2019-10-02 Nr. AB-18626-3-61-3-03219-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1125-552/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03219-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. B. skundą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja S. B. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą Nr. A33(1)-5555-(4.9) (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Administraciją pakeisti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kad. Nr. (duomenys neskelbtini)) pagrindinę žemės naudojimo paskirtį į kitą – kitos paskirties vienbučių, dvibučių gyvenamųjų namų pastatų statybos.

2. Pareiškėja paaiškino, jog ji 2017 m. rugpjūčio 7 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, bet ginčijamu Sprendimu pareiškėjos prašymas nebuvo tenkintas. Pareiškėjos teigimu, skundžiamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, nes nebuvo grindžiamas teisės aktų nuostatomis, nebuvo nuorodų į šioje situacijoje taikytiną Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 15 d. nutarimu Nr. 44 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1073 „Dėl Pagrindinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir keitimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintą aprašą (toliau – ir Aprašas).

3. Paaiškino, jog jos žemės sklypo plotas yra 0,1230 ha, o tai yra nedidele dalimi mažesnis plotas, negu numatyta bendrojo plano aiškinamajame rašte (0,15 ha), kuris numato minimalų sklypo dydį gyvenamojo namo statybai gamtiniame karkase. Dėl tokio nedidelio skirtumo buvo pažeistas VAĮ 3 straipsnio 3 punkte įtvirtintas proporcingumo principas, kadangi nėra aišku, kokiu tikslu buvo nustatytas 0,15 ha dydžio apribojimas, taip pat, ar toks ribojimas būtinas. Tokiu ribojimu pažeidžiamos pareiškėjos teisės ir nepagrįstai ribojama galimybė statyti gyvenamąjį pastatą.

4. Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) 20 straipsnio nuostatas, statyba turi atitikti savivaldybės lygmens bendrojo plano ir (ar) vietovės lygmens bendrojo plano, jeigu jis parengtas, sprendinius. Tik esant TPĮ 20 straipsnio 1 dalies atvejui gali būti taikomas 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas – žemės naudojimo paskirties ir (ar) būdo keitimas Vyriausybės nustatyta tvarka Administracijos direktoriaus sprendimu pagal Bendrąjį planą. Pagal Aprašo 10 punktą pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir (ar) būdas (būdai) keičiami žemės savininkų, valstybinės žemės patikėtinių ar įstatymų nustatytais atvejais kitų subjektų prašymu savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jeigu šis parengtas, taigi, siekiant pakeisti žemės sklypo paskirtį privaloma vadovautis savivaldybės lygmens bendrojo plano sprendiniais. 2009 m. rugsėjo 23 d. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T3-323 buvo patvirtintas Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrasis planas (toliau – ir Bendrasis planas). Siekiant detalizuoti Vilniaus rajono savivaldybės teritoriją, kol nebuvo parengtas kraštovaizdžio specialusis planas, Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu T3-323 buvo parengta Lindiniškių kaimo dalies, esančios Avižienių sen., Vilniaus r., koncepcinė schema, patvirtinta Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. A27(I)-272 „Dėl Lindiniškių kaimo dalies, esančios Avižienių sen., Vilniaus r., koncepcinės schemos“ (toliau – ir Koncepcinė schema). Minėto įsakymo 5 punkte buvo numatyta detaliojo planavimo metu žemės sklypus gyvenamųjų namų statybai formuoti ne mažesnius kaip 0,15 ha. Vadovaujantis Koncepcinės schemos sprendiniais, pareiškėjos žemės sklypas apkritai nepatenka į zoną, kurioje būtų numatyta galimybė keisti žemės paskirtį pagal U tipo zonoje leidžiamus žemės naudojimo tipus, atsižvelgiant į gamtinio karkaso nuostatas.

6. 2014 m. lapkričio 18 d. į Administraciją buvo kreiptasi dėl formavimo – pertvarkymo projekto derinimo, kurio pagrindu buvo suformuotas pareiškėjai nuosavybės teise priklausantis ginčo žemės sklypas (2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimu Nr. 48SK-3577(14.48.111.). Administracija derinimo etape nurodė, jog keisti sklypų pagrindinę žemės naudojimo paskirtį galima tik tuo atveju, jei keitimas neprieštaraus Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrajam planui. Tačiau suformavus žemės ūkio paskirties žemės sklypus, pagrindinė žemės naudojimo paskirtis gali būti keičiama į kitą tik vadovaujantis galiojančiais teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais. Pagal TPĮ 14 straipsnio 5 dalį, savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens bendrieji planai privalomi visiems suplanuotoje teritorijoje veikiantiems fiziniams ir juridiniams asmenims ar kitoms organizacijoms, jeigu detalieji planai neparengti, todėl pareiškėja, siekdama pakeisti žemės sklypo paskirtį, negali nepaisyti 2014 m. Bendrojo plano sprendinių reikalavimų.

7. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos argumentu, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio nuostatų, nes jame yra aišku, kokiomis teisės normomis remiantis sprendžiama dėl paskirties keitimo netikslingumo. Be to, Sprendime yra išdėstytos faktinės aplinkybės ir pateikiamas jų priežastinis ryšys bei sąsaja su imperatyviomis teisės normomis, jis pasirašytas Administracijos direktoriaus ir jame nurodyta apskundimo tvarka.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjos S. B. skundą atmetė.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjai priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kad. Nr. (duomenys neskelbtini)). Ji 2017 m. rugpjūčio 7 d. kreipėsi į Administraciją su prašymu pakeisti jai priklausančio žemės sklypo paskirtį iš žemės naudojimo į kitos paskirties vienbučių, dvibučių gyvenamųjų namų pastatų statybos. Administracija ginčijamu Sprendimu atsisakė pakeisti pagrindinę žemės sklypo paskirtį motyvuodama tuo, kad pagal 2014 m. Bendrąjį planą pareiškėjos žemės sklypas patenka į gamtinio karkaso urbanizuojamąją U1 kraštovaizdžio tvarkymo zoną. Šioje zonoje numatoma galimybė keisti žemės naudojimo paskirtį, tačiau žemės sklypo dydis gyvenamojo namo statybai gamtiniame karkase turi būti 0,15 ha.

10. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis TPĮ 20 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei Aprašo 10 punktu, nurodė, kad siekiant pakeisti žemės sklypo paskirtį, privaloma vadovautis savivaldybės lygmens bendrojo plano sprendiniais. Remiantis Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos kraštovaizdžio specialiuoju planu, detalizavusiu Bendrojo plano sprendinius, patvirtintu 2014 m. gruodžio 17 d. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T3-571, pareiškėjos žemės sklypas patenka į urbanizuojamą (UI funkcinio prioriteto) teritoriją. 2014 m. Bendrojo plano aiškinamojo rašto lentelėje nurodyta, kad urbanistinių teritorijų kraštovaizdžio tvarkymo zonoje (U) minimalus planuojamas žemės sklypo dydis gamtiniame karkase numatytas 0,15 ha. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog pareiškėjos žemės sklypui, esančiam gamtinio karkaso urbanizuojamoje zonoje, kurio plotas yra 0,1230 ha, pagrįstai buvo atsisakyta pakeisti paskirtį.

11. Teismas kaip nepagrįstus vertino pareiškėjos argumentus dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo, kadangi, nors 0,15 ha ploto normatyvas buvo įtvirtintas Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos kraštovaizdžio specialiuoju planu, detalizavusiu Bendrojo plano sprendinius, patvirtintu 2014 m. gruodžio 17 d. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T3-571, tačiau jau Koncepcinėje schemoje, patvirtintoje Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. A27(I)-272, buvo numatyta detaliojo planavimo metu žemės sklypus gyvenamųjų namų statybai formuoti ne mažesnius kaip 0,15 ha.

12. Dėl VAĮ 8 straipsnio reikalavimų pažeidimo teismas nurodė, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad Sprendimas priimtas pažeidžiant teisės aktus. Priešingai, nei nurodė pareiškėja, Sprendimas pagrįstas TPĮ nuostatomis, taip pat Sprendime nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos kraštovaizdžio specialiuoju planu, detalizavusiu Bendrojo plano sprendinius, patvirtintu 2014 m. gruodžio 17 d. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T3-571, kuris atitinka teisės aktų nuostatas, todėl darytina išvada, kad skundžiamas Sprendimas yra pagrįstas teisės aktų nuostatomis.

13. Teismas pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 54 straipsnio 2 dalį, savivaldybės tarybos sprendimai privalomi savivaldybės administracijai, visoms savivaldybės teritorijoje esančioms įstaigoms, įmonėms ir organizacijoms, gyventojams. Bendrasis planas savo pobūdžiu yra norminis administracinis aktas, todėl, jeigu nėra nuginčytas, yra visuotinai privalomas ir taikomas. Kadangi pareiškėja teismui skundė Sprendimą, pareiškėjos argumentų dėl Bendrajame plane įtvirtintų nuostatų teisėtumo ir atitikimo proporcingumo principui, teismas nevertino.

III. 14. Pareiškėja S. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Pareiškėja taip pat prašo priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

15. Pareiškėja teigia, kad teismas visiškai neįsigilino jį jos nurodytą aplinkybę dėl reikalavimo minimaliam planuojamam žemės sklypo dydžiui gyvenamojo namo statybai gamtiniame karkase (0,15 ha). Pareiškėjos sklypas buvo suformuotas padalijant 0,65 ha žemės sklypą visiems šio sklypo bendraturčiams proporcingai jų valdomoms nuosavybės dalims. Pažymėtina, kad minėtam pirminiam sklypui naudojimo paskirtis galėjo būti pakeista, tačiau ginčijamu Sprendimu pareiškėjos sklypui paskirtį atsisakyta keisti tik dėl to, kad pirminis sklypas buvo padalintas. Tokiu atveju pareiškėja verčiama grįžti į pradinę padėti ir toliau likti bendraturčiais tam, kad ji ir kiti asmenys galėtų pasinaudoti Bendrojo plano sprendiniais. Tačiau tai prieštarauja teismų praktikai, pagal kurią tik visiškas turto dalies atidalijimas yra teisingas ir tinkamas bendraturčio atidalijimas. Be to, teisės aktai nedraudžia bendraturčiams pasidalyti gyvenamųjų namų statybos paskirties žemės sklypo mažesnėmis nei 0,15 ha dalimis. Taigi tokiu formaliu reikalavimu yra tik dirbtinai sukuriama situacija, kai asmenims yra apribota naudojimosi savo nuosavybe galimybė, ypač kai sklypo plotas yra vos 18 proc. mažesnis už Bendrajame plane numatytą reikalavimą žemės sklypo plotui.

16. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad prieš pat 2017 m. lapkričio 22 d. teismo posėdį paaiškėjo itin svarbios aplinkybės – tuo pačiu brėžiniu suformuotam A. V. žemės sklypui, kuris yra netgi mažesnis (0,1014 ha), negu pareiškėjos sklypas (0,1230 ha), paskirtis iš žemės ūkio į gyvenamųjų namų statybos buvo pakeista. Tokiu būdu buvo šiurkščiai pažeistas VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintas lygiateisiškumo principas.

17. Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

18. Atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyti argumentai iš esmės sutampa su pirmosios instancijos teismui pateiktu atsiliepimu. Papildomai pažymima, kad atidalijimo iš bendrosios nuosavybės teisė jau yra įgyvendinta, pareiškėjai nuosavybės teise priklausantis sklypas buvo suformuotas, todėl ji šiuo metu gali valdyti, disponuoti ir naudotis ginčo žemės sklypu savo nuožiūra, įgyvendinant savo, kaip vienintelės savininkės, nuosavybės teisę. Nagrinėjant administracinę bylą nėra sprendžiamas 2014 m. Bendrojo plano sprendinių teisingumo klausimas, šis planas nėra ginčo dalykas, todėl pareiškėjos teiginiai apie galimą diskriminaciją bei 2014 m. Bendrojo plano sprendinių netikslingumą nėra susiję su bylą, peržengia skundo dalyko ribas ir neprivalo būti vertinami.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta pakeisti pareiškėjai priklausančio žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į kitos paskirties žemę – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos, teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Pareiškėja S. B. 2017 m. rugpjūčio 7 d. kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybės administraciją, prašydama pakeisti jai priklausančio 0,1230 ha žemės sklypo paskirtį iš žemės ūkio į kitos paskirties žemę – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybai. Vilniaus rajono savivaldybės administracija ginčijamu 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu Nr. A33(1)-5555-(4.9) atsisakė pakeisti pagrindinę žemės sklypo paskirtį, nes pagal bendrąjį planą pareiškėjos žemės sklypas patenka į gamtinio karkaso urbanizuotoje – U1 (planuojamųjų gyvenamųjų vietovių) kraštovaizdžio tvarkymo zoną, kurioje nustatytas minimalus planuojamas žemės sklypo dydis gyvenamojo namo statybai gamtiniame karkase – 0,15 ha.

21. Nesutikdama su tokiu sprendimu, pareiškėja kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, kuris, išanalizavęs pareiškėjos skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į pareiškėjos skundą, nustatė, kad pareiškėjos žemės sklypui, esančiam gamtinio karkaso urbanizuojamoje zonoje, kurio plotas yra 0,1230 ha, ginčijamu Sprendimu pagrįstai ir teisėtai buvo atsisakyta pakeisti žemės naudojimo paskirtį.

22. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į minimalaus planuojamo žemės sklypo dydžio gyvenamojo namo statybai gamtiniame karkase (0,15 ha) pagrįstumą. Be to, kitam šalia esančiam žemės sklypui, kuris net mažesnis už pareiškėjos, žemės sklypo paskirtis buvo pakeista.

23. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 str. 1 d.).

24. Vertindama apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalį žemės sklype <...> gali būti vykdoma statyba, atitinkanti savivaldybės lygmens bendrojo plano ir (ar) vietovės lygmens bendrojo plano, jeigu jis parengtas, sprendinius <...>. 2009 m. rugsėjo 23 d. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T3-323 buvo patvirtintas Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrasis planas. Vilniaus rajono savivaldybės tarnybos 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. T3-571 buvo patvirtintas Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos kraštovaizdžio specialusis planas, detalizavęs bendrojo plano sprendinius. 2014 m. Bendrojo plano aiškinamojo rašto 6.1 lentelėje (15 p.) įtvirtinta, jog urbanistinių teritorijų kraštovaizdžio tvarkymo zonoje (U) minimalus planuojamas žemės sklypo dydis gyvenamųjų namų statybai – 0,10 ha, o gamtiniame karkase – 0,15 ha. Bendrasis planas yra taikomas kiekvienu atveju sprendžiant klausimą dėl žemės sklypo paskirties keitimo gamtiniame karkase. Jis savo pobūdžiu yra norminis administracinis aktas, yra nepanaikintas ir galiojantis, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 54 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalimi bei 6 straipsnio 2 dalimi, yra privalomas visiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėja skunde tiesiogiai neginčijo bendrojo plano teisėtumo, nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nekyla pagrįstų abejonių dėl bendrajame plane įtvirtinto minėto reikalavimo teisėtumo ir pagrįstumo, su tuo susiję apeliacinio skundo argumentai atmestini..

25. Atkreiptinas dėmesys, jog 2014 m. lapkričio 18 d. į Administraciją buvo kreiptasi dėl žemės sklypo (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)) formavimo – pertvarkymo projekto derinimo, kurio pagrindu vėliau ir buvo suformuotas pareiškėjai nuosavybės teise priklausantis ginčo žemės sklypas. Administracija jau šio sklypo derinimo etape nurodė, jog keisti sklypų pagrindinę žemės naudojimo paskirtį (projektas nenumatė žemės sklypų paskirties keitimo, buvo palikta esama žemės ūkio paskirtis) galima tik tuo atveju, jei keitimas neprieštaraus savivaldybės teritorijos bendrajam planui. Tvirtinant projektą (NŽT 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimu Nr. 48SK-3577(14.48.111.)) jau buvo įsigaliojęs 2014 m. Bendrasis planas, kuris įtvirtino reikalavimą žemės sklypo dydžiui (0,15 ha) gyvenamųjų namų statybai gamtiniame karkase, todėl pareiškėja, kuriai priklauso 0,1230 ha ginčo žemės sklypas, negalėjo pagrįstai tikėtis, kad vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, vėliau bus pakeista tokio dydžio žemės sklypo paskirtis.

26. Pareiškėja apeliaciniame skunde suformulavo reikalavimą išreikalauti įrodymus apie žemės sklypų, priklausančių A. V. bei R. Č., naudojimo paskirties pakeitimą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, minėti įrodymai nėra susiję su pareiškėjos subjektinių teisių pažeidimu, nekeistų jos teisinės padėties, todėl jos prašymas netenkinamas.

27. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

28. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas sprendimo priėmimui, materialiosios ir proceso teisės normas taikė tinkamai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

29. Pasisakydama dėl pareiškėjos prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, teisėjų kolegija nurodo, kad sprendimas šioje byloje priimamas ne pareiškėjos naudai, todėl jos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinamas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos S. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas

Virginija Volskienė