ir paskirsto specialaus valstybinio finansinio fondo – PSDF lėšas. Teritorinė ligonių kasa yra viešojo administravimo subjektas, atliekantis viešąjį administravimą sveikatos draudimo srityje. Minėto įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta, kad iš PSDF biudžeto apmokamos pirminės, antrinės ir tretinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos. Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad apdraustųjų asmens sveikatos priežiūros išlaidos apmokamos vadovaujantis teritorinės ligonių kasos ir sveikatos priežiūros įstaigos sutartimis. Pagal šio įstatymo 33 straipsnio 1 punktą teritorinės ligonių kasos sudaro sutartis su sveikatos priežiūros įstaigomis ir vaistinėmis, šiose sutartyse nustatytu laiku ir tvarka apmoka joms už draudžiamiesiems suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas ir išduotus vaistus bei medicinos pagalbos priemones. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs praktiką panašaus pobūdžio bylose, kad tokios sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo sutartys yra administracinės, o teritorinė ligonių kasa, įgyvendindama jai suteiktus įgaliojimus sudaryti sutartis su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis dėl apdraustųjų asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo, vykdo viešojo administravimo veiklą, kas lemia, jog atitinkamos teritorinės ligonių kasos veiksmai, atliekant šią viešojo administravimo veiklą, pirmiausia yra vertinami pagal viešąjį administravimą reglamentuojančias nuostatas, įtvirtintas Viešojo administravimo įstatyme (žr. LVAT nutartys Nr. A261-339/2008, Nr.A502-1037/2010, Nr. A502-1562/2010, LVAT sprendimas Nr. A822-2147/2011).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo iš teisinių santykių, atsiradusių Klaipėdos TLK vykdant viešojo administravimo veiklą. Tai, jog dėl PSDF biudžeto lėšų skyrimo su sveikatos priežiūros įstaigomis yra sudaroma sutartis, nekeičia aptariamų teisinių santykių pobūdžio. Sutartis šiuo atveju turi ypatingą reikšmę – ji yra priemonė pagal Sveikatos draudimo įstatymo nustatytą paskirtį paskirstyti PSDF biudžeto lėšas, ir sprendimas dėl jos sudarymo yra priimamas pagal viešosios teisės normų, reglamentuojančių minėto tikslinio valstybinio finansinio fondo lėšų administravimą, nustatytas sąlygas ir taisykles. Teritorinė ligonių kasa, priimdama sprendimą sudaryti ar nesudaryti sutartį su sveikatos priežiūros įstaiga, įgyvendina jai suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus ir santykiai dėl tokio pobūdžio sprendimų priėmimo yra viešojo administravimo santykiai. Tai lemia, jog sudarant šias sutartis yra taikomi viešojo administravimo principai ir teritorinės ligonių kasos atlikti veiksmai sprendžiant ginčą turėtų būti vertinami pagal Viešojo administravimo bei Sveikatos draudimo įstatymų įtvirtintų teisės normų reikalavimus.

Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnis reglamentuoja sutarčių tarp teritorinių ligonių kasų ir sveikatos priežiūros įstaigų bei teritorinių ligonių kasų ir vaistinių sudarymą, tačiau atskirai nereglamentuoja tokių sutarčių papildymo tvarkos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus išnagrinėtose analogiškose bylose (LVAT 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis Nr. A502-1562/2010, 2011 m. gegužės 12 d. sprendimas Nr. A822-2147/2011), jog minėtos įstatymo nuostatos dėl sutarčių sudarymo taikytinos ir šių sutarčių, kurių siekia pareiškėjas, papildymui.

Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalis numato, kad apdraustųjų asmens sveikatos priežiūros išlaidos apmokamos vadovaujantis TLK ir ASPĮ sutartimis, išlaidos už vaistinėse išduotus kompensuojamuosius vaistus ir medicinos pagalbos priemones – vadovaujantis teritorinės ligonių kasos ir vaistinių sutartimis. TLK sudaro sutartis su valstybės, savivaldybių ir kitomis licenciją sveikatos priežiūros ir farmacinei veiklai turinčiomis arba akredituotomis šiai veiklai bei pageidaujančiomis tokias sutartis sudaryti asmens sveikatos priežiūros įstaigomis ir vaistinėmis. Su šia sutartimi turi teisę susipažinti visi apdraustieji. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog sutartys tarp TLK ir ASPĮ, tarp TLK ir vaistinių, vadovaujantis Civiliniu kodeksu, šiuo ir kitais įstatymais, sudaromos Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka, atsižvelgiant į Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomones. Sveikatos apsaugos ministerija, įgyvendindama Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalį, 2009 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. V-1051 patvirtino Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos aprašą, kuris nustato TLK ir ASPĮ sutarčių dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidų apmokėjimo PSDF biudžeto lėšomis sudarymo tvarką.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2008 m. lapkričio 24 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu papildyti 2009 metų sutartį PS ir PDS paslaugomis (prijungta administracinė byla Nr. 343-386/2009, b.l. 22), o dėl 2010 metų sutarties papildymo – 2009 m. lapkričio 23 d. (t. 2, b.l. 3). Atsakovo sprendimai, kuriais buvo atsisakyta papildyti 2009 metų bei 2010 metų sutartis dėl PS ir PDS paslaugų tiekimo, pirmiau paminėtais teismų sprendimais buvo panaikinti, o atsakovas įpareigotas šiuos pareiškėjos prašymus nagrinėti iš naujo. Taigi šių sutarčių papildymo ar sudarymo administracinės procedūros tęsiasi nuo 2009 metų ir nėra pasibaigusios, o skundžiamas sprendimas yra šių procedūrų dalis.

Skundžiamą 2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. A1-4141 atsakovas motyvuoja tuo: 1) 2009 ir 2010 metų sutarčių tarp Klaipėdos TLK su KUL papildymas naujomis PS paslaugomis neatitinka Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 9 punkte nurodytų Vyriausybės, Sveikatos apsaugos ministerijos nustatytų Sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo programų nuostatų; 2) 2009 ir 2010 metais Klaipėdos TLK veiklos zonoje SPII paslaugų suaugusiems vartojimo rodiklis tūkstančiui gyventojų buvo didesnis nei šalies vidurkis; 3) paslaugų teikimo nenutraukė nė viena ASPĮ; 4) Klaipėdos TLK nebuvo skirtos papildomos PSDF biudžeto lėšos paslaugų plėtrai.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad LVAT 2012 m. gegužės 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-1753/2012 (prijungta administracinė byla Nr. I-468-243/2011, t. 2, b.l. 81-89) nurodyta, jog atsakovas, iš naujo nagrinėdamas pareiškėjo prašymus, turėtų nustatyti, ar pareiškėjas pateikė prašymus su Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 6.1-6.4 punktuose numatytais dokumentais; įsitikinti, kad prašomos teikti ir apmokėti paslaugos atitinka šio Aprašo 9 punkte išvardytų programų nuostatas bei Valstybinės ligonių kasos patvirtintas prioritetines kryptis ir bent vieną Aprašo 11.1-11.3 punktuose nurodytų specialiųjų sąlygų; gauti Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje nurodytų institucijų motyvuotas nuomones.

Teisės teorijoje pripažįstamas principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja). Tai teisės norminiams aktams keliamas reikalavimas, kad juose įtvirtintos teisės normos negali būti taikomos juridiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusioms dar iki šio akto įsigaliojimo. Šiuo principu siekiama užtikrinti teisinio reguliavimo bei asmenų teisinio statuso aiškumą, stabilumą, nes subjektai turi žinoti, kokio elgesio iš jų tikimasi, reikalaujama, ir turi būti tikri, kad už teisės aktus atitinkantį elgesį jiems nebus taikomos teisinės poveikio priemonės vėliau pasikeitusio teisinio reguliavimo pagrindu.

Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos aprašas buvo patvirtintas Sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. V-1051 (įsigaliojo nuo 2009 m. gruodžio 29 d.). Akivaizdu, kad pareiškėjo kreipimosi į atsakovą dėl sutarties 2009 metams papildymo metu (2008 m. lapkričio 24 d.) Sutarčių sudarymo tvarkos aprašas nebuvo patvirtintas, todėl atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl sutarties papildymo 2009 metams, turėjo remtis tik Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio normomis.

Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutartys tarp Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų, tarp Teritorinių ligonių kasų ir vaistinių, sudaromos vadovaujantis Civiliniu kodeksu, Sveikatos draudimo įstatymu ir kitais įstatymais, atsižvelgiant į Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomones. Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalies formuluotė „Sutartys tarp teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų <...> sudaromos <...>“ suponuoja, kad šios sutarties šalys yra teritorinė ligonių kasa ir sveikatos priežiūros įstaiga. Būtinos sutarties sudarymo sąlygos yra nustatytos Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje, kurioje yra numatyti reikalavimai sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioms įstaigoms – teritorinės ligonių kasos sudaro sutartis su valstybės, savivaldybių ir kitomis licenciją sveikatos priežiūros ir farmacinei veiklai turinčiomis arba akredituotomis šiai veiklai bei pageidaujančiomis tokias sutartis sudaryti asmens sveikatos priežiūros įstaigomis ir vaistinėmis. Teismas nustatė, kad Klaipėdos universitetinei ligoninei 1999 m. gruodžio 17 d. išduota asmens sveikatos priežiūros licencija Nr.1000 (prijungta administracinė byla Nr. I-343-386/2009, b.l. 12-13), iš kurios matyti, kad jai suteikta teisė verstis asmens sveikatos priežiūros veikla ir teikti paslaugas. Nuo 2007 m. liepos 31 d. Licencijoje taip pat numatyta, kad KUL suteikta teisė teikti psichiatrijos antrinio lygio stacionarines paslaugas. Taigi pareiškėjas turi licenciją stacionarinėms psichiatrijos paslaugoms teikti ir nuo 2007 metų siekia teikti šias paslaugas. Pareiškėjas 2008 m. lapkričio 24 d. pakartotinai kreipėsi į Klaipėdos TLK, taip išreikšdamas savo pageidavimą papildyti sutartį šioms paslaugoms 2009 metais. Teismas konstatavo, kad Pareiškėjas atitiko Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytus būtinus reikalavimus.

LVAT savo nutartyse ne kartą nurodė, kad dėl galimybės sudaryti sutartis turi būti gautos Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje nurodytų institucijų (VLK ir PSD tarybos) motyvuotas nuomonės, kad TLK pareiga pasirūpinti tokių nuomonių gavimu. Atsakovas skundžiamame sprendime nurodo, kad teisės aktai nenustato TLK pareigos kreiptis į PSD tarybą, o jai teikti nuomonę dėl konkrečios sutarties tarp TLK ir APSĮ sudarymo (ar papildymo).

Pagal ABTĮ 13 straipsnio nuostatas vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. gegužės 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-339/2008 ir kitose nutartyse konstatavo, kad pagal Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalį sutartys tarp teritorinių ligonių kasų ir sveikatos priežiūros įstaigų sudaromos, atsižvelgiant į VLK ir PSD tarybos nuomones, priešingu atveju, negavus šių nuomonių pažeidžiamos pagrindinės viešojo administravimo procedūros. LVAT 2012 m. gegužės 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr.A552-1753/2012 konstatavo, kad atsakovas nėra tinkamai įvykdęs Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Remdamasis minėtomis nutartimis, pirmosios instancijos teismas pripažino nepagrįstu atsakovo argumentą, jog PSD tarybos teikia nuomonę ne dėl kiekvienos sutarties tarp TLK ir ASPĮ, o dėl SAM tvirtinamos tvarkos, kuria vadovaujantis ir turi būti sudaromos minėtos sutartys.

Teismas nustatė, kad atsakovas, vykdydamas LVAT 2012 m. gegužės 24 d. nutartį, 2012 m. birželio 1 d. kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją dėl Valstybinės ligonių kasos bei PSD tarybos nuomonių pateikimo (t. 1, b.l. 52-55, 56-59). Gavo PSD tarybos posėdžio protokolą bei Valstybinės ligonių kasos 2012 m. birželio 14 d. raštą Nr. 4K-212-5021. Iš pateikto PSD tarybos 2012 m. liepos 4 d. posėdžio protokolo Nr. DT-6 (t. 1, b.l. 63-68, 69) teismas nustatė, kad buvo svarstytas (darbotvarkės 4 punktas) Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalies pakeitimo įstatymo projektas, atsižvelgiant į LVAT nutartis, ir nutarta pritarti siūlymui, jog PSD taryba negali vertinti TLK sutarčių su ASPĮ sudarymo (ar papildymo) dėl atitinkamų paslaugų teikimo 2009, 2010 metais, kadangi Civilinis kodeksas, įstatymai ir kiti teisės aktai neleidžia sukurti sutartinių santykių atgaline data. Teismas atsižvelgė į LVAT 2012 m. gegužės 24 d. nutartį, kurioje nurodyta, kad nors 2009 ir 2010 metais pareiškėjas iš PSDF biudžeto apmokamų psichiatrijos dienos stacionaro sveikatos priežiūros paslaugų neteikė ir galimai sutarčių terminai yra pasibaigę, tačiau esant teigiamiems atsakovo sprendimams, pareiškėjas įgytų teisę sudaryti paprastesnėmis sąlygomis naujas paslaugų teikimo sutartis ateičiai, tai yra sutarčių 2009 ir 2010 metams papildymas sukeltų tiesiogines teisines pasekmes administracinės sutarties šalims ateityje, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog PSD taryba konkrečios nuomonės dėl pritarimo ar nepritarimo sudaryti atitinkamų paslaugų teikimo 2009, 2010 metais sutartis neišreiškė.

Valstybinė ligonių kasa 2012 m. birželio 14 d. rašte Nr. 4K-212-5021 (t. 1, b.l. 22-23) nurodė, kad jos nuomone, Klaipėdos TLK sudaryti sutartį su Klaipėdos universitetine ligonine 2009 ir 2010 metams dėl SPII paslaugų teikimo nebuvo ir nėra tikslinga. Tokia išvada grindžiama šių paslaugų poreikio nebuvimu. VLK tokią išvadą pateikė vadovaudamasi 2006 m. Strategija (Vyriausybės 2006 m. birželio 26 d. nutarimas Nr. 647), SAM 2007 m. Planu (SAM 2007 m. balandžio 27 d. įsakymas Nr. V-300). 2007 m. Plane numatytos ir SAM įsakymu suderintos priemonės, apimančios ir psichiatrijos paslaugų restruktūrizavimą, o Klaipėdos TLK pavesta sudaryti sutartis su sveikatos priežiūros įstaigomis atsižvelgiant į planuose nustatytų rodiklių įgyvendinimą. Pažymėjo, jog Pasaulinio banko ekspertų 2009 metų birželio mėnesį atlikta valstybės išlaidų Lietuvos socialiniuose sektoriuose studija parodė, kad ligoninių ir lovų santykiniam gyventojų skaičiui Lietuvoje teko daugiau nei Baltijos valstybėse. Taip pat rėmėsi SAM 2007-2013 m. Programa, kurios 7.2 punkte numatyta optimizuoti stacionarinių sveikatos priežiūros įstaigų tinklą ir restruktūrizuoti teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų struktūrą. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad LVAT 2010 m. lapkričio 25 d. nutartyje Nr. A502-1562/2010 bei 2011 m. gegužės 12 d. sprendime Nr. A822-2147/2011 aiškiai nurodė, kad toks poreikio buvimo ar nebuvimo pagrindimas neatitinka Sveikatos draudimo įstatymo nuostatų, o Sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų restruktūrizavimo trečiojo etapo programa patvirtinta Vyriausybės tik 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimu Nr. 1654, todėl pareiškėjui kreipiantis dėl 2009 metų sutarties papildymo šis teisės aktas dar nebuvo priimtas.

Įvertinęs šias aplinkybes, teismas nustatė, kad PSD taryba savo nuomonės dėl konkrečios sutarties neišreiškė, o VLK pateikė tik išvadą dėl netikslingumo papildyti sutartis, todėl šios nuomones negalėjo būti pagrindu priimat skundžiamą sprendimą.

Teismas pažymėjo, kad analizuojant skundžiamą 2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. A1-4141, būtina atkreipti dėmesį į visas reikšmingas aplinkybes, todėl būtina įvertinti ir kitus byloje pateiktus įrodymus, tai yra Sveikatos apsaugos ministerijos, Klaipėdos apskrities viršininko bei Klaipėdos mero raštiškai išreikštas pozicijas dėl psichiatrijos antrinio lygio stacionarines paslaugų teikimo Klaipėdos universitetinėje ligoninėje.

Pagal SASP paslaugų kainų sąrašo (SAM 2008 m. gegužės 16 d. įsakymas Nr. V-466) 2 pastabą, jei stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikianti įstaiga ketina teikti paslaugas, kurių anksčiau neteikė, ir pageidauja sudaryti sutartį su teritorine ligonių kasa, šį klausimą teritorinė ligonių kasa svarsto tik gavusi institucijos, atsakingos už atitinkamo sveikatos priežiūros lygio organizavimą – apskrities viršininko arba Sveikatos apsaugos ministerijos išvadą, patvirtinančią konkrečių paslaugų, kurias ketina teikti besikreipiančioji įstaiga, poreikį, investicijų pagrįstumą, veiklos efektyvumą ir kokybę.

Iš prijungtos administracinės bylos Nr. I-343-386/2009 medžiagos teismas nustatė, kad KUL 2007 m. liepos 31 d. įgijo licenciją teikti psichiatrijos antrinio lygio stacionarines paslaugas, o 2007 m. liepos 16 d. gavo Klaipėdos apskrities administracijos viršininko pritarimą šių paslaugų teikimui ( b.l. 15). Pareiškėjas 2007 m. rugpjūčio 7 d., 2007 m. gruodžio 28 d., 2008 m. kovo 3 d. teikė prašymus Klaipėdos TLK dėl sutarties papildymo minėtomis paslaugomis, tačiau atsakovas atsisakydavo papildyti sutartį (b.l. 11, 16, 17, 19, 20).

Iš Klaipėdos miesto savivaldybės mero 2008 m. rugsėjo 22 d. rašto Nr. (4.78)-R2-2319 teismas nustatė, kad įvertinęs psichiatrijos paslaugas teikiančių sveikatos priežiūros įstaigų materialinę bazę ir galimybes, konstatavo, kad šių paslaugų poreikis gyventojams yra didelis, jų teikimas KUL ekonomiškai pagrįstas, Psichiatrijos skyriaus veikla efektyvi, paslaugos kokybiškos, todėl tikslinga stacionarines psichiatrijos paslaugas suaugusiems apmokėti PSDF biudžeto lėšomis, pasirašant sutartį su TLK (t. 1, b.l. 107). Sveikatos apsaugos ministerija 2008 m. vasario 25 d. raštu Nr. 10-(13.7-28)-1075 (t. 1, b.l.105) pritarė, kad KUL teikiamos stacionarinės psichiatrijos paslaugos būtų apmokamos iš PSDF biudžeto lėšų.

Sveikatos apsaugos ministerija 2008 m. balandžio 14 d. rašte Nr. 10-(13.14-28)-2136 (t. 1, b.l. 106) nurodė, kad psichiatrijos paslaugų teikimas KUL pagerins psichiatrijos paslaugų prieinamumą Klaipėdos apskrityje. Klaipėdos apskrities viršininkas 2009 m. sausio 20 d. raštu Nr. (2-225-(2.17) taip pat pritarė stacionarinių psichiatrijos paslaugų, teikiamų KUL, apmokėjimui iš PSDF biudžeto, sudarant sutartis su TLK (t. 1, b.l. 108). Klaipėdos apskrities viršininkas 2009 m. kovo 31 d. rašte Nr. 2-971-(2.17) nurodė, kad įvertinus psichiatrijos paslaugas teikiančių sveikatos priežiūros įstaigų materialinę bazę ir galimybes, konstatuojama, kad šių paslaugų poreikis gyventojams yra didelis, jų teikimas KUL ekonomiškai pagrįstas, psichiatrijos (afektinių susirgimų) skyriaus veikla efektyvi, paslaugos kokybiškos, todėl tikslinga stacionarines psichiatrijos paslaugas suaugusiems apmokėti PSDF biudžeto lėšomis (t. 1, b.l. 109).

Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad yra išpildyti visi minėto Sveikatos apsaugos ministro įsakymo 2 pastaboje keliami reikalavimai.

Skundžiamame sprendime atsakovas nurodo, kad minėti Sveikatos apsaugos ministerijos raštai bei Klaipėdos apskrities viršininko 2009 m. sausio 20 d. raštai prieštarauja SAM 2007 m. Plano nuostatoms; Klaipėdos apskrities viršininko pavaduotojas, pasirašęs 2009 m. sausio 20 d. raštą, buvo galimai neobjektyvus, nes tuo pat metu jis buvo KUL stebėtojų tarybos narys, o Klaipėdos miesto savivaldybės meras, pateikęs 2008 m. rugsėjo 22 d. raštą Nr. (4.78)-R2-2319, priėmė sprendimą pažeisdamas kompetenciją. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Klaipėdos apskrities viršininkas vėlesniu 2009 m. kovo 31 d raštu taip pat pritarė stacionarinių psichiatrijos paslaugų apmokėjimui iš PSDF biudžeto lėšų, o tai, kad pritarimą minėtų paslaugų apmokėjimui pasirašė savivaldybės meras, o ne savivaldybės vykdomosios institucijos vadovas nedaro tokio pritarimo negaliojančiu, nes pagal Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnį, reglamentuojantį mero įgaliojimus, meras yra atsakingas už savivaldybės veiklą, rūpinasi deramu atstovavimu savivaldybės interesams, sprendžiant klausimus su valstybinės valdžios ir valstybinio administravimo subjektais. Teisėjų kolegija nusprendė, kad Sveikatos apsaugos ministerija pritarė ginčo paslaugų apmokėjimui iš PSDF biudžeto lėšų susipažinusi su Klaipėdos apskrities sveikatos priežiūros įstaigų antrojo restruktūrizavimo etapo planais, patvirtintais SAM 2007 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. V-300, nes priešinga išvada reikštų, kad ši institucija nežino jos veiklos sritį reglamentuojančių teisės aktų.

Skundžiamas 2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas Nr. A1-4141 inter alia argumentuojamas tuo, kad sutarčių papildymas neatitinka Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 9 punkte nurodytų Vyriausybės ir Sveikatos apsaugos ministerijos nustatytų Sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo programų nuostatų, nes Klaipėdos TLK veiklos zonoje PS paslaugų suaugusiems vartojimo rodiklis tūkstančiui gyventojų 2009-2010 metais buvo didesnis nei šalies vidurkis ir šių paslaugų plėtojimas įvardintų programų nuostatose nėra numatytas.

Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 11 punktas numato, kad sutartis dėl kompensuojamųjų paslaugų, kurių teikimo išlaidos einamaisiais metais nebuvo apmokamos iš PSDF biudžeto lėšų, sudaroma, jeigu šios paslaugos atitinka šio Aprašo 9 punkte išvardytų programų nuostatas bei VLK patvirtintas prioritetines kryptis ir bent vieną iš Aprašo 11.1 – 11.3 punktuose nurodomų specialiųjų sąlygų:ASPĮ siūlo tokias kompensuojamąsias paslaugas, kurių TLK veiklos zonos aptarnaujantiems gyventojams trūksta (vartojimo rodiklis mažesnis nei šalies vidurkis) ir kurias siūloma plėtoti, vadovaujantis Aprašo 9 punkte nurodytais dokumentais; ASPĮ siūlo kompensuojamąsias paslaugas, kurių teikimą nutraukė kita ASPĮ; paslaugoms teikti ir (ar) jų plėtrai skiriamos papildomos PSDF biudžeto lėšos.

Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo nuostatos, reglamentuojančios sutarčių dėl kompensuojamųjų paslaugų, kurių teikimo išlaidos einamaisiais metais nebuvo apmokamos iš PSDF biudžeto lėšų, taikytinos ir tokių sutarčių papildymui. Todėl pagal minėtą teisinį reglamentavimą, sutartis einamaisiais metais gali būti papildyta kompensuojamomis paslaugomis, kurių teikimo išlaidos einamaisiais metais nebuvo apmokėtos iš PSDF biudžeto lėšų, jei, pirma, paslaugos atitinka Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 9 punkte išvardytų programų nuostatas, antra, jei jos atitinka VLK patvirtintas prioritetines kryptis, trečia, jei atitinka bent vieną iš šio Aprašo 11.1-11.3 punktuose nurodomų specialiųjų sąlygų.

Skundžiamame sprendime išdėstytas faktines aplinkybės iš esmės vertinamos pagal kriterijus, kurie pripažinti nepagrįstais minėtuose LVAT procesiniuose sprendimuose. Pagal Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 11.1 punktą paslaugos vartojimo vidurkis TLK veiklos zonoje turi būti lyginamas su šalies vartojimo vidurkiu. Skundžiamame sprendime nurodyta, kad VLK administruojamos informacinės sistemos SVEIDRA duomenimis, 2009 ir 2010 metais Klaipėdos TLK veiklos zonoje PS paslaugų vartojimo rodiklis tūkstančiui gyventojų buvo didesnis nei šalies vidurkis, tačiau tokie duomenys byloje nepateikti, nors atsakovas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi buvo įpareigotas pateikti visus faktinius duomenis bei įrodymus, susijusius su skundžiamo sprendimo priėmimu (t. 1, b.l. 3-4).

Iš pareiškėjo 2008 m. lapkričio 24 d. bei 2009 m. lapkričio 23 d. prašymų teismas nustatė, kad KUL prašė papildyti sutartį 2009 ir 2010 metams PS ir PSD paslaugomis. Skundžiamame sprendime yra pasisakyta tik dėl PS paslaugų teikimo ir nepasisakyta dėl sutarties papildymo (atsisakymo papildyti) PSD paslaugomis.

LVAT praktikoje pabrėžiama, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktas) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. LVAT savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog viešojo administravimo subjekto priimtame individualiame teisės akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (LVAT 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimas Nr. A756-450/2010, 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartis Nr. A444-2366/2012). LVAT 2012 m. liepos 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-2294/2012 nurodė, kad esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti.

Išanalizavęs skundžiamo sprendimo turinį, teismas nustatė, kad neturi teisinio pagrindo bei motyvacijos pareiškėjo prašymas dėl sutarties papildymo PDS paslaugomis 2009 ir 2010 metams, sprendimas priimtas negavus konkrečios PSD tarybos ir VLK nuomonės, nepagrįsti kriterijai dėl institucijų, atsakingų už atitinkamo sveikatos priežiūros lygio organizavimą, pritarimo, sprendimas iš esmės grindžiamas argumentais, kurie pripažinti nepagrįstas LVAT procesiniuose sprendimuose dėl to paties dalyko, todėl neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų.

Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutartys dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidų apmokėjimo PSDF biudžeto lėšomis sudaromos nustačius teisės aktuose reglamentuojamas sąlygas ir kriterijus tam tikram sprendimui priimti ir laikantis teisės aktuose nustatytų procedūrų. Teismas negali viešojo administravimo instituciją įpareigoti priimti konkretų sprendimą, todėl nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu skundžiamas sprendimas naikintinas ir atsakovas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą papildyti 2009 metų ir 2010 metų sutartis PS ir PDS paslaugomis.

IX. Atsakovas Klaipėdos TLK pateikė apeliacinį skundą (teisminio proceso Nr.3-63-3-00341-2012-9, II t., b. l. 48–54), kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas grindžiamas aplinkybėmis ir argumentais, kurie buvo nurodyti atsiliepime į pareiškėjo skundą. Be to, atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, remiasi šiais argumentais:

1.Teismas bylos aplinkybių neištyrė visapusiškai, nevertino Klaipėdos TLK įrodymų dėl Sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo programos reikalavimų, nepagrįstai vadovavosi LVAT 2012 m. gegužės 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-1753/2012, pažeidė procesines teisės normas (ABTĮ 4, 57, 81, 86, 87, 88, 89 straipsniai).

2. Iš Sprendimo Nr.A1-4141 turinio matyti, jog priimtas bendras sprendimas dėl KUL 2009 ir 2010 metų sutarčių nepapildymo prašomomis SPII ir PDS paslaugomis.

Nors psichiatrijos dienos stacionaro paslaugos yra II lygio stacionarinės psichiatrijos paslaugos, jų steigimas numatytas prie psichikos sveikatos centrų (prie nestacionarinių pirminio lygio asmens sveikatos priežiūros įstaigų), kaip tai nustatyta Psichikos sveikatos priežiūros paslaugų infrastruktūros optimizavimo krypties aprašo 35.1. punkte. VšĮ Klaipėdos universitetinė ligoninė yra stacionarinė asmens sveikatos priežiūros įstaiga, todėl psichikos dienos stacionaro steigimas šioje įstaigoje prieštarauja Sergamumo ir mirtingumo nuo pagrindinių neinfekcinių ligų mažinimo 2007-2013 m. programos nuostatoms. Patenkinus pareiškėjo prašymus dėl sutarčių papildymo PDS paslaugomis 2009 ir 2010 metams būtų pažeistas šios Programos VIII dalies 26 punktas.

3. Nesutinka su teismo išvada, jog ginčijamas sprendimas priimtas negavus konkrečios PSD tarybos ir VLK nuomonės. Pažymi, kad Klaipėdos TLK, negavusi PSD tarybos motyvuotos nuomonės dėl psichiatrijos paslaugų teikimo, dėl objektyvių priežasčių negalėjo pabaigti administracinės procedūros per teismo nustatytą terminą, todėl pareiškėjui pateikė 2012 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. A1-3250, kuriuo informavo pareiškėją apie tai, kad jo prašymai išnagrinėti iš naujo, išsamiai pateikiant motyvus, VLK nuomonę bei jos vertinimą, informuojant, kad kol negauta PSD tarybos nuomonė, atsakovas negali priimti galutinio sprendimo.

4. Nesutinka, kad ginčijamame sprendime nepagrįsti kriterijai dėl institucijų, atsakingų už atitinkamo sveikatos priežiūros lygio organizavimą, pritarimo. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovo įrodymų dėl Sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo programos reikalavimų. Apelianto nuomone, teismas turėjo kritiškai vertinti pareiškėjo kartu su prašymais pateiktas institucijų nuomones (Klaipėdos miesto savivaldybės mero 2008 m. rugsėjo 22 d. raštas Nr. (4.78)-R2-2319, SAM 2008 m. vasario 25 d. raštas Nr. 10-(13.7-28)-1075, 2008 m. balandžio 14 d. raštas Nr. 10-(13.14-28)-2136, Klaipėdos apskrities viršininko 2009 m. sausio 20 d. raštas Nr. 2-225-(2.17), 2009 m. kovo 31 d. raštas Nr. 2-971-(2.17)) dėl prašomų paslaugų įtraukimo į sutartis, kurios buvo gautos prašančios šalies iniciatyva.

5. Pirmosios instancijos teismas neištyrė visų byloje esančių įrodymų. Teismas neatsižvelgė į Klaipėdos TLK pateiktą SAM 2008 m. balandžio 23 d. raštą Nr. 10-2355, kuris gautas atsakant į Klaipėdos TLK 2008 m. kovo 19 d. raštą Nr. A1-911, iš kurio matyti, jog Klaipėdos TLK, nagrinėdama pareiškėjo 2008 m. kovo 3 d. prašymą Nr. 9-1020, vertindama tai, kad yra įgyvendinami Vyriausybės 2006 m. Strategija, SAM 2007 m. Planas, kurio 2.2.1. punktu Klaipėdos TLK direktoriui pavesta sudaryti sutartis su sveikatos priežiūros įstaigomis, atsižvelgiant į Plane nustatytų rodiklių įgyvendinamumą, kreipėsi į SAM su prašymu inicijuoti SAM 2007 m. Plano koregavimą. Iš SAM 2008 m. balandžio 23 d. rašto Nr. 10-2355 matyti, kad 2008 m. balandžio 15 d. įvyko Klaipėdos krašto plėtros tarybos posėdis, kuriame buvo svarstomi SAM 2007 m. Plano koregavimo klausimai, tačiau klausimas dėl psichiatrijos skyriaus KUL nebuvo svarstytas, nes nei Ligoninė, nei Klaipėdos miesto savivaldybė (KUL steigėja), nepateikė jokios paraiškos bei svarstymui reikalingos informacijos.

7. Sprendimas Nr. A1-4141 priimtas išnagrinėjus iš naujo pareiškėjo 2008 m. lapkričio 24 d. prašymą Nr. 9-5207 bei 2009 m. lapkričio 23 d. prašymą Nr. 9-6011, kuriais buvo prašoma papildyti sutartis PS ir PDS paslaugomis 2009 bei 2010 metais. Sprendime Nr. A1-4141 Sutarčių sudarymo tvarkos aprašas, paminėtas tiek, kiek jį savo nuomonėje aiškina VLK. Klaipėdos TLK, nagrinėdama pareiškėjo prašymus iš naujo ir priimdamas 2012 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. A1-3250 bei 2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. A1- 4141, vadovavosi teisės aktais, galiojusiais prašymų padavimo metu (remiantis LVAT administracine byla Nr. A552- 1753/2012).

6. Apelianto nuomone, skundžiamas sprendimas atitinka esminius individualaus administracinio akto turiniui numatytus reikalavimus (VAĮ 8 str.).

Pareiškėjas VšĮ Klaipėdos universitetinė ligoninė atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (teisminio proceso Nr.3-63-3-00341-2012-9, II t., b. l. 62–66) prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti. Nesutikimas su apeliaciniu skundu grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Būtina atsižvelgti į nustatytas faktines aplinkybes, turinčias šio ginčo šalims res judicata galią, ir suformuotą teisės taikymo ir aiškinimo praktiką LVAT administracinėse bylose (LVAT 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis Nr. A502-1562/2010, 2011 m. gegužės 12 d. sprendimas Nr. A822-2147/2011, 2012 m. gegužės 24 d. nutartis Nr. A552-1753/2012, 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimas Nr. 1822-29/2012). Pažymi, kad teismas panaikino skundžiamus atsakovo sprendimus ir įpareigojo pareiškėjo prašymus nagrinėti iš naujo. Atsakovas, siekdamas išvengti atsakomybės, pateikė raštus (2011 m. birželio 7 d. Nr. A1-3056 ir 2011 m. birželio 10 d. Nr. A1-3164), kuriais imitavo įsiteisėjusių sprendimų vykdymą.

2. Atsakovo nurodytos SAM 2007 m. Plano nuostatos nepagrindžia skundžiamo sprendimo teisėtumo, nes yra abstrakčios programinės nuostatos, nereglamentuojančios konkrečios įstaigos konkrečių paslaugų įtraukimo į sutartį sąlygų. Šio Plano 6 priedo 6 punkte esančios priemonės yra numatytos 2007 ir 2008 metams, o šioje byloje sprendžiamas 2009, 2010 metų sutarties papildymo klausimas. 9.4. punktas, nenurodo, kad turi būti mažinamas konkrečiai psichiatrijos stacionarinių paslaugų skaičius KUL. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyta, kad psichiatrijos skyrius 2007 m. buvo įsteigtas nedidinant bendro lovų skaičiaus, perprofiliuojant kitus skyrius, todėl nėra pagrindo teigti, kad įtraukus paslaugas į sutartį stacionarinių paslaugų skaičius padidės. Stacionarinių paslaugų sumažėjimas, kaip numatyta 9.4. punkte, galimas ir dėl kitų stacionarinių paslaugų sumažėjimo. Nurodytas punktas taip pat nepagrindžia, kad padidės stacionarinių psichiatrijos paslaugų skaičius, kadangi pacientai, kuriems reikia stacionarinės psichiatrinės pagalbos turės būti gydomi, nesvarbu kurioje įstaigoje. Be to, 9.4. punkte kalbama apie bendrojo pobūdžio ir specializuotas ligonines, o KUL yra daugiaprofilinė įstaiga, taigi 9.4 punktas jai neturėtų būti taikomas. SAM 2007 m. spalio 9 d. įsakymu Nr. V-779 patvirtinta Sergamumo ir mirtingumo nuo pagrindinių neinfekcinių ligų mažinimo 2007 – 2013 programa taip pat yra bendras programinis dokumentas, kuriame nėra jokių konkrečių nuostatų dėl KUL. Todėl pareiškėjas nesutinka su apeliacinio skundo motyvais, kad skundžiamo sprendimo turinyje yra faktinis ir teisinis sprendimo pagrindimas. Nesutinka, kad SAM 2007-2013 m. Programos VIII dalies 26 punktas yra tinkamas bei teisėtas teisinis ir faktinis pagrindas. Atkreipia dėmesį, kad šį teisės aktą atsakovas jau buvo nurodęs kaip teisinį pagrindą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui atsiliepime administracinėje byloje Nr. I-343- 368/2009 (dėl 2009 m. sutarties nesudarymo) bei administracinėje byloje Nr. I-567-162/2010 (dėl 2010 m. sutarties nesudarymo). Teismai bylose dėl 2009 ir 2010 metų šiuos argumentus jau yra atmetę. Teismas tinkamai įvertino VLK ir PSD tarybos pateiktus dokumentus. Pritaria teismo pozicijai, kad šie dokumentai negali būti tinkamu pagrindu atsisakyti sudaryti sutartis.

3. Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad Klaipėdos apskrities viršininko 2009 m. sausio 20 d. raštas Nr. 2-225-(2.17), 2009 m. kovo 31 d. raštas Nr. 2-971- (2,17), SAM 2008 m. vasario 25 d. raštas Nr. 10-(13.7-28)-1075, 2008 m. balandžio 14 d. raštas Nr. 10-(13.14-28)-3126 yra nepagrįsti reikiamais duomenimis, prieštarauja SAM 2007 m. Plano nuostatoms. Tokie atsakovo veiksmai viršija jo kompetencijos ribas, kadangi visi paminėti kompetentingų institucijų raštai yra nenuginčyti teisme.

4. LVAT 2012 m. lapkričio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I822-29/2012 išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad Sveikatos draudimo įstatymo 26 str. 2 d. įtvirtinti įgaliojimai SAM – nustatyti sutarčių tarp teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sudarymo tvarką - riboja atitinkamų subjektų (Sveikatos draudimo įstatymo reikalavimus atitinančių asmens sveikatos priežiūros įstaigų) galimybes sudaryti sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis, todėl pripažino, jog Sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. V-1051 patvirtinto Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 11 punktas nurodyta apimtimi prieštaravo Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktui ir Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 daliai. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad Klaipėdos TLK sprendime nurodyti argumentai, paremti Sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. V-1051 patvirtinto Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 11 punktu, kuris pripažintas, prieštaraujančiu įstatymui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

X. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2013 m. kovo 4 d. įsakymu Nr.TP-7 buvo sujungtos trys apeliacine tvarka nagrinėtinos administracinės bylos, t.y. administracinė byla Nr.A552 -379/2013 (teisminio proceso Nr. Nr.3-63-3-00160-2011-6), administracinė byla Nr.A552-450/2013 (teisminio proceso Nr.3-63-3-00162-2012-9) ir administracinė byla A502-721/2013 (teisminio proceso Nr.3-63-3-00341-2012-8), kuriose dalyvauja tos pačios šalys (pareiškėjas Viešoji įstaiga Klaipėdos universitetinė ligoninė ir atsakovas Klaipėdos teritorinė ligonių kasa), o tarp bylų yra tiesioginis ryšys.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Klaipėdos TLK administracinių aktų, kuriais atsakovas atsisakė sudaryti ar papildyti sutartis, sudarytas tarp Klaipėdos TLK ir Klaipėdos universitetinės ligoninės, II lygio psichiatrijos stacionarinėmis (PS) ir suaugusių psichiatrijos dienos stacionaro paslaugomis (PDS) 2009, 2010, 2010, 2011 metams, pagrįstumo ir teisėtumo.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašė panaikinti Klaipėdos TLK 2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. A1-4141 „Dėl 2009 m. ir 2010 m. sutarčių papildymo stacionarinėmis psichiatrijos paslaugomis“ (teisminio proceso Nr.3-63-3-00341-2012-8), 2011 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. A1-1495 „Dėl stacionarinių psichiatrijos paslaugų įtraukimo į 2011-ųjų metų sutartį“ (teisminio proceso Nr. Nr.3-63-3-00160-2011-6) ir 2012 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. A1-1499 dalį, kuria atsakovas atsisakė papildyti 2012 metų sutartį PS ir PDS paslaugomis (teisminio proceso Nr.3-63-3-00162-2012-9). Pareiškėjas prašė įpareigoti atsakovą sudaryti sutartis dėl PS ir PDS paslaugų 2009, 2010, 2012 metams ir einamiesiems metams, kuriais pasibaigs ginčas teisme, ir papildyti šiomis paslaugomis 2011 metų sutartį.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylas, pareiškėjo skundus tenkino iš dalies: 2012 m. spalio 26 d. sprendimu panaikino Klaipėdos TLK 2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. A1-4141 ir įpareigojo atsakovą per mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymus dėl 2009 ir 2010 m. sutarčių papildymo PS ir PDS paslaugomis; 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimu panaikino Klaipėdos TLK 2011 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. A1-1495 ir įpareigojo atsakovą per mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl 2011 metų sutarties papildymo stacionarinėmis psichiatrijos paslaugomis; 2012 m. birželio 7 d. sprendimu panaikino Klaipėdos TLK 2012 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. A1-1499 dalį, kuria atsakovas atsisakė papildyti 2012 metų sutartį PS ir PDS paslaugomis ir įpareigojo atsakovą per mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl 2012 metų sutarties papildymo PS ir PDS paslaugomis ir papildyti 2012 m. kovo 1 d. sutartį Nr.S2-2012-137/05-12-2008 PS ir PDS paslaugomis.

Atsakovas apeliacinius skundus grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų ginčams išspręsti reikšmingų aplinkybių, neištyrė bylos aplinkybių visapusiškai ir objektyviai, netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtais sprendimais.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą, be kita ko, atsižvelgdama ir į šiuos įstatymo reikalavimus.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Vadovaudamasi šia procesinės teisės norma, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad dėl pareiškėjo 2008 m. lapkričio 24 d. prašymo Klaipėdos TLK papildyti 2009 metų sutartį PS ir PDS paslaugomis bei 2009 metų lapkričio 23 d. prašymo papildyti 2010 metų sutartį tomis pačiomis paslaugomis jau yra vykę administraciniai ginčai ir kai kurie faktai yra nustatyti įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Iš prijungtų administracinių bylų ir administracinių teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad yra įsiteisėję teismų sprendimai teisminiuose procesuose Nr.3-63-3-00137-2009-7 (LVAT 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A502-1562/2010), Nr. 3-63-00389-2010-8 (LVAT 2011 m. gegužės 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr.A822-2147/2011) ir Nr.3-63-3-00254-2011-0 (LVAT 2012 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A552-1753/2012), kuriuose buvo nagrinėjami ginčai dėl Klaipėdos TLK sprendimų panaikinimo ir atsakovo įpareigojimo papildyti 2009 ir 2010 m. sutartis stacionarinėmis psichiatrijos paslaugomis.

Nustatyta, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo ginčijamą Klaipėdos TLK 2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr.A1-4141 atsakovas priėmė trečią kartą išnagrinėjęs pareiškėjo 2008 m. lapkričio 24 d. prašymą dėl 2009 metų sutarties papildymo stacionarinėmis psichiatrija II paslaugomis, kadangi pirmasis dėl šio prašymo priimtas 2009 m. balandžio 30 d. sprendimas Nr.A-1993 buvo panaikintas LVAT 2010 m. lapkričio 25 d. nutartimi (administracinė byla A502-1562/2010) įpareigojant atsakovą pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo. 2011 m. kovo 28 d. sprendime Nr.A1-1495, kuriuo atsakovas atmetė pareiškėjo prašymą dėl stacionarinių psichiatrijos paslaugų įtraukimo į 2011 metų sutartį, pažymėjo, kad LVAT 2010 m. lapkričio 25 d. nutartimi (administracinė byla A502-1562/2010) buvo įpareigotas išnagrinėti iš naujo KUL prašymą, tačiau 2009 metų sutartis pasibaigusi, todėl vykdant teismo sprendimą išnagrinėtas KUL prašymas dėl SP paslaugų įtraukimo į 2011 metų sutartį. Pažymėtina, kad administracinėje byloje A502-1562/2010 ginčas vyko dėl PS paslaugų įtraukimo į 2009 metų sutartį, o ne į 2011 metų sutartį. Nustatyta, kad atsakovas pareiškėjo 2008 m. lapkričio 24 d. prašymą išnagrinėjo vėliau ir dėl jo priėmė 2011 m. birželio 7 d. sprendimą Nr.A1-3056 (prašymą atmetė). Pareiškėjui pateikus skundą, šis atsakovo sprendimas buvo panaikintas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimu įpareigojant atsakovą per mėnesį nuo šio sprendimo įsiteisėjimo išnagrinėti iš naujo pareiškėjo prašymą dėl 2009 metų sutarties papildymo. LVAT 2012 m. gegužės 24 d. nutartimi (administracinė byla Nr.A552-1753/2012) šis pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo paliktas nepakeistas.

Šioje byloje pareiškėjo ginčijamą Klaipėdos TLK 2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr.A1-4141 atsakovas priėmė ir dėl trečią kartą nagrinėto KUL 2009 metų lapkričio 23 d. prašymo papildyti 2010 metų sutartį PS ir PDS paslaugomis, kadangi šiuo klausimu priimti atsakovo sprendimai buvo panaikinti LVAT 2011 m. gegužės 12 d. sprendimu (administracinė byla Nr.A822-2147/2011) įpareigojant atsakovą pareiškėjo prašymus išnagrinėti iš naujo. Atsakovas 2011 m. birželio 10 d. dėl pareiškėjo 2009 metų lapkričio 23 d. prašymo priėmė naują sprendimą Nr.A1-3164 (prašymą atmetė). Šis atsakovo sprendimas buvo panaikintas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimu įpareigojant atsakovą per mėnesį nuo šio sprendimo įsiteisėjimo išnagrinėti iš naujo pareiškėjo prašymą dėl 2010 metų sutarties papildymo. LVAT 2012 m. gegužės 24 d. nutartimi (administracinė byla Nr.A552-1753/2012) šis pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo paliktas nepakeistas.

Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2012 m. spalio 26 d. sprendimą (teisminio proceso Nr.3-63-3-00341-2012-8), atkreipė dėmesį į tai, kad dėl pareiškėjo 2008 m. lapkričio 23 d. prašymo papildyti 2009 metų sutartį stacionarinėmis psichiatrijos paslaugomis, ginčas tęsiasi nuo 2009 metų (atitinkamai ir dėl 2009 m. lapkričio 23 d. prašymo papildyti 2010 metų sutartį), atsižvelgė į pirmiau minėtas LVAT procesinius sprendimus (administracinės bylos A502-1562/2010, Nr.A552-1753/2012, Nr.A822-2147/2011), tačiau panaikino Klaipėdos TLK 2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. A1-4141 ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymus dėl 2009 ir 2010 metų sutarčių papildymo PS ir PDS paslaugomis. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismo 2012 m. spalio 26 d. sprendimu atsakovas teismo trečią kartą įpareigojamas atlikti tą patį veiksmą – išnagrinėti tuos pačius pareiškėjo prašymus dėl 2009 ir 2010 metų sutarčių papildymo tomis pačiomis paslaugomis.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas). Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

Vykdydamas teisingumą (Konstitucijos 109 straipsnis) teismas privalo išspęsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismas negali palikti teisinį ginčą neišspręstu iki galo ir savo formaliu procesiniu sprendimu sukurti terpę naujam šalių ginčui.

Sveikatos draudimo įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 1 punktu teritorinėms ligonių kasoms inter alia priskirta funkcija sudaryti sutartis su sveikatos priežiūros įstaigomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A261-338/2008 inter alia išaiškino, kad Sveikatos draudimo įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos sutartys turi būti vertinamos kaip administracinės, nes teisiniai santykiai, kurių pagrindu kyla sutartiniai įsipareigojimai, yra administraciniai, o pačios sutartys viešojo administravimo subjektų sudaromos viešosios teisės normų imperatyviojo reguliavimo pagrindais.Teritorinė ligonių kasa, priimdama sprendimą sudaryti ar nesudaryti sutartį su sveikatos priežiūros įstaiga, įgyvendina jai suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus ir santykiai dėl tokio pobūdžio sprendimų priėmimo yra viešojo administravimo santykiai. Tai lemia, jog sudarant šias sutartis yra taikomi viešojo administravimo principai ir Viešojo administravimo įstatymas, be kita ko įpareigojantis viešojo administravimo subjektą administracinį aktą pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.). Atkreiptas dėmesys, jog viešojo administravimo funkcijas įgyvendinanti institucija neturi tokios privatinės autonomijos, kokią turi civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvaujantis privatus asmuo (fizinis ar juridinis), todėl, nors Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje yra nuoroda į Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, būtina vadovautis Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią pirmenybė yra teikiama viešosios teisės normoms. Nors Civilinio kodekso normos gali būti papildomai taikomos ir viešosios teisės reguliuojamiems santykiams (CK 1.1 str. 2 d.), tačiau dėl to šie santykiai netampa privatiniais teisiniais santykiais.

Atsižvelgiant į tai, kad teritorinės ligonių kasos, priimdamos sprendimus dėl atitinkamų asmens sveikatos paslaugų įtraukimo (neįtraukimo) į sutartį su ASPĮ, įgyvendina joms suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus ir santykiai dėl tokio pobūdžio sprendimų priėmimo yra viešojo administravimo santykiai, administracinis teismas kilus ginčui gali įsiterpti į šiuos teisinius santykius ir juo atitinkamai koreguoti. Pabrėžtina ir tai, kad ABTĮ 3 straipsnyje įtvirtinta, jog administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat – ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Atsižvelgdama į faktines bylos aplinkybes, kad visi atsakovo sprendimai dėl kurių nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas, yra priimti pagal pareiškėjo prašymus dėl tų pačių asmens sveikatos priežiūros paslaugų įtraukimo į 2009, 2010, 2011 ir 2012 metų sutartis, taip pat į tai, kad dėl pareiškėjo 2008 m. lapkričio 24 d. ir 2009 metų lapkričio 23 d. prašymų priimti sprendimai teismo du kartus buvo panaikinti nurodant atitinkamus trūkumus ir įpareigojant atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymus iš naujo, teisėjų kolegija pirmiausia patikrino, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo atsakovą dar kartą (jau trečią) nagrinėti iš naujo pareiškėjo prašymus dėl 2009 ir 2010 metų sutarčių papildymo. Nagrinėjamo ginčo atveju pirmiausia turi būti nustatyta, ar atsakovas pagrįstai ir teisėtai atsisakė tenkinti pareiškėjo 2008 m. lapkričio 24 d prašymą dėl pirmųjų ginčo metų, t.y. 2009 metų sutarties papildymo PS ir PDS paslaugomis, nes atsakymas į šį klausimas yra reikšmingas sprendžiant dėl kitų nagrinėjamam ginčui aktualių metų sutarčių papildymo.

Pirmosios instancijos teismas 2012 m. spalio 26 d. sprendimu panaikindamas Klaipėdos TLK 2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr.A1-4141 ir įpareigodamas atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymus dėl 2009 ir 2010 metų sutarčių papildymo PS ir PDS paslaugomis, nurodė, kad sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų (sprendimas priimtas negavus TLK ir PSD tarybos konkrečios nuomonės; nepagrįsti kriterijai dėl institucijų, atsakingų už atitinkamo sveikatos priežiūros lygio organizavimą, pritarimo; sprendime nėra motyvų dėl pareiškėjo prašymo papildyti sutartis PDS paslaugomis; sprendimas iš esmės grindžiamas argumentais, kurie LVAT procesiniuose sprendimuose dėl to paties dalyko buvo pripažinti nepagrįstais).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) ir įvertinusi pirmosios instancijos teismo 2012 m. spalio 26 d. sprendimo argumentus dėl atsakovo įpareigojimo iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymus dėl 2009 ir 2010 metų sutarčių papildymo PS ir PDS paslaugomis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įpareigojo atsakovą iš naujo nagrinėti šiuos pareiškėjo prašymus.

Teismas nustatė, kad atsakovas, vykdydamas LVAT 2012 m. gegužės 24 d. nutartį (administracinė byla Nr.A5221753/2012), kreipėsi į TLK ir PSD tarybą (SDĮ 26 str.2 d.) ir gavo jų nuomones, tačiau nuomonės yra nekonkrečios. Tokiu būdu teismas pripažino, kad Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje numatyta procedūra yra atlikta.

Nustatęs, kad atsakovo 2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas Nr.A1-4141 iš esmės grindžiamas argumentais, kurie LVAT procesiniuose sprendimuose dėl to paties dalyko buvo pripažinti nepagrįstais, pirmosios instancijos teismas tuo pačiu pripažino, kad atsakovas remiasi tais argumentais, kurie įsiteisėjusius teismų sprendimais nustatyti negalėję būti pagrindu atmesti pareiškėjo prašymus papildyti 2009 ir 2010 metų sutartis PS ir PDS paslaugomis. Remiantis res judicata principu, tie faktiniai ir teisiniai aspektai, kurie buvo išnagrinėti kitame teismo sprendime, turi būti pripažįstami, ir šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu nustatytomis aplinkybėmis kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu – tų aplinkybių jam įrodinėti nebereikia. Todėl pareiškėjas nagrinėjamoje byloje pagrįstai remiasi faktiniais ir teisiniais aspektais, kurie nustatyti įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais administracinėse bylose Nr. A502-1562/2010, Nr.A552-1753/2012, Nr.A822-2147/2011, kuriose buvo nagrinėjami ginčai tarp tų pačių šalių dėl 2009 ir 2010 metų sutarčių papildymo tomis pačiomis (PS ir PSD) paslaugomis. Res judicata principo turi būti laikomasi ir nagrinėjant individualų administracinį ginčą. To reikalauja ABTĮ 58 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Taigi, priešingai nė teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes privalėjo atsižvelgti į faktus (ABTĮ 58 str. 2 d.), nustatytus įsiteisėjusiais LVAT procesiniais sprendimais administracinėse bylose Nr. A502-1562/2010, Nr.A552-1753/2012, Nr.A822-2147/2011 tarp tų pačių šalių, nes ginčų esmė yra ta pati – PS ir PDS paslaugų įtraukimas į 2009 ir 2010 m. sutartis. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovo 2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas Nr.A1-4141 iš esmės grindžiamas argumentais, kurie LVAT procesiniuose sprendimuose dėl to paties dalyko buvo pripažinti nepagrįstais, turėjo ginčą išspręsti iš esmės, o ne perduoti pareiškėjo prašymus nagrinėti iš naujo.

Kiti pirmosios instancijos teismo 2012 m. spalio 26 d. sprendimo argumentai taip pat nepagrindžia, jog buvo aplinkybės dėl kurių teismas negalėjo išnagrinėti ginčą iš esmės. Nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad atsakovo 2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendime Nr.A1-4141 nėra motyvų dėl pareiškėjo prašymo papildyti sutartis PDS paslaugomis, nes sprendime yra argumentų ir dėl psichikos dienos stacionaro paslaugų. Iš skundžiamo sprendimo turinio galima suprasti, kad atsakovas, vartodamas stacionarinių psichiatrijos paslaugų sąvoką, nusprendė dėl II lygio stacionarinių psichiatrijos paslaugų, t.y. dėl stacionarinių psichiatrijos II ir psichiatrijos dienos stacionaro paslaugų. Tą pripažįsta ir apeliantas. Teismo 2012 m. spalio 26 d. sprendimo argumentas, kad atsakovas 2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendime Nr.A1-4141 nepagrindė kriterijų dėl institucijų, atsakingų už atitinkamo sveikatos priežiūros lygio organizavimą, pritarimo, taip pat negalėjo būti pagrindas įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymus dėl 2009 ir 2010 metų sutarčių papildymo PS ir PDS paslaugomis, nes pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, nustatė, kad pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus numatyti pritarimai buvo pateikti. Tai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pirmiau aptartų aplinkybių visumą, turėjo tarp šalių kilusį ginčą išspręsti iš esmės. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė kai kurias procesinės teisės normas, todėl pakeičia Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 26 d. sprendimą (teisminio proceso Nr.3-63-3-00341-2012-8) (ABTĮ 140 str.1 d. 3 p.).

Nors pirmosios instancijos teismas 2012 m. spalio 26 d. sprendimu nepagrįstai įpareigojo atsakovą pareiškėjo prašymus dėl 2009 ir 2010 metų sutarčių papildymo PS ir PDS paslaugomis nagrinėti iš naujo, tačiau atsižvelgdamas į nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes, kad yra įsiteisėję teismų sprendimai, kuriais Klaipėdos TLK sprendimai dėl šių pareiškėjo prašymų išsprendimo (atmetimo) buvo pripažinti nepagristais ir panaikinti, pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad administracinės procedūros dėl šių sutarčių papildymo tęsiasi nuo 2009 metų ir nėra pasibaigusios. Faktas, kad 2009 ir 2010 metų papildymo ginčo paslaugomis administracinės procedūros nėra pasibaigę nustatytas įsiteisėjusia LVAT 2012 m.gegužės 24 d. nutartimi (administracinė byla Nr.A552-1753/2012). Šioje nutartyje konstatuota, kad atsakovo sprendimai, kuriais buvo atsisakyta atitinkamai papildyti 2009 metų sutartį ir sudaryti sutartį 2010 metams dėl stacionarių psichiatrijos II lygio paslaugų teikimo, teismų sprendimais buvo panaikinti, o atsakovas įpareigotas šiuos pareiškėjo prašymus išnagrinėti iš naujo. Taigi šių sutarčių papildymo ar sudarymo administracinės procedūros tęsiasi nuo 2009 metų ir nėra pasibaigusios, o ginčijami atsakovo sprendimai yra šių procedūrų dalis. Atsižvelgdamas į tai, taip pat į minėtose LVAT nutartyse pateiktus išaiškinimus ir vadovaudamasis principu lex retro non agit, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad sprendžiant, ar atsakovas pagrįstai atsisakė įtraukti į 2009 metų sutartį PS ir PDS paslaugas, turi būti vadovaujamasi šių prašymų padavimo metu galiojusiais teisės aktais. LVAT 2012 m. gegužės 24 d. nutartyje Nr.A552-1753/2012 akcentuota, kad Sveikatos draudimo įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų pasikeitimai, įsigalioję nuo 2011 m.sausio 1 d. negali būti taikomi prašymų dėl sutarčių 2009, 2010, 2011 metams išsprendimui, šiems prašymams turi būti taikomi prašymų padavimo metu galioję teisės aktai.

Taigi atsakovui sprendžiant pareiškėjo 2008 m. lapkričio 24 d. kartotinį prašymą dėl sutarties sudarymo 2009 metams PS ir PDS paslaugoms yra aktualus teisinis reguliavimas, kuris galiojo šio prašymo pateikimo metu.Šio prašymo padavimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (2007 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. X-1268 reakcija) 26 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad teritorinės ligonių kasos sudaro sutartis su valstybės, savivaldybių ir kitomis licenciją sveikatos priežiūros ir farmacinei veiklai turinčiomis arba akredituotomis šiai veiklai bei pageidaujančiomis tokias sutartis sudaryti asmens sveikatos priežiūros įstaigomis ir vaistinėmis. Su šia sutartimi turi teisę susipažinti visi apdraustieji. To paties straipsnio 2 dalis nustatė, kad sutartys tarp teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų, tarp teritorinių ligonių kasų ir vaistinių, vadovaujantis Civiliniu kodeksu, šiuo ir kitais įstatymais, sudaromos Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka, atsižvelgiant į Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomones.

Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje numatytas teisės aktas – Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos aprašas buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr.V-1051. Taigi Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo nuostatos pareiškėjo prašymo papildyti 2009 metų sutartį PS ir PDS paslaugomis išsprendimui negalėjo būti taikomos. Pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjo pavedimas viešojo administravimo subjektui nustatyti atitinkamos įstatymo nuostatos įgyvendinimo tvarką reiškia tik įgaliojimų suteikimą nustatyti atitinkamas įstatymo normos taikymo procedūras.

LVAT 2010 m. lapkričio 25 d. nutartimi (administracinė byla Nr.A502-1562/2010) panaikindamas Klaipėdos TLK 2009 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr.A1-1993, kuriuo atsakovas atsisakė papildyti 2009 metų sutartį stacionarinėmis psichiatrijos paslaugomis, ir įpareigojo atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo, konstatavo, kad sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų ir teisėtumo principo – sprendime nenurodyta kokiu aiškiu ir konkrečiu pagrindu remiantis jis priimtas, o atsisakymo papildyti sutartį priežastys neatsitinka taikytinų teisės aktų nuostatų t.y. Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Konstatuota, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą atsakovas nepagrįstai rėmėsi Klaipėdos TLK direktoriaus (neturinčio tam įgaliojimų) 2007 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. V-126 patvirtinta Sutarčių su asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiomis ligoninėmis, vaistinėmis sudarymo ir vykdymo tvarka, o apelianto nurodytose Vyriausybės 2003 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. 589 patvirtintos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklėse Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnyje numatytų sutarčių sudarymo sąlygų ar atisakymo sudaryti bei papildyti tokias sutartis pagrindai taip pat neįtvirtinti. Be to, LVAT 2010 m. lapkričio 25 d. nutartyje buvo konstatuotas Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalies pažeidimas – sprendimas priimtas atsakovui negavus VLK ir PSD tarybos nuomonių. Atsižvelgdamas į tai, kad nei Sveikatos draudimo įstatymas, nei kiti įstatymai nenumatė tokių atsisakymo sudaryti ar papildyti sutartį su asmens sveikatos priežiūros įstaiga pagrindų, kuriuos nurodė atsakovas, bei nenumatė teisės Klaipėdos TLK nustatyti sutarčių sudarymo tvarką ar atsisakymo sudaryti tokias sutartis pagrindus, atsakovo sprendimas atsisakyti papildyti 2009 m. sutartį stacionarinėmis psichiatrijos paslaugomis buvo pripažintas nepagrįstu teisės normomis tiek materialiniu, tiek procesiniu aspektais.

LVAT 2012 m. gegužės 24 d. nutartimi (administracinė byla Nr.A552-1753/2012) paliko nepakeistą Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimą dėl Klaipėdos TLK 2011 m. birželio 7 d. sprendimo Nr.A1-3056, priimto išnagrinėjus iš naujo pareiškėjo prašymą dėl 2009 metų sutarties papildymo SP ir SDP paslaugomis, panaikinimo ir atsakovo įpareigojimo išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo. Pirmosios instancijos teismas šiame sprendime konstatavo, kad naują sprendimą atsakovas pagrindė tomis pačiomis teisės normomis, kurios LVAT nutartimi jau buvo pripažintos netinkamu teisiniu pagrindu atsisakant papildyti sutartį tarp Klaipėdos TLK ir KUL ginčui aktualiomis paslaugomis (Klaipėdos TLK direktoriaus 2007 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr.V-126), taip pat Privalomojo sveikatos draudimo tarybos 2000 m. birželio 23 d. nutarimu Nr.4/4, taip pat konstatavo tą patį atsakovo padarytą pagrindinių procedūrų ir taisyklių pažeidimą (naujas sprendimas priimtas negavus TLK ir PSD tarybos nuomonės). LVAT 2012 m. gegužės 24 d. nutartyje (administracinė byla Nr.A552-1753/2012) dar kartą akcentavo, kad pareiškėjo kreipimosi į atsakovą dėl sutarties 2009 metams papildymo metu Sveikatos apsaugos ministerija nebuvo patvirtinusi sutarčių sudarymo tvarkos, todėl atsakovas turėjo remtis tik Sveikatos draudimo įstatymo normomis, nes teisės jam pačiam nustatyti sutarčių sudarymo tvarką įstatymas nesuteikė. LVAT 2012 m. gegužės 24 d. nutartyje, pabrėžė, kad šiuo klausimu jau buvo pasisakyta LVAT 2010 m. lapkričio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A-502-1562/2010 tarp tų pačių šalių.

Atsakovo 2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendime Nr.A1-4141 pažymėta, kad jis priimtas vykdant LVAT 2012 m. gegužės 24 d. nutartį (administracinė byla Nr.A552-1753/2012) ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimą, tačiau iš šio sprendimo turinio matyti, kad atsakovas Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalimi iš viso nesirėmė, t.y. nesirėmė įstatymo norma, kuri reglamentuoja ginčo teisinius santykius ir kurios netaikymas, kaip minėta, buvo viena iš ankstesnių atsakovo sprendimų panaikinimo priežasčių. Atsakovas 2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendime Nr.A1-4141 nukrypo į Sveikatos sistemos įstatymo ir su juo susijusių poįstatyminių teisės aktų analizę ir jais pagrindė atsisakymą papildyti PS ir PDS paslaugomis 2009 ir 2010 metų sutartis su KUL.

Sutarčių tarp TLK ir ASPĮ sudarymo teisiniu santykius reglamentuoja Sveikatos draudimo įstatymas. Sveikatos sistemos įstatymo paskirtis kita (Įstatymo 1 straipsnis). Atsakovo 2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendime Nr.A1-4141 nurodytas Sveikatos sistemos įstatymo 6 straipsnio 5 punktas, kuriame įtvirtinta, kad vienas iš Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos sudarymo pagrindų yra Lietuvos sveikatos programos, valstybės ir savivaldybių sveikatos programų įgyvendinimo užtikrinimas, taip pat šio įstatymo 46 straipsnio 1 dalis, kurioje nurodyta, kad Seimas Vyriausybės teikimu tvirtina Lietuvos sveikatos programą, kurioje nurodomi sveikatinimo veiklos tikslai, valstybės siekiamo sveikatos lygio rodikliai ir sveikatinimo veiklos strategijos jiems pasiekti, yra bendrosios sveikatos sistemos ir jos struktūros tvarkymo gairės, kurios negali nei patvirtinti, nei paneigti konkrečios ASPĮ atitikties ar neatitikimo Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytoms sąlygoms. Atsakovo 2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendime Nr.A1-4141 išvardyti poįstatyminiai teisės aktai (Vyriausybės 2006 m. birželio 29 d. nutarimu Nr.647 patvirtinta Strategija, 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimu Nr.1654 patvirtinta Programa, SAM 2007 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr.V-300 patvirtintas 2007-2008 m. planas, SAM 2007 m. spalio 9 d. įsakymu Nr.V-799 patvirtinta Sergamumo ir mirtingumo nuo pagrindinių neinfekcinių ligų mažinimo 2007-2013 m. programa, SAM 2008 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. V-466 patvirtinto SASP paslaugų ir bazinių kainų sąrašo 2 pastaba) nei pagal teisės aktų galios hierarchijos principą, nei pagal jų turinį taip pat negali būti laikomi pagrindu atmesti pareiškėjo prašymą dėl 2009 m. sutarties papildymo PS ir PDS paslaugomis. Sutarčių sudarymo tvarkos aprašu nagrinėjant iš naujo pareiškėjo 2008 metų lapkričio 24 d. prašymą dėl sutarties 2009 metams papildymo ir priimant 2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr.A1-4141 negalėjo būti remiamasi, nes šis teisės aktas įsigaliojo nuo 2009 m.gruodžio 29 d.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad Klaipėdos universitetinei ligoninei 1999 m. gruodžio 17 d. išduota įstaigos asmens sveikatos priežiūros licencija, nuo 2007 m. liepos 31 d. papildyta suteikiant teisę teikti inter alia antrines stacionarines sveikatos priežiūros paslaugas psichiatrija II, taip pat antrines ambulatorines sveikatos psichiatrijos paslaugas. Pirmosios instancijos teismas 2012 m. spalio 26 d. sprendime konstatavo, kad pareiškėjas 2008 m. lapkričio 28 d. prašymo pateikimo metu atitiko Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytus būtinuosius reikalavimus, kad atsakovas galėtų papildyti 2009 metų sutartį stacionarinėmis psichiatrijos paslaugomis. Teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka.

Pareiškėjui pateikiant 2008 m. lapkričio 28 d. prašymą galiojo SAM 2008 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. V-466 patvirtinto SASP paslaugų ir bazinių kainų sąrašas, kuris buvo patvirtintas įgyvendinant Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 6 dalį, kurioje nustatyta, kad iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos išvardijamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąraše. Šio Sąrašo 2 pastaboje buvo nurodyta, kad jei stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikianti įstaiga ketina teikti paslaugas, kurių anksčiau neteikė, ir pageidauja sudaryti sutartį su teritorine ligonių kasa, šį klausimą teritorinė ligonių kasa svarsto tik gavusi institucijos, atsakingos už atitinkamo sveikatos priežiūros lygio organizavimą – apskrities viršininko arba Sveikatos apsaugos ministerijos išvadą, patvirtinančią konkrečių paslaugų, kurias ketina teikti besikreipiančioji įstaiga, poreikį, investicijų pagrįstumą, veiklos efektyvumą ir kokybę.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Sąrašo 2 pastabos prasme visi reikalavimai taip pat buvo įvykdyti. Byloje esantys įrodymais patvirtina, kad stacionarinių psichiatrijos paslaugų teikimui Klaipėdos universitetinėje ligoninėje pritarė abi Sąrašo 2 pastaboje nurodytos institucijos (pagal Pastabą pakako vienos). SAM 2008 m. vasario 25 d. pritarimo rašte Nr. 10-(13.7-28)-1075 pritarė, kad KUL teikiamos stacionarinės psichiatrijos paslaugos būtų apmokamos iš PSDF biudžeto lėšų, o 2008 m. balandžio 14 d. rašte Nr. 10-(13.14-28)-2136 nurodė, kad psichiatrijos paslaugų teikimas KUL pagerins psichiatrijos paslaugų prieinamumą Klaipėdos apskrityje.

Klaipėdos apskrities viršininkas savo pritarimą dėl SP paslaugų teikimo KUL išdėstė 2009 m. sausio 20 d. rašte Nr. (2-225-(2.17) ir 2009 m. kovo 31 d. rašte Nr. 2-971-(2.17), nurodydamas, kad įvertinus psichiatrijos paslaugas teikiančių sveikatos priežiūros įstaigų materialinę bazę ir galimybes, šių paslaugų poreikis gyventojams yra didelis, jų teikimas KUL ekonomiškai pagrįstas, psichiatrijos (afektinių susirgimų) skyriaus veikla efektyvi, paslaugos kokybiškos, todėl tikslinga PS paslaugas suaugusiems apmokėti PSDF biudžeto lėšomis.

Pažymėtina, kad atsakovo nurodytoje Vyriausybės 2006 m. birželio 29 d. nutarimu Nr.647 patvirtintoje Strategijoje tarp II restruktūrizavimo etapo tikslų nurodyti - sveikatos priežiūros paslaugų struktūros tobulinimas ir prieinamumo gerinimas, o vienu iš uždavinių - dienos stacionaro paslaugų plėtojimas. Pareiškėjas akcentuoja, kad Afektinių susirgimų skyriuje stacionarinių psichiatrijos paslaugų teikimas derinamas su somatinių susirgimų gydymu, nes Klaipėdos universitetinė ligoninė yra plataus profilio. Pažymėtina, kad pareiškėjo 2008 m. lapkričio 28 d. prašymas dėl PS ir PDS paslaugų įtraukimo į sutartį nebuvo pirmas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas prašymus dėl šių paslaugų įtraukimo į sutartį nuo 2007 m. liepos 31 d. (licencijos papildymo) teikė kasmet, tačiau sutartys nebuvo papildytos. Pagal byloje iškeltą ginčą pareiškėjo 2008 m. lapkričio 24 d. prašymas yra pirmas dėl kurio išsprendimo iškeltas administracinis ginčas. Prie šio prašymo pareiškėjas pridėjo atitinkamus priedus, tarp jų licencijos kopiją, SAM 2008 m. vasario 25 d. pritarimo raštą Nr. 10-(13.7-28)-1075. Taigi SASP paslaugų ir bazinių kainų sąrašo 2 pastabos prasme pareiškėjas dėl 2009 metų sutarties papildymo SP ir SDP paslaugomis taip pat buvo įvykdęs nustatytas sąlygas.

Apelianto argumentus, esą pareiškėjas dėl sutarčių 2009 ir 2010 metams papildymo PS ir PDS paslaugomis yra praleidęs skundų padavimo terminus, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus. Minėta, kad yra įsiteisėję LVAT procesiniai sprendimai administracinėse bylose Nr.A502-1562/2010, Nr.A822-2147/2011 kuriose nagrinėti pirmieji ginčai tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl sutarčių papildymo 2009 ir 2010 metams. Nei šiose bylose, nei administracinėje byloje Nr.A552-1753/2012 priimtuose sprendimuose teismai nekonstatavo, kad pareiškėjas yra praleidęs skundo padavimo terminą.

Priimdamas 2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr.A1-4141 atsakovas buvo gavęs TLK ir PSD tarybos nuomones, t.y. įvykdęs Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrinį reikalavimą. Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnyje ar kitoje įstatymo normoje nėra nustatyta, kad sutarties tarp TLK ir ASPĮ sudarymui (papildymui atitinkamomis paslaugomis) būtinas abiejų šių subjektų sutikimas. Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad PSD tarybos nuomonė nekonkreti pagrįstas, o TLK nuomonėje nėra susijusi su Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalies. Šioje nuomonėje Sveikatos draudimo įstatymu iš viso nesiremiama, o remiamasi viena iš nurodytų teisės normų (Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 11 punktu), kuri LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 19 d. nutartimi norminėje administracinėje byloje Nr.I-822-29/2012 pripažinta prieštaravusia Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 daliai.

Pagal Viešojo administravimo įstatymo kiekvienas viešojo administravimo subjektas yra atsakingas už jam pavestų uždavinių bei funkcijų tinkamą įgyvendinimą. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje nurodyta, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo, subsidiarumo ir kitais šioje įstatymo normoje išvardytais principais. Tai reiškia, jog kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.). Pareiškėjo prašymų dėl sutarčių 2009 ir 2010 metams papildymo nagrinėjimo eiga ir aplinkybės yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad atsakovas pažeidė teisėtumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principus.

Remdamasi išdėstytais argumentai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo 2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendime Nr.A1-4141 nurodyti teisiniai pagrindai negali būti laikomi pagrįstais atsisakymo papildyti 2009 metų sutartį su Klaipėdos universitetine ligonine PS ir PDS paslaugomis, nes pareiškėjas prašymo padavimo metu atitiko Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnyje nustatytas sąlygas. Todėl atsakovas įpareigotinas papildyti 2009 m. vasario 26 d. sutartį S2-2009-108 su pareiškėju šiomis paslaugomis. Pareiškėjas materialinio pobūdžio reikalavimų byloje nepareiškė ir iš pareiškėjo atstovų apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateiktų paaiškinimų nustatyta, kad KUL nagrinėjamoje byloje pareikštų reikalavimų nesieja su paslaugų apmokėjimu už ginčo metus iš PSDF biudžeto. 2009 m. vasario 26 d. sutarties S2-2009-108 tarp Klaipėdos TLK ir KUL 6.10 punkte nurodyta, kad jeigu įstaiga pageidauja sudaryti sutartį ateinantiems metams, prašymą pateikia TLK iki einamųjų metų gruodžio 15 d. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nustatyta, jog vykstant teisminiam ginčui su atsakovu dėl PS ir PDS paslaugų įtraukimo į 2009 metų sutartį, pareiškėjas iki 2009 m. vasario 26 d. sutarties S2-2009-108 6.10 punkte nurodytos datos pateikė atsakovui prašymą (2009 m. lapkričio 23 d. prašymas) papildyti šiomis paslaugomis sutartį 2010 metams, tai patvirtina, jog pareiškėjo valia dėl ateinančių metų sutarties sudarymo ginčo paslaugoms buvo pareikšta ir tai atlikta laiku (Sutarties 6.10 p.). Teisėjų kolegija, konstatavusi, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė papildyti sutartį 2009 metams ir ginant pareiškėjo pažeistas teises, pirmosios instancijos teismo 2012 m. spalio 26 d. sprendimas (teisminio proceso Nr.3-63-3-00341-2012-9) pakeičiamas įpareigojant atsakovą per vieną mėnesį nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos papildyti 2009 m. vasario 26 d. sutartį S2-2009-108 PS ir PDS paslaugomis nurodant, kad ši sutartis papildyta nuo 2009 m. gruodžio 1 d.

Nuo 2009 m. gruodžio 29 d. įsigaliojo Sutarčių sudarymo tvarkos aprašas (SAM 2009 m. gruodžio 18 d. įsakymas Nr.V-1051). Taigi šio teisės akto nuostatomis galėjo būti remiamasi nagrinėjant pareiškėjo prašymą dėl sutarties papildymo 2010 metams. Šio Aprašo 6 punktas numatė kokius dokumentus turi pateikti ASPĮ teritorinei ligonių kasai, norėdama sudaryti sutartį ateinantiems kalendoriniams metams (galiojančią ASPĮ licenciją; siūlomų paslaugų sąrašą ir numatomą jų apimtį; duomenis apie paslaugas teikiančius specialistus; laisvos formos deklaraciją, patvirtinančią, kad teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurių išlaidos apmokamos iš PSDF biudžeto, vadovaujamasi teisės aktų nustatytais šių paslaugų teikimo reikalavimais ir jų teikimo metodikomis. Aprašo 7 punkte nurodyta, kad ASPĮ, sudariusios sutartis su TLK einamaisiais metais ir pageidaujančios sudaryti jas kitais metrais dėl tokių paslaugų, gali Aprašo 6.1 punkte nurodyto dokumento, t.y. licencijos, neteikti, jeigu jame nurodyti duomenys nepasikeitė. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas dėl 2010 metų sutarties papildymo minėtus Apraše nurodytus dokumentus atsakovui yra pateikęs.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šalių ginčas dėl PS ir PDS paslaugų įtraukimo į 2009, 2010, 2011, 2011 metų sutartis yra tęstinis, pareiškėjo valia dėl minėtų metų sutarčių papildymo ginčo paslaugomis buvo aiškiai išreikšta kiekvienais nagrinėjamam ginčui aktualiais metais, o pareiškėjo turima licencija ginčui aktualiu klausimu nėra pasikeitusi nuo 2007 m. liepos 31 d., taip pat į tai, kad atsakovas šia nutartimi įpareigotas įtraukti ginčo paslaugas į 2009 metų sutartį nuo 2009 m. gruodžio 1 d., konstatuoja, kad šis įpareigojimas sukuria teisinės pasekmes bylos proceso šalims dėl visų nagrinėjamam ginčui aktualių metų, nes procedūrines prasme Sutarčių sudarymo tvarkos aprašas numato sutarčių tęstinumą, jei ASPĮ to prašo. Teisėjų kolegija, įpareigojusi atsakovą papildyti 2009 metų sutartį PS ir PDS paslaugomis, analogišką įpareigojimą atsakovui nustato ir dėl 2010 metų sutarties, kadangi byloje nenustatyta aplinkybių dėl kurių galėtų būti priešingai, o atsakovo sprendimo Nr.A1-4141 argumentų dėl atsisakymo papildyti sutartį 2010 metams taikant Aprašo 11 punktą, paneigia LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimas norminėje administracinėje byloje Nr. I-822-29/2012.

Atsakovas 2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendime Nr.A1-4141 atsisakymą papildyti 2010 metų sutartį, atsižvelgdamas į Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 11 punkto ir 9 punktus, motyvavo tuo, kad: sutarties papildymas naujomis PS paslaugomis neatitinka šio Aprašo 9 punkte nurodytų Vyriausybės, Sveikatos apsaugos ministerijos nustatytų Sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo programų nuostatų; 2010 metais Klaipėdos TLK veiklos zonoje SP paslaugų suaugusiems vartojimo rodiklis tūkstančiui gyventojų buvo didesnis nei šalies vidurkis; paslaugų teikimo nenutraukė nė viena ASPĮ; Klaipėdos TLK nebuvo skirtos papildomos PSDF biudžeto lėšos paslaugų plėtrai.

Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 9 punktas nustatė, kad kompensuojamųjų paslaugų teikimas privalo atitikti Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir (ar) Sveikatos apsaugos ministerijos nustatytas Pirminės sveikatos priežiūros plėtros, Sveikatos priežiūros sistemos reformos tęstinumo, sveikatos priežiūros infrastruktūros optimizavimo programos, Sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo programos ir kitų teisės aktų dėl sveikatos priežiūros paslaugų plėtros nuostatas. Šio Aprašo 11 punktas nustatė, kad sutartis dėl kompensuojamųjų paslaugų, kurių teikimo išlaidos einamaisiais metais nebuvo apmokamos iš PSDF biudžeto lėšų, sudaroma, jeigu šios paslaugos atitinka Aprašo 9 punkte išvardytų programų nuostatas bei VLK patvirtintas prioritetines kryptis ir bent vieną iš toliau nurodomų specialiųjų sąlygų: 11.1.ASPĮ siūlo tokias kompensuojamąsias paslaugas, kurių TLK veiklos zonos aptarnaujamiems gyventojams trūksta (vartojimo rodiklis mažesnis nei šalies vidurkis) ir kurias numatoma plėtoti, vadovaujantis Aprašo 9 punkte nurodytais dokumentais; 11.2. ASPĮ siūlo kompensuojamąsias paslaugas, kurių teikimą nutraukė kita ASPĮ; 11.3. paslaugoms teikti ir (ar) jų plėtrai skiriamos papildomos PSDF biudžeto lėšos.

Pirmosios instancijos teismas pagal pateiktus į bylą įrodymus 2012 m. spalio 26 d. sprendime nagrinėjo minėtų pareiškėjo argumentų pagrįstumą ir juos atmetė kaip nepagrįstus, tačiau tuo metu dar nebuvo priimtas LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimas norminėje administracinėje byloje Nr. I-822-29/2012, kuriuo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr.V-1051 patvirtinto Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos aprašo (2009 m. gruodžio 18 d.

įsakymu Nr. V-1051 redakcija) 11 punktas prieštaravo, o to paties akto (2011 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. V-914 redakcija) 11 punktas nurodyta apimtimi prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI-283 redakcija) 3 straipsnio 1 punktui ir Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (2002 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. IX-1219 redakcija) 26 straipsnio 2 daliai. ABTĮ 116 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad norminis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu.

Administracinių teismų praktikoje pagal analogiją su Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje 4 dalies nuostatų taikymu laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, jei teisiniai santykiai tarp administracinio ginčo šalių nėra susiklostę galutinai (vyksta ginčas), norminis teisės aktas (jo dalis), kuris įsiteisėjusiu administracinio teismo sprendimu pripažįstamas neteisėtu, nuo tokio akto oficialaus apskelbimo dienos negali būti taikomas ir tiems teisiniams santykiams, kurie nėra išsisprendę galutinai. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimas „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2012 m. lapkričio 24 d. . t.y. vėliau nei pirmosios instancijos teismas priėmė 2012 m. spalio 26 d. dienos sprendimą bei kitus šioje byloje ginčijamus sprendimus.

Atsižvelgiant į tai, kad teisiniai santykiai tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl PS ir PDS paslaugų įtraukimo į 2010 metų sutartį (analogiškai ir dėl 2011 ir 2012 metų sutarčių) nebuvo susiklostę galutinai, atsakovo 2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo Nr.A1-4141 argumentai, kurie pagrįsti Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 11 punktu laikytini nepagrįstais.

Išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. lapkričio 19 d. sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-822-29/2012 konstatavo, kad Sveikatos draudimo įstatyme yra nustatytas išsamus sąrašas sąlygų, į kurias atsižvelgiant spręstinas klausimas dėl galimybės teritorinėms ligonių kasoms sudaryti (ar atsisakyti sudaryti) sutartis su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis dėl išlaidų asmens sveikatos priežiūros paslaugoms kompensavimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Tad šiame kontekste Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti įgaliojimai Sveikatos apsaugos ministerijai – nustatyti sutarčių tarp teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sudarymo tvarką – aiškintini kaip įtvirtinantys Sveikatos apsaugos ministerijos kompetenciją nustatyti šių sutarčių sudarymo tvarką – tam tikras procesines (procedūrines) nuostatas, kurių laikantis įstatyme įtvirtintas sąlygas (kriterijus) atitinkančios įstaigos gali kreiptis dėl atitinkamų sutarčių sudarymo, įgaliotų institucijų veiksmus, sprendžiant klausimus dėl tokių sutarčių sudarymo.

Minėti įgaliojimai negali būti aiškinami kaip pagrindas Sveikatos apsaugos ministerijai be įstatyme įtvirtintų reikalavimų asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, siekiančioms sudaryti minėtas sutartis (turėti asmens sveikatos priežiūros veiklos licenciją ar būti akredituotomis šiai veiklai bei išreikšti valią sudaryti tokią sutartį), nustatyti ir tam tikras naujas papildomas sąlygas ar reikalavimus, nekylančius iš įstatyme įtvirtinto reguliavimo ir negrindžiamo įstatymo nuostatomis, tokioms įstaigoms ir (ar) jų teikiamoms asmens sveikatos priežiūros paslaugoms, kurių išlaidų kompensavimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų jos siekia.

Nagrinėjamu atveju pripažintina, jog ginčijamu teisiniu reguliavimu Sveikatos apsaugos ministerija įtvirtino teisės normas, be kita ko, ribojančias atitinkamų subjektų (Sveikatos draudimo įstatymo reikalavimus atitinančių asmens sveikatos priežiūros įstaigų) galimybes sudaryti sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis, t. y. ribojančias Sveikatos draudimo įstatyme numatytą asmens sveikatos priežiūros įstaigų teisę sudaryti sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis, nors, atsižvelgiant į šių teisės normų pobūdį, turinį ir sukeliamas teisines pasekmes, akivaizdu, jog jos turi būti grindžiamos įstatymu.

Remdamasi nurodytais argumentais, išplėstinė teisėjų kolegija nusprendė, jog nėra pagrindo daryti išvadą, kad ginčijamas teisinis reguliavimas yra grindžiamas įstatymu – priešingai, įvertinus jo turinį, darytina išvada, jog ginčijamomis nuostatomis yra nustatomos papildomos, iš Sveikatos draudimo įstatymo ar kitų įstatymų nei eksplicitiškai, nei implicitiškai neišplaukiančios sąlygos, keliamos asmens sveikatos priežiūros įstaigų, siekiančių sudaryti sutartis dėl jų teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kompensavimo iš PSDF biudžeto lėšų, teikiamoms paslaugoms.

Pažymėjo, jog atsakovo įgaliojimai nustatyti tam tikras papildomas sąlygas sutarčių tarp teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sudarymui negali būti grindžiami ir atsakovo nurodytais bendrąsias Sveikatos apsaugos ministerijos, kaip institucijos, funkcijas bei veiklos sritį nustatančiais teisės aktais – Vykdomosios valdžios sistemos sandaros tobulinimo koncepcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 1511, Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1998 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 926, nuostatomis ir pan.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimu norminėje administracinėje byloje Nr. I-822-29/2012 Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 11 punktą pripažino prieštaravusiu (2009 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. V-1051 redakcija) ir prieštaraujančiu (2011 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. V-914 redakcija) Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (2002 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. IX-1219 redakcija) 26 straipsnio 2 daliai visa apimtimi. Kadangi Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 11 punktas yra blanketinė norma, nukreipianti į šio Aprašo 9 punktą, todėl teismo pripažinimas norminėje administracinėje byloje, kad Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 11 punktas prieštarauja Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 daliai, atsižvelgiant į Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 11 punkto teisinę konstrukciją, reiškia, kad atsisakymas papildyti sutartį taikant Aprašo 9 punktą taip pat negali būti laikomas pagrįstu.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 26 d. sprendimą (teisminio proceso Nr.3-63-3-00341-2012-8) pakeičia, t.y. įpareigojimą atsakovui išnagrinėti pareiškėjo prašymus iš naujo, pakeičia į įpareigojimu papildyti 2009 ir 2010 metų sutartis, sudarytas su pareiškėju, antrinio lygio stacionarinėmis psichiatrijos ir psichiatrijos suaugusių dienos stacionaro paslaugomis. Kita šio teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimu (teisminio proceso Nr.3-63-3-00160-2011-6) panaikino Klaipėdos TLK 2011 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. A1-1495, kuriuo atsakovas atsisakė patenkinti pareiškėjo prašymą dėl PS ir PDS paslaugų įtraukimo į 2011 metų sutartį (2011 m. vasario 22 d. sutartis S2-2011-28) ir įpareigojo atsakovą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl šios sutarties papildymo ginčo paslaugomis.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) su šiuo pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu sutinka iš dalies.

Atsakovas 2011 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. A1-1495, kaip ir pirmiau minėtu atveju dėl 2009, 2010 metų sutarčių papildymo ginčo paslaugomis, rėmėsi poįstatyminiais teisės aktais (Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 6.5 p. ir Pacientų siuntimo tvarkos aprašo 8 punktu). Prašymas iš esmės buvo atmestas dėl to, kad atsakovas, remdamasis nuo 2011 m. sausio 1 d. įsigaliojusiais teisinio reguliavimo pasikeitimais, pareiškėjo prašomas įtraukti į 2011 metų sutartį PS ir PDS paslaugas traktavo kaip naujo profilio stacionarines paslaugas, kurių teikimas galimas tik gavus SAM leidimą ir suderinu su dalininku.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, panaikindamas atsakovo 2011 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. A1-1495, pagrįstai ir teisingai taikė lex retro non agit principą, kadangi byloje nustatyta, jog pareiškėjo prašymas dėl PS ir PDS paslaugų įtraukimo į sutartį 2011 metams pareikštas 2010 m. liepos 29 d. raštu Nr.9-2845, todėl jis turėjo būti išnagrinėtas taikant teisinį reguliavimą, galiojusį prašymo padavimo metu, t.y. galiojusį iki 2011 m. sausio 1 d. Tai akcentuota LVAT 2012 m. gegužės 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A552-1753/2012. Taigi atsakovas Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 6.5 punktu rėmėsi nepagrįstai ir neteisėtai.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo 2011 m. kovo 28 d. sprendime Nr. A1-1495 nurodytas Pacientų siuntimo tvarkos aprašo 8 punktas (SAM 2010 m. vasario 11 d. įsakymas Nr.V-110), kuris įsigaliojo iki 2011 m. sausio 1 d. (Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio papildymo 9 dalimi) taip pat negali būti laikomas teisėtu pagrindu atsisakyti papildyti sutartį ginčo paslaugomis. Nuo 2011 m. sausio 1 d. įsigaliojo Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio papildymas 9 dalimi, kuriuo nustatyta, kad naujo profilio stacionarinės paslaugos, apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, gali būti teikiamos tik gavus leidimą sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka.

Pacientų siuntimo tvarkos aprašo 8 punktas nustatė, kad sveikatos priežiūros įstaiga negali pradėti teikti naujų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, apmokamų PSDF biudžeto lėšomis, jeigu jos nebuvo teikiamos iki šio įsakymo įsigaliojimo datos. Naujas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, apmokamas PSDF biudžeto lėšomis, ASPĮ gali pradėti teikti tik suderinusi su dalininku ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija. Minėtu poįstatyminiu teisės aktu iki Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio papildymas 9 dalimi (iki 2011 m. sausio 1 d.) buvo nustatytos tokios sąlygos, kurios nėra įtvirtintos aukštesnės galios teisės aktu – įstatymu.

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje pasisakydamas dėl įstatymo ir poįstatyminio teisės akto santykio, ne kartą yra konstatavęs, kad poįstatyminiu teisės aktu realizuojamos įstatymo normos, tačiau toks teisės aktas negali pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios savo galia konkuruotų su įstatymo normomis. Taip yra užtikrinamas konstitucinis įstatymų viršenybės poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. gruodžio 3 d. nutarimas). Konstitucinio teisės viršenybės principo privalu laikytis kiekvienam subjektui, taikančiam teisę.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A261-338/2008 inter alia atkreiptas dėmesys į tai, kad teritorinė ligonių kasa, kaip viešojo administravimo subjektas, atliekantis viešąjį administravimą sveikatos draudimo srityje, privalo tiksliai laikytis įstatymų reikalavimų ir procedūrų, o ne kurti ar savo praktika formuoti procedūras, kurios įstatymuose nėra numatytos. Taigi atsakovas, taikydamas Pacientų siuntimo tvarkos aprašo 8 punktą, negalėjo nustatyti pareiškėjui tokių sąlygų, kurios iki 2011 m. sausio 1 d. nebuvo įtvirtintos įstatymu, o nuo 2011 m. sausio 1 d.

įsigaliojęs Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio pakeitimas dėl 2010 metų sutarties papildymo netaikytinas pagal lex retro non agit principą.

Pirmosios instancijos teismas 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimu atsakovo 2011 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. A1-1495 panaikino pagrįstai ir teisėtai, tačiau teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu atsakovui įpareigojimu išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo, nes atsakovas išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, o byloje nustatyta, kad priimtas sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas. Sutarčių tarp ASPĮ ir TLK specifika yra ta, kad jos yra administracinio pobūdžio, todėl teismas viešojo administravimo srityje gali nustatyti atitinkamus įpareigojimus. Todėl atsakovas įpareigotinas įtraukti ginčo paslaugas į 2011 metų sutartį. Nustatydama šį įpareigojimą teisėjų kolegija remiasi pirmiau minėtu argumentu, kad tai, jog šia nutartimi nustatytas atsakovui įpareigojimas įtraukti į 2009 metų sutartį ginčo paslaugas, sukuria teisinės pasekmes bylos proceso šalims dėl visų nagrinėjamam ginčui aktualių metų, nes esant aiškiai ASPĮ valiai dėl sutarčių pratęsimo kiekvieniems metams, procedūrines prasme Sutarčių sudarymo tvarkos aprašas numato sutarčių tęstinumą. Byloje nėra duomenų, kurie suteiktų pagrindą konstatuoti, kad dėl ginčo paslaugų įtraukimo į 2011 metų sutartį pareiškėjas neatitinka Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio sąlygų.

Remdamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimą (teisminio proceso Nr.3-63-3-00160-2011-6) pakeičia palikdama nepakeistą jo dalį, kuria panaikintas skundžiamas aktas, o įpareigojimą išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo pakeičia į įpareigojimą papildyti 2011 metų sutartį PS ir PDS paslaugomis.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 7 d. sprendimu (teisminio proceso Nr.3-63-3-00162-2012-9) išnagrinėjo ginčą dėl atsakovo atsisakymo papildyti 2012 metų sutartį PS ir PDS paslaugomis. Teismas Klaipėdos TLK 2012 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. A1-1499 dalį, kurioje išdėstytas šis atsisakymas ir įpareigojo atsakovą per mėnesį iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl 2012 metų sutarties papildymo ginčo paslaugomis ir papildyti 2012 m. kovo 1 d. sutartį Nr. S2-2012-137/05-12-0008 PS ir PDS paslaugomis. Pareiškėjo reikalavimą dėl atsakovo įpareigojimo sudaryti sutartį dėl šių paslaugų ir einamiesiems metams, kuriais pasibaigs teisminis ginčas, teismas atmetė.

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas įpareigojo atsakovą papildyti 2012 metų sutartį, tačiau nurodė, kad atsakovas tai turi padaryti iš naujo nagrinėdamas pareiškėjo prašymą. Teisėjų kolegija sutinka su teismo įpareigojimu dėl sutarties papildymo ginčo paslaugomis, tačiau įpareigojimą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą vertina kaip perteklinį ir jį šalina.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ginčui reikšmingas aplinkybes, pagrįstai atsižvelgė į LVAT procesinius sprendimus administracinėse bylose Nr. A502-1562/2010, Nr.A552-1753/2012, Nr.A822-2147/2011 bei ginčo tuo pačiu klausimu tęstinumą. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės aiškinimu, todėl iš naujo tų pačių klausimu neaptaria.

Atsakovo 2012 m. balandžio 3 d. sprendimas Nr. A1-1499 pagrįstas Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 11 punktu bei 6.5 punktu.

Minėta, kad LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimu norminėje administracinėje byloje Nr. I-822-29/2012 Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 11 punktas pripažintas prieštaravusiu (2009 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr.V-1051 redakcija) ir prieštaraujančiu (2011 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. V-914 redakcija) Sveikatos draudimo įstatymo (2002 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. IX-1219 redakcija) 26 straipsnio 2 daliai. Todėl atsakovo 2012 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. A1-1499 ir apeliacinio skundo argumentai, susiję su minėto poįstatyminio teisės akto normomis, yra nepagrįsti ir detaliau nenagrinėtini.

Įsigaliojus Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio papildymui 9 dalimi, ši įstatymo nuostata nuo 2011 m. sausio 1 d. buvo perkelta į Sutarčių sudarymo tvarkos aprašą (SAM 2010 m. gruodžio 29 d. įsakymas Nr.V-1144, įsigaliojęs nuo 2011 m. sausio 1 d.) papildant jį 6.5 punktu, nustatančiu, kad sveikatos apsaugos ministerija išduoda leidimą pradėti teikti naujo profilio stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas, apmokamas iš PSDF biudžeto.

Dėl Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 9 dalyje (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr.XI-1149 redakcija) nurodytos naujo profilio stacionarinių paslaugų, apmokamų iš PSDF biudžeto, sąvokos, teisėjų kolegija pažymi, kad šios įstatymo normos turinio lingvistinis ir sisteminis aiškinimas suponuoja išvadą, jog atitinkamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos naujumas yra siejamas su tuo, kad tokios paslaugos, apmokamos iš PSDF biudžeto, ASPĮ neteikė anksčiau. Atsakovas neneigia, kad KUL veikia Afektinių sutrikimų skyrius, o paslaugos, kurių įtraukimo į sutartis siekia pareiškėjas, faktiškai yra teikiamos. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas iki 2011 m. sausio 1 d. (SDĮ 9 str. 9 d. įsigaliojimo) neteikė PS ir PDS paslaugų, apmokamų iš PSDF biudžeto, tačiau nuo 2007 metų (nuo 2007 m. liepos 31 d. turi licenciją teikti šias paslaugas) kartotinai kasmet teikė prašymus dėl šių paslaugų įtraukimo į sutartis (ginčui aktualūs 2009 -2012 metai), nuo 2009 metų, kaip jau buvo minėta, šiuo klausimu tarp šalių vyksta administraciniai ginčai teisme, kuriuos išnagrinėjus konstatuoti atsakovo neteisėti veiksmai, įpareigojant atsakovą papildyti sutartis ginčo paslaugomis nuo 2009 m. gruodžio 1 d. Taigi Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 9 dalies prasme ginčo paslaugas dėl 2012 metų sutarties negalima laikyti naujomis.

Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad atsakovo 2012 m. balandžio 3 d. sprendimas Nr. A1-1499 priimtas neišpildžius Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalies reikalavimo, t.y. negavus TLK ir PSD tarybos nuomonių. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, kad minėti subjektai savo nuomonę ginčo klausimu nors ir ne dėl 2012 metų sutarties, bet dėl ginčo paslaugų įtraukimo į sutartis yra pareiškę (VLK 2012 m. birželio 14 d. raštas, PSD tarybos 2012 m. liepos 4 d. protokolas), vien dėl to įpareigoti atsakovą nagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindo ir tai, atsižvelgiant į faktines aplinkybes, nelaikytina nukrypimu nuo Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo praktikos.

Remdamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija pakeičia Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimą , panaikindama įpareigojimą išnagrinėti iš naujo pareiškėjo prašymą dėl 2012 metų sutarties papildymo.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, procesinės teisės normų pažeidimų nenustatė. Taikyti ABTĮ 142 nuostatas nėra pagrindo.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti atsakovo apeliacinius skundus, remiantis juose išdėstytais argumentais, nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Klaipėdos teritorinės ligonių kasos apeliacinius skundus atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 26 d. sprendimą (teisminio proceso Nr.3-63-3-00341-2012-8) pakeisti.

Įpareigoti Klaipėdos teritorinę ligonių kasą per vieną mėnesį nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos papildyti 2009 m. vasario 26 d. sutartį S2-2009-108, sudarytą su Viešąja įstaiga Klaipėdos universitetinė ligoninė, antrinio lygio stacionarinėmis psichiatrijos ir psichiatrijos suaugusių dienos stacionaro paslaugomis nurodant, kad sutartis šiomis paslaugomis papildyta nuo 2009 m. gruodžio 1 d.

Įpareigoti Klaipėdos teritorinę ligonių kasą per vieną mėnesį nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos papildyti su Viešąja įstaiga Klaipėdos universitetinė ligoninė sudarytą 2010 metų sutartį antrinio lygio stacionarinėmis psichiatrijos ir psichiatrijos suaugusių dienos stacionaro paslaugomis.

Likusią Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 26 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimą (teisminio proceso Nr.3-63-3-00160-2011-6) pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„ Pareiškėjo Viešosios įstaigos Klaipėdos universitetinė ligoninė skundą patenkinti.

Panaikinti Klaipėdos teritorinės ligonių kasos 2011 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. A1-1495 „Dėl stacionarinių psichiatrijos paslaugų įtraukimo į 2011 metų sutartį“. Įpareigoti Klaipėdos teritorinę ligonių kasą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos papildyti 2011 metų sutartį, sudarytą su Viešąja įstaiga Klaipėdos universitetinė ligoninė, antrinio lygio stacionarinėmis psichiatrijos ir psichiatrijos suaugusių dienos stacionaro paslaugomis“.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimą (teisminio proceso Nr.3-63-3-00162-2012-9) pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo Viešosios įstaigos Klaipėdos universitetinė ligoninė skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Klaipėdos teritorinės ligonių kasos 2012 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. A1-1499 „Dėl 2012 m. sutarties „Dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų“ dalį ta apimtimi, kuria atsisakyta papildyti šią sutartį antrojo lygio stacionarinėmis psichiatrijos ir psichiatrijos suaugusių dienos stacionaro paslaugomis. Įpareigoti Klaipėdos teritorinę ligonių kasą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos papildyti 2012 m. kovo 1 d. sutartį Nr. S2-2012-137/05-12-0008, sudarytą su Viešąja įstaiga Klaipėdos universitetinė ligoninė, antrinio lygio stacionarinėmis psichiatrijos ir psichiatrijos suaugusių dienos stacionaro paslaugomis.

Likusią pareiškėjo skundo dalį atmesti“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Ričardas Piličiauskas

Virgilijus Valančius