2023-06-21 Nr. AB-12369-3-61-3-00820-2023-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-372-662/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00820-2023-3

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2023 m. birželio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. D. skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl rašto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. D. (toliau – ir pareiškėjas) 2023 m. vasario 1 d. padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos apsaugos ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) Vilniaus valdybos Ukmergės aplinkos apsaugos inspekcijos 2022 m. sausio 5 d. duotą privalomąjį nurodymą Nr. (18.5)-PN-10 (toliau – ir Privalomasis nurodymas); 2) atnaujinti praleistą Privalomojo nurodymo apskundimo terminą ir įpareigoti atsakovą priimti skundą dėl Privalomojo nurodymo surašymo; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. vasario 6 d. nutartimi, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalimi, atsisakė priimti pareiškėjo skundą ir grąžino pareiškėjui sumokėtą žyminį mokestį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. kovo 29 d. nutartimi, išnagrinėjęs pareiškėjo atskirąjį skundą, jį tenkino iš dalies – panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 6 d. nutartį ir perdavė pareiškėjo skundo priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, iš naujo spręsdamas M. D. skundo priėmimo klausimą, 2023 m. balandžio 11 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą pašalinti skundo trūkumus.

Pareiškėjas teismui padavė teismui skundą, kuriuo prašė 1) panaikinti Departamento 2023 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. AD5-1164 „Dėl praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo ir privalomojo nurodymo panaikinimo“ (toliau – ir Departamento sprendimas) 2) atnaujinti praleistą Privalomojo nurodymo apskundimo terminą, arba 3) įpareigoti atsakovą atnaujinti praleistą Privalomojo nurodymo apskundimo terminą, priimti skundą dėl Privalomojo nurodymo surašymo ir (ar) išnagrinėti pareiškėjo 2023 m. sausio 9 d. teiktą atsakovui skundą iš esmės; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas, be kita ko, skunde prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais, ir sustabdyti Privalomojo nurodymo galiojimą tol, kol bus išnagrinėta ši byla, nes priešingu atveju atsakovas, pareiškėjo nuomone, turės teisę nustatinėti pareiškėjo pažeidimus ir toliau jam skirti baudas už nevykdomus atsakovo nurodymus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gegužės 12 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą, tačiau netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Teismas, akcentuodamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, kada taikomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, įvertinęs argumentus, kuriais buvo grindžiama būtinybė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pažymėjo, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis.

Teismas, įvertinęs prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones argumentus, kartu ir Lietuvos teismų informacinėje sistemoje Liteko matomus duomenis apie išnagrinėtą susijusią administracinę bylą Nr. eI3-812-595/2023, kurioje 2023 m. kovo 8 d. yra priimtas sprendimas įpareigoti M. D. per vieną mėnesį nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įvykdyti Privalomajame nurodyme nustatytus reikalavimus, kaip adresu (duomenys neskelbtini), yra tvarkomos buitinės nuotekos, vertino, kad pareiškėjas nepagrindė jam galimų kilti neigiamų pasekmių.

Teismo vertinimu, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Buvo pažymėta, jog pareiškėjas, nurodydamas tam tikras neigiamas pasekmes, kurios galėtų kilti, vis dėlto, nepagrindė fakto, kad nurodytos galimos neigiamos pasekmės būtų neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala ABTĮ prasme, o ne įprastos pasekmės, galinčios kilti pareiškėjui, atitinkamai institucijai vykdant įstatymais nustatytas pareigas.

Teismas taip pat nurodė, kad prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nagrinėjamu atveju galėtų pažeisti ir lygiateisiškumo principą, nes, tikėtina, būtų sukurta išskirtinė (kitokia nei kitiems subjektams, kuriems kyla pareiga vykdyti privalomuosius nurodymus) padėtis pareiškėjui. Buvo pastebėta, kad jei pareiškėjas patirs tam tikrų neigiamų padarinių ir jei atsakovo veiksmai bus pripažinti neteisėtais, neigiami padariniai galės būti kompensuojami per žalos atlyginimo mechanizmą.

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 12 d. nutarties dalį, kuria netenkintas jo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti Privalomojo nurodymo galiojimą tol, kol nebus išnagrinėta ši byla. klausimą išspręsti iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę arba perduoti šį klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo nesutikimo su Privalomuoju nurodymu ir Departamento sprendimu argumentus, akcentuoja, kad apie Privalomojo nurodymo egzistavimą pareiškėjas sužinojo tik 2022 m. spalio 3 d., kai antstolis nuskaitė lėšas iš pareiškėjo banko sąskaitos (pareiškėjui buvo surašytas ir administracinio nusižengimo protokolas), kadangi Privalomasis nurodymas jam nebuvo įteiktas registruota pašto siunta. Tuo pačiu metu pareiškėjas sužinojo ir apie administracinę bylą Nr. eI3-4264-595/2022 dėl įpareigojimo įvykdyti Privalomąjį nurodymą.

Pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė, kad nėra pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pareiškėjas skundžia institucijų, kurios piktnaudžiauja savo įgaliojimais, neteisėtus veiksmus. Nesant jokių pažeidimų pareiškėjas nuolat tikrinama be jokio faktinio pagrindo. Jei teismas netaikys reikalavimo užtikrinimo priemonių, atsakovas ir toliau galės tikrinti pareiškėją. Šiuo atveju reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas užtikrintų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintų nepiktnaudžiavimo valdžia ir objektyvumo principų apsaugą.

Pareiškėjo teigimu, iš pirmosios instancijos teismo argumentų galima spręsti, jog jokiam institucijų sprendimui negali būti taikomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, o institucijos gali daryti žalą asmeniui, kuri galbūt bus kompensuojama. Pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, kad administracinė byla Nr. eI3-812-595/2023 yra išnagrinėta, kadangi teismo sprendimas šioje byloje apskųstas apeliacine tvarka.

Pareiškėjas prašo teismo sureguliuoti padėtį susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais ir sustabdyto Privalomojo nurodymo galiojimą, tol, kol bus išnagrinėta byla. Priešingu atveju atsakovas turės teisę nustatinėti neegzistuojančius pareiškėjo pažeidimus, skirti baudas ir pan., o tokia padėtis neproporcingai apsunkintų pareiškėją.

Atsakovas Departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Departamentas pažymi, jog pareiškėjas nepagrindžia, kad nesustabdžius Privalomojo nurodymo, jam bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala. Pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės yra nukreiptos į ateitį. Pareiškėjas iš esmės siekia sustabdyti Privalomojo nurodymo vykdymą, tačiau nepateikė duomenų apie šiuo metu realiai egzistuojančią faktiškai patiriamą žalą. Pareiškėjas atskirajame skunde nenurodo neigiamų padarinių, reikšmingų sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Taip pat pastebėtina, kad Pareiškėjas nėra pateikęs jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kad dėl Privalomojo nurodymo galiojimo iš esmės pablogėtų Pareiškėjo finansinė padėtis, sutriktų ūkinė veikla ar kiltų kitokia grėsmė būsimam teismo sprendimui įvykdyti

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos pagal pareiškėjos atskirąjį skundą dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 12 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės – laikinai sustabdyti Privalomojo nurodymo galiojimą – taikymo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi netenkinęs pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nurodė, kad pareiškėjas nepagrindė ir neįrodė, jog jam kils neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Pareiškėjas atskirajame skunde akcentuoja, kad nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jis nuolat bus tikrinamas Departamento, atsidurs neproporcingai prastesnėje padėtyje, lyginant su atsakovu, patirs kitas neigiamas pasekmes.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie (liet. iš pirmo žvilgsnio), reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016, 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas taip pat turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-518-662/2018).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019, 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-789/2021).

Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis kaip įstatymu suteikta teise turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-751-442/2018; 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-60-525/2019). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Pažymėtina ir tai, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus. Be to, pagal administracinių teismų praktiką, gali būti teikiami tik tokie prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, kurie yra tiesiogiai susiję su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-516-525/2018).

Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2023 m. gegužės 12 d. nutartimi (neskundžiama dalimi) priėmė pareiškėjo reikalavimą panaikinti Departamento 2023 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. AD5-1164 „Dėl praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo ir privalomojo nurodymo panaikinimo“, taip pat reikalavimą įpareigoti Departamentą atnaujinti Privalomojo nurodymo apskundimo terminą ir išnagrinėti pareiškėjo skundą dėl privalomojo nurodymo iš esmės.

Iš byloje esančio Departamento 2023 m. sausio 23 d. sprendimo matyti, kad juo nutarta: 1) nenagrinėti pareiškėjo prašymo atnaujinti įstatymo nustatytą terminą skundui dėl Privalomojo nurodymo pateikti, nes prašymas pateiktas ne pagal kompetenciją; 2) nenagrinėti pareiškėjo M. D. skundo dėl 2022 m. sausio 5 d. Privalomojo nurodymo, nes skundas pateiktas prakleidus įstatymo nustatytą terminą jam pateikti; 3) išaiškinta pareiškėjui, kad bylos dėl praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo yra nagrinėjamos teisme Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso XXXVIII skyriuje nustatyta tvarka, o pareiškimas dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo turi būti paduotas tam apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje turi būti atliktas teisinę reikšmę turintis veiksmas; 4) išaiškinta, kad šis sprendimas per vieną mėnesį nuo jo gavimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui ABTĮ nustatyta tvarka.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė teismo laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais ir taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikiną sustabdymą, t. y. laikinai stabdyti Privalomojo nurodymo galiojimą.

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad pareiškėjo prašymas laikinai sustabdyti Privalomojo nurodymo galiojimą nėra susijęs su priimtais nagrinėti skundo reikalavimais. Privalomasis nurodymas nėra nagrinėjamos bylos dalykas. Taigi pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo vertinti, kad nagrinėjamu atveju ši reikalavimo užtikrinimo priemonė turėjo būti taikoma dėl to, jog būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, ginčo esmę, pareiškėjo prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių pobūdį, pareiškėjo argumentus bei bylos medžiagą, konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrindė būtinosios sąlygos prašomoms reikalavimo užtikrinimo priemonėms taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos.

Vienas iš būtinų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindų yra aplinkybės, jog nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, konstatavimas. Šiuo atveju pareiškėjas nei prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nei atskirajame skunde nepagrindžia, kad laikinai nesustabdžius Privalomojo nurodymo galiojimo gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala pareiškėjui. Pareiškėjo teiginiai , kad atsakovas nuolat tikriną pareiškėją, piktnaudžiauja savo įgaliojimais; kt., savaime nepaneigia padarytos išvados.

Taigi, šioje proceso stadijoje pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra tiesiogiai susijęs su ginčo dalyku ir reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo bus ginamos prevenciškai. Taigi, laikytina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies pareiškėjos atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti, todėl skundžiama nutarties dalis paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. D. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 12 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – laikinai sustabdyti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos apsaugos ministerijos Vilniaus valdybos Ukmergės aplinkos apsaugos inspekcijos 2022 m. sausio 5 d. privalomojo nurodymo Nr. (18.5)-PN-10 galiojimą – palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan