2021-06-30 Nr. AB-13838-3-61-3-00410-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3216-442/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00410-2021-3

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. (A. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. (A. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. K. (A. K.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. (15/4-1)7U-00004 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad neneigia fakto, jog per 5 pastaruosius metus, t. y. nuo 2015 m. spalio 6 d. iki 2020 m. spalio 6 d., buvo išvykęs už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų ilgesniam nei 10 mėnesių terminui, tačiau atsakovas nepagrįstai neįvertino tos aplinkybės, kad iš esmės visas ginčijamas užsienyje praleistas laikas buvo skirtas tarnybinėms komandiruotėms ir darbo funkcijoms atlikti, todėl šis laikotarpis neturi būti vertinamas kaip praleistas už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų. Pareiškėjas nuo 2011 metų yra uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas ir užima komercijos direktoriaus pareigas, todėl jis privalo nuolat vykti į komandiruotes

3. Pareiškėjo teigimu, dėl darbo specifikos (įmonė prekiauja metalo apdirbimo staklėmis, todėl pareiškėjas privalo vykti pas klientus ne tik siekdamas parduoti šią produkciją, bet ir apmokyti, kaip elgtis su įranga ir pan.) jo komandiruotės yra neišvengiamos, nes be jo bendrovėje nėra kito darbuotojo, kuris turi tiek patirties ir reikiamos kvalifikacijos dirbant su šia įranga bei galėtų pakeisti pareiškėją ir vietoje jo atlikti šias funkcijas. Aplinkybės, kad jis nepertraukiamai nuo 2011 metų dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2011 metų deklaruoja savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, visą laiką gyveno Lietuvoje su šeima, t. y. su sutuoktine M. K., dukra S.K. bei sūnumi T. K., kurie turi leidimus nuolat gyventi Lietuvoje, turėtų būti vertinamos kaip lemiamos aplinkybės nepertraukiamo gyvenimo Lietuvos Respublikoje faktui nustatyti. Pareiškėjas ir visi jo šeimos nariai turi asmeninių, socialinių, turtinių ir kultūrinių interesų Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjas su sutuoktine Lietuvoje gyvena jau 10 metų, čia jiems gimė vaikai, kurie lanko mokyklą bei papildomas ugdymo įstaigas. Be to, pareiškėjas išlaikė valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminus. Šios aplinkybės neabejotinai patvirtina jo rimtus ketinimus ir toliau sieti savo gyvenimą su Lietuvos Respublika.

4. Pareiškėjas nurodė, kad jis neturi kitos nuolatinės gyvenamosios vietos, sukūrė stiprų ekonominį, socialinį ir kultūrinį ryšį su Lietuvos Respublika bei sieja savo ateitį su ja, o priežastys, dėl kurių praleido vidutiniškai po 3 mėnesius per metus už Lietuvos Respublikos ribų, yra susijusios su jo atliekamomis darbo funkcijomis ir siekiu užtikrinti pragyvenimo šaltinį Lietuvos Respublikoje ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdomos veiklos pelningumą.

5. Pareiškėjas pabrėžė, kad jis buvo išvykęs dėl objektyvių ir svarbių priežasčių – tarnybinių komandiruočių. Atsakovas nepagrįstai sprendė, jog šios aplinkybės neturi būti vertinamos, nes teisės aktai nenumato ištikčių, dėl užsienyje praleisto laiko priežasčių. Migracijos departamentas nebendradarbiavo su paraiškėju, nes skundžiamame sprendime deklaratyviai nurodė, jog pareiškėjas, kaip dalį išvykų pagrindžiančius dokumentus, pateikė įsakymus dėl jo komandiruočių į užsienį darbiniais tikslais (iš viso 89 dienos komandiruočių), tačiau pasak atsakovo, tai nepaneigia tos aplinkybės, kad kitais tikslais užsienietis už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, per pastaruosius penkerius metus buvo išvykęs 331 dienas (ilgiau nei 10 mėn.). Pareiškėjui turėjo būti suteikta galimybė pasisakyti, pateikti paaiškinimus. Tokia pareiga kyla ir Migracijos departamentui, nes akivaizdu, jog turint nedaug ir juolab neteisingos informacijos neįmanoma priimti teisėtą ir teisingą sprendimą, nenagrinėjant realios situacijos ir neleidžiant asmeniui net pasisakyti ir apsiginti, taip nustatant gal visiškai kitokių aplinkybių visumą, kuri gali pakeisti situaciją.

6. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad 2003 m. lapkričio 25 d. Europos Sąjungos Tarybos direktyvoje 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Direktyva 2003/109/EB), II skyriuje dėl ilgalaikio gyventojo statuso valstybėje narėje, 4 straipsnio 3 dalyje yra minima išimtis: ypatingais ar išskirtiniais laikino pobūdžio atvejais valstybės narės gali pagal savo nacionalinės teisės aktus leisti, kad straipsnio 1 dalyje nurodyto laikotarpio nepertrauktų ilgesnė išvykos trukmė, nei nurodyta pirmojoje pastraipoje. Tokiais atvejais valstybės narės, apskaičiuodamos 1 dalyje nurodytą laikotarpį, neįskaičiuoja tokios išvykos trukmės. Todėl nukrypstant nuo antrosios pastraipos, valstybės narės gali, apskaičiuodamos visą 1 dalyje nurodytą laikotarpį, atsižvelgti į tarnybinių komandiruočių, įskaitant teikiant tarpvalstybines paslaugas, išvykų trukmę. Be to, buvo pažeistas proporcingumo principas, nes įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti.

7. Pareiškėjo vertinimu, Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, neobjektyviai įvertino pareiškėjo buvimo už Lietuvos teritorijos ribų priežastis, kurios pagal Europos Sąjungos galiojančių teisės aktų nuostatas, turėtų būti pripažintos kaip ypatingos bei išskirtinės ir neįskaitomos į gyvenimo trukmę už Lietuvos teritorijos ribų.

8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

9. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje yra deklaravęs nuo 2011 m. lapkričio 18 d. iki dabar. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas per pastaruosius 5 metus iki prašymo išduoti leidimo nuolat gyventi pateikimo (nuo 2011 m. birželio 27 d. iki dabar) dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas per Lietuvos Respublikos išorės sieną nuo 2015 m. spalio 6 d. iki 2020 m. spalio 6 d. buvo išvykęs už Lietuvos Respublikos ribų 420 dienų, t. y. daugiau, nei 14 mėnesių, todėl jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, nes nepragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastarųjų 5 metų. Todėl Migracijos departamentas, remdamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, kuriame nustatyta, kad išduoti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (šiuo atveju – Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje), priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo nusprendė neišduoti pareiškėjui leidimo nuolat gyventi.

10. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad užsienyje praleistas laikas, skirtas komandiruotėms bei darbo funkcijoms atlikti, neturi būti vertinamas kaip praleistas už Lietuvos Respublikos ribų, nes šie jo teiginiai teisiškai nepagrįsti. Leidimo nuolat gyventi išdavimą reglamentuojantys teisės aktai nenumato išimčių vertinant užsieniečio buvimą už Lietuvos Respublikos ribų ar užsieniečio išvykų priežastis, pavyzdžiui, kai užsienietis buvo išvykęs dėl komandiruočių, o ne asmeniniais tikslais, todėl Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo neturėjo jokio teisinio pagrindo vertinti, kokiu tikslu pareiškėjas vyko į užsienio valstybes.

11. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepagrįstai remiasi Direktyvos 2003/109/EB nuostatomis, nes direktyvos nėra tiesioginio taikymo Europos Sąjungos teisės aktai, direktyvos adresatas pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnį yra valstybės narės, bet ne privatūs asmenys. Be to, Direktyvą 2003/109/EB įgyvendina Lietuvos Respublikos teisės aktai – Įstatymas bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 patvirtintas Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas), kuriais būtina vadovautis šioje byloje ir kurie jokių išimčių pagal paminėtą direktyvos nuostatą neįtvirtina.

12. Atsakovas pabrėžė, jog nei Įstatymas, nei Aprašas neįtvirtina atvejų ar kriterijų, kai, vertinant užsieniečio atitiktį Įstatymo 53 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindui, sprendžiant, ar užsienietis Lietuvos Respublikoje pragyveno be pertraukos pastaruosius 5 metus, buvimo už Lietuvos Respublikos ribų laikas galėtų būti neskaičiuojamas ir nevertinamas kaip praleistas už Lietuvos Respublikos ribų. Šiuo atveju pareiškėjo nuolatinis periodinis vykimas į užsienį komandiruočių, darbo tikslais negali būti pripažįstamas tam tikra ypatinga, išimtine aplinkybe, dėl kurios pareiškėjas buvo priverstas būti už Lietuvos Respublikos ribų. Priešingai – iš pareiškėjo pateiktų paaiškinimų akivaizdu, jog nuolatinės jo kelionės į užsienį yra įprasta darbo, kurį pareiškėjas dirba jau daugelį metų, praktika, kas nėra nei objektyvi, nei svarbi priežastis taikyti pareiškėjui išimtis iš imperatyvių Įstatymo reikalavimų.

13. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Migracijos departamentas nebendradarbiavo su pareiškėju, nesudarė sąlygų pateikti papildomų dokumentų, atsakovas pažymėjo, kad per beveik 4 mėnesius trukusį pareiškėjo prašymo nagrinėjimo laikotarpį jis galėjo netrukdomas teikti su pateiktu prašymu susijusius dokumentus bei paaiškinimus, atsakovas nesudarė jokių kliūčių šia teise pasinaudoti. Migracijos departamentas iš pareiškėjo papildomos informacijos ar dokumentų neprašė, nes turimų ir pareiškėjo pateiktų duomenų pakako ginčijamam sprendimui priimti. Ginčijamas sprendimas nepažeidžia proporcingumo principo bei pareiškėjo teisių bei laisvių, nes jokios neigiamos pasekmės dėl ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėjui neatsiranda, jis gali ir toliau gyventi Lietuvos Respublikoje su pareiškėjui išduotu leidimu laikinai gyventi, galiojančiu iki 2022 m. birželio 15 d. Taip pat pareiškėjas turi teisę vėliau, pragyvenęs Lietuvos Respublikoje reikiamą laikotarpį ir esant kitoms Įstatyme įtvirtintoms sąlygoms, pakartotinai kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi jam išdavimo.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

15. Teismas nurodė, kad šioje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje.

16. Teismas nustatė, kad: pareiškėjas nuo 2011 metų gyvena Lietuvos Respublikoje, nuo 2014 m. spalio 24 d. jam išduodami leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, paskutinis leidimas laikinai gyventi galioja iki 2022 m. birželio 15 d.; pareiškėjas gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje yra deklaravęs nuo 2011 m. lapkričio 18 d. iki dabar; Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas per pastaruosius 5 metus iki prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pateikimo (nuo 2011 m. birželio 27 d. iki dabar) dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“; Pareiškėjas nuo 2015 m. spalio 6 d. iki 2020 m. spalio 6 d. per Lietuvos Respublikos išorės sieną buvo išvykęs už Lietuvos Respublikos ribų 420 dienų (daugiau nei 14 mėnesių) ir dėl šių aplinkybių ginčo tarp šalių nebuvo; pareiškėjas 2020 m. spalio 6 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje bei būtinus dokumentus; Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, įvertinęs pateiktus dokumentus, surinkęs papildomą informaciją, 2021 m. sausio 28 d. Sprendimu neišdavė pareiškėjui Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje, argumentuodamas, kad jis neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, nes nepragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastarųjų 5 metų.

17. Teismas nurodė, kad reikalavimai dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo įtvirtinti Įstatymo 53 straipsnyje ir pažymėjo, jog kreipiantis dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu turi būti vertinamas buvimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikas.

18. Įvertinęs Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 10 dalies ir Aprašo 48 punkto nuostatas, teismas pažymėjo, jog leidimas nuolat gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas esant dviem sąlygoms – asmuo pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi; leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams, kruopščiai patikrinus, ar yra visos reikiamos sąlygos išduoti tokį leidimą ir nėra pagrindų, dėl kurių leidimą atsisakytina išduoti.

19. Teismo vertinimu, bylos medžiaga patvirtino, kad pareiškėjui nuo 2014 metų buvo išduodami leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyveno nuo 2011 metų, be pertraukos pragyveno 5 metus, tačiau tam tikrą laikotarpį nuo 2015 m. spalio 6 d. iki 2020 m. spalio 6 d. per Lietuvos Respublikos išorės sieną buvo išvykęs už Lietuvos Respublikos ribų 420 dienų (daugiau nei 14 mėnesių) ir šios faktinės aplinkybės neginčijo pats pareiškėjas. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka vieno iš Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, nes nepragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastarųjų 5 metų.

20. Teismas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į aplinkybę, jog pareiškėjas per pastaruosius 5 metus ilgiau nei 10 mėnesių praleido už Lietuvos Respublikos ribų, nors pareiškėjas ir turėjo svarbių priežasčių vykti į užsienį, Migracijos departamentas privalėjo atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodomos aplinkybės, jog Lietuvos Respublikoje jis su šeima gyvena nuo 2011 metų, išlaikė lietuvių kalbos bei Konstitucijos pagrindų egzaminus, nėra pakankamos, kad pareiškėjo prašymas dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo galėtų būti tenkinamas.

21. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad turi būti atsižvelgta į Direktyvos 2003/109/EB nuostatas dėl išimčių (išvykų ar komandiruočių) taikymo trečiųjų valstybių piliečiams, nes direktyvos nėra tiesioginio taikymo Europos Sąjungos teisės aktai, o tokios išimtys Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra numatytos. Teismas atsižvelgė į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją ir pažymėjo, kad Direktyvoje 2003/109/EB nenustatytos sąlygos, kurias turi atitikti tokie šalyje gyvenantys piliečiai, kad galėtų būti laikomi teisėtai gyvenančiais valstybės narės teritorijoje; tokios sąlygos reglamentuojamos tik nacionalinėje teisėje.

22. Teismas atkreipė dėmesį, kad Direktyvos 2003/109/EB nuostatos jau yra įgyvendintos Lietuvos Respublikos teisės aktuose, t. y. Įstatyme bei Apraše, kuriais būtina vadovautis šioje byloje. Teismo vertinimu, pareiškėjo nuolatinis periodinis vykimas į užsienį komandiruočių, darbo tikslais negali būti pripažįstamas tam tikra ypatinga, išimtine aplinkybe, dėl kurios pareiškėjas buvo priverstas būti už Lietuvos Respublikos ribų. Teismas pažymėjo, kad teismų praktikoje konstatuota, jog nėra pagrindo pripažinti, kad aptariamu aspektu Direktyva 2003/109/EB į nacionalinę teisę perkelta netinkamai.

23. Teismo vertinimu, pareiškėjas turėjo visas galimybes pateikti Migracijos departamentui reikalingus dokumentus, paaiškinimus ar įrodymus prašymui pagrįsti, be to, įvertinęs Aprašo nuostatas ir teismų praktiką, teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas neturi pareigos kiekvienu atveju kreiptis į užsienietį ir prašyti pateikti papildomus dokumentus, nes pareiga pagrįsti savo prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi tenka būtent užsieniečiui. Byloje nebuvo nustatyta, kad pareiškėjo teisė teikti atsakovui dokumentus ir paaiškinimus buvo ribojama, todėl teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad jam nebuvo suteikta galimybė pateikti dokumentus ar paaiškinimus.

24. Teismas pažymėjo, kad ginčijamas sprendimas nepažeidžia proporcingumo principo, pareiškėjo teisių bei laisvių, nes pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi, tačiau jis gali toliau gyventi Lietuvos Respublikoje su pareiškėjui išduotu leidimu laikinai gyventi, o vėliau, pragyvenęs Lietuvos Respublikoje būtiną laikotarpį ir esant kitoms Įstatyme įtvirtintoms sąlygoms, pakartotinai kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi jam išdavimo.

25. Dėl pareiškėjo argumentų, kad jis yra aukštos profesinės kvalifikacijos specialistas, todėl jam turėjo būti suteiktas leidimas nuolat gyventi, teismas pažymėjo, kad nuolatinio gyventojo statusui gauti asmuo turi nepertraukiamai gyventi atitinkamos valstybės narės teritorijoje penkerius metus iki atitinkamo prašymo pateikimo, į tokį laikotarpį neturėtų būti įskaičiuojamas laikas, kai užsienietis šalyje negyveno. Byloje buvo nustatyta, kad nuo 2015 m. spalio 6 d. iki 2020 m. spalio 6 d. pareiškėjas per Lietuvos Respublikos išorės sieną buvo išvykęs už Lietuvos Respublikos ribų 420 dienų (daugiau nei 14 mėnesių), todėl jis neatitiko Įstatymo 53 straipsnio 10 dalies nuostatų. Išimčių, apskaičiuojant užsieniečio pragyventą valstybės teritorijoje bendrą 5 metų laikotarpį, kai išduodamas leidimas būtent šiuo pagrindu, Įstatymų leidėjas nenumatė. Pareiškėjo į bylą pateikti papildomi dokumentai nepaneigė ginčijamame sprendime nustatytų faktų ir padarytų išvadų.

26. Apibendrindamas teismas sprendė, kad Migracijos departamentas laikėsi Įstatyme ir Apraše nustatytų procedūrinių reikalavimų tokiems prašymams nagrinėti ir vykdė kitus jam Aprašu nustatytus įpareigojimus, neatliko jokių veiksmų, kurie negalimi pagal Aprašo nuostatas, sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo priėmė nepažeisdamas Įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto 4 mėnesių termino, todėl atmetė skundo argumentus, kad pareiškėjo prašymas išnagrinėtas netinkamai. Teismas konstatavo, kad ginčijamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

27. Atsižvelgęs į išdėstytus motyvus, teismas darė išvadą, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, Migracijos departamentas pilnai, objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, įvertino ginčui reikšmingas aplinkybes, nurodė išsamius faktinius bei teisinius pagrindus, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III. 28. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.

29. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovas neobjektyviai išnagrinėjo jo prašymą, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino apelianto buvimo už Lietuvos Respublikos teritorijos dėl darbo komandiruočių svarbiomis ir ypatingomis aplinkybėmis, dėl kurių praleistas laikas užsienyje neturėtų būti įskaičiuojamas į išvykų trukmę, kadangi pareiškėjas neturi galimybių atsisakyti vykti į komandiruotes ir privalo vykdyti savo tiesiogines tarnybines funkcijas. Aptariamu atveju apelianto padėtis yra nepagrįsta, nekonstitucinė ir neatitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų.

30. Pareiškėjas pakartoja, kad jo šeimos nariai turi leidimus nuolat gyventi Lietuvoje, jis integravęsis į Lietuvos gyvenimą ir kt., o pirmosios instancijos teismas nevertino, kad jis ir jo šeima turi socialinių, kultūrinių, turtinių interesų Lietuvos Respublikoje, kadangi pareiškėjas su sutuoktine Lietuvoje gyvena jau 10 metų, čia jiems gimė vaikai, kurie lanko mokyklą, būrelius ir gyvena pilnavertį socialinį gyvenimą. Be to, tai, jog pareiškėjas išlaikė valstybinės kalbos ir Konstitucijos pagrindų egzaminus, neabejotinai patvirtina jo rimtus ketinimus ir toliau sieti savo gyvenimą su Lietuvos Respublika.

31. Pareiškėjo nuomone, nurodytų aplinkybių visuma patvirtina, kad jis neturi kitos nuolatinės gyvenamosios vietos, sukūrė stiprų ekonominį, socialinį ir kultūrinį ryšį su Lietuvos Respublika bei sieja savo ateitį su Lietuva, o priežastys, dėl kurių praleido vidutiniškai po 3 mėn. per metus už Lietuvos Respublikos ribų, yra susijusios su jo atliekamomis darbo funkcijomis ir siekiu užtikrinti pragyvenimo šaltinį Lietuvos Respublikoje ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdomos veiklos pelningumą.

32. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jam turėjo būti išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje, nepaisant aplinkybės, kad jis praleido už Lietuvos teritorijos ribų daugiau nei 10 mėnesių per pastaruosius 10 metų, tačiau jis buvo išvykęs dėl ypatingų ir objektyviai svarbių bei nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Leidimo nuolat gyventi gavimas apeliantui yra labai svarbus, kadangi jis nori būti pilnateisiu Lietuvos gyventoju. Apelianto teisės yra neteisėtai suvaržytos, nes susidaro situacija, jog apeliantas dėl savo darbo pobūdžio niekada neįgis teisės į nuolat gyventi Lietuvoje, kas suponuoja neproporcingus pagrindinių judėjimo ir apsigyvenimo teisių suvaržymus. Pirmosios instancijos teismui buvo pateikti įrodymai, patvirtinantys pareiškėjo komandiruotes, būtinybę į jas vykti, tačiau teismas nepagrįstai jų nevertino kaip ypatingų, objektyvių aplinkybių.

33. Pareiškėjo teigimu, sprendžiant leidimo išdavimo klausimą, atsižvelgtina į individualią prašymą pateikusio asmens situaciją ir kitas reikšmingas aplinkybes, asmens teisės negali būti neproporcingai varžomos administraciniais sprendimais. Atsižvelgiant į Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje nustatytas išimtis, pareiškėjas yra diskriminuojamas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi, lyginant su asmenimis, kurie siekia leidimo nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 punkte nustatytu pagrindu. Pareiškėjas nuolatiniu Lietuvos gyventoju laikytinas ir Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo prasme.

34. Pareiškėjo atvejis, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, priskirtinas ypatingam atvejui, minimam Direktyvos 2003/109/EB II skyriaus 4 straipsnio 3 dalyje, o jo komandiruočių laikotarpis turi būti pripažintas gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiui. Pareiškėjas pažymi, kad Įstatymu yra netiesiogiai yra pažeidžiamos asmens teisės į laisvę pasirinkti darbą, suteikiamos privilegijos skirtingų profesijų asmenims pretenduoti į leidimą nuolat gyventi. Įstatymo nuostatos, susijusios su leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindais ir iš to kylančiais reikalavimais, prieštarauja Konstitucijai ir negali būti taikomos priimant sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo.

35. Apibendrindamas pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, pažeidžiantis žmogaus pagrindines teises bei proporcingumo principą, diskriminacinis, o taip pat prieštaraujantis sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principams, todėl jis privalo būti panaikintas.

36. Pareiškėjas 2021 m. birželio 15 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose detalizuoja argumentus dėl, jo teigimu, diskriminuojančių Įstatymo nuostatų taikymo ir prašo jas įvertinti.

37. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

38. Migracijos departamentas, nesutikdamas su apeliacinius skundu, pabrėžia, kad leidimo nuolat gyventi išdavimą reglamentuojantys teisės aktai nenumato išimčių vertinant užsieniečio buvimą už Lietuvos Respublikos ribų ar užsieniečio išvykų priežastis, pavyzdžiui, kai užsienietis buvo išvykęs komandiruočių tikslais, todėl tai, jog pareiškėjas privalėjo vykti į komandiruotes darbo tikslais, negali būti laikoma ypatinga aplinkybe, sudarančia teisinį pagrindą neįskaičiuoti komandiruočių trukmę į buvimo už Lietuvos Respublikos ribų laikotarpį.

39. Atsakovo teigimu, pareiškėjas, teigdamas, kad jo padėtis yra nekonstitucinė, neatitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų, kad jis diskriminuojamas ir kt., iš esmės ginčija ne teismo sprendimą, o imperatyvias galiojančias teisės aktų nuostatas, kuriomis privaloma vadovautis. Migracijos departamento vertinimu, Įstatyme nustatyti reikalavimai, kuriuos užsienietis privalo atitikti, kad jam galėtų būti išduodamas leidimas nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintu pagrindu, neprieštarauja nei Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nei tarptautinių teisės aktų nuostatoms ir nepažeidžia žmogaus (pareiškėjo) teisių bei laisvių.

40. Migracijos departamentas laikosi pozicijos, kad pareiškėjui, lygiai taip pat kaip ir kitiems užsieniečiams, pagrįstai keliami griežti, imperatyvūs teisės aktų reikalavimai, kuriuos pareiškėjas privalo atitikti, kad jam galėtų būti išduodamas leidimas nuolat gyventi ir nėra jokio pagrindo vertinti, kad pareiškėjas šių reikalavimų negali atitikti dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių. Pareiškėjo nuolatinis periodinis vykimas į užsienį komandiruočių, darbo tikslais negali būti pripažįstamas tam tikra aplinkybe, dėl kurios pareiškėjas buvo priverstas būti už Lietuvos Respublikos ribų ir, nors pareiškėjas teigia, kad jis vykdo svarbias funkcijas bendrovėje, kurioje dirba, ir vykti į komandiruotes jam yra būtina, tačiau pareiškėjas neteikė tokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad į užsienį pareiškėjas keliavo ne savo laisva valia bei pasirinkimu ir/ar kad išvykti jį vertė išimtinės, laikinos, itin reikšmingos aplinkybės.

41. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad jis yra diskriminuojamas, taip pat kad turėtų būti taikomos Direktyvos Nr. 2003/109/EB 4 straipsnio 3 dalies nuostatos. Pareiškėjo argumentai, kad jis laikytinas nuolatiniu gyventoju Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo prasme, neturi teisinės reikšmės. Pareiškėjas, kuriam yra išduotas leidimas laikinai gyventi, neprivalo gauti leidimo nuolat gyventi, kad galėtų toliau gyventi bei dirbti Lietuvos Respublikoje, ir pareiškėjas neturi teisės reikalauti, kad jam būtų išduotas leidimas nuolat gyventi vien dėl to, kad jis laiko save nuolatiniu Lietuvos gyventoju, išlaikė valstybinės kalbos bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminus. Atsakovo teigimu, pareiškėjo teisė dirbti ar laisvai pasirinkti darbą nei Migracijos departamento sprendimu, nei ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu nėra pažeidžiama ar ribojama.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 42. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui neišduotas leidimas nuolat gyventi pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą, teisėtumo ir pagrįstumo bei Migracijos departamento įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo.

43. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ginčijamą Migracijos departamento Sprendimą teisėtu ir pagrįstu, pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su skundžiamu teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos priežastys (darbo tikslais) laikytinos ypatinga ir svarbia priežastimi ir šie laikotarpiai neturėtų būti įskaitomi į faktinio išvykimo laiką. Pareiškėjas pabrėžia, kad dėl galiojančio teisinio reguliavimo ir darbo pobūdžio yra diskriminuojamas, neproporcingai varžomos jo teisės apsigyventi, pasirinkti darbą ir pan., Įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai.

44. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

45. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018, ir kt.). Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo aplinkybes – t. y. kad Įstatymo 53 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra diskriminacinis, pareiškėjas yra blogesnėje padėtyje dėl darbo pobūdžio, lyginant su kitais užsieniečiais, kad Įstatymo nuostatos, tikėtina, prieštarauja Konstitucijai, pareiškėjas laikytina nuolatiniu gyventoju Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo prasme – kurių nebuvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui. Tačiau vadovaujantis ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi, minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kuriais grindžiamas atsakovo Sprendimo neteisėtumas, apeliacinės instancijos teisme nenagrinėjami.

46. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje vertinama, ar pareiškėjui teisėtai ir pagrįstai nebuvo išduotas leidimas nuolat gyventi, pirmiausia pažymėtina, kad leidimas nuolat gyventi suteikia užsieniečiui daugiausia teisių lyginant su kitomis teisėto užsieniečių gyvenimo Lietuvos Respublikoje formomis. Sprendimas išduoti tokį leidimą iš esmės reiškia, kad Lietuvos Respublika leidžia atitinkamam užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje neterminuotai, suteikia jam išskirtinį statusą, itin priartinantį šį užsienietį prie Lietuvos Respublikos piliečio teisinio statuso. Todėl leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir kruopščiai patikrinus, ar yra visos reikiamos sąlygos išduoti tokį leidimą ir nėra pagrindų, dėl kurių leidimą atsisakytina išduoti. Minėtos aplinkybės taip pat reiškia, kad išduodant leidimą nuolat gyventi užsieniečiui keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos nei išduodant laikiną leidimą gyventi, vizą ar kitu teisiniu pagrindu leidžiant atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką ir joje būti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010).

47. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad ilgalaikis gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto juridinės struktūros analizė yra pagrindas konstatuoti, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas esant dviem sąlygoms: 1) jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus; 2) turėjo leidimą laikinai gyventi. Minėtos sąlygos nėra fakultatyvios, t. y. leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje siekiantis gauti užsienietis privalo atitikti jas abi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje administracinėje byloje Nr. eA-4000-822/2019).

48. Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad leidimą nuolat gyventi išduodant užsieniečiui šio straipsnio 1 dalies 8 ir 81 punktuose nustatytais pagrindais, pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už atitinkamai Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių.

49. Pažymėtina ir tai, kad Įstatymo nuostatos, susijusios su ilgalaikio gyventojo statuso suteikimu trečiųjų šalių piliečiams, yra suderintos su 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, nuostatomis (Įstatymo 1 str. 2 d. ir priedo 11 p.), todėl aiškinant minėtų Įstatymo nuostatų turinį, turi būti atžvelgiama į Direktyvos nuostatas. Direktyvos 6 konstatuojamoje dalyje, be kita ko, numatyta, kad pagrindinis kriterijus, jog būtų suteiktas ilgalaikio gyventojo statusas, turi būti gyvenimo valstybės narės teritorijoje trukmė; gyvenama turi būti teisėtai ir nuolat, kad būtų galima parodyti, jog žmogus įsitvirtino toje šalyje. Kaip pažymima Direktyvos 2003/109/EB 4 straipsnio 1 dalyje ir 6 konstatuojamojoje dalyje, 5 metų teisėto ir nuolatinio gyvenimo valstybės narės teritorijoje trukmė parodo, kad žmogus įsitvirtino toje šalyje ir joje ilgą laiką gyvena (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Staatssecretaris van Justitie prieš M. S., C-502/10).

50. Pagal Direktyvos 2003/109/EB 3 straipsnio 1 dalį ši direktyva taikoma trečiųjų šalių piliečiams, teisėtai gyvenantiems valstybėje narėje. Teisingumo Teismas akcentavo, kad Direktyvoje 2003/109/EB nenustatytos sąlygos, kurias turi atitikti tokie šalyje gyvenantys piliečiai, kad galėtų būti laikomi teisėtai gyvenančiais valstybės narės teritorijoje, todėl darė išvadą, kad tokios sąlygos reglamentuojamos tik nacionalinėje teisėje (2012 m. lapkričio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo byloje Iida, C-40/11, EU:C:2012:691, 36 p.).

51. Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas, įgyvendindamas aptartas Direktyvos 2003/109/EB nuostatas ir nustatydamas leidimo nuolat gyventi išdavimo tuo pagrindu, jog užsienietis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi (Įstatymo 53 str. 1 d. 8 p.), sąlygas, išimčių, apskaičiuojant užsieniečio pragyventą valstybės teritorijoje bendrą 5 metų laikotarpį, kai išduodamas leidimas būtent šiuo pagrindu, nenumatė. Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nėra pagrindo pripažinti, kad aptariamu aspektu Direktyva į nacionalinę teisę perkelta netinkamai. Dėl šios priežasties, taikomos būtent nacionalinės teisės normos, t. y. Įstatymo nuostatos, netaikant Direktyvoje numatytų išimčių. Taigi, nagrinėjamu atveju taikytinas Įstatyme įtvirtintas aiškus reikalavimas 5 metų nepertraukiamo pragyvento laikotarpio pripažinimui išduodant leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu neviršyti nebuvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje 6 mėnesių iš eilės ar 10 mėnesių per 5 metus laikotarpių, nepriklausomai nuo nebuvimo priežasties (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2512-858/2015).

52. Ginčijamame Migracijos departamento Sprendime nustatyta, kad pareiškėjas turėjo (turi) išduotus leidimus laikinai gyventi (paskutinis leidimas, galiojantis nuo 2020 m. birželio 15 d. iki 2022 birželio 15 d.), tačiau taip pat nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 6 d. iki 2020 m. spalio 6 d. pareiškėjas buvo išvykęs už Lietuvos Respublikos ribų 420 dienų (t. y. daugiau, nei 14 mėnesių). Dėl šių aplinkybių byloje ginčo nėra. Nustatytos aplinkybės reiškia, kad pareiškėjas už Lietuvos Respublikos ribų buvo išvykęs laikui, ilgesniam negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje, kas lėmė, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto reikalavimo gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

53. Įvertinus minėtas aplinkybes, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo išvykimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos priežastis. Kaip nurodyta šio procesinio sprendimo 51 punkte, Įstatymo 53 straipsnio 10 dalies (kartu ir to paties straipsnio 1 dalies 8 punkto) taikymo prasme nėra teisiškai reikšminga, kad pareiškėjo išvykos buvo nulemtos darbo funkcijų ir įsipareigojimų (komandiruotės), taip pat, kad pareiškėjas ir jo šeimos nariai integravęsi į Lietuvos gyvenimą, juos sieja glaudūs socialiniai, ekonominiai ryšiai ir pan. Minėtas Įstatymo nuostatos imperatyvios, todėl jų netaikyti (nesivadovauti) sprendžiant ginčo klausimą nebuvo teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodo jokių teise ir faktais pagrįstų argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas.

54. Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu teisėtai ir pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu. Todėl ginčijamo Sprendimo nėra pagrindo naikinti. Nesant pagrindo panaikinti ginčijamą Sprendimą, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį reikalavimą įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo.

55. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą teismo sprendimą, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra pagrindo.

56. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. (A. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys