2b15b8be-9b2b-4365-a985-2e463edef42a · Kauno apygardos teismas

?Civilinė byla Nr. e2A-1775-601/2020 Teisminio proceso Nr. 2-22-3-02455-2018-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.10; 2.4.4.9; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1 (S) Kauno apygardos teismas N u t a r t i s LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2020 m. gruodžio 7 d. Kaunas Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Žibutės Budžienės, Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas) ir Dianos Labokaitės, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo K.

A. apeliacinį skundÄ dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2286-1106/2020 pagal ieÅ¡kovo K. A. ieÅ¡kinį atsakovei M. A. dėl iÅ¡keldinimo, deklaruotos gyvenamosios vietos panaikinimo, tretieji asmenys byloje – D. B. ir S. M.. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė 1. IeÅ¡kovas K. A. kreipėsi į Kauno apylinkės teismÄ , praÅ¡ydamas iÅ¡keldinti atsakovę M. A. iÅ¡ jam nuosavybės teisė priklausančio buto, esančio Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini), per 15 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, ir įpareigoti atsakovę panaikinti gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis ieÅ¡kovui priklausančiame bute, esančiame Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini), per 15 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

2. IeÅ¡kovas nurodė, kad 2018 m. ginčo butÄ jis paveldėjo po savo tėvo S. A. mirties. Ä®registravęs nuosavybės teisę į butÄ , ieÅ¡kovas, žinodamas, kad faktiÅ¡kai bute gyvena atsakovė, 2018 m. rugpjūčio 22 d. iÅ¡siuntė jai pretenzijÄ su reikalavimu iki 2018 m. rugsėjo 22 d. iÅ¡sikelti iÅ¡ buto su visais atsakovei priklausančiais daiktais ir perduoti buto raktus. Tačiau atsakovė nesusisiekė su ieÅ¡kovu, buto raktų neperdavė ir toliau gyvena jam priklausančiame bute.

IeÅ¡kovo teigimu, atsakovė nemoka mokesčių už butui suteiktas komunalines paslaugas, todėl bÅ«tent jam tenka pareiga iÅ¡laikyti butÄ , taip pat mokėti mokesčius, nors faktiÅ¡kai komunalinėmis paslaugomis naudojasi atsakovė. Anot ieÅ¡kovo, atsakovė visiÅ¡kai nereagavo į raginimÄ iÅ¡sikraustyti ir perduoti jam buto raktus, nors turėjo galimybę susisiekti bent per savo dukras. Atsakovė taip pat neiÅ¡reiÅ¡kė noro iÅ¡spręsti ginÄÄ taikiai. Kadangi atsakovės veiksmai pažeidžia ieÅ¡kovo, kaip savininko, teises netrukdomai naudotis savo nuosavybe, ieÅ¡kovas turi teisę reikalauti atsakovės iÅ¡keldinimo iÅ¡ užimamų patalpų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.98 straipsnio pagrindu.

IeÅ¡kovo žiniomis, atsakovė turi nekilnojamojo turto, kuriame gali gyventi, be to, turi tris dukras, kurios, esant poreikiui, turi įstatyminę pareigÄ iÅ¡laikyti savo motinÄ .

3. Atsakovė M. A. su ieÅ¡kiniu nesutiko. Nurodė, kad yra neįgali, pensininkė, serganti įvairiomis ligomis. Jos pajamos per mėnesį yra 416,35 Eur. Per mėnesį vaistams iÅ¡leidžia virÅ¡ 100 Eur. Neturi jokio kilnojamojo ar nekilnojamojo turto. Dėl savo amžiaus ir sveikatos bÅ«klės yra nedarbinga ir jai reikalinga parama. Ja rÅ«pinasi ir paramÄ teikia dukros. Kol buvo gyvas, tÄ darė sÅ«nus S. A.. IeÅ¡kovas yra jos vaikaitis – sÅ«naus S. A. sÅ«nus. Butas, esantis Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini), iki 1994 m. rugsėjo 7 d. nuosavybės teise priklausė jai, tačiau minėtÄ dienÄ ji dovanojimo sutartimi padovanojo šį butÄ sÅ«nui S. A..

IeÅ¡kovas reikalauja iÅ¡keldinti savo senelę iÅ¡ buto, kurį ji padovanojo jo tėvui ir Å¡is butÄ paveldėjo po tėvo mirties. Atsakovės nuomone, ieÅ¡kovas paveldėjo tėvo pareigÄ iÅ¡laikyti nedarbingÄ ir paramos reikalingÄ motinÄ , nes paveldimos ir palikėjo turtinės prievolės. Taigi, vaikaitis privalo iÅ¡laikyti savo paramos reikalingÄ ir nedarbingÄ senelę. Nepaisant to, pagal savo galimybes ji mokėjo už Å¡iltÄ ir Å¡altÄ vandenį, Å¡ildymÄ , tačiau neturėjo finansinių galimybių apmokėti visas sÄ skaitas.

Be to, atsakovė nemano, kad turi mokėti už butui suteiktas paslaugas iki sÅ«naus mirties. Atsakovė taip pat tvirtina, kad ieÅ¡kovas klaidina teismÄ , jog bandė susisiekti su jos dukromis ir iÅ¡spręsti ginÄÄ taikiai. Jai priimtinas siÅ«lymas sudaryti buto panaudos sutartį iki gyvos galvos. IeÅ¡kovas vengė bendrauti su jos dukromis, slepia savo gyvenamosios vietos adresÄ , duomenis, todėl ji neturėjo galimybės su juo susisiekti. Be to, ieÅ¡kovas, nepasibaigus pretenzijoje nurodytam laikui, nutraukė elektros energijÄ butui, o toks elgesys laikytinas neteisingu, neprotingu ir nesÄ Å¾iningu.

4. Tretieji asmenys D. B. ir S. M. (atsakovės dukros) nurodė, jog nesutinka su ieškovo reikalavimais. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 5. Kauno apylinkės teismas skundžiamu 2020 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu netenkino ieškinio ir priteisė iš ieškovo K. A.: 2 420 Eur atsakovei M. A. advokato pagalbos išlaidoms apmokėti bei 37,84 Eur valstybei procesinių dokumentų įteikimo išlaidoms atlyginti.

6. Teismas nustatė, kad atsakovė yra 76 metų amžiaus, neįgali, jos gaunamos pajamos per mėnesį yra Å¡iek tiek daugiau nei 400 Eur, nuosavybės teise nekilnojamojo turto neturi, finansinių galimybių įsigyti ar nuomotis kitÄ bÅ«stÄ atsakovė taip pat neturi, gyventi dukterų namuose nėra tinkamų buitinių sÄ lygų. Be to, atsakovė bute, esančiame Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini), nepertraukiamai gyvena nuo 1986 m., t. y. 34 metus, jame ji yra Å¡eimininkė, augino savo dukras, bute lankėsi sÅ«naus Å¡eima. Teismo vertinimu, Å¡ios aplinkybės sudaro pakankamas prielaidas daryti iÅ¡vadÄ , kad atsakovę M. A. su ginčo butu sieja pakankami ir tęstiniai ryÅ¡iai, jog šį butÄ bÅ«tų galima laikyti jos bÅ«stu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme ir kad bÅ«tų ginama atsakovės teisė į buto neliečiamybę.

7. Teismas pripažino, kad 76 metų žmogui yra svarbu pilnavertiÅ¡kumo senatvės metu jausmas, kurį palaiko gyvenimas jam įprastoje namų ir susiformavusioje pažįstamoje socialinėje aplinkoje. Anot teismo, pati atsakovė pripažino ir bylos duomenys objektyviai leidžia manyti, kad laikas, kurį atsakovė dėl sveikatos bÅ«klės pajėgs gyventi viena savo namuose, Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini), yra neapibrėžtas, juolab, kad apie sudėtingÄ atsakovės sveikatos bÅ«klę suponuoja ir medicininiai duomenys.

Atsižvelgiant į tai, teismo įsitikinimu, turi bÅ«ti stengiamasi garantuoti atsakovės teisę į oriÄ senatvę. Kita vertus, anot teismo, nagrinėjamu atveju nėra jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių bÅ«tų galima spręsti, kad ieÅ¡kovo nurodytas siekis nuomoti ginčo butÄ bÅ«tų svaresnis už aukščiau iÅ¡dėstytas aplinkybes, susijusias su atsakove. Å iame kontekste teismas atkreipė dėmesį, kad ieÅ¡kovas, priimdamas mirusio tėvo palikimÄ , žinojo, jog dalis palikimÄ sudarančio turto, o bÅ«tent butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra apsunkintas, t. y. jame faktiÅ¡kai gyvena atsakovė.

IeÅ¡kovas, taip pat pripažino, jog iÅ¡ pradžių svarstė galimybę sudaryti panaudos sutartį su atsakove dėl galimybės atsakovei neterminuotai gyventi bute. Å ios minties ieÅ¡kovas atsisakė, pritrÅ«kus abipusio jo ir trečiųjų asmenų civilizuoto bendravimo. Tai rodo, kad ieÅ¡kovas buvo pasirengęs apriboti savo teisę disponuoti butu. Ä®vertinęs aplinkybių visumÄ , teismas sprendė, kad nėra faktinio pagrindo taikyti platesnės teisinės gynybos apimties ieÅ¡kovo teisei disponuoti jam priklausančiu turtu; tai bÅ«tų neproporcinga ieÅ¡kovo teisės disponuoti jam priklausančiu turtu ir atsakovės teisės į bÅ«sto neliečiamybę pusiausvyra; atsakovės teisės į bÅ«sto neliečiamybę ribojimas neatitiktų ribojimo teisėtumo sÄ lygų.

8. Teismas laikė, kad teisinę pareigÄ mokėti mokesčius už paslaugas, teikiamas į butÄ , turėjo ne atsakovė, bet ankstesnis savininkas S. A., kuriam mirus, ieÅ¡kovas paveldėjo ne tik S. A. turtÄ , tačiau ir jo neįvykdytas skolines prievoles, todėl skolos, susidariusios S. A. esant gyvam, sumokėjimas bÅ«tų labiau atsakovės geros valios iÅ¡raiÅ¡ka. Kita vertus, mirus S. A. ir atsakovei likus toliau gyventi palikėjui priklausiusiame bute, atsakovei siekiant toliau gyventi Å¡iame bute, o jos santykiams su ieÅ¡kovu nesant pagrįstais faktiniais artimais ryÅ¡iais, atsakovė turi faktinę pareigÄ mokėti komunalinius mokesčius.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai 9. Apeliaciniu skundu ieÅ¡kovas K. A. apeliacinės instancijos teismo praÅ¡o panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kovo K. A. patikslintÄ ieÅ¡kinį patenkinti. Apeliantas taip pat praÅ¡o priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas ir prijungti prie bylos kartu su apeliaciniu skundu pateiktus naujus įrodymus. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais: 9.1. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovės iÅ¡keldinimo galimybę, netinkamai atliko atsakovės iÅ¡keldinimo proporcingumo vertinimÄ ir netinkamai nustatė konkuruojančių interesų pusiausvyrÄ , todėl priėmė neteisėtÄ ir nepagrįstÄ skundžiamÄ sprendimÄ , kuriuo suabsoliutino atsakovės teisę į bÅ«stÄ ir pažeidė ieÅ¡kovo teisę į nuosavybę; 9.2.

Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į subjekto, kuris reikalauja iškeldinimo, pobūdį, t. y. sprendime rėmėsi teismų praktika, kurioje ginčas buvo kilęs dėl socialinio būsto, tuo tarpu nagrinėjamu atveju iškeldinimo prašo privatus asmuo iš jam asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto; 9.3. Pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad vien tik ilgalaikis faktinis patalpų naudojimas nėra toks reikšmingas kaip gintinas kito asmens (ieškovo) privatus interesas – galimybė netrukdomai naudotis jam priklausančia nuosavybe.

Apelianto nuomone, akivaizdu, kad atsakovės neatlygintinas ir be jokio teisinio pagrindo naudojimasis ieÅ¡kovo turtu, objektyviai trukdo ieÅ¡kovui įgyvendinti savo teisę į nuosavybę, todėl nustačius Å¡ias aplinkybes, teismui kyla pareiga iÅ¡keldinti atsakovę ir tokiu bÅ«du atstatyti ieÅ¡kovo pažeistas teises; 9.4. Pirmosios instancijos teismo pateiktas aiÅ¡kinimas, kad ieÅ¡kovas privalo leisti neatlygintinai, neribotÄ laikÄ , negaunant net komunalinių mokesčių apmokėjimo, leisti gyventi savo turimame vieninteliame bute atsakovei, kuri neturi jokio teisinio pagrindo naudotis butu, akivaizdžiai pažeidžia ieÅ¡kovo ir atsakovės teisėtų interesų pusiausvyrÄ .

IeÅ¡kovas neturi pareigos kitus asmenis aprÅ«pinti bÅ«stu, juolab, kad atsakovė turi tris dukras, kurios ir turi pareigÄ iÅ¡laikyti savo motinÄ ; 9.5. Asmens amžius, sveikatos bÅ«klė ar kiti subjektyvÅ«s (individualÅ«s) aspektai labiau aktualÅ«s sprendžiant iÅ¡keldinimo atidėjimo, valstybės pozityviųjų pareigų atsiradimo, suteikiant socialinį bÅ«stÄ , klausimus. Kadangi nagrinėjamu atveju nėra sprendžiamas socialinio bÅ«sto suteikimo klausimas, Å¡ios aplinkybės nėra teisiÅ¡kai reikÅ¡mingos.

Tai, kad ieÅ¡kovas žinojo jau palikimo priėmimo metu, kad ginčo bute neteisėtai gyvena atsakovė, negali bÅ«ti pagrindu atsisakyti ginti jo pažeistÄ teisę į nuosavybę. Be to, nėra reikÅ¡minga ieÅ¡kovo patvirtinta aplinkybė, kad iÅ¡ pradžių ieÅ¡kovas svarstė galimybę sudaryti panaudos sutartį su atsakove dėl galimybės atsakovei neterminuotai gyventi bute, tačiau Å¡alims sutarti nepavyko; 9.6. Pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad atsakovė iki Å¡iol gyvendama ginčo bute neatlieka jokių neteisėtų veiksmų, neatitinka tikrovės. NeiÅ¡sikeldama iÅ¡ buto ir toliau jame gyvendama, atsakovė pažeidžia ieÅ¡kovo teises, susijusias su turto valdymu, naudojimusi ir disponavimu, nes ieÅ¡kovas neturi galimybės laisvai pasinaudoti įstatymo suteiktomis teisėmis.

Juolab, kad atsakovė nemoka ir dalies mokesčių; 9.7. PrieÅ¡ingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovė turi galimybę iÅ¡sikelti gyventi į kitÄ bÅ«stÄ , todėl atsakovės teisės į bÅ«stÄ ribojimas jÄ iÅ¡keldinant bÅ«tų visiÅ¡kai proporcingas ir teisėtas. Pirmiausia, atsakovė turi tris dukras, kurios galėtų suteikti atsakovei alternatyvų bÅ«stÄ . Antra, atsakovė galėtų iÅ¡sinuomoti kitÄ butÄ Kėdainiuose. Trečia, net jei atsakovė neturėtų dukrų ir pakankamai pajamų nuomotis kitÄ bÅ«stÄ , turėtų bÅ«ti vertinama atsakovės teisė gauti socialinį bÅ«stÄ ir tik tuomet daroma iÅ¡vada apie atsakovės (ne)galėjimÄ persikelti gyventi į kitÄ bÅ«stÄ ; 9.8.

Kadangi atsakovė savo gyvenamÄ jÄ vietÄ yra deklaravusi ginčo bute, tenkinus ieÅ¡kovo reikalavimÄ dėl atsakovės iÅ¡keldinimo, taip pat turėtų bÅ«ti tenkinamas iÅ¡vestinis reikalavimas įpareigoti atsakovę panaikinti savo gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis ieÅ¡kovui priklausančiame bute.

10. Atsiliepime atsakovė M. A. apeliacinės instancijos teismo praÅ¡o palikti nepakeistÄ Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. sprendimÄ , o apeliacinį skundÄ atmesti. Atsakovė taip pat praÅ¡o priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovo 871,20 Eur atstovavimo iÅ¡laidų už atsiliepimo į apeliacinį skundÄ suraÅ¡ymÄ ir netenkinti ieÅ¡kovo praÅ¡ymo prijungti prie bylos naujus įrodymus. Atsiliepime nurodomi Å¡ie esminiai argumentai: 10.1. Patenkinus ieÅ¡kinį, atsakovės teisė į bÅ«sto neliečiamumÄ bÅ«tų negrįžtamai pažeista.

Tuo tarpus atmetus ieÅ¡kinį, ieÅ¡kovas nepraranda nuosavybės teisės, t. y. jo nuosavybės teisė tik tam tikrÄ laikÄ liktų suvaržyta. Todėl tik ieÅ¡kinio atmetimo atveju galima pusiausvyra tarp ieÅ¡kovo teisės į nuosavybės neliečiamumÄ ir atsakovės teisės į bÅ«sto neliečiamumÄ ; 10.2. Apeliaciniame skunde ieÅ¡kovas nenurodo, kodėl atsakovės teisės į bÅ«sto neliečiamybę ribojimas yra bÅ«tinas demokratinėje visuomenėje ir taikytas ribojimas proporcingas siekiamiems teisėtiems tikslams.

Taip pat apeliantas nenurodo, kaip patenkinus ieÅ¡kinį bus pasiekta pusiausvyra tarp ieÅ¡kovo ir atsakovės konkuruojančių interesų, t. y., anot atsakovės, patenkinus ieÅ¡kinį bus apgintas tik ieÅ¡kovo interesas atsakovės sÄ skaita, tačiau jokios interesų pusiausvyros tarp ieÅ¡kovo ir atsakovės konkuruojančių interesų nebus pasiekta; 10.3. IeÅ¡kovo teiginiai apie neva trukdomÄ Ä¯gyvendinti savo teisę į nuosavybę prieÅ¡tarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsniui; 10.4.

IeÅ¡kovo argumentai, kad jis pats nuosavybės teise neturi jokio kito bÅ«sto ir jį nuomojasi neįrodyti. PrieÅ¡ingai, iÅ¡ paveldėjimo teisės pagal įstatymÄ liudijimo matyti, kad ieÅ¡kovas paveldėjo ne tik butÄ , esantį (duomenys neskelbtini), Kėdainiuose, bet ir kitÄ turtÄ , tame tarpe butÄ , esantį (duomenys neskelbtini), Kėdainiuose; 10.5. IeÅ¡kovo teiginiai apie nesumokėtus mokesčius niekaip nesusiję su ieÅ¡kinio dalyku, todėl Å¡ie argumentai turi bÅ«ti nevertinami. Juolab, kad apie galimybę ginti savo teises reiÅ¡kiant ieÅ¡kinį dėl skolos priteisimo, ieÅ¡kovui yra žinoma, nes toks reikalavimas buvo pradiniame ieÅ¡kinyje (Å¡io reikalavimo vėliau atsisakė).

Kita vertus, kaip ne kartÄ minėta pirmosios instancijos teisme, atsakovė už mokesčius susikaupusios sumos neturi galimybės sumokėti iÅ¡ karto, tačiau ateityje yra pasiruoÅ¡usi mokėti visus mokesčius; 10.6. IeÅ¡kovo teiginiai, kad atsakovė gali sau leisti nuomotis bÅ«stÄ , neatitinka tikrovės. Atsakovė serga įvairiomis ligomis, dėl ko kas mėnesį vien ligų profilaktikai, gydymui ir vaistams iÅ¡leidžia virÅ¡ 100 Eur. Be to, ji yra iÅ¡siskyrusi, dėl sveikatos bÅ«klės neturi galimybės gauti darbinių pajamų, neturi jokio kilnojamojo ar nekilnojamojo turto, kurį galėtų realizuoti ir gauti pajamų; 10.7.

IeÅ¡kovo argumentai, susiję su atsakovės dukterų galimybėmis suteikti alternatyvų bÅ«stÄ atsakovei, nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad gyventi Vilniuje, dukrų namuose nėra tinkamų buitinių sÄ lygų, o Vokietijoje jai nebÅ«tų įprasta namų ir socialinė aplinka, nes ji nemoka vokiečių kalbos ir neturi pažįstamų. Be to, Vokietijoje gyvenanti dukra D. K. jau pusę metų yra bedarbė ir gauna tik socialinę iÅ¡mokÄ ; 10.8. IeÅ¡kovo nurodyta teismų praktika negalima vadovautis, nes jose skiriasi faktinės aplinkybės, t. y. nei apelianto vienoje nurodytoje byloje ieÅ¡kovas nebuvo paveldėjęs turto po tėvo mirties, kuris turėjo pareigÄ prižiÅ«rėti savo mamÄ , be to, Å¡alys minėtose bylose nebuvo artimi giminaičiai; 10.9.

IeÅ¡kinio patenkinimas prieÅ¡tarautų ieÅ¡kovo paveldėtai pareigai iÅ¡laikyti nedarbingÄ ir paramos reikalingÄ ieÅ¡kovo tėvo motinÄ . IeÅ¡kovas negalėjo priimti tik dalį palikimo, t. y. turtÄ be prievolių. Juolab, kad jis, priimdamas palikimÄ , žinojo, jog jo velionis tėvas turi nedarbingÄ ir paramos reikalingÄ motinÄ . Kita vertus, vaikaitis turi pareigÄ iÅ¡laikyti savo nedarbingÄ ir paramos reikalingÄ senelę vadovaujantis ir CK 3.237 straipsnio 1 dalimi. IeÅ¡kovo siekis iÅ¡keldinti atsakovę iÅ¡ buto, kurį ji padovanojo jo tėvui ir kurį jis paveldėjo po tėvo mirties, yra amoralus ir neatitinka CK 1.5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo principų.

Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados 11. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ , neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir, neperžengus skundo ribų, bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

12. Apeliacijos dalykÄ sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieÅ¡kinys dėl iÅ¡keldinimo bei deklaruotos gyvenamosios vietos panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas byloje nėra. Dėl naujų įrodymų priėmimo 13. Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė praÅ¡ymÄ prijungti prie bylos naujus įrodymus – praÅ¡ymÄ sumokėti mokesčius ir prie jo pridėtas sÄ skaitas faktÅ«ras, butų Kėdainiuose nuomos skelbimų kopijas ir NTR iÅ¡raÅ¡Ä apie atsakovės 2018 m. turėtÄ garaÅ¾Ä . Apeliantas nurodo, kad Å¡ie įrodymai buvo gauti po teismo sprendimo priėmimo ir jų pateikimo bÅ«tinybė iÅ¡kilo po teismo sprendimo priėmimo, siekiant pagrįsti sprendimo nepagrįstumÄ .

14. CPK 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo bÅ«ti pateikti pirmosios instancijos teisme, iÅ¡skyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai Å¡ių įrodymų pateikimo bÅ«tinybė iÅ¡kilo vėliau. Be to, turi bÅ«ti pagrįstas įrodymų sÄ sajumas su byla (CPK 180 straipsnis). Atsižvelgdama į tai, kad apelianto pateikti nauji įrodymai yra susiję su apeliacine tvarka vertinamu sprendimu (atsakovė savo atsiliepime į apeliacinį skundÄ atliko jų vertinimÄ ) ir gauti po teismo sprendimo priėmimo, teisėjų kolegija juos priima (CPK 314 straipsnis). Faktinės bylos aplinkybės 15. Nustatyta, kad 2018 m. (duomenys neskelbtini) d. apeliantui (ieÅ¡kovui) K. A. iÅ¡duotas paveldėjimo teisės pagal įstatymÄ liudijimas, kad jis po palikėjo (savo tėvo) S. A. mirties paveldėjo:

1) butÄ , esantį Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini), 2) butÄ , esantį Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini), 3) žemės sklypÄ , esantį Kėdainių rajone, (duomenys neskelbtini), 4) žemės sklypÄ , esantį Kėdainių rajone, (duomenys neskelbtini). 2018 m. rugpjūčio 22 d. apeliantas registruotu paÅ¡tu iÅ¡siuntė atsakovei (savo senelei) M. A. pretenzijÄ , kuria pareikalauta iki 2018 m. rugsėjo 22 d. iÅ¡sikelti iÅ¡ jam priklausančio buto, esančio Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo butas), su visais jai priklausančiais daiktais ir perduoti jam buto raktus, to nepadarius iki nustatyto termino, perspėta, kad bus kreipiamasi į teismÄ dėl iÅ¡keldinimo ir skolos už komunalinius mokesčius priteisimo.

16. Nustatyta, kad atsakovė M. A. ginčo bute, faktiÅ¡kai gyvena nuo 1986 m., Å¡iame bute užaugo dukros. 1994 m. rugsėjo 7 d. dovanojimo sutartimi atsakovė padovanojo ginčo butÄ savo sÅ«nui – apelianto (ieÅ¡kovo) tėvui S. A., tačiau pati toliau nepertraukiamai gyveno Å¡iame bute ir gyvena iki dabar. 2018 m. mirus ginčo buto savininkui, jos sÅ«nui S. A., butÄ paveldėjo apeliantas (atsakovės vaikaitis). Apeliantas Å¡iame ginčo bute niekada negyveno. Nuo 1994 m. rugsėjo 7 d. ginčo buto savininkas buvo S. A., tačiau jis jame negyveno (gyveno atskirai nuo atsakovės), atsakovė gyveno ir gyvena viena.

17. Atsakovė yra neįgali, serga: lėtiniu cistitu, miÅ¡riu nerimo ir depresiniu sutrikimu, nestabiliÄ ja krÅ«tinės angina, radikulopatija, juosmens ir kryžmens srities kita patikslinta cerebrovaskuline (smegenų kraujagyslių) liga, ataksija, nervų Å¡aknelių ir rezginių suspaudimu sergant tarpslanksteliniu disko sutrikimu, kaklo diskų liga su radikulopatija, dislipidemija, lėtine idiopatine dilgėline, stuburo osteochondroze, lėtine torakalgija, lėtine galvos smegenų iÅ¡emija, vestibuliniu sindromu, hemorojumi.

18. Atsakovė nuosavybės teise nekilnojamojo turto neturi, jai yra 76 metai, jos gaunamos pajamos per mėnesį yra Å¡iek tiek daugiau nei 400 Eur. Jai mokama priežiÅ«ros pagalbos iÅ¡laidų tikslinė kompensacija, nustačius specialiuosius poreikius. Jos dukros D. B. ir S. M. gyvena Vilniuje. Abi gyvena su savo Å¡eimomis, kuriose yra nepilnamečių vaikų, dviejų kambarių butuose. S. M. gyvena bute jos nepilnamečiam vaikui iki pilnametystės nustatytos uzufrukto teisės pagrindu, t. y. ji neturi jai nuosavybės teise priklausančio bÅ«sto. Dukra D. K. gyvena Vokietijoje. Dėl ginčo esmės 19. Ginčo esmė, - ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas, vertindamas konkuruojančių interesų pusiausvyrÄ (atsakovės teisę į bÅ«sto neliečiamybę ir apelianto teisę į nuosavybę), prioritetÄ suteikė atsakovės teisei gyventi apeliantui priklausančiame ginčo bute.

20. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieÅ¡kinį, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir tinkamai motyvavo teismo sprendimÄ , todėl pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nekartoja, o tik, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.

21. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatyta, kad tiek nuosavybė neliečiama (23 straipsnio 1 dalis), tiek žmogaus bÅ«stas neliečiamas (24 straipsnio 1 dalis). Taigi, Å¡ios abi vertybės vienodai svarbios ir saugomos, tačiau jos nėra absoliučios. Todėl susidarius situacijai, kai viena Å¡ių vertybių gali bÅ«ti apginta pažeidus kitÄ vertybę, bÅ«tina atsižvelgti ir įvertinti konkrečiÄ situacijÄ bei nustatytų aplinkybių visumÄ . Tokiu atveju turi bÅ«ti įvertinta, ar tam tikras teisių ribojimas yra proporcingas siekiamiems teisėtiems tikslams ir tarp konkuruojančių Å¡alių interesų yra tinkama pusiausvyra.

22. Byloje nėra ginčo, jog ginčo butas, kuriame atsakovė gyvena, yra atsakovės bÅ«stas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio prasme, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas Å¡alių ginÄÄ pagrįstai atsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikÄ panaÅ¡aus pobÅ«džio bylose.

23. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, teisės į būsto neliečiamybę ribojimas gali būti laikomas teisėtu ir nepažeidžiančiu Konvencijos tuo atveju, jei:

1) toks ribojimas turi teisinį pagrindÄ ;

2) juo siekiama teisėtų interesų apsaugos;

3) ribojimas yra būtinas demokratinėje visuomenėje, t. y. taikytas ribojimas yra proporcingas siekiamiems teisėtiems tikslams ir tarp konkuruojančių interesų yra nustatyta tinkama pusiausvyra.

24. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrinęs EŽTT praktikÄ , suformulavo iÅ¡vadÄ , kad asmens teisė į bÅ«sto neliečiamumÄ Konvencijos 8 straipsnio prasme kyla nepriklausomai nuo to, ar asmuo tÄ bÅ«stÄ Ä¯gijo, gyveno jame turėdamas teisinį pagrindÄ , lemiamÄ Ä¯takÄ Konvencijos 8 straipsniui taikyti turi gyvenimo ginčo bÅ«ste trukmė ir susiklostę asmens pakankami ir tęstiniai ryÅ¡iai su bÅ«stu. Sprendžiant dėl asmenų iÅ¡keldinimo, turi bÅ«ti nustatyta Å¡alių (neteisėtai patalpas užėmusių asmenų ir patalpų savininkų) interesų pusiausvyra, atsižvelgiant į tai, kad savavaliÅ¡ko patalpų užėmimo faktas savaime nepaneigia asmens teisės į bÅ«sto neliečiamybę, tačiau Å¡i teisė gali bÅ«ti apribojama, priklausomai nuo nustatytų konkrečioje situacijoje susiklosčiusių aplinkybių, t. y. klausimas, ar keldinamų asmenų teisė į bÅ«sto neliečiamybę gintina ir kokia apimtimi, turi bÅ«ti sprendžiamas remiantis individualiomis kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2019, 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-684/2020).

25. Apelianto, nesutikimo su teismo sprendimu, esminis argumentas yra tai, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi teismine praktika, kurioje ginčai buvo kilę dėl socialinio bÅ«sto, kai tuo tarpu nagrinėjamu atveju iÅ¡keldinimo praÅ¡o privatus asmuo iÅ¡ jam asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto. Apeliantas savo apeliacinį skundÄ grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2013 (joje nurodoma EŽTT praktika), kurioje nurodyta, kad svarbiÄ reikÅ¡mę vertinant teisės į bÅ«sto neliečiamybės ribojimo proporcingumÄ gali turėti tai, ar į ginčo bÅ«stÄ egzistuoja kitas aiÅ¡kus privatus interesas (pvz., Bjedov v. Croatia, no 421050/09, 29 May 2012).

26. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto motyvu, jog aiÅ¡kus privataus intereso buvimas yra svarbus veiksnys vertinant teisės į bÅ«sto neliečiamybės ribojimo proporcingumÄ , tačiau nėra lemiamas ir juo labiau negali bÅ«ti absoliutus. Pažymėtina, kad tiek apelianto, tiek pirmosios instancijos teismo nurodoma teisminė praktika, sprendžiant tokio pobÅ«džio ginÄÄ , įpareigoja vertinti, ar tam tikras teisių ribojimas yra proporcingas siekiamiems teisėtiems tikslams ir tarp konkuruojančių Å¡alių interesų yra tinkama pusiausvyra.

Taip pat pažymėtina, kad tiek apelianto, tiek pirmosios instancijos teismo nurodomoje teisminėje praktikoje, spręsti ginčai nėra analogiški nagrinėjamam ginčui, t. y. pirmosios instancijos teismo nurodomose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse buvo sprendžiamas ginčas dėl asmenų iškeldinimo iš socialinio būsto, o apelianto nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje buvo sprendžiamas ginčas tarp juridinio asmens, kuris komerciniais pagrindais terminuotai nuomojo patalpas asmeniui, kuris niekada nebuvo šių patalpų savininku.

Tuo tarpu byloje sprendžiamas ginčas tarp giminaičių, t. y. dėl atsakovės iÅ¡keldinimo iÅ¡ jai kažkada priklausiusio buto, kurį ji padovanojo savo sÅ«nui tikslu, jog jis jÄ prižiÅ«rės, o sÅ«nui mirus ir apeliantui (atsakovės anÅ«kui) tapus buto savininku atsirado Å¡is ginčas.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant, ar tam tikras Å¡alių teisių ribojimas yra proporcingas siekiamiems teisėtiems tikslams ir tarp konkuruojančių Å¡alių interesų yra tinkama pusiausvyra, bÅ«tina vadovautis teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo principais, kurie yra imperatyvÅ«s. CK 1.5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo reikalavimus, o Å¡io straipsnio 4 dalyje numatyta, kad teismas, aiÅ¡kindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo principais.

28. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčas vyksta tarp anÅ«ko (apelianto) ir senelės (atsakovės), t. y. tarp artimų giminaičių (CK 3.135 straipsnis). Apeliantas tapo ginčo buto savininku tik 2018 m., paveldėjęs butÄ po savo tėvo S. A. mirties, kuriam Å¡is butas atsakovės (jo motinos) buvo padovanotas 1994 m. tikslu, jog atsakovė toliau gyvens tame bute, o apelianto tėvas jÄ prižiÅ«rės. Nėra ginčo, jog apelianto tėvas iki savo mirties ginčo bute negyveno, jame gyveno tik atsakovė, apelianto tėvas ja rÅ«pinosi ir nesiekė jos iÅ¡keldinti iÅ¡ Å¡io ginčo buto, t. y. ginčas atsirado tik dėl to, jog atsakovės sÅ«nus S. A. mirė ir atsirado naujas ginčo buto savininkas – apeliantas.

Tikėtina, jog esant gyvam atsakovės sÅ«nui S. A., atsakovė nebÅ«tų keldinama iÅ¡ savo bÅ«sto, t. y. apelianto tėvo valia neatitinka apelianto valios. Pažymėtina, kad apeliantas nenurodo aiÅ¡kių, objektyvių priežasčių, kodėl bÅ«tina atsakovę iÅ¡keldinti iÅ¡ ginčo buto, remiasi tik tuo, jog jo nuosavybės teisės yra pažeidžiamos (neturi galimybės disponuoti ginčo butu – jo nuomoti). Taigi susidarė situacija, kai pradinė buto savininkė, kuri savo butÄ padovanojo savo sÅ«nui yra iÅ¡keldinama iÅ¡ Å¡io buto, dėl to, kad apeliantas įgyvendintų savo nuosavybės teisę, t. y. turėtų galimybę ginčo butÄ iÅ¡nuomoti (gauti pajamų).

Å iuo atveju svarbu ir tai, kad:

1) atsakovė Å¡iame bute nepertraukiamai gyvena jau 34 metus, 2) jame užaugo jos vaikai, 3) atsakovei yra 76 metai, ji yra neįgali, 4) jos pagrindiniai socialiniai ryÅ¡iai bÅ«tent Å¡ioje vietovėje (pažįstama aplinka, pažįstami kaimynai, nesudėtingas patekimas į butÄ (butas pirmame aukÅ¡te) ir pan.), 5) atsakovė neturi nekilnojamojo turto, t. y. neturi kito bÅ«sto, 6) atsakovė neturi lėšų įsigyti kitÄ bÅ«stÄ , 7) apeliantas niekada ginčo bute negyveno, 8) apeliantas ginčo butÄ Ä¯gijo neatlygintinai. Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, atsižvelgiant į teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo principus, teisėjų kolegija negali sutikti su apelianto argumentais, jog apelianto privatus interesas yra svaresnis (lemiamas) ir turi bÅ«ti ginamas jo nuosavybės neliečiamumas, o ne atsakovės teisė į bÅ«sto neliečiamybę.

29. Pripažinus, jog atsakovė turėtų bÅ«ti iÅ¡keldinta iÅ¡ ginčo buto, ji liktų be gyvenamojo bÅ«sto, kas esmingai pažeistų jos interesus, tuo tarpu atsakovei likus gyventi ginčo bute, bÅ«tų pažeista tik apelianto teisė (jo tikslas) laisvai disponuoti Å¡iuo butu (pvz.: iÅ¡nuomoti butÄ pasirenkant nuomininkÄ ), tačiau jo nuosavybės teisė į šį butÄ iÅ¡lieka (to niekas nekvestionuoja), kas teisėjų kolegijos manymu, esant 28 punkte nustatytoms aplinkybėms, yra proporcingas apelianto teisių ribojimas Å¡alių siekiamiems tikslams užtikrinti ir nepažeidžia Å¡alių teisėtų interesų pusiausvyros.

30. Apeliantas nurodo, kad jis neturi kito bÅ«sto ir jį nuomojasi, todėl teismo sprendimas pažeidžia jo teisėtus interesus. Pirmiausia pažymėtina, kad apeliantas nepateikė įrodymų apie tai, kad jis neturi bÅ«sto, kad jis bÅ«stÄ nuomojasi (CPK 178 straipsnis). Apeliantas nepateikė duomenų, kur jis faktiÅ¡kai gyvena, su kuo ir kam priklauso tas gyvenamasis bÅ«stas. Antra, nustatyta, kad 2018 m. (duomenys neskelbtini) apeliantui iÅ¡duotas paveldėjimo teisės pagal įstatymÄ liudijimas, kad jis po palikėjo (savo tėvo) S. A. mirties paveldėjo:

1) butÄ , esantį Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini), 2) butÄ , esantį Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini), 3) žemės sklypÄ , esantį Kėdainių rajone, (duomenys neskelbtini), 4) žemės sklypÄ , esantį Kėdainių rajone, (duomenys neskelbtini). Taigi, be ginčo buto atsakovas paveldėjo ir kitÄ butÄ , esantį Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini). Kaip matyti iÅ¡ VÄ® Registrų centro nekilnojamojo turto iÅ¡raÅ¡o, apeliantas butÄ , esantį Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini), pardavė 2018 m. lapkričio 21 d.

Taigi, galima daryti iÅ¡vadÄ , jog apeliantas gyvenamÄ jį bÅ«stÄ turi, nes įgytas butas nebuvo reikalingas. Trečia, apeliantas bylos procesiniuose dokumentuose savo gyvenamÄ jÄ vietÄ nurodo (duomenys neskelbtini), Kėdainiai, t. y savo motinos gyvenamÄ jÄ vietÄ (priklausančiÄ jai nuosavybės teise), kas reiÅ¡kia, jog apeliantas nenuomoja jokio bÅ«sto. Taigi, aukščiau nurodytos aplinkybės leidžia daryti iÅ¡vadÄ , jog apeliantas teismui teikia klaidinančius duomenis, siekdamas pagrįsti savo teisių pažeidimÄ .

31. Negalima sutikti su apelianto tvirtinimu, kad pirmosios instancijos teismas sprendime aiÅ¡kino, jog apeliantas privalo leisti neatlygintinai, neribotÄ laikÄ , negaunant net komunalinių mokesčių apmokėjimo, leisti gyventi ginčo bute atsakovei. PrieÅ¡ingai nei teigia apeliantas, teismo sprendime pasisakyta, kad bÅ«tent atsakovei tenka pareiga mokėti komunalinius mokesčius už ginčo butÄ po apelianto tėvo (buvusio buto savininko) mirties. Tuo tarpu apie leidimÄ gyventi ginčo bute neatlygintinai, teismo sprendime nėra nepasisakyta. Å iuo atveju, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovės gyvenimas ginčo bute gali bÅ«ti tiek neatlygintinis (panaudos sutartis), tiek atlygintinis (nuomos sutartis), tai priklauso nuo apelianto, kaip buto savininko, t. y. apeliantas turi teisę reikalauti nuomos mokesčio iÅ¡ atsakovės.

32. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Teisėjų kolegija sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiÅ¡kai nėra reikÅ¡mingi teisingam bylos iÅ¡nagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

33. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ teismo sprendimÄ , todėl jis paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų 34. Apeliacinį skundÄ atmetus, iÅ¡ apelianto atsakovei priteistinos jos patirtos bylinėjimosi iÅ¡laidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnis). Atsakovė praÅ¡o priteisti 871,20 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų už atsiliepimo į apeliacinį skundÄ suraÅ¡ymÄ .

PraÅ¡omos priteisti patirtos bylinėjimosi iÅ¡laidos nevirÅ¡ija teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio maksimalių dydžių, atitinka bylos sudėtingumÄ , advokato darbo ir laiko sÄ naudas, todėl priteistinos. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, n u t a r i a : Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovo K. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovei M. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 871,20 Eur (aÅ¡tuonis Å¡imtus septyniasdeÅ¡imt vienÄ eurÄ 20 ct) bylinėjimosi iÅ¡laidų. Å i Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos. Teisėjai Žibutė Budžienė Evaldas Burzdikas Diana Labokaitė