2018-09-18 Nr. AB-15922-3-61-3-01636-2018-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-5031-415/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01636-2018-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė skundą, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2018 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. (15/6-5)12PR-69 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą jo prašymą suteikti prieglobstį išnagrinėti iš naujo.

2. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis 2017 m. rugpjūčio 28 d. pateiktą prašymą dėl prieglobsčio suteikimo (toliau – ir prašymas) grindė tuo, jog savo kilmės valstybėje patirs persekiojimą iš (duomenys neskelbtini) religinės bendruomenės dėl tapimo krikščionimi, o į kitą (duomenys neskelbtini) vietą jis negalėtų persikelti dėl to, kad jis vis dar yra priskiriamas (duomenys neskelbtini) bendruomenei, kuri yra persekiojama (duomenys neskelbtini).

3. Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojo atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu, nevertino jų visumos, neužtikrino įrodymų visapusiško ištyrimo. Atsakovas netinkamai interpretavo pareiškėjo parodymus, nes jis niekada neakcentavo persekiojimo grėsmės, kylančios iš valdžios institucijų, kadangi grėsmė (duomenys neskelbtini) jam kyla būtent iš (duomenys neskelbtini) bendruomenės narių, o teisėsaugos institucijos, pačios priklausydamos (duomenys neskelbtini) bendruomenei, nesuteikia reikiamos pagalbos nukentėjusiems nuo (duomenys neskelbtini) agresijos dėl pakeistos religijos.

4. Pareiškėjas pabrėžė, kad Migracijos departamentas netyrė aplinkybės, kad jam persikėlus gyventi į kitą vietovę (duomenys neskelbtini), grėstų tikimybė patirti persekiojimą dėl priskyrimo (duomenys neskelbtini) bendruomenės nariams, o tik nurodė, kad jis dėl savo išvaizdos pasikeitimų nebėra priskiriamas (duomenys neskelbtini) bendruomenės nariams. Pareiškėjo teigimu, jis nebūtų savo kilmės valstybėje priimamas nei kaip krikščionis, nei kaip (duomenys neskelbtini), dėl to jam kiltų grėsmė patirti smurtinius veiksmus iš nevalstybinių subjektų, o teisėsaugos institucijos nenori padėti tokiems asmenims, tai patvirtina ir Migracijos departamento surinkta informacija. Migracijos departamento surinkta informacija apie kilmės valstybę patvirtina ir tai, kad jis neturi galimybių pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva, kadangi šioje valstybėje pareiškėją gali persekioti ne tik bendruomenės nariai, bet ir šešiose (duomenys neskelbtini) valstijose jis gali būti nubaustas pagal įstatymus dėl religijos pakeitimo, o likusiose teisėsaugos institucijos abejingos padėti religinėms mažumoms, patiriančioms smurtinius veiksmus.

5. Pareiškėjo teigimu, tos aplinkybės, kurias jis nurodė savo prašyme dėl prieglobsčio suteikimo ir apklausos Migracijos departamente metu, atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus.

6. Pareiškėjas pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, jog Migracijos departamentas pagrįstai nesuteikė jam prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, turi būti patikrinta ir kita ginčijamo Sprendimo dalis, t. y. dėl papildomos apsaugos jam nesuteikimo (Įstatymo 87 straipsnio 1 dalis). Sprendime nepagrįstai nebuvo nustatyta, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, nes jis turi visiškai pagrįstą baimę, jog dėl pakeistos religijos jis bus persekiojamas nevalstybinių subjektų savo kilmės valstybėje, o teisėsaugos institucijos nenori suteikti pagalbos, taip pat pastebimos dažnos tendencijos kilmės valstybės teismų praktikoje dėl ekstremistinių apraiškų nebaudžiamumo, o tai turi būti pripažinta bent jau pakankamu pagrindu dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo.

7. Atsakovas Migraicijos departamentas atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Migracijos departamentas nurodė, kad, siekiant kuo išsamiau išnagrinėti pareiškėjo nurodytas aplinkybes, 2018 m. kovo 29 d. buvo parengta pažyma Nr. IND-15/6-8 „Apie į krikščionybę atsivertusius (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) bei krikščionių padėtį (duomenys neskelbtini) valstijoje ir kitose valstijose“ ir surinkta informacija apie (duomenys neskelbtini) prozelitų (t. y. žmonių, perėjusių į kitą tikybą) padėtį (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), kuria buvo paneigtas pareiškėjo teiginys apie tai, kad (duomenys neskelbtini) draudžia religijos keitimą. Minėtoje pažymoje nurodoma, kad, (duomenys neskelbtini) kilus konfliktams tarp (duomenys neskelbtini) ir krikščionių bendruomenių, konfliktą padėjo išspręsti būtent policija, o dėl to, kad, (duomenys neskelbtini) kilus (duomenys neskelbtini) protestams, policija atsakė smurtu, po šio įvykio policijos vadas – (duomenys neskelbtini) – buvo atleistas. Jokios naujos informacijos, patvirtinančios pareiškėjo teiginius, kad teisėsaugos institucijos, pačios priklausydamos (duomenys neskelbtini) bendruomenei, nesuteikia pagalbos nukentėjusiems nuo (duomenys neskelbtini) agresijos, pareiškėjas nepateikė.

9. Atsakovas paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 116.3 punktą vidinio persikėlimo alternatyva vertinama tik jeigu tyrimo metu buvo konstatuota, kad asmuo atitinka kriterijus prieglobsčiui gauti, todėl pareiškėjo atveju nustačius, kad jis šių kriterijų neatitinka, Migracijos departamentas neturėjo pareigos ir nevertino pareiškėjo galimybės pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva. Pareiškėjas nepateikė jokios naujos informacijos apie kilmės valstybę, kuri pagrįstų jo teiginius, kad jo išsiuntimas į (duomenys neskelbtini) sąlygotų 1951 metų Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgelių statuso (toliau – ir Ženevos konvencija) pažeidimą. Pareiškėjo teiginiai, kad jis negali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva, yra nepagrįsti ir nesudarantys pagrindo pripažinti Sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

10. Migracijos departamentas pažymėjo, kad, vertinant pareiškėjo pasakojimą dėl baimės būti persekiojamam jo kilmės valstybėje, nebuvo pareigos paneigti šį pasakojimą objektyviais įrodymais bei įrodyti priešingai, nes tai būtų neįveikiama užduotis ir pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas. Nei pareiškėjo praeities įvykiai, nei informacija apie kilmės valstybę nepagrindė jo baimės patirti persekiojimą pagrįstumo. Pareiškėjo situacijos vertinimui neturi reikšmės po Sprendimo priėmimo pateikta Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos 2018 m. balandžio 26 d. pažyma, kurioje nurodoma, kad jis nuo 2018 m. rugsėjo mėn. bus ruošiamas krikšto sakramentui, nes (duomenys neskelbtini) regione įstatymai nedraudžia keisti religijos, be to, aktuali informacija apie kilmės valstybę patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) taip pat nedraudžia keisti religijos, o krikšto priėmimas (duomenys neskelbtini) nėra reta ar išimtinė praktika.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12. Įvertinęs 2008 m. sausio 8 d. pažymoje Nr. IND-15/6-13-3-156 ir 2018 m. kovo 29 d. pažymoje Nr. IND-15/6-8 pateiktą nagrinėjamai bylai reikšmingą informaciją apie kilmės valstybėje egzistuojantį (duomenys neskelbtini) ir valdžios institucijų požiūrį į religiją pakeitusius asmenis bei krikščionis, tai, kad (duomenys neskelbtini), kurioje viena iš vyraujančių religijų be (duomenys neskelbtini) yra ir krikščionybė, nėra įstatymų, numatančių atsakomybę už religinį atsivertimą, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų, o pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad (duomenys neskelbtini) draudžia keisti religiją, o pakeitę religiją asmenys yra persekiojami (duomenys neskelbtini) bendruomenės narių, neatitinka informacijos apie kilmės valstybę.

13. Teismas taip pat vertino, kad ginčijamame Sprendime pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, kadangi kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini), šiuo metu nevyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas ir nėra pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai, su juo galėtų būti žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas, ar jis tokiu būdu būtų baudžiamas, ar kad jam asmeniškai galėtų kilti grėsmė, jog bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija. Teismas pripažino, kad tikimybė (duomenys neskelbtini) pareiškėjui, kaip prozelitui, susidurti su religinės neapykantos išraiškomis yra teorinė, nesietina su galimu pareiškėjo sistemingu diskriminavimu, todėl ši pareiškėjo baimė yra neapibrėžta, hipotetinio pobūdžio ir nelaikytina visiškai pagrista. Taip pat Sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas nebėra (duomenys neskelbtini) sekėjas (tai matyti tiek iš pareiškėjo išvaizdos, jo pateiktų paaiškinimų), todėl jo baimė būti persekiojamam kaip (duomenys neskelbtini) yra nepagrįsta.

14. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas vertino kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius, jog kilmės valstybėje jis nebūtų priimamas nei kaip krikščionis, nei kaip (duomenys neskelbtini), dėl to jam kiltų grėsmė patirti smurtinius veiksmus iš nevalstybinių subjektų, o teisėsaugos institucijos nenori padėti tokiems asmenims. Taip pat, teismo vertinimu, pareiškėjo pateikta informacija, susijusi su jo tapimu krikščionimi ir atvykimo į Lietuvą tikslais, yra prieštaringa, nenuosekli.

15. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo atstovės pateiktame straipsnyje (duomenys neskelbtini) nurodytos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių (t. y. įvykiai vyko kitoje nei nagrinėjamu atveju (duomenys neskelbtini) provincijoje, prievartos veiksmus atliko ne (duomenys neskelbtini), o kito religinio kulto atstovai), todėl, teismo nuomone, minėtame straipsnyje nurodyta informacija niekaip nekeičia Sprendime padarytos išvados, kad pareiškėjo atveju nėra pagrindo taikyti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

16. Teismas vertino kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius, kad Migracijos departamentas jo prašymą dėl prieglobsčio išnagrinėjo paviršutiniškai, netinkamai interpretavo jo parodymus. Šis teiginys prieštarauja byloje surinktiems rašytiniams įrodymams, kurie patvirtina, kad Migracijos departamentas surinko išsamią informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, dalyvaujant vertėjui atliko išsamias pareiškėjo apklausas, vienos iš jų metu dalyvavo ir pareiškėjo atstovas. Migracijos deoartamento Prieglobsčio skyriaus 2018 m. balandžio 25 d. išvados Nr. (15/6-5) 13PR-69RN „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Išvada) ir Sprendimo turinys patvirtina, kad, svarstant pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio, buvo nustatytos ir išsamiai ištirtos visos nagrinėjamu atveju reikšmingos aplinkybės. Teismo vertinimu, Migracijos departamento surinkti įrodymai, kuriais remiantis buvo priimtas Sprendimas, atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo individualią situaciją, laikytini pakankamais.

17. Teismas vertino kaip teisiškai nereikšmingus teismo posėdžio metu pareiškėjo pateiktus įrodymus ir paaiškinimus, susijusius su tuo, kad jis yra sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, su kuria ketina susilaukti vaikų, ir Migracijos departamentui yra pateikęs minėtomis aplinkybėmis pagrįstą prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

18. Vadovaudamasis Aprašo 116 ir 116.3 punktais ir atsižvelgęs į tai, kad Migracijos departamentas tinkamai įvertino faktines aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytų kriterijų, teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas neturėjo pareigos vertinti parieiškėjo vidinio persikėlimo alternatyvos. Todėl pareiškėjo argumentus, susijusius su Migracijos departamento pareiga įvertinti jo vidinio persikėlimo alternatyvą, teismas vertino kaip teisiškai nereikšmingus.

19. Įvertinęs, kad Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir aktualiomis Įstatymo normomis, o priimdamas Sprendimą Migracijos departamentas esminių procedūrinių pažeidimų nepadarė, teismas neturėjo pagrindo tenkinti parieiškėjo skundą ir panaikinti ginčijamą Sprendimą.

III. 20. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

21. Pareiškėjas iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui.

22. Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, tyrimas buvo atliktas formaliai, tinkamai neišsiaiškinus visų svarbių aplinkybių, todėl pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, turėjo panaikinti Migracijos departamento Sprendimą ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti jo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje iš naujo. Pareiškėjas pabrėžia, kad jo skunde nurodyti argumentai pagrindžia jo baimės grįžti į kilmės valstybę realumą. Pareiškėjo teigimu, dalies jo skunde nurodytų argumentų teismas visiškai neįvertino.

23. Pareiškėjas pažymi, kad nei Migracijos departamentas, nei teismas neįvertino fakto, jog po 2016 m. pavasarį patirto sunkaus sveikatos sužalojimo kilmės valstybėje jis kreipėsi į teisėsaugos institucijas pagalbos, tačiau jam ne tik buvo atsisakyta padėti, tačiau ir pagrasinta, jog dar kartą kreipusis, jo sveikatai ir gyvybei pavojus grės ir iš policijos pareigūnų. Pareiškėjo įsitikinimu, tai įrodo jam gresiantį pavojų ne tik iš nevalstybinių subjektų, bet ir iš teisėsaugos pareigūnų, o tai reiškia, jog yra tenkinami kriterijai, numatyti Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, t. y. asmeniui turi būti suteikiamas pabėgėlio statusas.

24. Pareiškėjas nurodo, kad tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas konstatuotų, jog Migracijos departamentas pagrįstai nesuteikė jam pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, turėtų būti įvertintos ir kitos ginčijamo Sprendimo ir skundžiamo teismo sprendimo dalys, t. y. dėl papildomos apsaugos jam nesuteikimo.

25. Pareiškėjas sutinka su Migracijos departamento ir teismo išvadomis, kad kilmės valstybėje šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto sąlygotas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojui turėtų būti suteikta papildoma apsauga. Tačiau pareiškėjas turi visiškai pagrįstą baimę, kad dėl pakeistos religijos jis bus persekiojamas nevalstybinių subjektų savo kilmės valstybėje, o teisėsaugos institucijos nenori suteikti pagalbos, taip pat pastebimos dažnos tendencijos kilmės valstybės teismų praktikoje dėl ekstremistinių apraiškų nebaudžiamumo, o tai, pareiškėjo vertinimu, nesant pagrindo pripažinti persekiojimu Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies prasme, turi būti pripažinta pakankamu pagrindu dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo.

26. Atsakovas Migraicijos departamentas atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

27. Iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Pabrėžia, kad pareiškėjas nepateikė jokios informacijos, patvirtinančios jo teiginius, jog teisėsaugos institucijos, pačios priklausydamos (duomenys neskelbtini) bendruomenei, nesuteikia pagalbos nukentėjusiems nuo (duomenys neskelbtini) agresijos. Skundžiamas teismo sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai pritaikius teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, kuris įgyvendina 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų nuostatas, 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnyje.

29. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

30. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010, 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

31. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė patirti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimus. Atitinkama praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose tokio pobūdžio bylose: 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 teismas konstatavo, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.

32. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

33. Teisėjų kolegija, taikydama šias procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

34. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tikimybė (duomenys neskelbtini) pareiškėjui, kaip prozelitui, susidurti su religinės neapykantos išraiškomis yra teorinė, nesietina su galimu pareiškėjo sistemingu diskriminavimu, todėl ši pareiškėjo baimė yra neapibrėžta, hipotetinio pobūdžio ir nelaikytina visiškai pagrista. Taip pat Sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas nebėra (duomenys neskelbtini) sekėjas (tai matyti tiek iš pareiškėjo išvaizdos, jo pateiktų paaiškinimų), todėl jo baimė būti persekiojamam kaip (duomenys neskelbtini) yra nepagrįsta.

35. Niekuo nepagrįsti yra ir pareiškėjo teiginiai, jog kilmės valstybėje jis nebūtų priimamas nei kaip krikščionis, nei kaip (duomenys neskelbtini), dėl to jam kiltų grėsmė patirti smurtinius veiksmus iš nevalstybinių subjektų, o teisėsaugos institucijos nenori padėti tokiems asmenims.

36. Byloje nesurinkta pareiškėjo persekiojimo baimės pagrįstumą patvirtinančių įrodymų, t. y. nėra įrodymų, patvirtinančių jo individualaus persekiojimo kilmės valstybėje realaus egzistavimo faktą, konkrečių priežasčių, pagrindžiančių tokio persekiojimo tikimybę. Pareiškėjo teiginiai neįrodo realios, pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl religijos ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies bei Ženevos konvencijos prasme.

37. Dėl Nutarties 23 punkte nurodytų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad atsakovas vertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad nei pareiškėjo praeities įvykiai, nei informacija apie kilmės valstybę nepagrindė jo baimės patirti persekiojimą pagrįstumo. Atsakovo pripažintas pareiškėjo sumušimo faktas dėl paaiškėjusios informacijos, kad jis ketina pakeisti religiją, yra tų pačių atsakovo vertinimų dėl praeities įvykių sudėtinė dalis ir nėra pakankama aplinkybė patvirtinti objektyviai pagrįstą baimę patirti persekiojimą. Byloje nesurinkta įrodymų, leidžiančių prieiti prie išvados, kad pareiškėjo nurodomi policijos grasinimo ir atsisakymo jam padėti faktai gali būti pripažinti tikrais ir įvykusiais.

38. Nėra teisinių pagrindų pripažinti, kad priimant sprendimą dėl papildomos apsaugos būtų pagrindų vertinti kitas aplinkybes, nei tos, kurios įvertintos sprendžiant klausimą dėl pabėgėlio statuso suteikimo, nes pareiškėjas nenurodė kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, taigi Sprendimas nesuteikti papildomos apsaugos priimtas pagrįstai pripažinus, kad nenustatyta, jog kilmės valstybėje pareiškėjui gresia Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai.

39. Dėl pareiškėjo argumentų, kad atsakovas netinkamai rinko, tyrė ir vertino įrodymus (Nutarties 22 p.), teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

40. Ginčijamas atsakovo Sprendimas yra pagrįstas surinktų faktų visuma ir jų teisiniu vertinimu. Atliekant atsakovo veiksmų pagrįstumo ir teisėtumo teisminę kontrolę pagal pareiškėjo skundą, nėra teisinių pagrindų pripažinti, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, nesilaikė įstatyme nustatytų reikalavimų (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.).

41. Dėl nurodytų argumentų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys