2017-11-28 Nr. AB-22312-3-61-3-04715-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2181-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04715-2015-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3; 7.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo L. V. H. (L. W. H.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. V. H. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas L. V. H. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. rugsėjo 28 d. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) atnaujinti terminą skundui paduoti; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Valdyba) 2015 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. (1.45)1-5628 (toliau – ir Valdybos Sprendimas); 3) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir Tarnyba, UIT) direktoriaus 2015 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. SPRE-1690 (toliau – ir Tarnybos Sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad Tarnybos Sprendime nurodyta, jog pareiškėjui anuliuotas išduotas A1 pažymėjimas, o darbo sutarties su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Suzan Mars“ galiojimo laikotarpiu jam turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Paaiškino, kad pareiškėjas Tarnybos Sprendimą apskundė Valdybai. Valdyba išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir jį atmetė.

3. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikoje buvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu kaip UAB „Suzan Mars“ darbuotojas. Manė, kad Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos (toliau – ir VDI, Inspekcija) 2010 m. vasario 18 d. patikrinimo aktas, kuriuo grindžiami ginčijami Valdybos ir Tarnybos Sprendimai, neturi jokios įrodomosios galios dėl jo darbinės veiklos, kadangi patikrinimo aktas yra priimtas įmonės, o ne darbuotojų atžvilgiu. Nurodė, kad ginčijamuose sprendimuose objektyviai nepaneigta, kad pareiškėjas dirbo, už jį buvo mokami visi mokesčiai Lietuvos Respublikai. Pareiškėjo nuomone, ginčijamuose sprendimuose remtasi neobjektyviais, nemotyvuotais, nesusijusiais duomenimis, neatsižvelgta į 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo nuostatas, Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemos koordinavimo principus, todėl priimti Valdybos ir Tarnybos Sprendimai priimti nesant teisinio pagrindo, nemotyvuoti, neteisingi bei nepagrįsti.

4. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Lenkijos kompetentinga įstaiga (Zakład Ubezpieczeń Społecznych Oddział w Krakowie) Tarnybą informavo, kad nustatė, jog pareiškėjams, dirbantiems UAB „Suzan Mars“, taikoma Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisė. Paaiškino, kad Inspekcija 2010 m. vasario 18 d. atliko patikrinimą dėl UAB „Suzan Mars“ veiklos Lietuvoje ir nustatė, kad ši įmonė jokios veiklos Lietuvoje nevykdė, o Lenkijos Respublikos piliečiai, priimti dirbti kaip reklamos agentai, niekada faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje nedirbo.

5. Paaiškino, kad Valstybinė darbo inspekcija 2015 m. vasario mėnesį pakartotinai atliko patikrinimą dėl UAB „Suzan Mars“ veiklos Lietuvoje, tačiau UAB „Suzan Mars“ atstovų rasti nepavyko. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2012 m. gruodžio 21 d. atliko UAB „Suzan Mars“ laikotarpio nuo 2009 m. birželio 4 d. iki 2012 m. birželio 30 d. mokestinį tyrimą ir nustatė, kad pagrindines išlaidas sudaro darbo užmokestis ir socialinio draudimo išlaidos, apmokėjimai už buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugas ir patalpų nuomą, kitų išlaidų bendrovė nepatyrė. Jokių dokumentų, įrodančių, kad bendrovė darbuotojus vežė į darbą savo transportu ar įsigijo transporto paslaugas iš kitų bendrovių, nėra, nors dažniausiai darbo sutartyse Lenkijos Respublikos fizinių asmenų nurodyta gyvenamoji vieta – Krokuvoje, kuri yra Lenkijoje. Manė, kad nėra logikos, jog darbuotojai į Lietuvą iš Krokuvos apie 790 km vyktų savo transportu arba autobusu, nes patiriamos išlaidos būtų didesnės, nei gaunamas darbo užmokestis, o kelionės trukmė trigubai ilgesnė nei bendrovėje dirbtas laikas. Bendrovė nepateikė jokių dokumentų, kurie įrodytų, kas, kur ir kada teikė paslaugas Lietuvoje. Vilniaus AVMI išvadoje pažymėjo, kad bendrovė, įdarbinusi didelį skaičių darbuotojų, deklaruoja gaunanti mažas pajamas, tai rodo, kad įkurta bendrovė siekia ne ekonominės naudos, o kitų tikslų – įdarbinti kuo daugiau Lenkijos Respublikos fizinių asmenų. Vilniaus AVMI mokestinio tyrimo metu surinktą informaciją apie bendrovės vykdomą veiklą perdavė toliau tirti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Valdybos duomenimis, iki ginčijamų sprendimų pareiškėjas valstybinio socialinio draudimo įmokų nuo Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos Lietuvos Respublikoje nemokėjo ir neteikė mokestinėms prievolėms įvykdyti Lietuvoje reikiamos informacijos. VDI ir Vilniaus AVMI nenustatė, kad UAB „Suzan Mars“ faktiškai vykdė veiklą Lietuvoje, todėl jos sudarytos darbo sutartys su Lenkijoje savarankiškai dirbančiais asmenimis laikytinos apsimestiniais sandoriais, sudarytais siekiant išvengti tų asmenų prievolių pagal Lenkijos socialinio draudimo teisę vykdymo, faktinio įmokų, mokėtinų nuo pajamų iš savarankiškos veiklos Lenkijoje, išieškojimo. Todėl, Valdybos nuomone, Tarnyba, įvertinusi turimus duomenis, tinkamai nustatė, kad negali būti taikoma Reglamento 13 straipsnio 3 dalis. Skundžiami sprendimai yra motyvuoti, pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir priimti, vadovaujantis teisės aktų normomis, todėl nėra pagrindo juos naikinti.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimu pareiškėjo L. V. H. skundą atmetė.

8. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamas ginčas iš esmės kilo dėl socialinės apsaugos sistemos taikytinų teisės aktų nustatymo asmenims laisvai judant Europos Sąjungoje (toliau – ir ES), kai asmuo pagal darbo sutartį dirba vienoje ES valstybėje narėje ir užsiima savarankiška veikla kitoje ES valstybėje narėje.

9. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad VDI, atlikusi patikrinimą UAB „Suzan Mars“ ir kitose įmonėse, 2010 m. balandžio 28 d. raštu Nr. (15)SO-834 Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija) viceministrei ir Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Valstybinė ligonių kasa) direktoriui paaiškino, kad, vertinant, ar Lenkijos Respublikos piliečių vykdoma veikla atitinka darbo sutarties požymius, bei atsižvelgiant į tai, kad darbo funkcijos šiuo metu Lietuvos Respublikoje nevykdomos, nėra galimybės patvirtinti Lenkijos piliečių darbo teisinių santykių faktinį buvimą (b. l. 58–59). Tarnyba 2014 m. sausio 22 d. raštu Nr. (7.2)S2-2710 ir 2015 m. sausio 26 d. raštu Nr. (7.2)S2-2689 kreipėsi į Vilniaus AVMI ir VDI, prašydama inicijuoti tam tikrų Lietuvoje registruotų įmonių, tarp kurių ir su UAB „Suzan Mars“, patikrinimą dėl raštuose nurodytų įmonių galimai fiktyvios veiklos ir dėl šių įmonių darbuotojų faktinio darbo Lietuvos Respublikoje (b. l. 62–64, 70–71).

10. Teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus AVMI 2014 m. spalio 29 d. raštu Nr. (12.12-30-8.)-46-KD-7110 informavo Tarnybą, kad, atlikusi 2014 m. sausio 22 d. rašte Nr. (7.2)S2-2710 nurodytų įmonių operatyviuosius patikrinimus, padarė išvadą, kad šių įmonių veikla galimai nėra ekonominės naudos siekimas, o tikslas – įdarbinti kuo daugiau Lenkijos piliečių, kurie apgaule įgytų turtinę teisę į socialines išmokas, kurios yra garantuotos 1971 m. birželio 14 d. ES Ministrų Tarybos priimtu Tarybos Reglamentu „Dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje“ Nr. 1408/71, bei turėtų lengvatas ir mokėtų mažus mokesčius Lenkijos Respublikoje (b. l. 68–69). VDI 2015 m vasario 27 d. raštu Nr. (25)SD-2582, atsakydama į Tarnybos 2015 m. sausio 26 d. prašymą, informavo, kad, be kita ko, atliko UAB „Suzan Mars“ veiklos patikrinimą ir nustatė, kad UAB „Suzan Mars“, registruotos adresu Naugarduko g. 41, Vilnius, surasti nepavyko. Minėtos įmonės savininkai pasikeitė 2014 m. rugsėjo 29 d. Buvęs akcininkas paaiškino, kad buveinės registracijos adresu įmonė veiklos nevykdė, tačiau prieš pasikeičiant savininkams buvo sudaryta subnuomos sutartis su UAB „Almand“ dėl pastatų, esančių Pylimo g. 2, Vilniuje, tačiau šiuo metu ji nutraukta. Susisiekti su šios įmonės atstovais bei atlikti patikrinimo minėtoje įmonėje nepavyko. Įmonės buveinės adresu Naugarduko g. 41, Vilniuje, įmonės ar jos atstovai nerasti. VĮ „Registrų centras“ nurodytu kontaktiniu įmonės telefonu niekas neatsiliepė. Pažymėjo, kad įmonės direktorės Elzbietos B. K. gyvenamoji vieta yra Lenkijoje, Krakovo mieste. Įmonėje socialiai drausta yra tik šios įmonės direktorė (b. l. 72–73).

11. Teismas pažymėjo, kad Tarnyba 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. (7.16)S2-9109 ir 2015 m. gegužės 5 d. raštu Nr. (7.16) S2-15327 kreipėsi į UAB „Suzan Mars“ ir jos atstovą dėl duomenų apie įmonės veiklą ir sudarytas darbo sutartis su fiziniais ar juridiniais asmenimis laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. pateikimo (b. l. 74–77). Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) Vilniaus apygardos valdyba 2015 m. rugsėjo 16 d. raštu Nr. 25/10-1-13-163 informavo Užsienio išmokų tarnybą, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 300 straipsnio 1 dalies, 203 straipsnio 1 dalies dėl UAB „Suzan Mars“ galimai padarytos nusikalstamos veikos, procesinis sprendimas nėra priimtas (b. l. 80).

12. Nagrinėdamas bylą, teismas atsižvelgė į ginčo santykiams aktualų teisinį reglamentavimą, t. y. Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – Reglamentas (EB) Nr. 883/2004) 11 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies a) punkto nuostatas, į 13 straipsnio 3 dalį, Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. reglamento (EB)Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009) 16 straipsnio 1, 2, 3 dalis, Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. gegužės 22 d. reglamento (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Reglamentas (ES) Nr. 465/2012) 2 straipsnį bei Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašo, patvirtinto VSDFV direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 su vėlesniais pakeitimais (toliau – ir Tvarkos aprašas) 44.3 punkto nuostatas. Tvarkos aprašo 44.3 punkte nurodoma, kad Tarnyba priima sprendimą dėl išduotų A1 pažymėjimų panaikinimo, paaiškėjus, kad nebėra Tvarkos aprašo II skyriuje nurodytų sąlygų. Tvarkos aprašo II skyriuje, nustatančiame A1 pažymėjimų išdavimo asmenims, dirbantiems dviejose ar daugiau valstybių narių atvejus ir sąlygas, nustatyta, jog A1 pažymėjimas išduodamas, jei asmuo tuo pat metu dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje ir užsiima savarankiška veikla kitoje valstybėje narėje (Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 str. 3 d.) (Tvarkos aprašo 15 p.).

13. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė, kad pareiškėjas gyvena Lenkijos Respublikoje, Krokuvos mieste (b. l. 46–48). Byloje pateikta darbo sutartis patvirtina, kad pareiškėjas įsipareigojo UAB „Suzan Mars“ dirbti reklamos agentu 18 valandų per mėnesį (pagal grafiką), mokant 100 Lt mėnesinį darbo užmokestį (iki mokesčių) (b. l. 40–42).

14. Teismas nurodė, jog pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad jo darbinė veikla Lietuvos Respublikoje ginčo laikotarpiu buvo reali. Pareiškėjas dėl darbo ir už jį mokamo atlygio iš savo gyvenamosios vietovės Krokuvoje turėtų važiuoti į darbą Vilniuje. Tokios darbo sąlygos ir užmokestis už jį nėra pagrįsti ekonomine logika, neatitinka protingumo kriterijų, todėl padarė išvadą, kad pareiškėjas nesiekė pasinaudoti asmenų judėjimo laisve, bet siekė kitų tikslų. Sprendė, kad pareiškėjo darbo santykių realumą paneigia VDI ir Vilniaus AVMI atliktų UAB „Suzan Mars“ veiklos patikrinimo rezultatai, kurių teismas papildomai nekartoja ir kuriais atsakovas pagrįstai remiasi ginčo sprendimuose.

15. Teismas, įvertinęs bylos rašytinius įrodymus, teisinį reglamentavimą, padarė išvadą, kad Tarnyba surinko pakankamai duomenų ir juos patvirtinančių įrodymų, kuriais remdamasi tinkamai ir pagrįstai nustatė, kad pareiškėjui Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis negali būti taikytina. Kaip minėta, Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų sąlygų neatitikimas įgalina Tarnybą taikyti Tvarkos aprašo nuostatas, reglamentuojančias išduotų A1 pažymėjimų panaikinimą. Teismas sprendė, kad Tarnyba pagrįstai nusprendė anuliuoti pareiškėjui išduotą A1 pažymėjimą Nr. 8752 ir nustatyti, kad darbo sutarties su UAB „Suzan Mars“ galiojimo laikotarpiu jam turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Ginčijami Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti išsamiai išnagrinėjus ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisingai taikant ginčą reglamentuojančias teisės normas, todėl pareiškėjo skundas atmestinas.

III. 16. Pareiškėjas L. V. H. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti (b. l. 98–107) .

17. Pareiškėjas nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimu, nurodydamas, kad teismas apskritai nevertino ir nepasisakė dėl ginčijamų sprendimų atitikties Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsniui bei neatsižvelgė, jog Tarnybos sprendimas priimtas padarant esminį procedūrinį, Reglamentuose nustatytą, pažeidimą. Nurodo, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir šališkas, priimtas netinkamai įvertinus šalių pateiktus dokumentus, nepagrįstai perkėlus įrodinėjimo naštą pareiškėjui, kaip silpnesniajai šaliai, todėl yra neatitinkantis suformuluotos administracinių teismų praktikos.

18. Teismas neatsižvelgė į tai, jog atsakovo kartu su atsiliepimu į skundą pateiktų dokumentų turinys ne tik patvirtina, jog šioje byloje įrodinėjimo našta tenka atsakovui, bet taip pat yra prieštaringas bei klaidinantis. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo ginčo sprendimuose bei procesiniuose dokumentuose teigia neva pareiškėjo darbo santykiai Lietuvos Respublikoje buvo fiktyvūs, tačiau atsakovo teismui pateiktame 2015 m. vasario 27 d. VDI rašte „Dėl informacijos pateikimo“ nurodyta, kad remiantis VDI atliktais ir neįvykusiais UAB „Suzan Mars“ patikrinimais nebuvo surinkta duomenų, įrodančių minėtos įmonės fiktyvią veiklą ar jos darbuotojų darbo Lietuvoje nebuvimą. Šių įrodymų teismas nevertino ir dėl jų nepasisakė. Nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens tikrovės neatitinkančiais teiginiais apie tariamai vykusius patikrinimus. Kadangi teismas dėl neįvykusių inicijuotų patikrinimų nepasisakė, dokumentų neįvertino ir nepagrįstai rėmėsi objektyvios tikrovės neatitinkančiais duomenimis, todėl sprendimas yra šališkas, nepagrįstas, ir neteisėtas.

19. Nurodo, kad ginčijamas Tarnybos Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, t. y. jis yra neargumentuotas. Sprendime nėra pateiktas vertinimas dėl neįvykusių VDI 2010 m. ir 2015 m. patikrinimų pareiškėjo, kaip darbuotojo atžvilgiu, jei neįvykę patikrinimai inicijuoti iki jo darbo įmonėje pradžios bei jo darbo santykiams su UAB „Suzan Mars“ pasibaigus. Sprendime taip pat nėra pateiktas neįvykusio VDI 2010 m. patikrinimo vertinimas Al pažymėjimo išdavimo 2012 m. liepos 5 d. kontekste bei faktas, jog pareiškėjas buvo įtrauktas į apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu registrą. Taip pat, nenurodyta, kokią reikšmę pareiškėjo, kaip darbuotojo atžvilgiu turi kiti UAB „Suzan Mars“ vykdyti patikrinimai bei įmonės ekonominė logika, jei pareiškėjas dirbo jokios kvalifikacijos nereikalaujantį darbą.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad priešingai nei nurodoma sprendime, 2014 m. atliktas operatyvus patikrinimas patvirtina pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad jis Lietuvoje dirbo. Atkreipia dėmesį į tai, jog nei Tarnyba nei VSDFV operatyvaus patikrinimo medžiagos teismui nepateikė, o teismas nesiėmė iniciatyvos išreikalauti minėtų dokumentų. Operatyvaus patikrinimo medžiaga buvo pateikta pareiškėjo. Teismas rėmėsi tik joje esančiomis ir atsakovui naudingomis prielaidomis, o ne konkrečiais institucijų sprendimais. Iš operatyvaus patikrinimo medžiagos matyti, jog UAB „Suzan Mars“ veiklą Lietuvoje vykdė, medžiagoje minimi ir dokumentai patvirtinantys UAB „Suzan Mars“ faktiškai vykdomą veiklą – darbų priėmimo-perdavimo aktai, paslaugų dokumentai bei pačių darbuotojų pateiktos darbo sutartys ir paaiškinimai raštu apie Lietuvoje atliekamo darbo pobūdį, trukmę, darbo užmokesčio dydį bei kitas su darbo santykiais susijusias aplinkybes. Be to, remiantis operatyvaus patikrinimo medžiaga, UAB „Suzan Mars“ teikė reklamos paslaugas užsakovui Adamo Laskos įmonei „WOD-SEK“ bendrai 236 249,33 Lt sumai. Šį darbą atliko Lenkijos piliečiai, kurie UAB „Suzan Mars“ buvo įdarbinti kaip reklamos agentai. Šie UAB „Suzan Mars“ darbuotojai – Lenkijos piliečiai iš Krokuvos į Vilnių buvo vežami ne po vieną o grupėmis po keliasdešimt žmonių autobusais, kuriuos parūpindavo užsakovas – įmonė „WOD-SEK“. Nei pareiškėjas, nei kiti darbuotojai išlaidų transportui neturėjo, nes tai apmokėjo darbdavys. Taip pat iš patikrinimo medžiagos matyti, jog penki bendrovės UAB „Suzan Mars“ darbuotojai raštu pateikė paaiškinimus, jog visi bendrovės darbuotojai realiai dirbo pagal direktorės nurodymą dalino reklamines skrajutes įvairiose vietose. Ši aplinkybė patvirtina, kad pareiškėjas Lietuvoje dirbo.

21. Ginčijamas Tarnybos Sprendimas nebuvo grindžiamas nei VMI 2014 m. operatyvinio patikrinimo medžiaga, nei kitais teismo bei VSDFV nurodytais dokumentais. Teismas praplėtė UIT sprendimo faktinį pagrindą. Aplinkybę, kad pareiškėjas dirbo Lietuvoje, patvirtina darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiai, atsakovo negrąžintos pareiškėjo sumokėtos socialinio draudimo įmokos. Teismas sprendime dėl šių įrodymų nepasisakė, jų nevertino.

22. Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjui, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl informacijos viešojo administravimo subjekto pateikimo, ne kartą yra pasisakęs, jog įrodyti aplinkybes, pagrindžiančias faktinį pagrindą priimti asmens teises ir laisves bet kokiu būdu ribojantį administracinį aktą privalo įrodyti viešojo administravimo subjektas. Todėl šiuo atveju įrodinėjimo našta tenka atsakovui.

23. Nagrinėjamu atveju UIT ir VSDFV teigė, kad įmonė UAB „Suzan Mars“ iki bankroto bylos iškėlimo veikė fiktyviai, jog darbuotojai faktiškai niekuomet nedirbo Lietuvos Respublikos teritorijoje, o įmonė neturi jokių ekonominių tikslų, o šią savo poziciją bei prielaidas atsakovas ir VSDFV grindžia 2010 metais neįvykusiu VDI inspektavimu, 2012 m. VMI mokestiniu tyrimu, 2014 m. birželio 30 d. VMI operatyvaus patikrinimo pažyma bei neįvykusiu 2015 m. UAB „Suzan Mars“ patikrinimu. Tačiau UAB „Suzan Mars“ nėra išregistruota iš juridinių asmenų registro, nėra likviduota, iki bankroto bylos iškėlimo veikė rinkoje. Todėl vadovaujantis bendra sąžiningumo prezumpcija, konstatuotina, jog įmonė iki bankroto bylos iškėlimo veikė sąžiningai, o Tarnyba nepateikė jokių objektyvių duomenų, paneigiančių šią prezumpciją.

24. Pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog 2013 m. FNTT buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimai UAB „Suzan Mars“ fiktyvios veiklos ir ikiteisminis tyrimas nėra užbaigtas bei nėra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas, pirmos instancijos teismas, nesant teisinio pagrindo nurodydamas, jog minėta įmonė ir jos darbuotojai dirbo fiktyviai bei šiuo nepagrįstu teiginiu grįsdamas savo sprendimą, peržengė Konstitucinį in dubio pro reo principą. Nei Tarnybos sprendime, nei VSDFV atsakyme nėra pateikta jokių argumentų, pagrindžiančių aplinkybę, jog pareiškėjas nedirbo Lietuvoje pagal darbo sutartis, jis nebuvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu, priešingai, abi institucijos savo sprendimuose nurodo, jog pareiškėjas dirbo ir buvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu Lietuvoje.

25. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad į Reglamento (EB) 987/2009 16 straipsnio, kuriame nustatyta Reglamento (EB) 883/2004 13 straipsnio įgyvendinimo tvarka, 1, 2 ir 3 dalių ir į 6 straipsnio 3 dalies nuostatas ir pažymi, kad taikytinos valstybės narės teisės aktų nustatymas yra reglamentuotas, nustatytos procedūros bei terminai. Nesutikimui su gyvenamosios vietos kompetentingos įstaigos laikinu teisės nustatymu pareikšti taikomas dviejų mėnesių terminas.

26. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas tiek ginčijamame sprendime, tiek atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, jog Lenkijos kompetentinga įstaiga pareiškėjui nustatė Lietuvos socialinio draudimo teisės taikymą, todėl teigia, kad UIT turėjo ne tik argumentuoti priešingo sprendimo priėmimo faktą (taip įgyvendindama VAĮ 8 straipsnio reikalavimus), bet ir remdamasi tarptautinių teisės aktų nuostatomis pateikti pareiškėjo gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingai institucijai nesutikimą. Kadangi atsakovas to nepadarė, ginčijami sprendimai priimti, esant esminiam procedūriniam pažeidimui, nepagrįsti VAĮ 8 straipsnio prasme.

27. Nurodo, kad remiantis Tvarkos aprašo nuostatomis, Tarnyba nors ir gali panaikinti išduotą A1 pažymėjimą, bet toks sprendimas turi būti įgyvendinamas, vadovaujantis Reglamente (EB) 987/2009 nustatyta procedūra bei tarpinstituciniu valstybių narių kompetentingų įstaigų bendradarbiavimu. Lenkijos kompetentingai įstaigai pareiškėjui laikinai nustačius Lietuvos socialinio draudimo teisę, Tarnyba nesutikimo dėl šios nustatytos teisės nepateikė, priešingai, su nustatymu sutiko ir išdavė pareiškėjui A1 pažymėjimą, todėl pareiškėjas buvo draudžiamas Lietuvos Respublikoje teisėtai. Tarnybai nustačius, jog pareiškėjui taikytina Lenkijos socialinio draudimo teisė, priėmė nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą, VAĮ 8 straipsnio 1 dalies, Reglamento (EB) 987/2009 16 straipsnio prasme.

28. Pažymi, kad teismas Tarnybos sprendimo priėmimo teisėtumo nenagrinėjo, todėl priėmė ne tik nepagrįstą, bet ir Konstituciniam teisinės valstybės principui bei viešojo administravimo principams prieštaraujantį sprendimą. Kadangi Tarnyba nepateikė Lenkijos kompetentingai įstaigai savo prieštaravimų, ji ne tik paneigė pareiškėjo teisėtus lūkesčius į socialinę apsaugą valstybėje, kurioje jis dirbo pagal darbo sutartį, bet ir sukūrė teisinio netikrumo būseną, nes nesant pateiktam prieštaravimui šiai dienai Lenkijos kompetentingos įstaigos pareiškėjui nustatytos Lietuvos socialinio draudimo teisės taikymas yra galiojantis, t. y. pareiškėjui taikytini ir Lietuvos, ir Lenkijos socialinio draudimo teisės aktai. Šią aplinkybę patvirtina ir faktas, jog Lietuvos valstybei už pareiškėją sumokėtų valstybinio socialinio draudimo įmokos yra negrąžintos.

29. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas VSDFV Užsienio išmokų tarnyba prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 114–115).

30. Atkreipia dėmesį į Reglamento (EB) Nr. 883/2004) II antraštinę dalį, 11 straipsnio 3 dalies a) punktą, 13 straipsnio 3 dalį ir pažymi, kad ES socialinės apsaugos reglamentai ne harmonizuoja, o koordinuoja ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, t. y., jie nepakeičia skirtingų nacionalinių sistemų viena bendra ES sistema, o nustato bendruosius principus. Todėl ES valstybėms narėms paliekama teisė nacionaliniuose teisės aktuose pačioms nustatyti tam tikras šių principų įgyvendinimo nuostatas. Pagrindinis socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų tikslas – užtikrinti asmenų, persikeliančių ES, socialines teises. Reglamentai nesiekia sudaryti sąlygų išvengti socialinio draudimo įmokų mokėjimo ar paskatinti socialinį dempingą.

31. Tarnybos nuomone, pareiškėjas savo teiginius grindžia jam naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgia į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.

32. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 110–113).

33. Vadovaujasi Reglamento (EB) Nr. 883/2004 11 straipsnio 1 dalimi, 3 dalies a) punktu, 13 straipsniu, Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b dalimi ir pažymi, kad nustatant, kurios valstybės narės teisės aktai turi būti taikomi asmeniui, vienoje valstybėje dirbančiam pagal darbo sutartį, o kitoje vykdančiam savarankišką veiklą, būtina vertinti, ar konkrečioje valstybėje asmuo faktiškai dirba pagal darbo sutartį ar savarankiškai.

34. Mano, kad pirmos instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo veiklą Lietuvoje, pagrįstai vadovavosi VDI 2010 m. vasario 18 d. atlikto patikrinimo ir 2015 m. vasario mėnesį pakartotinai atlikto patikrinimo dėl UAB „Suzan Mars“ veiklos Lietuvoje išvadomis bei Vilniaus AVMI atlikto UAB „Suzan Mars“ mokestinio tyrimo už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 4 d. iki 2012 m. birželio 30 d. rezultatais ir padarė išvadą, kad pareiškėjas faktiškai Lietuvoje pagal darbo sutartį nedirbo.

35. Pažymi, kad VSDFV duomenimis, iki Tarnybos Sprendimo priėmimo už laikotarpį, kuriam buvo išduotas A1 pažymėjimas dėl Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymo, L. W. H. valstybinio socialinio draudimo įmokų nuo Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos Lietuvos Respublikoje nemokėjo ir neteikė mokestinių prievolių įvykdymui Lietuvoje reikiamos informacijos. Tai rodo, kad pareiškėjas, kreipdamasis į UIT dėl A1 pažymėjimo išdavimo, neturėjo tikslo būti draudžiamas socialiniu draudimu Lietuvoje, o tiesiog siekė išvengti socialinio draudimo įmokų mokėjimo Lenkijoje.

36. Teigia, kad nei VDI, nei Vilniaus AVMI nenustatė, kad UAB „Suzan Mars“ faktiškai vykdo veiklą Lietuvoje, tad jos sudarytos darbo sutartys su Lenkijoje savarankiškai dirbančiais asmenimis laikytinos apsimestiniais sandoriais, sudarytais, siekiant išvengti tų asmenų prievolių pagal Lenkijos socialinio draudimo teisę vykdymo, faktinio įmokų, mokėtinų nuo pajamų iš savarankiškos veiklos Lenkijoje, išieškojimo. Todėl mano, kad Tarnyba, įvertinusi turimus duomenis, tinkamai nustatė, kad pareiškėjui negali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis, o Tarnybos Sprendimas iš esmės yra teisingas ir pagrįstas.

37. Dėl pareiškėjo argumento, kad VSDFV už pareiškėją sumokėtos socialinio draudimo įmokos yra negrąžintos, nurodo, kad toks argumentas nepagrįstas, nes pagal VSDFV direktoriaus 2014 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. V-149 patvirtintą Draudėjų permokėtų valstybinio socialinio draudimo įmokų, baudų, delspinigių ir palūkanų grąžinimo tvarkos aprašą, socialinio draudimo įmokos grąžinamos tik draudėjui pateikus prašymą, o draudėjas (UAB „Suzan Mars“) dėl socialinio draudimo įmokų grąžinimo į Valdybos Vilniaus skyrių nesikreipė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 38. Byla nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

39. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2015 m. liepos 13 d. sprendimo Nr. SPRE-1690, kuriuo Tarnyba nusprendė anuliuoti pareiškėjui išduotą A1 pažymėjimą ir nustatė, kad pareiškėjo darbo sutarties su BUAB „Suzan Mars“ galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai, teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat pareiškėjas prašė panaikinti VSDFV 2015 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. (1.45)I-5628, kuriuo išnagrinėtas jo skundas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

40. Valdyba (Reglamento (EB) Nr. 883/2004 1 straipsnyje pateiktų sąvokų prasme – valstybės narės kompetentinga valdžios institucija), vadovaudamasi Reglamentais (EB) Nr. 883/2004, Nr. 987/2009, taip pat kitais susijusiais teisės aktais, 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 „Dėl Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašų patvirtinimo“, patvirtino Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Įgyvendinimo reglamentu nustatytų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo nuostatų įgyvendinimo norminius teisės aktus, tarp jų Tvarkos aprašą, taip pat atitinkamų dokumentų formas, taip pat Prašymo išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir/ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje, formą, kuri pildoma dėl A1 pažymėjimo išdavimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015 konstatavo, kad būtent minėtas Tvarkos aprašas yra Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 nuostatas patikslinantis ir papildantis teisės aktas ir būtent šiuo aspektu į jį atsižvelgtina, taikant minėtus reglamentus, kurių baigiamosiose dalyse, be kita ko, nurodyta, kad šie reglamentai yra privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse.

41. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo jo skundas buvo atmestas, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad teismas neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir pažeidė jų vertinimo taisykles.

42. Byloje nustatyta, kad Tarnyba 2015 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. SPRE-1690 nusprendė anuliuoti pareiškėjui išduotą A1 pažymėjimą Nr. 1209415 bei nustatyti, kad pareiškėjui darbo sutarties su BUAB „Susan Mars“ galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Skundžiame sprendime Tarnyba, įvertinusi VDI, Vilniaus AVMI atliktų BUAB „Suzan Mars“ patikrinimų rezultatus, nustatė, kad pareiškėjas faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje niekada nedirbo. Pareiškėjas Tarnybos sprendimą apskundė Valdybai, kuri išnagrinėjusi pareiškėjo skundą privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu Nr. (1.45)I-5628, jį atmetė, papildomai konstatavo, kad BUAB „Suzan Mars“ su Lenkijoje savarankiškai dirbančiais asmenimis sudarytos darbo sutartys laikytinos apsimestiniais sandoriais, sudarytais, siekiant išvengti tų asmenų prievolių pagal Lenkijos socialinio draudimo teisę vykdymo, todėl pareiškėjui negali būti taikoma Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis.

43. Tarnyba skundžiamame sprendime nustatė, kad VDI 2010 m. vasario 18 d. atliko patikrinimą dėl BUAB „Suzan Mars“ veiklos Lietuvoje. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad ši bendrovė jokios veiklos Lietuvoje nevykdė, o BUAB „Suzan Mars“ įdarbinti Lenkijos Respublikos piliečiai, priimti reklamos agentų pareigoms atlikti, niekada faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje nedirbo. Vilniaus AVMI 2014 m. informavo Tarnybą apie 2012 m. gruodžio 21 d. atliktą BUAB „Suzan Mars“ mokestinį tyrimą bei 2014 metais vykdytą operatyvų patikrinimą, kurių metu surinkta informacija dėl įmonės galimai tęsiamos neteisėtos veiklos perduota FNTT. Valdyba skundžiamame sprendime nurodė, kad VDI 2015 m. vasario mėn. pakartotinai atliko patikrinimą dėl bendrovės veiklos Lietuvoje ir BUAB „Suzan Mars“, registruotos adresu: Naugarduko g. 41, Vilniuje surasti nepavyko. Buvęs bendrovės akcininkas nurodė, kad buveinės adresu bendrovė veiklos nevykdė. Susisiekti su įmonės vadovais nepavyko, dokumentų, susijusių su įmonės veikla nebuvo pateikta. Taip pat Valdyba skundžiamame sprendime nurodė, kad Vilniaus AVMI atliko bendrovės mokestinį tyrimą laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 4 d. iki 2012 m. birželio 30 d. ir išanalizavusi visus turimus dokumentus nustatė, kad bendrovė ekonominių tikslų neturi, įkurta ne ekonominės naudos siekimui, o tikslu įdarbinti kuo daugiau Lenkijos Respublikos fizinių asmenų. Tyrimo metu surinkta informacija perduota FNTT tolimesniam tyrimui. Valdyba, įvertinusi turimus duomenis, nusprendė, kad Tarnyba pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui negali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalis, o Tarnybos sprendimas teisėtas ir pagrįstas, dėl to paliko jį galioti.

44. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir pagrįstai įvertino faktines bylos aplinkybes, remdamasis ginčui aktualiomis teisės normomis, konstatavo, kad atsakovui iš surinktų duomenų visumos buvo pakankamas pagrindas spręsti, jog BUAB „Suzan Mars“ įdarbintas pareiškėjas faktiškai darbinės veiklos pagal sudarytas darbo sutartis Lietuvos Respublikos teritorijoje nevykdė.

45. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas.

46. Nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad teismas neteisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, buvo pažeista pareiškėjo teisė į nešališką ir teisingą teismą, teisėjų kolegija akcentuoja, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 yra konstatavęs, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 56 str. 4 d.). ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012).

47. Apeliacinio skundo deklaratyvūs argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatliko išsamaus, visapusiško įrodymų tyrimo, netinkamai įvertino ginčo šalių pateiktus dokumentus, nepatvirtina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Pareiškėjas tik abstrakčiai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, nenustatė bylai svarbių aplinkybių, tačiau nenurodo, kokios būtent aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, šiuo atveju nebuvo nustatytos / išsiaiškintos. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ar neatitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimų, sprendimas nėra formalus bei fiktyvus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

48. Taip pat nėra pagrindo sutikti su pareiškėju, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai, šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr., pvz., 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-54-858/2015). Nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą anuliuoti pareiškėjui išduotą A1 pažymėjimą, pagrindė jį pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu surinktais duomenimis, o pareiškėjas nepateikė atsakovo argumentus apie pareiškėjo veiklos apimtį Lietuvoje paneigiančių duomenų.

49. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad VDI ir Vilniaus AVMI raštuose nurodyti duomenys apie tai, kad BUAB „Suzan Mars“ galbūt iš viso jokios veiklos nevykdė ir su pareiškėju sudarė tik fiktyvias darbo sutartis, šiuo atveju nėra tiesiogiai susiję su byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis, nes, kaip jau minėta, nei skundžiami Tarnybos ir Valdybos sprendimai, nei ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas nebuvo grindžiamas būtent sudarytų darbo sutarčių fiktyvumu.

50. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, jog pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl ginčijamų sprendimų atitikties Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsniui, teisėjų kolegija pažymi, kad įvertinusi skundžiamų Tarnybos ir Valdybos sprendimų turinį, nenustatė esminių turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumų, kurie galėjo sukliudyti pareiškėjui suprasti sprendimų esmę ir turinį, bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Todėl vien ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl skundžiamų sprendimų atitikties VAĮ 8 straipsnio reikalavimams, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

51. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo L. V. Handzliko (L. W. Handzlik) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Skirgailė Žalimienė