2022-03-09 Nr. AB-5638-3-61-3-04333-2021-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1526-442/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04333-2021-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. K. K. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. K. K. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja N. K. K. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 21S36167 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. 6K-1448 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad ji (duomenys neskelbtini), todėl gyventi (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kilmės šalis, kilmės valstybė) pareiškėjai nesaugu, ji priskiriama prie padidintos rizikos asmenų profilio. Migracijos departamentas nepateikė jokių duomenų apie konkrečiai pareiškėjos gyvenamojoje teritorijoje patiriamus (duomenys neskelbtini) sunkumus, nepagrįstai nesuteikė papildomos apsaugos. Atsakovas pateikė tik bendro pobūdžio informaciją, tačiau nepateikė jokių duomenų apie tai, kokia beatodairiško smurto padėtis yra pareiškėjos gyvenamojoje vietovėje (duomenys neskelbtini).

3. Pareiškėja, pasisakydama dėl Sprendimo dalies, kuria nutarta ją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, pažymėjo, kad savo elgesiu ji niekaip neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos, bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvams nustatyti, nėra padariusi tvarkų ar taisyklių pažeidimų, jos pateiktas paaiškinimas atitiko kilmės valstybės informaciją, pareiškėja visą laiką buvo geranoriška, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad ji savanoriškai neišvyktų iš šalies, priėmus jai nepalankų sprendimą nesuteikti prieglobsčio. Pareiškėja vertino, jog atsakovo sprendimai negali būti grįsti prielaidomis, o išimtinės aplinkybės nebuvo nustatytos ar pagrįstos. Draudimas pareiškėjai atvykti yra maksimalus ir visiškai neproporcingas jos lūkesčiui gauti prieglobstį, pernelyg ilgas draudimas atvykti sudarytų nepagrįstas ir griežtas pasekmes, kuomet, pablogėjus situacijai, pareiškėjai būtų uždrausta atvykti ir prašyti prieglobsčio. Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjai atvykti neproporcingai užkertamas kelias Šengeno erdvėje prašyti prieglobsčio ateityje, jei pasikeistų saugumo ar individuali pareiškėjos padėtis kilmės valstybėje.

4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, jog pareiškėja savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad (duomenys neskelbtini).

6. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja, kaip (duomenys neskelbtini), nenurodė jokių individualių savybių, kodėl būtent jai dėl priklausymo šiai bendruomenei gresia persekiojimas. Jos pateikta informacija iš esmės yra susijusi su bendra situacija kilmės šalyje, ji niekada nepatyrė jokio persekiojimo, kankinimų, arešto, o būtinybę gauti prieglobstį sieja ne su jos pačios, o su jos tautos istorija susijusiomis aplinkybėmis, t. y. kad (duomenys neskelbtini). Surinkta kilmės valstybės informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini), o informacijos apie tai, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) gresia persekiojimas, nerasta. Atsakovas akcentavo, jog, vertinant persekiojimo riziką, būtina identifikuoti potencialų persekiotoją, jo motyvus ir tikslus persekioti prieglobsčio prašytoją, persekiotojui prieinamas persekiojimo priemones bei potencialų šių priemonių taikymo poveikį prieglobsčio prašytojui. Neidentifikavus potencialaus persekiotojo, neįmanoma įvertinti jam prieinamų persekiojimo priemonių bei, atitinkamai, jų poveikio prieglobsčio prašytojui. Migracijos departamentas laikėsi pozicijos, jog pareiškėja nepateikė informacijos, pakankamu lygiu pagrindžiančios tikimybę, jog kilmės šalyje yra subjektas, kuris yra pajėgus taikyti pareiškėjai priemones, savo pobūdžiu ir poveikiu prilygstančias persekiojimui, nuo kurių kilmės valstybės institucijos nenorėtų ar negalėtų jos apsaugoti.

7. Atsakovas teigė, jog surinko bei įvertino visą aktualią, su pareiškėja susijusią individualią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste, bei konstatavo, kad nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti prieglobsčio prašytoją, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju prieglobsčio prašytojai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindė prielaidos, kad dėl pareiškėjos individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų) jai gresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Pareiškėja prieglobsčio prašymo negrindė tokiomis aplinkybėmis, kad kilmės šalyje ji buvo diskriminuojama ar kitaip dėl pareiškėjos individualių savybių su ja buvo netinkamai elgiamasi. Apklausų metu pareiškėja nepatvirtino, kad ji ar jos šeima nukentėjo nuo (duomenys neskelbtini), nenurodė, kad kažkam iš jos artimųjų šiuo metu kyla grėsmės dėl priklausymo (duomenys neskelbtini). Migracijos departamento surinkta kilmės valstybės informacija taip pat nepatvirtina, jog (duomenys neskelbtini) šiuo metu persekioja (duomenys neskelbtini), o pareiškėjos gyvenamoji vietovė (pareiškėja gyveno (duomenys neskelbtini)) nėra (duomenys neskelbtini). Atsižvelgęs į tai, atsakovas sprendė, kad prieglobsčio prašytoja neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės asmeniui tikimybės, taip pat pagrįsta tikimybė, kad kilmės valstybėje asmeniui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Atsižvelgiant į prieglobsčio prašytojos individualias savybes ir į tai, kad jos kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, atsakovas sprendė, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

8. Atsakovas teigė, jog įvertino būtent pareiškėjos situaciją kilmės valstybės informacijos kontekste. Surinkta kilmės valstybės informacija nepatvirtina, kad (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini), kurioje gyveno pareiškėja, (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nepateikė jokios informacijos bei duomenų, paneigiančių Migracijos departamento išvadas.

9. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai (asmenų grupėje), pėsčiomis kirtusi Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyta pareigūnų ir pristatyta į užkardą. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjos tikslas. Pareiškėja iki Sprendimo priėmimo nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Priėmus sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, privalo būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti Sprendime.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 2 d. sprendimu pareiškėjos N. K. K. K. skundą tenkino iš dalies, pakeitė Migracijos departamento Sprendimo 3 punktą ir jį išdėstė taip: „3. Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, pakeitė Migracijos departamento Sprendimo 4 punktą ir jį išdėstė taip: „4. Įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Teismas taip pat atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį, o likusią pareiškėjos skundo dalį atmetė.

11. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

11.1. Pareiškėja 2021 m. liepos 17 d. pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. 2021 m. liepos 17 d. pirminės apklausos metu pareiškėja nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

11.2. 2021 m. spalio 27 d. buvo atlikta prieglobsčio prašytojos apklausa, kurios metu ji nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

11.3. Migracijos departamentas Sprendimu atsisakė pareiškėjai suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nusprendė išsiųsti ją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

11.4. Nesutikdama su Migracijos departamento Sprendimu, pareiškėja apskundė jį Komisijai. Komisijos sprendimu nuspręsta pareiškėjos skundą atmesti. Pareiškėja, nesutikdama su ginčijamais sprendimais, kreipėsi į teismą.

12. Teismas vadovavosi 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) 12 straipsnio 1 dalimi, UTPĮ 86, 87 straipsniais, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) (toliau – ir Tvarkos aprašas) 89, 99 punktais, teismų formuojama praktika prieglobsčio bylose ir, atsižvelgęs į asmens byloje esančių duomenų visumą, pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes, taip pat teismo posėdžio metu nurodytus argumentus bei į Migracijos departamento surinktą visą informaciją, pažymėjo, kad pareiškėja nenurodė jokių konkrečių aplinkybių dėl jai individualiai kilusių pavojų (duomenys neskelbtini) kilmės valstybėje. Teismas konstatavo, kad pareiškėja prieglobsčio prašyme ir apklausų metu nenurodė, kad būtų asmeniškai patyrusi persekiojimo veiksmus. Teismas pareiškėjos teiginius dėl (duomenys neskelbtini) pripažino deklaratyvaus pobūdžio, nekonkretizuotais, kuriuos paneigia Migracijos departamento surinkta kilmės valstybės informacija. Teismas sprendė, kad pareiškėjos baimė būti persekiojamai yra nepagrįsta konkrečių faktinių duomenų visuma, grindžiama bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Tariamas persekiojimas nėra individualaus pobūdžio. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, teismas sprendė, jog Migracijos departamentas ginčijamais sprendimais pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo pareiškėjai suteikti pabėgėlio statusą.

13. Iš byloje esančių duomenų teismas nenustatė, kad pareiškėja galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, jog kilmės valstybėje ji bus kankinama, su ja bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jos orumas, arba ji galėtų tokiu būdu būti baudžiama. Pareiškėjos teiginius dėl (duomenys neskelbtini) ir dėl to kilusių padarinių teismas vertino kaip deklaratyvius, nes ji nenurodė jokių aiškių bei konkrečių aplinkybių dėl (duomenys neskelbtini) jos konkrečiu atveju, taip pat Migracijos departamento tyrimo metu surinkta informacija apie (duomenys neskelbtini), neįrodo, kad vien dėl (duomenys neskelbtini), pareiškėja galėtų būti kankinama, su ja bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jos orumas ar ji bus tokiu būdu baudžiama. Teismas nenustatė, kad pareiškėja galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja Migracijos departamento atliktų apklausų metu nenurodė, kad jai kilmės valstybėje egzistuoja grėsmė dėl egzekucijos ar mirties bausmės. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

14. Teismas atsižvelgė į tai, kad Migracijos departamentas įvertino pareiškėjos individualias aplinkybes ir nustatė, kad ji priklauso (duomenys neskelbtini), kuri Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) priskiriama prie galinčių susidurti su padidinta rizika patirti smurtą, tačiau EPPB nurodo, kad net patenkant į šią grupę, ne visi individai susiduria su padidinta rizika patirti beatodairišką smurtą. Tyrimo metu atsakovas nustatė, kad pareiškėja gyveno (duomenys neskelbtini), kurioje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. (duomenys neskelbtini). Realią pagalbą grįžtantieji ir viduje perkelti asmenys gauna iš Europos valstybių, pavyzdžiui, Norvegijos pabėgėlių tarnybos ir kitų organizacijų, asmenims teikiama teisinė pagalba ir konsultacijos bei kita pagalba. (duomenys neskelbtini). 2020 m. dėl pasaulinės Covid-19 pandemijos Europoje buvo sustabdytas migrantų grąžinimas į (duomenys neskelbtini), tačiau 2020 m. rugsėjo mėn. vėl atnaujintas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja taip pat gali pasinaudoti vidiniu persikėlimu. Nepaisant to, kad pareiškėja yra (duomenys neskelbtini), teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių jai gresia pavojus dėl beatodairiško smurto. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas nenustatė informacijos apie tai, kad (duomenys neskelbtini) asmenims grėstų beatodairiško smurto veiksmai, pagrįstai rėmėsi EPPB, kaip kompetentingos institucijos 2021 m. parengtomis gairėmis. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja ne tik nenurodė individualių priežasčių, atitinkančių Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodytus kriterijus, bet ir nedetalizavo beatodairiško smurto aplinkybių kilmės valstybėje, todėl teismas konstatavo, jog Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, kad pareiškėja neatitinka ne tik papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, bet ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

15. Dėl pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), teismas darė išvadą, kad ši Sprendimo dalis yra motyvuota, nulemta tinkamai taikyto teisinio reglamentavimo. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėja būtų pateikusi prašymą savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

16. Dėl uždraudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jos išsiuntimo, teismas sprendė, kad toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Teismas šią Sprendimo dalį pakeitė ir nustatė, kad pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Atitinkamai teismas sprendė, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas pakeitė šį laikotarpį ir nurodė įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

17. Kitą pareiškėjos skundo dalį teismas atmetė, kadangi nenustatė pagrindų panaikinti ginčijamų sprendimų. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė ir išvestinį skundo reikalavimą įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

III. 18. Pareiškėja N. K. K. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 1 d. sprendimą (skundžiamo teismo sprendimo data – 2022 m. vasario 1 d. – laikytina rašymo apsirikimu ir taisytina į 2022 m. vasario 2 d. sprendimą) ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Pareiškėja taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausyta ir turėtų galimybę teikti paaiškinimus.

19. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, jog buvo pažeista asmens teisė į tiesioginį ir teisingą skundo nagrinėjimą, o Komisijos sprendimas buvo priimtas neįvertinus jos paaiškinimų, neišklausius pareiškėjos, nedalyvaujant pareiškėjai nagrinėjimo procese.

20. Pareiškėja teigia, kad nebuvo surinka aktuali, naujausia informacija apie kilmės valstybę, apie įstatymus dėl protestuotojų ir opozicijos veiklos ir jų taikymo ypatumus, nesurinkta informacija apie politinių oponentų persekiojimo problematiką. Atsakovas apsiribojo prielaida, kad pareiškėja dėl sunkių ekonominių priežasčių buvo priversta palikti kilmės šalį. Pareiškėja sutinka, kad ekonominio pobūdžio sunkumai yra tik sistemingos tiesioginės grėsmės ir persekiojimų pasekmė, bet ne esminė pareiškėjos kilmės šalies palikimo priežastis. Pareiškėja pažymi, kad ji nurodė, jog didesnėje (duomenys neskelbtini) šalies teritorijoje vis dar yra taikomas tiesioginis politinių oponentų persekiojimas ir fizinis susidorojimas. Atsakovas tinkamai nepaneigė pareiškėjos pateikto liudijimo.

21. Pareiškėja nurodo, kad atsakovo Sprendime nėra pakankamai duomenų, kurie būtų surinkti iš patikimų šaltinių ar pateiktos nuorodos į kompetentingų, tarptautinių institucijų dokumentus, informaciją. Atsakovas nesikreipė į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją, diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas, kas yra privalu, vadovavosi selektyviai atrinkta kilmės valstybės informacija, todėl vienareikšmiškai darytina išvada, kad atsakovo surinkta informacija iš internete publikuojamų straipsnių, kurie tendencingai ir išimtinai palaiko (duomenys neskelbtini), neatspinti tikrosios pareiškėjos kilmės šalies situacijos ir negali būti laikomi išsamiais, patikimais bei aktualiais įrodymais apie kilmės valstybę. Atsakovas neparengė aktualios pažymos apie kilmės valstybę.

22. Pareiškėja laikosi pozicijos, jog ji negali būti grąžinama į kilmės valstybę, nes kiltų grėsmė jos saugumui, įskaitant gyvybę ir sveikatą. Pareiškėja priklauso padidintos rizikos asmenų grupei, kuriai kilmės šalyje kyla reali grėsmė sveikatai ir gyvybei, todėl yra pagrindas suteikti jai prieglobstį.

23. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

24. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja atsiliepimo, teikto į skundą, argumentus, susijusius su pareiškėjos neatitikimu UTPĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimams, jos išsiuntimu ir uždraudimu atvykti į Lietuvos Respubliką, bei papildomai nurodo, kad buvo atliktos pareiškėjos apklausos, kurių metu ji turėjo galimybę išsamiai papasakoti, dėl kokių priežasčių paliko kilmės valstybę, su kokiomis grėsmėmis joje susidūrė ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Pagal Tvarkos aprašo 222 punktą pareiškėjos skundas Komisijoje buvo nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. Vien ši aplinkybė, nesant jokių objektyvių duomenų apie tai, kad tam tikros reikšmingos bylos aplinkybės dėl šios priežasties liko neįvertintos, nesudaro pagrindo teigti, kad Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Jokių naujų aplinkybių pareiškėja nepateikė ir teisme, kur jos skundas buvo nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, dalyvaujant pareiškėjai.

25. Atsakovas pažymi, jog kilmės valstybės informacija yra renkama pagal prieglobsčio prašytojo nurodytus motyvus. Pareiškėja savo prieglobsčio prašyme grėsmę siejo su priklausymu (duomenys neskelbtini), todėl, Migracijos departamentas neturėjo pareigos rinkti informacijos apie įstatymus dėl protestuotojų ir opozicijos veiklos ir jų taikymo ypatumus, nes jie yra nesusiję su pareiškėjos situacija. Teisės aktai neįpareigoja Migracijos departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, o nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės informacijos kontekste.

26. Pasisakydamas dėl Migracijos departamento surinktos informacijos patikimumo ir aktualumo, atsakovas nurodo, kad pagal 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 439/2010 dėl Europos prieglobsčio paramos biuro įsteigimo nuostatas vienas iš Europos prieglobsčio paramos biuro (dabartinis pavadinimas Europos Sąjungos prieglobsčio agentūra (toliau – ir ESPA) tikslų yra kilmės valstybės informacijos rinkimas. Jokiame teisės akte nėra nustatyta pareiga Migracijos departamentui nagrinėjant kiekvieną prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kreiptis į Užsienio reikalų ministeriją ar Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes ar konsulines įstaigas dėl informacijos apie kilmės valstybę pateikimo. Pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodo, kokią informaciją, jos manymu, galėtų pateikti pareiškėjos nurodytos institucijos, kurios negalėtų turėti ir paskelbti ESPA – už kilmės valstybės informacijos rinkimą ir skelbimą atsakinga agentūra.

27. Dėl kilmės valstybės pažymos, atsakovas teigia, kad pareiškėja nenurodo jokių teisės aktų nuostatų, kuriose būtų nurodyta Migracijos departamento pareiga nagrinėjant kiekvieną prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje rengti pažymas apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę. Pati pareiškėja pripažįsta, kad tokios pareigos Migracijos departamentas neturi ir nepateikia jokių argumentų, kodėl tokia pažyma turėjo būti parengta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Pareiškėja N. K. K. K. prašo jos apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausyta, kitų su tuo susijusių motyvų nenurodo.

29. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

30. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu duoti paaiškinimus dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta ir raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Vien tik pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad ji pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjos prašymas netenkinamas.

V. 31. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo pareiškėjai N.K. K. K. suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

32. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundo argumentus, atsakovo atsikirtimą į skundą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjai prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka UPTĮ 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, motyvuotai nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), tačiau parinko nepagrįstus laikotarpius uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu minėtus laikotarpius sumažino iki dviejų metų, atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimą, o likusią pareiškėjos skundą dalį atmetė.

33. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, laikosi pozicijos, jog jai prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, atsakovui nesurinkus aktualios būtinos informacijos apie pareiškėjos individualaus pobūdžio aplinkybes, neparengus aktualios pažymos apie kilmės valstybę.

34. Teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos (ABTĮ 140 str. 1 d.) ir pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nustatytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą, neperžengdama pareiškėjos apeliacinio skundo ribų. Pareiškėja neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria teismas tenkino jos skundą iš dalies, todėl šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas netikrinamas.

35. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami UTPĮ (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. rugpjūčio 12 d. iki 2022 m. sausio 1 d.) 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Migracijos departamento sprendimą nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, vadovavosi minėtomis UTPĮ nuostatomis. Pareiškėja apeliaciniame skunde nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo atlikto UTPĮ nuostatų taikymo ir aiškinimo, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija jų nekartoja.

36. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

37. Administracinių teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

38. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).

39. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, jog Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

40. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-889-968/2022).

41. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus faktinius duomenis, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėja apeliaciniame skunde neišdėstė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisako tik tais aspektais, kuriais grindžiamas apeliacinis skundas.

42. Byloje nustatyta, kad pareiškėja prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė tuo, kad ji negali grįžti į kilmės valstybę, kadangi (duomenys neskelbtini) yra nesaugu.

43. Migracijos departamentas, remdamasis EPPB (ESPA) 2021 m. ataskaita, Sprendime akcentavo, kad (duomenys neskelbtini) įtraukti į padidintos rizikos asmenų profilių sąrašą ir (duomenys neskelbtini) jie gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme (pvz., priekabiavimas, sulaikymas, fiziniai užpuolimai, seksualinė prievarta, žmogžudystės, turto prievartavimas, savavališki areštai, pagrobimai). Tačiau pagal minėtą ESPA ataskaitą, ne visi šio profilio asmenys susidurtų su tokio lygio rizika, kad jų baimė patirti persekiojimą būtų laikoma visiškai pagrįsta. Atsakovas tyrimo metu nenustatė nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti prieglobsčio prašytoją, t. y. neidentifikavo faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Migracijos departamento Sprendime taip pat nurodyta, kad tyrimo metu nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojai suteikimo poreikį. Migracijos departamentas priėjo išvadą, kad pareiškėjos baimė nelaikytina visiškai pagrįsta, todėl pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai nesuteikiamas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

44. Teisėjų kolegija, įvertinusi Migracijos departamento Sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, sutinka su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės. Pareiškėja grėsmę sieja su bendra situacija jos gyvenamojoje vietovėje, o ne su savo individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis. Pažymėtina, kad pati pareiškėja apklausos metu nenurodė, jog būtų tiesiogiai susidūrusi su persekiojimu ar kitais neigiamais veiksmais, savo prieglobsčio prašymo negrindė aplinkybėmis, kad kilmės šalyje ji buvo diskriminuojama ar kitaip dėl pareiškėjos individualių savybių su ja buvo netinkamai elgiamasi. Pareiškėja apklausos metu nepatvirtino, kad (duomenys neskelbtini) jai buvo grasinama, kad ji ar jos šeima nukentėjo nuo (duomenys neskelbtini), nenurodė, kad kažkam iš jos artimųjų šiuo metu kyla grėsmės dėl (duomenys neskelbtini). Todėl atsakovas ir pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstas išvadas, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

45. Įvertinus Migracijos departamento Sprendimo turinį, nėra pagrindo teigti, kad atsakovas nesirėmė naujausia, visapusiška ir aktualia informacija apie padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje. Kaip matyti iš Sprendimo turinio, Migracijos departamentas rėmėsi iš įvairių šaltinių surinkta informacija ir pareiškėjos situaciją įvertino individualiai. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje esantys duomenys apie pareiškėjos kilmės valstybę buvo pakankami tinkamai išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį ir atsakovas neprivalėjo rinkti daugiau papildomų duomenų. Atmestini pareiškėjos apeliacinio skundo teiginiai, jog atsakovas turėjo surinkti informaciją apie įstatymus dėl protestuotojų ir opozicijos veiklos ir jų taikymo ypatumus, apie politinių oponentų persekiojimo problematiką, nes nagrinėjamu atveju tyrimo objektas yra ne pareiškėjos kilmės valstybė, o konkrečiam asmeniui (pareiškėjai) šioje valstybėje kylanti individuali grėsmė. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai šiuo aspektu visiškai nesusiję su jos individualia situacija, nėra aišku, kaip ši informacija būtų reikšminga tinkamai įvertinti pareiškėjos galimo persekiojimo baimę.

46. Priešingai, nei apeliaciniame skunde teigia pareiškėja, byloje nėra duomenų, jog ji priklauso padidintos rizikos asmenų grupei, kuriai kilmės šalyje kyla reali grėsmė sveikatai ir gyvybei. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija apie pareiškėją (nėra patyrusi persekiojimo ar fizinės prievartos, paskutinė gyvenamoji vieta nėra riziką didinantis veiksnys) ir situaciją kilmės valstybėje, kurioje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo tam tikroje teritorijoje (pareiškėjos gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini)) kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, yra pagrindas spręsti, jog pareiškėja taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

47. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

48. Apibendrindama tai, kas išdėstyta teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės aktų nuostatas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos N. K. K. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Rytis Krasauskas

Dainius Raižys