2024-07-31 Nr. AB-11389-3-61-3-01145-2024-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2095-525/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01145-2024-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. liepos 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audriaus Bakavecko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. K. (toliau – ir pareiškėjas, prieglobsčio prašytojas) skunde prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. 24S55973 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 83 straipsnio 1 dalį, prašymas suteikti prieglobstį ir prieglobsčio prašytojo pateikta informacija šiam prašymui pagrįsti vertinama bendradarbiaujant su prieglobsčio prašytoju. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kilę neaiškumai, nesant galimybių jų pašalinti, turi būti vertinami prieglobsčio prašytojo naudai. Pareiškėjas Migracijos departamentui paaiškino, jog paliko kilmės valstybę dėl to, kad dėl konflikto su (duomenys neskelbtini) pareigūnu, (duomenys neskelbtini), pareiškėją pradėjo persekioti ir grasinti pradėti baudžiamąją bylą. Vien tai, kad Migracijos departamentas nerado duomenų apie prieš pareiškėją pradėtą ikiteisminį tyrimą oficialiuose šaltiniuose, nepaneigia pareiškėjo nurodyto fakto, kad prieš jį yra pradėti persekiojimo veiksmai, institucijos nuolat juo domisi, jo ieško, (duomenys neskelbtini). Tos aplinkybės, kurias pareiškėjas nurodė savo prieglobsčio prašyme ir apklausų metu, atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau atsakovas pareiškėjo nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai, todėl be pagrindo atsisakė suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje. Tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, jog Migracijos departamentas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, turi būti patikrinta ir kita Sprendimo dalis, t. y. dėl papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas padarė nepagrįstą išvadą dėl prieglobsčio ar papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo, todėl ir Sprendimo dalis dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką yra neteisėta. Atsakovo sprendimas priverstinai išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, neleidžiant pasinaudoti savanoriško išvykimo teise, yra neproporcingas.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:

4.1. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog su juo nebuvo bendradarbiauta, kadangi pareiškėjas buvo apklaustas 2023 m. spalio 3 d. ir 2024 m. sausio 23 d., apklausų metu buvo tikslinti nesutapimai, įvertintas jo pateiktas dokumentai (duomenys neskelbtini) piliečio pasai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)).

4.2. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Migracijos departamentas, įvertinęs prieglobsčio prašytojo tyrimo metu pateiktus parodymus kilmės valstybės informacijos kontekste, tyrimo metu nustatytus faktus bei atlikęs paiešką (duomenys neskelbtini) paieškomų asmenų duomenų bazėje, padarė pagrįstą išvadą, kad prieš prieglobsčio prašytoją nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ar iki 2022 m. lapkričio 10 d. pareiškėjas nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Pareiškėjas netrukdomas teisėtai išvyko iš (duomenys neskelbtini) per (duomenys neskelbtini) oro uostą, praėjus 3–4 mėnesiams nuo incidento su policija, todėl mažai tikėtina, kad prieglobsčio prašytojo pasakojimas apie incidentą su policija yra realus įvykis, ir į jį neatsižvelgiama atliekant prieglobsčio prašytojo visiškai pagrįstos baimės vertinimą.

4.3. Migracijos departamentas išanalizavo ir kitas aplinkybes, susijusias su pareiškėju: Migracijos departamentas 2023 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr. 23S52226 išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kurį 2023 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. 23S60619 panaikino, nes, Migracijos departamento duomenimis, uždaroji akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini) nesudarė darbo sutarties su pareiškėju, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas dėl ketinimo dirbti Lietuvos Respublikoje; pareiškėjas grąžintas į Lietuvą iš (duomenys neskelbtini) pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (nauja redakcija) (toliau – ir Dublino reglamentas); prieglobsčio prašymas pateiktas tik sulaikius asmenį (duomenys neskelbtini) ir perdavus Lietuvos Respublikai bei praėjus daugiau nei pusei metų nuo D tipo vizos gavimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei leidimo laikinai gyventi išdavimo. Įvertinus aplinkybių visumą, buvo padaryta išvada, kad pareiškėjo parodymams netaikoma abejonės privilegija ir duomenys, kurie nepatvirtinti rašytiniais įrodymais, yra atmetami. Pareiškėjas su skundu nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių Migracijos departamento padarytas išvadas.

4.4. Tyrimo metu nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Vadovaujantis surinkta informacija, prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje ((duomenys neskelbtini)) nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl prieglobsčio prašytojas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

4.5. Pagal Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktą, užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti. Ginčijamame Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Aplinkybių visuma leidžia pareiškėjo veiksmus vertinti kaip keliančius nelegalios migracijos grėsmę ateityje. Pareiškėjo atveju nelegalios migracijos grėsmė yra susijusi ne tik su Lietuvos Respublika, bet ir su kitomis Šengeno erdvės valstybėmis. Taip pat buvo įvertintos aplinkybės, jog pareiškėjas neturi socialinių, šeiminių ir ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika.

4.6. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas, atsižvelgiant į tai, kad jis tyčia, neteisėtai išvyko iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), kur 2023 m. rugpjūčio 21 d. buvo sulaikytas, nes neturėjo teisėto pagrindo būti šalyje (vizos ar leidimo gyventi), neturi socialinių, ekonominių ir šeiminių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Nustatyta draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio, nes paskirtas 2 metų draudimo atvykti terminas.

II. 5. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. birželio 13 d. sprendimu atmetė pareiškėjo S. K. skundą.

6. Teismas, be kita ko, nustatė, kad:

6.1. Migracijos departamentas 2023 m. balandžio 20 d. priėmė sprendimą Nr. 23S52226 išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nes asmens profesija įtraukta į Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis ((duomenys neskelbtini)). Migracijos departamentas 2023 m. gegužės 4 d. priėmė sprendimą Nr. 23S60619 panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760243233, nes Migracijos departamento duomenimis UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesudarė darbo sutarties su užsieniečiu, kuriam leidimas laikinai gyventi yra išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje), bei jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse minėtas užsienietis šiuo metu nedirba.

6.2. Pareiškėjas 2023 m. spalio 3 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą suteikti prieglobstį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir prašymas). Pareiškėjas prašyme nurodė, jog (duomenys neskelbtini). Tai sužinojęs, pareiškėjas išvyko iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) apskritį, kur gyveno apie mėnesį. Vėliau 2022 m. spalio mėn., turėdamas vizą, atvyko į (duomenys neskelbtini), kur gyveno ir dirbo tris mėnesius. Dar vėliau atvyko į Lietuvą, (duomenys neskelbtini), kur padavė dokumentus leidimui laikinai gyventi. Gavęs leidimą gyventi, pareiškėjas buvo įdarbintas, tačiau darbo nebuvo. Po dviejų mėnesių atvyko į (duomenys neskelbtini) ir maždaug nuo 2023 m. kovo mėn. iki rugsėjo mėn. dirbo (duomenys neskelbtini). 2023 m. rugsėjo mėn. pareiškėjas išvyko į (duomenys neskelbtini).

6.3. Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė: 1) nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įvesti į Šengeno informacinę sistemą (SIS) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

7. Teismas pažymėjo, kad iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, jog atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamam pagrįstumą. Tyrimo metu Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjo teiginiai dėl to, jog prieš jį buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir jis buvo paieškomas (duomenys neskelbtini), yra nesuderinami su bendra ir specifine kilmės valstybės informacija, o prieglobsčio prašymas pateiktas tik sulaikius asmenį (duomenys neskelbtini) ir perdavus Lietuvos Respublikai bei praėjus daugiau nei pusei metų nuo D tipo vizos gavimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei leidimo laikinai gyventi išdavimo. Atsižvelgęs į šias aplinkybes bei, nesant rašytinių įrodymų, Migracijos departamentas pareiškėjo paaiškinimams netaikė abejonės privilegijos ir duomenis, kuriuos nurodė pareiškėjas ir kurie negalėjo būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, todėl juos atmetė.

8. Teismas, sutikdamas su Migracijos departamento atliktu vertinimu, akcentavo, kad pagal bylos aplinkybes pareiškėjo paaiškinimams nebuvo pagrindo taikyti abejonės privilegijos, nes tam nėra nustatyta sąlygų, įtvirtintų Įstatymo 83 straipsnio 2 ir 5 dalyse. Pareiškėjas skunde nepateikė jokių argumentų, kurie leistų abejoti atsakovo atliktu išsamiu tyrimu ir padarytomis išvadomis.

9. Teismas pažymėjo, kad tarptautinė apsauga gali būti taikoma ne dėl bet kokio asmens persekiojimo, o tik dėl „konvencinių priežasčių“, t. y. dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Pareiškėjas pats nurodė, kad jis kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini). Taigi, pareiškėjas iš esmės yra persekiojamas išimtinai dėl kriminalinių priežasčių, t. y. dėl jo atliktų neteisėtų veiksmų, o šios priežastys nepatenka į „konvencinių priežasčių“ sąrašą. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas pagrįstai padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą.

10. Teismas atkreipė dėmesį, jog papildomos apsaugos reikalingumą pareiškėjas iš esmės grindė tais pačiais argumentais kaip ir prašymą suteikti pabėgėlio statusą, kitų aplinkybių nenurodė ir jų nebuvo nustatyta. Todėl tos pačios aplinkybės buvo vertinamos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju nenustatyta realiai egzistuojanti visiškai pagrįsta baimė, kad pareiškėjui jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, kurie yra nustatyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjo kilmės šalyje ((duomenys neskelbtini)) šiuo metu vyktų tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas, todėl nėra ir sąlygos, įtvirtintos Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Teismas sutiko su atsakovo nustatytomis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis, t. y. kad nėra pagrindo pareiškėjui suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį.

11. Teismas pažymėjo, jog iš Sprendimo matyti, kad pareiškėjo situacija buvo įvertinta individualiai, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog Migracijos departamentas pažeidė pareigą individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti prašymą suteikti tarptautinę apsaugą ir įvertinti individualias atvejo aplinkybes. Byloje esantys duomenys apie situaciją kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju buvo pakankami tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis.

12. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad atsakovo sprendimas priverstinai išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, neleidžiant pasinaudoti savanoriško išvykimo teise, yra neproporcingas. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad pagal 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalį, jeigu esama pasislėpimo pavojaus arba jei prašymas dėl teisėto buvimo buvo atmestas kaip akivaizdžiai nepagrįstas ar melagingas, arba jei suinteresuotas asmuo kelia pavojų viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, valstybės narės gali nesuteikti laikotarpio savanoriškai išvykti arba gali suteikti trumpesnį nei septynių dienų laikotarpį.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas kaip nepagrįstas. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko, pasinaudodamas nacionaline D tipo viza bei gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes asmens profesija įtraukta į Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis ((duomenys neskelbtini)). Pareiškėjas buvo atleistas iš darbo Lietuvos Respublikoje 2023 m. kovo 6 d., nes nuo 2023 m. vasario 13 d. iki 2023 m. kovo 6 d. neatvyko į darbą, šiuo pagrindu pareiškėjas neteko leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. rugpjūčio 21 d. buvo sulaikytas (duomenys neskelbtini), nes neturėjo pateisinamos priežasties būti šalyje (neturėjo vizos ar leidimo gyventi). Atsižvelgęs į tai, teismas sutiko su Migracijos departamento išvada, kad yra tikėtina, jog, atsisakius suteikti pareiškėjui prieglobstį, jis, vengdamas grąžinimo, gali pasislėpti. Todėl teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai taikė Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą. Teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo buvimas šalyje buvo įvertintas kaip siekis ne teisėtai gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. prieglobsčio Lietuvoje gavimas, o tikslas sutrikdyti grąžinimo į kilmės valstybę procesą.

Teismas pažymėjo, kad, priimant sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo, buvo atsižvelgta ir į aplinkybes, nurodytas Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje. Taip pat nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos.

13. Įvertinęs Įstatymo 133 straipsnio 2 dalies, Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 44.3 papunkčio nuostatas, taip pat nustatytas aplinkybes (pareiškėjas kelia neteisėtos migracijos grėsmę, kadangi tyčia, neteisėtai išvyko iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), kur 2023 m. rugpjūčio 21 d. buvo sulaikytas, nes neturėjo teisėto pagrindo būti šalyje (vizos ar leidimo gyventi); pareiškėjas neturi socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika ir (arba) šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis; taip pat tyrimo metu nustatyta, jog pareiškėjas atitinka vieną aplinkybę, nurodytą Kriterijų vertinimo tvarkos 44.3 papunktyje – 44.3.1 (pareiškėjo pateiktas prašymas suteikti prieglobstį išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka)), teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas pagrįstai pareiškėjui nustatė 2 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, šis terminas atitinka teisės aktų reikalavimus ir yra proporcingas.

14. Pasisakydamas dėl Sprendimo dalies, kuria nuspręsta įvesti į Šengeno informacinę sistemą (SIS) perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teismas aptarė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 15 punkto, 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 24 straipsnio 1 dalies b punkto nuostatas. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, pagal byloje nustatytas aplinkybes yra pagrindo manyti, kad jis ir ateityje gali siekti pasilikti kitose Šengeno valstybėse, taip pat atsižvelgęs į tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, ir tai, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė pareiškėjo duomenis, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo teikti SIS. Migracijos departamento nustatytas 2 metų perspėjimo laikotarpis yra adekvatus ir proporcingas.

15. Apibendrindamas teismas konstatavo, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį panaikinti.

III. 16. Pareiškėjas S. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento Sprendimą ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad tos aplinkybės, kurias jis nurodė savo prieglobsčio prašyme ir apklausų, parodymų metu, atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau atsakovas pareiškėjo nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai, todėl be pagrindo atsisakė suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje, o šios klaidos pirmosios instancijos teismas neištaisė. Pareiškėjas Migracijos departamentui ir pirmosios instancijos teismui paaiškino, jog paliko kilmės valstybę dėl konflikto su (duomenys neskelbtini) pareigūnu; (duomenys neskelbtini), pareiškėją pradėjo persekioti ir grasinti iškelti baudžiamąją bylą. Pareiškėjas buvo persekiojamas pareigūnų, o tai yra persekiojimas dėl „konvencinių priežasčių“ – priklausymo socialinei grupei. Teismas nevertino pareiškėjo argumentų, jog vien ta aplinkybė, kad Migracijos departamentas oficialiuose šaltiniuose nerado duomenų apie pradėtą ikiteisminį tyrimą prieš pareiškėją, nepaneigia pareiškėjo nurodyto fakto, kad prieš jį yra pradėti persekiojimo veiksmai, institucijos nuolat juo domisi, jo ieško, (duomenys neskelbtini). Todėl teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris turi būti panaikintas. Tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, jog Migracijos departamentas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, turi būti patikrinta ir kita Sprendimo dalis, t. y. dėl papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas padarė nepagrįstą išvadą dėl prieglobsčio ar papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo, Sprendimas naikintinas ir dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Atsakovo sprendimas priverstinai išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, neleidžiant pasinaudoti savanoriško išvykimo teise, yra neproporcingas, tačiau teismas tinkamai nenagrinėjo šių pareiškėjo argumentų.

18. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

19. Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teisme, ir papildomai pažymi, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamų sprendimų išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. vasario 20 d. sprendimo Nr. 24S55973 pagrįstumo ir teisėtumo bei įpareigojimo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį.

21. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs Migracijos departamentas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo prieglobsčio prašymą, įvertino visus surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas, todėl Sprendimas laikytinas teisėtu bei pagrįstu ir nėra pagrindo jį panaikinti.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti minėtą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjo vertinimu, aplinkybės, kurias jis nurodė savo prieglobsčio prašyme ir apklausų, parodymų metu, atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnyje įtvirtintus pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijus, tačiau atsakovas jo nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai, o pirmosios instancijos teismas šios klaidos neištaisė; taip pat teismas tinkamai nenagrinėjo pareiškėjo argumentų, jog atsakovo sprendimas priverstinai išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, neleidžiant pasinaudoti savanoriško išvykimo teise, yra neproporcingas.

23. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

24. Teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatos.

25. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

26. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

27. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

28. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

29. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs.

30. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjo prašymas suteikti jam pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą iš esmės buvo grindžiamas tuo, kad (duomenys neskelbtini) vykdo baudžiamąjį persekiojimą, nes prieglobsčio prašytojas nepakluso (duomenys neskelbtini) pareigūno reikalavimams, (duomenys neskelbtini).

31. Migracijos departamentas tyrimo metu nusprendė, kad pareiškėjo nurodyti argumentai, kuriais jis grindžia prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, negali būti laikomi kaip patvirtinantys Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas pabėgėlio statusui gauti. Migracijos departamentas nustatė, jog prieglobsčio prašytojo teiginiai dėl to, jog prieš jį buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir jis buvo paieškomas (duomenys neskelbtini), yra nesuderinami su bendra ir specifine kilmės valstybės informacija, o prieglobsčio prašymas pateiktas tik sulaikius asmenį (duomenys neskelbtini) ir perdavus Lietuvos Respublikai bei praėjus daugiau nei pusei metų nuo D tipo vizos gavimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei leidimo laikinai gyventi išdavimo. Atsižvelgęs į šias aplinkybes bei nesant rašytinių įrodymų, Migracijos departamentas prieglobsčio prašytojo paaiškinimams netaikė abejonės privilegijos ir duomenis, kuriuos pareiškėjas nurodė ir kurie negalėjo būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetė. Migracijos departamentas tyrimo metu nustatė, kad prieglobsčio prašytojas netrukdomas teisėtai išvyko iš (duomenys neskelbtini) per (duomenys neskelbtini) oro uostą, praėjus 3–4 mėnesiams nuo incidento su policija, todėl priėjo prie išvados, jog yra mažai tikėtina, kad prieglobsčio prašytojo pasakojimas apie incidentą su policija yra realus įvykis, kitų tarptautinės apsaugos vertinimui aktualių aplinkybių prieglobsčio prašytojas nepateikė.

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, taip pat pareiškėjo skunde ir apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, atsakovo teiktus paaiškinimus, konstatuoja, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo tyrimą, o pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis tyrimo metu nustatytais ir patvirtintais faktais, pagrįstai rėmėsi jais priimdamas sprendimą. Pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią jo pagrįstą baimę kilmės valstybėje būti persekiojamam dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo nurodyti motyvai ir paaiškinimai savaime neįrodo, jog kilmės valstybėje jam kyla reali persekiojimo grėsmė.

33. Pažymėtina, kad Migracijos departamento atlikto tyrimo metu nerasta informacijos, patvirtinančios, kad (duomenys neskelbtini) prieš pareiškėją būtų pradėtas baudžiamasis persekiojimas. Migracijos departamentas, be kita ko, patikrino (duomenys neskelbtini) svetainėse skelbiamus duomenis apie paieškomus asmenis, tačiau nenustatė, kad būtų paskelbta pareiškėjo paieška. Be to, kaip minėta, pareiškėjas netrukdomas teisėtai išvyko iš (duomenys neskelbtini) per (duomenys neskelbtini) oro uostą, praėjus 3–4 mėnesiams nuo tariamo incidento su policija. Pareiškėjas, teigdamas, kad prieš jį yra pradėti persekiojimo veiksmai, kadangi institucijos nuolat juo domisi, jo ieško, (duomenys neskelbtini), nei atsakovui, nei pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių tai patvirtinančių duomenų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prielaidos apie galimą persekiojimą kilmės valstybėje nėra pagrįstos objektyviais duomenimis, o nurodoma grėsmė yra hipotetinio pobūdžio, todėl atsakovas ir pirmosios instancijos teismas nustatytų aplinkybių kontekste padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų pabėgėlio statusui gauti.

34. Pareiškėjas prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindė tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą suteikti pabėgėlio statusą. Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjo prašymo dalį dėl papildomos apsaugos jam suteikimo, tyrimo metu nenustatė realios rizikos pareiškėjui jo kilmės valstybėje, pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, taip pat, kad šiuo metu kilmės valstybėje vyktų tarptautinis arba vidaus ginkluotas konfliktas. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose įtvirtintų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad atsižvelgiant į tai, jog atsakovas padarė nepagrįstą išvadą, nesuteikdamas prieglobsčio ar papildomos apsaugos, Sprendimo dalis, kuria pareiškėjas išsiųstas iš Lietuvos Respublikos ir uždrausta jam atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat į SIS įvestas perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra neteisėta ir naikintina. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde nenurodė kitų argumentų, dėl kurių ši Sprendimo dalis turėtų būti pripažinta neteisėta ir nepagrįsta, išskyrus tai, kad atsakovo sprendimas priverstinai išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, neleidžiant pasinaudoti savanoriško išvykimo teise, yra neproporcingas.

36. Migracijos departamentas sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) priėmė, vadovaudamasis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti.

37. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes (prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas kaip nepagrįstas; į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko pasinaudodamas nacionaline D tipo viza bei gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes asmens profesija įtraukta į Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis ((duomenys neskelbtini)); pareiškėjas buvo atleistas iš darbo Lietuvos Respublikoje 2023 m. kovo 6 d., nes nuo 2023 m. vasario 13 d. iki 2023 m. kovo 6 d. neatvyko į darbą; pareiškėjas 2023 m. rugpjūčio 21 d. buvo sulaikytas (duomenys neskelbtini), nes neturėjo pateisinamos priežasties būti šalyje (neturėjo vizos ar leidimo gyventi)), sutiko su Migracijos departamento išvada, kad yra tikėtina, jog, atsisakius suteikti pareiškėjui prieglobstį, jis, vengdamas grąžinimo, gali pasislėpti. Be to, kaip matyti iš Migracijos departamento Sprendimo, tyrimo metu taip pat buvo nustatyta, jog pareiškėjas neturi šeimyninių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika. Pareiškėjas, teigdamas, kad jo išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos, neleidžiant pasinaudoti savanoriško išvykimo teise, yra neproporcingas, nei skunde nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių argumentų, kodėl aptartos aplinkybės turėtų būti vertinamos kitaip nei jas įvertino Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas.

38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, sutikdama su pirmosios instancijos teismo vertinimu, konstatuoja, kad Sprendimo dalis dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, draudimo atvykti, taip pat perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedimo į SIS yra teisėta ir pagrįsta, todėl nėra pagrindo ją panaikinti.

39. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų argumentų, o apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė naujų aplinkybių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes.

40. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai nusprendė, jog skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Dalia Višinskienė