2019-08-21 Nr. AB-15924-3-64-3-02242-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1867-662/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02242-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugpjūčio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. P. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. kovo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas D. P. su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 1 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2016 m. lapkričio 4 d. iki 2017 m. gruodžio 21 d. buvo kalinamas Šiaulių TI, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas paaiškino, kad kameros buvo nesuremontuotos, išlaužytos, išdaužytos, nejaukios, netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas (daugumoje tik skylė grindyse), sklido nemalonus kvapas, kai kuriuose tualetuose nebuvo atitvaro, užuolaidų, todėl buvo pažeista teisė į garbę ir orumą. Pareiškėjo tvirtinimu, kameros buvo per mažos, žiemą jose buvo šalta.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui teko nuo 3,75 kv. m iki 18,8 kv. m gyvenamojo kameros ploto, todėl visas pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI dienas kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ir OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Nei kameroje esantys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens, todėl sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios kameros dalies buvo atskirtas ir tai užtikrina pakankamą nuteistųjų, besinaudojančiųjų juo, privatumą. Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (temperatūros, asmenų judėjimo į kamerą ir iš jos ir kt.). Atsakovas pažymėjo, kad suimtieji (nuteistieji) dažnai gadina, laužo elektros laidus, daužo kaitrines lemputes arba išmontuoja, sugadina liuminescencines lempas, todėl, nors elektros instaliacijos ir apšvietimo remontas atliekamas nuolat ir operatyviai, tai neturi ilgalaikio efekto. Atsakovo nuomone, pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, nes Šiaulių TI administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka, nepateikė jokių pareigūnų kaltę pagrindžiančių dokumentų, nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos. Nurodė, kad pareiškėjui visas jo kalinimo Šiaulių TI dienas kameros gyvenamasis plotas atitiko nustatytus reikalavimus. Tai, kad pareiškėjas patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo patalpintas į Šiaulių TI kamerą, yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą ar stresą, tačiau tai nėra pagrindas priteisti neturtinę žalą. Atsakovo nuomone, pareiškėjas kreipėsi į teismą siekdamas turtinės naudos, tačiau neįrodė, kad patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą bei gyvenimo kokybės pablogėjimą.

II. 5. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 28 d. sprendimu pareiškėjo D. P. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo laikymo sąlygos Šiaulių TI buvo pažeistos, neatitiko teisės aktais nustatytų kalinimo sąlygų, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas iš viso 72 dienas buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatyto kameros ploto vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Teismo vertinimu, Šiaulių TI nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

7. Teismas nurodė, kad patikrinimų metu buvo nustatyta, jog kamerų vėdinimas per langą yra galimas, oro temperatūros, santykinės oro drėgmės pažeidimų nenustatyta. Pareiškėjas neteikė skundų dėl netinkamų sąlygų gyvenamojoje kameroje. Kamerose buvo nustatytas dirbtinio apšvietimo nepakankamumas, tačiau pareiškėjas šio higienos reikalavimo pažeidimo neskundė. Vertindamas tualetų pažeidimą, teismas pažymėjo, kad nors tualetai kamerose įrengti užtikrinant teisės aktų reikalavimus, kurie numato, kad tualetas turi būti atitvertas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele, visgi pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, kad minėtas sanitarinio mazgo įrengimas, kai sanitarinis mazgas atskiriamas 1,5 m aukščio sienele, nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Atsižvelgęs į byloje pateiktus duomenis, kad tualetas yra atskirtas mažiausia 1,80 m aukščio sienele, teismas konstatavo, kad privatumas pažeistas nebuvo. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nenurodė, jog buvo pažeidžiamas jo privatumas, tačiau jo pateiktą nurodymą, kad kameroje dėl to buvo blogas kvapas, laikė pagrįstu, tačiau, įvertinęs tai, jog pareiškėjas kameroje buvo vienas, kameros vėdinamos per langus, tokį pažeidimą nelaikė darančiu ilgalaikį poveikį.

8. Teismas nurodė, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikė pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nebuvo duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje tinkamas laikymo sąlygas, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

9. Teismas vertino, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

III. 10. Pareiškėjas D. P. apeliaciniame skunde prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 1 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

11. Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2016 m. lapkričio 4 d. iki 2017 m. gruodžio 21 d. jis buvo laikomas Šiaulių TI neužtikrinant minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui. Pareiškėjas paaiškina, kad tardymo izoliatoriuose, areštinėse ir įkalinimo įstaigose vienam asmeniui tenkantis minimalus patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Be to, kamerose nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra. Žiemą būdavo nežmoniškai šalta, dėl šalčio neidavo užmigti, gulėdavo apsirengęs, todėl atsirasdavo galvos, gerklės skausmai, temperatūra. Pareiškėjas dėl šalčio negalėdavo vėdinti kameros, todėl tekdavo kęsti blogą kvapą. Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų teigia patyręs papildomus psichologinius išgyvenimus, tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs, buvo pažeista jo teisė į orumą, reputacija, patyrė didelius dvasinius sukrėtimus, emocinius, dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą.

12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

13. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas, teikdamas, jog jam priklauso ne mažiau kaip 5 kv. m ploto, remiasi negaliojančiais teisės aktais, todėl vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus areštinėje ir kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ir pareiškėjo teisės pagal galiojančius teisės aktus pažeistos nebuvo.

14. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad Šiaulių TI netinkamai įrengta ventiliacija ir todėl sklido nemalonus kvapas. Atsakovas pažymėjo, kad šioje dalyje pirmosios instancijos teismas pripažino pažeistas pareiškėjo teises, tačiau įvertino ir tai, kad pareiškėjas kameroje būdavo vienas, vėdinimas per langus galimas, todėl toks pažeidimas nelaikomas turinčiu ilgalaikį poveikį. Atsakovo nuomone, toks vertinimas atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

15. Atsakovas nurodo, kad nėra duomenų, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime nenustatė, kad dėl Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (neveikimo) ginčui aktualiu laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo sveikata. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos ir neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Atsakovo nuomone, teismas įvertino bylos aplinkybes, pateiktą medžiagą ir priėmė teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį už kalinimą Šiaulių TI nuo 2016 m. lapkričio 4 d. iki 2017 m. gruodžio 21 d. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.

17. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų, t. y. tik dėl argumentų, kuriais pareiškėjas teigia, jog vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 5 kv. m, be to, kamerose nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra, todėl jose buvo šalta, o dėl šalčio negalėjo vėdinti kameros.

18. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

19. Nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pareiškėjo kalinimu Šiaulių TI nuo 2016 m. lapkričio 4 d. iki 2017 m. gruodžio 21 d., teisėjų kolegija pažymi, kad pagal nuo 2010 m. gegužės 14 d. galiojantį teisinį reguliavimą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus); 4,1 kv. m – Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 p.).

20. Remdamasis bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas kamerose Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3, Nr. 35, Nr. 37, Nr. 48, Nr. 69, Nr. 70, Nr. 72, Nr. 73, Nr. 76, Nr. 78, Nr. 81, kuriuose vienam asmeniui teko nuo 3,75 iki 18.8 kv. m. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (Šiaulių TI atsiliepime į skundą nurodytus duomenis (b. l. 28–31), taip pat ir kitus byloje esančius duomenis), su nustatytomis aplinkybėmis sutinka. Taigi ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 4 d. iki 2017 m. gruodžio 21 d. Šiaulių TI nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti laikomam sąlygomis, kad jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto.

21. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad kameroje tvyrojo blogas kvapas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog pareiškėjui naudojantis Šiaulių TI kamerose esančiu tualetu nebuvo pažeista jo teisė į privatumą, tačiau pripažino pagrįstais pareiškėjo nusiskundimus dėl sklidusio blogo kvapo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad sanitarinį mazgą nuo bendros kameros erdvės atskiriant tik 1,5 m pertvara, nėra tinkamai užtikrinimas kalinamų asmenų, kurie naudojasi tualetu taip įrengtame sanitariniame mazge, privatumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016; 2016 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-986-756/2016; 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017). Nagrinėjamoje byloje iš Šiaulių TI sanitarinių mazgų kameros lentelės matyti, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas buvo atitvertas ne žemesne nei 1,80 m OSB plokšte. Tačiau, nors privatumas naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo pažeistas, tačiau tai nereiškia, kad, nesant atskiros ventiliavimo sistemos, iš sanitarinio mazgo nesklido nemalonus kvapas.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jo pažeista teisė turi būti ginama priteisiant jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

23. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

24. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02); 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

25. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į tai, kad nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į tai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, vertina, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo būdas – pažeidimo pripažinimas – yra pakankamas pareiškėjo patirtiems neigiamiems išgyvenimams kompensuoti. Nors pareiškėjas prašo, kad jam būtų priteistas 1 200 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

26. Apibendrinant išdėstytus motyvus, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. P. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė