2016-09-27 Nr. AB-18315-3-65-3-00355-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2971-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00355-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, (toliau – ir atsakovė, Panevėžio AVPK) 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2015 m. liepos 27 d. iki 2015 m. rugpjūčio 3 d., nuo 2015 m. rugpjūčio 17 d. iki 2015 m. rugpjūčio 24 d. ir nuo 2015 m. rugsėjo 14 d. iki 2015 m. rugsėjo 22 d. iš viso 21 parą buvo laikomas Panevėžio AVPK Rokiškio rajono policijos komisariato areštinės (toliau – ir Areštinė) kamerose, kuriose buvo surūdijusios spintelės, kamerose nebuvo ventiliacijos, buvo drėgna ir šalta, langai nesidarinėjo, nebuvo kur pasidžiauti rūbų, sienos pelijo, nebuvo veidrodžio, apšvietimas buvo labai silpnas, o kameroje Nr. 9 langai iš viso buvo uždažyti. Pareiškėjo teigimu, jis dėl tokių sąlygų patyrė emocinę depresiją, nuolat jautė psichologinę įtampą, buvo sutrikęs miegas. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis kreipėsi į Areštinės medikus, tačiau jie vaistų nuo nemigos nedavė.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovė paaiškino, kad Areštinės kamerose esančių metalinių spintelių būklė yra pakankamai gera, o jų išvaizda pablogėjusi dėl pačių sulaikytų asmenų vandališkų veiksmų. Areštinėje gegužės–rugsėjo mėnesiais, atsižvelgiant į oro sąlygas, yra išimami kai kurie kamerų langų stiklai, siekiant užtikrinti efektyvesnį kamerų vėdinimą per langus. Pareiškėjas kamerose rūkė ir tokiais savo veiksmais akivaizdžiai pats sau blogino sulaikymo sąlygas. Areštinėje pareiškėjas buvo laikomas liepos–rugsėjo mėnesiais, t. y. kai dienos yra ilgos, todėl jis savo poreikį skaityti galėjo patenkinti dienos metu, esant natūraliam apšvietimui. Be to, pareiškėjas dėl netinkamo kamerų apšvietimo niekada į Areštinės administraciją nesikreipė. Atsakovė pažymėjo, kad Areštinėje laikomam asmeniui skirtas specialus gydymas bei skirti vaistai yra įrašomi į sulaikytojo asmens kortelę, tačiau pareiškėjo asmens kortelėje jokių įrašų apie jam paskirtus vaistus nėra. Areštinėje laikomiems asmenims susirgus, juos apžiūri bendruomenės slaugytoja, o esant poreikiui, kviečiama greitoji medicinos pagalba, tačiau pareiškėjas buvimo Areštinėje metu sveikatos pablogėjimu nesiskundė.

Atsakovės teigimu, pareiškėjo nurodyta psichologinė įtampa ar suprastėjęs miegas yra natūrali organizmo reakcija į pasikeitusią aplinką, kurią patiria kiekvienas sulaikytas asmuo. Atsakovė neatliko jokių veiksmų, kuriais būtų siekusi pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinius sukrėtimus ar skriaudą. Areštinėje 2015 m. spalio mėnesį buvo nustatyta keletas higienos normų pažeidimų, tačiau šiems pažeidimams panaikinti skirtas laikas iki 2016 m. sausio 5 d. Nėra duomenų, kad suėmimo vykdymo sąlygų pažeidimai būtų padarę ilgalaikį, gilų neigiamą poveikį pareiškėjo fizinės ar psichikos sveikatos būklei, tai reiškia, kad pareiškėjo nepatogumai buvo mažareikšmiai, kuriems kompensuoti užtenka teisės apžeidimo pripažinimo.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 13 d. sprendimu pareiškėjo R. M. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo laikymo Areštinėje metu policijos areštinių įrengimo bei priežiūros, sveikatos saugos reikalavimus nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009). Teismas, nustatęs, kad Panevėžio visuomenės sveikatos centras pareiškėjo buvimo Areštinėje laikotarpiu kamerų patikrinimo neatliko, o artimiausias ginčui aktualiam laikotarpiui patikrinimas buvo atliktas 2015 m. spalio 5 d., sprendė, jog šiuo atveju yra pagrindas remtis Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 5 d. patikrinimo akte Nr. HR-96 (toliau – ir Patikrinimo aktas) nustatytomis aplinkybėmis.

Dėl Areštinės kamerose esančio inventoriaus teismas sprendė, kad pareiškėjo skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, jog pareiškėjo laikymo Areštinėje metu kamerų Nr. 9, 7, 14 ir 15 užstatymas baldais neatitiko gyvenamosioms kameroms įrengti keliamų reikalavimų, nes nustatė, kad Panevėžio AVPK Rokiškio rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio viršininko 2015 m. spalio 30 d. tarnybinis pranešimas Nr.50-PR2-patvirtina, jog kamerose yra spintelės ir jų būklė yra pakankamai gera, be to, ir Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 5 d. atlikto operatyvaus patikrinimo metu Areštinės kamerų aprūpinimo baldais pažeidimų nenustatyta. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas buvimo Areštinėje metu su skundais dėl laikymo sąlygų į šios įstaigos administraciją nesikreipė ir nepateikė duomenų apie tai, jog dėl šių jo nurodytų pažeidimų būtų reiškęs pretenzijas, skundus kitoms kompetentingoms institucijoms.

Teismas, vadovaudamasis Higienos normos HN 37:2009 20 punktu, darė išvadą, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame, be kita ko, turi būti veidrodis. Nors Panevėžio visuomenės sveikatos centras 2015 m. spalio 5 d. atliko visų Areštinės kamerų operatyviąją kontrolę, tačiau Patikrinimo aktu konstatuota, kad veidrodžio nebuvo tik kameroje Nr. 16, kurioje pareiškėjas nebuvo laikomas, t. y. atliekant kitų kamerų patikrinimą, tokio pažeidimo nebuvo nustatyta. Pareiškėjas buvimo Areštinėje metu su skundais dėl veidrodžio kamerose nebuvimo į šios įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas institucijas nesikreipė. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimų pažeidimą.

Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl ventiliacijos, teismas vadovavosi Higienos normos HN 37:2009 23–24 punktuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir darė išvadą, jog tiek ginčo šalių paaiškinimai, tiek Patikrinimo aktas patvirtina, kad Areštinės kamerų langai sumontuoti taip, jog jie neatidarinėjami. Patikrinimo metu konstatuota, kad kamerose nėra jokių natūralios ventiliacijos ortakių, todėl natūralios ventiliacijos kamerose nėra; Areštinėje sumontuota neefektyvi ir pasenusi mechaninė ištraukiamoji ventiliacija, jokios mechaninės pritekamosios ventiliacijos ar kondicionavimo sistemos nėra; oro greitis pagal 2014 m. birželio 20 d. Nacionalinės visuomenės priežiūros laboratorijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių skyriaus ventiliacijos efektyvumo matavimo protokolo Nr. F-S-M-116 duomenis vietoje leistino 0,15–0,5 m/s šiltuoju metų periodu pagal Higienos normos HN 37:2009 24 punktą ties pačia mechaninės ištraukiamosios ventiliacijos anga kameroje Nr. 16 buvo 0,02–0,01 m/s.

Teismas pažymėjo, kad atsakovės nurodytas kamerų ventiliacijos būdas, kai šiltuoju metų laikotarpiu, siekiant pagerinti kamerų ventiliaciją, buvo išimami langų stiklai, nėra nustatytas teisės aktuose, be to, teismo vertinimu, nėra pakankamas ir efektyvus, nes patys Areštinėje laikomi asmenys langų stiklų pagal poreikį išimti neturi galimybės ir mažai tikėtina, jog Areštinės darbuotojai langų stiklus išima ir vėl juos įdeda pagal kamerose laikomų asmenų poreikius, be to, Patikrinimo aktu konstatuota, kad daugelio kamerų langų mediniai rėmai yra supuvę. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad atsakovės atstovas, pažeisdamas Higienos normos HN 37:2009 23 ir 24 punktų reikalavimus, Areštinės kamerose neužtikrino tinkamos ventiliacijos. Teismo vertinimu, dėl tinkamos ventiliacijos neužtikrinimo susidaro sąlygos kauptis drėgmei, atsirasti pelėsiui. Teismas pripažino, kad buvo pažeistas Higienos normos HN 37:2009 48 punktas, kuriame įtvirtinta, jog visose policijos areštinių patalpose ant sienų ir lubų paviršių neturi būti pelėsių, nes Patikrinimo aktu nustatyta, kad daugelio Areštinės kamerų lubose bei sienose matomos pelėsio pažeistos vietos.

Teismas, įvertinęs Patikrinimo akte nurodytus 2014 m. birželio 20 d. Nacionalinės visuomenės priežiūros laboratorijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių skyriaus natūralios apšvietos matavimo protokolo Nr. F-S-A-122 matavimo duomenis, pagal kuriuos natūralaus apšvietimo koeficientas visose kamerose yra mažesnis nei 0,5 proc., sprendė, kad Areštinėje nebuvo užtikrintos tinkamos natūralaus apšvietimo sąlygos, t. y. buvo pažeistas Higienos normos HN 37:2009 21 punktas. Be to, pareiškėjo paaiškinimai ir Patikrinimo aktas patvirtina, kad kameroje Nr. 9, kurioje pareiškėjas buvo laikomas vieną parą, langų stiklai iš išorės yra uždažyti dažais, nors kameroje turi būti skaidraus stiklo langai.

Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jam Areštinėje nebuvo užtikrintas miego sutrikimo gydymas paskirtais vaistais, nes nustatė, jog pareiškėjui iki 2015 m. liepos 27 d. kitose kardomojo kalinimo įstaigose joks gydymas negalėjo būti paskirtas, o bylai aktualiu laikotarpiu (2015 m. liepos 27 d. – 2015 m. rugsėjo 21 d.) jam buvo leista gauti tik vaistus karpoms gydyti, tačiau nediagnozuoti jokie kiti susirgimai, taip pat neskirti vaistai nemigai gydyti.

Atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista. Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje. Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Areštinėje sąlygų (teisės į tinkamą natūralų apšvietimą, ventiliaciją, patalpas be pelėsio pažeidimą), į pažeistos vertybės pobūdį (pareiškėjui nemigos sutrikimas buvo diagnozuotas tik 2015 m. spalio 7 d., o ne iš karto po jo laikymo Areštinėje, todėl negalima vienareikšmiškai teigti, kad šis sveikatos sutrikimas atsirado būtent dėl tinkamų sąlygų neužtikrinimo Areštinėje) bei pažeidimų pobūdį, trukmę, mastą (ventiliacijos, apšvietimo sąlygos buvo gerokai pažeistos), intensyvumą (tokiomis sąlygomis pareiškėjas buvo laikomas tris kartus nepertraukiamai po 6–7 dienas). Teismas nenustatė, kad Areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikri apribojimai ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai, teismo vertinimu, paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Įvertinęs šiuos kriterijus, teismas sprendė, jog konkrečiu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nelaikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigine išraiška. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos teismų analogiškose bylose priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas konstatavo, jog šiuo atveju 300 Eur suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

III. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, apeliaciniame skunde prašo pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 13 d. sprendimą ir konstatuoti, kad vien teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija patirtai žalai atlyginti.

Atsakovė nurodo, kad teismų praktikoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, jog neturtinės žalos atsiradimas gali būti konstatuojamas tik tada, kai asmenį veikiantys veiksniai yra intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, sukėlę ne menko laipsnio, o gilias ilgalaikes pasekmes. Pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad vienintelis pareiškėjo sveikatos sutrikimas (nemiga) diagnozuotas tik praėjus nemažam laiko tarpui po buvimo Areštinėje, reiškia, jog šiuo atveju neįrodyta, kad atsiradusi nemiga yra susijusi su Areštinėje patirtais nepatogumais. Atsakovės teigimu, šis sveikatos sutrikimas turėtų būti vertinamas kaip mažareikšmis ir smulkmeniškas, nes byloje nėra duomenų, kad atsiradusi nemiga sukelia pareiškėjui gilias ir ilgalaikes pasekmes, kad dėl to pareiškėjui ypatingai pablogėjo sveikata ar gyvenimo kokybė.

Atsakovė atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas skunde atkartojo Lietuvos CK pateiktą neturtinės žalos apibrėžimą, tačiau nenurodė teismui konkrečių pasekmių, kurios kilo dėl konstatuotų teisės aktų pažeidimų. Atsakovė pažymi, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas nesiėmė jokių priemonių ginti pažeistas teises, t. y. nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas buvimo Areštinėje metu įstaigos administracijai būtų teikęs skundus dėl laikymo sąlygų. Atsakovė laikosi pozicijos, kad nei pažeidimo, nei kitokio savo teisių suvaržymo pareiškėjas ginčo metu nejautė, t. y. jokių neigiamų padarinių ginčo metu realiai nepatyrė. Pareiškėjo skunde nurodyti patirti nepatogumai, išgyvenimai nebuvo pasiekę tokio laipsnio, kad CK 6.250 straipsnio taikymo požiūriu juos galima būtų įvertinti pinigine išraiška. Byloje nenustatyta, kad Areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ir / ar nežmoniškai su juo elgtis. Be to, tam tikras kalinamųjų komforto apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir vykdymu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui R. M. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, už kalinimą nuo 2015 m. liepos 27 d. iki 2015 m. rugsėjo 22 d. (su pertraukomis) Areštinėje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Pareiškėjas skunde teigė, kad jis dėl netinkamų kalinimo sąlygų Areštinėje patyrė 3 000 Eur dydžio neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjo laikymo Areštinėje sąlygos nuo 2015 m. liepos 27 d. iki 2015 m. rugsėjo 22 d. (su pertraukomis) iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, išskyrus Higienos normos HN 37:2009 21, 23, 24 ir 48 punktų reikalavimų (dėl natūralaus apšvietimo, kamerų vėdinimo, oro judėjimo greičio ir pelėsio buvimo) pažeidimus. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturinės žalos atlyginimą pinigais ir pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 300 Eur.

Dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą pateikė tik atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, kuri savo nesutikimą su Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 13 d. sprendimu iš esmės grindžia vienintele aplinkybe, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nes šiuo atveju teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija patirtai žalai atlyginti, t. y. atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo parinktu pareiškėjo pažeistos teisės gynimo būdu. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su Areštinės pareigūnų neteisėtais veiksmais (neveikimu). Taigi šioje byloje ginčas kilo tik dėl to, ar pareiškėjas dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų atsakovės neteisėtų veiksmų (neveikimo) patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginama pinigais.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovės apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl tinkamo pareiškėjo pažeistos teisės gynimo būdo bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos įvertinimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos.

Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.

Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Šiame kontekste akcentuotina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012; kt.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

Dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo teisėjų kolegija akcentuoja, kad neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra konstatavęs, kad tam tikrais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą).

Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir (ar) dydžio svarbu atsižvelgti į pareiškėjo kalinimo Areštinėje trukmę (pareiškėjas Areštinėje ginčo laikotarpiu iš viso buvo laikomas 20 parų ir su pertraukomis) ir nustatytų pažeidimų pobūdį (vėdinimo problemos, pelėsis, nepakankamas oro judėjimo greitis ir natūralus apšvietimas). Atkreiptinas dėmesys, kad kiti pareiškėjo skunde nurodyti nusiskundimai nepasitvirtino. Be to, pareiškėjas skundo negrindė aplinkybe, jog jam nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui Areštinės kameroje turintis tekti gyvenamasis plotas. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, negalima vienareikšmiškai teigti, kad nemiga pareiškėjui atsirado būtent dėl tinkamų sąlygų neužtikrinimo Areštinėje, nes byloje nėra objektyvių duomenų, pagrindžiančių šią aplinkybę. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes apie emocinę depresiją. Tai reiškia, kad šiuo atveju nėra jokių įrodymų, jog pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios dėl Areštinėje nustatytų higienos pažeidimų turėjo poveikį sveikatai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Kaip teisingai pažymėjo atsakovė apeliaciniame skunde, nustatyti neatitikimai galėjo sukelti tik nežymius trumpalaikius nepatogumus, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo, t. y. pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas Higienos normos HN 37:2009 reikalavimams nesudaro pagrindo juos vertinti kaip asmens laikymą nežmoniškomis sąlygomis, asmens žeminimu, kankinimu, o pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamu atveju nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir (ar) dydžio, sutinka su atsakovės pozicija, kad pareiškėjas šiuo atveju nepatyrė tokio pobūdžio neturtinės žalos, kuri turėjo (turi) būti atlyginama pinigais, t. y. nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog pareiškėjas dėl atsakovės neteisėtų veiksmų (neveikimo) patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginama pinigais, nes teisės pažeidimo fakto pripažinimas šiuo atveju laikytinas pakankama satisfakcija patirtai žalai atlyginti. Todėl atsakovės apeliacinis skundas tenkinamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, vietoj pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, priteistos 300 Eur sumos neturtinei žalai atlyginti konstatuojant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetant.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą tenkinti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 13 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo R. M. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo R. M. teisė į tinkamas kalinimo sąlygas.

Pareiškėjo R. M. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė