2021-03-03 Nr. AB-4543-3-61-3-01855-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-516-502/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01855-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos skundą dėl sprendimo dalies panaikinimo (pareiškėjas S. S.).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir atsakovas) 2019 m. gegužės 21 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2019 m. balandžio 17 d. sprendimo Nr. 21 R-269(AG-201/04-2019) (toliau – ir Komisijos sprendimas) dalį, kuria patenkintas pareiškėjo S. S. (toliau – ir pareiškėjas) skundas ir Teisingumo ministerijos 2019 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. (1.34)7R-1227 „Dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimo“ (toliau – ir Sprendimas) dalis, kurioje nuspręsta sumažinti S. S. kompensuojamą sumą 20,85 Eur dydžiu, panaikinta bei Teisingumo ministerija įpareigota iš naujo šioje dalyje priimti sprendimą.

2. Atsakovas skunde paaiškino, kad pareiškėjas Teisingumo ministerijai pateikė prašymą kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą, kuriuo prašė kompensuoti Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 13 d. nutartimi priteistą 20 000 Eur neturtinę žalą. Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu iš D. E. ir A. A. pareiškėjo naudai priteista 20 000 Eur neturtinės žalos. Ji viršijo Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 7 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytą sumą, todėl pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dalis buvo sumažinta iki maksimalaus Įstatyme nustatyto neturtinės žalos dydžio – 4 560 Eur. Kadangi iš skolininko D. E. išieškota 20,85 Eur, todėl pareiškėjui kompensuojamos neturtinės žalos suma buvo sumažinta skolininko atlyginta suma. Pareiškėjui buvo kompensuota 4 539,15 Eur neturtinė žala (4 560 Eur - 20,85 Eur = 4 539,15 Eur).

3. Lietuvos administracinių ginčų komisija skundžiamame sprendime pažymėjo, kad antstolės pažymoje „Dėl žalos neišieškojimo dėl objektyvių priežasčių“ nurodyta, jog iš D. E. yra išieškota 20,85 Eur suma. Tačiau šioje pažymoje nėra nurodyta, kad išieškota suma yra sumokėta pareiškėjui, kadangi pareiškėjo atstovas paaiškino, kad apie dalį išieškotos sumos jam nėra žinoma.

4. Pareiškėjas rėmėsi Įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, kurioje nurodyta, kad teismo prileista smurtiniu nusikaitimu padaryta žala ar teismo patvirtintoje sutartyje nurodyta smurtiniu nusikaltimu padaryta žala laikoma neatlyginta, jeigu yra visos šios sąlygos: 1) žalos savanoriškai neatlygino už žalą atsakingas asmuo; 2) antstolis neturėjo objektyvių galimybių išieškoti priteistą žalos atlyginimą; 3) žala neatlyginta ir nekompensuota iš valstybės ar savivaldybių. Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetų, užsienio valstybių kompetentingos institucijos; 4) atlygintos, kompensuotos ir išieškotos žalos bendra suma nesiekia šio įstatymo 7 straipsnyje nustatyto maksimalaus kompensuojamos žalos dydžio.

5. Nagrinėjamu atveju antstolės pateiktoje 2018 m. lapkričio 11 d. pažymoje Nr. 0129/18/00802 „Dėl žalos neišieškojimo dėl objektyvių priežasčių“ nurodyta, kad iki pažymos surašymo dienos iš skolininko išieškota 20,85 Eur. Gavus Komisijos sprendimą, buvo pateikta užklausa antstolei dėl 20,85 Eur pervedimo. Antstolė 2019 m. balandžio 24 d. pateikė raštą Nr. S-19-129-6084 „Dėl informacijos pateikimo“, kuriame nurodyta, kad, vykdant vykdomąją bylą dėl žalos išieškojimo S. S. naudai, išieškota 20,85 Eur. Šios lėšos nebuvo pervestos išieškotojui, nes paskirstytos ir užskaitytos vykdomojoje byloje kaip antstolio būtinosios vykdymo išlaidos. Taigi šiuo atveju antstolė turėjo galimybę išieškoti dalį piniginių lėšų iš skolininko, todėl pagrįstai Teisingumo ministerija antstolės išieškota iš skolininko pinigų suma sumažino pareiškėjui mokamos kompensacijos dydį.

6. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Įstatyme nėra įtvirtinta, jog neatlyginta žala (ar jos dalis) laikoma tada, kai išieškota iš skolininko pinigų suma, padengus vykdomąsias išlaidas, yra pervedama išieškotojui. Įstatyme aiškiai nurodyta, jog iš skolininko išieškota pinigų suma yra mažinama asmeniui mokamos kompensacijos dydis. Ta aplinkybė, kad antstolis, laikydamasis vykdymo procesą reglamentuojančių teisės aktų, išieškotą pinigų sumą užskaitė kaip būtinąsias vykdymo išlaidas, neturi įtakos priimant Teisingumo ministerijai sprendimą dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos, nes dalis žalos buvo iš skolininko išieškota.

7. Antstolė savo pažymoje nurodė, jog nėra galimybės išieškoti išieškotojo naudai priteistos žalos, neviršijančios Įstatymo 7 straipsnyje nustatytų kompensuojamos žalos dydžių. Antstolė, rengdama minimą pažymą, žinojo, jog ji bus teikiama Teisingumo ministerijai tam, kad asmeniui, laikantis Įstatymo nustatytų dydžių, būtų kompensuojama teismo priteista žala. Pažymoje nurodžius iš skolininko išieškotą pinigų sumą, 20,85 Eur suma pagrįstai, vadovaujantis Įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, buvo laikoma kaip dalis išieškotos žalos.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 31 d. sprendimu atsakovo Teisingumo ministerijos skundą atmetė.

9. Teismas nustatė, kad:

9.1 Pareiškėjas S. S. Teisingumo ministerijai 2019 m. vasario 4 d. pateikė prašymą kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą, kuriuo prašė kompensuoti Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 13 d. nutartimi priteistą 329,89 Eur turtinę žalą, 20 000 Eur neturtinę žalą, 9 Eur vykdymo išlaidas.

9.2 Teisingumo ministerija 2019 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. (1.34)7R-1227 pareiškėją informavo, kad jo prašymas tenkinamas iš dalies, išmokant 4 548,15 Eur dydžio kompensaciją (4 539,15 E neturtinės žalos ir 9 Eur vykdymo išlaidų). Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu, kuris Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 13 d. nutartimi paliktas nepakeistas, iš D. E. ir A. A. solidariai pareiškėjo naudai priteista 20 000 Eur neturtinė žala. Pateiktuose dokumentuose nebuvo nurodyta, kad pareiškėjo naudai būtų priteista 329,89 Eur turtinė žala, todėl Teisingumo ministerija atsisakė ją kompensuoti. Teisingumo ministerija nurodė, kad pagal Įstatymo 7 straipsnio straipsnio 3 dalies 1 punktą kompensuojamos neturtinės žalos dydis negali viršyti 120 MGL (4 560 Eur), jeigu smurtiniu nusikaltimu buvo atimta žmogaus gyvybė, todėl pareiškėjui priteista 20 000 Eur suma mažintina iki maksimalaus nustatyto neturtinės žalos dydžio (4 560 Eur). Taip pat nurodė, kad iš kaltininko D. E. išieškota 20,85 Eur, todėl kompensuojama neturtinės žalos suma mažinama skolininko atlyginta suma ir pareiškėjui kompensuojama 4 539,15 Eur (4 560 Eur - 20,85 Eur) neturtinė žala.

9.3 Pareiškėjas su skundu dėl minėto Sprendimo kreipėsi į Lietuvos administracinių ginčų komisiją, nes laikėsi pozicijos, kad turėtų būti kompensuojama visa priteista neturtinė žala.

9.4 Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2019 m. balandžio 17 d. sprendime Nr. 21 R-269(AG-201/04-2019) iš esmės palaikė Teisingumo ministerijos poziciją dėl kompensuojamo žalos dydžio ribojimo pagal Įstatymą (7 str. 3 d. 1 p.), o dėl antstolės išieškotos sumos (20,85 Eur) pasisakė, kad nėra duomenų, jog ši suma būtų sumokėta pareiškėjui, todėl šioje dalyje grąžino Teisingumo ministerijai priimti sprendimą iš naujo.

9.5 Teisingumo ministerija po Komisijos sprendimo kreipėsi į antstolę, kuri 2019 m. balandžio 24 d. pažymoje nurodė, kad 20,85 Eur, kurie buvo išieškoti iš kaltininko, įskaityti vykdymo išlaidoms padengti.

10. Teismo vertinimu, Teisingumo ministerija kelia ginčą dėl Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies aiškinimo. Teisingumo ministerijos nuomone, iš už žalą atsakingo asmens išieškotos sumos mažina kompensuojamos sumos dydį nepriklausomai nuo to, ar žalą patyręs asmuo jas gavo. Teisingumo ministerija remiasi tuo, kad į Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo sritį (antstolis neturėjo objektyvių galimybių išieškoti priteistą žalos atlyginimą) patenka tokia situacija, kai antstolis išieško tam tikrą sumą iš žalą padariusio asmens.

11. Teismas nesutiko su Teisingumo ministerijos pozicija, nes net ir gramatiškai aiškinant Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatas, bylos faktinės aplinkybės (išieškota suma panaudota vykdymo išlaidoms) patektų į 4 straipsnio 2 dalies 3 punkto taikymo sritį („<...> iš už žalą atsakingo asmens išieškotos žalos <...> bendra suma nesiekia <...> kompensuojamos žalos dydžio“). Be to, sistemiškai aiškinant 4 straipsnio 2 dalį, matyti, kad joje nurodomi atvejai, kada laikoma, jog padaryta žala neatlyginta, t. y. nurodomi konkretūs atvejai, kai nukentėjęs asmuo gavo žalos atlyginimą kitais būdais. Taigi, Įstatymas kompensacijos ribojimą sieja su jau atlyginta žala. Šiuo atveju iš kaltininko išieškota suma buvo paskirstyta vykdymo išlaidoms, todėl, teismo vertinimu, dėl to nukentėjusiam asmeniui realiai jokia žalos dalis nebuvo atlyginta. Teismas darė išvadą, kad Komisija, neįskaitydama šios sumos į atlygintos žalos dalį, teisingai aiškino ir taikė Įstatymo 4 straipsnio 2 dalį.

III. 12. Atsakovas Teisingumo ministerija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2019 m. balandžio 17 d. sprendimo Nr. 21R-269(AG-201/04-2019) dalį, kuria buvo patenkintas pareiškėjo S. S. skundas ir Teisingumo ministerijos 2019 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. (1.34)7R-1227 „Dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimo“ dalis, kurioje nuspręsta sumažinti S. S. kompensuojamą sumą 20,85 Eur dydžiu, panaikinta bei Teisingumo ministerija įpareigota iš naujo šioje dalyje priimti sprendimą.

13. Atsakovas apeliaciniame skunde pakartoja aplinkybes, nurodytas skunde pirmosios instancijos teismui. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsakovas nurodo, kad asmens patirtos vykdymo išlaidos yra priskiriamos taip pat prie asmens patirtos žalos, todėl mano, kad Teisingumo ministerija pagrįstai iš skolininko išieškotą piniginę sumą minusavo iš pareiškėjui mokamos kompensacijos dydžio. Ta aplinkybė, kad antstolė nepervedė pareiškėjui išieškotos žalos dėl to, kad galbūt buvo atidėtas vykdymo išlaidų mokėjimas, nepaneigia to, kad dalis žalos pareiškėjo naudai buvo išieškota. Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad nėra pagrindo pareiškėjui mažinti mokamos kompensacijos iš skolininko išieškota pinigų suma.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Ginčas byloje kilo dėl Teisingumo ministerijos 2019 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. (1.34)7R-1227 „Dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimo“ dalies, kurioje nuspręsta sumažinti S. S. kompensuojamą sumą 20,85 Eur, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Teisingumo ministerijai iš naujo priimti sprendimą šioje dalyje.

15. Byloje nustatyta, kad Lietuvos administracinių ginčų komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo S. S. skundą, panaikino Teisingumo ministerijos 2019 m. vasario 26 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta sumažinti pareiškėjui kompensuojamą sumą 20,85 Eur, kaip išieškotą iš skolininko D. E., ir dėl šios sumos išmokėjimo ar įskaitymo į atlygintinos žalos dydį bei įpareigojo Teisingumo ministeriją priimti sprendimą iš naujo.

16. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs atsakovo Teisingumo ministerijos skundą, konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo panaikinti Komisijos sprendimą dėl skunde nurodytų argumentų, todėl atsakovo skundą atmetė. Teismas vertino, kad Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymas kompensacijos ribojimą sieja su jau atlyginta žala, o šiuo atveju iš kaltininko išieškota suma buvo paskirstyta vykdymo išlaidoms, todėl dėl to nukentėjusiam asmeniui realiai jokia žalos dalis nebuvo atlyginta.

17. Atsakovas Teisingumo ministerija apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, teigdamas, dalis žalos pareiškėjo naudai buvo išieškota, todėl laikosi nuomonės, kad Teisingumo ministerija pagrįstai iš skolininko išieškotą piniginę sumą minusavo iš pareiškėjui mokamos kompensacijos dydžio.

18. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

19. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymas (akto redakcija, galiojusi Teisingumo ministerijos 2019 m. vasario 26 d. sprendimo priėmimo metu). Šio įstatymo paskirtis – ginti nuo smurtinių nusikaltimų nukentėjusių asmenų teises ir teisėtus interesus (Įstatymo 1 str. 1 d.).

20. Teisę į smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimą šio įstatymo nustatyta tvarka turi nukentėję asmenys, kuriems teismas priteisė smurtiniu nusikaltimu padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą arba patvirtino sutartį dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo (Įstatymo 3 str. 1 d.).

21. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad smurtiniais nusikaltimais padaryta žala šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims kompensuojama, jeigu yra visos šios sąlygos: 1) smurtinis nusikaltimas padarytas Lietuvos Respublikos teritorijoje arba laive ar orlaivyje su Lietuvos valstybės vėliava ar skiriamaisiais ženklais; 2) teismo priteista smurtiniu nusikaltimu padaryta žala ar teismo patvirtintoje sutartyje nurodyta smurtiniu nusikaltimu padaryta žala neatlyginta; 3) prašymas kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą pateiktas ne vėliau kaip per 10 metų nuo teismo sprendimo, kuriuo priteista smurtiniu nusikaltimu padaryta žala ar patvirtinta sutartis dėl jos atlyginimo, įsiteisėjimo, išskyrus atvejus, kai šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių.

22. Teismo priteista smurtiniu nusikaltimu padaryta žala ar teismo patvirtintoje sutartyje nurodyta smurtiniu nusikaltimu padaryta žala laikoma neatlyginta, jeigu yra visos šios sąlygos: 1) žalos savanoriškai neatlygino už žalą atsakingas asmuo; 2) antstolis neturėjo objektyvių galimybių išieškoti priteistą žalos atlyginimą; 3) žala neatlyginta ir nekompensuota iš valstybės ar savivaldybių, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetų, užsienio valstybių kompetentingos institucijos; 4) atlygintos, kompensuotos ir išieškotos žalos bendra suma nesiekia šio įstatymo 7 straipsnyje nustatyto maksimalaus kompensuojamos žalos dydžio (Įstatymo 4 str. 2 d.).

23. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas turi teisę į smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimą Įstatymo nustatyta tvarka. Įvertinus aptartas Įstatymo nuostatas, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kad Įstatymas kompensacijos nukentėjusiam asmeniui ribojimą sieja su jau atlyginta žala. Ši išvada grindžiama tiek lingvistiniu, tiek sisteminiu minėtų Įstatymo normų aiškinimu. Iš byloje pateikto antstolės 2019 m. balandžio 24 d. rašto Nr. S-19-129-6084 „Dėl informacijos pateikimo“ matyti, kad 20,85 Eur suma iš D. E. išieškotojo S. S. naudai išieškota, tačiau išieškotojui nepervesta, nes paskirstyta ir užskaityta vykdomojoje byloje kaip antstolio būtinosios vykdymo išlaidos. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusiam asmeniui (pareiškėjui) 20,85 Eur suma buvo atlyginta ir dėl to ją reikėtų minusuoti iš kompensuojamos sumos.

24. Pažymėtina, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas. Šiuo atveju atsakovas, apeliacinį skundą pateikė nekvalifikuotai, skunde teigdamas, jog asmens patirtos vykdymo išlaidos yra priskiriamos taip pat prie asmens patirtos žalos, todėl Teisingumo ministerija pagrįstai iš skolininko išieškotą piniginę sumą minusavo iš pareiškėjui mokamos kompensacijos dydžio, šio teiginio nepagrindė jokia teisės norma ar aplinkybėmis, kurios sudarytų pagrindą nagrinėjamą situaciją vertinti kitaip nei ją įvertino Komisija ir pirmosios instancijos teismas.

25. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė