2017-02-27 Nr. AB-4561-3-61-3-03077-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1016-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03077-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 21.3.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Violetai Tamošiūnaitei

dalyvaujant pareiškėjui S. L., jo atstovui advokatui Remigijui Kalašnykui,

atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui pagal įgaliojimą R. N.

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. L. skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. L. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. gegužės 7 d. įsakymą Nr. 5-TE-235 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija neišdavimo S. L.“; 2) panaikinti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. gegužės 8 d. įsakymą Nr. 5-TE-236 „Dėl S. L. atleidimo iš pareigų“; 3) pareiškėją grąžinti į ankstesnes pareigas; 4) priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Pareiškėjas nurodė, kad skundžiami įsakymai yra nepagrįsti, neteisėti ir neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. 2015 m. gegužės 7 d. įsakyme formaliai nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 16 straipsnio 2 dalies 1 ir 20 punktais, atsižvelgiant į Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Specialiosios ekspertų komisijos (toliau – ir Komisija) 2015 m. balandžio 29 d. posėdžio protokolą (toliau – ir Protokolas). Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Protokole nesiūloma generaliniam komisarui neišduoti pareiškėjui leidimo dirbti su įslaptinta informacija žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“. Pareiškėjas pabrėžė, kad jis antrą kartą atleidžiamas iš pareigų dėl tos pačios priežasties. Protokolas pagrįstas tik baudžiamosios bylos kaltinamuoju aktu, anksčiau padarytais administraciniais pažeidimais, anksčiau skirta tarnybine nuobauda, charakteristika ir poligrafo tyrimu. Skundą pareiškėjas grindė taip pat ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika.

Atsakovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su skundu nesutiko ir atsiliepime prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Atsakovas teigė, kad, vadovaujantis Dirbančių bei priimamų į valstybės tarnybą Vidaus reikalų ministerijos administracijos struktūriniuose padaliniuose ir įstaigose prie Vidaus reikalų ministerijos asmenų, kurių darbas susijęs su Lietuvos Respublikos valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančios informacijos naudojimu ar šios informacijos apsauga, tikrinimo, leidimų dirbti ar susipažinti su valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančia informacija bei asmens patikimumo pažymėjimų išdavimo, neišdavimo ir panaikinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 7RN (toliau – ir Tvarka), atliekant patikrinimą surinkta informacija davė pagrindą Komisijos nariams konstatuoti pareiškėjo nesąžiningumą, nepatikimumą ir nelojalumą Lietuvos valstybei. Šiuo metu vyksta baudžiamosios bylos, kurioje pareiškėjas yra kaltinamasis, nagrinėjimas Vilniaus apygardos teisme. Nusikaltimai, kuriais kaltinamas pareiškėjas, yra korupcinio pobūdžio, padaryti jam anksčiau užimant tas pačias pareigas ir tiesiogiai susiję su tarnybos pareigų atlikimu. Atsakovas, remdamasis Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimu, teigia, jog vien aplinkybė, kad nėra teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio, nepaneigia nekaltumo prezumpcijos principo, nes paslapčių subjektas šias aplinkybes vertina tik tokia apimtimi, kiek jos susijusios su tikrinamojo asmens patikimumu ir lojalumu Lietuvos valstybei. Šią išvadą atsakovas taip pat grindžia administracinių teismų praktika. Atsakovas pažymėjo, kad Komisija, taip pat vertino ir neigiamą poligrafo išvadą, neigiamą pareiškėjo charakteristiką, duomenis apie padarytus administracinius teisės pažeidimus, t. y. vertino aplinkybių visumą Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 ir 20 punktų taikymo aspektu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimu pareiškėjo S. L. skundą tenkino: panaikino Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. gegužės 7 d. įsakymą Nr. 5-TE-235 bei 2015 m. gegužės 8 d. įsakymą Nr. 5-TE-236; gražino S. L. į Policijos departamento Investicijų planavimo ir techninės plėtros valdybos Planavimo ir plėtros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas; priteisė 18 878,96 eurų vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos, iš šios sumos atskaičius išmokėtą kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas; priteisė po 50,21 eurų vidutinį darbo užmokestį nuo sprendimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo dalyje dėl grąžinimo į tarnybą visiško įvykdymo.

Teismas nurodė, kad rašytiniai bylos įrodymai patvirtino, jog 2013 m. sausio 2 d. kaltinamajame akte baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-00052-09 S. L. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 1 dalį (piktnaudžiavimas), 184 straipsnio 2 dalį (turto iššvaistymas) ir 300 straipsnio 3 dalį (dokumento klastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu) buvo kaltinamas dėl asmens veiksmų, atliktų 2004–2005 metais. Todėl šie kaltimai, dėl kurių ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2009 m. birželio 10 d., vadovaujantis Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 20 punktu, negalėjo būti vertinami, kaip turintys esminės reikšmės Komisijai priimant nutarimą. Tiek iš Komisijos 2015 m. balandžio 29 d. protokolo Nr. 5-P1-187, tiek iš Komisijos atstovų, apklaustų liudytojais, parodymų teismas nustatė, kad Komisijos nariai, priimdami protokolinį nutarimą, kaip pagrindiniu dokumentu rėmėsi minėtu kaltinamuoju aktu. Todėl konstatavo, kad toks rėmimasis duomenimis apie su tikrinamu asmeniu susijusias aplinkybes ar faktus, nustatytus anksčiau nei prieš 3 metus iki vertinimo, pažeidė Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 20 punktą.

Teismas atsižvelgė ir į tą aplinkybę, kad S. L. atžvilgiu baudžiamojoje byloje, kurioje buvo surašytas 2013 m. sausio 2 d. kaltinamasis aktas Nr. 01-2-00052-09, tuo metu buvo priimtas neįsiteisėjęs išteisinamasis nuosprendis. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiu išteisino S. L. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (epizode dėl langų Specialios paskirties pastato rekonstrukcijos metu surašyto 2004 m. gruodžio mėn. atliktų darbų akto), pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (epizode dėl langų Specialios paskirties pastato rekonstrukcijos metu surašyto 2005 m. liepos ir lapkričio mėn. atliktų darbų aktų), pagal BK 228 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Dėl papildomų įrodymų, kuriais Komisija rėmėsi priimdama protokolinį nutarimą, teismas konstatavo, kad dalis jų buvo vertinami neatsižvelgus į Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 20 punkte nustatytą 3 metų reikalavimą: informacija apie 2009 m. gegužės 8 d. S. L. skirtą tarnybinę nuobaudą, kuri buvo panaikinta, informacija apie 2010 m. kovo 7 d. pareiškėjo padarytą administracinį teisės pažeidimą, už kurį jis buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už viešosios rimties trikdymą pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 183 straipsnio 1 dalį.

Likusi dalis duomenų, kuriais Komisija rėmėsi priimdama protokolinį nutarimą, t. y. 2012 m. lapkričio 28 d. charakteristika, 2012 m. spalio 29 d. atlikto psichofiziologinio tyrimo, panaudojant poligrafą, išvada, duomenys apie 2014 m. sausio 20 d. S. L. administracinį teisės pažeidimą, teismo pripažinta, kaip nepakankama išvadai, jog pareiškėjo elgesys leidžia konstatuoti jo nesąžiningumą, nepatikimumą ir nelojalumą Lietuvos valstybei ir jo darbas su įslaptinta informacija keltų grėsmę tokios informacijos saugumui.

Teismas nurodė, kad kitų duomenų, kuriais rėmėsi Komisija, priimdama protokolinį nutarimą dėl pareiškėjo, atsakovas teismui nepateikė, ir darė išvadą, jog nagrinėjamoje byloje pateikti įrodymai nekelia pakankamai pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo tinkamumo dirbti su įslaptinta informacija. Teismas Komisijos protokolinį nutarimą laikė nepagrįstu, o jo pagrindu priimtą generalinio komisaro 2015 m. gegužės 7 d. įsakymą Nr. 5-TE-235 panaikino kaip nepagrįstą ir neteisėtą, priimtą pažeidus Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 20 punkto reikalavimus.

III. Apeliaciniu skundu atsakovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliantas nurodo, kad teismas neteisingai vertino ikiteisminio tyrimo atlikimo pareiškėjo atžvilgiu aplinkybes bei jo įtariamojo bei kaltinamojo statuso įgijimą Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 20 punkto taikymo kontekste. Atsakovo manymu, aiškinant teleologiškai, ši norma yra skirta ir taikoma tam, kad būtų išvengta nepagrįstai asmenims suteiktų leidimų dirbti su įslaptinta informacija vadovaujantis senomis neigiamomis charakteristikomis, drausminėmis nuobaudomis, kurių galiojimas pasibaigęs ir pan., tačiau neturėtų būti taikoma padarytiems nusikaltimams, kuriems įstatymai nustatė atitinkamus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminus bei teistumo išnykimo laikotarpius.

Priešingu atveju asmenys darantys nusikaltimus priskirtinus latentinių nusikaltimų kategorijai iš esmės nekliudomai galėtų gauti leidimus dirbti su įslaptinta informacija. Atsakovas pažymi, kad tiriant nusikaltimus ikiteisminių tyrimų metu daugeliu atveju (kaip ir pareiškėjo) nusikalstamų veikų konstatavimui reikia atlikti įvarius procesinius veiksmus – revizijas, ekspertizes ir pan., o tai dažniausiai užima pakankamai ilgus laikotarpius, taip pat ir ilgesnius nei Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 20 punkte numatytas 3 metų laikotarpis.

Komisijos 2015 m. balandžio 29 d. posėdžio metu pripažino reikšminga ir vertino pareiškėjo tikrinimo metu (2015 m. balandžio 13 d.) nustatytą tą aplinkybę, kad iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro buvo gauti duomenys apie tai, jog S. L. 2012 m. gegužės 18 d. pripažintas įtariamuoju pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį bei tai, kad 2013 m. sausio 2 d. užbaigus ikiteisminį tyrimą, Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje jam buvo surašytas kaltinamasis aktas kaltinant jį jau minėtų nusikaltimų padarymu ir jis įgijo kaltinamojo statusą, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 22 straipsnyje.

Komisija sprendė, kad vertinant asmens patikimumą ir lojalumą reikšminga yra ne tai, kada buvo padarytos nusikalstamos veikos ar pradėtas ikiteisminis tyrimas, o tai kada institucija, turinti tam įstatymu suteiktus įgaliojimus, pripažino jas nusikalstamomis ir įstatymo numatyta tvarka, prisilaikydama baudžiamajame įstatyme numatyto patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminų tai įformino (pareikšdama įtarimus, surašydama kaltinamąjį aktą). Iki įtarimų pareiškimo bei kaltinamojo akto surašymo, S. L. 2004–2005 metais padarytos veikos nebuvo ir negalėjo būti vertinamos kaip nusikalstamos ir, vertinant Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 20 punkto aspektu, šis laikotarpis (iki 2012 m. gegužės 18 d.

įtarimų pareiškimo ir 2013 m. sausio 2 d. kaltinamojo akto surašymo ir tapimo kaltinamuoju) yra nereikšmingas. Atsakovas nurodo, jog tokiu būdu Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 20 punkte nurodyti faktai, dėl kurių kyla grėsmė patikėtos įslaptintos informacijos saugumui, buvo nustatyti nepraėjus 3 metams iki Komisijos posėdžio, kurio metu buvo sprendžiamas pareiškėjo ginčijamas klausimas. Komisijos nariai balsuodami dėl teisės pareiškėjui susipažinti su įslaptinta informacija žymima „Riboto naudojimo“ nesuteikimo elgėsi kaip atsakingo ir rūpestingo paslapčių subjekto įgalioti atstovai, kurie susipažinę su kaltinamojo akto turiniu (pareiškėjas kaltinamas korupcinio pobūdžio nusikaltimų, padarytų jam einant tas pačias pareigas padarymu), pagrįstai suabejojo S. L. patikimumu ir lojalumu.

Atsakovas pažymėjo, kad teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis apie tai, jog Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 5 d. pareiškėją išteisino, nes šis nuosprendis nėra įsiteisėjęs, priimtas po Komisijos posėdžio ir pareiškėjo ginčijamų įsakymų išleidimo, Komisija, nagrinėdama pareiškėjo klausimą, vadovavosi turimais komisijos posėdžio metu nustatytais faktais ir aplinkybėmis bei neturėjo pareigos modeliuoti įvykius (išteisinamojo nuosprendžio priėmimą) galimai įvyksiančius ateityje.

Pareiškėjas S. L. nesutinka su atsakovo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti.

Pareiškėjas nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 31 straipsnio 2 dalį tik Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus. Pareiškėjas savo atsiliepime į apeliacinį skundą atkreipia dėmesį į teismų praktiką panašiose bylose.

Atsakovas taip pat pateikė duomenis, kad pareiškėjo iki atleidimo iš tarnybos užimta pareigybė nuo 2016 m. sausio 1 d. yra panaikinta, nes Policijos departamente įvykdyta struktūrinė reforma.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, įsigaliojusio 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymų, kuriais pareiškėjui buvo neišduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir dėl to pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos policijoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjas nesutikdamas su šiais įsakymais, kreipėsi į teismą, prašydamas juos panaikinti ir grąžinti jį į eitas pareigas, taip pat priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino, panaikino skundžiamus įsakymus ir grąžino pareiškėją į iki atleidimo eitas pareigas Policijos departamente.

Su tokiu teismo sprendimu atsakovas nesutinka ir mano, kad jis yra neteisėtas bei nepagrįstas, kadangi teismas nevisapusiškai išnagrinėjo bylą ir netinkamai įvertino visumą byloje nustatytų faktinių aplinkybių Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 20 punkto taikymo kontekste.

Byloje nustatyta, kad vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1091-815/2015, Lietuvos policijos generalinis komisaras 2015 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 5-TE-59 grąžino pareiškėją į Policijos departamento Investicijų planavimo ir techninės plėtros valdybos Planavimo ir plėtros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas. Šio valstybės tarnautojo pareigybės aprašymo 6.3 punkte, kaip vienas iš specialiųjų reikalavimų šias pareigas einančiam valstybės tarnautojui, nurodomas reikalavimas atitikti teisės aktuose nustatytus reikalavimus, būtinus išduodant leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“. Pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 13 straipsnio 1 dalį paslapčių subjektuose įslaptintos informacijos apsaugą koordinuoja paslapčių subjekto vadovo sprendimu sudaromos nuolatinės specialiosios ekspertų komisijos. Specialiosios ekspertų komisijos išvada, kuria remdamasis paslapčių subjektas priima individualų administracinį aktą neišduoti leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, administracinių teismų praktikoje vienareikšmiškai vertinama kaip tokio administracinio akto sudedamoji (motyvuojamoji) dalis.

Nagrinėjamoje byloje Specialiosios ekspertų komisijos išvada, kuria, priimdamas pareiškėjo skundžiamą 2015 m. gegužės 7 d. įsakymą Nr. 5-TE-235 rėmėsi atsakovas, suformuluota Komisijos 2015 m. balandžio 29 d. posėdžio protokole Nr. 5-P1-187. Jame nurodyta, kad vertinant surinktus faktus Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 ir 20 punktų taikymo aspektu (asmuo šiuo metu turi kaltinamojo statusą atliekant teisminį nagrinėjimą baudžiamojoje byloje) galima daryti išvadą, kad S. L. elgesys leidžia konstatuoti asmenines dalykines savybes: nesąžiningumą, nepatikimumą ir nelojalumą Lietuvos valstybei. Jo darbas su įslaptinta informacija keltų grėsmę tokios informacijos saugumui, todėl leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija jam yra neišduotinas.

Pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 20 punktą ( teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2013 m. liepos 20 d.), leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas neišduodamas, jeigu asmuo nėra patikimas ir lojalus Lietuvos valstybei, jei tikrinimo metu nustatomos ar per pastaruosius 3 metus buvo nustatytos asmens savybės, kita veikla ar ryšiai, ar kitos su asmeniu susijusios aplinkybės, ar faktai, dėl kurių kyla grėsmė patikėtos įslaptintos informacijos saugumui.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ir priimdamas skundžiamą sprendimą, be kita ko, vertino Specialiosios ekspertų komisijos 2015 m. balandžio 29 d. posėdžio metu analizuotas ir nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo asmeninėmis bei dalykinėmis savybėmis, galimu polinkiu nesilaikyti teisės aktų reikalavimų, bei padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju atsakovas nepagrįstai pripažino, kad pareiškėjas yra nepatikimas ir dėl to kyla grėsmė jam patikėtos įslaptintos informacijos saugumui, dėl ko jam ir buvo neišduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Specialiosios ekspertų komisijos sprendimui lemiamą įtaką padarė tai, kad pareiškėjas buvo pripažintas įtariamuoju baudžiamajame procese, o vėliau įgijo kaltinamojo, teisiamojo statusą. Vien ši aplinkybė nagrinėjamu atveju pagrįstai buvo pripažinta nepakankama neigiamai išvadai apie pareiškėjo asmenines ir dalykines savybes pateikti, atsižvelgus ir į baudžiamojoje byloje, kurioje pareiškėjas buvo kaltinamas korupcinio poveikio veikų padarymu, priimtus procesinius sprendimus.

Teisėjų kolegija, papildomai įvertinusi Specialiosios ekspertų komisijos nustatytų faktinių aplinkybių pakankamumą priimtam sprendimui pagrįsti, pritaria ir tai pirmosios instancijos teismo išvadai, kad dalis su pareiškėjo asmeniu susijusių aplinkybių ir faktų buvo paaiškėję anksčiau nei prieš tris metus ir dėl šios priežasties nebegalėjo būti vertinami, sprendžiant asmens patikimumo klausimą. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad minėti pareiškėjo asmenybės ir veiklos tikrinimo trūkumai buvo konstatuoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2248-756/2016, kurioje buvo nagrinėjamas tas pats pareiškėjo reikalavimas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Pirmosios instancijos teismas šių taisyklių laikėsi, vykdydamas apeliacinės instancijos teismo nurodymus, atliko papildomą įrodymų tyrimą, apklausė liudytojais Specialiosios ekspertų komisijos narius bei kitus šios komisijos posėdyje dalyvavusius asmenis ir naujai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu (ABTĮ 136 str.), atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė ir neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, liečiančiomis skundžiamų įsakymų teisėtumą ir pagrįstumą.

Pareiškėjo atleidimo iš tarnybos teisiniu pagrindu buvo nurodytas Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktas, kuriuo nustatyta, jog pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai jam įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu. Todėl panaikinus Įsakymą dėl leidimo panaikinimo, nebeliko pagrindo pareiškėją atleisti iš tarnybos, todėl jis į ją turėtų būti grąžinamas ir atlyginama už visą priverstinės pravaikštos laiką. Tokį sprendimą pirmosios instancijos teismas ir priėmė, tačiau neišsiaiškino, ar nėra kitokių objektyvių kliūčių tęsti pareiškėjo tarnybą.

Kaip matyti iš byloje papildomai pateiktų dokumentų, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr.5-V-759 buvo patvirtinti Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuo 2016 m. sausio 1 d. naikinamų valstybės tarnautojų pareigybių sąrašai, tarp jų ir Investicijų planavimo ir techninės plėtros valdybos naikinamų pareigybių sąrašas. Šiame sąraše nurodyta pareiškėjo užimta Policijos departamento Investicijų planavimo ir techninės plėtros valdybos Planavimo ir plėtros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė. Įvertinus atsakovo pateiktų dokumentų visumą, darytina išvada, kad nuo 2016 m. sausio 1 d. Departamente buvo įgyvendinta reali struktūrinė reforma, po kurios ženkliai sumažėjo valstybės tarnautojų skaičius, todėl pareiškėjas nebegalėjo būti grąžintas į eitas pareigas. Be to, Departamente šiuo metu nėra kitų laisvų valstybės tarnautojų A lygio 11 kategorijos pareigybių, kurių aprašymuose nurodytus specialiuosius reikalavimus atitiktų pareiškėjas.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta, jog darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Atsižvelgiant į tai, kad Valstybės tarnybos įstatyme nėra numatytos teisinės pasekmės, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu, sistemiškai su Valstybės tarnybos įstatymo normomis taikytinos Darbo kodekso nuostatos, reglamentuojančios neteisėto atleidimo iš darbo pasekmes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-773/2011; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4600-520/2016 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad kai teismas, nagrinėdamas bylą dėl atleidimo iš darbo (tarnybos) pripažinimo neteisėtu, nustato, jog darbuotojo (tarnautojo) atleidimas iš darbo (tarnybos) neteisėtas, tai kiekvienu atveju privalo išspręsti neteisėto atleidimo iš darbo padarinių klausimą, atsižvelgiant į tai, kuris iš Darbo kodekso 300 straipsnio 3 ir 4 dalyje numatytų darbuotojo (tarnautojo) teisių gynimo būdų konkrečiu atveju taikomas, privalo priteisti jam įstatymo nurodytas išmokas, nepaisant to, yra pareikštas toks prašymas ar ne (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-3147/2012).

Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje susiklosčiusią situaciją, daro išvadą, jog šiuo atveju pareiškėjo teisės gintinos ne jį grąžinant į valstybės tarnybą, bet Darbo kodekso 300 straipsnio 4 dalyje nurodytu alternatyviu pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdu.

Darbo kodekso 300 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia darbuotojui šio Kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.

Taigi, pareiškėjas, nesant galimybės jį grąžinti į anksčiau užimtas pareigas valstybės tarnyboje dėl organizacinių priežasčių, turi būti laikomas atleistu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 26 d. sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, t.y. nuo šios nutarties priėmimo dienos.

Teisėjų kolegija pažymi, jog toliau, nuosekliai taikant Darbo kodekso 300 straipsnio 4 dalį turi būti sprendžiama dėl išeitinės išmokos pareiškėjui ir atlyginimo už priverstinės pravaikštos laikotarpį iki pirmosios instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priteisimo.

Departamento 2015 m. birželio 19 d. pažyma patvirtinta, jog S. L. vienos dienos vidutinis darbo užmokestis atleidimo dieną buvo 50,21 Eur, vidutinis mėnesio darbo užmokestis – 1 024,69 Eur.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjui už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos įskaitytinai priteisė 18 878,96 Eur, iš šios sumos atskaičius išmokėtą kompensaciją už nepanaudotas atostogas, o nuo 2017 m. lapkričio 3 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo – po 50,21 Eur už kiekvieną darbo dieną. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo atliktus skaičiavimus, su jais sutinka ir, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas nėra grąžinamas į tarnybą, padidina priteisiamą atlyginimą už priverstinę pravaikštą nuo 2015 m. gegužės 9 d. iki 2017 m. vasario 27 dienos įskaitytinai iki 22 945,97 Eur (už 2015 m. – 165 darbo dienos, už 2016 metus – 252 darbo dienos, 2017 m. sausio –vasario mėnesiais – 40 darbo dienų, t.y. 457 darbo dienos x 50,21 Eur ) Iš šios sumos turėtų būti išskaičiuoti mokesčiai ir kompensacija už nepanaudotas atostogas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas yra atleistas iš valstybės tarnybos, o valstybės tarnautojams mokamų išeitinių išmokų ir kompensacijų dydį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnis. Darbo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje numatytos išeitinės išmokos pagal savo esmę, prigimtį atitinka Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje numatytas išeitines išmokas, mokamas iš pareigų atleidžiamam valstybės tarnautojui pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Įvertinus Darbo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje numatytas išeitines išmokas, jų mokėjimo sąlygas, darytina išvada, kad šiuose įstatymuose numatytų išeitinių išmokų tikslas yra užtikrinti tam tikrą laiką minimalias gyvenimo lėšas darbuotojams bei valstybės tarnautojams, netekusiems darbo (tarnybos) dėl ne nuo jų priklausančių priežasčių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3631-520/2015).

Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad valstybės tarnautojams, atsižvelgiant į jų tarnybos valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje stažą, atsižvelgiant į valstybės tarnautojo išmokama nuo 2 iki 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Pareiškėjas iki atleidimo turėjo virš 20 metų tarnybos Lietuvos valstybei stažą, todėl turėtų teisę gauti 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką.

Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas DK 300 straipsnio 4 dalies teisės normos paskirtį ir siekiamus tikslus, vadovaujasi ir darbo teisės principais: lygybės, protingumo, sąžiningumo, teisingumo ir kt., įtvirtintais DK 2, 35, 36 straipsniuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2010; 2012 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2012). DK 300 straipsnio 4 dalyje reglamentuojama priteistina suma turėtų būti skirta kompensuoti dėl neteisėto atleidimo iš darbo praradimus darbuotojui ir kartu būti proporcinga suvaržymo priemonė darbdaviui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008; 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2014; 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-421/2015 ir kt.).

Spręsdamas dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio, teismas turi įvertinti, ar konkretus priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus DK nustatytam kompensavimo tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai, nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis.

Nustatęs, kad prašomos priteisti kompensacijos dydis prieštarauja teisingumo principui, yra iš esmės neproporcingas ar sukelia sunkių neigiamų padarinių, teismas kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydį gali mažinti. Sprendžiant dėl priteistino kompensacijos dydžio atitikties tokios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgtina į tokias reikšmingas aplinkybes: darbdavio turtinę padėtį ir galimybę sumokėti tam tikro dydžio kompensaciją, darbdavio, kaip juridinio asmens, specifinį teisinį statusą, funkcijas ir darbuotojo pareigų ypatumus, į šalis siejusių darbo teisinių santykių trukmę, darbuotojo nepertraukiamo darbo stažą, šalių tarpusavio santykių pobūdį, taip pat aplinkybes, susijusias su teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukme ir ją lėmusiomis priežastimis (žr.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2015; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4600-520/2016).

Atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija mano, kad nagrinėjamu atveju kompensacijos neteisėtai atleistam ir į tarnybą negrąžinamam valstybės tarnautojui tikslus, esmę ir bendruosius teisingumo, sąžiningumo, proporcingumo ir šalių pusiausvyros principus atitiktų pareiškėjui priteistinas atlyginimas už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį ir jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka pagal Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalį.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atsakovo apeliacinį skundą tenkina iš dalies, ir pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjas grąžintas į tarnybą, nurodydama, jog pareiškėjas laikomas atleistas teismo sprendimu, pareiškėjui iš atsakovo priteistinas 22 945,97 Eur (neatskaičius mokesčių) atlyginimas už priverstinės pravaikštos laiką nuo pareiškėjo atleidimo iš tarnybos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos bei 2049,14 Eur išeitinė išmoka, o kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palieka nepakeistą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimą pakeisti, jo rezoliucinę dalį išdėstant taip :

„Panaikinti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. gegužės 7 d. įsakymą Nr. 5-TE-235 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija neišdavimo S. L.“.

Panaikinti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. gegužės 8 d. įsakymą Nr. 5-TE-236 „Dėl S. L. atleidimo iš pareigų“.

Laikyti S. L. atleistu iš Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Investicijų planavimo ir techninės plėtros valdybos Planavimo ir plėtros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigų šiuo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.

Priteisti S. L. iš Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 22 945,97 Eur (dvidešimt du tūkstančius devynis šimtus keturiasdešimt penkis eurus devyniasdešimt septynis centus) (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, iš šios sumos atskaičius išmokėtą kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas.

Priteisti S. L. iš Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 2049,14 Eur ( du tūkstančius keturiasdešimt devynis eurus keturiolika centų) išeitinę išmoką Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalies pagrindu.“

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Anatolijus Baranovas

Ramūnas Gadliauskas