2016-06-14 Nr. AB-12822-3-62-3-00343-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-126-556/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00343-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 29

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. S. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas L. S. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 7–9), kurį patikslino (b. l. 17–19), kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK) 2014 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 20-11-IL-00726-e „Dėl atsisakymo išduoti neterminuotą leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus“ ir įpareigoti Kauno AVPK išduoti neterminuotą leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklą.

Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas Kauno AVPK ginčijamu 2014 m. sausio 31 d. sprendimu nepagrįstai atsisakė išduoti jam neterminuotą leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus. Nurodė, jog pripažįsta faktą, kad 1972 m. rugsėjo 14 d. Tauragės rajono teismo nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 111 straipsnio 1 dalį trijų metų laisvės atėmimo bausme už tyčinį sunkų kūno sužalojimą, tačiau jo teistumas seniai išnykęs. Pareiškėjo nuomone, jis yra teigiamai charakterizuojamas, atsakovas jo atžvilgiu neteisėtai taikė ne anksčiau galiojusio įstatymo nuostatas, numačiusias švelnesnę atsakomybę, bet naujos Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) redakcijos 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, numatančias griežtesnę atsakomybę, tokiu būdu nepagrįstai pripažindamas jį nesant nepriekaištingos reputacijos bei atsisakydamas išduoti neterminuotą leidimą įsigyti ir laikyti (nešioti) ginklą – dujinį (garsinį) revolverį „Umarex“. Taikydamas naujos redakcijos Įstatymo nuostatas dar iki jų įsigaliojimo atsiradusioms aplinkybėms, atsakovas pažeidė tiek lex retro non agit, tiek ir proporcingumo principus. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1233/2012.

Atsakovas Kauno AVPK atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 24–25) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nėra nepriekaištingos reputacijos asmeniu pagal teisės aktuose keliamus reikalavimus (Įstatymo 17 str. 1 d. 2 p.), nes 1972 m. rugsėjo 14 d. Tauragės rajono teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 111 straipsnio 1 dalį už tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija tris metus laisvės atėmimo. Tokiu būdu jis atitinka Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytas sąlygas. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie iki 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymo pateikimo dieną neturėjo leidimo laikyti ginklus ar leidimo nešiotis ginklus (prašymą išduoti neterminuotą leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus, jis pateikė tik 2014 m. sausio 30 d.).

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimu (b. l. 46–51) skundą atmetė.

Teismas konstatavo, kad byloje kilęs ginčas dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2014 m. sausio 31 d. sprendimo Nr. 20-11-IL-00726-e atsisakyti išduoti pareiškėjui neterminuotą leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklą teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatė, kad 2014 m. sausio 30 d. pareiškėjas kreipėsi į Kauno AVPK Licencijavimo padalinį, prašydamas įregistruoti dujinį (garsinį) revolverį „Umarex“, 5.6 mm (22 short), Nr. 5444427 savigynai ir išduoti neterminuotą leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo Nr. XI-1146 ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 5-V-127 patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių (toliau – ir Taisyklės) pagrindu buvo atlikti patikrinimai, kurių metu nustatyta, kad L. S. 1972 m. rugsėjo 14 d. Ukmergės rajono teismo buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 111 straipsnio 1 dalį už tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija tris metus laisvės atėmimo. Nustačius tokias aplinkybes, ginčijamu Kauno AVPK 2014 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. 20-11-IL-00726-e, vadovaujantis Įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija Nr. XI-1146) 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu (B, C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo nesantis nepriekaištingos reputacijos), 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu (nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo) prašomas leidimas išduotas nebuvo. Pareiškėjas atsakovo nustatytų faktinių aplinkybių iš esmės neginčija, tačiau mano, kad esant išnykusiam teistumui, bei dar iki naujos Įstatymo redakcijos turint ginklą, jam turėtų būti taikomos ne aptartos Įstatymo nuostatos, griežtinančios atsakomybę, o ankstesnė šio Įstatymo redakcija.

Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 2010 m. lapkričio 18 d. pakeitimo įstatymu (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) pakeitus Įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, nustatančią sąrašą atvejų, kada asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, buvo nustatyti griežtesni apribojimai, negu galioję anksčiau. Pagal Įstatymo 5 straipsnio redakciją, įsigaliojusią nuo 2011 m. kovo 1 d., C kategorijai priskiriami ir dujiniai pistoletai (revolveriai). Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, jog B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos.

Taigi pareiškėjo įsigytas ginčo ginklas jo prašymo išduoti neterminuotą leidimą šiuos ginklus laikyti (nešiotis) padavimo metu buvo priskirtas ginklų, kurių negali įsigyti ir turėti nepriekaištingos reputacijos kriterijų neatitinkantis asmuo, kategorijai. Kaip yra pažymėjęs LVAT, nuolatinė teisinio reguliavimo raida yra vienas iš būdingų teisės sistemos ypatumų. Ji priklauso nuo visuomenėje vykstančių pokyčių ir dėl to atsirandančios būtinybės sureguliuoti tiek naujus, tiek pasikeitusius senus visuomeninius santykius.

Atsižvelgiant į tokią teisinio reguliavimo įstatymais ir kitais teisės aktais būtinybę yra įtvirtinamos naujos, tobulinamos galiojančios ar pašalinamos pasenusios teisės normos (žr. pvz., LVAT 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1692/2012). Įstatymų leidėjas, Pakeitimo įstatymu sugriežtindamas ir nustatydamas papildomas sąlygas, kada asmuo laikytinas nepriekaištingos reputacijos, siekė užtikrinti viešąją tvarką bei visuomenės saugumą, o tokiu numatytu asmens teisių ir laisvių ribojimu – skirtingų interesų pusiausvyros užtikrinimo.

LVAT, aiškinamas nurodytas teisės normas, yra pažymėjęs, jog, kai įstatymo leidėjas priima sprendimą sugriežtinti priemonių, kurios gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, naudojimo sąlygas, jų taikymas visuomeniniams santykiams, atsirandantiems po tokio įstatymo įsigaliojimo, negali būti vertinamas kaip griežtesnių teisės normų galiojimas atgal, toks vertinimas neatitiktų įstatymo pakeitimu siekiamų prevencinių tikslų (žr. pvz., LVAT 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1692/2012, 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1233/2012, 2013 m. vasario 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-233/2013, 2014 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-337/2014).

Analizuojant Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas, nustatančias Įstatymo įsigaliojimą ir įgyvendinimą, akcentuotina, jog jomis įtvirtintos konkrečios taisyklės, turėjusios užtikrinti ir principo lex retro non agit įgyvendinimą, esant susiklosčiusiems atitinkamiems teisiniams santykiams (žr. pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2063/2013). Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (pirminė redakcija) buvo nurodyta, kad asmenys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo turėjo šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, privalo iki 2014 m. sausio 1 d.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pateikti prašymą ir gauti leidimą laikyti ginklus arba leidimą nešiotis ginklus. To paties straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Nagrinėjamam ginčui aktualioje Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2156 redakcija) nustatyta, kad asmenys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo turėjo šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, privalo iki 2014 m. sausio 1 d. (2013 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XII-733 redakcija terminas pratęstas iki 2014 m. liepos 1 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pateikti prašymą ir gauti leidimą laikyti ginklus arba leidimą nešiotis ginklus.

Šiems asmenims, jeigu jie pateikia įsigijimą patvirtinančius dokumentus, netaikomas šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje nustatytas 21 metų amžiaus reikalavimas. Jiems taikomas 18 metų amžiaus reikalavimas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Teismas taip pat rėmėsi LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-854/2013, taip pat 2014 m. sausio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-2301/2013, 2013 m. vasario 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-233/2013. Teismas pažymėjo, kad LVAT 2014 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-2301/2013 teismo nurodytų teisės normų analizės pagrindu padarė išvadą, kad asmuo, turėdamas ginklą, atitinkantį Įstatymo 5 straipsnio 6 ir 8 punktus, turėjo iki 2014 m. sausio 1 d. (vėliau terminas pratęstas iki 2014 m. liepos 1 d.) pateikti prašymą gauti leidimą laikyti ginklus arba leidimą nešiotis ginklus.

Teismas pabrėžė, jog tai padarius, tokį prašymą sprendžianti institucija (šiuo atveju atsakovas) kiekvienu atveju turi įvertinti, ar toks leidimas konkrečiu atveju gali būti išduodamas. Remiantis Įstatymo 17 straipsniu, vienas iš aspektų, kurie turi būti patikrinti – tai, ar asmuo yra nepriekaištingos reputacijos. Atvejai, kai asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, nustatyti Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje. Įstatymo (naujos redakcijos) 18 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyti griežtesni reikalavimai, nei buvo prieš tai, todėl pateikus prašymą dėl leidimo po šio įstatymo įsigaliojimo, taikomi griežtesni reikalavimai.

Išimtis, t. y. dvi būtinos komuliatyvios sąlygos, kurioms esant šie griežtesni reikalavimai netaikomi, nustatyti pačioje Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje, t. y., pirma, jie netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, antra, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Nagrinėjamu atveju 2011 m. vasario 28 d. pareiškėjas turėjo ginklą, tačiau neturėjo leidimo laikyti ginklus ar nešiotis ginklus (prašymą išduoti neterminuotą leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus, jis pateikė tik 2014 m. sausio 30 d.).

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui negali būti taikoma išimtis ir taikoma ne aktuali Įstatymo redakcija ir joje numatytas asmens, nelaikomo nepriekaištingos reputacijos, apibrėžimas, o ankstesnėje redakcijoje apibrėžiama sąvoka. Kolegijos nuomone, ta aplinkybė, jog ankstesnė Įstatymo redakcija pareiškėjo turėto ginklo laikymui apskritai nereikalavo jokio leidimo, nes toks ginklas buvo priskiriamas D kategorijai, nėra teisiškai reikšminga. Būtent taip šią aplinkybę vertino ir LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. gegužės 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-854/2013, pabrėždama, kad iš Įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies inter alia matyti, jog asmenys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo turėjo šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Įstatymo 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, privalo iki 2014 m. sausio 1 d.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pateikti prašymą ir gauti leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešioti ginklus. Taigi, išplėstinės kolegijos nuomone, asmuo, nors anksčiau jo turimiems ginklams ir nereikėjo leidimo, įsigaliojus Įstatymo pataisoms turėjo imperatyvią prievolę šiuos ginklus legalizuoti, t. y. nustatyta tvarka gauti leidimą juos laikyti ar nešiotis, o Įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies formuluotė aiškintina kaip reguliuojanti tik Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies, numatančios, kokie asmenys yra nelaikomi nepriekaištingos reputacijos, švelnesnių ribojimų prioritetą prieš griežtesnius, jei švelnesni ribojimai laiko požiūriu atsirado pirmiau už griežtesnius.

Be to, teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, jog LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. gegužės 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-854/2013 pažymėjo, kad nuo 2012 m. liepos 12 d. įsigaliojusi nauja Pakeitimo įstatymo 2 dalies 4 straipsnio redakcija aiškiai apibrėžė, jog Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į ginklų, kaip nuosavybės objektų, kurių civilinė apyvarta yra ribojama, prigimtį, nebūtų pagrįsta situacija, kai asmeniui, remiantis tuo, jog iki pasikeitusio teisinio reguliavimo leidimo laikyti (nešiotis) jo turimus ginklus nereikėjo ir jam nebuvo keliamas nepriekaištingos reputacijos asmens reikalavimas, jam vėliau būtų leidžiama legalizuoti turimus ginklus, neatsižvelgiant į tai, kad legalizavimo metu jis nebūtų laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, kaip to reikalauja pasikeitęs teisinis reglamentavimas.

Šis teisės aktų aiškinimas, priešingai nei ginčo atveju teigia pareiškėjas, nepažeidžia bendrojo teisės principo – įstatymas atgal negalioja (lex retro non agit), nes atitinkami teisiniai santykiai nebuvo susiformavę, nebuvo nustatytas reguliavimas, įpareigojantis turėti leidimą tam tikrų kategorijų ginklams, todėl negalima tvirtinti, kad nauju teisiniu reguliavimu įsiterpiama į susiformavusius teisinius santykius. Be to, Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio nuostatos, nustatančios Įstatymo įsigaliojimą ir įgyvendinimą, įtvirtino konkrečias taisykles, turėjusias užtikrinti ir minėto principo lex retro non agit įgyvendinimą.

Teismas pabrėžė ir tai, kad išplėstinė teisėjų kolegija taip pat aptarė ir ankstesnę LVAT praktiką (žr. 2012 m. kovo 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-1354/2012, 2012 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1263/2012, 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1561/2012), kurioje buvo aiškinama, jog Pakeitimo įstatymo 2 straipsnis dėl neleistinumo griežtesnio teisinių santykių reglamentavimo taikymo atgal galioja inter alia tokiose situacijose, kai pagal iki 2011 m. kovo 1 d. galiojusią Įstatymo redakciją buvęs nereikalingu leidimas turėti dujinius pistoletus ir senovinius ginklus, nes jie tuo metu buvo priskiriami D kategorijai, tapo reikalingu (būtinu) pagal naujos redakcijos Įstatymą, taigi iš esmės ir ginčo situacijoje.

Pagal šią ankstesnę praktiką analogiškose situacijose asmenys, padavę prašymus išduoti neterminuotą leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus bei juos registruoti, buvo vertinami kaip atitinkantys Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies reikalavimus ta prasme, kad naujos redakcijos Įstatymo įsigaliojimo dieną (2011 m. kovo 1 d.) jie buvo įsigiję ir turėjo ginčo ginklus, o aplinkybė, dėl kurios jų atžvilgiu galėjo būti taikomas apribojimas turėti šiuos ginklus, taip pat buvo atsiradusi iki naujos redakcijos Įstatymo įsigaliojimo.

Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus motyvus, tokia teismų praktikos raida dėl Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo, kokia yra suformuojama šia nutartimi, yra konstituciškai pateisinama ir objektyviai būtina, siekiant dėl žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumo užtikrinti tinkamą ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pareiškėjas Ukmergės rajono teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 111 straipsnio 1 dalį, todėl jis pagrįstai pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas nelaikytas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, kadangi įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.

Pareiškėjas teigia, jog laikytinas turinčiu nepriekaištingą reputaciją, nes jo teistumas yra išnykęs. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas.

Kai įstatymo leidėjas priima sprendimą sugriežtinti priemonių, kurios gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, naudojimo sąlygas, jų taikymas visuomeniniams santykiams, atsirandantiems po tokio įstatymo įsigaliojimo, negali būti vertinamas kaip griežtesnių teisės normų galiojimas atgal, toks vertinimas neatitiktų įstatymo pakeitimu siekiamų prevencinių tikslų.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje neginčytinai nustatyta, jog pareiškėjas 2011 m. vasario 28 d. neturėjo leidimo laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, dėl leidimo ginklui kreipėsi įsigaliojus Įstatymo pakeitimams, jo statusas neatitinka nepriekaištingos reputacijos sąlygos, numatytos galiojančio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punkte, todėl nėra jokių teisinių prielaidų vertinti, jog pareiškėjas patenka į ratą asmenų, kuriems gali būti taikomos Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies išlygos. Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas prašymo išduoti leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus teikimo metu nebuvo nepriekaištingos reputacijos. Todėl nustačius, jog jis neišpildė būtinosios sąlygos leidimui gauti – buvimo nepriekaištingos reputacijos – vadovaujantis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu, leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklą atsisakyta išduoti pagrįstai.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 53–55) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Kauno AVPK 2014 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 20-11-IL-00726-e bei įpareigoti atsakovą Kauno AVPK patenkinti prašymą išduoti leidimą ginklui.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas nenagrinėjo teismo posėdžio metu pareiškėjo nurodytų argumentų. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų Senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr.

38. Nurodo, kad atsakovo pareiškėjo atžvilgiu pritaikytas įstatymas apsunkino jo teisinę padėtį, todėl toks įstatymo taikymas yra neteisėtas, todėl turėtų būti panaikintas, tačiau teismas šių argumentų net nesvarstė. Administracinių teismų praktika įtvirtina, kad Europos Sąjungos teisė – tai ir bendrų teisės principų, kurie yra Sąjungos teisės sudedamoji dalis, pvz., teisinio saugumo, proporcingumo ar lex retro non agit (teisės aktų galia turi būti nukreipta tik į ateitį) principų turinio aiškinimo šaltinis.

Kaip teisės aiškinimo šaltinis, teisės aiškinimui bei taikymui labai svarbi yra ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. gruodžio 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A756-686/2010 akcentavo, kad Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijoje apibrėžiant gero administravimo principo turinį, be kita ko, taip pat nurodoma „teisė būti išklausytam“, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo turi būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (Pagrindinių teisių chartijos 41 str. 2 d. a p.).

Ši chartijos nuostata išreiškia bendro pobūdžio teisines vertybes, į kurias, sprendžiant dėl gero administravimo principo turinio Lietuvoje, gali būti atsižvelgiama kaip į papildomą teisės aiškinimo šaltinį. Siekiant teisinių santykių stabilumo, administracinių bylų teisenoje taikomas principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja). Pagal šį teisės principą – teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas (2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1960/2012).

Tai teisės norminiams aktams keliamas reikalavimas, kad juose įtvirtintos teisės normos negali būti taikomos juridiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusioms dar iki šio akto įsigaliojimo. Šiuo principu siekiama užtikrinti teisinio reguliavimo bei asmenų teisinio statuso aiškumą, stabilumą. Subjektai turi žinoti, kokio elgesio iš jų yra tikimasi, reikalaujama, ir turi būti tikri, kad už teisės aktus atitinkantį elgesį jiems nebus taikomos teisinės poveikio priemonės vėliau pasikeitusio teisinio reguliavimo pagrindu (2012 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1508/2012).

Lex retro non agit principas grindžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią galioja tik paskelbti įstatymai. Šios nuostatos svarba ne kartą akcentuota konstitucinėje doktrinoje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d., 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimai). Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. lapkričio 29 d. nutarime konstatavo, kad nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius.

Atsakovas Kauno AVPK atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 61) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais, ar kitais motyvais, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Tikrinamoje administracinėje byloje nekilo ginčo dėl bylos faktinių aplinkybių ir yra aktualus tik teisės taikymo klausimas laike, pastarąjį momentą siejant su konkrečiomis faktinėmis bylos aplinkybėmis.

Ši byla buvo sustabdyta iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės byloje aktualaus teisinio reguliavimo atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), svarstydamas dėl Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies (2012 m. birželio 29 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), 2016 m. vasario 2 d. nutarime konstatavo, kad teisiniu reguliavimu, kuomet asmenys, atsižvelgiant į kreipimosi dėl leidimų laikyti (nešiotis) ginklą išdavimo laiką, yra traktuojami skirtingai, nors tarp jų grėsmės žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumui aspektu nėra tokių skirtumų, t. y. kuomet asmenims, nustatytąja tvarka pateikusiems prašymą iki 2012 m. liepos 11 d., galėjo būti išduotas leidimas laikyti (nešiotis) nurodytus šaunamuosius ginklus, o prašymą pateikusiems nuo 2012 m. liepos 12 d., toks leidimas nebegalėjo būti išduotas, toks nevienodas traktavimas nėra objektyviai pateisinamas.

Pagal Seimo 2010 m. lapkričio 18 d. priimtu Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymu nustatytą teisinį reguliavimą, asmenys įgijo teisėtą lūkestį, kad, jiems nustatytąja tvarka pateikus prašymą ir įgaliotajai institucijai sprendžiant klausimą dėl leidimo laikyti (nešiotis) Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytus šaunamuosius ginklus, kuriuos jie įsigijo iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), išdavimo, griežtesni nepriekaištingos reputacijos reikalavimai bus netaikomi iki 2014 m. sausio 1 d.

Todėl Seimo 2012 m. birželio 29 d. priimtu įstatymu nustačius teisinį reguliavimą, kad griežtesni nepriekaištingos reputacijos reikalavimai taikytini ne nuo 2014 m. sausio 1 d., bet nuo 2012 m. liepos 12 d., buvo nesilaikyta iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų, inter alia reikalavimo nedaryti pereinamojo teisinio reguliavimo pakeitimų, kuriais asmenų teisinė padėtis būtų pabloginta. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, Konstitucinis Teismas 2016 m. vasario 2 d. nutarime pripažino, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis (2012 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją asmenims, turintiems Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie šiuos ginklus įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių jie pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis, atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), ir 2011 m. vasario 28 d. neturėjusiems leidimo laikyti ar leidimo nešiotis ginklus, nuo 2012 m. liepos 12 d. turi būti taikomi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai, o ne nustatytieji Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 18 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) 2 dalyje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas 2016 m. vasario 2 d. nutarimu pripažino, jog Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis (2012 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją asmenims, turintiems Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie šiuos ginklus įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių jie pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis, atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), ir 2011 m. vasario 28 d. neturėjusiems leidimo laikyti ar leidimo nešiotis ginklus, nuo 2012 m. liepos 12 d. turi būti taikomi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, t. y. iš esmės pripažinta, kad pirmiau nurodytiems asmenims iki 2014 m. sausio 1 d. neturi būti taikomi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas kreipėsi su prašymu po 2014 m. sausio 1 d. (t. y. pasibaigus pereinamajam laikotarpiui), todėl pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai nurodė, kad įstatymų leidėjas, Pakeitimo įstatymu sugriežtindamas ir nustatydamas papildomas sąlygas, kada asmuo laikytinas nepriekaištingos reputacijos, siekė užtikrinti viešąją tvarką bei visuomenės saugumą, o tokiu numatytu asmens teisių ir laisvių ribojimu – skirtingų interesų pusiausvyros užtikrinimo. Iš tikro LVAT, aiškinamas nurodytas teisės normas, ne kartą yra pažymėjęs, jog, kai įstatymo leidėjas priima sprendimą sugriežtinti priemonių, kurios gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, naudojimo sąlygas, jų taikymas visuomeniniams santykiams, atsirandantiems po tokio įstatymo įsigaliojimo, negali būti vertinamas kaip griežtesnių teisės normų galiojimas atgal, toks vertinimas neatitiktų įstatymo pakeitimu siekiamų prevencinių tikslų. Tai yra konstituciškai pateisinama ir objektyviai būtina, siekiant dėl žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumo.

Būtina pastebėti ir tai, kad vienas iš būdingų teisės sistemos ypatumų yra nuolatinė teisinio reguliavimo raida. Ji priklauso nuo visuomenėje vykstančių pokyčių ir dėl to atsirandančios būtinybės sureguliuoti tiek naujus, tiek pasikeitusius senus visuomeninius santykius. Atsižvelgiant į tokią teisinio reguliavimo įstatymais ir kitais teisės aktais būtinybę yra įtvirtinamos naujos tobulinamos galiojančios ar pašalinamos pasenusios teisės normos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. nutarimas).

Taigi siekiant žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumo įstatymų leidėjas gali ir turi daryti atitinkamas korektūras reguliuojant tinkamą ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą. Kai šie visuomeniniai santykiai reguliuojami jau pasikeitusiomis teisės normomis, asmuo siekdamas tuose santykiuose naujai dalyvauti turi paklusti įvykusiems teisinio reguliavimo pokyčiams, todėl, atsižvelgiant į šios bylos konkrečias faktines aplinkybes (prašymas pateiktas 2014 m. sausio 30 d.), nėra visiškai jokio pagrindo teiginiui apie įstatymas atgal negalioja principo pažeidimą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Apeliacinio skundo tenkinti jame nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl skundžiamas Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o L. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius