2021-01-20 Nr. AB-1302-3-61-3-00687-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-59-556/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00687-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 12.19

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Euraz LT“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Euraz LT“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2019 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. S-14 (7-217/2018); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. 331-18789.

2. Pareiškėjas nurodė, kad įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 7 d. nutartimi Bendrovei yra iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskiriant Rimantą Paulauską. Kauno apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartimi bankrotas pripažintas tyčiniu. Pareiškėjas 2018 m. spalio 8 d. pateikė prašymą VMI dėl 4 516 Eur žyminio mokesčio grąžinimo. Gavęs prašymą, mokesčių administratorius nurodė pareiškėjui pateikti 2015–2017 m. ataskaitas apie kontroliuojančius vienetus bei asmenis ir 2016 m. pelno mokesčio deklaracijas bei sumokėti įmokas į Garantinį fondą. Pareiškėjo atstovas VMI pateikė įsiteisėjusią Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 27 d. nutartį, kuria nuspręsta pareiškėjui grąžinti 4 516 Eur žyminio mokesčio sumą. Nepaisant to, VMI ginčijamu sprendimu nusprendė žyminio mokesčio pareiškėjui negrąžinti, o MGK tokį VMI sprendimą patvirtino. Skundžiamuose sprendimuose nenurodyta jokių pagrįstų aplinkybių, leidžiančių abejoti pareiškėjo tinkamu mokestinių teisių įgyvendinimu, prašant teismo procesinio sprendimo pagrindu grąžinti 4 516 Eur žyminį mokestį.

3. Pareiškėjo teigimu, jis yra pateikęs visus savo prašymą pagrindžiančius dokumentus, o mokesčių administratorius nepaneigė pareiškėjo teisės į žyminio mokesčio grąžinimą. Esminę reikšmę turi aplinkybė, kad pareiškėjas yra bankrutavęs juridinis asmuo ir bankroto procesas yra pripažintas tyčiniu. Tuo tarpu pareiškėjo reikalavimo teisę į žyminį mokestį pagrindžia įsiteisėjusi Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 27 d. nutartis. Atsakovui nėra suteikta jokių išlygų dėl įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo privalomumo ir jis privalo būti vykdomas teismo procesiniame sprendime nurodyta tvarka.

4. Nurodė, kad VMI esami ir galimi kreditoriniai reikalavimai dėl pareiškėjo iki bankroto proceso pradžios neįvykdytų ar netinkamai įvykdytų mokestinių prievolių gali būti tenkinami tik vadovaujantis imperatyviomis Įmonių bankroto įstatymo nuostatomis, o ne mokesčių permokų užskaitų būdu. Atsakovas galėtų būti antros eilės kreditoriumi su nurodyto turinio reikalavimais, todėl atsakovo pozicija dėl prašymo grąžinti žyminį mokestį netenkinimo sudaro sąlygas atsakovui piktnaudžiauti teise kitų pareiškėjo kreditorių atžvilgiu. Be to, atsakovas nėra vienintelis antros eilės kreditorius, todėl jo reikalavimai galėtų būti tenkinami proporcingai su kitų antros eilės kreditorių reikalavimais.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad skundžiamame atsakovo sprendime nepasisakyta dėl aplinkybės, jog pareiškėjo bankrotas įsiteisėjusia teismo nutartimi yra pripažintas tyčiniu, buvęs vadovas tyčia vengia ir neperdavė bankroto administratoriui įmonės veiklos dokumentų, todėl atsakovo formalus reikalavimas bankroto administratoriui atkurti įmonės dokumentus yra nepagrįstas. Bankroto administratoriui negali būti perkeliama atsakomybė už įmonės vadovo prievolių nevykdymą. Atsakovo pozicija, kad dėl galimos pareiškėjo iki bankroto proceso atsiradusios 68,85 Eur mokestinės prievolės į Garantinį fondą gali būti vilkinamas klausimo sprendimas dėl 4 516 Eur žyminio mokesčio grąžinimo pareiškėjui, kuris yra bankrutavęs subjektas, prieštarauja teisėtumui ir šiame ginče egzistuojančiam viešajam interesui.

6. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

7. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad sprendimo priėmimo metu pagrįstai buvo vadovaujamasi Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) ir kitais mokesčių įstatymais, kurie reglamentuoja mokesčių permokų grąžinimo klausimus. Mokesčio permoka yra mokesčių mokėtojo sumokėta į biudžetą pinigų sumos dalis, viršijanti privalomą sumokėti mokesčių, valstybės rinkliavų ar kitų įmokų, nustatytų mokesčių įstatymuose, sumą. Pateikdamas mokesčio deklaraciją mokesčių mokėtojas informuoja mokesčių administratorių apie apskaičiuotą mokesčio įstatymo nustatyto laikotarpio mokesčio sumą. Mokesčio permoka (skirtumas) gali būti grąžinama arba įskaitoma, o sprendžiant permokos (skirtumo) grąžinimo klausimus visų pirma turi būti nustatyta, ar mokesčių mokėtojas tikrai permokėjo mokesčių, ar turi turtinių teisių į šią permoką (skirtumą).

8. Atsakovas paaiškino, kad mokesčių mokėtojas privalo, pradėjus jo bankroto procedūrą, per trisdešimt dienų mokesčių administratoriui pateikti atitinkamo mokesčio deklaraciją už laikotarpį nuo mokestinio laikotarpio pradžios iki minėtos procedūros pradžios. Ataskaita apie kontroliuojamuosius ir kontroliuojančius vienetus bei asmenis (gyventojus) yra pelno mokesčio deklaracijos priedas. Ataskaita apie kontroliuojamuosius ir kontroliuojančius vienetus bei asmenis teikiama kartu su pelno mokesčio deklaracija. Tuo tarpu metinių finansinių ataskaitų rinkinys kartu su bendrovės metiniu pranešimu ir auditoriaus išvada (jei auditas privalomas pagal įstatymus ar numatytas įstatuose) per trisdešimt dienų nuo eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo turi būti pateiktas juridinių asmenų registro tvarkytojui. Todėl pareiškėjas privalo pateikti įstatymo nustatytas mokesčių deklaracijas. Pareiškėjas, kuriam bankrutuojančios įmonės statusas įregistruotas 2016 m. lapkričio 24 d., nebuvo laikinai atleistas nuo mokesčių deklaracijų ir (ar) kitų dokumentų pateikimo, todėl privalėjo teikti mokesčių deklaracijas.

9. Pareiškėjas nevykdė MAĮ ir Pelno mokesčio įstatymo nurodytos prievolės pateikti deklaracijas, nes po nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos nepateikė privalomų pateikti mokesčių deklaracijų ir ataskaitų: 1) pelno mokesčio deklaracijų už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki bankroto procedūros pradžios, t. y. iki 2016 m. lapkričio 24 d.; 2) 2016 metų ataskaitos apie kontroliuojamuosius ir kontroliuojančius vienetus bei asmenis; 3) 2016 m. finansinės atskaitomybės dokumentų. Minėtose mokesčių deklaracijose deklaravus mokestines prievoles, jos galėtų būti pirmiausia padengtos permokomis ir būtų grąžinamas tik permokos, t. y. žyminio mokesčio, sumokėto įmokos kodu 5660, likutis (jei toks liktų). Atsakovas nustatė, kad pareiškėjas nesumokėjo 68,85 Eur įmokų į Garantinį fondą nuo 2013–2016 metais priskaičiuoto 34 427 Eur darbo užmokesčio. Vien tas pagrindas, kad mokesčių mokėtojas neturi dokumentų aukščiau nurodytoms mokesčių deklaracijoms ir ataskaitoms užpildyti, neatleidžia nuo pareigos pateikti šias deklaracijas ir ataskaitas.

10. Teisės aktai nenumato, kad mokėtojas neturi teikti deklaracijų dėl to, kad dokumentų neperdavė buvęs vadovas. Mokesčių mokėtojas, o šiuo atveju ir bankroto administratorius, privalo dokumentus atkurti. Pareiškėjas nepateikė pelno mokesčio deklaracijų už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki bankroto procedūros pradžios, t. y. iki 2016 m. lapkričio 24 d., 2016 m. ataskaitos apie kontroliuojamuosius ir kontroliuojančius vienetus bei asmenis, 2016 m. finansinės atskaitomybės dokumentų, nors, pagal MAĮ nuostatas, ataskaitos apie kontroliuojamuosius ir kontroliuojančius vienetus bei asmenis FR0438 formos užpildymo taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 376, nuostatas, Akcinių bendrovių įstatymo 58 straipsnio 3 dalies nuostatas, pareiškėjui buvo nustatyta prievolė pateikti minėtus dokumentus. Pareiškėjas pagrindė, kad mokesčio permoka (skirtumas) yra realiai susidariusi, tačiau aplinkybė, kad pareiškėjas VMI nepateikė dokumentų, kuriuose pateikiama su kitų mokesčių nepriemokų buvimu (nebuvimu) susijusi informacija, neleidžia vienareikšmiškai teigti, jog pareiškėjas prašymo grąžinti mokesčio permoką metu neturėjo mokesčių nepriemokų, kurioms padengti ši 4 516 Eur žyminio mokesčio permoka ir turi būti panaudota.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino MGK 2019 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. S-14 (7-217/2018) bei VMI 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. 331-18789.

12. Teismas nurodė, kad ginčas byloje kilęs dėl VMI 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. 331-18789 atsisakyti grąžinti pareiškėjui sumokėtą 4 516 Eur žyminį mokestį.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. spalio 8 d. su prašymu kreipėsi į VMI, prašydamas grąžinti 4 516 Eur sumokėto žyminio mokesčio. VMI 2018 m. spalio 9 d. raštu nurodė pareiškėjui pateikti 2015, 2016, 2017 metų ataskaitas apie kontroliuojamuosius ir kontroliuojančius vienetus bei asmenis ir 2016 metų pelno mokesčio deklaraciją, taip pat sumokėti įmokas į Garantinį fondą. Pareiškėjo pateikta Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-363-440/2016 nutarta grąžinti pareiškėjui 4 516 Eur žyminį mokestį, sumokėtą 2015 m. gruodžio 21 d. mokėjimo kvitu ir 2016 m. spalio 13 d. mokėjimo nurodymu. Pareiškėjas ginčo sumą sumokėjo į VMI banko sąskaitą. VMI skundžiamu 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimu nusprendė negrąžinti žyminio mokesčio 4 516 Eur sumos, argumentuodama, kad nepateiktos visos pareikalauti pateiktos deklaracijos ar mokesčių apyskaitos, kurias, vadovaujantis MAĮ 87 straipsnio 6 dalimi, privaloma pateikti.

14. Teismas rėmėsi MAĮ 13 straipsnio 10 punktu, 14 straipsnio 2 dalimi, Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 80 straipsniu. Pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausias Teismas (toliau – ir LAT) yra išaiškinęs, jog CPK nustatytas žyminis mokestis yra įstatymų nustatyta, privaloma ir individualiai neatlygintina juridinių ir fizinių asmenų įmoka į valstybės biudžetą, t. y. mokestis, nurodant jo mokėjimo pagrindą bei dydį. Tuo tarpu mokesčio permoka apibūdinama kaip mokesčių mokėtojo sumokėta per didelė mokesčio suma (MAĮ 2 straipsnio 12 dalis).

15. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 1240 „Dėl žyminio mokesčio apskaičiavimo, mokėjimo, įskaitymo ir grąžinimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės), nustatančių žyminio mokesčio apskaičiavimo, mokėjimo, įskaitymo ir grąžinimo tvarką civilinėje byloje, 10 punkte nustatyta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinama jo mokėtojui jei yra CPK 87 straipsnyje nurodyti pagrindai. CPK 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinama suinteresuoto asmens pareiškimu, 3 dalyje nurodyta, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija remdamasi teismo nutartimi. Taisyklių 11 punkte nustatyta, kad suinteresuoto asmens prašymu arba teismo iniciatyva priėmus nutartį dėl žyminio mokesčio grąžinimo, suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į VMI dėl šio mokesčio grąžinimo. Suinteresuotas asmuo kreipiantis į VMI dėl žyminio mokesčio grąžinimo turi pateikti prašymą grąžinti sumokėtą žyminį mokestį ir šį prašymą pagrindžiančią teismo nutartį. Teismas nurodė, kad iš teisinio reguliavimo matyti, kad žyminio mokesčio administravimą (grąžinimą) pagal kompetenciją vykdo mokesčių administratorius, tačiau teismo išduotos nutarties pagrindu. Jokių papildomų sąlygų siekiant susigrąžinti sumokėtą žyminį mokestį mokesčių mokėtojui CPK ar Taisyklės nenustato.

16. Tuo tarpu mokesčių permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) mokesčių mokėtojui sąlygos ir tvarka yra nustatytos MAĮ 87 straipsnyje. Todėl žyminio mokesčio grąžinimo (įskaitymo) mokesčių mokėtojui procedūriniai klausimai sprendžiami vadovaujantis MAĮ nuostatomis. MAĮ 87 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka yra įskaitomos mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti. Mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos, kurios lieka permokos sumas įskaičius mokestinei nepriemokai padengti, grąžinamos mokesčių mokėtojo prašymu (MAĮ 87 straipsnio 5 dalis).

MAĮ įtvirtina teisę mokesčių administratoriui patikrinti mokesčių mokėtojo prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumą šio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Jei mokesčių administratorius nustato, kad prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumui patikrinti būtini papildomi dokumentai, jis ne vėliau kaip per 10 dienų po rašytinio prašymo grąžinti mokesčio permoką gavimo dienos nurodo mokesčių mokėtojui pateikti trūkstamus dokumentus ir nustato jų pateikimo terminą. Jei dėl mokesčio permokos grąžinimo bus atliekamas mokestinis patikrinimas, šis patikrinimas turi būti pradėtas per 5 dienas nuo šio straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatytų terminų pabaigos dienos.

Pagal VMI viršininko 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. VA-186 patvirtintų Mokesčių mokėtojo permokos (skirtumo) ar nepagrįstai išieškotų sumų grąžinimo (įskaitymo) taisyklių (toliau – ir Mokesčių permokos grąžinimo taisyklės) 17 punktą, prašymas grąžinti mokesčio permoką turi būti užpildytas ir pateiktas, laikantis Mokesčio permokos grąžinimo taisyklėse nustatytų reikalavimų. Jei pateiktame prašyme įrašyti duomenys yra neteisingi ir (arba) netikslūs ar nustatoma, kad trūksta papildomų dokumentų ar duomenų sprendimui priimti, VMI valstybės tarnautojas ar darbuotojas, vadovaudamasis MAĮ 87 straipsnio 6 dalimi, ne vėliau kaip per 10 kalendorinių dienų po prašymo gavimo dienos jį pateikusiam asmeniui išsiunčia pranešimą, kuriame nurodo, kokie dokumentai ar duomenys turi būti pateikti papildomai (tokiame pranešime nurodoma, iki kada turi būti pateikti dokumentai ar duomenys), ir informuoja, kad prašymo nagrinėjimas stabdomas, iki bus pateikta prašymui išnagrinėti būtini duomenys ir/ar dokumentai.

Nepateikus papildomų dokumentų ir/ar duomenų per pranešime nurodytą terminą, bus priimtas sprendimas negrąžinti (neįskaityti) mokesčio ir pateikta priežastis.

17. Teismas vertino, kad Mokesčių permokos grąžinimo taisyklių 16 punktas bei MAĮ 87 straipsnio 6 dalis suteikia teisę mokesčių administratoriui įpareigoti dėl mokesčio permokos besikreipiantį asmenį pateikti papildomus dokumentus, tačiau iš nurodytų nuostatų turinio matyti, jog tokia teisė įtvirtinta siekiant nustatyti susidariusią permoką, o ne siekiant atlikti tyrimą dėl besikreipiančio asmens nesumokėtų mokesčių sumų. Teismas pažymėjo, kad atsakovas ginčijamame sprendime cituodamas Mokesčių permokos grąžinimo taisyklių nuostatas taiko jas netinkamai, iškreipdamas jų turinį – atsakovas ginčijamame sprendime nurodo, kad pagal Mokesčių permokos grąžinimo taisyklių 17 punktą, dėl permokos besikreipiantis asmuo turi pateikti visus jam privalomus pateikti dokumentus ar duomenis, kuriuos pagal galiojančius teisės aktus privalo pateikti mokesčių mokėtojas. Iš Mokesčių permokos grąžinimo taisyklių 17 punkto turinio matyti, kad dėl permokos besikreipiančiam asmeniui nustatyta pareiga užpildyti prašymą ir jį pateikti, laikantis Taisyklėse nustatytų reikalavimų, o jei pateiktame prašyme įrašyti duomenys yra neteisingi ir (arba) netikslūs ar nustatoma, kad trūksta papildomų dokumentų ar duomenų sprendimui priimti, mokesčių administratorius tokius duomenis gali pareikalauti pateikti. Taigi teikiant prašymą iš besikreipiančio asmens nėra reikalaujama pateikti visų jam, kaip mokesčių mokėtojui, teisės aktuose įtvirtintų dokumentų ar duomenų, kurių jis mokesčių administratoriui per visą savo veiklos laikotarpį nėra pateikęs, o toks mokesčių administratoriaus įpareigojimas laikytinas neproporcingu ir pertekliniu.

18. Nagrinėjamu atveju, teismas, atsižvelgęs į nurodytas teisės aktų nuostatas, nurodė, kad mokesčių administratoriui nustatyta diskrecijos teisė prašyti dėl mokesčio permokos besikreipiančio asmens pateikti papildomus duomenis, kad būtų galima priimti sprendimą dėl permokos grąžinimo, tačiau tokia diskrecijos teisė nėra absoliuti. Teismas vertino, kad prašymo pateikti papildomus duomenis sprendimui dėl mokesčio permokos grąžinimo priimti tikslas nėra mokestinio patikrinimo už iki prašymo pateikimo sumokėtus mokesčius atlikimas. Vadovaujantis MAĮ 73 straipsniu, priklausančius mokėti mokesčius mokesčių mokėtojas deklaruoja savarankiškai, išskyrus tiesiogiai atitinkamų mokesčių įstatymuose nurodytus atvejus, kai mokesčių mokėtojui priklausančias mokėti sumas apskaičiuoja mokesčių administratorius ir apie tai praneša mokesčių mokėtojui. Todėl prašymu dėl papildomų duomenų pateikimo neturėtų būti siekiama nustatyti besikreipiančio asmens mokestinę nepriemoką (kuri iki tokio prašymo pateikimo nėra apskaičiuota ar nustatyta), o tik papildomais duomenimis ar dokumentais pagrįsti prašomos priteisti mokestinės permokos sumas.

19. Teismas sutiko su MGK išvada, kad aplinkybė, jog pareiškėjas sumokėjo 4 156 Eur žyminį mokestį, kuris įsiteisėjusia Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 27 d. nutartimi turi būti grąžintas pareiškėjui, pagrindė, jog mokesčio permoka yra realiai susidariusi, tačiau nesutiko su MGK teiginiu, kad pareiškėjas turėjo pagrįsti, jog prašymo pateikimo metu neturi mokestinių nepriemokų. Teismas sprendė, kad pakankamais įrodymais bei duomenimis prašymui dėl žyminio mokesčio permokos grąžinimo mokesčių administratoriui yra pats prašymas ir nutartis dėl žyminio mokesčio grąžinimo, taip kaip įtvirtinta Taisyklėse, tuo tarpu teisės aktuose nėra įtvirtinta pareiga dėl mokestinės permokos besikreipiančiam asmeniui pagrįsti, jog jis neturi mokestinių nepriemokų ar pateikti visus dokumentus ar duomenis, kurių iki tokio prašymo pateikimo dienos nėra pateikęs mokesčių administratoriui dėl jam privalomų mokėti mokesčių.

20. Teismas pažymėjo, kad pagal MAĮ 143 straipsnį, mokesčių mokėtojai, tretieji asmenys ir (arba) juridinių asmenų vadovai bei kiti atsakingi darbuotojai už šiame įstatyme nustatytų pareigų nevykdymą ar netinkamą jų vykdymą taip pat atsako pagal Administracinių nusižengimų kodeksą arba pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą. Taigi atsakovo nurodomų deklaracijų ar ataskaitų nepateikimas nėra pagrindas negrąžinti prašomos žyminio mokesčio permokos, tačiau gali būti pagrindu taikyti atitinkamas teisės aktuose įtvirtintas sankcijas.

III

21. Atsakovas VMI pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir palikti galioti MGK sprendimą.

22. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sutinka, jog nagrinėjamu atveju taikomas MAĮ 87 straipsnis bei Taisyklių nuostatos, tačiau vertina, kad mokesčių administratoriaus reikalavimas pateikti prašomus dokumentus yra perteklinis ir neracionaliai taikomas. Teismas nurodo, kad mokesčio permoka apibūdinama kaip mokesčių mokėtojo sumokėta per didelė mokesčio suma. Tačiau MAĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodyta, kad mokesčio permoka yra mokesčių mokėtojo sumokėta į biudžetą pinigų sumos dalis, viršijanti privalomą sumokėti mokesčių, valstybės rinkliavų ar kitų įmokų, nustatytų mokesčių įstatymuose, suma. Pateikdamas mokesčio deklaraciją mokesčių mokėtojas informuoja mokesčių administratorių apie apskaičiuotą mokesčio įstatymo nustatyto laikotarpio mokesčio sumą. Atsakovo nuomone, žyminio mokesčio grąžinimas pagal teismo nutartį traktuojamas kaip mokesčio permokos grąžinimas/įskaitymas. Mokesčio permoka (skirtumas) gali būti grąžinama arba įskaitoma MAĮ 87 straipsnyje nustatyta tvarka. Sprendžiant permokos (skirtumo) grąžinimo klausimus visų pirma turi būti nustatyta, ar mokesčių mokėtojas tikrai permokėjo mokesčių, ar turi turtinių teisių į šią permoką (skirtumą). Vadovaudamasis MAĮ 73 straipsniu priklausančius mokėti mokesčius mokesčių mokėtojas deklaruoja savarankiškai, preziumuojama, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi. Jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip, dėl kiekvieno mokesčių mokėtojui priklausančio mokėti mokesčio pateikiama atskira mokesčio deklaracija.

23. Atsakovas taip pat remiasi MAĮ 2 straipsnio 7 dalimi, 78 straipsniu, Pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir PMĮ) 50 straipsnio 2 dalimi, Akcinių bendrovių įstatymo 58 straipsnio 3 dalimi. Teigia, kad pareiškėjas nevykdė MAĮ ir PMĮ nurodytos prievolės pateikti deklaracijas, nes po nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos nepateikė privalomas pateikti mokesčių deklaracijas ir ataskaitas: 1) pelno mokesčio deklaracijos už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki bankroto procedūros pradžios, t. y. iki 2016 m. lapkričio 24 d.; 2) 2016 metų ataskaitos apie kontroliuojamuosius ir kontroliuojančius vienetus bei asmenis; 3) 2016 m. finansinės atskaitomybės dokumentų. Pastebi, kad vien tas pagrindas, jog mokesčių mokėtojas neturi dokumentų aukščiau nurodytoms mokesčių deklaracijoms ir ataskaitoms užpildyti, neatleidžia nuo pareigos pateikti šias deklaracijas ir ataskaitas. Teisės aktai nenumato, kad mokėtojas neturi teikti deklaracijų dėl to, jog dokumentų neperdavė buvęs vadovas ar pan. Mokesčių mokėtojas, o šiuo atveju ir Bankroto administratorius, privalo dokumentus atkurti. Įmonių bankroto įstatymo (toliau ĮBĮ) 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte nurodyta, kad bankroto administratorius ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos patikrina įmonės sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos.

24. Nurodo, kad MAĮ 87 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad mokesčių administratorius turi teisę patikrinti mokesčių mokėtojo prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumą. Taisyklių 16 punkte nurodyta, kad prašymui grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) ar nepagrįstai išieškotas sumas, jam išnagrinėti ir sprendimui priimti mokesčių mokėtojas turi pateikti papildomus dokumentus ar duomenis (pavyzdžiui, teismo nutartis, nepateiktas už praėjusius laikotarpius pirmines ar patikslintas mokesčių deklaracijas ir kita), pagrindžiančius VMI administruojamų mokesčių permokos (skirtumo) susidarymą ir (arba) patvirtinančius mokesčių administratoriaus neadministruojamų mokesčių, baudų, paskirtų pagal MAĮ ar kilus mokesčių įstatymus, ir kitų įmokų sumokėjimą ar nepagrįstai išieškotas sumas. Taisyklių 17 punkte nurodyta, kad prašymo grąžinti permoką (skirtumą) nagrinėjimo metu nustačius, kad mokesčių mokėtojas yra nepateikęs jam privalomų teikti dokumentų/duomenų, kuriuos pagal galiojančius teisės aktus privalo pateikti mokesčių mokėtojas, taip pat trūksta duomenų sprendimui priimti, Inspekcijos valstybės tarnautojas ar darbuotojas ne vėliau nei per 10 kalendorinių dienų po prašymo gavimoji pateikusiam asmeniui išsiunčia pranešimą, kuriame nurodo, kokie duomenys/dokumentai turi būti pateikti papildomai arba informuoja, kad prašymas nebus nagrinėjamas ir pateikia priežastis. Taisyklių 17 punkte įtvirtinta nuostata, kad, analizuojant ar mokesčio mokėtojo permoka yra pagrįsta, pirmiausia vertinama, ar mokesčių mokėtojas pateikęs visas privalomas jam teikti mokesčių deklaracijas, ataskaitas ir sumokėjęs mokesčių deklaracijose deklaruotus ir nedeklaruojamus mokesčius.

25. Atsakovas akcentuoja, kad teismo vertinimu, Taisyklių 16 punktas bei MAĮ 87 straipsnio 6 dalis suteikia teisę mokesčių administratoriui įpareigoti dėl mokesčio permokos besikreipiantį asmenį pateikti papildomus dokumentus, tačiau iš nurodytų nuostatų turinio matyti, jog tokia teisė įtvirtinta siekiant nustatyti susidariusią permoką, o ne siekiant atlikti tyrimą dėl besikreipiančio asmens nesumokėtų mokesčių sumų, tačiau su šia teismo pozicija atsakovas nesutinka. Pareiškėjas laikomas neatsiskaičiusiu su valstybės ir/ar savivaldybių biudžetais (pagal Atsiskaitymo su valstybės ir/ar savivaldybių biudžetais, pinigų fondais pažymų išdavimo taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2014 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. VA-2, 8 punktą, mokesčių mokėtojas laikomas neatsiskaitęs su valstybės ir/ ar savivaldybių biudžetais ir pinigų fondais, jeigu nėra pateikęs visų privalomų mokesčių deklaracijų). Teigia, kad permokos pagrįstumas negali būti atribojamas nuo mokesčių nepriemokos klausimo. Nustačius, kad mokesčių mokėtojas nėra atsiskaitęs su biudžetais ir pinigų fondais, t. y. nepateikė bent vienos mokesčio deklaracijos, mokesčio permokos pagrįstumo klausimas negali būti nagrinėjamas. Teiginys, kad mokesčių mokėtojas privalo pagrįsti tik mokesčio permokos susidarymą yra išvestinis, nes mokesčių mokėtojai turi ne tik teisę susigrąžinti mokesčio permoką, tačiau ir pareigą pateikti visas privalomas jam teikti mokesčių deklaracijas, o to nepadarius negalima nustatyti, ar mokesčių mokėtojas tikrai permokėjo mokesčių, ar turi turtinių teisių į šią permoką (skirtumą).

26. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas pagrindė, jog mokesčio permoka (skirtumas) yra realiai susidariusi, tačiau aplinkybė, kad jis VMI nepateikė dokumentų, kuriuose pateikiama su kitų mokesčių nepriemokų buvimu / nebuvimu susijusi informacija, neleidžia vienareikšmiškai teigti, jog pareiškėjas prašymo grąžinti mokesčio permoką metu neturėjo mokesčių nepriemokų, kurioms padengti ši 4 516 Eur žyminio mokesčio permoka ir turėtų būti panaudojama. Pagal MAĮ 26 straipsnio 1 dalies 7 punktą, mokesčių administratorius kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti mokesčiai, tačiau neturi pareigos užpildyti minėtų mokesčių deklaracijų. Mokesčių administratoriaus prašymu pateikti deklaracijas yra siekiama nustatyti mokesčio permokos ir mokesčių nepriemokos skirtumą, o ne išimtinai mokesčių nepriemokos dydį, ką nurodo teismas. Deklaracijos pateikimas (mokesčių mokėtojų pareiga) suformuotų deklaracijos duomenis (mokestinę prievolę/nuostolį/ mokėtiną 0 Eur PM sumą) ir šie duomenys būtini, siekiant įvertinti mokesčių mokėtojo likusios mokesčių permokos dydį. Priešingu atveju, susidarytų tokia situacija, kad mokesčių mokėtojui įrodžius permokos egzistavimą, mokesčių administratorius praranda teisę prašyti patikslinti/pateikti duomenis, kurie leistų nustatyti objektyvią tiesą – ar mokesčių mokėtojas iš tiesų turi mokestinę permoką, ir, ar yra atsiskaityta su valstybės ir/ ar savivaldybių biudžetais ir pinigų fondais.

27. Atsakovas, vadovaudamasis MAĮ 87 straipsnyje įtvirtintais mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo pagrindais, teigia, kad VMI reikalavimas pateikti pelno mokesčio deklaraciją už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki bankroto procedūros pradžios, t. y. iki 2016 m. lapkričio 24 d., 2016 m. ataskaitą apie kontroliuojamuosius ir kontroliuojančius vienetus bei asmenis, 2016 m. finansinės atskaitomybės dokumentus yra pagrįstas reikalavimas pateikti informaciją, susijusią su pareiškėjo mokesčių permokos (skirtumo) grąžinimo procedūros realizavimu ir mokesčių administratoriaus teisingo bei objektyvaus sprendimo priėmimu pareiškėjo sumokėto žyminio mokesčio grąžinimo klausimu.

28. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

29. Nurodo, kad žyminis mokestis - tai proceso įstatymo nustatyta suma, kurią šalys, tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, pareiškėjai privalo sumokėti paduodami teismui tam tikrus procesinius dokumentus (CPK 80 straipsnis). Lietuvos Aukščiausias Teismas yra išaiškinęs, kad CPK nustatytas žyminis mokestis yra įstatymų nustatyta, privaloma ir individualiai neatlygintina juridinių ir fizinių asmenų įmoka į valstybės biudžetą, t. y. mokestis, nurodant jo mokėjimo pagrindą bei dydį. Mokesčio permoka yra mokesčių mokėtojo sumokėta į biudžetą pinigų sumos dalis, viršijanti privalomą sumokėti mokesčių, valstybės rinkliavų ar kitų įmokų, nustatytų mokesčių įstatymuose, sumą.

30. Nagrinėjamu atveju atsakovui teisės aktais yra pavesta žyminio mokesčio administravimas bei žyminio mokesčio grąžinimo funkcija. Žyminis mokestis nėra susijęs su deklaruotomis ir privalomomis sumokėti mokestinėmis prievolėmis bei atsakovo traktuojamas kaip mokesčio permoka. Taisyklių, nustatančių žyminio mokesčio apskaičiavimo, mokėjimo, įskaitymo ir grąžinimo tvarką civilinėje byloje, 10 punkte nustatyta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinama jo mokėtojui jei yra CPK 87 straipsnyje nurodyti pagrindai. CPK 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis gražinama suinteresuoto asmens pareiškimu. Žymini mokesti gražina VMI remdamasi teismo nutartimi.

31. Atsakovas teigia, kad teismas išaiškindamas žyminio mokesčio grąžinimo procedūrą konstatavo, jog žyminio mokesčio grąžinimas mokesčių mokėtojui sprendžiamas vadovaujantis MAĮ nuostatomis, šiuo atveju turi būti taikomos MAĮ 87 straipsnio ir Taisyklių nuostatos. Tačiau atsakovas nutyli, kad nei CPK nei Taisyklės jokių papildomų sąlygų siekiant susigrąžinti sumokėta žyminį mokestį mokesčių mokėtojui nenustato.

32. Pareiškėjas dėl atsakovo reikalavimo pateikti nurodytus dokumentus nurodo, kad šiuo klausimu yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris 2008 m. rugsėjo 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-3701-38/2008 nurodė, jog iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo momento finansinė atskaitomybė bei atitinkamų mokesčių deklaracijų sudarymas bei pateikimas – įmonės vadovo, o ne bankrutuojančios įmonės administratoriaus pareiga. Tai neprieštarauja ir Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsniui, nurodančiam, kad už apskaitos tvarkymą, apskaitos dokumentų išsaugojimą atsako ūkio subjekto vadovas.

33. Teismas nurodė, kad paneigiant bankroto administratoriaus pareigą teikti deklaracijas už laikotarpį, kada įmonei dar nebuvo suteiktas bankrutuojančios įmonės statusas, atsižvelgtina ir į teisingumo kriterijų: būtų nekorektiška ir neteisinga įpareigoti asmenį atlikti tokį veiksmą, kurį teisės aktai pakankamai aiškiai eliminuoja iš teisės aktais nustatytų pareigų sąrašo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 34. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. 331-18789, kuriuo atsisakyta grąžinti pareiškėjui sumokėtą 4 516 Eur žyminį mokestį, bei MGK 2019 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. S-14 (7-217/2018), kuriuo pareiškėjo skundas išnagrinėtas privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka, teisėtumo bei pagrįstumo.

35. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad pakankamais įrodymais bei duomenimis prašymui dėl žyminio mokesčio permokos grąžinimo mokesčių administratoriui yra pats prašymas ir nutartis dėl žyminio mokesčio grąžinimo, kaip įtvirtinta teisės aktuose, o atsakovo nurodomų deklaracijų ar ataskaitų nepateikimas nėra pagrindas negrąžinti prašomos žyminio mokesčio permokos, sprendė, jog VMI nepagrįstai atsisakė grąžinti pareiškėjui sumokėtą 4 516 Eur žyminio mokesčio sumą, todėl skundžiamus VMI ir MGK sprendimus panaikino.

36. Atsakovas VMI, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neteisingai aiškino ir taikė ginčui aktualias teisės aktų nuostatas, nepagrįstai vertino, jog mokesčių administratoriaus reikalavimas pateikti prašomus dokumentus yra perteklinis ir neracionaliai taikomas.

37. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

38. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

39. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-363-440/2016 nutarta grąžinti BUAB „Euraz LT“ 4 516 Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2015 m. gruodžio 21 d. mokėjimo kvitu ir 2016 m. spalio 13 d. mokėjimo nurodymu. Ši nutartis įsiteisėjo 2017 m. balandžio 6 d. Pareiškėjas 2018 m. spalio 8 d. su prašymu kreipėsi į VMI, prašydamas grąžinti 4 516 Eur sumokėtą žyminį mokestį. VMI 2018 m. spalio 9 d. raštu nurodė pareiškėjui pateikti 2015, 2016, 2017 metų ataskaitas apie kontroliuojamuosius ir kontroliuojančius vienetus bei asmenis ir 2016 metų pelno mokesčio deklaraciją, taip pat sumokėti įmokas į Garantinį fondą. VMI ginčijamu 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimu nusprendė negrąžinti pareiškėjui 4 516 Eur žyminio mokesčio sumos, kadangi nepateiktos visos reikalautos deklaracijos ir mokesčių apyskaitos, kurias, vadovaujantis MAĮ 87 straipsnio 6 dalimi, privaloma pateikti. MGK skundžiamu sprendimu paliko VMI sprendimą galioti.

40. Ginčui aktualios MAĮ redakcijos 13 straipsnio 10 punkte nustatyta, kad pagal šį įstatymą administruojamas žyminis mokestis, o MAĮ 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šio įstatymo 13 straipsnio 10 punkte nurodytas žyminis mokestis pagal šį įstatymą administruojamas tik tiek, kiek tai nustatyta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse.

41. CPK 18 straipsnyje nustatyta, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. CPK 87 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi teismo nutartimi.

42. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 1240 patvirtintų Žyminio mokesčio apskaičiavimo, mokėjimo, įskaitymo ir grąžinimo taisyklių, nustatančių žyminio mokesčio apskaičiavimo, mokėjimo, įskaitymo ir grąžinimo tvarką civilinėje byloje, 10 punkte numatyta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinama jo mokėtojui jei yra Civilinio proceso kodekso 87 straipsnyje nurodyti pagrindai. Šių Taisyklių 11 punkte numatyta, kad suinteresuoto asmens prašymu arba teismo iniciatyva priėmus nutartį dėl žyminio mokesčio grąžinimo, suinteresuotas asmuo turi kreiptis į Valstybinę mokesčių inspekciją dėl šio mokesčio grąžinimo. Kreipiantis į Valstybinę mokesčių inspekciją, pateikiamas prašymas grąžinti sumokėtą žyminį mokestį ir šį prašymą pagrindžianti teismo nutartis.

43. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, pareiškėjo ir atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, sutinka su pirmosios instancijos nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu bei teisės aiškinimu.

44. Nagrinėjamu atveju byloje neginčytinai nustatyta, kad pareiškėjas mokesčių administratoriui pateikė prašymą grąžinti 4 516 Eur žyminį mokestį ir įsiteisėjusią Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 27 d. nutartį, kuri, kaip nurodyta CPK 18 straipsnyje, yra privaloma ir mokesčių administratoriui, t. y. įvykdė visas sąlygas, kaip nustatyta minėtose CPK ir Taisyklių nuostatose, todėl mokesčių administratoriui nebuvo jokio pagrindo negrąžinti pareiškėjui 4 516 Eur sumokėtą žyminį mokestį.

45. Pažymėtina, kad, kaip pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, žyminis mokestis – tai proceso įstatymo nustatyta suma, kurią privalo sumokėti asmenys, paduodami teismui tam tikrus procesinius dokumentus (CPK 80 straipsnis).

46. MAĮ 87 straipsnio, reguliuojančio mokesčių permokos įskaitymą ir grąžinimą, 1 straipsnyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka yra įskaitomos mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti. Šio įstatymo 87 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius turi teisę patikrinti mokesčių mokėtojo prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumą šio Įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Jei mokesčių administratorius nustato, kad prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumui patikrinti būtini papildomi dokumentai, jis ne vėliau kaip per 10 dienų po rašytinio prašymo grąžinti mokesčio permoką gavimo dienos nurodo mokesčių mokėtojui pateikti trūkstamus dokumentus ir nustato jų pateikimo terminą. Jei dėl mokesčio permokos grąžinimo bus atliekamas mokestinis patikrinimas, šis patikrinimas turi būti pradėtas per 5 dienas nuo šio straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatytų terminų pabaigos dienos.

47. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors žyminis mokestis administruojamas MAĮ nustatyta tvarka, tačiau tik tiek, kiek tai nustatyta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse, taigi MAĮ 87 straipsnis, kuriuo remdamasi VMI atsisakė grąžinti pareiškėjui žyminį mokestį dėl to, kad jis nepateikė mokesčių administratoriaus reikalaujamų dokumentų, šiuo atveju nėra taikytinas.

48. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų visumos vertinimą atliko pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 56 str. 6 d.) ir sprendimo motyvuojamoje dalyje pagrindė padarytas išvadas, su kuriomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš esmės sutinka. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių ir teisės aiškinimo, atitinkamai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti.

49. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti atsakovo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais ar kitais motyvais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,148 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius