2021-10-27 Nr. AB-23009-3-61-3-00798-2020-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-624-525/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00798-2020-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Č. (R. Č.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. Č. (R. Č.) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN (iki 2019 m. balandžio 1 d. buvęs atstovas – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K)), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 25 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjui atliekant bausmę Lukiškių TI-K, nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nes sanitarinis mazgas buvo atviras ir be pertvarų, todėl juo naudojantis pareiškėjas galėjo būti stebimas kitų kameroje esančių nuteistųjų. Pareiškėjo teigimu, kameroje buvo drėgna, todėl ji neatitiko higienos reikalavimų. Dėl netinkamų sąlygų Lukiškių TI-K pareiškėjas teigė patyręs dvasinius išgyvenimus, gėdą, patyčias ir pažeminimą, todėl prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas atsilipime į skundą reikalavimui dėl žalos atlyginimo prašė taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Taip pat Vilniaus PN nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 27 d. (2017 m. lapkričio 27 d. paleistas į laisvę). Vilniaus PN paaiškino, kad sekcija yra bendra gyvenamoji patalpa, skirta nuteistiesiems, kurie buvo palikti įstaigoje ūkio darbams atlikti. Tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio ir toks jo įrengimas atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Lukiškių TI-K buvo įrengta centrinė šildymo sistema, šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose buvo palaikoma optimali temperatūra. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, per kuriuos galima vėdinti patalpas. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdindavo, prižiūrėdavo, tvarkydavo savo kameras, atsakovo atstovo įsitikinimu, neturėdavo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

5. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretizuoti, jis neįrodė, kad skunde minimi įstaigos trūkumai sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes pareiškėjui. Lukiškių TI-K neatliko neteisėtų veiksmų. Pareiškėjo skunde minimi trūkumai ir kilę neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, o patirti nepatogumai labiau sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė pareiškėjo patekimą į laisvės atėmimo vietą.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gegužės 28 d. sprendimu pareiškėjo R. Č. skundą tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo 430 Eur neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjo naudai.

7. Teismas, atsižvelgęs į atsakovo atstovo prašymą, į tai, kad pareiškėjas skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K teismui pateikė 2020 m. kovo 2 d., sprendė, jog jis praleido terminą reikšti reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. kovo 1 d., todėl nagrinėjo laikotarpį nuo 2017 m. kovo 2 d. iki 2017 m. lapkričio 26 d.

8. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su privatumo sanitariniuose mazguose, pažeidimu, teismas pažymėjo, jog nors atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nenurodė, kaip įrengti sanitariniai mazgas sekcijoje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu, t. y. ar jie įrengti atskiroje patalpoje, ar bendroje gyvenamojoje patalpoje, ar atskirti tam tikromis sienelėmis ir užuolaidėlėmis. Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką panašiose bylose bei nustatytas aplinkybes, taip pat pareiškėjo laikymo sąlygas ir tai, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo minėto nusiskundimo, darė išvadą, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 2 d. iki 2017 m. lapkričio 26 d., t. y. 270 parų nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes pareiškėjas buvo laikomas kartu su kitais asmenimis ir gyvenamojoje patalpoje nebuvo atskiros sanitarinio mazgo kabinos.

9. Dėl drėgmės kamerose teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde neindividualizavo šio savo nusiskundimo, o tik abstrakčiai nurodė menamus kamerų higienos pažeidimus, nekonkretizavo, kokiais laikotarpiais, kokiose kamerose pasireiškė jo minimi pažeidimai. Be to, dėl galbūt netinkamų higienos sąlygų (drėgmės) nesikreipė nei į įstaigos administraciją, nei į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC). Teismo vertinimu, nesant pareiškėjo nusiskundimų įstaigos administracijai dėl konkrečių nagrinėjamame skunde nurodytų nusiskundimų, atsakovo atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti visas pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes. Lukiškių TI-K (šiuo metu Vilniaus PN) neturėdamas pareiškėjo ar kitų kartu su juo kamerose laikomų asmenų nusiskundimų dėl laikymo sąlygų ir neatliko kamerų ar kitų gyvenamųjų patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas patikrinimų, todėl ir negali pateikti įrodymų apie tuo metu buvusią kamerų būklę. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, jog pareiškėjo nusiskundimas dėl neužtikrintų higienos sąlygų kameroje (dėl drėgmės) atmestinas kaip nepagrįstas.

10. Įvertinęs pareiškėjo patirto pažeidimo pobūdį ir trukmę, teismų praktiką panašiose bylose, teismas konstatavo, jog 430 Eur suma yra adekvati pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti.

III. 11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

12. Atsakovas pažymi, jog teismas konstatavo, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo laikymą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tačiau nemotyvuoja, kodėl, teismo manymu, pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Šiuo atveju pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais.

13. Teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo pozicija vertintina kaip neargumentuota.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, patirtos pareiškėją laikant teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 2 d. iki 2017 m. lapkričio 26 d., atlyginimo.

15. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu 270 parų neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, nenustatęs kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų, įvertinęs pareiškėjo patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad pareiškėjui priteistina neturtinė žala pinigais, kurią įvertino 430 Eur ir ją priteisė pareiškėjui iš atsakovo.

16. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė atsakovo atstovas, kuris savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia tuo, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

17. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo atstovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

18. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

19. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

20. Vertindama aplinkybes dėl sanitarinio mazgo įrengimo bei privatumo juo naudojantis užtikrinimo, teisėjų kolegija pirmiausiai akcentuoja, kad EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei sargybinių, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016 ir kt.). EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)).

21. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, todėl jiems pritaria ir plačiau dėl jų nepasisako. Juolab, kad atsakovo atstovas nepateikė šią išvadą paneigiančių duomenų ar argumentų. Pažymėtina, jog vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)).

22. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr. pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

23. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.

24. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju, nustačius pareiškėjo teisių pažeidimą dėl ginčo laikotarpiu neužtikrinto pakankamo privatumo naudojantis kamerose įrengtais sanitariniais mazgais, egzistuoja pagrindas spręsti dėl pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuoto pažeidimo ir juo sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį) ir kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, konstatuoja, jog 430 Eur suma laikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

25. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė