A-822-2272-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinės byla Nr. A822-2272/2012

Teisminio proceso Nr.

3-61-3-01658-2011-7

Procesinio sprendimo kategorija 34

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo UAB „Finasta Asset Management“ atstovėms advokatei Joanai Baublytei, atsakovo atstovams Ramūnui Kaklauskui, Eglei Vilimaitei ir Daliai Karmazinienei viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos banko apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Finasta Asset Management“ skundą atsakovui Lietuvos bankui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybei, atstovaujamai Finansų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Finasta Asset Management“ prašė panaikinti Vertybinių popierių komisijos (toliau – Komisija) 2011-06-30 sprendimą Nr. 2K-130 „Dėl poveikio priemonių taikymo UAB „Finasta Asset Management“ (toliau – Sprendimas), kuriuo UAB „Finasta Asset Management“ paskirta 50 000 Lt dydžio bauda bei UAB „Finasta Asset Management“ įpareigota atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį pagal Komisijos 2011-01-13 rašte Nr. 06-51-(11.15-04) nurodytą tvarką.

Paaiškino, kad nuo 2008-10-03 pradėjo veiklą pareiškėjo valdomas Invalda Juodosios Jūros suderintasis investicinis fondas (toliau – Fondas). Pareiškėjo Investicinio komiteto 2009-04-16 sprendimu į Fondą buvo nuspręsta investuoti nedidelę dalį keturių įmonės valdomų II pakopos pensijų fondų (Invalda Aktyvaus Investavimo pensijų fondo, Invalda Augančio Pajamingumo pensijų fondo, Invalda Subalansuoto pensijų fondo ir Invalda Racionalios Rizikos pensijų fondo) ir vieno III pakopos pensijų fondo (Invalda Akcijų Pensija Plius fondo) (toliau – Pensijų fondai) turto. 2009-05-05 sudarytais sandoriais į Fondą iš viso buvo investuota Pensijų fondų turto už 1,7 mln. litų (II pakopos Pensijų fondų - 1 300 000 Lt, III pakopos Pensijų fondo - 400 000 Lt).

Komisija 2009-06-11 pirminiu sprendimu Nr. 12K-22 nusprendė įmonei skirti 50 000 Lt dydžio baudą, nurodė atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį ir iki 2009-08-01 informuoti Komisiją apie nurodymo įvykdymą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009-10-26 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2355-580/2009 įmonės skundą tenkino iš dalies ir sumažino paskirtos baudos dydį iki 33 000 Lt. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010-11-15 nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1339/2010 atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą.

Pareiškėjas 2010-12-22 raštu Nr. 02-03/1386 kreipėsi į Komisiją, o 2010-12-30 prašymu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas paaiškinti nurodymą „atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį“. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011-02-25 nutartyje nurodė, jog teismas negali nurodymo išaiškinti, nes pasisakytų dėl argumentų, kurie nebuvo nagrinėti teisminio svarstymo metu. Komisija pateikė įmonei nuomonę, kuria iš esmės pakeitė pirminiame sprendime suformuluotą nurodymą bei nurodė, kad Pensijų fondams grąžintinas sumas įmonė turėtų paskaičiuoti savarankiškai. Komisija 2011-03-08 rašte Nr. 06-253-(1.1.15-04) pateikė įmonei pakartotinį nurodymą ir nustatė naują terminą – iki 2011-04-27, nurodymą įvykdyti. Įmonė 2011-03-08 pranešimu Nr. 02-03/315 informavo Komisiją, kad valdomų Pensijų fondų lėšas, anksčiau investuotas į Fondą, su per ginčo laikotarpį sukauptu prieaugiu investavo į „Finasta“ Naujosios Europos TOP20 subfondą. Pareiškėjo teigimu, įmonė įvykdė nurodymą naudingesniu Pensijų fondų dalyviams būdu, nes grąžino Pensijų fondams visus valdymo ir sėkmės mokesčius. Komisija 2011-03-21 raštu Nr. 06-296-(1 1.15-04) nesutiko su įmonės nurodymo įvykdymu. Įmonė 2011-04-26 raštu Nr. 02-03/708 dar kartą informavo Komisiją apie tai, kad nurodymas yra įvykdytas ir apie veiksmus, kurių ji ėmėsi nurodymui įvykdyti. Komisija, pareiškėjo veiksmus vykdant nurodymą, laikė netinkamais, todėl 2011-05-26 surašė įmonei pažeidimo protokolą Nr. 12K-6, kurio pagrindu Komisija 2011-06-30 priėmė ginčijamą Sprendimą.

Pareiškėjo nuomone, jis yra įvykdęs Komisijos Sprendimą, grąžindamas investuotas lėšas bei sukauptą investicinę grąžą. Komisijos nuomonė nėra privalomas vykdyti Komisijos nurodymas, už kurio nevykdymą gali būti skiriamos baudos. Komisija plečiamai išaiškino 2009-06-11 sprendime pateiktą nurodymą, iš esmės pakeitė nurodymo turinį. 2011-01-13 rašte Nr. 06-S1-(11.15-04) pateikta nurodymo įvykdymo tvarka tiek įvykdymo būdu, tiek verte, reiškia naują griežtesnį nurodymą. Viešosios teisės sričiai priskiriamų teisės aktų plečiamasis aiškinimas pažeidžia Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintą įstatymų viršenybės principas bei draudimą plečiamai aiškinti viešosios teisės normas, nustatančias pareigas nevalstybiniams teisės subjektams.

Komisija nesilaikė individualaus teisės akto priėmimo procedūrų. Papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymo (toliau – PSPKĮ) 57 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinta Komisijos teisė duoti valdymo įmonėms privalomus nurodymus dėl teisės aktų pažeidimų šalinimo įgyvendintina laikantis Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 96 straipsnis nustatytos procedūros. Remiantis FPRĮ 96 straipsnio 1-2 dalimis, Komisijos 2011-02-03 nutarimu Nr. 1K-3 patvirtinto Komisijos darbo reglamento (toliau –Darbo reglamentas) 96, 76, 40 punktais, Komisijos nuomonė turėjo būti formuluojama kaip Komisijos sprendimas ir priimama Komisijos posėdyje, į kurį turėjo būti kviečiamas įmonės atstovas, Komisijos nariai turėjo balsuoti dėl sprendimo priėmimo. Šių veiksmų Komisija neatliko. Komisijos 2011-02-03 nutarimu Nr. 1K-4 patvirtintų Komisijos atliekamų patikrinimų tvarkos nuostatai (toliau - Patikrinimų nuostatai) numato, kad sprendimus dėl poveikio priemonių taikymo gali priimti Komisija kaip priežiūros institucija, o ne atskiri jos nariai ar administracija. 2011-01-13 raštas Nr. 06-S1-(11.15-04) turėjo būti priimamas Komisijos posėdyje, į kurį turėjo būti kviečiamas įmonės atstovas, o Komisijos nariai turėjo balsuoti dėl sprendimo. Patikrinimų nuostatai numato procedūras, kuriomis tiriama, ar vykdomi Komisijos nurodymai, tačiau jų nesilaikyta.

2011-01-13 raštas Nr. 06-S1-(11.15-04) neatitinka individualaus administracinio akto požymių, nustatytų Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje. Nuomonėje pateikiama nurodymo įvykdymo tvarka yra formuluojama ne kaip konkretus nurodymas, o kaip Komisijos nuomonė. Komisija tiksliai nenurodė, kaip turi būti vykdomas nurodymas, o tik pasiūlė metodą, nenurodė nurodymo įvykdymo termino, apskundimo tvarkos, nuomonės nepatvirtino Komisijos antspaudu. Taikymas įmonei sankcijų už tai, kad ji nesilaikė neprivalomos nuomonės, pažeidžia Viešojo administravimo įstatymo 36-2 straipsnio 5 punkte įtvirtintą metodinės pagalbos teikimo principą. Ūkio subjektų konsultavimo tvarka numatyta ir Komisijos Darbo reglamento 116 punkte, pagal kurį konsultacijomis laikomi atsakymai į paklausimus. 2011-01-13 raštas Nr. 06-S1-(11.15-04) laikytinas konsultacija – atsakymu į paklausimą. Teisiniai draudimai ar įpareigojimai, už kurių nesilaikymą gali būti taikoma griežta atsakomybė, turi būti formuluojami nedviprasmiškai. Kadangi 2011-01-13 raštas Nr. 06-S1-(11.15-04) nėra privalomas vykdyti individualus administracinis aktas, Komisija neturėjo pagrindo priimti ginčijamą Sprendimą.

Komisija viršijo kompetenciją ir pažeidė įstatymo viršenybės principą, numatytą Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 4 punktuose. Įstatymo viršenybės principas pripažįstamas ir Europos Tarybos Ministrų Komitetas 2007-06-20 rekomendacijoje CM/Rec(2007)7 „Dėl gero administravimo“. Komisija 2011-01-13 raštu Nr. 06-S1-(11.15-04) nusprendė dėl civilinės atsakomybės taikymo įmonei ir nurodė atlyginti Pensijų fondų dalyvių tariamai patirtą žalą negautų pajamų forma. PSPKĮ 57 straipsnio 1 dalies 6 punkte nėra įtvirtinta, kad Komisija turi teisę skirti privalomą nurodymą atlyginti teisės pažeidimu padarytą žalą ir vienašališkai apskaičiuoti jos dydį. PSKPĮ 59 straipsnio 2 dalis ir FPRĮ 95 straipsnio 2 Komisijai suteikia teisę, atsižvelgiant į tai, ar neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, diferencijuoti skiriamos baudos dydį. Kadangi Komisija nepatyrė jokios žalos dėl įmonės padaryto teisės pažeidimo, tai nėra ir deliktinės įmonės atsakomybės. Reikalauti atlyginti žalą negautų pajamų forma galėtų tik asmenys, kurie yra sudarę pensijų kaupimo sutartis su įmone (Pensijų fondų dalyviai), jeigu jie manytų, kad jų teisės buvo pažeistos. Remdamasis ABTĮ 18 straipsnio 1 dalies 4 punktu, CK 6.271 straipsniu, Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 22 straipsniu, CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, teigia, kad Komisija teisės aktais neįpareigota ar įgaliota nustatyti žalos padarymo faktą ar dydį. Komisijos reikalavimas apskaičiuoti ir grąžinti Pensijų fondams „teorinį alternatyvaus Pensijų fondų lėšų investavimo rezultatą“, nesant įsiteisėjusio bendrosios kompetencijos teismo sprendimo šiuo klausimu, neturi įstatyme įtvirtinto teisinio pagrindo.

Komisija viršijo savo kompetenciją dar ir dėl to, kad iš esmės pakeitė įsiteisėjusį Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą. Privalomas Komisijos nurodymas negali savyje turėti piniginės sankcijos elemento, kadangi tokia sankcija yra savarankiška Komisijos paskirta poveikio priemonė. 2011-01-13 raštu Nr. 06-S1-(11.15-04) pateiktas nurodymas yra dar viena bauda, kurios Komisija negali skirti nesilaikydama privalomų procedūrų.

Pareiškėjo manymu, Komisijos nuomonė yra nepagrįsta ekonomine logika. Vertinti vienos investicijos tinkamumą lyginant jos investicinę grąžą su viso Pensijų fondų turto investicine grąža yra nepagrįsta, nes Pensijų fondų turto investicinė grąža yra suminis visų investicijų rezultatas. Komisija nepagrindė, kodėl Pensijų fondų iš Fondo investicijų uždirbta grąža yra nepakankama, ir neįrodė, kad, esant kitokioms investicijoms, ši grąža būtų buvusi didesnė.

Komisija nesilaikė teisės pažeidimų nagrinėjimo bei poveikio priemonių skyrimo procesui keliamų reikalavimų. PSPKĮ redakcija, galiojusi iki 2010-06-22, nenumatė Komisijos teisės taikyti poveikio priemones juridiniams asmenims, nevykdantiems Komisijos nurodymų. Ši Komisijos teisė atsirado tik 2010-06-22, įsigaliojus Papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymo 10, 11, 16, 17, 43, 58, 59 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui Nr. XI-874. Todėl Komisija nepagrįstai vėliau įsigaliojusias teisės normas, kurios griežčiau reglamentuoja teisinius santykius, taikė iki įstatymo įsigaliojimo atsiradusiems teisiniams santykiams, tuo pažeidė ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Komisija nustatė maksimaliai trumpus terminus – 5 darbo dienas įmonės paaiškinimams pateikti ir tu tendencingai ribojo įmonės galimybes išsamiai ir kvalifikuotai išdėstyti ir pagrįsti savo poziciją. Įtaria, kad Komisija turėjo išankstinę nuomonę. Terminų neproporcingumas pažeidžia įmonės teisę į gynybą.

Administracinių teismų praktika pripažįsta administracinės atsakomybės principus, kad asmuo negali būti nubaustas <...> nutarimą dėl administracinio teisės pažeidimo grindžiant prielaidomis. Komisijos teiginiai dėl įmonės veiksmais tariamai sukeltos žalos Pensijų fondų dalyviams bei Komisijos skaičiavimai, laikytini tik prielaidomis, kurios negali buti aiškinamos įmonės nenaudai ir negali būti grindžiama įmonės administracinė atsakomybė.

Pareiškėjo teigimu, Komisija netinkamai vertino pažeidimo trukmę. Vykstant teisminiam ginčui, įmonė neprivalėjo vykdyti pirminio sprendimo bei nurodymo. Įmonė nurodymą įvykdė ir Komisiją apie tai informavo 2011-04-26, todėl tai negali būti laikoma įmonės atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Pareiškėjo teigimu, remiantis FPRĮ 96 straipsnio 6 dalimi, yra daugiau įmonės atsakomybę lengvinančių aplinkybių: įmonė nurodymą įvykdė visiškai, tačiau Komisijai nebuvo priimtini įmonės veiksmai vykdant nurodymą; po to, kai baigėsi teisminis procesas, įmonė, siekdama kuo greičiau ir tinkamai įvykdyti nurodymą, geranoriškai kreipėsi į Komisiją, kad būtų pateikta tiksli ir aiški nurodymo įvykdymo tvarka, o vykdydama nurodymą, įmonė ne kartą derino savo veiksmus su Komisija, atsakinėjo į Komisijos paklausimus ir kt. Komisija, nustatydama baudos dydį, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių arba įvertino jas netinkamai, dėl ko Komisijos paskirto dydžio bauda negali būti laikoma pagrįsta ir teisinga.

Dėl baudos dydžio ir proporcingumo paaiškino, kad įmonei Komisijos paskirta 50 000 litų bauda savo dydžiu prilygsta kriminalinei bausmei pagal Baudžiamojo kodekso 47 straipsnio 3 dalį. Komisija turėjo pateikti kiekybiškai ir kokybiškai pakankamą kiekį įrodymų, kad būtų neabejotinai nustatyta administracinio pažeidimo sudėtis. Atsižvelgus į Europos žmogaus teisių konvencijos 7 straipsnio 1 dalį turi galioti pakankamai tikslūs ir prieinami įstatymai, kuriais remdamasis asmuo galėtų iš anksto įvertinti, ar jo veiksmai yra baudžiamojo pobūdžio.

Atsakovas Lietuvos bankas prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad ginčijamame Sprendime įmonei poveikio priemonė pritaikyta už pirminiame sprendime nustatyto nurodymo nevykdymą. Nurodymo vykdymo procesas pirminiame sprendime nebuvo detalizuotas. Komisijos 2009-06-19 raštu Nr. 06-857-(9.2-03) buvo detalizuotas vykdymo procesas. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009-07-28 nutartimi įmonės prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones atmetė, todėl nurodymas privalėjo būti nedelsiant įvykdytas pagal 2009-06-19 nurodyme nustatytą tvarką. Įmonės sprendimas nevykdyti nurodymo pagal 2009-06-19 tvarką Komisijos buvo įvertintinas kaip įmonės neteisėtas neveikimas ir visiškas rizikos prisiėmimas dėl ateityje objektyviai atsirasiančių rinkos pasikeitimų, galinčių sukelti ir finansinių pasekmių įmonei. Komisija, atsižvelgusi į per maždaug pusantrų metų pasikeitusias aplinkybes finansų rinkose ir siekdama apsaugoti Pensijų fondų dalyvių interesus bei užtikrinti įmonės pareigos veikti geriausiais pensijų fondų dalyvių interesais vykdymą, pakeitė nurodymo vykdymo proceso išaiškinimą 2011-01-13 Komisijos raštu Nr. 06-51-(11.15-04) ir įpareigojo įmonę vykdyti nurodymą apskaičiuojant teorinį Pensijų fondų lėšų (1,7 mln. Lt) investavimo rezultatą bei nurodė, kad minėtas rezultatas turi būti gaunamas Pensijų fondų lėšas (1,7 mln. Lt) tolygiai paskirstant į Pensijų fondų turimas investicijas. Pareiškėjas atsisakė apskaičiuoti ir Pensijų fondams grąžinti teorinį Pensijų fondų lėšų (1,7 mln. Lt) investavimo rezultatą, todėl įmonei 2011-05-26 buvo surašytas pažeidimo protokolas Nr. 12K-6, o 2011-06-30 buvo priimtas Sprendimas.

Atsakovo manymu, pareiškėjas nepagrįstai sutapatina nurodymą ir konkrečiu metu taikomą nurodymo vykdymo tvarką. Pirminiame sprendime buvo suformuluotas tik principinis reikalavimas ir pagrindinis nurodymo tikslas. Nurodymo vykdymo tvarkos pakeitimas nėra susijęs su teise kreiptis į teismą. Įmonė turėjo laiku įvykdyti ginčijamą Sprendimą, kurio galiojimas nebuvo sustabdytas. Įmonės pareigos grąžinti dalyviui ir taip priklausančią investicinę grąžą bei nuskaitytus valdymo ir sėkmės mokesčius yra tiesiogiai susijusios su tinkamu įmonėms numatytos ir privalomos sąžiningumo pareigos vykdymu, todėl negali būti vertinamos kaip įmonės geranoriški veiksmai, siekiant naudingesniu būdu įvykdyti nurodymą. Pensijų sistemos reformos įstatymo 1 straipsnyje apibrėžtas esminis Pensijų fondų dalyvių siekis - sukaupti papildomą pinigų sumą senatvei, turimas lėšas investuojant į Pensijų fondus ir gaunant investicinę grąžą, o PSPKĮ pagrindinis tikslas nustatytas PSPKĮ 1 straipsnio 1 dalyje - apsaugoti pensijų fondų dalyvių interesus. PSPKĮ 49 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pensijų fondo turtas į susijusių kolektyvinio investavimo subjektų investicinius vienetus ar akcijas gali būti investuojamas tik grynųjų aktyvų verte, be to, PSPKĮ 6 straipsnio 1 ir 2 punktuose įtvirtinta besąlyginė valdymo įmonės profesionalumo ir veikimo geriausiais dalyvių interesais pareiga. Su šiomis nuostatomis būtų nesuderinamas dvigubų atskaitymų nuo to paties pensijų fondo turto taikymas.

PSPKĮ 57 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu priimtu 2011-01-13 raštu Nr. 06-S1-(11.15-04) buvo pakeistas nurodymo vykdymo procesas, o ne suformuluoti nauji nurodymai. Sprendimu poveikio priemonė įmonei buvo pritaikyta už pirminiame sprendime suformuluoto nurodymo neįvykdymą, o ne 2011-01-13 rašto Nr. 06-S1-(11.15-04) nevykdymą. Komisija plečiamai neaiškino pirminiame sprendime nustatyto nurodymo, nekeitė jo turinio. Nurodyme konkretūs veiksmai ar tikslios sumos dėl nuolat besikeičiančios situacijos finansų rinkose pirminiame sprendime negalėjo būti nurodytos. Atsakovas, remdamasis Viešojo administravimo įstatymo 9 straipsnio 1 ir 2 dalimis, PSPKĮ 56 straipsnio 1 dalimi, 57 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 57 straipsnio 1 dalies 6 punktu, teigia, kad Komisija turėjo teisinį pagrindą nustatyti nurodymo vykdymo tvarką. Ne visiems Komisijos priimamiems dokumentams taikoma Viešojo administravimo įstatymo ir Komisijos nustatyta individualių administracinių aktų priėmimo tvarka.

Nurodė, kad 2011-01-13 raštas Nr. 06-S1-(11.15-04) negali būti prilyginta sankcijos taikymui. Vadovaujantis Darbo reglamento 96 punktu, Komisija turėjo teisę įgalioti Komisijos narį priimti sprendimą dėl proceso vykdymo išaiškinimo, nes jis nepatenka į Darbo reglamento 96 punkte nustatytas išimtis. Skunde įmonė remiasi Darbo reglamento redakcija, įsigaliojusia 2011-03-01, 2011-01-13 galiojusioje Darbo reglamento redakcijoje VII skyriaus, susijusio su ūkio subjektų konsultavimo tvarka, nebuvo. Nors 2011-01-13 rašte Nr. 06-S1-(11.15-04) buvo vartojamas žodis „nuomonė“, tačiau, vadovaujantis turinio viršenybės prieš formą principu, nurodymą įmonė privalėjo vykdyti.

Atsakovo manymu, Komisija pagrįstai taikė poveikio priemonę. Komisija neviršijo savo kompetencijos. 2011-01-13 tvarka nesprendė įmonės civilinės atsakomybės klausimo, tačiau užkirto kelią, kad įmonės neteisėtų veiksmų (neveikimo) padariniai būtų perkelti Pensijų fondų dalyviams ir tokiu būdu būtų pažeista viena iš esminių valdymo įmonėms PSPKĮ nustatytų pareigų - veikti sąžiningai dalyvių ir rinkos patikimumo interesais, veikti rūpestingai, profesionaliai ir atsargiai. Įmonė, būdama finansų rinkos profesionale ir privalanti sąžiningai veikti dalyvių ir rinkos patikimumo interesais, veikti rūpestingai ir profesionaliai, privalėjo suprasti ir galėjo tikėtis, kad, jeigu nurodymas nebus įvykdytas iki 2009-08-01, jo vykdymo tvarka, atsižvelgiant į pokyčius finansų rinkose ir siekiant, kad nuolat būtų apsaugoti Pensijų fondų dalyvių interesai, keisis.

Įmonės neveikimo pasekmės, įskaitant ir finansines, negali būti perkeliamos nei Pensijų fondų dalyviams, nei Komisijai. 2011-01-13 rašte Nr. 06-S1-(11.15-04) ekonominė logika grindžiama tuo, kad įmonė nepateikė jokių dokumentų, įrodančių, kad ji prieš 2009-05-05, priimdama neteisėtą sprendimą investuoti Pensijų fondų lėšas (1,7 mln. Lt) į Fondą, būtų svarsčiusi kitas investavimo alternatyvas. Kadangi įmonėje nebuvo svarstoma jokių kitų investavimo alternatyvų, kad Pensijų fondų lėšos (1,7 mln. Lt) būtų buvusios paskirstytos tolygiai į Pensijų fondų tuo metu turėtas kitas investicijas. Įmonės nurodomas investicijų grąžos apskaičiavimo būdas - nerizikinga palūkanų norma (pinigų rinkos investicijų grąža) - iš esmės prieštarauja Pensijų fondų dalyvių interesams bei pažeidžia PSPKĮ 6 straipsnio 1 punktą. Bazinės investicinės grąžos investavimo metodika negali būti laikoma tinkama Pensijų fondų lėšų (1,7 mln. Lt) investavimo alternatyva ir tinkamu nurodymo įvykdymu. Pensijų fondų lėšos (1,7 mln. Lt) privalėjo būti grąžintos Pensijų fondams iki 2009-08-01, o įmonė šias lėšas Fonde neteisėtai laikė dar maždaug pusantrų metų. Tokiais veiksmais įmonė pažeidė Pensijų fondų dalyvių teisėtus lūkesčius ir interesus, įtvirtinus PSPKĮ 6 straipsnio 1 ir 2 punktuose, todėl, nepriklausomai nuo uždirbtos grąžos, lėšų laikymas Fonde negali būti pripažįstamas tinkama investicija.

Komisijos teigimu, ginčijamas Sprendimas priimtas nepažeidžiant procedūrinių reikalavimų. 2009-08-01 galiojusios PSPKĮ redakcijos 59 straipsnio 5 punktas numatė, kad Komisija, vadovaudamasi FPRĮ 96 straipsnyje nustatyta tvarka, turi teisę skirti baudas juridiniams asmenims, pažeidusiems kitus šio įstatymo reikalavimus - iki 100 000 litų. Ankstesnės redakcijos PSPKĮ norma, šiuo metu galiojančioje PSPKĮ redakcijoje, buvo sukonkretinta, Komisijos nurodymų nevykdymų išskiriant į atskirą 59 straipsnio 1 dalies 7 punktą, tačiau sankcija už Komisijos nurodymų nevykdymą bauda išliko iki 100 000 Lt.

Atsakovas dėl Komisijos tyrimo terminų nurodė, kad nepagrįsta ir neatitinkanti faktinės situacijos pareiškėjo pozicija, kad Komisija turėjo savo išankstinę nuomonę dėl ginčijamame Sprendime nurodytų aplinkybių. Pareiškėjas nurodo tik formalius dokumentų parengimo, išsiuntimo bei gavimo terminus, tačiau neužsimena apie tai, kad Komisija nuolat geranoriškai bendradarbiavo su pareiškėju. Komisija, nagrinėdama pažeidimo bylą, tinkamai užtikrino įmonės teisę į nepriklausomą ir nešališką procesą, teisę į gynybą, objektyviai įvertino visas nustatytas aplinkybes, laikėsi teisės aktų nustatytų terminų, o Sprendimą pagrindė nustatytais faktais ir įrodymais.

Dėl taisyklių, taikomų skiriant piniginę baudą, paaiškino, kad skirdama poveikio priemonę, įvertino visas įstatyme nurodytas aplinkybes bei tinkamai įgyvendino FPRĮ 96 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatytą pareigą atsižvelgti į pažeidimu padarytos žalos dydį.

Atsakovas niekada nekvestionavo įmonės teisės kreiptis į teismą. Pareiškėjui 2011-04-27 terminas Komisijos buvo nustatytas kaip kontrolinis, iki kada įmonė galėjo geranoriškai įvykdyti nurodymą, tačiau nurodymas turėjo būti įvykdytas iki 2009-08-01.

Ginčijamame Sprendime Komisija lengvinančia aplinkybe laikė ir pagrįstai įvertino, kad įmonė nurodymą įvykdė iš dalies. Kitų FPRĮ 96 straipsnio 6 dalyje nurodytų aplinkybių Komisija nenustatė. Kadangi buvo nustatyta tiek įmonei palankių aplinkybių, tiek ir sunkinančių padėtį faktų, Komisija pagrįstai paskyrė įstatyme nustatytos ekonominės sankcijos medianą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 10 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Finasta Asset Management“ skundą tenkino.

Komisija 2009-06-11 sprendime Nr. 2K-198 nustatė, kad pagal valdymo įmonės pateiktą informaciją 2009-05-05 į įmonės valdomą Invalda Juodosios Jūros suderintąjį investicinį fondą buvo investuotas keturių įmonės valdomų II pakopos pensijų fondų (Invalda Aktyvaus investavimo pensijų fondo, Invalda Augančio pajamingumo pensijų fondo, Invalda Subalansuoto pensijų fondo, Invalda Racionalios rizikos pensijų fondo) ir vieno III pakopos pensijų fondo (Invalda Akcijų pensija plius fondo) turtas. II pakopos Pensijų fondų investicijos sudarė 1 300 000 Lt, III pakopos pensijų fondo - 400 000 Lt. Komisija nustačiusi, kad Pensijų fondų lėšų investavimas į Fondą buvo neteisėtas, o įmonė, nesistengdama išvengti interesų konflikto, pažeidė PSPKĮ 6 straipsnio 1, 2 ir 5 punktus, laiku nepranešusi Komisijai apie sudarytus sandorius, pažeidė PSPKĮ 53 straipsnio 4 dalį, minėtu sprendimu nusprendė: 1) skirti pareiškėjui 50 000 Lt baudą; 2) nurodyti įmonei atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį ir iki 2009-08-01 informuoti apie tai Komisiją (t. I, b. l. 165-168).

Komisijos 2009-06-19 raštu Nr. 06-857-(9.2-03) pareiškėjui buvo išsiųstas Komisijos 2009-06-11 sprendimas Nr. 2K-198, kuriame Komisija nurodė, kad siunčiamame pirminiame sprendime Komisija nurodė įmonei atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį, t. y. grąžinti įmonės valdomiems pensijų fondams į Fondą investuotas pensijų fondų lėšas ir informuoti apie tai Komisiją iki 2009-08-01 (t. I, b. l. 169).

Pareiškėjas šį Komisijos sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Paduodamas skundą pareiškėjas taip pat prašė teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Komisijos 2009-06-11 sprendimo Nr. 2K-198 galiojimą, tačiau Vilniaus apygardos administraciniam teismas 2009-07-28 nutartimi atmetė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (t. I, b l. 170-171).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009-10-26 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2355-580/2009 pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir Komisijos 2009-06-11 sprendimu Nr. 2K-198 paskirtos baudos dydį sumažino iki 33 000 Lt (t. 1, b. l. 186-181). Šiame sprendime Vilniaus apygardos administraciniam teismas konstatavo, kad Komisija teisėtai ir pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas padarė pažeidimus, tačiau skyrė neproporcingą pažeidimui baudą. Vilniaus apygardos administraciniam teismas taip pat pasisakė, kad Komisija pirminiu sprendimu skirdama įmonei baudą ir duodama privalomą nurodymą, nepažeidė PSPKĮ 57 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatų, numačiusių Vertybinių popierių komisijos teisę duoti privalomus nurodymus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, 2010-11-15 nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1339/2010 paliko Vilniaus apygardos administraciniam teismo 2009-10-26 sprendimą nepakeistą (t. 1, b. l. 172-178).

Pareiškėjas 2010-12-22 rašte Nr. 02-03/1386 „Dėl nurodymo atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį“ pateikė nuomonę, kad nurodymas atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį, reiškia pradinės pareiškėjo valdomų pensijų fondų Juodosios Jūros suderintojo investicinio fondo vienetus investuotos sumos grąžinimą į pensijų fondus (t. 1, b. l. 195-197).

Komisija, atsakydama į pareiškėjo 2010-12-22 raštą Nr. 02-03/1386, 2011-01-13 rašte Nr. 06-S1-(11.15-04) nurodė, kad nurodymas turi būti įvykdytas atsižvelgiant į šiuo metu susiklosčiusias susijusias aplinkybes. 2009-06-19 rašte Nr. 06-857-(9.2-03) detalizuota nurodymo vykdymo tvarka galėjo būti taikoma tik tuo metu, kai ji buvo įmonei išsakyta (2009 m. birželio mėn.). Pensijų fondų dalyviai turi pagrindo tikėtis, kad į Fondą investuotas Pensijų fondų turtas (1 700 000 Lt) per laikotarpį nuo 2009-05-05 iki dienos, kada nurodymas realiai vykdomas) buvo investuoti ir pagal rinkos sąlygas uždirbo tam tikrą pelną. Pareiškėjos sumodeliuotas nurodymo įvykdymo būdas (grąžinti Pensijų fondams tik 1 700 000 Lt) reiškia Pensijų fondų lėšų įšaldymą 1 metams ir 8 mėnesiams. Įmonei vykdant nurodymą jos siūlomu būdu, ji gautų naudos iš neteisėtos veiklos fondų dalyvių sąskaita. Nurodymas turi būti vykdomas apskaičiuojant ir grąžinant Pensijų fondams teorinį alternatyvaus Pensijų fondų lėšų (1,7 mln. Lt) investavimo rezultatą, t. y. sumą, kuri teoriškai būtų gauta Pensijų fondų lėšas, kurios buvo investuotos į Fondą, investavus kitur. Objektyviai nustatyti konkrečius kolektyvinio investavimo subjektus, į kuriuos kaip alternatyva Fondo vienetams galėjo būti investuoti Pensijų fondų pinigai yra sudėtinga, todėl Komisija yra įsitikinusi, kad objektyvus teorinis Pensijų fondų lėšų investavimo rezultatas gali būti gaunamas Pensijų fondų lėšas (1,7 mln. Lt) tolygiai paskirstant į Pensijų fondų turimas investicijas, t. y. į tas pozicijas, kurias pensijų fondai turėjo nagrinėjamu laikotarpiu (nuo Komisijos sprendimo priėmimo iki realaus nurodymo įvykdymo). Komisija 2011-01-13 raštu Nr. 06-S1-(11.15-04) įpareigojo įmonę ne vėliau kaip per 5 dienas nuo nurodymo įvykdymo dienos informuoti Komisiją apie atliktus veiksmus ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus (t. I, b. l. 179-185).

Pareiškėjas 2010-12-30 kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl sprendimo išaiškinimo ir nurodė, kad jam neaiški sprendimo dalis ir vykdymo tvarka, kuria buvo paliktas galioti Komisijos 2009-06-11 sprendimo Nr. 2K-198 2 punktas, įpareigojantis pareiškėją atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį (t. 1, b. l. 198-197). Vilniaus apygardos administracinį teismas 2011-02-25 nutartimi atmetė pareiškėjo prašymą, konstatavęs, kad teismui nėra suteikta teisė teikti administracinio sprendimo vykdymo išaiškinimus ar nustatyti administracinio sprendimo vykdymo tvarką (t. II, b. l. 9-10).

Komisija 2011-03-08 rašte Nr. 06-253-(11.15-04) „Dėl nurodymo atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį“ pateikė įmonei pakartotinį nurodymą atstatyti padėtį, buvusią iki pirminiame sprendime užfiksuoto pažeidimo. Šiuo raštu Komisija įpareigojo įmonę ne vėliau kaip iki 2011-04-27 įvykdyti Komisijos nurodymą pagal 2011-01-13 rašte Nr. 06-51-(11.15-04) pateiktą tvarką, informuoti Komisiją apie atliktus veiksmus ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus (t. 2, b. l.11-12).

Pareiškėjas 2011-03-08 rašte Nr. 02-03/315 „Dėl padėties atstatymo“ Komisijai pranešė apie savo veiksmus, kuriais, jo manymu, atstatyta iki pažeidimo buvusi padėtis: 2009-08-21 dalis pensijų fondų turimų Juodosios jūros suderintojo investicinio fondo vienetų išpirkta, gautas lėšas pervedant pensijų fondams. Pareiškėjo valdomiems pensijų fondams įsigijus Juodosios jūros suderintojo investicinio fondo vienetų, įmonė kompensavo pensijų fondų turto ir sėkmės mokesčius. 2010-12-31 Juodosios jūros suderintojo investicinio fondo turtas buvo prijungtas prie „Finasta“ skėtinio fondo Naujosios Europos TOP20 subfondo bei už tai gauti fondo vienetai. Tokiu būdu visa likusi pradinės investicijos dalis ir sukauptas pelnas yra pensijų fondų turtas ir perėjo pensijų fondų dalyviams. Pareiškėjas nurodė, kad nurodymą atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį aiškinant lingvistiškai darytina išvada, kad reikėtų grąžinti pradinę investuotą sumą - 1,7 mln. Lt (t. II, b. l. 13-16).

Komisija 2011-03-21 rašte Nr. 06-296(11.15-04) „Dėl padėties atstatymo“ nurodė, kad jos manymu, įmonė tinkamai įvykdyti nurodymą gali pasirinkdama šiuos skirtingus būdus: 1) įmonė pensijų fondams grąžintinas sumas (t. y. teorines pensijų fondų vertes) faktiškai grąžina pensijų fondams ir atitinkamai investuoja jas vadovaudamasi priimtais pensijų fondų investavimo strategijas atitinkančiais ir argumentuotais investiciniais sprendimais, tinkamai valdydama interesų konfliktus; 2) įmonė apskaičiuoja grąžintinas pensijų fondams sumas (t.y. teorines pensijų fondų vertes), vadovaudamasi šiais skaičiavimais perskaičiuoja pensijų fondams priklausančius Naujosios Europos TOP20 subfondo vienetų skaičius. Pensijų fondų turtas į Naujosios Europos TOP20 subfondą gali likti investuotas tik užtikrinus, kad ši investicija visiškai atitinka pensijų fondų investavimo strategijas ir yra tinkamiausia investicija pensijų fondų dalyviams. Komisija 2011-03-21 raštu Nr. 06-296(11.15-04) pakartotinai įpareigojo įmonę ne vėliau kaip iki 2011-04-27 įvykdyti Komisijos nurodymą pagal 2011-01-13 Komisijos rašte Nr. 06-51-(11.15-04) pateiktą tvarką ir informuoti Komisiją apie atliktus veiksmus bei pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Rašte atkreipė dėmesį, kad Komisija, vadovaudamasi PSPKĮ 59 straipsnio 1 dalies 7 punktu, turi teisę skirti piniginę baudą iki 100 000 Lt (t. 2, b. l. 17-19).

Pareiškėjas 2011-04-26 rašte Nr. 02-03/708 pranešė Komisijai, kad įvykdė nurodymą atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį ir informavo apie nurodymo įvykdymo būdą. Vykdydamas nurodymą, pareiškėjo valdomų pensijų fondų lėšas, ankščiau investuotas į „Finasta“ Juodosios Jūros investicinį fondą investavo į „Finasta“ Naujosios Europos TOP 20 subfondą. Atsisakė apskaičiuoti ir Pensijų fondams grąžinti teorinį alternatyvų Pensijų fondų lėšų investavimo rezultatą (t. 2, b. l. 20-27).

Komisija, nustačiusi, kad pareiškėjas nustatytu terminu, t. y. iki 2011-04-27, nurodymą įvykdė tik iš dalies, neįvykdė dalies dėl teorinio alternatyvaus pensijų fondų lėšų investavimo rezultato grąžinimo, 2011-05-26 surašė pažeidimo protokolą Nr. 12K-6 (t. 2, b. l. 28-30).

Komisija 2011-06-30 sprendime Nr. 2K-130 „Dėl poveikio priemonių taikymo UAB „Finasta Asset Management“ konstatavo, kad Komisija pirminiu sprendimu davė privalomą nurodymą įmonei atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį, o šio nurodymo įmonei laiku neįvykdžius, nurodymo įvykdymo tvarką Komisija išdėstė 2011-01-13 rašte Nr. 06-51-(11.15-04). Tačiau įmonė nurodymą įvykdė tik iš dalies - ji nesilaikė nurodymo apskaičiuoti ir pervesti į Pensijų fondus teorinį Pensijų fondų lėšų investavimo rezultatą, Pensijų fondų lėšas (1,7 mln.

Lt) tolygiai paskirstant į Pensijų fondų turimas investicijas, t. y. į tas pozicijas, kurias Pensijų fondai turėjo laikotarpiu nuo pirminio sprendimo priėmimo dienos iki nurodymo visiško įvykdymo dienos. Vadovaudamasi PSPKĮ 59 straipsnio 1 dalies 7 punktu, PKĮ 28 straipsnio 1 dalies 2 punktu, PSPKĮ 17 straipsnio 1 dalies 4 punktu, skyrė pareiškėjui 50 000 Lt baudą. Skirdama baudą Komisija atsižvelgė į šias aplinkybes: a) įmonė tvirtina, kad savo veiksmais ji nepadarė jokios ekonominės žalos Pensijų fondų dalyviams, šis teiginys vertintinas kaip nepagrįstas, nes ekonominę žalą įmonė skaičiuoja tik jai palankiu metodu - lygindama indėlių palūkanų normą ir Finasta Juodosios jūros investicinio fondo grąžą 2009 m. gegužės mėn. - 2010 m. gruodžio mėn. laikotarpiu, tuo tarpu Pensijų fondų lėšas (1,7 mln.

Lt) tolygiai paskirsčius į Pensijų fondų turimas investicijas, t. y. į tas pozicijas, kurias Pensijų fondai turėjo laikotarpiu nuo pirminio sprendimo priėmimo dienos, Komisijos atliktais skaičiavimais, nurodytais 2011-01-13 Komisijos rašte Nr. 06-51 -(11.15-04), ekonominė žala Pensijų fondų dalyviams būtų apie 300 000 Lt;

b) iki pažeidimo buvusi padėtis turėjo būti atstatyta iki 2009-08-01, tačiau įmonė delsė įvykdyti nurodymą, Komisija apie iš dalies įvykdytą nurodymą buvo informuota tik 2011-04-26, t. y. praėjus beveik vieneriems metams ir devyniems mėnesiams nuo 2009-08-01, t. y. datos, kada turėjo būti įvykdytas nurodymas, tuo tarpu įmonei ilgą laiką nevykdant nurodymo ir tęsiant pažeidimą, objektyviai negali būti visiškai užtikrinti visų Pensijų fondų dalyvių interesai ir sąžiningas veikimas jų atžvilgiu - dėl pensijų kaupimo dalyvių migracijos (pensijų fondų, valdytojų keitimo), pensijų kaupimo sutarčių pasibaigimo ir kitų objektyvių priežasčių iki pažeidimo buvusios padėties atstatymas tampa dar labiau komplikuotas ir vis sunkiau įgyvendinamas;

c) byloje nenustatytas neteisėtų pajamų gavimo faktas;

d) lengvinančia aplinkybe laikytas faktas, kad nurodymas, nors ir labai pavėluotai, yra iš dalies įvykdytas: įmonė Pensijų fondų į Juodosios jūros suderintąjį investicinį fondą investuotas Pensijų fondų lėšas reinvestavo į „Finasta“ Europos TOP20 subfondą (FPRĮ 96 straipsnio 6 dalis);

e) sunkinančia aplinkybe laikytas faktas, kad įmonė ignoravo 2009-07-28 Vilniaus apygardos administracinį teismo nutartį administracinėje byloje I-2355-580/2009, kuria atmestas reikalavimas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti pirminio sprendimo galiojimą iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo dienos ir tokiu būdu toliau tęsia pažeidimą, nepaisydama įpareigojimo nutraukti neteisėtus (FPRĮ 96 straipsnio 7 dalis, t. 1, b. l.159-164)).

Bauda įmonei paskirta konstatavus Pensijų kaupimo įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir PSPKĮ 17 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimus. Atsakomybė pritaikyta pagal PSPKĮ 59 straipsnio 1 dalies 7 punktą.

Teismas, įvertinęs atsakovo surašytų dokumentų turinį, laikėsi nuostatos, kad reikalavimas, už kurio nevykdymą pareiškėjui paskirta bauda, laikytinas Komisijos 2011-03-21 raštas. 2011-01-13 raštas nevertintinas kaip reikalavimas, nes šiuo raštu nėra keliami jokie reikalavimai, išskyrus įpareigojimą informuoti, kai Komisijos 2009-06-11 sprendime suformuluotas nurodymas atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį bus įvykdytas. 2011-01-13 Komisija pateikia savo nuomonę dėl Komisijos 2009-06-11 sprendime Nr. 2K-198 pateikto nurodymo atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį vykdymo. Nuomonė negali būti laikoma vykdytinu dokumentu. Kadangi 2011-03-21 reikalavimas yra aiškinamas 2011-01-13 raštu ir be šio rašto savarankiškai negali būti vykdomas, jis vertintinas kaip 2011-03-21 reikalavimą pagrindžiantis ir išaiškinantis dokumentas, kaip 2011-03-21 reikalavimo sudėtinė motyvuojamoji dalis.

Teisė skirti baudas už Vertybinių popierių komisijos reikalavimų nevykdymą PSPKĮ 59 straipsnio 7 punkte numatyta nuo 2010-06-22, kai įsigaliojo 2010-06-03 įstatymu Nr. XI-874 padaryta PSPKĮ 59 straipsnio pataisa. Pareiškėjas teigia, kad jo atžvilgiu buvo pritaikyta griežtesnė sankcija, nei galiojo veikos padarymo ir Komisijos 2009-06-11 sprendimo Nr. 2K-198 priėmimo metu. Kadangi 2011-01-13 rašto bei 2011-03-21 rašto surašymo metu, kurie priimant Sprendimą laikyti reikalavimu bei jo pagrindimu, PSPKĮ 59 straipsnio 7 punkto pataisa jau galiojo, teismo vertinimu, tai nebuvo kliūtimi šią teisės normą taikyti pareiškėjo atžvilgiu ir negali būti laikoma baudimu griežtesne bausme, nei buvo numatyta veikos padarymo metu.

2011-03-21 reikalavimas buvo duotas dėl Vertybinių popierių komisijos 2009-06-11 sprendimo Nr. 2K-198, kuriuo pareiškėjui buvo paskirta piniginė bauda ir jis įpareigotas atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį. Tai, kad Sprendime nebuvo nurodytos kitos faktinės pažeidimo aplinkybės bei jų teisinis vertinimas, rodo, jog atsakovas Sprendimą panaudojo kaip ankstesnio savo sprendimo vykdymo priemonę.

Sprendžiant Sprendimo teisėtumo klausimą nustatytina tvarka, kuri numatyta finansų rinkos priežiūros institucijų sprendimų vykdymui. FRPĮ įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2012-01-01, 97 straipsnyje buvo numatyta piniginių baudų išieškojimo tvarka, tačiau nebuvo sureglamentuotas kitų Vertybinių popierių komisijos taikomų poveikių priemonių vykdymas. FRPĮ 97 straipsnyje buvo numatyta, kad piniginės baudos į valstybės biudžetą sumokamos ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo dienos, kai asmuo gavo Vertybinių popierių komisijos sprendimą skirti baudą. Apskundus tokį sprendimą, bauda turi būti sumokėta ne vėliau kaip per 40 dienų nuo teismo sprendimo, kuriuo atmestas skundas, įsiteisėjimo dienos. Jei bauda nebuvo savanoriškai sumokėta, Vertybinių popierių komisijos sprendimas skirti baudą vykdomas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Teismas daro išvadą, kad antruoju sprendimo punktu nustatytas reikalavimas atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį turi būti vykdomas vadovaujantis FRPĮ 97 straipsnio tvarka. Dabartinės redakcijos FRPĮ 96 straipsnyje yra išlikusios tos pačios nuostatos kaip ir iki 2012-01-01 galiojusios redakcijos FRPĮ 97 straipsnyje.

Teismas remiasi Civilinio proceso kodekso 771 straipsniu, kuris nustato sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, vykdymo tvarką. Straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tuo atveju, jeigu neįvykdytas sprendimas, įpareigojantis skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, antstolis apie tai surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą, o 3 dalis numato, kad jeigu sprendime nenurodytos sprendimo neįvykdymo pasekmės, surašytasis aktas perduodamas priėmusiam sprendimą teismui, o šis išsprendžia sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo klausimą pagal šio Kodekso 284 straipsnyje numatytas taisykles. Civilinio proceso kodekso 587 straipsnio 9 punktas vykdytinu dokumentu laiko ir kitus institucijų ir pareigūnų sprendimus, kurių vykdymą civilinio proceso tvarka nustato įstatymai. Taigi, tarp šių sprendimų patenka ir finansų rinkos priežiūros institucijų sprendimai. Iš to teismas daro išvadą, kad atsakovui teisės aktai nesuteikia teisės taikyti sankcijų už nepiniginio pobūdžio poveikio priemonių nevykdymą.

Atsakovo pasirinkta jo paties priimto sprendimo vykdymo forma, kai jau paskirtos poveikio priemonės vykdymas yra užtikrinamas naujai priimamu administraciniu aktu bei pritaikoma pinigine bauda, teismo vertinimu, reiškia pakartotinį baudimą už tą patį pažeidimą. Pareiškėjui paskirta gana didelė piniginė sankcija. Baudžiamojo kodekso 47 straipsnyje numatytos baudos nuo 1 MGL iki 50 000 MGL (juridiniam asmeniui), o 50 000 Lt baudos netoli maksimalios baudos, kuri gali būti skiriama už nesunkų nusikaltimą. Baudos dydis leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas gali būti laikomas Konvencijos prasme baudžiamu pakartotinai.

Baudimą antrą kartą pagrindžia ir aplinkybė, jog tokiu atveju, jei Vertybinių popierių komisijos 2009-06-11 sprendime Nr. 2K-198 iš karto būtų išdėstyta tvarka, kokia pareiškėjas turi įvykdyti numatytą reikalavimą – atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį, atsakovas nebūtų turėjęs pagrindo teikti Vertybinių popierių komisijos 2009-06-11 sprendimo Nr. 2K-198 vykdymo išaiškinimo ir už šio išaiškinimo nevykdymą nebūtų skyręs baudos. Baudimas atskiru administraciniu sprendimu už nepiniginių poveikių priemonių nevykdymą yra ydingas ir dėl to, kad naujų administracinių sprendimų, kuriais skiriamos piniginės baudos, būtų neribotas. Tuo atveju, jei administravimo subjektas administraciniame sprendime nėra nurodęs to sprendimo vykdymo tvarkos, administraciniame akte pateikto nurodymo įvykdymo tinkamumą Civilinio proceso kodekso 6 dalies tvarka nustato antstolis bei teismas, vadovaudamiesi įstatymais ir kitais teisės aktais.

Atsakovas nurodo, kad teisę pateikti 2011-01-13 rašte išdėstytą išaiškinimą bei Sprendimu paskirti piniginę baudą jam suteikia PSPKĮ 57 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktai. Šie įstatymo punktai numato tik bendrąsias priežiūros institucijos funkcijas. Šių poveikių priemonių taikymo pagrindas gali būti konstatuojamas tik nustačius konkrečius teisės aktų pažeidimus. Atsakovo pateikiami pažeidimo įrodymai Sprendime yra susiję išimtinai su pažeidimo, už kurį pareiškėjui bauda paskirta Komisijos 2009-06-11 sprendimu Nr. 2K-198, pasekmių pašalinimu, o ne su nauju pažeidimu.

Teismas daro išvadą, kad priimdamas 2011-03-21 reikalavimą ir 2011-06-30 sprendimą atsakovas viršijo savo kompetenciją bei pakartotinai nubaudė pareiškėją už jo padarytą pažeidimą, todėl jo sprendimas naikinamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

III. Atsakovas Lietuvos bankas apeliaciniu skundu nesutinka su 2012 m. vasario 10 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą - atmesti 2011 m. rugpjūčio 2 d. pareiškėjos UAB „Finasta Asset Management“ skundą kaip nepagrįstą, nurodo šiuos argumentus.

Dėl priežiūros institucijos teisės taikyti poveikio priemones už nepiniginių poveikio priemonių nevykdymą. Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas priežiūros institucijos teisę taikyti poveikio priemones už nepiniginių poveikio priemonių nevykdymą, netinkamai išaiškina ir pažeidžia materialines Lietuvos Respublikos papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymo normas. PSPKĮ 57 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta, kad priežiūros institucija duoda valdymo įmonėms ir depozitoriumams privalomus nurodymus dėl teisės aktų pažeidimų šalinimo. Būtent šia teisės akto norma vadovaudamasi priežiūros institucija 2009 m. birželio 11 d. sprendime Nr. 2K-198 suformulavo nurodymą Įmonei atkurti iki pažeidimo buvusią padėtį. Šio nurodymo teisėtumas buvo patvirtintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. priimtoje nutartyje, administracinėje byloje Nr. A662-1339/2010. Įstatymų leidėjas suteikė teisę priežiūros institucijai skirti pinigines sankcijas prižiūrimiems subjektams, šiuo atveju Įmonei, jeigu ji nevykdo priežiūros institucijos nurodymų - nepiniginių poveikio priemonių. Šią teisę Vertybinių popierių komisijai suteikia PSPKĮ 59 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatos ir šiuo pagrindu apeliantas paskyrė Įmonei 50 tūkst. litų baudą už iki šiol besitęsiantį 2009 m. birželio 11d. sprendime Nr. 2K-198 nustatyto nurodymo nevykdymą. Įstatymų leidėjas priežiūros institucijos nurodymo nevykdymą laikė atskiru pažeidimu, už kurį PSPKĮ 59 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyta ekonominė sankcija.

Tokio paties požiūrio įstatymų leidėjas laikėsi ir dėl fizinių asmenų pareigos vykdyti priežiūros institucijos nurodymus: iki 2012 m. sausio 1 d. galiojusi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 1734 str. nuostata numatė, kad Vertybinių popierių komisijos nutarimų arba teisėtų nurodymų nevykdymas užtraukia baudą nuo dviejų tūkstančių penkių šimtų iki penkių tūkstančių litų. Šiuo metu Lietuvos banko, kaip priežiūros institucijos, veiklą reglamentuojantys teisės aktai taip pat numato pinigines baudas už priežiūros institucijos nurodymų nevykdymą, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos kolektyvinio investavimo subjektų įstatymo 110 str. 1 d. 8 p., Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymo 47 str. 8 p. ir kt.

Pirmosios instancijos teismas, suabejojęs PSPKĮ 59 straipsnio 1 dalies 7 punkto reguliavimo konstitucingumu, turėjo pareigą ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Vis dėlto pirmosios instancijos teismas nesikreipė į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir iš esmės pats nusprendė, kad PSPKĮ 59 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatos reiškia pakartotinį baudimą, todėl negali būti taikomos. Taip teismas viršijo savo kompetenciją (ABTĮ 15 str., 16 str. 1 d.).

Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nenurodė jokios teisės normos, kuria pagrįstų teiginį, kad priežiūros institucija neturi teisės taikyti piniginių baudų už nepiniginių sankcijų nevykdymą. Teismo išvada, kad Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymas nenumato teisės priežiūrą vykdančiai institucijai skirti baudą už paskirtos nepiniginės sankcijos vykdymą, yra ne tik nepagrįsta jokiais teisiniais argumentais, bet ir akivaizdžiai prieštarauja priežiūros institucijos veiklą reglamentuojantiems nurodytiems teisės aktams, visų pirma, PSPKĮ 59 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintai priežiūros institucijos teisei skirti baudą už jos nurodymų nevykdymą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas.

Dėl nepiniginių poveikio priemonių vykdymo tvarkos. Nesutinka su teismo išvada, kad antruoju 2009 m. birželio 11 d. sprendimo punktu nustatytas reikalavimas atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį turi būti vykdomas vadovaujantis FPRĮ 97 straipsnio nustatyta tvarka, nes toks aiškinimas iš esmės prieštarauja priežiūros institucijos veiklą reglamentuojantiems įstatymams.

ABTĮ 4 straipsnio 6 dalyje numatytas įstatymo analogijos taikymas galimas tik tada, kai nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį. Vadinasi, FPRĮ 97 straipsnio nuostatos pagal analogiją galėtų būti taikomos, jeigu PSPKĮ nereglamentuotų priežiūros institucijos paskirtų nurodymų įvykdymo užtikrinimo tvarkos. Pažymi, kad nepiniginių poveikio priemonių - priežiūros institucijos nurodymų - įvykdymas yra užtikrinamas PSPKĮ 59 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyta bauda, dėl to jos vykdymas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksu būtų perteklinis, o FPRĮ 97 str. analogija yra negalima, nes šis straipsnis yra išimtinai skirtas tik piniginių baudų išieškojimo procesui. Įstatymų leidėjas, siekdamas, kad priežiūros institucijos įpareigojimai būtų gerbiami ir vykdomi, iš anksto numatė ir drausminimo priemonę - PSPKĮ 59 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodyto dydžio piniginę baudą subjektams, nenorintiems geranoriškai paklusti ir vykdyti institucijos reikalavimų.

Nepiniginio nurodymo įvykdymo užtikrinimo būdo pinigine bauda teisėtumą papildomai pagrindžia ir CPK nustatytos analogiškos teismo sprendimu vykdymo tvarkos pavyzdys. Būtent CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu per teismo nustatytą terminą neįvykdytas sprendimas, įpareigojąs skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tik pats skolininkas, surašytą aktą antstolis perduoda antstolio 2011 m. lapkričio 18 d. nutartyje, administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011, nebuvo aptartos. Minėta nutartimi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija pateikė non bis in idem principo aiškinimą kontoros buveinės vietos apylinkės teismui, o teismas, nustatęs, kad skolininkas sprendimo neįvykdė, gali jam skirti iki vieno tūkstančio litų dydžio baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną išieškotojo naudai.

Dėl tariamo non bis in idem principo pažeidimo. Teismo išvada, kad atsakovo pasirinkta jo paties priimto sprendimo vykdymo forma, kai jau paskirtos poveikio priemonės vykdymas yra užtikrinamas naujai priimamu administraciniu aktu bei pritaikoma pinigine bauda, reiškia pakartotinį baudimą už tą patį pažeidimą, pagrįsta tik įmonei paskirtos piniginės baudos dydžiu, kitos aplinkybės, nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, rodantį administracinės jurisprudencijos raidą, ir suformulavo aplinkybes, į kurias turi atsižvelgti teismas, spręsdamas, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas non bis in idem principas: 1) ar asmuo buvo baudžiamas, t. y. ar jam paskirta sankcija yra kriminalinio (baudžiamojo) pobūdžio pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau - Konvencija); 2) ar asmuo buvo baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą (pažeidimo tapatumas); 3) ar asmuo buvo baudžiamas pakartotinai; 4) ar pakartotinai baudžiamas tas pats asmuo (asmens tapatumas).

Dėl pažeidimo tapatumo. LVAT nutartyje nurodė, kad non bis in idem principo pažeidimas negali būti konstatuojamas, jeigu asmuo nubaudžiamas už skirtingus pažeidimus, taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad non bis in idem principas pažeidžiamas tada, kai nustatoma, kad asmuo antrą kartą baudžiamas (traukiamas baudžiamojon atsakomybėn) už identiškus arba iš esmės tokius pat teisiškai reikšmingus faktus (tą patį poelgį). Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo šiuo LVAT išaiškinimu ir neanalizavo, už kokius faktus buvo paskirta poveikio priemonė 2009 m. birželio 11d. Vertybinių popierių komisijos sprendimu Nr. 2K-198, ir šių faktų nelygino su ginčijamo sprendimo faktinėmis aplinkybėmis. Aplinkybė, kad jau paskirtos poveikio priemonės vykdymas yra užtikrinamas naujai priimamu administraciniu aktu ir pritaikoma piniginė bauda, priešingai, nei nurodo pirmosios instancijos teismas, savaime nereiškia, kad pažeidimai buvo tapatūs. Ginčijamu sprendimu įmonė buvo nubausta už tai, kad neįvykdė 2009 m. birželio 11d. sprendimu Nr. 2K-198 duoto nurodymo ir negrąžino Pensijų fondams teorinio alternatyvaus Pensijų fondų lėšų (1,7 mln. litų) investavimo rezultato, kaip nurodyta 2011 m. sausio 13 d. Vertybinių popierių komisijos rašte Nr. 06-51-(l 1.15-04) (t. 1, b. 1. 179-185). Kitaip tariant, Įmonei bauda buvo paskirta už tai, kad ji iki šiol piktybiškai atsisako pašalinti teisės aktų pažeidimus ir grąžinti Pensijų fondams teorinį alternatyvaus investavimo rezultatą - iš viso apie 375 223,5 Lt, Įmonės 2011 m. lapkričio 25 d. rašto Nr. 02-03/1464 (t. 3, b.l. 9) duomenimis. Taigi priežiūros institucijos nurodymo nevykdymas nėra tas pats, kas pareigos vengti interesų konflikto nevykdymas ir pavėlavimas pranešti apie Pensijų fondų sudarytus sandorius, todėl šie pažeidimai pagal savo faktines aplinkybes nėra tapatūs.

Be to, šioje byloje netenkinamas ir antrasis LVAT nutartyje nurodytas kriterijus, leidžiantis spręsti, ar pažeidimai tapatūs, - Įmonės PSPKĮ 6 str. 1, 2 ir 5 p. ir PSPKĮ 53 str. 4 d. pažeidimai bei Įmonės atsisakymas įvykdyti jai privalomą priežiūros institucijos nurodymą, už kurį nustatyta sankcija PSPKĮ 59 str. 1 d. 7 p., nėra tapatūs atsižvelgus į laiką. Įmonė neteisėtai Pensijų fondų lėšas į Invalda Juodosios jūros suderintąjį investicinį fondą investavo 2009 m. gegužės 5 d., apie Pensijų fondų sudarytus sandorius pavėluotai pranešta 2009 m. gegužės 13 d., o priežiūros institucijos nurodymo nevykdymas tęsiasi iki šios dienos, nors privalėjo būti įvykdytas 2009 m. rugpjūčio 1 d. Įmonės prašymai stabdyti nurodymo vykdymą buvo du kartus atmesti (t. 1, b. 1. 136- 143, 170-171). Taigi pažeidimai, už kuriuos įmonė buvo nubausta pirmą kartą 2009 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. 2K-198, buvo padaryti 2009 m. gegužės mėnesį, o ginčijamu sprendimu konstatuotas pažeidimas prasidėjo 2009 m. rugpjūčio 1 d. ir tęsiasi iki šios dienos.

Dėl sankcijos kriminalinio pobūdžio pagal Konvenciją. Pirmosios instancijos teismas sprendime pasisakė tik dėl ginčijamu sprendimu pritaikytos 50 tūkst. litų baudos, nurodydamas, kad „baudos dydis leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas gali būti laikomas Konvencijos prasme baudžiamas pakartotinai, tačiau neatsižvelgė į kitus kriterijus, skirtus įvertinti sankcijos pobūdį, taip pat visiškai nevertino, ar pirmoji nepiniginė poveikio priemonė - nurodymas atkurti iki pažeidimo buvusią padėtį - gali būti laikoma kriminalinio pobūdžio sankcija pagal Konvenciją.

Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 1 straipsnyje bei PSPKĮ 1 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas esminis Pensijų fondų dalyvių siekis - sukaupti papildomą pinigų sumą senatvei, turimas lėšas investuojant į pensijų fondus ir gaunant investicinę grąžą, todėl kaupimas pensijų fonduose turi ir svarbią socialinę funkciją. Darytina išvada, kad įstatymų leidėjui nustačius griežtus valdymo įmonių, taip pat ir Įmonės, priežiūros standartus saugus kaupimas pensijų fonduose gali būti garantuojamas tik tada, kai prižiūrimi subjektai vykdo jiems priežiūros institucijos duotus teisėtus nurodymus. Už tokius pažeidimus numatyta tik administracinė atsakomybė ir taikoma ekonominė sankcija pagal PSPKĮ 59 straipsnį. Pensijų kaupimo veiklos tinkamas vykdymas ir šios srities taisyklių laikymasis patenka išimtinai tik į viešosios teisės reguliavimą, tačiau nėra baudžiamosios teisės normomis saugoma vertybė, todėl nėra pagrindo teigti, kad teisinė PSPKĮ pažeidimų klasifikacija pagal Lietuvos teisę ir pats pažeidimo pobūdis leistų daryti išvadą apie kriminalinį šių pažeidimų pobūdį. Nėra pagrindo daryti išvadą, kad Įmonei paskirta nepinigine poveikio priemone, kurios įvykdymas buvo vėliau užtikrintas ginčijamu sprendimu, buvo siekiama nubausti įmonę, priešingai, šios poveikio priemonės tikslas buvo užkirsti kelią neigiamiems neteisėto veiksmo padariniams kilti.

Dėl pirmosios instancijos teismo pareigos laikytis LVAT nutartyje suformuoto precedento. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis išplėstinės teisėjų kolegijos priimtoje LVAT nutartyje nustatytomis taisyklėmis, leidžiančiomis spręsti, ar konkrečiu atveju buvo pažeistas non bis in idem principas, privalėjo vadovautis tokia samprata, kokia buvo suformuota minėtoje LVAT nutartyje. Prieš konstatuodamas dvigubą baudimą šioje byloje, pirmosios instancijos teismas, tinkamai vadovaudamasis LVAT nutartimi, turėjo pareigą įvertinti, ar pažeidimai, už kuriuos Įmonei 2009 m. birželio 11d. sprendimu Nr. 2K-198 buvo paskirta nepiniginė poveikio priemonė ir ginčijamu sprendimu paskirta piniginė 50 tūkst. litų bauda, yra tapatūs pažeidimai, ar abi minėtos poveikio priemonės yra kriminalinio pobūdžio pagal Konvenciją, ar nėra kitų reikšmingų aplinkybių, leidžiančių daryti argumentuotą išvadą dėl dvigubo baudimo buvimo ar nebuvimo. Kiekvienu konkrečiu atveju spręsti, ar nėra pažeidžiamas aptariamas principas, galima tik įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes.

Dėl tariamai neriboto sankcijų skaičiaus. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad baudimas atskiru administraciniu sprendimu už nepiniginių poveikio priemonių nevykdymą yra ydingas ir dėl to, kad naujų administracinių sprendimų kuriais skiriamos piniginės baudos, būtų neribotas skaičius, yra pagrįsta tik prielaidomis. Bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, galinčių pagrįsti tokį pirmosios instancijos teismo spėjimą dėl būsimų poveikio priemonių taikymo įmonei.

Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad papildomas 2009 m. birželio 11d. sprendimo Nr. 2K-198 išaiškinimas apelianto 2011 m. sausio 13 d. rašte Nr. 06-51- (11.15-04) buvo nereikalingas, yra neteisingas. Šią išvadą pagrindžia tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 25 d. atmetė įmonės prašymą išaiškinti nurodymo atkurti iki pažeidimo buvusią padėtį vykdymo tvarką, konstatavęs, kad teismui nesuteikta teisė teikti administracinio sprendimo vykdymo išaiškinimus arba nustatyti administracinio sprendimo vykdymo tvarką (t. 2, b. 1. 9-10). Būtent dėl tokio Vilniaus apygardos teismo išaiškinimo Vertybinių popierių komisija iki šiol nuosekliai laikosi 2011 m. sausio 13 d. rašte Nr. 06-51-(11.15- 04) nustatytos nurodymo atkurti iki pažeidimo buvusią padėtį vykdymo tvarkos ir reikalauja, kad įmonė nurodymą vykdytų minėtu būdu. Šio fakto pirmosios instancijos teismas neanalizavo, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl sprendimo vykdymo tvarkos išaiškinimo.

Pirmosios instancijos teismas įvertino ne visus byloje esančius įrodymus, ginčijamame sprendime nenuosekliai ir prieštaringai išaiškino PSPKĮ nuostatas, nurodydamas, kad, viena vertus, nepiniginės poveikio priemonės įvykdymas buvo užtikrinamas pinigine ginčijamu sprendimu paskirta bauda, tačiau, kita vertus, kartu nustatė ir dvigubą baudimą, taip pat iš esmės konstatavo, kad PSPKĮ 59 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatos prieštarauja Konstitucijos 31 str. 5 d. nuostatoms, nors į Lietuvos Konstitucinį Teismą ABTĮ nustatyta tvarka nesikreipė, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Pareiškėjas UAB „Finasta Asset Management“ su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo atmesti apeliacinį skundą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą išdėsto tokius argumentus.

Teismo sprendime nurodyta, kad Komisija ginčijamą sprendimą panaudojo kaip pirminio sprendimo vykdymo priemonę. Nepaisant to, kad savo Komisijos nurodymas atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį buvo paliktas galioti administracinių teismų, 2011-01-13 nuomone Komisija pakeitė nurodymo vykdymo tvarką, kas ir iš esmės reiškė naują nurodymą - ne tik grąžinti į Fondą investuotas lėšas Pensijų fondams, bet ir sumokėti teorinį investavimo rezultatą. 2011-03-08 raštu Nr. 06-253-(l 1.15-04) Komisija pateikė įmonei pakartotinį nurodymą atstatyti padėtį, buvusią iki pirminiame sprendime užfiksuoto pažeidimo, pagal nuomonėje išdėstytą tvarką, ir nustatė naują terminą nurodymui įvykdyti - iki 2011-04-27. Taigi pirminiu sprendimu Komisija paskyrė poveikio priemonę įmonei už tai, kad esant interesų konflikto situacijai Įmonė investavo dalį Pensijų fondų turto į Fondą, o ginčijamu sprendimu paskyrė poveikio priemonę už tą patį pažeidimą ir tariamą jo neištaisymą. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad ginčijamu sprendimu Komisija paskyrė baudą įmonei antrą kartą už tą patį pažeidimą, ir tuo pažeidė dvigubo baudimo draudimo principą. Be kita ko, kaip buvo informuota tiek Komisija, tiek pirmosios instancijos teismas, įmonė iau ginčijamo sprendimo priėmimo metu buvo įvykdžiusi nurodymą, todėl įmonei yra visiškai nesuprantama, kaip Komisija galėjo taikyti poveikio priemonę už Komisijos nurodymo, kuris yra įvykdytas, nevykdymą.

Pirminiame sprendime, kuriame buvo pateiktas nurodymas, Komisija nurodė, kad įmonė yra įpareigojama atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį. Kaip lydraštyje dėl pirminio sprendimo paaiškino pati Komisija, įpareigojimas atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį reiškia, kad įmonė privalo savo valdomiems Pensijų fondams grąžinti į Fondą investuotas Pensijų fondų lėšas, t.y. 1,7 mln. Lt. Įmonė, vykdydama nurodymą, atliko ne tik tuos veiksmus, kuriuos buvo įpareigota atlikti pirminiame sprendime, bet ir papildomus veiksmus, atitinkančius geriausius Pensijų fondų dalyvių interesus, t. y. įmonė Pensijų fondams grąžino ne tik į Fondą investuotus 1,7 mln. litų, bet ir per ginčo su Komisija laikotarpį Fondo sukauptą investicinę grąžą, taip pat valdymo ir sėkmės mokesčius, nors to įmonės neįpareigojo daryti nei teismo sprendimas, nei Komisijos nurodymas. Apie tai Komisija buvo informuota ir 2011-03-08 įmonės raštu (Skundo 9 priedas), ir 2011-04-26 Įmonės raštu (Skundo 11 priedas). Atsižvelgiant į tai, kad Komisija ginčijamu sprendimu paskyrė baudą įmonei už nurodymo nevykdymą, nepaisant to, kad nurodymas ginčijamo sprendimo priėmimo metu jau buvo įvykdytas, o Komisija apie tai buvo informuota, darytina išvada, kad ir dėl šios priežasties pagrįstai laikytina, kad Komisija ginčijamu sprendimu nubaudė Įmonę antrą kartą.

Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad baudimas atskiru administraciniu sprendimu už nepiniginių poveikių priemonių nevykdymą yra ydingas ir dėl to, kad naujų administracinių sprendimų, kuriais skiriamos piniginės baudos, būtų neribotas.

Skundžiamame sprendime yra pateikiama pagrįsta pozicija, kad įmonė ginčijamu sprendimu buvo nubausta antrą kartą, kas yra neleidžiama taikant administracinę atsakomybę, o priešingi apelianto argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Ginčijamu sprendimu Įmonei paskirta bauda už nurodymo, kurio Įmonė neprivalėjo vykdyti, nevykdymą. Nepaneigiant to, kas pasakyta aukščiau ir VVAT sprendime, Komisijos ginčijamas sprendimas, kuriuo įmonei pakartotinai paskirta poveikio priemonė už pirminiame sprendime pateikto nurodymo nevykdymą pagal 2011-01-13 Komisijos nuomonėje išdėstytą tvarką, yra nepagrįstas ir neteisėtas ir dėl kitų Įmonės Skunde nurodytų argumentų. Nuomonė neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, nes nuomonėje pateikiama nurodymo įvykdymo tvarka yra pateikiama ne kaip konkretus nurodymas, kaip turi būti atstatoma iki pažeidimo buvusi padėtis, o tik kaip Komisijos nuomonė, ką akivaizdžiai patvirtina ir nuomonėje esančios formuluotės, buvo tik pasiūlytas metodas, kuriuo įmonė galėtų vadovautis savarankiškai apskaičiuodama Pensijų fondams grąžintiną sumą, nuomonėje nenurodytas joje pateikto nurodymo įvykdymo terminas, kas taip pat leidžia abejoti nuomonės privalomumu, nenurodyta nuomonės apskundimo tvarka, Nuomonėje taip pat nėra Komisijos antspaudo.

Įmonė pagrįstai nelaikė Komisijos 2011-01-13 nuomonės privalomai vykdytinu nurodymu, dėl to įmonė neprivalėjo vykdyti ir Komisijos 2011-03-08 bei 2011-03-21 raštuose nurodytų reikalavimų vykdyti nurodymą 2011-01-13 nuomonėje nurodyta tvarka. Tuo tarpu individualaus administracinio akto požymių neatitinkanti Komisijos nuomonė negali būti laikoma privaloma Įmonei ir užjos nevykdymą negali būti taikomos poveikio priemonės. Komisija, priimdama nuomonę, viršijo savo kompetenciją. Komisija, savo nuomonėje išaiškindama nurodymą taip, kad įmonė turėtų apskaičiuoti teorinį alternatyvaus Pensijų fondų lėšų (1,7 mln.

Lt) investavimo rezultatą ir grąžinti jį Pensijų fondams, iš esmės nusprendė dėl civilinės atsakomybės taikymo įmonei ir nurodė įmonei atlyginti Pensijų fondų dalyviams žalą negautų pajamų forma. T. y., toks nurodymo interpretavimas reiškia, kad įmonė turi ne tik atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį, bet ir atlyginti Pensijų fondų dalyviams jų tariamai patirtą žalą dėl to, kad Pensijų fondų lėšos buvo investuotos į Fondą, o ne kitur. Komisija, savo nuomone pakeisdama nurodymą, viršijo savo kompetenciją ir dėl to, kad iš esmės pakeitė įsiteisėjusį Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009-10-26 sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-2355-580/2009, kuriuo buvo konstatuota, jog Komisija nurodymą atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį davė pagrįstai.

Tuo tarpu teorinio alternatyvaus Pensijų fondų lėšų investavimo rezultato, t. y. sumos, kuri teoriškai būtų gauta Pensijų fondų lėšas, investuotas į Fondą, investavus kitur, apskaičiavimas ir grąžinimas Pensijų fondams niekaip nėra susijęs su iki teisės pažeidimo buvusios padėties atstatymu. Akivaizdu, kad teismo proceso pradžioje nurodymo aiškinimas kaip įpareigojimas grąžinti Pensijų fondams pradinę į Fondą investuotą sumą, o, procesui pasibaigus, šio nurodymo pakeitimas tokiu būdu, kad Įmonė yra įpareigojama grąžinti Pensijų fondams ne tik pradinę investuotą sumą, bet ir teorinį skirtumą tarp realaus investavimo rezultato ir teorinio investavimo rezultato, paneigia įmonės teisę kreiptis į teismą.

Nurodymas negali savyje turėti piniginės sankcijos elemento, kadangi tokia sankcija yra savarankiška Komisijos paskirta poveikio priemonė. Pateikdama nuomonę, Komisija išaiškino nurodymo įvykdymo tvarką taip, kad iš esmės pakeitė nurodymo turinį. Pati Komisija ginčijamame sprendime pripažįsta, kad Komisijos nuomone pirminis nurodymas buvo pakeistas.

Taigi nors teisės aktai numato Komisijos tekę duoti privalomus nurodymus, šios teisės aktų normos negali būti interpretuojamos kaip leidžiančios Komisijai savo nurodymus plečiamai aiškinti, tuo iš esmės juos pakeičiant, ir reikalauti tokius nurodymus privalomai vykdyti. Dėl šios priežasties Komisijos nuomonėje pateiktas išaiškinimas yra neteisėtas, o apeliantas neturi teisės reikalauti įvykdyti nurodymą būtent nuomonėje išdėstyta tvarka.

Dėl įmonei skirtos baudos kriminalinio pobūdžio. Pirminiu sprendimu, priešingai nei nurodo Apeliantas, įmonei buvo paskirta poveikio priemonė. Pažymėtina, kad pirminiu sprendimu įmonei buvo paskirta 50 000 Lt dydžio bauda, kuri vėliau VAAT 2009-10-26 sprendimu ir LVAT 2010-11-15 nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1339/2010 buvo sumažinta iki 33 000 Lt. Su pozicija, kad administracinė atsakomybė savo prigimtimi yra prilyginama baudžiamajai atsakomybei, sutinkama LVAT praktikoje: abi atsakomybės rūšys atribojamos tik vertinant veikų pavojingumo laipsnį, atsiradusių padarinių pasekmes, veikos padarymo būdą (žr., pvz., LVAT 2007-02-09 nutartį administracinėje byloje Nr. N9(62) - 350/2007). Abiejų atsakomybių rūšių tapatumą yra nurodęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008-05-28 nutarimas byloje Nr. 39/06).

Įmonei paskirtos baudos dydis yra labai panašus į Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse nustatyta baudos dydį juridiniams asmenims.

Taigi įmonei paskirta poveikio priemonė Konvencijos prasme yra kriminalinio pobūdžio, todėl įmonė negalėjo būti baudžiama pakartotinai už tą patį pažeidimą.

Dėl teorinio alternatyvaus pensijų fondų investavimo rezultato apskaičiavimo metodikos. Apeliantas ir įmonė niekada nebuvo susitarę dėl teorinio alternatyvaus Pensijų fondų investavimo rezultato apskaičiavimo metodikos. Komisija, priimdama nuomonę, dėl nesuprantamų priežasčių pakeitė Komisijos sprendime pateiktą nurodymą ir, atitinkamai, už kiekvieną atvejį, kai įmonė nevykdys nurodymo pagal naujai apelianto nustatytą nurodymo įvykdymo tvarką, neteisėtai įmonei paskirti baudą ar kitokią poveikio priemonę.

Dėl teismo pareigos kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą. Nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą, nei su tuo, kad teismas viršijo savo kompetenciją.

Tretysis suinteresuotas asmuo Finansų ministerija su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo teismo apeliacinį skundą nagrinėti savo nuožiūra.

UAB „Finasta Asset Management“ skirtas įpareigojimas atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį, negali būti traktuojamas kaip pakartotinis baudimas už tą patį pažeidimą (non bis in idem principas), kadangi piniginė poveikio priemonė buvo skirta už piktybinį pirminio sprendimo nevykdymą, t. y. padėties atkūrimo į iki pažeidimo buvusią padėtį nevykdymo. Pagrindinis non bis in idem pricipo elementas yra pažeidimų tapatumas, kurio, šiuo ginčo atveju, nėra.

Finansų ministerijos funkcijoms nėra priskirtos funkcijos, susijusios su vertybinių popierių rinkomis, jų priežiūra, reguliavimu bei kitų subjektų priimtų sprendimų naikinimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Ginčas kilęs dėl Vertybinių popierių komisijos 2011 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. 2K-130 „Dėl poveikio priemonių taikymo UAB „Finasta Asset Management“, kuriuo UAB „Finasta Asset Management“ paskirta 50 000 Lt dydžio bauda bei UAB „Finasta Asset Management“ įpareigota atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį pagal Komisijos 2011 m. sausio 13 d. rašte Nr. 06-51-(11.15-04) nurodytą tvarką, teisėtumo. Minėta bauda pareiškėjui paskirta, nes Komisijos pirminiame 2009 m. birželio 11 d. sprendime teiktas privalomas nurodymas įmonei atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį laiku nebuvo tinkamai įvykdytas. Pareiškėjui nevykdant minėto nurodymo šio nurodymo įvykdymo tvarką Komisija išdėstė 2011-01-13 rašte Nr. 06-51-(11.15-04). Taip pat Komisijos vertinimu, pareiškėjas UAB „Finasta Asset Management“, įvykdęs nurodymą, jį įvykdė tik iš dalies, nes nesilaikė nurodymo apskaičiuoti ir pervesti į Pensijų fondus teorinį Pensijų fondų lėšų investavimo rezultatą, Pensijų fondų lėšas (1,7 mln. Lt) tolygiai paskirstant į Pensijų fondų turimas investicijas, t. y. į tas pozicijas, kurias Pensijų fondai turėjo laikotarpiu nuo pirminio sprendimo priėmimo dienos iki nurodymo visiško įvykdymo dienos.

Komisija pirminiame 2009 m. birželio 11 d. sprendime Nr. 2K-198 nustatė, kad pagal valdymo įmonės pateiktą informaciją 2009-05-05 į įmonės valdomą Invalda Juodosios Jūros suderintąjį investicinį fondą (toliau – Fondas) buvo investuotas keturių įmonės valdomų II pakopos pensijų fondų (Invalda Aktyvaus investavimo pensijų fondo, Invalda Augančio pajamingumo pensijų fondo, Invalda Subalansuoto pensijų fondo, Invalda Racionalios rizikos pensijų fondo) ir vieno III pakopos pensijų fondo (Invalda Akcijų pensija plius fondo) turtas. II pakopos Pensijų fondų investicijos sudarė 1 300 000 Lt, III pakopos pensijų fondo - 400 000 Lt. Komisija nustačiusi, kad Pensijų fondų lėšų investavimas į Fondą buvo neteisėtas, o įmonė, nesistengdama išvengti interesų konflikto, pažeidė Papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymo (toliau – PSPKĮ) 6 straipsnio 1, 2 ir 5 punktus, laiku nepranešusi Komisijai apie sudarytus sandorius, pažeidė PSPKĮ 53 straipsnio 4 dalį, minėtu sprendimu Komisija skyrė UAB „Invalda turto valdymas“ (dabartinis pavadinimas - UAB „Finasta Asset Management“) pareiškėjui 50 000 Lt baudą, taip pat nurodė įmonei atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį ir iki 2009-08-01 informuoti apie tai Komisiją (t. I, b. l. 165-168).

Pensijų kaupimo įstatymo (toliau - PKĮ) 28 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad priežiūros institucijos, be kituose įstatymuose nustatytų teisių, turi teisę taikyti poveikio priemones pensijų kaupimo bendrovėms ir kitiems asmenims, pažeidusiems šį įstatymą ir (ar) kitus teisės aktus, reglamentuojančius pensijų kaupimo bendrovių veiklą arba pažeidusius dalyvių interesus, ar iškilus tokio pažeidimo grėsmei. PSPKĮ 17 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad poveikio priemonių taikymo pagrindas yra pažeisti Lietuvos Respublikos įstatymai ar kiti teisės aktai.

PSPKĮ 59 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad Vertybinių popierių komisija, vadovaudamasi Finansinių priemonių rinkų įstatymo 96 straipsnyje nustatyta tvarka, turi teisę skirti juridiniams asmenims, nevykdantiems Vertybinių popierių komisijos nurodymų, neteikiantiems Vertybinių popierių komisijai šiame ir kituose įstatymuose nurodytos informacijos arba trukdantiems Vertybinių popierių komisijai ar jos įgaliotiems asmenims atlikti tyrimus ar patikrinimus baudą iki 100 tūkstančių litų.

Komisija pareiškėjui 2009 m. birželio 11 d. sprendimu skyrė 50 000 Lt baudą, konstatavus Pensijų kaupimo įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir PSPKĮ 17 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimus. Atsakomybė pritaikyta pagal PSPKĮ 59 straipsnio 1 dalies 7 punktą.

Pirmosios instancijos teismas laikėsi nuostatos, kad reikalavimas, už kurio nevykdymą pareiškėjui ginčijamu sprendimu paskirta bauda, laikytinas Komisijos 2011 m. kovo 21 d. raštas. Komisija 2011 m. kovo 21 d. raštu Nr. 06-296(11.15-04) pakartotinai įpareigojo įmonę ne vėliau kaip iki 2011 m. balandžio 27 d. įvykdyti Komisijos pirminį nurodymą, įtvirtintą 2009 m. birželio 11 d. sprendime, pagal 2011 m. sausio 13 d. Komisijos rašte Nr. 06-51-(11.15-04) pateiktą tvarką ir informuoti Komisiją apie atliktus veiksmus bei pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Teisėjų kolegijos vertinimu, 2011 m. birželio 30 d. sprendimu Komisija yra paskyrusi pareiškėjui baudą už Komisijos pirminio nurodymo, įtvirtinto 2009 m. birželio 11 d. sprendime, nevykdymą. Tuo tarpu ir Komisijos 2011 m. kovo 21 d. raštas, ir 2011 m. sausio 13 d. raštas Nr. 06-51-(11.15-04) laikytini tarpinio pobūdžio aktais, priimtais pirminio nurodymo, įtvirtinto 2009 m. birželio 11 d. sprendime, nesavalaikio vykdymo procese, ir šiais aktais Komisija siekė bendradarbiauti su pareiškėju kuo greitesnio ir tikslesnio minėto pirminio nurodymo įvykdymo tikslais. Taigi teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad reikalavimas, už kurio nevykdymą pareiškėjui ginčijamu sprendimu paskirta bauda, laikytinas Komisijos 2011 m. kovo 21 d. raštas.

Pirmosios instancijos teismas yra padaręs išvadą, kad antruoju 2009 m. birželio 11 d. sprendimo punktu nustatytas reikalavimas atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį turi būti vykdomas vadovaujantis Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 97 straipsnio tvarka, kuri reglamentuoja piniginių baudų išieškojimo tvarką ir nustato, kad tuo atveju, jei bauda nebuvo savanoriškai sumokėta, Vertybinių popierių komisijos sprendimas skirti baudą vykdomas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka (šiuo metu galiojančiame FPRĮ 96 straipsnyje (2011 m. lapkričio 17 d. įstatymo Nr. XI-1672 redakcijos) yra išlikusios tos pačios nuostatos kaip ir iki 2012-01-01 galiojusios redakcijos FPRĮ 97 straipsnyje). Taip pat pirmosios instancijos teismas yra padaręs išvadą, kad atsakovo pasirinkta jo paties priimto sprendimo vykdymo forma, kai jau paskirtos poveikio priemonės vykdymas yra užtikrinamas naujai priimamu administraciniu aktu bei pritaikoma pinigine bauda, reiškia pakartotinį baudimą už tą patį pažeidimą. Su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija nesutinka.

Įstatymų leidėjas suteikė teisę priežiūros institucijai skirti pinigines sankcijas prižiūrimiems subjektams, jeigu jie nevykdo priežiūros institucijos nurodymų - nepiniginių poveikio priemonių. Šią teisę Vertybinių popierių komisijai suteikia speciali teisės norma - PSPKĮ 59 straipsnio (2010 m. birželio 3 d. įstatymo Nr. XI-874 redakcijos) 1 dalies 7 punkto nuostatos. Šiuo teisiniu pagrindu Komisija 2011 m. birželio 30 d. sprendimu ir skyrė pareiškėjui 50 tūkst. litų baudą už 2009 m. birželio 11 d. sprendime Nr. 2K-198 nustatyto nurodymo nevykdymą. Iš minėto PSPKĮ 59 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatų aišku, kad nepiniginių poveikio priemonių - priežiūros institucijos nurodymų - įvykdymas užtikrinamas PSPKĮ 59 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyta tvarka, kai Vertybinių popierių komisija turi teisę skirti juridiniams asmenims, nevykdantiems Vertybinių popierių komisijos nurodymų, baudą iki 100 tūkstančių litų. Teismo išvada, kad Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymas nenumato teisės priežiūrą vykdančiai institucijai skirti baudą už paskirtos nepiniginės sankcijos vykdymą, yra nepagrįsta ir akivaizdžiai prieštarauja priežiūros institucijos veiklą reglamentuojantiems nurodytiems teisės aktams, visų pirma, PSPKĮ 59 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintai priežiūros institucijos teisei skirti baudą už jos nurodymų nevykdymą. Kita vertus, Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo 95 straipsnio (2010 m. birželio 3 d. įstatymo Nr. XI-875 redakcijos) 1 dalies 10 punkto nuostatos taip pat įtvirtina Vertybinių popierių komisijos teisę skirti pinigines baudas iki 100 tūkstančių litų juridiniams asmenims, nevykdantiems Vertybinių popierių komisijos nurodymų. Ta pati nuostata įtvirtinta 2007 m. sausio 18 d. Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo Nr. X-1024 95 straipsnio 1 dalies 7 punkte bei šiuo metu galiojančiame to paties įstatymo (2011 m. lapkričio 17 d. įstatymo Nr. XI-1672 redakcijos) 93 straipsnio 1 dalies 10 punkte. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad teismo išvada, jog antruoju 2009 m. birželio 11 d. sprendimo punktu nustatytas reikalavimas atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį turi būti vykdomas vadovaujantis FPRĮ 97 straipsnio tvarka yra visiškai nepagrįsta.

Ginčijamu sprendimu įmonė buvo nubausta už tai, kad neįvykdė 2009 m. birželio 11d. sprendimu Nr. 2K-198 duoto nurodymo ir negrąžino Pensijų fondams teorinio alternatyvaus Pensijų fondų lėšų (1,7 mln. litų) investavimo rezultato, kaip nurodyta 2011 m. sausio 13 d. Vertybinių popierių komisijos rašte Nr. 06-51-(l 1.15-04). Tuo tarpu 2009 m. birželio 11 d. sprendimu Komisija skyrė pareiškėjui 50 000 Lt baudą už Pensijų fondų lėšų investavimą į Fondą, kuris buvo pripažintas neteisėtu, ir už tai, kad įmonė, nesistengdama išvengti interesų konflikto, pažeidė PSPKĮ 6 straipsnio 1, 2 ir 5 punktus, laiku nepranešusi Komisijai apie sudarytus sandorius, pažeidė PSPKĮ 53 straipsnio 4 dalį. Darytina išvada, kad pažeidimų, už kuriuos 2009 m. birželio 11d. ir 2011 m. birželio 30 d. sprendimais buvo skirtos pareiškėjui baudos, tapatumui nustatyti nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad paskirtos poveikio priemonės vykdymas yra užtikrinamas naujai priimamu administraciniu aktu bei pritaikoma pinigine bauda, reiškia pakartotinį baudimą už tą patį pažeidimą, yra visiškai nepagrįsta nagrinėjamos bylos aplinkybėmis.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje nors ir išdėstė bylos faktines aplinkybes ir pacitavo teisės aktų, reguliuojančių ginčo santykius, nuostatas, tačiau koncentravosi ties pakartotiniu nubaudimu ir iš esmės nenagrinėjo dalies skundo teismui argumentų, susijusių su ginčijamo sprendimo neteisėtumu, nepateikė byloje surinktų įrodymų analizės, jų neapibendrino, nepadarė atitinkamų išvadų dėl byloje nustatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą kartoja argumentus dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo, siekdamas, kad apeliacinės instancijos teismas šiuos argumentus įvertintų.

Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai teisiškai išanalizuoti ir kvalifikuoti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, t. y. tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.

Kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas (ABTĮ 143 str.) ir dėl šios priežasties argumentuotai ir išsamiai nepasisakė dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (ABTĮ 141 str. 1 d. 3 p.), skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas naikinamas, bylą perduodant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Lietuvos banko apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė