2024-05-29 Nr. AB-8883-3-61-3-00248-2024-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1584-442/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00248-2024-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gegužės 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Jolantos Malijauskienės ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. (S. S.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. kovo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. (S. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis S. S. (S. S.) (toliau – ir Užsienietis) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. sausio 13 d. sprendimą nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Nr. 24S15057 (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis savo prieglobsčio prašymą grindė tokioms aplinkybėms: kilmės valstybėje teisėsaugos pareigūnai iš pareiškėjo pareikalavo kyšio už verslo veiklos vykdymą, o pareiškėjui atsisakius jį mokėti, pagrasino pasirūpinti, kad pareiškėjas būtų įkalintas kalinimo įstaigoje; pareiškėjui jau esant Lietuvoje, pareiškėjo šeima iš kilmės valstybės atsiuntė jam laišką, kuriame nurodyta, kad teismas pareiškėjui paskyrė kardomąją priemonę – įkalinimą. Dėl šios priežasties pareiškėjas bijo grįžti į savo kilmės valstybę.

3. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo išvada, jog Migracijos departamentui pateikta baudžiamojo teismo nutartis dėl pareiškėjo suėmimo ir vežimo į tardymo izoliatorių (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Baudžiamojo teismo nutartis), tikėtina, yra padirbta. Migracijos departamentas tokią išvadą padarė remdamasis vien prielaidomis. Pareiškėjo teigimu, aplinkybė, kad atsakovas Baudžiamojo teismo nutarties nerado atitinkamoje duomenų bazėje, nieko nereiškia, nes tiksliai nežinant, kaip veikia tokio pobūdžio duomenų bazė, kokius paieškos duomenis reikia suvesti, sėkmingai rasti ieškomą informaciją gali būti itin sunku ar net neįmanoma. Be to, atsakovas nepateikė pavyzdžio, kaip turėtų atrodyti tikras atitinkamo teismo sprendimas.

4. Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas Sprendime nurodydamas, jog pareiškėjo atžvilgiu nenustatyta kilusi pagrįsta tikimybė patirti neproporcingą ar diskriminacinį baudžiamąjį persekiojimą kilmės valstybėje, tinkamai neatsižvelgė į aplinkybę, kad teisėsaugos pareigūnai kilmės valstybėje prievartavo pareiškėjo turtą, t. y. reikalavo jiems asmeniškai sumokėti tam tikras pinigų sumas, priešingu atveju grasino pasirūpinti, kad iš pareiškėjo būtų atimta laisvė. Tokie teisėsaugos pareigūnų veiksmai negali būti laikomi teisėtais ir proporcingais. Šio persekiojimo realumą pagrindžia tai, kad už atsisakymą vykdyti minėtus pareigūnų nurodymus buvo priimta Baudžiamojo teismo nutartis, kurios pagrindu pareiškėjui pritaikyta laisvės atėmimo bausmė.

5. Pareiškėjas nurodė, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, nepagrįstai rėmėsi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 7 d. baudžiamajame įsakyme (toliau – ir Baudžiamasis įsakymas) konstatuotomis aplinkybėmis. Pareiškėjo prašyme dėl prieglobsčio suteikimo bei apklausų metu išdėstytos aplinkybės turi būti vertinamos individualiai ir išimtinai tik prieglobsčio suteikimo kontekste.

6. Pareiškėjas teigė, kad aplinkybės, kurias jis nurodė prieglobsčio prašyme ir apklausų metu, atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus. Pareiškėjo prieglobsčio prašyme, apklausų metu bei pareiškėjo skunde išdėstytos aplinkybės pagrindžia, kad pareiškėjo sveikatai bei orumui kilmės valstybėje gali grėsti realus pavojus.

7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui kiltų reali individualizuota persekiojimo rizika. Pareiškėjas neatitinka UTPĮ 86 straipsnio pabėgėlio statuso suteikimo nuostatų, kadangi jis neatitinka UTPĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimų.

9. Atsakovas, siekdamas įvertinti Baudžiamojo teismo nutarties patikimumą, atliko kilmės valstybės informacijos tyrimą. Tyrimo metu nebuvo rasta jokios informacijos apie pareiškėjo nurodytą teisėją. Pareiškėjo kilmės valstybėje veikia teismo interaktyvių paslaugų portalas, kuriame galima rasti informacijos apie įvairias pareiškėjo kilmės valstybės teismų išnagrinėtas bylas, taip pat bylą nagrinėjusio teisėjo vardą ir pavardę. Pareiškėjo pateiktoje Baudžiamojo teismo nutartyje nebuvo nurodytas konkretus bylos numeris, bet buvo pateikta šio sprendimo priėmimo data. Atlikus paiešką nurodytoje teismų duomenų bazėje tiek pagal datą, tiek ir įprastos paieškos būdu, nebuvo rastas nei pareiškėjo pateiktoje nutartyje nurodytas teisėjas, nei konkretus teismo nuosprendis pareiškėjo atžvilgiu. Papildomai patikrinus Baudžiamojo teismo nutartį priėmusio teismo adresą, buvo pastebėtas neatitikimas – pateiktas pašto kodas dokumente neatitiko pašto kodo, pateikto oficialioje (duomenys neskelbtini) miesto teismo svetainėje, oficialioje institucijų ir verslo kontaktų svetainėje, taip pat neatitiko oficialus telefono numeris ir elektroninis paštas, kurie pateikti (duomenys neskelbtini) miesto teismo svetainėje. Be to, atlikus tyrimą, nerasta jokios informacijos apie tai, kad baudžiamasis teismas pateiktų savo pavadinimą anglų kalba – pavadinimas būna pateiktas (duomenys neskelbtini) kalbomis. Įvertinus minėtų aplinkybių visumą galima teigti, kad pateikta Baudžiamojo teismo nutartis, tikėtina, yra padirbta ir toks vertinimas nėra grindžiamas prielaidomis. Atsakovas nurodė, kas jis neprivalo teikti pavyzdžių, kaip turi atrodyti oficialių institucijų dokumentai.

10. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjo nepritarimas kilmės valstybės įstatymams neatleidžia jo nuo teisinės atsakomybės už jų nesilaikymą. Dėl šios priežasties Sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjo nurodyta prieglobsčio prašymo priežastis (teisėsaugos dėmesys jo įmonės atžvilgiu) nėra pagrindas konstatuoti realią grėsmę dėl persekiojimo kilmės valstybėje.

11. Atsakovo teigimu, pareiškėjo vertinimas, jog Migracijos departamentas nepagrįstai rėmėsi medžiaga, surinkta kitame teisiniame procese, kuriame buvo sprendžiami teisiniai klausimai, nesusiję su pareiškėjo prieglobsčio prašymu, yra nepagrįstas. Atitinkamus teismo dokumentus pareiškėjas pats pateikė kartu su prašymu suteikti prieglobstį, todėl šie dokumentai buvo vertinami visų kitų įrodymų ir duomenų visumoje. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 7 d. baudžiamajame įsakyme yra minima, kad pareiškėjas, apklausiamas kaip įtariamasis, nurodė, kad kilmės valstybėje negalėjo rasti darbo, todėl išvyko į (duomenys neskelbtini), o tai kelia abejonių dėl jo nurodytos prieglobsčio prašymo priežasties patikimumo. Apklausos metu Migracijos departamente pareiškėjas paneigė teiginį, kad jis išvyko iš savo kilmės valstybės dėl ekonominių priežasčių, jo žodžiais „ten iš finansinės pusės manęs pradėjo reikalauti pinigų“ ir taip jis suprato sąvoką „ekonominės priežastys“. Tačiau Baudžiamajame įsakyme yra tiksliai nurodyta, kad, pareiškėjo teigimu, jis iš savo šalies išvyko dėl ekonominių priežasčių, ieškodamas darbo. Minėtame dokumente taip pat nėra minimas galimas persekiojimas kilmės valstybėje. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo tuometinė veikla savo esme buvo susijusi su nelegalios migracijos plėtojimu Lietuvos Respublikoje ir pagal Baudžiamajame įsakyme nurodytus liudininkų parodymus darytina išvada, kad pareiškėjo motyvacija atvykti į Lietuvos Respubliką buvo galimai nulemta ekonominių paskatų.

12. Atsakovas nurodė, jog be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, tad tos pačios aplinkybės buvo vertinamos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės. Nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Remiantis Uppsala Conflict Data Program (pagrindinis pasaulyje duomenų apie organizuotą smurtą tiekėjas) duomenimis, pastaraisiais metais nėra pastebėta jokių įvykių, kurie sukeltų rimtą ir asmeninę grėsmę pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

II. 13. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. kovo 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

14. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pateiktą informaciją, jo pasisakymus teismo posėdžio metu, apklausos metu bei skunde pateiktus paaiškinimus bei Migracijos departamento surinktą informaciją, sutiko su skundžiamame Sprendime padaryta išvada, kad pareiškėjas neatitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti.

15. Teismas nustatė, kad remiantis 2023 m. spalio 27 d. pareiškėjo apklausos Migracijos departamente protokolu (toliau – ir Apklausos protokolas) ir Sprendime nurodyta Migracijos departamento surinkta kilmės šalies informacija, nustatyta, jog nuo 2018 m. pareiškėjo kilmės valstybėje priimtas įstatymas, pagal kurį pareiškėjo nurodyta veikla besiverčiantiems asmenims yra taikomas reikalavimas turėti licenciją. Pareiškėjas išreiškė savo poziciją, kad nematė prasmės savo veikloje turėti minėtą licenciją ir pripažino, kad nuo 2019 m. pareiškėjo įmonė veikė nominaliai. Apklausos metu nurodyta, kad 2022 m. balandžio mėnesį pareiškėjo biure pasirodė pareigūnai, kurie teiravosi dėl licencijos turėjimo. Pareiškėjui nepradėjus licencijos gavimo proceso, jis iš pareigūnų sulaukė pasiūlymo periodiškai mokėti kyšį mainais už tai, kad pareiškėjo veikla ateityje išvengtų patikrų, o vėliau ir grasinimų kalėjimu, pareiškėjui nesutikus mokėti. Pareiškėjas įvardijo, kad prieš išvykdamas iš savo kilmės valstybės jis apgalvojo tai, jog neprivalo savo veiklos vykdyti iš kilmės valstybės ir gali ja verstis nuotoliniu būdu. Paklaustas apie išvykimo iš šalies ekonomines priežastis, pareiškėjas apibūdino tai suprantantis kaip šalies pareigūnų veiksmus reikalaujant pinigų. Kita vertus, iš Baudžiamojo įsakymo turinio taip pat matyti, jog Užsienietis teigė, kad iš kilmės šalies išvyko, nes kilmės valstybėje nebuvo darbo. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų apie savo vykdytą veiklą kilmės valstybėje, apie pareigūnų grasinimus. Vien faktas, kad kilmės valstybėje pareiškėjui skirta prevencinė persekiojimo priemonė – sulaikymas, pats savaime nesudaro pagrindo prieglobsčiui suteikti, ypač įvertinant tai, kad pats pareiškėjas tiek Migracijos departamento apklausos metu, tiek atliekant tyrimą baudžiamojoje byloje, pripažino, kad nesilaikė kilmės valstybės įstatymų reikalavimų. Todėl nagrinėjamu atveju teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, kad kilmės valstybėje pareiškėjas patyrė persekiojimą dėl diskriminacinio pobūdžio kriterijų ar dėl politinių priežasčių.

16. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas į Lietuvą atvyko neteisėtai kirsdamas sieną, tą darė sąmoningai (ne dėl teisės aktų nežinojimo), ne vieną kartą, kol galiausiai jam pavyko patekti į Lietuvos Respublikos teritoriją. Nuo atvykimo į Lietuvą (apie 2022 m. spalio 14 d.) pareiškėjas Lietuvoje gyveno apie mėnesį, iki buvo sulaikytas Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijų. Pareiškėjas nuo savo atvykimo į Lietuvą nesiekė gauti prieglobsčio Lietuvoje, o užsiėmė neteisėta veikla – kartu su nenustatytais asmenimis organizavo nelegalią migraciją, ieškojo galimybės gauti netikrą asmens tapatybės dokumentą ir jį gavo. Pareiškėjas prieglobsčio prašymą pateikė tik po to, kai Baudžiamuoju įsakymu buvo nuteistas už Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatytas nusikalstamas veikas.

17. Teismas atkreipė dėmesį, kad bendraujant su skirtingomis Lietuvos valstybės institucijomis pareiškėjo paaiškinimai skyrėsi. Pavyzdžiui, skirtinguose į bylą pateiktuose rašytiniuose įrodymuose pareiškėjo pozicija dėl padirbtos Čekijos Respublikos ID kortelės turėjimo yra prieštaringa: 1) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 20 d. nutartyje, kuria tenkintas prokuroro prašymas ikiteisminiame tyrime Nr. 02-5-00283-22 pareiškėjui paskirti kardomąją priemonę – suėmimą 3 (trims) mėnesiams (toliau – ir Nutartis ikiteisminiame tyrime) nurodoma, kad pareiškėjas teigė, jog ID kortelę laikė siekdamas pasinaudoti susitikimuose su verslo partneriais ir įsidarbinimui; 2) Baudžiamajame įsakyme nurodyta, kad, pareiškėjo teigimu, padirbta Čekijos Respublikos ID kortelė pareiškėjui buvo reikalinga patvirtinant jo legalų buvimą Europos Sąjungoje ir laisvai judant į Latviją susitikti dėl tarpininkavimo ir žmonių iš pareiškėjo kilmės valstybės įdarbinimo; 3) pagal Apklausos protokolą matyti, kad pareiškėjas pabrėžė, jog įsigydamas ID kortelę negalvojo jos panaudoti verslui, nebent tik automobilio nuomai.

18. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo atvykimo į Lietuvą aplinkybės neatitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sąlygų persekiojimui nustatyti. Nors pareiškėjas save laiko persekiojamu dėl ekonominių–politinių priežasčių, jo nesutikimas su kilmės valstybės įstatymais neatleidžia pareiškėjo nuo teisinės atsakomybės už jų nesilaikymą. Pareiškėjas žinodamas, kad egzistuoja įstatymas, dėl kurio jo veikla tapo privalomai licencijuojama, vykdydamas veiklą be įstatymo reikalaujamos licencijos, susilaukė teisėsaugos dėmesio. Atsakomybės už įstatymo nesilaikymą taikymas nelaikytinas ekonominės–politinės diskriminacijos forma, todėl ir bandymas išvengti tokios atsakomybės negali būti traktuojamas kaip suteikiantis asmeniui dėl politinių priežasčių persekiojamo asmens statusą.

19. Iš pareiškėjo paaiškinimų ir byloje pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjo pozicija dėl atvykimo į Lietuvą motyvų yra nenuosekli. Vienu atveju atskleidžiamas pareiškėjo siekis ieškoti naujos vietos savo verslui tęsti už kilmės valstybės ribų, nuotoliu, kitais atvejais kalbama apie vykdomą pareiškėjo persekiojimą. Abejones dėl pareiškėjo atvykimo į Lietuvą tikslo kelia ir tai, kad pareiškėjas net ir atvykęs į Lietuvą nesinaudojo galimybe gauti prieglobstį, be teisėto pagrindo apie mėnesį gyveno Lietuvoje, iki buvo sulaikytas dėl nusikalstamų veikų vykdymo.

20. Teismo vertinimu, nėra jokių indikacijų, kad kilmės valstybėje su pareiškėju būtų ketinama elgtis Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytais būdais, be to, Užsieniečio kilmės valstybėje šiuo metu nevyksta UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

21. Teismas nurodė, kad atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo bylos medžiagą, įvertino visus duomenis, išanalizavo pareiškėjo kilmės valstybės informaciją, tinkamai pritaikė teisės normas, todėl skundžiamas Sprendimas laikytinas teisėtu bei pagrįstu ir nėra pagrindo jį naikinti.

III. 22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

23. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

23.1. Pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą ir persekiojimą kilmės valstybėje grindžia priklausymu socialinei grupei. Įstatymas, pagal kurį pareiškėjo nurodyta veikla besiverčiantiems asmenims yra taikomas reikalavimas turėti licenciją, yra diskriminacinis ir neįgyvendinamas. Pareiškėjas kilmės valstybėje yra persekiojamas ne dėl licencijos neturėjimo, o dėl to, kad nemokėjo kyšių pareigūnams. Pareigūnai jam grasino, jog nemokant kyšių, iškels baudžiamąją bylą, ją sufabrikuos – tą ir padarė. Tai patvirtina į bylą pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai.

23.2. Pareiškėjas bėgo iš kilmės valstybės dėl jam gresiančio persekiojimo, norėjo gauti pabėgėlio statusą, tačiau pasienyje (duomenys neskelbtini) buvo „stumdomas“ pirmyn–atgal. Nors pareiškėjas iš karto pateikė prieglobsčio prašymą, jis nebuvo priimtas. Kai po 7 dienų „stumdymo“ prie pasienio pareiškėjui vis dėlto pavyko kirsti sieną, jis suprato, kad jam būnant Europos Sąjungoje yra reikalingi dokumentai, todėl gavo padirbtus dokumentus, nes niekas nepriėmė jo prieglobsčio prašymo. Taip pat jis padėjo kirsti sieną asmenims iš jo kilmės valstybės, nes norėjo jiems padėti ir žinojo, kad pasienio pareigūnai nesilaiko įstatymų ir negerbia pagrindinių žmogaus teisių. Taigi, pareiškėjo padarytos nusikalstamos veikos buvo sąlygotos neteisėto pasienio pareigūnų elgesio ir pareiškėjo siekio apsaugoti savo gyvybę ir sveikatą, bėgant nuo persekiojimo kilmės valstybėje. Aplinkybė, kad prieglobsčio prašymas nebuvo pateiktas iš karto, neatitinka tikrovės – pareiškėjas prieglobsčio prašymą pateikė iš anksto, tačiau jis nebuvo priimtas.

24. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

25. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

25.1. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl jo atvykimo į Lietuvos Respubliką, suklastotų dokumentų ir prieglobsčio prašymo pateikimo vertintini kaip gynybinė pozicija. Pareiškėjas apklausos metu paminėjo, kad jo pirmo Lietuvos Respublikos sienos kirtimo metu jis pasiprašė prieglobsčio, bet tas prašymas buvo atmestas pasienio pareigūnų. Jo teigimu, su juo buvo Šri Lankos piliečiai, su kuriais jis kirto sieną. Pareiškėjas turėjo padirbtą Ukrainos pasą, tačiau apie šį faktą jis nebuvo užsiminęs pirminėje prieglobsčio prašymo apklausoje ar ikiteisminio tyrimo metu. Jis minėjo, jog Lietuvos Respublikos pasieniečiai patikrino ir pastebėjo, kad pateiktas Ukrainos pasas buvo padirbtas, tuomet pareiškėjas, remiantis jo pasakojimu, buvo nuvežtas į užkardą ir su juo vyko pokalbis. Tuomet jis tariamai papasakojo savo prieglobsčio prašymo priežastis. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių šią pasakojimo dalį. Be to, pareiškėjas minėjo, kad jis atvyko į Vilnių, tačiau tai nesutampa su ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad jis į Lietuvos Respubliką pateko perplaukdamas upę su Rusijos Federacijos piliečiu 2022 m. spalio mėnesį ir su juo atvyko kartu į Vilnių, nors pareiškėjas teigia, kad jis atvyko į Vilnių vienas. Be to, pareiškėjo pozicija dėl atvykimo į Lietuvą motyvų yra nenuosekli. Abejones dėl pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo kelia ir tai, kad pareiškėjas net ir atvykęs į Lietuvą nesinaudojo galimybe gauti prieglobstį, be teisėto pagrindo apie mėnesį gyveno Lietuvoje, iki buvo sulaikytas dėl nusikalstamų veikų vykdymo.

25.2. Iš ginčijamo Sprendimo matyti, kad pareiškėjo pasakojimas, tam tikros jo detalės nepasižymėjo detalumu, konkretumu ir nuoseklumu, kai kurios jo pasakojimo detalės prieštaravo vienos kitoms. Šios Migracijos departamento padarytos išvados Sprendime yra tinkamai argumentuotos ir pagrįstos, o pareiškėjas jų nepaneigė. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindų ir sąlygų pareiškėjo atžvilgiu taikyti abejonės privilegiją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. sausio 13 d. sprendimo Nr. 24S15057, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), teisėtumo ir pagrįstumo bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

27. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad Migracijos departamentas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, įvertino visus surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas, todėl Sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu ir nėra pagrindo jį panaikinti.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti minėtą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjo vertinimu, aplinkybės, kurias jis nurodė savo prieglobsčio prašyme ir apklausų, parodymų metu, atitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnyje įtvirtintus pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijus, tačiau atsakovas jo nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai, o pirmosios instancijos teismas šios klaidos neištaisė.

29. Prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje teisinius santykius reglamentuoja UTPĮ 86 ir 87 straipsniai, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. UTPĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti.

30. UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Vadovaujantis UTPĮ 87 straipsnio 1 dalimi, nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta UTPĮ 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

32. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

33. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti UTPĮ 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą UTPĮ taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

34. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė tuo, kad jo kilmės valstybėje valstybinio saugumo institucijos smulkiojo verslo atžvilgiu atlieka spaudimą, kiekvieną mėnesį institucijų veikiami asmenys turi mokėti tam tikrą mokestį, kurio nesumokėjus asmuo sodinamas į kalėjimą. Pareiškėjas nurodė išvykęs iš savo kilmės valstybės dėl politinių–ekonominių priežasčių. Apklausos Migracijos departamente metu pareiškėjas paaiškino, jog kilmės valstybėje vertėsi veikla, kuri buvo panaši į konsultavimą, (duomenys neskelbtini). Apklausoje pareiškėjas nurodė, kad nuo 2018 m. jo kilmės valstybėje priimtas įstatymas, pagal kurį pareiškėjo veikla besiverčiantiems asmenims yra taikomas reikalavimas turėti licenciją. Pareiškėjas išreiškė savo poziciją, kad nematė prasmės savo veikloje turėti minėtą licenciją. 2022 metų balandžio mėnesį pareiškėjo biure pasirodė (duomenys neskelbtini) saugumo tarnybos pareigūnai, kurie teiravosi dėl licencijos turėjimo. Pareiškėjui nepradėjus licencijos gavimo proceso, jis sulaukė pareigūnų pasiūlymo periodiškai mokėti kyšį mainais už tai, kad pareiškėjo veikla ateityje išvengtų patikrų, o vėliau ir grasinimų kalėjimu, pareiškėjui nesutikus mokėti. Paklaustas apie išvykimo iš šalies ekonomines priežastis, pareiškėjas apibūdino tai suprantantis kaip šalies pareigūnų veiksmus reikalaujant pinigų.

35. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus, tyrimo metu nusprendė, kad pareiškėjo nurodyti argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, negali būti laikytini kaip patvirtinantys UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas pabėgėlio statusui gauti.

36. Vertinant pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kuriomis jis grindė prieglobsčio prašymą, matyti, jog šiuo atveju pareiškėjas baiminasi, kad kilmės valstybėje jis gali būti persekiojamas dėl to, kad nesutiko duoti kyšio teisėsaugos pareigūnams, kurie jo atžvilgiu taikė turto prievartavimą, grasino laisvės atėmimu. Nors pareiškėjas save laiko persekiojamu dėl ekonominių–politinių priežasčių ar, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, dėl priklausymo socialinei grupei, pažymėtina, kad pareiškėjas pripažino, jog nesilaikė jo kilmės valstybės teisės aktų reikalavimų dėl jo vykdytos veiklos licencijavimo. Pareiškėjo nesutikimas su jo kilmės valstybės įstatymais neatleidžia pareiškėjo nuo teisinės atsakomybės už jų nesilaikymą. Aplinkybė, kad kilmės valstybėje pareiškėjui skirta prevencinė persekiojimo priemonė – sulaikymas, pati savaime nesudaro pagrindo prieglobsčiui suteikti, ypač įvertinant tai, kad pats pareiškėjas tiek Migracijos departamento apklausos metu, tiek atliekant tyrimą baudžiamojoje byloje pripažino, kad nesilaikė kilmės valstybės įstatymų reikalavimų. Atsakomybės už teisės aktų nesilaikymą taikymas nelaikytinas persekiojamu dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų egzistavimo nepagrindžia ir įrodymais neparemti pareiškėjo teiginiai apie kilmės šalies pareigūnų veiksmus prievartaujant turtą (reikalaujant kyšių), grasinant laisvės atėmimu. Šiame kontekste svarbu ir tai, kad pareiškėjas nepateikė nuoseklių ir neprieštaringų paaiškinimų ir byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas pagrįstai negali ar bijo naudotis kilmės valstybės apsauga, taip pat kad jo kaip persekiojimą įvardijamus veiksmus vykdo UTPĮ 86 straipsnio 2 dalyje nurodyti subjektai.

37. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, bei į pirmosios instancijos teismo aptartus pareiškėjo pasakojimo nuoseklumo ir patikimumo trūkumus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo baimę būti persekiojamam kilmės valstybėje. Todėl Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas nepagrindė visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, dėl ko jam galėtų būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje (UTPĮ 86 str. 1 d.).

38. Pareiškėjas prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindė tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Nenustačius realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojui tikimybės bei pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, negalėjo būti suteikta ir papildoma apsauga Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktų pagrindu. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija, kilmės valstybėje nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

39. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl to, kada pareiškėjas teikė ar bandė pateikti prieglobsčio prašymą, nesudaro pagrindo keisti aukščiau išdėstytas išvadas dėl pareiškėjo neatitikimo UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintoms sąlygoms. Be to, šie apelianto teiginiai nėra pagrįsti jokiais įrodymais. Pareiškėjas į Lietuvą atvyko apie 2022 m. spalio 14 d., 2022 m. lapkričio 18 d. buvo sulaikytas Lietuvoje, 2022 m. lapkričio 20 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas jam paskyrė kardomąją priemonę – suėmimą 3 mėnesiams, o prieglobsčio prašymą pareiškėjas pateikė 2023 m. vasario 8 d., t. y., kitą dieną po to, kai 2023 m. vasario 7 d. Baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. e1-902-961/2023 buvo pripažintas kaltu dėl BK 291, 292 bei 300 straipsniuose nurodytų nusikalstamų veikų atlikimo. Nors pareiškėjas deklaratyviai teigia, kad jis pasienyje bandė pateikti prieglobsčio prašymą ir jis nebuvo priimtas, pareiškėjas nepaaiškina, kodėl jis prieglobsčio prašymą pateikė praėjus net keliems mėnesiams nuo atvykimo į Lietuvą ir kodėl to negalėjo padaryti anksčiau.

40. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija prieina išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas bei pagrįstai sprendė, jog ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Taigi pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. S. (S. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys