N-575-1283-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. N575-1283/2012

Teisminio proceso Nr. 4-45-3-00880-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 3.3.; 3.5.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo P. C. administracinėje byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pirmą kartą į Lietuvos Respubliką (duomenys neskelbtini) pilietis P. C. (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis) atvyko 2010 m. gruodžio 1 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) sprendimu jam buvo suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis, jo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėtas iš esmės.

2011 m. kovo 1 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui P. C. bei jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“. Šį Migracijos departamento sprendimą pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris skundą atmetė kaip nepagrįstą.

2011 m. kovo 15 d., pasinaudojęs laisvu judėjimu Lietuvos Respublikos teritorijoje, užsienietis išvyko iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro (toliau – Užsieniečių registracijos centras) ir praėjus nustatytam laikotarpiui negrįžo.

2012 m. gegužės 22 d. pareiškėjas buvo sulaikytas iki 48 val. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Sienos kontrolės skyriaus pareigūnų, nes jo pase nebuvo Šengeno valstybės vizos ir spaudo, patvirtinančių teisėtą atvykimą ir buvimą Lietuvos Respublikoje.

2012 m. gegužės 24 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas nutartimi, remdamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu (teismas nurodė 113 straipsnio 2 punktą, tačiau 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojus Įstatymo pakeitimams, tai laikytina rašymo apsirikimu), nutarė sulaikyti pareiškėją Užsieniečių registracijos centre trims mėnesiams – iki 2012 m. rugpjūčio 22 d.

2012 m. liepos 18 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. (15/6-15)15PR-294 „Dėl laikino teritorinio prieglobsčio bei prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui P. C. bei jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą dėl Migracijos departamento 2012 m. liepos 18 d. sprendimo.

2012 m. rugpjūčio 16 d. Švenčionių rajono apylinkės teisme buvo gautas pareiškėjo P. C. prašymas pakartotinai svarstyti dėl P. C. sulaikymo, kuriuo prašoma panaikinti 2012 m. gegužės 24 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nutartį dėl pareiškėjo sulaikymo. Prašyme pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. liepos 18 d. Migracijos departamento sprendimas Nr. (15/6-15)15PR-294 yra apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris priėmė skundą nagrinėjimui, o pagal Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 1 punktą, sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas yra sustabdomas, jei toks sprendimas apskundžiamas teismui, todėl pareiškėjas turi prieglobsčio prašytojo statusą Lietuvos Respublikoje; sprendimo vykdymui esant sustabdytam, nei Migracijos departamentas, nei Užsieniečių registracijos centras bylos nagrinėjimo teisme laikotarpiu negalės atlikti jokių veiksmų.

Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalies aiškinimu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika, pažymėjo, kad Įstatymo 113 straipsnio nuostatos negali būti aiškinamos plečiamai. Nurodė, kad Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis buvo priimta perkeliant 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) 15 straipsnio 1 dalį ir įsigaliojo kartu su Įstatymo priedo 37 punktu, taigi ši įstatymo nuostata turi būti aiškinama nepažeidžiant Direktyvos 2008/115/EB nuostatų.

Pažymėjo, kad iš Direktyvos 2008/115/EB 2 straipsnio 1 dalies, numatančios, kad ši direktyva taikoma trečiųjų šalių piliečiams, esantiems valstybės narės teritorijoje neteisėtai, šios direktyvos preambulės 9 punkto, Įstatymo 3 straipsnio 20 dalies, analogiškos 2005 m. gruodžio 1 d. Europos Tarybos direktyvos, nustatančios būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse Nr. 2005/85/EB (toliau – ir Direktyva 2005/85/EB) 2 straipsnio d punktui, matyti, kad užsienietis prieglobsčio prašytojo teisinį statusą įgyja nuo prašymo pateikimo momento ir netenka, kai yra priimamas galutinis sprendimas dėl prašymo suteikti prieglobstį ir minėtu laikotarpiu yra laikomas teisėtai esančiu valstybėje narėje.

Nurodė, kad P. C. pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį ir, nors Migracijos departamentas priėmė sprendimą prieglobsčio nesuteikti, šis sprendimas nėra įsigaliojęs, nes yra apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir dar nėra išnagrinėtas. Teigė, kad laikiną teritorinį prieglobstį pareiškėjui užtikrina Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. IV-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 79 punkto nuostata.

Iš to, kas paminėta darė išvadą, kad kol Migracijos departamento 2012 m. liepos 18 d. sprendimas nėra įsigaliojęs, P. C. turi prieglobsčio prašytojo statusą Lietuvos Respublikoje, todėl neturėtų būti laikomas neteisėtai esančiu Lietuvos Respublikoje; pareiškėjui negali būti taikomos Įstatymo ir Direktyvos 2008/115/EB nuostatos dėl trečiųjų šalių piliečių sulaikymo, ką patvirtina ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. lapkričio 30 d. (prašyme nurodyta, kad sprendimas priimtas 2009 m. lapkričio 9 d., tačiau tai laikytina rašymo apsirikimu) sprendime byloje Nr. C-357/09 PPU Said Shamilovich Kadzoev (Huchbarov) 45 punktas bei LVAT formuojama praktika;

Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas sulaikymo pagrindas yra išnykęs, o įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytas pagrindas – netaikytinas pareiškėjui, kitų Įstatymo numatytų užsieniečio sulaikymo pagrindų nėra, todėl tolimesnis P. C. judėjimo laisvės apribojimas yra nepagrįstas.

2012 m. rugpjūčio 17 d. Švenčionių rajono apylinkės teisme buvo gautas Užsieniečių registracijos centro teikimas, kuriuo, remiantis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 2 dalimi, prašoma pratęsti pareiškėjo sulaikymą Užsieniečių registracijos centre iki 2012 m. lapkričio 22 d., bet ne ilgiau iki kol bus išspręstas klausimas dėl prieglobsčio suteikimo arba nesuteikimo Lietuvos Respublikoje. Teikime nurodė, kad pareiškėjo tikslas yra patekti į kitas Europos Sąjungos šalis – nesulaukęs galutinio sprendimo dėl prieglobsčio suteikimo arba nesuteikimo Lietuvos Respublikoje, užsienietis neteisėtai iš jos išvyko.

Tai rodo, jog jis piktybiškai naudojasi Lietuvos Respublikos įstatymų jam suteiktomis teisėmis ir prieglobsčio prašymas yra tik būdas įteisinti savo buvimą Europos Sąjungoje. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas buvo sulaikytas pareigūnų, o ne pats kreipėsi į kompetentingas institucijas; nėra nustatyta jo atvykimo į Lietuvos Respubliką diena; nėra duomenų, ar po Migracijos departamento 2011 m. kovo 1 d. sprendimo užsienietis buvo išvykęs į (duomenys neskelbtini). Pabrėžė, kad užsienietis negerbia Lietuvos Respublikos įstatymų ir piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra.

Rėmėsi Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 26 d. sprendimu ir nurodė, kad pagal Direktyvos 2005/85/EB 28 straipsnio 1 ir 2 dalis, valstybės narės gali laikyti nepagrįstu prieglobsčio prašymu tik tada, jeigu sprendžiančioji institucija nustato, kad prašytojas neatitinka pabėgėlio statuso reikalavimų pagal Direktyvą 2004/83/EB; Direktyvos 2005/85/EB 25 straipsnyje nurodyta, kas yra nepriimtini prašymai; minėtos direktyvos yra perkeltos į nacionalinę teisę; teismo požiūriu, asmuo, kurio prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nebuvo priimtas nagrinėti iš esmės ir jo atžvilgiu priimtas sprendimas, kuriuo atsisakyta jam suteikti laikiną teritorinį prieglobstį, nėra prieglobsčio prašytojas, jis šalyje yra neteisėtai ir dėl to negali naudotis laikinu teritoriniu prieglobsčiu, nepriklausomai ar yra apskundęs teismui sprendimą dėl laikino teritorinio prieglobsčio nesuteikimo, ar ne;

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnyje nėra numatytos prašymo užtikrinimo priemonės – suteikti prašomą teisę, kurios pareiškėjas anksčiau nėra turėjęs; iš to, kas paminėta, Švenčionių rajono apylinkės teismas darė išvadą, kad nepanaikinus Migracijos departamento sprendimo dėl laikino teritorinio prieglobsčio nesuteikimo, prašymą padavęs užsienietis neturi būti laikomas prieglobsčio prašytoju ir jam negali būti suteikta teisė naudotis laikinu teritoriniu prieglobsčiu. Pažymėjo, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. lapkričio 30 d. (teikime nurodyta, kad sprendimas priimtas 2009 m. lapkričio 9 d., tačiau tai laikytina rašymo apsirikimu) sprendime byloje Nr. C-357/09 PPU Said Shamilovich Kadzoev (Huchbarov), be kita ko, numatyta, jog valstybės narės nacionalinėje teisėje nustatyta tvarka gali izoliuoti prieglobsčio prašytoją tam tikroje konkrečioje vietoje bei kad šio sprendimo 44 punkte numatyta, jog prieglobsčio prašytojai yra sulaikomi, tačiau valstybės narės užtikrina greitos teisminės kontrolės galimybę.

Taip pat nurodo, kad LVAT yra konstatavęs, jog pagal Įstatymo 113 straipsnio 2 dalį, esant joje nurodytoms aplinkybėms, užsienietis gali būti sulaikytas pradėjus procesą dėl sprendimo grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, išsiųsti iš Lietuvos Respublikos arba įpareigoti užsienietį išvykti iš Lietuvos Respublikos, kai yra priimtas Migracijos departamento sprendimas dėl laikino teritorinio prieglobsčio bei prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo bei išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į kilmės šalį; jeigu byloje turima duomenų, kad užsienietis gali pasislėpti vengdamas išsiuntimo ir netaikant sulaikymo, sprendimo dėl jo išsiuntimo įvykdymas galėtų tapti neįmanomas, užsieniečio sulaikymas yra būtinas tam, kad sprendimas dėl jo išsiuntimo, jei jis būtų nepanaikintas ir nepakeistas teisminio proceso metu, būtų įvykdytas.

Švenčionių rajono apylinkės teismas 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu netenkino Užsieniečių registracijos centro teikimo, o P. C. prašymą tenkino. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012 m. gegužės 24 d. nutartimi sulaikė P. C. Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu, nes pareiškėjas negalėjo įrodyti savo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje. Iš byloje esančios medžiagos sprendė, kad Migracijos departamento 2012 m. liepos 28 d. sprendimas yra apskųstas ir todėl neįsigaliojęs, Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad šis užsieniečio sulaikymo pagrindas netaikomas prieglobsčio prašymą pateikusiam asmeniui, todėl kol nėra įsiteisėjęs sprendimas dėl prieglobsčio nesuteikimo, P. C. yra prieglobsčio prašytojas ir negali būti sulaikytas Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu. Nurodė, kad Migracijos departamento sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nėra įsiteisėjęs, todėl jis negali būti vykdomas, o Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 2 dalies nuostatos taikomos tik tais atvejais, kai sprendimas išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos yra įsiteisėjęs ir vykdomas, taigi, šiais Užsieniečių registracijos centro nurodytais pagrindais, P. C. negali būti sulaikytas.

II. Apeliaciniu skundu Užsieniečių registracijos centras prašo panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą.

Nurodo, kad nors pareiškėjas nurodė, kad į Lietuvos Respubliką atvyko prašyti prieglobsčio, atvykęs jis nesikreipė į Lietuvos Respublikos institucijas dėl savo buvimo įteisinimo ir galimai būtų nesikreipęs, jeigu nebūtų buvęs sulaikytas kompetentingų institucijų pareigūnų. Teigia, jog akivaizdu, kad P. C. tikslas – patekti į kitas Europos Sąjungos šalis – nesulaukęs galutinio sprendimo dėl prieglobsčio suteikimo arba nesuteikimo, slėpdamasis nuo kompetentingų Lietuvos Respublikos institucijų, jis piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra.

Pažymi, kad Švenčionių rajono apylinkės teismas neįvertino aplinkybės, kad pareiškėjas jau yra buvęs Lietuvos Respublikoje ir, pasinaudojęs galimybe laisvai judėti Lietuvos Respublikos teorijoje, 2011 m. kovo 14 d. neteisėtai išvyko iš Lietuvos Respublikos. Remiantis tuo, kad pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio pasas išduotas 2012 m. kovo 19 d., daro išvada, jog užsienietis, po to kai išvyko iš Lietuvos Respublikos, nuvyko į savo kilmės šalį – (duomenys neskelbtini), kreipėsi į kompetentingas institucijas tam, kad gautų naują pasą ir 2012 m. gegužės 21 d. vėl atvyko į Lietuvos Respubliką.

Remiasi LVAT aiškinimu, kad pagal Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies normą, esant numatytoms aplinkybėms – jei byloje yra duomenų, jog užsienietis gali pasislėpti vengdamas išsiuntimo (grąžinimo) ir netaikant jo sulaikymo, sprendimo dėl jo išsiuntimo (grąžinimo) įvykdymas galėtų tapti neįmanomas, užsienietis gali būti sulaikytas pradėjus procesą dėl sprendimo grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos arba įpareigoti užsienietį išvykti iš Lietuvos Respublikos, kai yra priimtas Migracijos departamento sprendimas dėl laikino teritorinio prieglobsčio bei prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo bei išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į kilmės šalį, siekiant, kad sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo (grąžinimo), jei jis nebus panaikintas ar pakeistas teisminio proceso metu, būtų įvykdytas.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismui panaikinus pareiškėjo sulaikymą, jis 2012 m. rugsėjo 1 d. išėjo iš Užsieniečių registracijos centro ir dar negrįžo, taip pažeisdamas Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 1 punktą, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. 1V-340 patvirtinto „Laikinojo užsieniečių apgyvendinimo Užsieniečių registracijos centre sąlygų ir tvarkos aprašo“ III skirsnio 18.4 punktą bei Užsieniečių registracijos centro vado 2009 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. 3K-11 patvirtintų „Laikinai Užsieniečių registracijos centre apgyvendintų užsieniečių vidaus tvarkos taisyklių“ V skirsnio 8 punktą.

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas buvo du kartus baustas už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 50 straipsnio pažeidimus, tačiau abiem atvejais nėra informacijos, jog P. C. būtų susimokėjęs paskirtas baudas. Nurodo Administracinių teisės pažeidimų kodekso 35 straipsnį, kurio pagrindų pareiškėjui teismų sprendimais skirtos nuobaudos galiojo vienerius metus (iki 2012 m. vasario 23 d. ir iki 2012 m. kovo 15 d.), o pareiškėjas buvo sulaikytas 2012 m. gegužės 22 d., todėl laikytina, jog suėjo jam paskirtų administracinių nuobaudų senaties terminai.

Pabrėžia, kad iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas sistemingai trukdo priimti sprendimą jo atžvilgiu, išvyksta iš Lietuvos Respublikos, buvimo Lietuvos Respublikoje metu pažeidžia įstatymus. Dėl nurodytų priežasčių, P. C. sulaikymą laiko būtinu sprendimui šioje situacijoje priimti. Nurodo, kad LVAT yra išaiškinęs, jog Migracijos departamentui priėmus sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, kurio vykdymas yra sustabdytas, minėto sprendimo vykdymo sustabdymas nedaro to sprendimo negaliojančiu ir vykstant sprendimo dėl išsiuntimo priėmimo procesui, sustabdyto sprendimo užtikrinimui reikalingos priemonės gali būti taikomos.

Pažymi, kad pareiškėjas turi būti sulaikytas ne dėl buvimo prieglobsčio prašytoju, o dėl to, kad jis gali trukdyti sprendimo dėl prieglobsčio nesuteikimo ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) priėmimui. Remiantis visu tuo, teigia, kad Švenčionių rajono apylinkės teismas klaidingai mano, kad Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 5 punktas ir 2 dalis taikomi tik tais atvejais, kai sprendimas išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos yra įsiteisėjęs ir vykdomas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjo atstovė prašo 2012 m. rugpjūčio 21 d. Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą, o Užsieniečių registracijos centro apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, kad Švenčionių rajono apylinkės teismas teisėtai ir pagrįstai nepratęsė užsieniečio sulaikymo termino Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, kuriuo remiantis pareiškėjas buvo sulaikytas Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nutartimi, nes pareiškėjas yra prieglobsčio prašytojas Lietuvos Respublikoje, t. y. dėl jo nėra priimtas galutinis sprendimas, taigi, minėtas užsieniečio sulaikymo pagrindas yra išnykęs. Teigia, jog atsižvelgiant į 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos direktyvos 2001/40/EB dėl abipusio sprendimų dėl trečiųjų šalių piliečių išsiuntimo pripažinimo 3 straipsnį ir Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 5 punktą bei tai, kad nėra įsiteisėjęs sprendimas išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, taip pat į tai, kad P. C. nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar nacionaliniam suaugumui, nėra padaręs sunkių baudžiamųjų nusikaltimų ir nėra duomenų, jog jis ketina tokius nusikaltimus daryti, pirmosios instancijos teismas teisingai netaikė Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyto užsieniečio sulaikymo pagrindo.

Nurodo, jog Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytas sulaikymo pagrindas taip pat buvo nepritaikytas teisingai, nes ši Įstatymo nuostata buvo priimta perkeliant Direktyvos 2008/115/EB 15 straipsnio 1 dalį ir įsigaliojo kartu su Įstatymo priedo 37 punktu bei turi būti aiškinama nepažeidžiant minėtos direktyvos nuostatų. Pažymi, jog pagal Direktyvos 2008/115/EB 2 straipsnio 1 dalį, direktyva taikoma trečiųjų šalių piliečiams, esantiems valstybės narės teritorijoje neteisėtai, o pagal šios direktyvos preambulės 9 punktą, trečiosios šalies pilietis, paprašęs prieglobsčio valstybėje narėje, neturėtų būti laikomas neteisėtai tos valstybės narės teritorijoje esančiu piliečiu, kol neįsigaliojo sprendimas nepatenkinti prašymo arba sprendimas, kuriuo jis netenka teisės likti šalyje kaip prieglobsčio siekiantis asmuo.

Nesutinka su Užsieniečių registracijos centro argumentu, kad „užsienietis sistemingai trukdo priimti sprendimą jo atžvilgiu, išvyksta iš Lietuvos Respublikos, buvimo Lietuvos Respublikoje metu pažeidžia įstatymus. Nesutikimą grindžia tuo, kad nėra įrodymų, jog pareiškėjas trukdo priimti sprendimą jo atžvilgiu; tai, jog šiuo metu jo nėra Užsieniečių registracijos centre nereiškia, jog pareiškėjas neatvyks į teismo posėdį Vilniaus apygardos administraciniame teisme, kai bus nagrinėjamas jo skundas, be to, jo neatvykimas neužkerta kelio teismui išnagrinėti bylą iš esmės ar priimti kitokį procesinį sprendimą; yra suėję pareiškėjo padarytų administracinių teisės pažeidimų senaties terminai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Nagrinėjamoje byloje kilo klausimas ar pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis P. C. gali būti sulaikytas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 113 straipsnio 1 dalies 5 punkto, numatančio, kad užsienietis gali būti sulaikytas kai priimamas sprendimas užsienietį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos arba iš kitos valstybės, kuriai taikoma 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos direktyva 2001/40/EB dėl abipusio sprendimų dėl trečiųjų šalių piliečių išsiuntimo pripažinimo ir 2 dalies, numatančios, kad kai sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos, užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas būtinas atitinkamam sprendimui priimti ar vykdyti (jeigu užsienietis trukdo priimti ar vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas išsiuntimo ir pan.) pagrindu.

Išnagrinėjus bylos medžiagą matyti, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko ir prieglobsčio čia prašo ne pirmą kartą, tačiau pakartotinis užsieniečio bandymas gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje negali būti savaime laikomas piktnaudžiavimu prieglobsčio procedūra. Pažymėtina ir tai, kad LVAT yra nurodęs, jog Direktyvos 2005/85/EB 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog turi būti užtikrinta, kad prieglobsčio prašymai nebūtų nei atmetami, nei nenagrinėjami vien dėl to, kad jie nebuvo pateikti nedelsiant, iš ko darytina išvada, jog užsieniečio neprisistatymas kompetentingoms institucijoms vos patekus į valstybės narės teritoriją, minėtos direktyvos prasme nėra laikomas piktnaudžiavimu prieglobsčio procedūra, kuris suteiktų pagrindo atmesti ar netenkinti prieglobsčio prašymo, taip pat – sulaikyti užsienietį (LVAT nutartis byloje Nr. N444-1274/2012). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje nėra informacijos, jog pirmą kartą nagrinėjant pareiškėjo prieglobsčio prašymą, kai pareiškėjas išvyko iš Lietuvos Respublikos nesulaukęs galutinio sprendimo, jis būtų išvykęs į kitas Europos Sąjungos valstybes. Iš esamos medžiagos galima tik daryti išvadą, jog pareiškėjas buvo grįžęs į kilmės šalį, taigi, apelianto argumentas, jog pareiškėjas piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra siekdamas patekti į kitas Europos Sąjungos valstybes yra atmestinas.

Atkreiptinas dėmesys, jog teismų praktika negali būti automatiškai taikoma panašiose situacijose ir kiekvieną kartą turi būti atsižvelgiama į individualias bylos aplinkybes. Šiuo atveju pažymėtina, kad situacijos Užsieniečių registracijos centro nurodytose bylose bei nagrinėjamoje byloje nėra identiškos, todėl nors šiuo atveju taip pat yra priimtas sprendimas išsiųsti asmenį iš Lietuvos Respublikos, kurio užtikrinimui, pagal apeliaciniame skunde minėtą LVAT išaiškinimą, gali būti taikomas sulaikymas, tačiau skiriasi faktinės šių bylų aplinkybės, todėl, atsižvelgiant į tai, jog nėra informacijos, kad pareiškėjas siektų patekti ar būtų pabėgęs į kitas Europos Sąjungos valstybes, minėtas LVAT išaiškinimas pareiškėjo atžvilgiu netaikytinas.

Užsieniečių registracijos centras apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiškėjas buvo du kartus baustas už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 50 straipsnio pažeidimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo tokių pažeidimų padarymas praeityje, teismų priimamiems sprendimams įtakos neturi.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, atsižvelgdama į tai, kad Migracijos departamento sprendimo vykdymo sustabdymas nedaro to sprendimo negaliojančiu ir todėl jo vykdymo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, pažymi, kad nesant pakankamai informacijos apie tai, kad pareiškėjas trukdytų priimti sprendimą jo atžvilgiu, siektų pateikti į kitas Europos Sąjungos valstybes ir tuo tikslu piktnaudžiautų prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje procedūromis ar trukdytų priimti sprendimus jo atžvilgiu, atkreipiant dėmesį į tai, kad P. C. nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar nacionaliniam suaugumui, nėra padaręs sunkių baudžiamųjų nusikaltimų ir nėra duomenų, jog jis ketina tokius nusikaltimus daryti, sulaikymas Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 2 dalies pagrindu jam netaikytinas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išnagrinėjo bylos aplinkybes, teisingai taikė teisės normas ir prėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punku, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Užsieniečių registracijos centro apeliacinį skundą atmesti.

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas