2019-04-03 Nr. AB-8632-3-61-3-00880-2018-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2173-261/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00880-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. P. (J. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 12 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpius nuo 2008 m. gegužės 6 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d. ir nuo 2017 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. kovo 15 d.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas higienos normų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjui minimalaus 3,6 kv. m asmeniui tenkančio ploto, nes apie 7,6 kv. m ploto kameroje, kurioje buvo laikomi 2 asmenys, didelę ploto dalį užėmė baldai, sanitarinis mazgas, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas nesiekė 4 kv. m. Kameroje vėdinimo sistema neveikė, vėdinti per langą trukdė grotos, kameros buvo itin prastos būklės, nuo sienų byrėjo tinkas, langai nesandarūs arba išdaužyti, žiemą buvo šalta, pareiškėjas miegojo su drabužiais. Gyvenimo sąlygos buvo žeminančios orumą, nežmoniškos, pareiškėjo sveikatai padaryta didelė neatitaisoma žala, pareiškėjas patyrė gilų dvasinį sukrėtimą, depresiją. Pareiškėjas prašo taikyti 10 metų senaties terminą, nes Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pažeidimams sutrumpintas senaties terminas netaikomas, Konvencija turi aukštesnę teisinę galią nei nacionaliniai teisės aktai.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalies ir 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Atsakydamas į pareiškėjo skunde išdėstytus nusiskundimus, atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas suimtuoju ir pagal pateiktus duomenis matyti, kuriais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis minimalus plotas gyvenamosiose kamerose pilnai atitiko teisės aktų reikalavimus.

Atsakovas pabrėžė, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo, sporto kiemeliais, biblioteka, bažnyčia, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba ir programomis. Nuolatinis nuteistųjų stebėjimas yra jų elgesio kontrolės dalis, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus. Lukiškių TI-K pareigūnai su visais laikomais asmenimis bendrauja griežtai laikydamiesi jiems privalomų etikos taisyklių.

Vidinių grotų kamerų langų angose įrengimas neprieštarauja teisės aktų reikalavimams. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, jie aprūpinami būtinu inventoriumi ir priemonėmis. Sanitarinio mazgo patalpos su klozetu matmenys – apie 0,7 x 0,8 (0,56 kv. m), kiekvienoje kameroje įrengtos taburetės, suoliukai, stalai, lentynos maisto produktams laikyti, higienos prekėms susidėti.

Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kamerų vėdinimas per langus atitinka teisės aktų reikalavimus, Lukiškių TI-K langai vėdinimui pritaikyti. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala.

Nagrinėjamu atveju nėra visų sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei kilti CK 6.127 straipsnio pagrindu.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 23 d. sprendimu pareiškėjo J. P. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašė priteisti neturtinę žalą už netinkamas suėmimo sąlygas laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės mėn. Skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2018 m. kovo 14 d. Ši aplinkybė patvirtina, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus gerokai daugiau nei 3 metams nuo galimo savo teisių pažeidimo, kuris, pareiškėjo teigimu, vyko 2008 metais. Dėl minėtų pažeidimų (2008 m. gegužės 8 d. – 2008 m. lapkričio 18 d.) pareiškėjas vėliausiai į teismą galėjo kreiptis iki 2011 m. lapkričio 18 d. Teismas, atsakydamas į pareiškėjo skundo argumentus dėl senaties termino netaikymo, nes Konvencijos 3 straipsnis jo nenustato, pažymėtina, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų (žr., pvz., LVAT 2017-05-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017). Dėl ieškinio senaties taikymo teismas darė išvadą, kad Pareiškėjas skunde nepateikė pagrįstų argumentų, patvirtinančių objektyvių kliūčių kreiptis į teismą dėl netinkamų kalinimo sąlygų egzistavimą, taip pat iš esmės nenurodė, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią. Byloje nenustačius objektyvių aplinkybių, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, teismas neturi pagrindo praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti ex officio (lot. k. pagal pareigas). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2008 m. gegužės 8 d. iki 2008 m. lapkričio 18 d., teismas atmetė.

7. Teismas, pritaikydamas ieškinio senatį, byloje vertino laikotarpį nuo 2017 m. spalio 31 d. (pareiškėjas nurodo netikslią atvykimo į Lukiškių TI-K datą) iki 2018 m. kovo 15 d., kai pareiškėjas, jo teigimu, Lukiškių TI-K buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

8. Vadovaudamasis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktu, teismas nustatė, kad pareiškėjui būnant kamerose vienam ar laikomam su kitu asmeniu visą ginčo laikotarpį teko daugiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, todėl nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, pažeidžiančių pareiškėjo teisę į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą.

9. Dėl pareiškėjo argumento, kad dalį kameros ploto užėmė baldai ir sanitarinis mazgas, todėl vienam asmeniui tenkantis kameros plotas nesiekė 4 kv. m, teismas, vadovaudamasis Įsakymo 1.3.1 punktu ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika nurodė, kad net ir atėmus iš bendro kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ploto sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui tenkantis plotas atitiko iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kilusį 3 kv. m standartą, todėl teismas pareiškėjo argumentus, kad vienam asmeniui tenkantis kameros plotas nesiekė 4 kv.m atmetė.

10. Dėl pareiškėjo teiginių, kad kamerose nuo sienų byrėjo dažai, žiemą buvo šalta, kamerose nebuvo ventiliacijos, langai nesandarūs, sudaužyti, įrengtos vidinės grotos trukdo vėdinti patalpą, teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde neneigia, kad galėjo kameras vėdinti per jose įrengtus langus, o Lukiškių TI-K atskira mechaninė gyvenamųjų kamerų vėdinimo ir kondicionavimo sistema nėra privaloma atsižvelgiant į tai, kad kamerose įrengti langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Teismas vertino, kad pareiškėjo skunde nurodyti neatitikimai, susiję su kamerų būkle, yra abstraktūs ir nekonkretizuoti. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjo reikalavimus dėl higienos neatitinkančių laikymo sąlygų teismas atmetė.

11. Pareiškėjas skunde nurodo, kad dėl kameros lango vidinių grotų negalėjo išvalyti palangės. Teismas, vadovaudamasis Eksploatavimo taisyklių 14 punktu, nustatė, kad vidinių grotų įrengimas, siekiant papildomai apsaugoti lango apsauginį tinklą, minėta norma nėra draudžiamas. Taip pat teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K nėra gavusi pareiškėjo skundų dėl kamerų langų būklės ar prašymų laikinai pašalinti vidines grotas, todėl šiuos skundo reikalavimus laikė abstrakčiais, nepagrįstais ir atmetė.

12. Dėl pareiškėjo teiginių, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų stipriai pablogėjo jo sveikata, atsirado depresija, teismas, įvertinęs visą pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje esančią informaciją, nenustatė pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui pasireiškę sveikatos būklės pokyčiai yra jo suėmimo ir laikymo Lukiškių TI-K pasekmės, todėl pareiškėjo argumentus dėl sveikatos pablogėjimo, atmetė.

13. Teismas, nenustatęs neteisėtų Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų, kaip vienos iš būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2017 m. spalio 31 d. iki 2018 m.kovo 15 d. netenkino.

III. 14. Pareiškėjas J. P. apeliaciniame skunde prašo pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K neužtikrina pareiškėjui minimalaus 3,6 kv. m asmeniui tenkančio ploto. Kameros būklė prasta, nuo sienų byra tinkas, neveikia ventiliacija. Langai kamerose išdaužyti arba sugadinti langų rėmai, žiemą šaltą. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad dušuose nėra persirengimo kabinos, kaupiasi drėgmė, pelėsis, nešvarumai, todėl yra pažeidžiami higienos reikalavimai. Dėl tokių pažeidimų pareiškėjas teigia patyręs papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą laipsnį, kurių nebūtų patyręs, jeigu laikymo sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo tvirtinimu, atsakovui kyla pareiga už patirtus neigiamus išgyvenimus pareiškėjui atlyginti jo patirtą neturtinę žalą.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad tais atvejais, kai suimtasis asmuo kreipiasi į valstybines institucijas, Lukiškių TI-K administracijos pareigūnai nepagrįstai skiria drausmines nuobaudas.

17. Dėl patirtų fizinių ir dvasinių išgyvenimų pareiškėjas prašo iš Lukiškių TI-K priteisti 6 000 Eur (skunde pirmosios instancijos teismui prašė priteisti 12 000 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

19. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais. Taip pat pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo nurodytas neturtinės žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas pateikia samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio. Atsakovas darė išvadą, kad šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnio nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, sąlygos.

20. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2019 m. kovo 20 d. gautas pareiškėjo papildymas, kuriame nurodyta, kad nuo 2014 m. rugpjūčio mėn. iki 2015 m. gegužės mėn. Lukiškių TI-K medikai savo darbą atlieka nekokybiškai, aplaidžiai, neturi tinkamos kvalifikacijos. Pareiškėjas nurodo, kad serga (duomenys neskelbtini) ir 2014 m. Lukiškių TI-K neskyrė pareiškėjui gydymo antivirusiniais vaistais, todėl susirgo dar viena liga, t. y., (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas teigia, kad dėl nekvalifikuotų gydytojų nukentėjo sveikatos būklė. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad ploto norma tenkanti vienam asmeniui turi būti ne mažesnė kaip 5 kv. m ir sumažintas minimalus plotas iki 3,6 kv. m yra bausmės griežtinimas bei stiprinimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. sprendimo, kuriuo teismas pareiškėjo skundą atmetė, pagrįstumas ir teisėtumas.

22. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

23. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas ir byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų, t. y. nagrinėdama tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes ir argumentus.

24. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

25. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad kamerose vienam asmeniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3,6 kv. m. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi Lukiškių TI-K pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas, plotą ir jose laikomų asmenų skaičių (b. l. 20), sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas kamerose buvo laikomas nepažeidžiant Įsakymo 1.3.1 punkto, kuriame nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.

27. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad išskaičiavus kameroje esančius baldus ir sanitarinį mazgą, kameros plotas sumažėja, pažymi, jog skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, turi būti atimamas kameroje esančio sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas. Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Nagrinėjamu atveju nei kameroje esančių baldų, nei sanitarinio mazgo užimamas plotas nėra reikšmingas, nes ploto pažeidimas nėra nustatytas.

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimai dėl higienos neatitinkančių kameros sąlygų yra abstraktūs ir nekonkretizuoti. Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde argumentų dėl konkrečiu atveju padarytos žalos nenurodė.

29. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė fizinius skausmus, patiria nuolatinę depresiją, teisėjų kolegija pažymi, kad iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos (b. l. 32–61) įrašų matyti, jog pareiškėjas periodiškai buvo konsultuojamas ir gydomas Lukiškių TI-K sveikatos priežiūros specialistų dėl (duomenys neskelbtini) kitų ligų, taip pat buvo konsultuojamas Laisvės atėmimų vietos ligoninės, tačiau kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui pasireiškę sveikatos būklės pokyčiai yra jo suėmimo ir laikymo Lukiškių TI-K pasekmės.

30. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurių nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismo proceso metu, t. y. pareiškėjas tik apeliaciniame skunde nurodo, kad dušuose nėra įrengta persirengimo kabina, kaupiasi drėgmė, pelėsis; teigia, kad jeigu suimtasis kreipiasi į valstybės institucijas, Lukiškių TI-K pareigūnai skiria drausmines nuobaudas; ir taip pat nurodo argumentus, susijusius su Lukiškių TI-K medikais, kurie atlieka savo darbą nekokybiškai, aplaidžiai, nekvalifikuotai ir todėl, kaip teigia pareiškėjas, nukentėjo jo sveikatos būklė. Nė vienas iš šių apeliacinio skundo argumentų ir reikalavimų nebuvo nurodyti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šiuo aspektu skundas nebuvo nagrinėjamas.

31. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016, 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą.

32. Vadovaudamasi ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi ir minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų naujų aplinkybių nenagrinėja.

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad prielaida konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą yra tik tuo atveju, kai nustatoma, kad asmens kalinimo sąlygos buvo netinkamos. Nagrinėjamu atveju ši aplinkybė nenustatyta, priešingai, konstatuota, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Nenustačius vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų (neveikimo) CK 6.271 straipsnio prasme, konstatuojama, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas.

34. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. P. (J. P.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Stasys Gagys

Ramutė Ruškytė