2015-10-08 Nr. AB-19442-3-61-3-02561-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-590-438/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02561-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Irmanto Jarukaičio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Viringas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Viringas“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas UAB „Viringas“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-320A-41287.

Nurodė, kad skundžiamu aktu VMI nusprendė išieškoti iš pareiškėjo 4 067 204,17 Lt. Dėl šio mokestinio įsiskolinimo su VMI 2013 m. vasario 11 d. ir 2012 m. gruodžio 17 d. buvo sudaręs mokestinės paskolų sutartis, kurių pagrindu išieškojimas buvo atidėtas iki 2013 m. gruodžio 20 d. Dėl šio termino pratęsimo pareiškėjas kreipėsi į VMI ir Vilniaus apygardos administracinį teismą, skundas nagrinėjamas administracinėje byloje Nr. I-5526-168/2014. Šios mokestinės nepriemokos išieškojimo atidėjimas suteiktų pareiškėjui galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę, o šiuo metu ją išieškant pareiškėjo finansinė būklė taptų itin sunki. Pareiškėjo vertinimu, priimdama skundžiamą sprendimą, VMI formaliai vertino ir taikė teisės aktus, neįsigilindama į susiklosčiusios situacijos faktines aplinkybes, taip pažeisdama protingumo, teisingumo, sąžiningumo ir gero viešojo administravimo principus.

Atsakovas VMI su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Paaiškino, kad mokesčių administratorius nutraukė mokestinės paskolos sutartį laikydamasis teisės aktų nustatytos tvarkos. Nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad, teisme neišsprendus klausimo dėl mokestinės paskolos sutarčių pratęsimo, negali būti atliekamas išieškojimas. Pareiškėjo nurodytoje byloje buvo pateiktas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tačiau jis buvo atmestas. Pareiga laiku mokėti mokesčius turi konstitucinį pagrindą, todėl jų sumokėjimas neturi būti ne vilkinamas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 33 straipsnio 8 punktu, 105 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad pareiškėjo skundžiamas sprendimas priimtas tinkamai laikantis nustatytos tvarkos, atitinka mokesčių santykius reguliuojančių įstatymų reikalavimus. Pareiškėjas nenurodė procedūrinių ar kitokių skundžiamo sprendimo neatitikimų teisės aktų nuostatoms.

Teismas atkreipė dėmesį, kad sprendžiamoje byloje skundžiamas VMI 2014 m. balandžio 9 d. sprendimas Nr. (23.31-08)-320A-41287 yra kitoje byloje ginčijamo VMI 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. (23.1-08)-RNA-48956 pasekmė. Pareiškėjas skundu iš esmės siekia, kad būtų atidėtas jo mokestinės nepriemokos išieškojimas, tačiau jos atidėjimo klausimas yra sprendžiamas kitoje administracinėje byloje Nr. I-5526-171/2014, kurioje, kaip buvo minėta, pareiškėjas prašo panaikinti VMI 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. (23.1-08)-RNA-48956 bei prašo įpareigoti atsakovą pratęsti su pareiškėju 2013 m. vasario 11 d. ir 2012 m. gruodžio 17 d. sudarytas mokestines paskolų sutartis iki 2014 m. lapkričio 10 d. Todėl, teismo vertinimu, išnagrinėjus administracinę bylą Nr. I-5526-171/2014, bus išspręstas ir šioje byloje keliamas mokestinės nepriemokos išieškojimo atidėjimo klausimas. Atitinkamai, šioje byloje keliamas reikalavimas yra išvestinis iš administracinėje byloje Nr. I-5526-171/2014 keliamų reikalavimų ir vertintinas kaip kitoje byloje ginčijamo 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimo vykdymas.

Atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo skundas nepagrįstas ir negali būti tenkinamas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į skunde nurodomus motyvus ir jų tinkamai neįvertino. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo argumento apie tai, kad atsakovas negalėjo priimti spendimo dėl išieškojimo, kol teisme nebuvo išnagrinėtas pareiškėjo skundas dėl atsakovo atsisakymo pratęsti mokestinės paskolos sutartis. Mano, kad pirmosios instancijos teismas turėjo stabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus išnagrinėtas minėtas pareiškėjo skundas kitoje administracinėje byloje. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, kad išieškojimas, kol nėra išspręstas ginčas dėl mokestinės paskolos sutarčių nepratęsimo, gali padaryti esminės žalos pareiškėjo verslui.

Atsakovas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo nurodomoje byloje buvo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas šio prašymo netenkino, todėl mokesčių administratorius pradėjo išieškojimo procedūrą iš pareiškėjo turto.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 30 d. sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas, teisėtumas ir pagrįstumas.

Ginčijamu VMI 2014 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. (23.31-08)-320A-41287 nuspręsta iš pareiškėjo išieškoti 4 067 204,17 Lt mokestinę nepriemoką.

Pirmosios instancijos teismas 2014 m. birželio 30 d. sprendime nurodė, kad šioje byloje keliamas reikalavimas – panaikinti VMI 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-320A-41287 – yra išvestinis iš administracinėje byloje Nr. I-5526-171/2014 keliamų reikalavimų ir vertintinas kaip kitoje byloje ginčijamo 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimo vykdymas. Todėl konstatavęs, kad skundžiamas atsakovo sprendimas priimtas tinkamai laikantis nustatytos tvarkos ir atitinka mokesčių santykius reguliuojančių įstatymų reikalavimus, teismas pareiškėjo skundą atmetė.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo argumento apie tai, jog atsakovas negalėjo priimti spendimo dėl išieškojimo, kol teisme nebuvo išnagrinėtas pareiškėjo skundas dėl atsakovo atsisakymo pratęsti mokestinės paskolos sutartis. Pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas turėjo stabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus išnagrinėtas minėtas pareiškėjo skundas kitoje administracinėje byloje.

Atsižvelgusi į nagrinėjamos bylos specifinę faktinę situaciją, teisėjų kolegija pastebi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo galutine ir neskundžiama 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1918-575/2015 pagal pareiškėjo UAB „Viringas“ apeliacinį skundą buvo pripažinta, jog mokesčių administratoriaus 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimas Nr. (23.1-08)-RNA-48956, kuriuo netenkintas pareiškėjo UAB „Viringas“ prašymas pratęsti mokestinės paskolos sutarčių galiojimą, yra teisėtas ir pagrįstas. Šios bylos kontekste toks Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas (bendrąja prasme) reiškia, kad ginčas dėl mokesčių administratoriaus teisės šiuo konkrečiu atveju nepratęsti mokestinės paskolos sutarčių, sudarytų su pareiškėju, yra išspręstas ir įgijęs res judicata galią.

Primintina, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ginčija mokesčių administratoriaus sprendimą išieškoti 4 067 204,17 Lt mokestinį įsiskolinimą, kuris buvo priimtas vadovaujantis mokesčių administratoriaus 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimu netenkinti pareiškėjo UAB „Viringas“ prašymo pratęsti mokestinės paskolos sutarčių galiojimą. Kadangi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1918-575/2015 yra išspręstas mokesčių administratoriaus sprendimo nepratęsti mokestinės paskolos sutarčių galiojimo pagrįstumo klausimas, teisėjų kolegija, vadovaudamasi res judicata principu, dar kartą dėl tokios mokesčių administratoriaus teisės šiuo konkrečiu atveju plačiau nepasisako.

Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas mano, kad mokesčių administratorius negalėjo priimti sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką, kol nebus išnagrinėtas teisminis ginčas dėl mokesčių administratoriaus sprendimo dėl mokestinės paskolos sutarčių nepratęsimo. Iš esmės pareiškėjas tvirtina, kad tokio pobūdžio ginčas teisme turėtų stabdyti mokestinės nepriemokos išieškojimo procedūrą.

Ginčo santykius nagrinėjamu atveju reglamentuoja Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnis „Mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo sustabdymas“. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, taip pat mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą minėtosioms sumoms padengti (išskyrus atvejus, kai įskaitoma mokesčių mokėtojo prašymu), tačiau nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, nurodytas šio Įstatymo 95 straipsnyje, arba pagrindas jas naikinti.

Kaip matyti iš pacituoto teisinio reguliavimo, mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo sustabdymas praktiškai yra išimtinai siejamas su mokestinio ginčo kilimu. Pagal MAĮ 2 straipsnio 21 punktą „Mokestiniai ginčai“ – tai ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą).

Atsižvelgus į šias teisės normas, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius neturėjo teisės aktuose įtvirtintos imperatyvios pareigos stabdyti mokestinės nepriemokos išieškojimą, kadangi dėl mokestinės paskolos sutarčių nepratęsimo kilęs ginčas nepatenka į MAĮ 2 straipsnio 21 punkte apibrėžtą mokestinio ginčo sąvoką. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo konstatuota aplinkybe, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, nepratęsęs mokestinės paskolos sutarčių galiojimo, įgijo teisę priverstinai išieškoti susidariusią mokestinę nepriemoką. Pareiškėjo ginčijamu sprendimu mokesčių administratorius šią teisę įgyvendino. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad skundžiamas atsakovo sprendimas priimtas laikantis procedūrinių reikalavimų, pareiškėjas apie šio sprendimo priėmimą buvo tinkamai informuotas, priimant sprendimą nebuvo pažeistos materialinės teisės normos, todėl atsakovo sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu. Su šiuo pirmosios instancijos teismo vertinimu teisėjų kolegija sutinka.

Pareiškėjo akcentuojamu aspektu dėl galimybės stabdyti mokestinės nepriemokos išieškojimo procedūrą pastebėtina, jog ABTĮ 71 straipsnis įtvirtina teisę pareiškėjui prašyti teismo imtis priemonių reikalavimui užtikrinti.

Pareiškėjas šia teise pasinaudojo ir, kreipęsis į teismą su prašymu panaikinti atsakovo sprendimą dėl mokestinės paskolos sutarčių nepratęsimo, teismui pateikė prašymą uždrausti atsakovui išieškoti iš pareiškėjo 3 425 833,62 Lt mokestinės nepriemokos, kol nebus išspręstas pareiškėjo skundas. Tačiau pirmosios instancijos teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. vasario 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS556-303/2014 šio pareiškėjo prašymo netenkino, nurodydami, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovas ėmėsi kokių nors konkrečių veiksmų priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką iš UAB „Viringas“. Abiejų instancijų teismai atkreipė pareiškėjo dėmesį į tai, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Atsižvelgęs į tai ir sužinojęs apie šioje administracinėje byloje ginčijamą atsakovo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką, pareiškėjas turėjo teisę pakartotinai kreiptis į teismą, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, tačiau šia savo teise nepasinaudojo ir kreipėsi į teismą dėl atsakovo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimo panaikinimo, kas nesudarė teisinio pagrindo stabdyti ginčijamo sprendimo galiojimo.

Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo nurodomu argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs glaudų šios administracinės bylos ir administracinės bylos Nr. I-5526-171/2014 ryšį, turėjo sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus išnagrinėta kita administracinė byla (ABTĮ 98 str. 1 d. 3 p.). Tačiau apeliacinės instancijos teismo kolegijai nagrinėjant šią administracinę bylą pagal pareiškėjo apeliacinį skundą tokios būtinybės nėra, kadangi, kaip jau buvo minėta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1918-575/2015 yra išspręstas mokesčių administratoriaus sprendimo nepratęsti mokestinės paskolos sutarčių pagrįstumo klausimas, ši nutartis yra įgijusi res judicata galią. Todėl, atsižvelgus į jau išdėstytus motyvus, nagrinėjamu atveju vien dėl šios aplinkybės (jog pirmosios instancijos teismas netaikė ABTĮ 98 str. 1 d. 3 p.) nėra pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtu.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad atsakovo sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant aktualių MAĮ nuostatų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą.

Iš kartu su apeliaciniu skundu pateikto AB SEB banko 2014 m. liepos 14 d. vietinio mokėjimo nurodymo matyti, kad už apeliacinį skundą yra sumokėtas 100 Lt žyminis mokestis. Žyminio mokesčio mokėjimo metu galiojusioje ABTĮ 39 straipsnio 2 dalies redakcijoje buvo nustatyta, kad už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 50 Lt žyminis mokestis. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog straipsnyje nurodytus skundus (prašymus) paduodant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą skundą (prašymą) mokėtinos žyminio mokesčio sumos. Atsižvelgus į nurodytas teisės normas, šiuo atveju turėto būti mokamas 37,5 Lt dydžio žyminis mokestis.

ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau mokesčio, negu reikia pagal įstatymą. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju už apeliacinį skundą sumokėta daugiau žyminio mokesčio nei yra nustatyta, pareiškėjui grąžintina permokėta žyminio mokesčio suma – 62,5 Lt (18,1 Eur).

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Viringas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Viringas“ 18,1 Eur (aštuoniolika eurų 10 euro centų) permokėto žyminio mokesčio.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė