2017-02-22 Nr. AB-4334-3-61-3-05538-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-258-556/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05538-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 52.1.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. vasario 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. S. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijai, N. S. dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. lapkričio 20 d. skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti: 1) Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. (04.7.2.)-FR0682-276; 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2015 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. 68-137; 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija, ir MGK) 2015 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. S-206 (7-205/2015).

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 23 d. nutartimi administracinę bylą Nr. I-183-554/2017 sustabdė iki įsiteisės galutinis procesinis sprendimas Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-4838-561/2016 (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) administracinės bylos Nr. A-3004-442/2017) (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 98 str. 1 d. 3 p., 99 str. 2 p.).

Teismas konstatavo, kad ginčijamais sprendimais iš esmės buvo konstatuota, jog pareiškėjas ir jo sutuoktinė (trečiasis suinteresuotas asmuo) laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. kartu vertėsi individualia veikla – nekilnojamojo turto pardavimu. Dėl to pareiškėjui buvo nustatytas pridėtinės vertės mokesčio, gyventojų pajamų mokesčio, valstybinio socialinio draudimo įmokų įsiskolinimas. Pareiškėjas ginčijamus sprendimus prašo panaikinti iš esmės dėl to, kad jis su sutuoktine jokios nekilnojamojo turto pardavimo individualios veiklos nevykdė, todėl mokestinis įsiskolinimas konstatuotas nepagrįstai.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4838-561/2016 (Liteko duomenys) konstatuota, kad pareiškėjo V. S. sutuoktinė N. S. (šioje administracinėje byloje trečiasis suinteresuotas asmuo) laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. kartu su sutuoktiniu vertėsi individualia veikla – nekilnojamojo turto pardavimu, todėl jai pagrįstai mokesčių administratorius priskaičiavo pridėtinės vertės mokesčio, gyventojų pajamų mokesčio, valstybinio socialinio draudimo įmokų įsiskolinimą.

Šiuo metu minėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas apskųstas apeliacine tvarka ir administracinė byla perduota nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris taip pat privalės įvertinti esminę teisiškai reikšmingą faktinę aplinkybę – ar N. S. vertėsi individualia veikla. Įvertinus Kauno apygardos administracinio teismo bylos duomenis ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo turinį, matyti, kad sutuoktiniai (pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo) tuo pačiu laikotarpiu iš esmės kartu atliko analogiškus veiksmus, kuriuos mokesčių administratorius įvertino kaip individualią veiklą – turimą žemės sklypą padalijo į mažesnius žemės sklypus, pakeitė žemės paskirtį, pradėjo statyti kelis gyvenamuosius namus, o vėliau juos pardavė, tačiau jokių mokesčių nemokėjo.

Teismas akcentavo, kad pagal ABTĮ 13, 20 straipsnių nuostatas vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Į LVAT išaiškinimus atsižvelgia teismai, valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus (ABTĮ 13 str. 2 d.). Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

LVAT dauguma procesinių sprendimų konstatavo, kad ABTĮ 98 straipsnio 3 punkte numatyta, jog teismas sustabdo bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Vadovaujantis ABTĮ 99 straipsnio 2 punktu, byla tokiais atvejais sustabdoma, kol įsiteisės teismo sprendimas, nuosprendis, nutarimas ar nutartis kitoje byloje. Teismas pabrėžė, kad administracinės bylos nagrinėjimo sustabdymas ABTĮ 98 straipsnio 3 punkte numatytu pagrindu yra galimas tik tuomet, kai tarp teisme nagrinėjamos administracinės bylos ir kitos bylos, nagrinėjamos civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka, egzistuoja prejudicinis ryšys.

Tai reiškia, jog administracinės bylos negalima nagrinėti tol, kol įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje, baudžiamojoje ar administracinėje byloje nebus nustatyti tam tikri faktai ar aplinkybės, kurių nenustačius konkrečios administracinės bylos nagrinėjimas būtų neįmanomas. Kiekvienu atveju būtina nustatyti, ar iš tiesų egzistuoja prejudicinis ryšys tarp bylų (ABTĮ 57 str.). Teismas padarė išvadą, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme išnagrinėta administracinė byla Nr. I-4838-561/2016 (šiuo metu Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo teisėtumas tikrinamas LVAT) ir Kauno apygardos administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. I-183-554/2017 yra tiesiogiai susijusios, kadangi bylos baigtis LVAT turės tiesioginę prejudicinę įtaką procesiniam sprendimui šioje administracinėje byloje.

Paminėtoje administracinėje byloje LVAT galbūt konstatavus Vilniaus apygardos administraciniame išnagrinėtų mokesčių administratoriaus sprendimų teisėtumą, šioje administracinėje byloje neliks akivaizdaus pagrindo išvadai, kad pareiškėjas nevykdė individualios nekilnojamojo turto pardavimo veiklos. Ir priešingai, LVAT konstatavus teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad pareiškėjo sutuoktinė nevykdė individualios veiklos, neliks akivaizdaus pagrindo išvadai, jog jos sutuoktinis vykdė tokią pačią veiklą su tuo pačiu turtu, nes sutuoktiniams mokesčių administratorius inkriminavo iš esmės analogiškus veiksmus tuo pačiu laikotarpiu.

Skirtumas tik tas, kad pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens atžvilgiu mokesčių administratorius priėmė atskirus administracinius aktus, nors rėmėsi tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis. Teismas taip pat pabrėžė, kad nei Vilniaus apygardos administraciniame teisme, nei šiame teisme iš esmės nekilo ginčo dėl matematinės inkriminuotų nepriemokų išraiškos (dydžio). Atsižvelgdamas į tai ir vadovaudamasis ABTĮ 98 straipsnio 3 punktu, teismas priėjo išvadą, kad nagrinėjama administracinė byla turi būti sustabdyta iki kol LVAT bus išnagrinėta paminėta Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinė byla (ABTĮ 57 str.).

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 23 d. nutartį.

Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad administracinė byla Nr. I-183-554/2017 turi būti nagrinėtina neatsižvelgiant į administracinės bylos, nagrinėjamos Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, baigtį. Visų pirma, tiek mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, tiek vėliau pareiškėjo skundus nagrinėjusios institucijos neginčijo fakto, jog šiame mokestiniame ginče aptariama žemė buvo įgyta pareiškėjo tėvui perleidus teises į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą. Byloje nėra duomenų, jog žemės sklypas būtų įgytas po santuokos sudarymo, jis tik yra registruotas vieno iš sutuoktinių vardu po santuokos sudarymo, atstačius jo teises į šį žemės sklypą, tad laikytina, jog šio turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad šis turtas, žemės sklypas yra asmeninė pareiškėjo nuosavybė.

Mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorius nepateikė įrodymų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, jog šioje byloje aptariama žemė sutuoktiniams priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Priešingai, mokesčių administratoriaus pateikti papildomai mokėtinų mokesčių paskaičiavimai patvirtina, jog žemė, į kurią nuosavybės teisė buvo atkurtos, net ją ir padalinus į mažesnius sklypus, priklausė pareiškėjui, kaip asmeninė nuosavybė. LVAT nagrinėjamoje byloje pagal N. S. pateiktą skundą ginčas vyksta dėl papildomai mokėtinų mokesčių, paskaičiuotų dėl parduoto nekilnojamojo turto – gyvenamųjų namų pardavimo, o ne dėl žemės, į kurią buvo atkurtos nuosavybės teisės. Dėl šios priežasties negalima sutikti su teismo teiginiu, jog sutuoktiniai vykdė tą pačią veiklą su tuo pačiu turtu.

Antra, kaip teismas teisingai pastebėjo, pareiškėjo ir jo sutuoktinės (trečiojo suinteresuotojo asmens atžvilgiu) buvo priimti du skirtingi administraciniai aktai. Pabrėžtina tai, kad abejose administracinėse bylose yra skundžiami atskiri individualūs administraciniai aktai, kurie buvo priimti skirtingiems subjektams. Viešojo administravimo proceso principas – teisė būti išklausytam reiškia, kad veiksminga suinteresuoto asmens teisė teikti argumentus ir įrodymus turi būti įgyvendinama prieš viešojo administravimo subjektui priimant administracinį aktą, ir jam turi būti suteikta pakankamai laiko pasirengti pateikti argumentus ar įrodymus, reikšmingus priimamam aktui (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-604/2013).

Kaip matyti iš Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatų, įstatymas aiškiai gyventojų pajamų mokesčio mokėtoją apibrėžia kaip konkretų fizinį asmenį, o ne tokių asmenų daugėtą. Trečia, ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Pareiškėjas administracinėje byloje Nr. I-4909-331/2015 nebuvo proceso dalyvis, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas negalėjo taikyti ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies bei privalėjo savarankiškai ir nešališkai įvertinti visus byloje surinktus įrodymus.

Nors ir abejose administracinėse bylose pareiškėjai yra susiję vienas su kitu (yra sutuoktiniai), tačiau bylose ginčai yra kilę dėl skirtingo nekilnojamojo turto pardavimo, dėl ko tiek Kauno apygardos administraciniame teisme nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. I-183-554/2017, tiek LVAT nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. A-3004-442/2017, visi byloje esantys įrodymai bei susiklosčiusios faktinės aplinkybės turi buti nagrinėjamos individualiai, o tarp abiejų administracinių bylų nėra prejudicinio ryšio. Ketvirta, bylos sustabdymas ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu iš esmės reiškia, kad byla negali būti išnagrinėta tol, kol nebus išnagrinėta kita byla, kurioje turi būti nustatyti tam tikri faktai, kurių šioje byloje pats teismas negali nustatyti.

Administracinio proceso operatyvumo principas suponuoja tai, kad bylos nagrinėjimas gali būti sustabdytas tik išimtiniais atvejais, todėl ABTĮ 98 straipsnio 1 dalyje numatyti bylos sustabdymo pagrindai, tarp jų ir 3 punkte numatytas pagrindas, neturi būti taikomi formaliai ir kiekvienu atveju teismas privalo įsitikinti, jog tikrai yra pagrindas bylai sustabdyti. LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, kad administracinės bylos nagrinėjimo sustabdymas ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu yra galimas tik tuomet, kai tarp teisme nagrinėjamos administracinės bylos ir kitos bylos, nagrinėjamos civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka, egzistuoja prejudicinis ryšys.

Toks ryšys yra tada, kai sprendimas vienoje byloje bus sprendimo kitoje byloje pagrindas. Tokiais atvejais vienoje byloje nustatyti faktai tampa prejudiciniais faktais kitoje byloje (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-286/2008, 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-860/2011, 2013 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-440/2013, 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-591/2013, 2014 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-765/2014 ir kt.).

Vien tai, kad bylos yra tarpusavyje susijusios, nesudaro pagrindo taikyti ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, jei administracinis teismas turi galimybes pats išspręsti bylai reikšmingus klausimus ir visapusiškai įvertinti ginčijamo akto teisėtumą (LVAT 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2159/2011). LVAT išnagrinėta administracinė byla Nr. A-3004-442/2017 neturės prejudicinio sprendimo galios Kauno apygardos administraciniame teisme nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. I-183-554/2017.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog ši byla turi būti nagrinėjama nepriklausomai nuo LVAT nagrinėjamos administracinės bylos dėl N. S. pateikto skundo.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo spręsti ginčą teismo nuožiūra.

Atsakovas nurodo, kad mokesčių administratorius, atlikdamas mokesčių mokėtojo patikrinimą, turi teisę vertinti sandorių esmę ir spręsti, ar konkretūs atvejai, kai parduotas minėtais būdais įgytas turtas, savo esme nėra individualios veiklos vykdymas. Vertinant, ar gyventojo veikla atitinka individualios veiklos požymius, yra vertinamos visos veiklos aplinkybės, todėl tais atvejais, kai nustatoma, jog turto įsigijimas yra siejamas su ekonominės naudos siekimu, pvz.: gyventojas įsigytą turtą parduoda ar kitokiu būdu perleidžia nuosavybėn per tęstinį laikotarpį, siekdamas gauti ekonominės naudos, tada laikoma, kad jis vykdo individualią veiklą, neatsižvelgiant į tai, jog turtas buvo paveldėtas ar turtas buvo grąžintas pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, ar buvo dovanotas. Tiek pareiškėjo, tiek N. S. mokestinis ginčas su mokesčių administratoriumi yra kilęs dėl tikrinamuoju laikotarpiu (2007–2011 m.) iš nekilnojamojo turto pardavimo gautų pajamų pripažinimo individualios veiklos pajamomis bei jų apmokestinimo gyventojo pajamų mokesčio, pridėtinės vertės mokesčio, privalomojo sveikatos draudimo įmokų ir valstybinio socialinio draudimo įmokų įmokomis. Abiem mokestiniams ginčams yra nustatytos identiškos faktinės aplinkybės. VMI prie FM nustatė, kad pareiškėjo veikla atitiko individualios veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymius. VMI prie FM pažymi, kad mokestiniuose ginčuose skiriasi tik apmokestinimo apimtis. N. S. individualios veiklos pajamoms priskirtos piniginės lėšos už kartu su sutuoktiniu bendra jungtine nuosavybe parduotą žemės sklypą pagal pirkimo – pardavimo sutartį, kai tuo metu pareiškėjas apmokestintas visų aktualių mokestiniam ginčui sandorių apimtimi. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, VMI prie FM prašo teismo spręsti ginčą teismo nuožiūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo N. S. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo patenkinti pareiškėjo atskirąjį skundą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad Kauno apygardos administraciniame teisme nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. I-183-554/2017 ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. A-3004-442/2017 dalyvauja skirtingos proceso šalys. Šiose bylose pateikti skundai dėl skirtingiems subjektams priimtų skirtingų individualių administracinių aktų. Nors ir pareiškėjai yra tarpusavyje susiję, tačiau bylose yra nagrinėjamos skirtingos aplinkybės, kadangi LVAT nagrinėjamoje byloje pagal N. S. pateiktą skundą ginčas vyksta dėl papildomai mokėtinų mokesčių, paskaičiuotų dėl parduoto nekilnojamojo turto – gyvenamųjų namų – pardavimo, o ne dėl žemės, į kurią buvo atkurtos nuosavybės teisės, pardavimo. Bylose nagrinėjamuose ginčuose pareiškėjams galbūt kilsiančios prievolės yra individualios, t. y. gyventojo kaip fizinio asmens, o ne bendros sutuoktinių prievolės. Kauno apygardos administracinis teismas priimdamas sprendimą sustabdyti bylos nagrinėjimą, iki kol bus priimtas sprendimas kitoje administracinėje byloje, išsamiai nepagrindė tokio savo sprendimo, o vadovavosi tik formaliomis nuostatomis, jog bylos yra tarpusavyje susijusios. Vadovaujantis teismų praktika, vien tai, jog bylos yra tarpusavyje susijusios, nesudaro pagrindo taikyti ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, jei administracinis teismas turi galimybes pats išspręsti bylai reikšmingus klausimus ir visapusiškai įvertinti skundo reikalavimų pagrįstumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 23 d. nutarties, kuria administracinė byla Nr. I-183-554/2017 sustabdyta iki įsiteisės galutinis procesinis sprendimas Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-4838-561/2016 (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A-3004-442/2017), teisėtumas ir pagrįstumas.

Administracinė byla buvo sustabdyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 98 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, t. y. kai negalima nagrinėti tos bylos, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad sprendimas administracinėje byloje Nr. I-4838-561/2016, kurioje pareiškėja N. S. yra pareiškėjo nagrinėjamoje byloje sutuoktinė, turės įtakos sprendžiant mokestinį ginčą šioje byloje.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog administracinės bylos nagrinėjimo sustabdymas ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu yra galimas tik tuomet, kai tarp teisme nagrinėjamos administracinės bylos ir kitos bylos, nagrinėjamos civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka, egzistuoja prejudicinis ryšys.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sustabdant administracinės bylos nagrinėjimą yra siekiama ne tik išvengti pakartotinio tų pačių faktų nustatinėjimo, bet ir išvengti prieštaringų sprendimų susijusiose bylose (LVAT 2014 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-57/2014). Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad ginčijamais mokesčių administratorių sprendimais iš esmės buvo konstatuota, jog pareiškėjas ir jo sutuoktinė (trečiasis suinteresuotas asmuo) laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. kartu vertėsi individualia veikla – nekilnojamojo turto pardavimu. Įvertinus Kauno apygardos administracinio teismo bylos duomenis ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo turinį, matyti, kad sutuoktiniai (pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo) tuo pačiu laikotarpiu iš esmės kartu atliko analogiškus veiksmus, kuriuos mokesčių administratorius įvertino kaip individualią veiklą. Taigi tiek pareiškėjo, tiek pareiškėjo sutuoktinės N. S. mokestinis ginčas su mokesčių administratoriumi yra kilęs dėl tikrinamuoju laikotarpiu (2007–2011 m.) iš nekilnojamojo turto pardavimo gautų pajamų pripažinimo individualios veiklos pajamomis ir dėl apskaičiuotų mokesčių teisėtumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, žinodamas, kad yra nagrinėjama administracinė byla dėl pareiškėjo sutuoktinės, negalėjo to nepaisyti ir turėjo sulaukti teismo išvadų kitoje byloje, nes priešingu atveju kiltų grėsmė, jog nebus nuoseklumo priimamuose procesiniuose sprendimuose ir neteisingai bus išspręstas ginčas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamos administracinės bylos sustabdymą iki įsiteisės sprendimas Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-4838-561/2016 lėmė siekis tiek išvengti pakartotinio tų pačių faktų nustatinėjimo, tiek ir išvengti prieštaringų sprendimų susijusiose bylose.

Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo atskirajame skunde išdėstytus argumentus dėl proceso operatyvumo principo užtikrinimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymima, kad proceso operatyvumo principas negali paneigti teisingumo principo. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas bylą sustabdė tam, kad vėliau galėtų priimti visapusiškai pagrįstą, t. y. teisingą sprendimą. Todėl ta aplinkybė, jog procesas šioje konkrečioje byloje gali užtrukti šiek tiek ilgiau, nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šios administracinės bylos negalima nagrinėti, kol bus išspręsta kita Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. I-4838-561/2016. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė prejudicinį ryšį tarp nagrinėjamos bylos ir kitos administracinės bylos ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį. Dėl šių priežasčių atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. S. atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius