2018-11-29 Nr. AB-21895-3-64-3-02471-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1766-968/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02471-2016-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.17; 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ryčio Krasausko (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. A. J. ir I. Č. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. A. J. ir I. Č. skundą atsakovui Radviliškio rajono savivaldybės tarybai ir Radviliškio rajono savivaldybei, atstovaujamai Radviliškio rajono savivaldybės administracijos bei Radviliškio rajono savivaldybės tarybos, dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjos V. A. J. ir I. Č. (toliau – pareiškėjos) kreipėsi į teismą su skundu ir jo patikslinimu, prašydamos: 1) solidariai iš atsakovų priteisti I. Č. ir V. A. J. naudai po 1 495,26 Eur žalos atlyginimo; 2) panaikinti Radviliškio rajono savivaldybės tarybos (toliau – Taryba) 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. T-377 (toliau – Sprendimas Nr. T-377) ir įpareigoti Tarybą kitame jos posėdyje po teismo sprendimo įsiteisėjimo pakartotinai išspręsti pareiškėjų 2014 m. spalio 22 d. prašymą.

2. Pareiškėjos skunde nurodė, kad skundžiamu Sprendimu Nr. T-377 Taryba nepagrįstai netenkino jų 2014 m. spalio 22 d. ir 2016 m. spalio 5 d. prašymų suteikti maksimalią žemės mokesčio lengvatą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 1324 „Dėl naujų žemės sklypų dydžio miestuose, detaliųjų planų rengimo ir teritorijų inžinerinės įrangos“ (toliau – Vyriausybės Nutarimas) atsakovai buvo įpareigoti nutiesti bent jau žvyruotus kelius ir elektros linijas iki pareiškėjų žemės sklypo iki 1999 m. sausio 1 d.

Dėl šios atsakovų pareigos neteisėto nevykdymo pareiškėjos negalėjo naudotis savo sklypu pagal tiesioginę paskirtį. Tai pripažindama Taryba pareiškėjas iš dalies (50 proc.) yra atleidusi nuo 2013 ir 2014 metų žemės mokesčio mokėjimo. Kitą žemės mokesčio dalį pareiškėjos buvo priverstos mokėti. Pareiškėjos pažymėjo, kad jų žemės sklypo paskirtis – gyvenamųjų namų statybos, tačiau teritorija realiai visiškai nepritaikyta tokiai paskirčiai, nėra jokių gatvių, elektros ir vandentiekio įvadų, nors jie yra suprojektuoti pagal dar 1998 m. vasario 27 d.

Tarybos sprendimu Nr. 94 patvirtintą Radviliškio miesto rytinės dalies I mikrorajono individualių gyvenamųjų namų statybos detalųjį planą. Turimi sklypai realiai nenaudojami, tačiau jų vertė vien tik dėl detaliuoju planu nustatytos paskirties ir naudojimo būdo yra didelė. Prašymus atleisti nuo žemės mokesčio mokėjimo pareiškėjos Tarybai teikė kasmet. Atsakovas nenurodė, kodėl pareiškėjas nuo žemės mokesčio atleido tik iš dalies. Pareiškėjos 2013 ir 2014 metais sumokėjo po 1 495,26 Eur žemės mokesčio, taigi joms buvo padaryta žala (nuostoliai).

Tarybai teisės aktais yra suteikta kompetencija sumažinti žemės mokestį arba apskritai nuo jo atleisti. Pareiškėjų teigimu, svarstant jų prašymus atleisti nuo žemės mokesčio mokėjimo, buvo pažeistas teisėtumo principas. Be to, pareiškėjos yra diskriminuojamos, kadangi savininkai, nesinaudojantys kartu su pastatais grąžinta žeme (namų valda), kuriems nuomos mokesčio už žemę nemoka, Tarybos yra atleisti nuo žemės mokesčio mokėjimo. Pareiškėjos taip pat negauna pajamų iš savo žemės sklypo, jo negali naudoti pagal paskirtį, negali šios žemės dirbti, tačiau jas Taryba nuo žemės mokesčio atleido tik iš dalies.

Taryba savo teisę mažinti žemės mokestį ar atleisti nuo jo realizavo formaliai ir biurokratiškai, sąmoningai neįsigilino į ginčo situaciją, kad dėl jos pačios kaltės ir neveikimo pareiškėjos negalėjo naudotis ginčo žemės sklypu pagal paskirtį. Diskrecija, ypač viešojo administravimo srityje, nėra absoliuti, naudojimasis ja turi būti motyvuotas, pagrįstas bei suprantamas. Viešojo administravimo subjektas, realizuodamas diskrecijos teisę, negali remtis pačia teise kaip tokia, o privalo vertinti kitas situacijai išspręsti aktualias aplinkybes.

Neatleisdama pareiškėjų nuo žemės mokesčio 2013 ir 2014 metais mokėjimo Taryba taip pat pažeidė teisinio saugumo bei tikrumo ir teisėtų lūkesčių principus. Ginčijamu Sprendimu Nr. T-377 atmesdama pareiškėjų prašymus Taryba nurodė neteisėtus ir nepagrįstus motyvus, neatsižvelgė į pareiškėjų prašymuose nurodytas aplinkybes, taip pat nesuprantamais motyvais panaikino Tarybos 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. T-908 „Dėl 2015 metų žemės mokesčio sumažinimo“ (toliau – Sprendimas Nr. Nr. T-908) jau suteiktą žemės mokesčio lengvatą.

3. Radviliškio rajono savivaldybė (toliau – Savivaldybė) atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad Radviliškio rajono savivaldybės administracijos (toliau – Administracija) Radviliškio rajono gyventojų prašymams dėl žemės mokesčio, žemės nuomos mokesčio ir nekilnojamojo turto mokesčio nagrinėjimo komisija (toliau – Komisija) 2016 m. rugsėjo 19 d. posėdyje svarstė pareiškėjų 2014 m. spalio 22 d. prašymą ir padarė išvadą, kad pagrindo sumažinti pareiškėjoms žemės mokestį nėra, siūlė Administracijos direktoriui parengti Tarybos sprendimo projektą dėl prašymo netenkinimo.

Tarybos 2016 m. spalio 13 d. posėdyje nuspręsta klausimo svarstymą iš esmės atidėti iki artimiausio posėdžio, nes 2016 m. spalio 6 d. gautas pareiškėjų papildomas prašymas dėl 2015 metų žemės mokesčio sumažinimo didesne nei 50 proc. dalimi. Komisija 2016 m. spalio 28 d. nusprendė siūlyti Administracijos direktoriui teikti Tarybos sprendimo projektą dėl 2016 m. spalio 6 d. prašymo netenkinimo. Taryba 2016 m. lapkričio 24 d. posėdyje priėmė ginčijamą Sprendimą Nr. T-377, kuriuo pagrįstai ir teisėtai netenkino minėtų pareiškėjų prašymų ir pripažino netekusiu galios Tarybos 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. T-908 1.1 punktą.

Sprendimas Nr. T-377 atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus. Pareiškėjos šiuo metu yra pardavusios visus žemės sklypus, dėl kurių buvo pateiktas 2014 m. spalio 22 d. ir vėlesni prašymai, todėl buvo paneigta ir išnyko aplinkybė, kuria remiantis buvo prašoma atleisti nuo žemės mokesčio ar jį sumažinti. Atsakovas taip pat pabrėžė, kad prievolė mokėti žemės mokestį pareiškėjoms atsirado pagal įstatymą, Savivaldybė šios prievolės nesukūrė, todėl Tarybos veiksmai neatleidžiant pareiškėjų nuo viso mokesčio mokėjimo nelaikytini neteisėtais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio prasme.

Be to, 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimas Nr. T-376 ir 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimas Nr. T-623, kuriais pareiškėjos nebuvo atleistos nuo viso žemės mokesčio mokėjimo 2013 ir 2014 metais, nėra panaikinti, todėl nėra pagrindo spręsti galbūt atsiradusios žalos atlyginimo klausimą. Taikyti žemės mokesčio lengvatą yra Savivaldybės teisė, o ne pareiga, todėl pareiškėjos, teikdamos prašymus, negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių, kad prašymai bus patenkinti. Savivaldybė taip pat pažymėjo, jog Vyriausybės Nutarimas, kuriuo skunde rėmėsi pareiškėjos, neteko galios nuo 2014 m. sausio 1 d.

Vyriausybės Nutarimo galiojimo metu pareiškėjos reikalavimų jį vykdyti nereiškė. Savivaldybės teigimu, pareiškėjos apie tariamą žalą sužinojo 2012 m. lapkričio 22 d. ir 2013 m. lapkričio 21 d., o su patikslintu skundu į teismą kreipėsi tik 2016 m. gruodžio 8 d., t. y. suėjus trejų metų ieškinio senaties terminui.

II. 4. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies – panaikino Tarybos Sprendimo Nr. T-377 2 punktą, kuriuo pripažintas netekusiu galios Tarybos 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. T-908 „Dėl 2015 metų žemės mokesčio sumažinimo“ 1.1 punktas, kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė.

5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: pareiškėjos 2014 m. spalio 22 d. prašymu Tarybos prašė priimti maksimaliai įmanomą ir įstatymu leidžiamą sprendimą, t. y. atleisti jas nuo žemės mokesčio už Radviliškio mieste turimus žemės sklypus 2015 metais mokėjimo, o jei tai neįmanoma, nustatyti pareiškėjoms 0,01 proc. lengvatinį mokesčio tarifą; Taryba 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. T-908 1.1 punktu nusprendė 50 proc. sumažinti 2015 metų žemės mokestį pareiškėjoms už žemės sklypus, esančius Radviliškio mieste; Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 25 d. įsiteisėjusiu sprendimu panaikino Tarybos 2015 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. T-45, įpareigojo Tarybą kitame posėdyje po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išspręsti pareiškėjų 2014 m. spalio 22 d. prašymą atleisti jas nuo žemės mokesčio 2015 metais už Radviliškio mieste esančius sklypus, o jei tai neįmanoma, nustatyti joms 0,01 proc. lengvatinį mokesčio tarifą; pareiškėjos 2016 m. spalio 5 d. prašymu kreipėsi į Tarybą, prašė nustatyti joms maksimalią žemės mokesčio lengvatą už jų žemės sklypus Radviliškio mieste 2015 metais (atleisti jas nuo šio mokesčio, sumažinti šį mokestį didesne nei 50 proc. dalimi ir pan.); Taryba 2016 m. lapkričio 24 d. Sprendimu Nr. T-377, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 18 punktu, Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi, vykdydama Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimą, atsižvelgdama į pareiškėjų 2014 m. spalio 22 d. ir 2016 m. spalio 5 d. prašymus bei į Komisijos 2016 m. rugsėjo 19 d. ir 2016 m. spalio 28 d. posėdžių protokolus, nusprendė netenkinti pareiškėjų 2014 m. spalio 22 d. ir 2016 m. spalio 5 d. prašymų bei pripažinti netekusiu galios Tarybos 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. T-908 1.1 punktą.

6. Teismas pažymėjo, kad iš byloje esančio sprendimo „Dėl žemės mokesčio“ projekto aiškinamojo rašto matyti, jog ginčijamas Sprendimas Nr. T-377 yra grindžiamas objektyviais duomenimis, kurie yra sudėtinė jo dalis. Nors aiškinamasis raštas ir nenurodytas kaip sudėtinė Sprendimo Nr. T-377 dalis, jis yra administracinėje byloje ir buvo žinomas pareiškėjoms nuo pat skundo pateikimo teismui dienos. Aiškinamajame rašte kaip ir Sprendime Nr. T-377 nurodomos tos pačios teisės normos, kuriomis remiantis priimtas šis sprendimas dėl žemės mokesčio, pažymėta, jog nagrinėjamu atveju nėra aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima atleisti nuo 2015 metų žemės mokesčio už Radviliškio mieste turimus žemės sklypus, nustatyti 0,01 proc. lengvatinį mokesčio tarifą arba sumažinti žemės mokestį didesne nei 50 proc. dalimi. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog, nepaisant tam tikrų trūkumų, priimant skundžiamą Sprendimą Nr. T-377, nėra pagrindo tvirtinti, kad jis yra nemotyvuotas ir nepagrįstas. Pareiškėjoms nebuvo kliūčių realizuoti teisę į galbūt pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Skundžiamas Sprendimas Nr. T-377 iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

7. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Tarybos 2014 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. T-709 „Dėl 2015 metų žemės mokesčio tarifų ir lengvatų nustatymo“, iš dalies pakeisto 2014 m. spalio 9 d. Nr. T-841 sprendimu, nuostatomis, nustatančiomis atvejus, kuriems esant Taryba nusprendė taikyti žemės mokesčio lengvatas, t. y. žemės savininkams, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis, kurie yra sukakę senatvės pensijos amžių, ar yra nepilnamečiai vaikai, kai minėtų savininkų šeimose apmokestinamojo laikotarpio pradžioje nėra darbingų asmenų: Radviliškio ir Šeduvos miestuose – 0,07 ha, kaimo vietovėje – 0,5 ha (3 p.); atleidžiant nuo žemės mokesčio savininkus, nesinaudojančius kartu su pastatais grąžinta žeme (namų valda), kuriems nuomos mokesčio už žemę nemoka butų nuomininkai arba savivaldybė (4 p.); žemės savininkams, kuriems atkurta nuosavybės teisė natūra Radviliškio ir Šeduvos miestų ribose, už žemę, esančią apsauginėse inžinerinių tinklų zonose, naudojamą žemės ūkio veiklai (pagal pateiktą seniūnijos pažymą), skaičiuojant žemės mokestį, taikant koeficientą: nuo 0,30 ha iki 1 ha – 0,5, daugiau nei 1 ha – 0,3 (5 p.); atleidžiant nuo žemės mokesčio mokėtojus, kurių apskaičiuota žemės mokesčio suma yra mažesnė nei 1,45 euro (5 Lt) (6 p.). Teismo vertinimu, pareiškėjos į šį subjektų ratą nepateko. Taryba ginčijamo Sprendimo Nr. T-377 1 punktą priėmė remdamasi teisės aktais, aiškinamajame rašte nurodė argumentus dėl pareiškėjų prašymuose nurodytos jų faktinės situacijos. Tarybos Sprendimas Nr. T-377 netenkinti pareiškėjų 2014 m. spalio 22 d. ir 2016 m. spalio 5 d. prašymų pagrįstas objektyviais duomenimis.

8. Įvertinęs skundžiamo Sprendimo Nr. T-377 2 punktą, pirmosios instancijos teismas pritarė pareiškėjų argumentams, kad jį priimdama Taryba viršijo pagal vykdomų funkcijų apimtį, paskirtį bei veiklos pobūdį turimus įgaliojimus, t. y. pripažino netekusiu galios Tarybos 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. T-908 1.1 punktą, kuriuo jau buvo nusprendusi 50 proc. sumažinti pareiškėjoms 2015 metų žemės mokestį už žemės sklypus, esančius Radviliškio mieste. Sprendimo Nr. T-377 projekto aiškinamajame rašte nedetalizuota, kodėl Taryba atsisakė taikyti 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. T-908 1.1 punktu pareiškėjoms nustatytą žemės mokesčio 2015 metais lengvatą. Administracinėje byloje Nr. eI-770-257/2015 (teisminio proceso Nr. 3-64-3-00208-2015-4) nebuvo skundžiama minėta sprendimo dalis dėl pareiškėjoms 2015 metų žemės mokesčio sumažinimo 50 proc., ginčas buvo kilęs dėl to, kad pareiškėjos, Tarybai priėmus 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. T-908, negavo atsakymo į 2014 m. spalio 22 d. prašymą dėl visiško atleidimo nuo žemės mokesčio. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu įpareigojo Tarybą užbaigti pradėtą administracinę procedūrą – pirmojo Tarybos posėdžio metu po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą dėl pareiškėjų 2014 m. spalio 22 d. prašymo. Ginčijamo Sprendimo 2 punktu panaikinusi pareiškėjoms 50 proc. sumažintą 2015 metų žemės mokestį, Taryba iš esmės pablogino pareiškėjų padėtį. Todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ši Tarybos Sprendimo Nr. T-377 dalis (2 punktas) yra neteisėta iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams bei yra naikintina.

9. Vertindamas pareiškėjų argumentus dėl patirtos turtinės žalos, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Vyriausybės Nutarimu savivaldybėms buvo nustatyta pareiga atlikti inžinerinės įrangos darbus konkrečiose teritorijose, kurios buvo perduotos piliečiams nuosavybės teisių atkūrimo procese, kaip atlyginimas už nuosavybės teise turėtą žemę kitoje nei jų turėtoje teritorijoje, tačiau šiuo nutarimu patvirtinta tvarka nenustatė savivaldybės pareigos atlikti inžinerinės infrastruktūros įrengimo darbus teritorijoms, į kurias asmenims nuosavybės teisė buvo atkuriama grąžinant žemę natūra (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 str. 2 d. 1 p.), kaip kad yra nagrinėjamoje byloje. Skunde pareiškėjos reikalavimo atlyginti savivaldybės neteisėtais veiksmais padarytą žalą nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, nenurodė, iš kokių konkrečių Savivaldybės veiksmų ar neveikimo kildinama joms padaryta žala, t. y. neįrodė, kad ginčo žemės sklypai nuosavybės teisių atkūrimo procese pareiškėjų seneliui būtų buvę perduoti Vyriausybės Nutarimu patvirtintos tvarkos sąlygomis ir pan. Priešingai, teismo posėdyje pareiškėjų atstovas patvirtino, jog nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypus buvo atkurta natūra, t. y. grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje. Nesant galimybės nustatyti, iš kokių konkrečių veiksmų (ar neveikimo) pareiškėjos kildina atsakovų joms padarytą žalą, negali būti sprendžiamas atsakovų civilinės atsakomybės klausimas. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad neįrodyta ir pareiškėjų turtinė žala.

10. Tarybos 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimas Nr. T-376 ir 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimas Nr. T-623, pagal kuriuos Taryba, pritaikydama žemės mokesčio lengvatą, pareiškėjoms 50 proc. sumažino mokėtiną 2013 metų bei 2014 metų žemės mokestį, nebuvo skundžiami, jų teisėtumas ir pagrįstumas nebuvo nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjos kaip žalą įvardija sumas, kurias sumokėjo kaip privalomus mokėti mokesčius už turimus žemės sklypus. Mokesčių sumokėjimas negali būti laikomas pareiškėjų patirta žala, nes yra jų mokestinė prievolė, kurios vykdymą kontroliuoja Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos teritoriniai skyriai Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Taryba šiuo atveju veikė kaip institucija, kurios išimtinė kompetencija – priimti sprendimus teikti mokesčių, rinkliavų ir kitas įstatymų nustatytas lengvatas savivaldybės biudžeto sąskaita (Vietos savivaldos įstatymo 16 str. 2 d. 18 p.). Tai, kad atsakovas 2012 ir 2013 metų sprendimais pritaikė pareiškėjoms mokėtino žemės mokesčio lengvatą, reiškia, jog buvo atsižvelgta į pareiškėjų prašymuose nurodytas priežastis ir aplinkybes, o likusios dalies mokestinės prievolės įvykdymas negali būti laikomas žala CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nenustatytas ir žalos egzistavimo faktas, nenustačius viešajai atsakomybei atsirasti būtinųjų sąlygų: žalos ir atsakovų neteisėtų veiksmų, žalos atlyginimas pagal CK 6.271 straipsnį negalimas.

III. 11. Pareiškėjos V. A. J. ir I. Č. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimo dalį, kuria atmesta pareiškėjų skundo dalis ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti visiškai.

12. Apeliaciniame skunde pareiškėjos pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad Tarybos Sprendimas Nr. T-377 yra grindžiamas objektyviais duomenimis. Šiuo sprendimu bei savo neveikimu Taryba nepagrįstai diskriminavo pareiškėjas, kaip individualių namų (butų) statybai tinkamos žemės savininkes žemės mokesčio lengvatų suteikimo prasme, o teismas šių aplinkybių nevertino. Pareiškėjoms taip pat neaišku, kodėl teismas darė išvadą, kad Tarybos Sprendimas Nr. T-377 atsisakyti suteikti mokesčio lengvatą yra pagrįstas pagal patvirtintus kriterijus pareiškėjų žemės sklypų atžvilgiu 2015 mokestiniams metams. Pareiškėjų teigimu, jokių pasitvirtintų kriterijų atsakovas teismui nenurodė, nepaaiškino, kada ir kas juos patvirtino. Be to, net ir esant tokiems kriterijams, jie pareiškėjoms negalėtų būti taikomi, kadangi atsakovas pats nevykdė Vyriausybės Nutarimu jam nustatytų pareigų. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad Vyriausybės Nutarimu patvirtinta tvarka nenustatė Savivaldybei pareigos atlikti inžinerinės infrastruktūros įrengimo darbus teritorijoms, į kurias asmenims nuosavybės teisė buvo atkuriama grąžinant žemę natūra.

13. Savivaldybė atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjų skundą išdėstytus motyvus, nurodo, kad apeliacinis skundas pateiktas praleidus pirmosios instancijos teismo sprendimo apskundimo terminą, todėl prašo pakartotinai spręsti pareiškėjų apeliacinio skundo priėmimo klausimą, o nusprendus apeliacinį skundą priimti – jį atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Sprendimo Nr. T-377, kuriuo Taryba netenkino pareiškėjų 2014 m. spalio 22 d. ir 2016 m. spalio 5 d. prašymų dėl atleidimo nuo žemės mokesčio už Radviliškio mieste pareiškėjų turimus žemės sklypus arba lengvatinio žemės mokesčio tarifo taikymo 2015 metais, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjos teismo taip pat prašo priteisti turtinės žalos, kurią kildina iš 2013 ir 2014 metais sumokėto žemės mokesčio, atlyginimą.

15. Pirmosios instancijos teismas panaikino Sprendimo Nr. T-377 2 punktą, kuriuo pripažintas netekusiu galios Tarybos 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. T-908 1.1 punktas (šiuo punktu Taryba atsižvelgdama į piliečių prašymus, nusprendė 50 proc. sumažinti 2015 metų žemės mokestį pareiškėjoms už žemės sklypus, esančius Radviliškio mieste), kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjos apeliaciniame skunde sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas panaikino Sprendimo Nr. T-377 2 punktą, tačiau nesutinka su likusia teismo sprendimo dalimi. Savo nesutikimą pareiškėjos iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog Tarybos Sprendimas Nr. T-377 yra grindžiamas objektyviais duomenimis ir kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog Vyriausybės Nutarimu Savivaldybei nebuvo nustatyta pareiga atlikti inžinerinės infrastruktūros įrengimo darbus teritorijoms, į kurias asmenims nuosavybės teisė buvo atkuriama grąžinant žemę natūra.

16. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

17. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

18. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste paminėtina, kad Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 18 punkte, be kita ko, nustatyta, jog savivaldybių tarybos turi išimtinę kompetenciją priimti sprendimus teikti mokesčių lengvatas savivaldybės biudžeto sąskaita. Žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnyje, kuriame reglamentuojamos žemės mokesčio lengvatos, įtvirtinta savivaldybių tarybų teisė taikyti šio mokesčio lengvatą – savo biudžeto sąskaita sumažinti žemės mokestį arba visai nuo jo atleisti (3 d.), šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad ši lengvata taikoma atitinkamuose savivaldybių tarybų sprendimuose nustatyta tvarka.

19. Savivaldybėje taikomi žemės mokesčio tarifai ir lengvatos 2013, 2014 ir 2015 metais buvo nustatyti atitinkamai Tarybos 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nr. T-376 (šio Tarybos sprendimo 1.8 punkte už pareiškėjoms priklausančius žemės sklypus, esančius Radviliškio mieste, nustatytas atskiras tarifas – 0,4 proc. žemės mokestinės vertės), Tarybos 2014 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T-709 (Tarybos 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. T-623 nuspręsta 50 proc. sumažinti 2014 metų žemės mokestį pareiškėjoms už žemės sklypus, esančius Radviliškio mieste) ir Tarybos 2014 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T-709 (Tarybos 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. T-908 1.1 punktu nuspręsta 50 proc. sumažinti 2015 metų žemės mokestį pareiškėjoms už žemės sklypus, esančius Radviliškio mieste). Taigi visu ginčui aktualiu laikotarpiu Taryba, atsižvelgdama į pareiškėjų situaciją ir įgyvendindama iš paminėtų Vietos savivaldos įstatymo ir Žemės mokesčio įstatymo nuostatų kylančią išimtinę kompetenciją priimti sprendimus teikti mokesčių lengvatas savivaldybės biudžeto sąskaita, pareiškėjoms už Radviliškio mieste esančius ginčo sklypus taikė sumažintą žemės mokesčio tarifą.

20. Iš Sprendimo Nr. T-377 projekto aiškinamojo rašto motyvų, juos vertinant surinktų įrodymų ir teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esančių administracinės bylos Nr. eI-770-257/2015 (proceso Nr. 3-64-3-00208-2015-4) duomenų kontekste, matyti, kad Sprendimo Nr. T-377 1 punkte įtvirtintas Tarybos sprendimas „netenkinti I. Č. ir V. A. J. atstovo advokato D. Varno 2014 m. spalio 22 d. ir 2016 m. spalio 5 d. prašymų“ iš esmės priimtas, vykdant įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu įtvirtintą įpareigojimą Tarybai užbaigti pradėtą administracinę procedūrą ir priimti sprendimą dėl pareiškėjų 2014 m. spalio 22 d. prašymo dėl atleidimo nuo žemės mokesčio. Taigi Sprendimo Nr. T-377 1 punktu pareiškėjų 2014 m. spalio 22 d. ir 2016 m. spalio 5 d. prašymai netenkinti ne visa apimtimi, o tik tiek, kiek jais buvo prašoma atleisti pareiškėjas nuo 2015 metų žemės mokesčio už Radviliškio mieste turimus žemės sklypus, o jei tai neįmanoma, nustatyti joms 0,01 proc. lengvatinį mokesčio tarifą. Kaip matyti iš vertinamojo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, būtent tokios apimties pareiškėjų atžvilgiu priimtą Tarybos sprendimą (Sprendimo Nr. T-377 1 punktą) pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstu ir teisėtu. Teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu tokiai teismo išvadai pritaria.

21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyta pozicija dėl viešojo administravimo subjektų priimamų individualių teisės aktų motyvų išdėstymo formos ir jų pakankamumo. Išvadą, kad ginčijamas Sprendimas Nr. T-377 yra grindžiamas objektyviais duomenimis, pirmosios instancijos teismas pagrindė įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, kurie sprendime išdėstyti pakankamai nuosekliai ir išsamiai. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantės naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas Tarybos Sprendimo Nr. T-377 teisėtumą ir pagrįstumą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė tokiam vertinimui esminės reikšmės turinčias aplinkybes. Todėl pareiškėjų apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog Tarybos Sprendimas Nr. T-377 yra grindžiamas objektyviais duomenimis, atmestinas kaip nepagrįstas.

22. Pareiškėjos taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog Vyriausybės Nutarimu Savivaldybei nebuvo nustatyta pareiga atlikti inžinerinės infrastruktūros įrengimo darbus teritorijoms, į kurias asmenims nuosavybės teisė buvo atkuriama grąžinant žemę natūra. Su tokia pareiškėjų pozicija teisėjų kolegija nesutinka, nes ji grindžiama klaidingu teisinio reguliavimo aiškinimu.

23. Vyriausybės Nutarimo preambulėje expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nurodyta, kad jį Vyriausybė priėmė įgyvendindama tuo metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį, kurioje buvo reglamentuojamos nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo sąlygos ir tvarka, susijusi su piliečiams neatlygintinai perduodamais nuosavybėn „naujais žemės sklypais“. Vyriausybės Nutarimo 1 punktu patvirtinta Naujų žemės sklypų, kuriuos, kaip atlyginimą piliečiams už nuosavybės teise turėtą žemę, gyvenamuosius namus, jų dalis, butus numatoma perduoti individualiai statybai ir kitai paskirčiai, dydžio miestuose nustatymo tvarka. Vyriausybės Nutarimo 3 punkte įtvirtinta pareiga miestų, rajonų savivaldybėms iki 1999 m. sausio 1 d. parengti detaliuosius planus ir atlikti šio nutarimo 2.1 punkte nurodytos teritorijų inžinerinės įrangos darbus (t. y. nutiesti, suprofiliuotas, žvyruotas gatves, nutiesti elektros tiekimo linijas) buvo siejama tik su tomis miestų teritorijomis, kuriose piliečiams už nuosavybės teise turėtą žemę, gyvenamuosius namus, jų dalis, butus numatoma neatlygintinai perduoti naujus žemės sklypus individualiai statybai ir kitai paskirčiai. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad į pareiškėjoms priklausančius ginčo žemės sklypus, esančius Radviliškio mieste, nuosavybės teisės buvo atkurtos grąžinant žemę natūra, todėl teismas neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo, spręsdamas šioje byloje kilusį ginčą, taikyti Vyriausybės Nutarime įtvirtintą teisinį reguliavimą.

24. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo LVAT praktikos ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų V. A. J. ir I. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Rytis Krasauskas