2016-03-29 Nr. AB-8389-3-61-3-04567-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-334-602/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04567-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. I. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. I. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą skundu (b. l. 1–2), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 150 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė jam periodiškai kalint Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 20 d. iki 2014 m. spalio 7 d. Nurodė, jog Lukiškių TI-K buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nes ginčo laikotarpiu kamerose buvo kalinamas su 3-5 ar net 16-19 asmenų vienu metu bei kameros neatitiko higienos reikalavimų (pelėsiai, drėgmė, šaltis ir kt.). Taip pat pažymėjo, kad, kai 2012 metais Lukiškių TI-K kilo gaisras, administracija nesiėmė jokių evakuacinių veiksmų, o kai 2012 metais buvo trūkęs šiluminis vamzdis, pareiškėjui dvi paras teko praleisti nežmoniškame šaltyje, dėl ko vėliau buvo peršalęs. Dėl tokių Lukiškių TI-K veiksmų pareiškėjas patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, sumažėjo pasitikėjimas savimi, tapo dirglus, nervuotas, jautė baimę aplinkai.

Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepimo (b. l. 8–19) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti. Dalyje reikalavimų prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

Pateikdamas pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafiką nurodė, jog neneigia aplinkybių, susijusių su nustatytu plotu higienos reikalavimuose, tačiau pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Todėl pasitaiko, kad kai kurios kameros gali būti perpildytos. Pažymėjo, kad kiekvienam kameroje gyvenančiam asmeniui skiriama atskira lova ir teisės aktuose numatytas skirti inventorius. Taip pat nurodė, kad remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus finansinius ir darbo resursus. Kamerų vėdinimas taip pat atitinka higienos normų reikalavimus. Dėl 2012 m. sausio 5 d. kilusio gaisro nurodė, kad pareiškėjas skundo argumentais neįrodė Lukiškių TI-K administracijos neveikimo kilusio gaisro metu.

Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos pažymėjo, kad pareiškėjas savo argumentus grindžia abstrakčiais argumentais, nusiskundimai bendro pobūdžio, nėra konkretūs. Pabrėžė, jog būtina įrodyti, kad gyvenimo sąlygos Lukiškių TI-K tiesiogiai pareiškėją paveikė ir tokia įtaka jam sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 18 d. sprendimu pareiškėjo R. I. skundą patenkino iš dalies – priteisė R. I. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 450 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė ginčo laikotarpiu jam kalint Lukiškių TI-K.

Byloje pateiktas pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafikas (b. l. 8–14) patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 27 d. iki 2014 m. spalio 7 d.

Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje ir CK 1.127 straipsnio 1 dalyje išdėstytą teisinį reglamentavimą ir taikytiną teismų praktiką, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2014 m. spalio 13 d. (skundo teismui išsiuntimo diena) ir tai reiškia, kad taikant ieškinio senaties terminą, pareiškėjui neturtinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 13 d. iki 2014 m. spalio 13 d. (trejų metų laikotarpis). Pažymėtina, jog objektyvių priežasčių dėl kurių pareiškėjas galėjo praleisti senaties terminą ir tokiu būdu atsirastų pagrindas spręsti dėl jo (termino) atnaujinimo, pareiškėjas nepateikė. Atsižvelgiant į tai, reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo sprendžiamas vertinant aplinkybes, atsiradusias laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 13 d. iki 2014 m. spalio 13 d. Tuo tarpu, pritaikius ieškinio senaties terminą, pareiškėjas už laikotarpį nuo 2008 m. vasario 27 d. iki 2011 m. spalio 12 d. nebeturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas rėmėsi CK 6.250 straipsnyje išdėstyta neturtinės žalos samprata ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, todėl šiuo atveju taip pat yra aktualus ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Teismas atkreipė dėmesį, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas žalą kildina dėl neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, kurie pasireiškė tuo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas perpildytose kameros, kurios taip pat neatitiko ir higienos reikalavimų, 2012 metais Lukiškių TI-K kilus gaisrui, Lukiškių TI-K administracija nesiėmė jokių evakuacinių veiksmų, o kai 2012 metais buvo trūkęs šiluminis vamzdis, pareiškėjui dvi paras teko praleisti nežmoniškame šaltyje, dėl ko vėliau pareiškėjas buvo peršalęs.

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytus reikalavimus iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Bylos medžiaga nustatyta, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2011 m. spalio 13 d. iki 2014 m. spalio 13 d.), pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas viso 277 paras. Iš jų 258,5 parų pareiškėjas išbuvo pažeidžiant teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui (3,6 kv. m).

Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą, išdėstytas faktines aplinkybes, atsakovą atstovaujančios institucijos argumentus (atsiliepime nurodytas pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafikas), be kita ko, patvirtinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas perpildytose kamerose, teismas darė išvadą, kad Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Šios Normos 62 punkte nustatyta, kad Laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Vertinant pareiškėjo argumentus dėl kamerų neatitikimo higienos reikalavimams (pelėsis, drėgmė, šaltis), pažymėtina, kad įrodinėjimo našta pagrįsti savo dėstomus argumentus, pagal bendrąją taisyklę, tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies naudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartis Nr. A17-301/2007).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio byloje yra išaiškinęs, kad atsižvelgus į kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, pareiga paneigti skundo teiginius, susijusius su teisės aktų pažeidimu, tenka atsakovui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 2 d. nutartis Nr. A492-176/2013). Iš teismui pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų (b. l. 46–102) nustatyta, kad juose pateikti duomenys patvirtina apie kamerų, kuriose tam tikru laikotarpiu buvo patalpintas ir pareiškėjas (Nr. 123, 118, 110, 114, 120, 254, 255, 271, 273, 257, 262, 269, 314, 312), atitikimą/neatitikimą higienos reikalavimams (apšvietimas, oro temperatūra, drėgmė, remontas ir kt.) bei pažeidimų pašalinimą.

Tačiau iš pateiktų įrodymų negalima vienareikšmiškai teigti, kad būtent pareiškėjo kalinimo minėtose kamerose laikotarpiu kamerų patalpos pilnai atitiko higienos (pelėsis, drėgmė) reikalavimus. Atsakovo atstovas pateikė duomenis apie atliktus patikrinimus tik dalies kamerų, kuriose buvo patalpintas pareiškėjas. Be to, kaip matyti iš aktų, kuriose aprašyta kamerų būklė, kuriose iki patikrinimo ar po patikrinimo buvo patalpintas ir pareiškėjas, juose nėra duomenų apie tuo metu kamerose užfiksuotus temperatūros, drėgmės rodiklius, pelėsio fakto buvimą/nebuvimą.

Dalyje aktų tik pateikti duomenys apie apšvietimo rezultatų atitikimą/neatitikimą teisės aktų nuostatoms. Šiuo atveju į bylą pateikti įrodymai (patikrinimo aktai) patvirtina apie atliktus patikrinimus tik dalyje kamerų, kuriose buvo patalpintas pareiškėjas. Apie kitas kameras byloje duomenų nėra. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog kameros, kuriose jis ginčo laikotarpiu buvo laikomas, pilnai atitiko higienos reikalavimus, atsižvelgiant į pareiškėjo statusą (pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę yra apsunkintos sąlygos gauti/surinkti savo teiginius pagrindžiančius įrodymus) pareiškėjo teiginiai, jog kamerose nebuvo užtikrintos tinkamos higienos sąlygos ir tuo buvo pažeistos jo teisės, iš esmės vertintini pareiškėjo naudai.

Pareiškėjo teigimu, kai 2012 metais Lukiškių TI-K kilo gaisras, administracija nesiėmė jokių evakuacijos veiksmų. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai, t. y. Lukiškių TI-K 2012 m. vasario 1 d. raštas Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl atskirų įstaigų darbuotojų veiksmų 2012 m. sausio 5 d. reaguojant į ekstremalią situaciją Lukiškių TI-K (b. l. 103–107), taip pat Lukiškių TI-K darbuotojų (pareigūnų, gydytojų) tarnybiniai pranešimai paneigia pareiškėjo abstrakčiai nurodytą aplinkybę dėl evakuacijos veiksmų nesiėmimo. Tiek 2012 m. vasario 1 d. rašte, tiek pareigūnų pranešimuose aiškiai nurodyta, kokių veiksmų kilus gaisrui buvo imtasi, nurodyta veiksmų seka. Teismas neturi pagrindo abejoti šiuose rašytiniuose įrodymuose pateikta informacija. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginys dėl pareigūnų jokių evakuacijos veiksmų nesiėmimo, vertintinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjo skundo teiginys dėl 2012 metais trūkusio šiluminio vamzdžio ir su tuo susijusių pasekmių, nepateikus tai patvirtinančių įrodymų, taip pat laikytinas nepagrįstu. Kreipdamasis į teismą, pareiškėjas turėtų pateikti teismui skunde išdėstytus argumentus patvirtinančius objektyvius duomenis, kuriuos teismas nagrinėdamas bylą galėtų ištirti ir įvertinti bei jais pagrįsti daromas išvadas.

Išnagrinėjęs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neturtinę žalą, susijusią su jo kalinimu pažeidžiant higienos normų nuostatas, iš esmės yra pagrįstas. Pareiškėjas nepateikė realių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo nurodytus sveikatos sutrikimus, kurie, pareiškėjo teigimu, yra pagrindas neturtinei žalai priteisti, tačiau įvertinus tai, kad pareiškėjui kalint tam tikrose kamerose teko itin mažas plotas kameroje, kas, be kita ko, galėjo pareiškėjui sukelti negatyvius jausmus, taip pat nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl kamerų atitikimo higienos reikalavimams, sudaro pagrindą pripažinti, kad pareiškėjui buvo padaryta žala, o atsakovo veiksmų neteisėtumas yra konstatuojamas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas kalintas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas skundo argumentais prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisti 150 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo prašoma priteisti piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė, todėl mažintina atsižvelgiant į tai, kad byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių apie pareiškėjui ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą sveikatai, o skunde teismui, būtent šiuo aspektu pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais, kartu įvertinus Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei remiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, prašoma priteisti suma mažintina ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 1 450 Eur kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

III. Pareiškėjas R. I. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimu nesutinka ir prašo pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas mano, jog jam nepagrįstai buvo pritaikytas ieškinio senaties terminas. Pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas ieškinio senaties terminas nėra nustatytas. Be to, tai yra tęstinis kankinimo faktas, kuris tęsiasi iki šiol. Nurodo, kad visą laiką nuo 2008 metų buvo kalinamas sąlygomis, prilyginamomis kankinimui. 2012 m. pareiškėjas nurodo patyręs šoką, kai degė kalėjimo patalpos ir pareiškėjas vos neužduso. Dėl to pareiškėjas yra priverstas gerti vaistus nuo spaudimo, jam išsivystė hipertenzija. Pareiškėjas prašė pirmosios instancijos teismo išreikalauti pažymą iš jo medicininės kortelės, nes jam administracija tokių duomenų neišduoda. Pareiškėjas mano, kad priteistas neturtinės žalos atlyginimas yra per mažas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos dėl netinkamų kalinimo sąlygų atlyginimo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas R. I. kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos ir Lukiškių TI-K, priteisti 150 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 18 d. sprendimu pareiškėjo R. I. skundą patenkino iš dalies – priteisė R. I. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 450 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismas pritaikė ieškinio senaties terminą ir pažymėjo, kad pareiškėjas už laikotarpį nuo 2008 m. vasario 27 d. iki 2011 m. spalio 12 d. nebeturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pažymėdamas, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, netinkamai vertino jo nurodytus neteisėtus veiksmus dėl kilusio gaisro, priteisė nepagrįstai mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą.

Kiek tai susiję su ieškinio senaties taikymu, teisėjų kolegija pažymi, jog, pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias nuostatas, nes Konvencijos 3 straipsnio nuostatos nenumato senaties terminų šio straipsnio pažeidimui konstatuoti ir atitinkamai ji negali būti taikoma, be to, ieškinio senatis nėra taikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimo atsirandantiems reikalavimams.

Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją).

EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Taigi, atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi ieškinio senatimi, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi pirmiau numatytų reikalavimų. Taigi ieškinio senaties terminai iš principo yra pateisinamas teisės kreiptis į teismą apribojimas, tačiau tai, kaip jie pritaikomi konkrečiu atveju, gali sukelti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą (žr. EŽTT 2009 m. birželio 7 d. sprendimą Stagno prieš Belgiją).

Pirmiau minėtas vertinimas taikytinas kalbant ir apie Konvencijos 3 straipsnyje numatytas teises. Teisėjų kolegija pažymi, kad Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną iš pagrindinių demokratinės valstybės vertybių, jis absoliučiai uždraudžia kankinimą ar nežmonišką ar žeminantį orumą elgesį, neatsižvelgiant į konkrečias aplinkybes ir nukentėjusiojo elgesį. Net ypatingomis situacijomis (pvz., terorizmo, tam tikro konkretaus asmens elgesio atveju), Konvencijos 3 straipsnis absoliučiai draudžia asmenį kankinti, elgtis su juo nežmoniškai, žeminti jo orumą (žr. EŽTT 2006 m. liepos 4 d. sprendimą Ramirez Sanchez prieš Prancūziją). Tačiau nėra pagrindo teigti, kad kalbant apie Konvencijos 3 straipsnio taikymą ir jo vertinimą ieškinio senatis iš viso negali būti taikoma. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendime byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą nenurodė, jog esant Konvencijos 3 straipsnio galimam pažeidimui negali būti taikoma ieškinio senatis, kad tokiu jos taikymu savaime yra pažeidžiamas ir Konvencijos 6 straipsnis. Priešingai, iš nurodyto teismo sprendimo matyti, kad EŽTT, jo teisėjai atskirosiose nuomonėse teikė tik argumentus dėl tokio ieškinio senaties taikymo aspektų, bet ne dėl jo absoliutaus negalimumo. Pirmiau nurodytų argumentų visuma lemia, kad sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų gali ir turi būti taikoma nacionalinė teisė, juolab, kad ji numato galimybę praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs Lietuvos teisinis reguliavimas numato, kad nagrinėjant tokius administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK 6.271 straipsnis, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011). Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog CK 1.134 straipsnis numato, kad ieškinio senatis, be kita ko, netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Iš nurodyto reguliavimo matyti, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CK 1.115 str., 1.134 str. 1 p.). Tuo tarpu iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis (CK 1.125 str. 8 d., 1.134 str. 1 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, 2010 m. balandžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010). Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas šiuo atveju siekia neturtinės žalos atlyginimo, darytina išvada, jog nagrinėjamam ginčui ieškinio senatis pagal pirmiau minėtą reguliavimą yra taikoma.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos.

Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis konkrečiai nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 str. 1 d.).

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010).

Nurodytas ieškinio senaties pradžios momentas reiškia ir tai, jog tam tikrų neteisėtų veiksmų atžvilgiu, žvelgiant į pareiškėjui padarytą žalą, jis gali būti, be kita ko, skirtingas. Tai lemia, kad nėra pagrindo teigti, kad visais atvejais pareiškėjui kildinant žalą iš atskirų neteisėtų veiksmų, atskirai su tais veiksmais siejama kilusia žala, senaties pradžios momentas visais atvejais sutaps. Atitinkamai, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinami pareiškėjo nurodyti argumentai, įvardinti neteisėti veiksmai ir su jais siejama žala ir sprendžiama dėl ieškinio senaties taikymo, inter alia ieškinio senaties pradžios momento nustatymo. Šis klausimas negali būti sprendžiamas vien formaliai žvelgiant į pareiškėjo nurodytą situaciją.

Toks požiūris į ieškinio senatį atsispindi ir EŽTT praktikoje. Šiuo aspektu akcentuotina, kad EŽTT, vertindamas situaciją dėl žalos atlyginimo dėl ligų sukeltų asbesto, kai Šveicarijos teisė numatė dešimt metų ieškinio senatį tokiam reikalavimui pareikšti, yra nurodęs, jog latencijos laikotarpis tam tikroms ligoms gali būti keli dešimtmečiai, taigi dešimties metų terminas, kuris prasideda, kai asmuo susiduria su asbesto dulkėmis, neišvengiamai būtų pasibaigęs. Dėl to bet kokie ieškiniai dėl žalos atlyginimo būtų atmesti, nes senaties terminas sueitų dar prieš aukoms galint objektyviai sužinoti apie savo teisių pažeidimą. EŽTT šioje situacijoje sutiko, kad teisės norma dėl senaties termino buvo siekiama teisėto tikslo, t. y. teisinio tikrumo, tačiau jis pripažino, kad sisteminis šios taisyklės taikymas asmenims, kenčiantiems nuo ligų, kurios gali būti diagnozuojamos tik praėjus daugeliui metų po jas sukėlusių įvykių, užkirto kelią šiems asmenims ginti savo teises teisme. Atitinkamai, EŽTT pastebėjo, jog tais atvejais, kai yra moksliškai pagrindžiama, kad asmuo negalėjo žinoti, jog jis kenčia dėl tam tikros ligos, į tai privalo būti atsižvelgiama skaičiuojant senaties terminą (žr. EŽTT 2014 m. kovo 11 d. sprendimą Howald Moor ir kiti prieš Šveicariją, analogiškai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-234-858/2016).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą siejo su tuo, kad jis 2008 m. vasario 20 d. – 2014 m. spalio 7 d. laikotarpiu buvo periodiškai kalinamas Lukiškių TI-K, kuriame nebuvo laikytasi teisės aktų numatytų reikalavimų dėl vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto, be to, kalinimo sąlygos neatitiko sanitarinių ir higienos normų reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, dėl šių neteisėtų veiksmų jis patyrė dvasinius, emocinius sukrėtimus.

Kiek tai susiję su pareiškėjo nurodytais neteisėtais veiksmais, kai jis buvo galimai kalinamas gyvenamosiose patalpose, kur jam tekęs gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų numatytų reikalavimų, kameros neatitiko higienos normų reikalavimų ir visi šie veiksmai vyko 2008 m. vasario 20 d. – 2014 m. spalio 7 d. laikotarpiu, teisėjų kolegija pastebi, jog pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui, apeliaciniame skunde nurodo, jog dėl jo pažeistų teisių, šių neteisėtų veiksmų atlikimo jis jautė didelį dvasinį diskomfortą, psichologinę kančią, pažeminimą, taigi spręstina, kad nurodytų galimų neteisėtų veiksmų laikotarpiu jis suvokė ir (ar) turėjo suvokti apie savo teisių pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat laikosi nuoseklios pozicijos, kad, jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir kreiptis dėl galimo jo teisių pažeidimo, informacijos dėl gynybos gavimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1096/2014). Juolab, paprastai asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Pastebėtina, jog šiuo atveju pareiškėjas nenurodė aplinkybių, leidžiančių kitaip vertinti įvardintą situaciją, jo galimą žalos ir teisių pažeidimo suvokimo momentą, jų taip pat nenustatė ir teisėjų kolegija. Šiuo atveju pareiškėjas taip pat nenurodė ir nepagrindė, kad jo teisių pažeidimo metu, atsižvelgus į neteisėtų veiksmų pobūdį, jais sukeliamą žalą, diskomfortą, negalėjo, neturėjo suvokti apie jo galimai pažeidžiamas teises.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad EŽTT yra pabrėžęs, jog taikant ieškinio senatį, be kita, atsižvelgtina į tęstinį situacijos, iš kurios kildinama žala, pobūdį. Tais atvejais, kai žala yra siejama su netinkamomis kalinimo sąlygomis, pavyzdžiui, netinkama kamerų sanitarine būkle, temperatūros neatitikimu teisės aktų numatytiems reikalavimams, kameros perpildymu ir kt., kurios egzistavo visą kalinimo laikotarpį, teismas inter alia atsižvelgia į tokios situacijos tęstinumą (žr. EŽTT 2008 m. birželio 26 d. sprendimą Seleznev prieš Rusiją, p. 34-36, 2008 m. liepos 10 d. Sudarkov prieš Rusiją, p. 40, 2012 m. liepos 24 d. sprendimą Iacov Stanciu prieš Rumuniją, p. 136-38, 2015 m. sausio 27 d. sprendimą Neshkov ir kiti prieš Bulgariją). „Tęstinė situacija“ reiškia tęstinį veiksmą, dėl kurio pareiškėjas tampa auka (žr. EŽTT sprendimą Posti ir Rahko prieš Suomiją, p. 39.). Tačiau tokiomis situacijomis nepripažįstami tie atvejai, kai inter alia pareiškėjai yra kalinami skirtingose kalinimo įstaigose, skirtingais režimais, sąlygomis (žr. EŽTT 2008 m. birželio 26 d. sprendimą Seleznev prieš Rusiją). Šiame kontekste aktualu yra tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu iš Lukiškių TI-K kelis buvo išvykęs į kitokio režimo įkalinimo įstaigas – Marijampolės pataisos namus ir Alytaus pataisos namus – ir pareiškėjas nepagrindė, nenurodė aplinkybių, leidžiančių vertinti jo atžvilgiu vykusią situaciją kaip tęstinę, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija (b. l. 8-14). Atsižvelgusi į nurodytus motyvus, pirmiau nurodytų neteisėtų veiksmų pobūdį, jų kaitą, tai, kad pareiškėjo atžvilgiu daromas pažeidimas nebuvo iš esmės tapatus, tęstinis, siekdama nepaneigti pirmiau nurodyto ieškinio senaties instituto tikslo ir prasmės, teisėjų kolegija vertina, kad nėra pagrindo pareiškėjo atžvilgiu netaikyti ieškinio senaties termino ir (ar) kitaip vertinti ieškinio senaties pradžios momentą.

Atitinkamai, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas skundu siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą nurodytomis netinkamomis sąlygomis, kuris vyko 2008 m. vasario 20 d. – 2014 m. spalio 7 d. laikotarpiu (b. l. 1–2), o skundą teismui pareiškėjas pateikė 2014 m. spalio 13 d. (b. l. 3), atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų gyvenamąjį kameros plotą tenkantį vienam asmeniui, taip, be kita ko, papildomai ribojant jo privatumą, jis buvo kalinamas kamerose, kurios neatitiko higienos reikalavimų, tačiau, kaip minėta, skundą teismui pateikė tik 2014 m. spalio 13 d. (b. l. 3). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog šioje byloje atsakovu yra Lietuvos valstybė ir ieškinio senatį prašė taikyti atsakovo atstovas (b. l. 8), todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodytų motyvų pagrindu taikė ginčo nagrinėjimui ieškinio senatį dėl pirmiau nurodytų neteisėtų veiksmų.

Vertinant nurodytą aspektą dėl pirmiau minėtų neteisėtų veiksmų ir ieškinio senaties, teisėjų kolegija pabrėžia, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

Pasisakydama dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, teisėjų kolegija pabrėžia, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010, 2013 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2013, 2013 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-638/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1462-858/2015). Pirmosios instancijos teismas ginčijame sprendime, įvertinęs bylos įrodymų visumą, teismas sprendė, kad šioje byloje nėra pagrindo svarstyti ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, taigi vertintina, kad de facto tokia argumentacija teismas sprendė, jog neegzistuoja aplinkybių, sudarančių pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, ir teisėjų kolegija su tokiu vertinimu sutinka.

Teisėjų kolegija taip pat papildomai atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių aplinkybių, sutrukdžiusių jam įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Pareiškėjas iš esmės apeliacinį skundą grindžia ne tokių konkrečių aplinkybių buvimu, o tuo, kad, jo vertinimu, ieškinio senatis jo inicijuotam ginčui netaikoma, tačiau šiame procesiniame sprendime jau buvo nurodyta, kad taip vertinti aktualų teisinį reguliavimą nėra pagrindo. Šiame kontekste svarbu ir tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą, patirtus neteisėtus veiksmus iš esmės grindžia Lietuvos higienos normų, CK ir kitų Lietuvos teisės aktų atitinkamais straipsniais, Konvencijos nuostatų nesilaikymu, tačiau Konvencija, CK ir kiti teisės aktai yra tinkamai paskelbti, įskaitant ir teisės aktus, numatančius minimalų vienam asmeniui tenkantį kalinimo plotą, taip pat CK, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus. Be to, pareiškėjas skunde nurodo, kad dėl neteisėtų veiksmų jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, sumažėjo pasitikėjimas savimi, tapo dirglus, nervuotas, jautė baimę aplinkai, taigi jis jau neteisėtų veiksmų laikotarpiu suvokė apie jo galimą teisės pažeidimą (b. l. 4-6). Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos teikimo ir pareiškėjas nenurodė, kad jam buvo sudarytos tokios kliūtys.

Atsižvelgusi į pirmiau nurodytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad, taikęs ieškinio senatį ir nesant pagrindo praleisto termino atnaujinti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus 2011 m. spalio 13 d. – 2014 m. spalio 13 d. laikotarpiu.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja ir su, pareiškėjo vertinimu, neteisėtu Lukiškių TI-K elgesiu gaisro, įvykusio 2012 m. sausio 5 d., metu. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog 2012 m. sausio 5 d. Lukiškių TI-K kilusio gaisro metu Lukiškių TI-K darbuotojai veikė aktyviai, ėmėsi atitinkamų veiksmų gaisro židiniui lokalizuoti ir gesinti bei asmenims, kuriems dėl gaisro kilo pavojus, evakuoti, neigiamiems gaisro padariniams nustatyti ir likviduoti (b. l. 103–116, ). Taigi, byloje nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo) šiuo aspektu, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos, kildinamos išimtinai iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų 2012 m. sausio 5 d. kilusio gaisro metu, pagrįstai atmestas kaip nepagrįstas. Atitinkamai, nekonstatavus atsakovo neteisėtų veiksmų, neaktualus ir pareiškėjo prašymas išreikalauti pažymą iš jo medicininės kortelės, nes pareiškėjo nurodomi susirgimai kildinami iš atsakovo veiksmų Lukiškių TI-K kilusio gaisro metu.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (258,5 parų), neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. buvo patvirtinta 800 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 231,70 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368), nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. – minimali mėnesinė alga 850 Lt (atitinkamai 246,18 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718), nuo 2013 m. sausio 1 d. – 1 000 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 289,62 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543), į tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 2 100 Eur. Be kita ko, svarbiausias faktorius, į kurį šiuo atveju yra atsižvelgiama, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, yra kalinimo nepriimtinomis sąlygomis trukmė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą Mironovas ir kiti prieš Lietuvą, 93 p., 155 p.).

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog nurodyta neturtinė žala pareiškėjui yra priteisiama atsižvelgus į tai, kad aukštas nusikalstamumo lygis, finansinių išteklių trūkumas ir kitos struktūrinės problemos negali panaikinti ar atleisti valstybės atsakomybės dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo. Valstybės prerogatyvai priklauso organizuoti kalinimo sistemą, kad būtų laikomasi Konvencijos numatyto reguliavimo, nepaisant finansinių ar logistinių sunkumų (žr. EŽTT 2003 m. balandžio 29 d. sprendimą Nazarenko prieš Ukrainą, 2006 m. birželio 1 d. sprendimą Mamedova prieš Rusiją, 2011 m. sausio 27 d. sprendimą Yevgeniy Alekseyenko prieš Rusiją). Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog nurodyti šioje teismo nutartyje išaiškinimai dera ir su naujausia EŽTT praktika ir išreikšta pozicija (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą Mironovas ir kiti prieš Lietuvą).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus jam siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 str.), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinkamai keistinas priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. I. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimą pakeisti, priteisiant pareiškėjui R. I. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 100 Eur (du tūkstančius šimtą eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan