2016-04-05 Nr. AB-7389-3-61-3-01358-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-629-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01358-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Ž. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. Ž. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2015 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. 1D-1590(11) (toliau – ir Sprendimas), įpareigoti Ministeriją perskaičiuoti jo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti, įtraukiant faktinį tarnybos laiką Lietuvoje veikusioje Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos (toliau – ir SSRS) pasienio tarnyboje nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1992 m. kovo 1 d., ir perskaičiuoti jam priklausančios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį bei priteisti susidariusį skirtumą.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2005 m. gruodžio 29 d. jam paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Skaičiuojant ištarnautą laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti jam nebuvo įskaičiuotas laikas nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1992 m. kovo 1 d., tai yra karo tarnybos SSRS ginkluotose pajėgose laikas. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimu, pareiškėjas kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą prie Vidaus reikalų ministerijos, į Ministeriją, prašydamas perskaičiuoti jo ištarnautą Vidaus reikalų ministerijos sistemoje laiką ir perskaičiuoti paskirtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį, atsižvelgiant į tai, kad jo ištarnautas laikas pailgėja dėl karo tarnybos SSRS ginkluotose pajėgose laiko, išmokėti susidariusį skirtumą, tačiau skundžiamu sprendimu jo prašymą buvo atsisakyta patenkinti, nurodant, kad jo karo tarnybos sovietinėje armijoje laikotarpis nuo 1990 m. kovo 12 d. iki 1992 m. vasario 27 d. neatitinka Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatų, nes tai nėra prievartinės būtinosios karinės tarnybos SSRS ginkluotose pajėgose laikas po 1990 m. kovo 11 dienos. Pareiškėjas pabrėžė, kad po 1990 m. kovo 11 d. jis savavališkai nutraukti karo tarnybos sovietinėje armijoje negalėjo, nes privalėjo atitarnauti iki 1992 m. vasario 27 d., priešingu atveju būtų buvęs teisiamas pagal tuo metu galiojusį baudžiamąjį įstatymą. Pareiškėjo manymu, nepagrįstai ribojama jo konstitucinė teisė į nuosavybę, jis negavo dalies teisėtai įgytos pareigūnų valstybinės pensijos, tai yra negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Pareiškėjas darė išvadą, kad neatsargūs valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė tai, jog jis patyrė nuostolius, kurių dydis lygus jo negautoms pajamoms.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Ministerija nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas konstatavo, jog įstatymas privalo įtraukti tų valstybinių pensijų gavėjų, kurie po nepriklausomybės gavimo turėjo privalomosios tarnybos stažą, priverstinai tarnavo SSRS ginkluotose pajėgose, privalomosios karinės tarnybos stažą į stažą valstybinei pensijai skirti. Kitų subjektų rato (savanoriškai dirbusių SSRS karinėje tarnyboje, kariniuose daliniuose ar pasienio tarnybose) teisių Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nepraplėtė. Įstatymų leidėjas atitinkamai pakeitė Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktą, nustatydamas, kad tarnybos laikui pensijai skirti prilyginamas faktinį tarnybos laikotarpį asmenims, priimtiems tarnauti Lietuvoje veikusioms SSRS karinių komisariatų pašauktų asmenų prievartinės būtinosios karinės tarnybos SSRS ginkluotose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose laiką po 1990 m. kovo 11 dienos. Pareiškėjas atliko karo tarnybą sovietinėje armijoje liktiniu, tai yra pareiškėjas jau buvo atlikęs prievartinę būtinąją karinę tarnybą (du metus), gavo už tai darbo užmokestį ir turėjo galimybę nutraukti jį siejamus teisinius santykius su kariniu daliniu. Atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjas karinę tarnybą SSRS pajėgose atliko savanoriškai, todėl prilyginti ir įskaityti jo karinės tarnybos laiko dalį Ministerija neturėjo teisinio pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju tarnybos laikui pensijai skirti turi būti prilyginamas faktinis Lietuvoje veikusių SSRS karinių komisariatų pašauktų asmenų prievartinės būtinosios karinės tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose laikas po 1990 m. kovo 11 dienos. Teismas pabrėžė, kad tam, jog būtų galima tarnybos laikui pensijai skirti prilyginti laikotarpį po 1990 m. kovo 11 d., toks tarnybos laikas turi būti buvęs Lietuvoje veikusių SSRS karinių komisariatų pašauktų asmenų prievartinės būtinosios karinės tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose laikas. Tik nustačius karinės tarnybos prievartinį, būtinąjį pobūdį, galimas laikotarpio prilyginimas pensijai skirti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo tarnybinis pažymėjimas Nr. 023822, Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės 2014 m. lapkričio 17 d. pažyma Nr. KIS-627 patvirtina, jog pareiškėjas nuo 1984 m. gegužės 8 d. iki 1992 m. vasario 27 d. karo tarnybą sovietinėje armijoje atliko liktiniu. Teismas sutiko su Ministerijos teiginiu, kad po 1990 m. kovo 11 d. pareiškėjas jau buvo atlikęs prievartinę būtinąją karinę tarnybą (du metus), todėl ginčo laikotarpiu tarnybą SSRS pajėgose atliko savanoriškai, gavo už tai darbo užmokestį ir turėjo galimybę nutraukti jį siejamus teisinius santykius su kariniu daliniu. Teismas darė išvadą, kad laikotarpiu nuo 1990 m. kovo 12 d. iki 1992 m. vasario 27 d. pareiškėjas neatliko prievartinės būtinosios karinės tarnybos SSRS ginkluotose pajėgose, todėl jo karinės tarnybos sovietinėje armijoje laikotarpis po 1990 m. kovo 11 d. neatitinka Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto reikalavimų, taigi, Ministerija pagrįstai atsisakė ginčo laikotarpį įskaityti į pareiškėjo tarnybos laiką pensijai skirti.

Teismas konstatavo, kad skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jį naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo. Kadangi kiti skundo reikalavimai yra išvestiniai iš pirmojo, tai atmetęs pirmąjį skundo reikalavimą kaip nepagrįstą, teismas atmetė ir likusius pareiškėjo skundo reikalavimus.

III. Pareiškėjas R. Ž. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas pabrėžia, kad atsakovas neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas po 1990 m. kovo 11 d. savavališkai nutraukti karo tarnybos sovietinėje armijoje negalėjo, nes pagal terminuotą darbo kontraktą privalėjo atitarnauti iki 1992 m. vasario 27 d., kadangi priešingu atveju būtų buvęs teisiamas pagal tuo metu galiojusį baudžiamąjį įstatymą. Pareiškėjas nurodo, kad, neturėdamas galimybės anksčiau laiko nutraukti tarnybos kontrakto, jis buvo priverstas tęsti tarnybą SSRS ginkluotose pajėgose. Pareiškėjas remiasi Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimu, taip pat atkreipia dėmesį į 1990 m. kovo 21 d. priimtą Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos kreipimąsi į vidaus reikalų įstaigos darbuotojus, kuriame buvo užtikrinta, jog bus išsaugotos socialinės vidaus reikalų darbuotojų garantijos: pensijos, mokamos nežiūrint į tai, kurioje valstybėje tarnauta, išliks užsitarnautas laipsnis, vidutinis pareigūno atlyginimas viršys uždarbio vidurkį respublikoje. Pareiškėjo manymu, atsakovas privalo perskaičiuoti pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti, nes jis tarnavo SSRS ginkluotose pajėgose priverstinai.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjas atliko karo tarnybą sovietinėje armijoje liktiniu, t. y. jau buvo atlikęs prievartinę būtinąją karinę tarnybą (du metus), gavo už tai darbo užmokestį ir turėjo galimybę nutraukti jį siejamus teisinius santykius su kariniu daliniu, todėl toks prievartinės būtinosios SSRS ginkluotose pajėgose karinės tarnybos aiškinimas neteisėtai praplėstų įstatymo ribas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl Ministerijos sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjo faktinį tarnybos laiką Lietuvoje veikusiose SSRS ginkluotosiose pajėgose nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1992 m. kovo 1 d. įtraukti į tarnybos stažą Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti, teisėtumo.

Pareiškėjas teigia buvęs priverstas tarnauti SSRS ginkluotosiose pajėgose minėtu laikotarpiu pagal anksčiau sudarytą kontraktą, todėl jo atvejis patenka į Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimu aptartą situaciją ir jo faktinis karinės tarnybos laikotarpis po 1990 m. kovo 11 d. turėtų būti įtraukiamas į stažą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti.

Atsakovas savo sprendimą grindė tuo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu atliko ne prievartinę būtinąją karo tarnybą, o savanoriškai tarnavo liktiniu, todėl šis laikotarpis negali būti įtraukiamas į tarnybos stažą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti.

Pirmosios instancijos teismas skundą atmetė, palaikęs atsakovo poziciją, jog pareiškėjo tarnyba SSRS ginkluotosiose pajėgose po 1990 m. kovo 11 d. negali būti laikoma prievartine ar būtinąja.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas tik pakartoja pradinio skundo argumentus, neišsakydamas atskiros kritikos pirmosios instancijos teismo sprendimui materialinės ar proceso teisės taikymo aspektu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą. Todėl, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands).

Pirmosios instancijos teismas savo sprendime teisingai pažymėjo, kad pareiškėjo kreipimosi į atsakovą metu galiojusios redakcijos Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkte inter alia nustatyta, kad asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų sistemoje, tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami šie laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d.: faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas iki 1990 m. kovo 11 d. ir faktinis Lietuvoje veikusių SSRS karinių komisariatų pašauktų asmenų prievartinės būtinosios karinės tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose laikas po 1990 m. kovo 11 d.

Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad į asmens tarnybos stažą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti gali būti įtraukiamas tik laikotarpis po 1990 m. kovo 11 d., kai asmuo, vykdant SSRS visuotinės karinės prievolės įstatymą, buvo prievarta paimtas į būtinąją karinę tarnybą, kaip taisyklė, trunkančią nuo dviejų iki trijų metų.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. vasario 22 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktas tiek, kiek jame nustačius, kad šioje dalyje nurodytiems asmenims faktinis prievartinės karo tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikotarpis iki 1990 m. kovo 11 d. įskaitomas į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, nenustatyta, kad tokios pat tarnybos laikotarpis po 1990 m. kovo 11 d. įskaitomas į tarnybos laiką šiai pensijai skirti Lietuvos Respublikos piliečiams, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Be to, Konstitucinis Teismas 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendime išaiškino, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. vasario 22 d. nutarimu prieštaravusiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai pripažino Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktą ne visa apimtimi, o tik tiek, kiek jis susijęs su prievartine karo tarnyba SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų, kurie sudarytų pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjo tarnyba SSRS ginkluotosiose pajėgose nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1992 m. kovo 1 d. buvo prievartinė. Pareiškėjas nuo 1984 metų gegužės mėnesio iš pradžių atliko prievartinę būtinąją karinę tarnybą, po to savanoriškai liko tarnauti liktiniu SSRS ginkluotosiose pajėgose. Visas šis pareiškėjo tarnybos laikotarpis iki 1990 metų kovo 11 d. yra teisėtai ir pagrįstai įtrauktas į jo tarnybos stažą valstybinei pareigūnų ir karių pensijai gauti. Pareiškėjo argumentai, kad po 1990 m. kovo 11 d. jis negalėjo nutraukti karo tarnybos, nes jam būtų grėsęs baudžiamasis persekiojimas, nėra pagrįsti, nes pagal tuometinį baudžiamąjį įstatymą atsakomybė jam būtų grėsusi tik už dezertyravimą, savavališką pasitraukimą iš tarnybos vietos ar neteisėtą vengimą eiti karinės tarnybos pareigas, bet ne už karinės tarnybos santykių nutraukimą teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjo tarnybos santykių SSRS ginkluotosiose pajėgose tęsimą po 1990 m. kovo 11 d. lėmė ne gręsianti baudžiamoji atsakomybė ar svetimos valstybės prievarta, o subjektyvus pareiškėjo apsisprendimas toliau vykdyti sutartinius įsipareigojimus.

Pareiškėjo skunde bei apeliaciniame skunde cituojamos Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimo dalys yra ištrauktos iš nutarimo konteksto. Konstitucinis teismas, pasisakydamas dėl asmenų, kurių faktinis karo tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose pagal teisinį reguliavimą turėjo būti įskaičiuojamas į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, teisėtų lūkesčių, pažymėjo, kad turi omenyje tuos asmenis, kurie tuo metu dėl objektyvių priežasčių negalėjo atlikti tarnybos Lietuvos Respublikai. Tuo tarpu nuo 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos nepriklausomybė jau buvo atkurta, o pareiškėjas įgavo teisinę galimybę be itin neigiamų pasekmių pasitraukti iš svetimos valstybės karinės tarnybos bei pradėti tarnybą Lietuvos Respublikai.

Nors pareiškėjas savo skundą grindžia ir 1990 m. kovo 21 d. priimtu Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos kreipimusi į vidaus reikalų įstaigų darbuotojus, tačiau jis iki 1992 metų nebuvo vidaus reikalų sistemos darbuotoju ir negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad jo tuometinė liktinė karo tarnyba sovietinėje armijoje užtikrins papildomas socialines garantijas Lietuvos Respublikoje.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino skundžiamą atsakovo sprendimą teisėtu ir pagrįstu, teisingai kvalifikavo pareiškėjo liktinę tarnybą SSRS ginkluotosiose pajėgose ginčo laikotarpiu kaip savanorišką ir neatitinkančią Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto reikalavimų.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti apeliaciniame skunde pateiktais argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas Arūnas Sutkevičius