2022-06-08 Nr. AB-15665-3-61-3-00566-2022-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2786-556/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00566-2022-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. A. S. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. A. S. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis A. A. A. S. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 21S51939 (toliau – ir Sprendimas, Departamento sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Jis prašyme suteikti prieglobstį nurodė realias aplinkybes ir pagrindė savo prašymą. Pareiškėjas atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso ir jam turi būti suteikiama papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Pareiškėjo persekiojimas yra grindžiamas persekiojimo baime ir galimo persekiojimo tikimybe ir poreikiu apsaugoti pareiškėjo asmenį nuo neteisėto persekiojimo ir smurto.

2.2. Buvo netinkamai ištirta ir įvertinta pareiškėjo situacija susidariusi jo kilmės šalyje, taip pat nebuvo ištirta esama pareiškėjo gyvenamojoje teritorijoje veikiančių vyriausybės represinių organizacijų prievartos problematika. Atsižvelgus į kilmės šalies vyriausybės tiesioginę grėsmę pareiškėjui, baimė grįžti vertintina kaip visiškai pagrįsta.

2.3. Pareiškėjas iš esmės nesutinka su Departamento išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Pareiškėjas nurodė konkrečius faktus, tačiau šie faktai nebuvo visapusiškai ir teisingai įvertinti. Pareiškėjas Departamento vykdyto tyrimo metu buvo nurodęs faktinių duomenų visumą, kuri pagrindė prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėjas pateikė pakankamai informacijos bei objektyvių duomenų, kurie įrodė, kad persekiojimas yra individualaus pobūdžio. Nagrinėjamu atveju tiek iš pareiškėjo pasakojimo, tiek iš Departamento surinktos kilmės valstybės informacijos galima pagrįstai daryti išvadą, kad pareiškėjui jo kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl (duomenys neskelbtini), kuri yra persekiojama. Jeigu pareiškėjas bus grąžintas į savo kilmės šalį, jam gresia (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo persekiojimas dėl Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių yra pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma.

2.4. Pareiškėjas taip pat nesutinka su Departamento sprendimo dalimi, kuria nuspręsta jį išsiųsti į kilmės valstybę. Šiuo atveju nenustatytos būtinos užsieniečio išsiuntimo sąlygos. Nesudaryta galimybės pareiškėjui savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, teisingai neįvertinti maksimalaus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką proporcingumas bei būtinybė. Pareiškėjo prašymas nebuvo išsamiai ir teisingai išnagrinėtas, dėl ko sprendimas naikintinas kaip neišsamus ir neatitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimų.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Departamentas sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Tyrimo metu, įvertinus pareiškėjo pasakojimą, kuris pasižymėjo esminiais trūkumais – buvo abstraktus, neišsamus ir bendro pobūdžio, nustatyta, kad pareiškėjo pasakojimas negali būti laikomas patikimu įrodymu ir jo deklaruojama baimė susidurti su persekiojimu kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta. Tyrimo metu taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Kadangi be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojui tikimybės. Atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Atsižvelgiant į pareiškėjo individualias savybes ir tyrimo metu surinktą kilmės valstybės informaciją, kad smurto lygis (duomenys neskelbtini) nesiekia tokio aukšto (duomenys neskelbtini) smurto lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje pareiškėjui kiltų grėsmė jo asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, buvo konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

3.2. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo teikiami paaiškinimai yra padriki ir keliantys pagrįstų abejonių. Apklausos metu pareiškėjas į klausimus neatsakinėjo detaliai, nepateikė konkrečių, asmeninių patirčių ir individualių išgyvenimų, o iš esmės prieglobsčio prašymą grindė bendra saugumo padėtimi kilmės valstybėje. Kalbėdamas apie saugumą, pareiškėjas pasakojo, kad nors ir (duomenys neskelbtini) jam niekas asmeniškai negrasino, tačiau situacija (duomenys neskelbtini) yra labai prasta ir nesaugi, gyvenimas yra pavojingas. Tyrimo metu buvo nustatyti neatitikimai tarp pareiškėjo pasakojimo detalių ir surinktos kilmės valstybės informacijos (pareiškėjas nurodė, jog konfliktas (duomenys neskelbtini) įvyko (duomenys neskelbtini), tačiau surinkta kilmės šalies informacija patvirtina, kad konfliktas (duomenys neskelbtini) įvyko (duomenys neskelbtini). Be to, pareiškėjo pasakojimas nepatvirtintas jokiais objektyviais įrodymais.

3.3. Remiantis surinkta kilmės valstybės informacija (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, Sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

3.4. Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gegužės 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pakeitė Departamento sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir išdėstė juos taip: uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

5. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė šias faktines aplinkybes:

5.1. Apklausoje, vykusioje 2021 m. spalio 14 d., pareiškėjas papasakojo, kad (duomenys neskelbtini).

5.2. Departamentas, įvertinęs surinktą medžiagą, priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje; nesuteikti papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje; išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (C.SIS II) perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

6. Teismas, nagrinėdamas bylą, apžvelgė 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ 1 straipsnio A dalies 2 punkto nuostatas, Įstatymo nuostatas (71 str. 3 d. 4 p., 83 str. 2 d., 86 str. 1–2 d., 87 str. 1–2 d.), Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas (97, 99 p.).

7. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, skunde teismui ir teismo posėdžio metu pateiktus duomenis ir argumentus, apklausų metu duotus paaiškinimus bei Departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo pasakojimas negali būti laikytinas tikrovę atitinkančiu, todėl atsakovas konstatavo, jog prieglobsčio prašytojo baimė grįžti į kilmės šalį nėra visiškai pagrįsta – pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra laikoma įvykdyta, tad šiuo pagrindu pareiškėjui pabėgėlio statusas negali būti suteikiamas.

Teismo vertinimu, atsakovas teisus teigdamas, kad pareiškėjo netikslus, prieštaringas bei abstraktus pasakojimas, kuriuo pareiškėjas grindžia savo persekiojimo tikimybę, iš esmės nepagrindžia individualaus persekiojimo galimybės. Pareiškėjas pats apklausos metu nurodė, jog gyvenimo (duomenys neskelbtini) metu jam niekas asmeniškai negrasino, tačiau jis patyrė (duomenys neskelbtini). Teismo posėdžio metu pareiškėjas taip pat negalėjo pateikti kokių nors su jam kylančiomis grėsmėmis kilmės valstybėje susijusių detalių, kalbėjo abstrakčiai, bendrais teiginiais (duomenys neskelbtini).

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo pasakojimas pasižymėjo esminiais trūkumais – buvo abstraktus, neišsamus ir bendro pobūdžio. Apklausos metu, taip pat ir teismo posėdžio metu, pareiškėjas į klausimus neatsakinėjo detaliai, nepateikė konkrečių, asmeninių patirčių ir individualių išgyvenimų, dalis pareiškėjo atsakymų buvo lakoniški. Atsižvelgus į nustatytus pasakojimo trūkumus bei į surinktą informaciją apie kilmės valstybę, pareiškėjo pasakojimas nelaikytinas patikimu įrodymu bei nepatvirtina jo nurodytų aplinkybių tikrumo.

Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjo pateikti paaiškinimai apklausos metu, teismui pateiktame skunde bei teismo posėdžio metu, taip pat Departamento surinkta informacija apie pareiškėjo kilmės valstybę neleidžia identifikuoti nei tariamo persekiojimo, nei persekiojimo tikėtinų motyvų ir tikslų (duomenys neskelbtini), nepagrindžia rizikos patirti persekiojimą tikimybės, priėjo prie išvados, kad Departamentas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas nepagrindė savo prašymo suteikti prieglobstį ir kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų pabėgėlio statuso suteikimo kriterijų, todėl jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

8. Teismas nurodė, kad rašytinė bylos medžiaga ir nustatytos faktinės aplinkybės neleidžia spręsti, kad yra realiai egzistuojančių priežasčių, jog pareiškėjo grįžimo atveju jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas, ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, ar bus pažeistos jo žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės. Atsakovas įvertino pareiškėjui galbūt gręsiančias individualias grėsmes, rėmėsi surinkta informacija, prieglobsčio prašytojo kilmės šalyje šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl prieglobsčio prašytojas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Pareiškėjas nepagrindė savo deklaruojamos baimės patirti individualaus pobūdžio persekiojimą, todėl nėra pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jam gresia Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai.

9. Pasisakydamas dėl Departamento sprendimo dalies, kuria pareiškėjas išsiųstas į (duomenys neskelbtini), teismas apžvelgė 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) nuostatas (7 str. 4 d.). Teismas sutiko su Departamento išvada, jog yra tikimybė, kad pareiškėjas slėpsis, vengdamas grąžinimo, todėl atsakovas pagrįstai pritaikė Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą išimtį, nesuteikdamas laikotarpio savanoriškai išvykti, ir pagrįstai nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos.

10. Teismas, įvertinęs Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų tvarka) nuostatas, priėjo prie išvados, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų pareiškėjui taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą. Todėl, teismo vertinimu, toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Teismas konstatavo, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neproporcinga. Teismas Departamento sprendimą pakeitė ir uždraudė pareiškėjui 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos atvykti į Lietuvos Respubliką. Teismas nustatęs, kad adekvatus draudimo atvykti pareiškėjui į Lietuvos Respubliką terminas yra 2 metai nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, pakeitė Departamento sprendimo dalį, įvedant į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – ir SIS II reglamentas), 24 straipsnio 3 dalį.

11. Teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas, todėl skundžiamas Departamento sprendimas, išskyrus keistinas jo dalis, laikytinas teisėtu ir pagrįstu, ir nėra pagrindo jį naikinti remiantis nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais argumentais.

III. 12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Kilmės šalies informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini).

12.2. Faktinė šalies saugumo analizė ir situacijos vertinimas patvirtina, kad pareiškėjui gali kilti reali persekiojimo grėsmė, tačiau Departamentas nepakankamai išanalizavo pareiškėjui kylančios konkrečios grėsmės galimybę, o savo vertinimą daugiausia grindė abejonėmis dėl pareiškėjo papasakotų faktų. Pareiškėjui turi būti sudaromos galimybės pateikti jo pasakojimui pagrįsti reikalingus dokumentus ar įrodymus dėl aplinkybių, kurios Departamentui kelia abejones vertinant pareiškėjo prašymą, o tokios galimybės nebuvo paaiškintos pareiškėjui. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) todėl negalima iš jo reikalauti detalių duomenų ar įrodymų (pagal kriterijus, taikytinus vakarietiškai civilizacijai būdingam įrodymų pakankamumui), detalaus pasakojimo nuoseklumo, patvirtinančio grėsmes jo asmeniui. Todėl Departamento argumentai dėl pasakojimo detalumo, išsamumo, kitokių trūkumų ir įrodymų nepakankamumo nelaikytini pagrindžiančiais prašymo atmetimą, o turėtų būti vertinami atsižvelgiant ir į pareiškėjo amžių, ir sudaryti pareiškėjui galimybes paaiškinti/paneigti Departamento keliamas abejones.

12.3. Pareiškėjo pasakojimas ir kilmės šalies informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) nėra jokios demokratijos, nėra užtikrinamos žmogaus teisės ir laisvės bei civilių saugumas, o teisių gynyba, valstybės institucijų pagalba nukentėjusiems asmenims yra neįmanoma. Atsakovas nepateikė duomenų, kurie leistų abejoti pareiškėjo pasakojimu, nenustatė jokių prieštaravimų, priešingai – pareiškėjo pasakojimas yra išsamus, detalus, pagrįstai leidžiantis juo tikėti. Manytina, jog šiuo atveju būtent atsakovas nesurinko pakankamai duomenų apie pareiškėjo kilmės šalį, todėl nepagrįstai jo prašymą atmetė. Be to, atsakovas net nevertino pareiškėjui kylančios grėsmės patirti (duomenys neskelbtini) smurtą savo kilmės šalyje, tik pakartojo bendro pobūdžio informaciją, kuri neturi nieko bendro su pareiškėjo realia situacija. Pats atsakovas nurodo, jog pareiškėjo kilmės šalyje vyksta ginkluoti konfliktai, todėl galimybė patirti smurtą pareiškėjo kilmės šalyje turėjo būti tinkamai įvertinta. Atsakovas turėjo surinkti naujausius, aktualiausius duomenis apie pareiškėjo kilmės šalį. Atsakovas neatliko jokios informacijos paieškos ir vertinimo, kiek tai susiję su ekonomine šalies padėtimi, todėl neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo.

12.4. Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Departamento sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

13. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo skundą atmesti.

14. Atsakovas nurodo, kad tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui nėra privaloma. Įvertinusi pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl būtinumo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, byloje esančius rašytinius įrodymus, teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas apklaustas Departamentui nagrinėjant jo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėjas ir jo atstovė advokatė dalyvavo nagrinėjant bylą teismo posėdyje, tiek pareiškėjas, tiek jo atstovė teikė paaiškinimus. Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pareiškėjo prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina.

16. Byloje ginčas iš esmės kilo dėl Departamento sprendimo, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui ((duomenys neskelbtini) piliečiui) prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo dienos ir į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo išsiuntimo dienos, pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjas skunde taip pat prašė įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

17. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo argumentai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Departamento sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas ir dėl to pakeitė Departamento sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į C.SIS II įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas būtų patenkintas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Pareiškėjo teigimu, Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

19. 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašyta Konvencija dėl pabėgėlių statuso, ji buvo papildyta 1967 m. sausio 31 d. Niujorke priimtu Protokolu dėl pabėgėlių statuso. Pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnio 2 punkto pirmą pastraipą sąvoka „pabėgėlis“ apibrėžia asmenį, kuris „dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba; arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų dėl tokių įvykių negali ar bijo į ją grįžti“.

20. Pagal 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) 4 straipsnio 3 dalies a–c punktus, tarptautinės apsaugos prašymą vertinant individualiai, reikia atsižvelgti į visus reikšmingus faktus, susijusius su kilmės šalimi, sprendimo dėl prašymo priėmimo momentu, atitinkamus prašytojo pateiktus pareiškimus ir dokumentaciją, taip pat į jo asmeninę padėtį ir aplinkybes (Teisingumo Teismo 2020 m. lapkričio 19 d. sprendimas EZ prieš Vokietijos Federacinę Respubliką, C‑238/19, ECLI:EU:C:2020:945, 23 p.).

21. Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012, 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1449-822/2022 ir kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017, 2022 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1316-520/2022).

22. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018, 2022 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1316-520/2022 ir kt.).

24. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas prieglobsčio prašymą motyvavo (duomenys neskelbtini) (žr. nutarties 5.1 p.).

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo paaiškinimus, teiktus apklausose, kitą bylos (taip pat Departamento pateiktos užsieniečio bylos) medžiagą, konstatuoja, kad Departamentas atliko išsamų pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje (jo gyvenamojoje vietoje) tyrimą. Departamentas Sprendime akcentavo, kad pareiškėjo pasakojimas nėra nei pakankamai nuoseklus, nei išsamus bei nepasižymi pakankamu detalumu, o jo teikiami paaiškinimai yra padriki bei keliantys pagrįstų abejonių, be to, pareiškėjas nepateikė kitų įrodymų, galinčių pagrįsti jo pasakojimą. Apklausos metu pareiškėjas į klausimus neatsakinėjo detaliai, nepateikė konkrečių, asmeninių patirčių ir individualių išgyvenimų, dalis pareiškėjo atsakymų buvo lakoniški. Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, jog dėl jo individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų) pareiškėjui gresia individualaus pobūdžio persekiojimas, t. y. jis tinkamai nepagrindė savo prašymo suteikti prieglobstį ir jo deklaruojama „baimė“ grįžti nelaikytina visiškai pagrįsta.

26. Direktyvos 2011/95/ES 4 straipsnio 3 dalyje išvardijamos aplinkybės, į kurias turi atsižvelgti kompetentingos institucijos, vertindamos atskirus tarptautinės apsaugos prašymus, ir kad šios direktyvos 4 straipsnio 5 dalyje konkrečiai nustatytos sąlygos, kuriomis valstybės narės, taikydamos principą, pagal kurį prašytojo pareiga yra pagrįsti savo prašymą, turi atsižvelgti į tai, kad tam tikrų prašytojo pareiškimo aplinkybių nereikia patvirtinti. Pagal vieną iš tų sąlygų turi būti nustatyta, kad prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi ir neprieštarauja turimai konkrečiai ir bendrai prašymui svarbiai informacijai, taip pat turi egzistuoti aplinkybė, kad, apskritai, nustatyta, jog prašytoju galima tikėti (Teisingumo Teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimas byloje C‑473/16 F prieš Bevándorlási és Állampolgársági Hivatal, 33 p., ECLI:EU:C:2018:36).

27. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo netikslus, prieštaringas bei abstraktus pasakojimas, kuriuo pareiškėjas grindžia savo persekiojimo tikimybę, iš esmės nepagrindžia individualaus persekiojimo galimybės. Atsižvelgus į nustatytus pasakojimo trūkumus bei į surinktą informaciją apie kilmės valstybę, pareiškėjo pasakojimas nelaikytinas patikimu įrodymu bei nepatvirtina jo nurodytų aplinkybių tikrumo. Teismo posėdžio metu pareiškėjas taip pat negalėjo pateikti kokių nors su jam kylančiomis grėsmėmis kilmės valstybėje susijusių detalių, kalbėjo abstrakčiai, bendrais teiginiais (duomenys neskelbtini). Departamentas atliko detalią pareiškėjo apklausą, sudarė sąlygas pateikti visus argumentus ir įrodymus apie, jo manymu, reikšmingas aplinkybes, apklausos metu uždavė patikslinančius klausimus, siūlė detalizuoti jo nurodytus teiginius. Įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą, atsižvelgiant į surinktą kilmės valstybės informaciją, nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjui suteikimo poreikį.

28. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, skundžiamo Sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, sutinka su Departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo deklaruojama baimė grįžti į kilmės valstybę nėra visiškai pagrįsta, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnyje nustatytų sąlygų pabėgėlio statusui suteikti.

29. Teisėjų kolegija tais pačiais pagrindais pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Atsižvelgiant į tai, kad smurto lygis (duomenys neskelbtini) nesiekia tokio aukšto (duomenys neskelbtini) smurto lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje prieglobsčio prašytojui kiltų grėsmė jo asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju taip pat nenustatyta, spręstina, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

30. Kadangi pareiškėjas nenurodo savarankiškų teisinių argumentų dėl skundžiamo teismo sprendimo dalies, kuria pakeistas Departamento sprendimas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo šia apimtimi nepasisako.

31. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esantys duomenys buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, o pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis atsakovas įvertino tinkamai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Šių išvadų nepaneigia apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino tinkamai, ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. A. A. S. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius