2016-10-03 Nr. AB-18878-3-61-3-05362-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1511-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05362-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija: 6.6.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. A. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas L. A. D. 2014 m. gruodžio 15 d. su skundu (b. l. 1-7) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. 1D-8804(11); 2) priteisti iš atsakovo Ministerijos per 2010 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpį susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) nepriemoką – 29 628,05 Lt; 3) atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartimi priimta skundo dalis dėl reikalavimo priteisti pareiškėjui neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies taikymo.

Skunde pareiškėjas nurodė, kad pensijų mažinimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas pratęsimas 2012 ir 2013 metams yra neteisėtas. Dėl to pareiškėjui susidarė pensijos nepriemoka, kurią jis prašo priteisti. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti neišmokėtą pensijos dalį.

Atsakovai atsiliepime į skundą (b. l. 39) nurodė, kad su juo nesutinka.

Teigė, kad pareiškėjui pensija 2012–2013 m. buvo perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Atsakovas, preziumuodamas, kad minėta norma atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją, teigė, kad sprendimas perskaičiuoti pensiją buvo teisėtas, o pareiškėjo skundas nepagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu (b. l. 47-49) atmetė pareiškėjo L. A. D. skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui Ministerijos 1998 m. lapkričio 25 d. išvada Nr. 14878 paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija ginčo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mažinama, be kita ko, ir pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Pareiškėjas 2014 m. lapkričio 13 d. kreipėsi į Ministeriją su prašymu išmokėti neišmokėtą pensijos dalį. Ministerija 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. 1D-8804(11) pareiškėjo prašymo netenkino.

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu, konstatavo, kad pareiškėjo teiginiai dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mažinimo nepagrįstumo 2012–2013 m. vertintini kritiškai. Konstituciniam Teismui 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavus, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, darytina išvada, kad jam 2012–2013 m. mokėta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio buvo sumažinta pagrįstai. Ministerija, apskaičiuodama pareiškėjui pensijų dydžius, vadovavosi tuo metu galiojančias teisės aktais. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas L. A. D. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 55-57), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas cituoja Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą. Teigia, kad jame vartojama sąvoką „valstybinių pensijų mažinimas dideliu mastu“ taikytina tiems pensiją gavusiems pareigūnams, kurie niekur daugiau nedirbo ir negavo draudžiamųjų pajamų, t. y. tiems, kuriems valstybinė pensija buvo mažinama iki 20 procentų, kas reiškia, kad tokie praradimai turi būti kompensuojami. Tokios pensijos savo dydžiu mažai skiriasi nuo senatvės pensijų. Minėta sąvoka netaikytina tiems pareigūnams, kurie gaudami valstybinę pensiją dirbo, gavo draudžiamųjų pajamų ir jų pensijų mažinimas kitai būdais buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucijai. Tokiu būdu būtų įgyvendintas socialinio teisingumo principas ne tik plačiąja prasme – visų pensininkų atžvilgiu, bet ir siaurąja prasme – atskirai vertinant buvusius pareigūnus, gavusius ir gaunančius valstybinę pensiją. Konstitucinis Teismas šiuo aspektu situacijos neanalizavo.

Atsakovai atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 61) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Pažymi, kad pensija pareiškėjui buvo perskaičiuojama pagal Konstituciją atitinkančią Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Įstatymų leidėjas nenustatė pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo, kompensavimo tvarkos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Prieš pasisakydama dėl bylos esmės, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl byla išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui L. A. D. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Kaip nustatyta remiantis bylos medžiaga, pareiškėjui Ministerijos išvada dėl pensijos paskyrimo už tarnybą, invalidumą Nr. 14878 pareigūnų ir karių valstybinės pensija paskirta nuo1998 m. lapkričio 6 d. neterminuotai. Ginčo laikotarpiu paskirtos pensijos dydis – 4006,03 Lt. Vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi pareiškėjui paskirta valstybinė pensija laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuota ir sumažinta. Pareiškėjas su 2014 m. lapkričio 13 d. prašymu kreipėsi į Ministeriją, prašydamas išmokėti sumažintą valstybinę pensijos dalį už visą sumažinimo laikotarpį. Ministerija, atsakydama į pareiškėjo prašymą, 2014 m. gruodžio 5 d. sprendime Nr. 1D-8804(11) nurodė, kad išmokėti susidariusios pensijos nepriemokos neturi teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Taigi, iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Atitinkamai pareiškėjui L. A. D. valstybinė pensija nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir vėliau iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo sumažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas.

Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, pareiškėjo apeliacinaime skunde akcentuojamame 2012 m. vasario 6 d. nutarime, pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Pacituotos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatos paneigia apeliaciniame skunde pareiškėjo išdėstytus argumentus dėl minėtame nutarime vartojamos sąvokos „valstybinių pensijų mažinimas dideliu mastu“ aiškinimo.

Konstitucinis Teismas yra pasisakęs ir dėl šiam ginčui aktualaus Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimo 2012 ir 2013 metams konstitucingumo. 2015 m. gegužės 14 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas 2012 ir 2013 metais, remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo teisėtas. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), nėra pagrindo spręsti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės, atitinkamai nėra pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką.

Vertindama argumentus, kad minėtas teisinis reglamentavimas galbūt pažeidžia pareiškėjo teises, t. y. diskriminuoja jį kitų valstybines pensijas gaunančių asmenų, kurie valstybinės pensijos ribojimo laikotarpiu turėjo kitų draudžiamųjų pajamų, atžvilgiu, teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo aspektu, vertindamas tiek Laikinojo įstatymo 5 straipsnio, tiek 4 straipsnio nuostatų konstitucingumą, yra pasisakęs Konstitucinis Teismas anksčiau aptartuose nutarimuose. Atsižvelgusi į tai bei į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 2 dalį, kurioje reglamentuota pareiga teismams vadovautis oficialiai paskelbtais Konstitucinio Teismo nutarimais, teisėjų kolegija negali pareiškėjo argumentų laikyti pagrįstais.

Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir pareiškėjas, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kurios galiojimas vėlesniais dviem etapais buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., buvo sumažinta, situacijos yra vertinamos kitaip nei pareiškėjo. Byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas. Atsižvelgus į pirmiau įvardytus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

Pastebėtina, jog aukščiau aptartas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, kurioje konstatuota, jog nėra pagrindo pripažinti, kad karių ir pareigūnų valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-520/2015; 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015; 2016 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1194-520/2016; 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-520/2016; 2016 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-316-552/2016; 2016 m. liepos 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1960-520/2016 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, įvertinus tai, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, konstatuotina, jog Ministerija pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui L. A. D. nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. mokėjo sumažintą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo L. A. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Romanas Klišauskas

Virginija Volskienė