2021-01-13 Nr. AB-905-3-61-3-00557-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-52-602/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00557-2019-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. V. (P. V.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. (P. V.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinio asmens Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo teisių perėmėjui), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas P. V. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (toliau – ir Lukiškių TI-K) 7 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2018 m. balandžio 26 d. iki 2018 m. lapkričio 23 d. perpildytose kamerose, todėl virš 20 valandų per parą tekdavo gulėti lovoje, neužteko vietos pajudėti, be to, trukdė baldai. Dėl šios priežasties pareiškėjas tvirtina patyręs nepatogumus, diskomfortą, stresą, nerimą, dvasinius išgyvenimus, depresiją, nemigą, jam skaudėjo sąnarius, galvą. Pareiškėjas tvirtino, kad teko gyventi jaučiant nemalonų kvapą iš tualeto, nes jis įrengtas gyvenamojoje patalpoje, atskirtas nuo jos tik 1,2 m sienele, neįrengta ventiliacija. Atliekant gamtinius reikalus, trūko privatumo. Pareiškėjas pažymėjo, kad miegoti teko ant metalinių gultų, kurių 10 metų naudojimo laikas seniai pasibaigęs. Jie buvo netvarkingi, surūdiję, girgždantys, pareiškėjas negalėjo tinkamai išsimiegoti, jam skaudėjo nugarą, kaklą. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemeliai neatitinka teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas galėjo tik vieną valandą pasivaikščioti kiemelyje, kuriame trūkdavo erdvės. Esant prastam orui, šios galimybės atsisakydavo. Pareiškėjo manymu, jis buvo laikomas pavojingoje sveikatai ir gyvybei aplinkoje. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, kurią prašo atlyginti.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovo teigimu, minimalaus kameros ploto reikalavimai nebuvo pažeisti. Atsakovas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Atsakovas pabrėžė, jog Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, apjungianti ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą, o taip pat atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiaus. Jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes nebūtų vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, jog jie palaikytų tvarką, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Siekiant palaikyti švarą kamerose, nuo 2015 metų Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Dėl kamerų remonto atsakovas paaiškino, kad jis atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Lukiškių TI-K gultus ir kitą inventorių gyvenamosioms kameroms gamina ir remontuoja pagal poreikį nuteistieji, palikti ūkio darbams atlikti. Atsakovas pažymėjo, kad reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenustato nei teisės aktai, nei teismų praktika.

5. Atsakovas nurodė, kad Lukiškių TI-K tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų (Lietuvos Respublikos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) reikalavimus. Lukiškių TI-K neturi akredituotos įmonės atliktų matavimų, kuriose būtų paskaičiuotas sanitarinio mazgo plotas. Plotą nurodo apytiksliai – apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m). Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių atsiradimą įstaigoje. Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi etikos reikalavimų bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

6. Lukiškių TI-K langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas Lukiškių TI-K esančiose kamerose yra įrengiamas vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 16.7 punktu. Tai viena iš priemonių, skirta pataisos įstaigoje laikomų asmenų saugumo, savižudybių ir suicido prevencijai bei nuolatinei elgesio kontrolei užtikrinti. Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento Visuomenės sveikatos saugos kontrolės specialistai periodiškai atlieka operatyviąją valstybinę sveikatos saugos kontrolę, kurios metu išmatuoja oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose. Oro temperatūra atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punkto reikalavimus. Lukiškių TI-K įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra.

7. Atsakovas akcentavo, kad pasivaikščiojimo kiemeliai pastoviai valomi, esant būtinumui visada pabarstomi. Pasivaikščiojimo kiemelių valymo darbus atlieka kiemsargis. Taip pat, vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnio 1 dalimi, nemokant už darbą, nuteistieji gali būti įtraukti į pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų tvarkymo, taip pat į nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimo darbus. Todėl dalis nuteistųjų padeda tvarkyti Lukiškių TI-K teritoriją (taip pat ir pasivaikščiojimo kiemelius). Pasivaikščiojimo kiemeliuose švarą ir tvarką turi palaikyti ir patys suimtieji bei nuteistieji, pasibaigus pasivaikščiojimo laikui, tiek suimtieji, tiek nuteistieji privalo sutvarkyti pasivaikščiojimo kiemelį.

8. Lukiškių TI-K 1 – ojo, 2 – ojo, 3 - ojo gyvenamųjų korpusų, kur apgyvendinti visi suimtieji bei nuteistieji, statinių konstrukcijose asbesto nėra. Šiferio lakštais padengti tik I, II korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai. Asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, todėl jie į aplinką neišsiskiria ir sveikatai nepavojingi. Pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti prieš įsigaliojant nutarimui „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“. III – ojo korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrų šiferio padengimas pilnai pakeistas cemento pjuvenų (cetrio) plokšte, taip pat šiferio padengimas baigimas keisti ir I – ojo korpuso pasivaikščiojimo kiemeliuose.

9. Atsakovo manymu, pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atsakovas traktavo kaip nesąžiningą norą pasipelnyti valstybės sąskaita. Pasak atsakovo, nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 470 Eur neturtinei žalai atlyginti. Likusią skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

11. Teismas nurodė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje yra išaiškinta, kad pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, kad 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą, ir tais atvejais, kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą.

12. Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir nurodė, kad šis įsakymas nenumato, jog į 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.

13. Remdamasis Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K 168 paras kameroje Nr. 104, kurios plotas 7,38 kv. m dviese, t. y. pareiškėjui teko daugiau kaip 3,6 kv. m ploto. Jo skundo argumentai, kad turėjo tekti 5 kv. m ploto, yra nepagrįsti. Teismas akcentavo, kad atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (0,56 kv. m) vienam asmeniui teko daugiau kaip 3 kv. m kameros ploto. Teismas konstatavo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K nepažeidė pareiškėjo atžvilgiu nei nacionalinės teisės aktų, nei Konvencijos reikalavimų dėl vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamosios patalpos ploto.

14. Teismas nurodė, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose pareiškėjo buvimo metu buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą dalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Teismas pareiškėjo skundo argumentus dėl pažeistos ploto normos laikė nepagrįstais.

15. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, jog kamerose nebuvo atskirtas sanitarinis mazgas, teismas rėmėsi Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.5 punktu, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertino Lukiškių TI-K pateiktus duomenis ir nustatė, kad kai pareiškėjas buvo laikomas vienas, o kamerose buvo įrengtos užuolaidos, t. y. 2018 m. gegužės 11, 27 d., 2018 m. birželio 6 d., 2018 m. liepos 1 d., 2018 m. liepos 9 d., 2018 m. liepos 19 d., 2018 m. rugpjūčio 27 d., 2018 m. rugsėjo 9 ir 18 d., 2018 m. spalio 14 ir 23 d., buvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, kadangi kameroje buvo laikomas vienas, įrengus sanitarinio mazgo užuolaidą. Likusiu laikotarpiu, t. y. iš viso 157 paras, pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais, buvo pažeista.

16. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, jog kamerose nėra ventiliacijos, sklinda nemalonūs kvapai, teismas rėmėsi Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 17 punktu, pažymėjo, kad Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime nurodyta, jog kameros vėdinamos natūraliai per lengvai atidaromus ir vėdinimui pritaikytus langus. Be to, vadovaujantis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento patikrinimo aktuose nenustatyta pareiškėjo nurodytų Higienos normų reikalavimų pažeidimų. Pareiškėjas jokių duomenų skunde nurodytiems pažeidimams pagrįsti nepateikė. Teismas šiuos skundo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

17. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad Lukiškių TI-K pažeidė jo teises, ginčo laikotarpiu suteikdamas galimybę tik vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, teismas rėmėsi Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1, 2 dalimis ir darė išvadą, kad suėmimo vykdymo tvarką reglamentuojantys teisės aktai numatė suimtajam asmeniui teisę į kasdienį pasivaikščiojimą gryname ore, kurio trukmė diferencijuojama atsižvelgiant į suėmimo vykdymo tvarką reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas aplinkybes – ilgesni pasivaikščiojimai yra garantuojami asmenims, patenkantiems į specialias nustatytas asmenų kategorijas. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas neginčija, jog buvo suteikta galimybė kasdien po vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, be to, teismas nenustatė, kad Lukiškių TI-K kiltų pareiga užtikrinti ilgesnius pasivaikščiojimus dėl pareiškėjo amžiaus ar sveikatos būklės, todėl nagrinėjamu atveju neturėjo pagrindo konstatuoti jo teisių pažeidimo.

18. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, jog Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemeliai yra netvarkingi, purvini, stogeliuose yra asbesto, kenkiančio pareiškėjo sveikatai, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 3.1 punktu, pagal kurį nuo 2001 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Atsižvelgęs į tai, kad Lukiškių TI-K buvo įrengta ir veikė dar iki minėto nutarimo įsigaliojimo, teismas darė išvadą, kad šios įstaigos atžvilgiu nėra taikomos nuostatos, draudžiančios naudoti iš asbestcemenčio pagamintas medžiagas. Be to, Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime nurodyta, kad pastato konstrukcijose nėra asbesto, byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjo sveikatai buvo padaryta žala dėl pastarosios medžiagos. Jis tik abstrakčiai nurodė, kad asbestas kelia pavojų sveikatai ir žaloja, todėl argumentus dėl pastarojo buvimo teismas atmetė kaip neįrodytus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai dėl netvarkingų pasivaikščiojimo kiemelių yra abstraktūs ir neindividualizuoti, o teismas neturi pagrindo abejoti Lukiškių TI-K argumentais, kad kiemeliai tinkamai įrengti ir yra tvarkingi. Be to, ir patys nuteistieji turi pareigą rūpintis kiemelių tvarka ir švara. Patikrinimo aktuose tokių pažeidimų nenustatyta.

19. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad gultai yra pasenę, netvarkingi ir jais jau negalima naudotis, rėmėsi Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176, 14 punkto 6-9 papunkčiais ir darė išvadą, kad Lukiškių TI-K gultai yra įrengti laikantis teisės aktų reikalavimų, pranešime nurodoma, kad surūdijusių, perkrypusių ir girgždančių gultų nėra. Teismas neturėjo pagrindo abejoti šiais duomenimis. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, jog kreipėsi į atsakovą dėl netinkamos gultų kokybės ar prašė juos pakeisti.

20. Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K nustačius tam tikrus pažeidimus, jie yra šalinami. Administracija stengiasi sudaryti tinkamas laikymo sąlygas visiems asmenims. Pareiškėjas buvo laikomas tomis pačiomis sąlygomis kaip ir visi asmenys. Taip pat nėra pareiškėjo skundų dėl nurodytų netinkamų laikymo sąlygų tuo metu, kai jis buvo laikomas. Be to, pareiškėjo skundo argumentai yra abstraktūs ir nepakankamai individualizuoti dėl netinkamų laikymo sąlygų, todėl negali būti laikomi pagrįstais.

21. Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, įvertino anksčiau nustatytas aplinkybes ir darė išvadą, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K 157 paras buvo laikomas pažeidus jo teisę į privatumą naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais. Kitus skunde nurodytus pažeidimus teismas laikė nepagrįstais. Teismas konstatavo, kad dėl nustatyto privatumo ribojimo pažeidimo, pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą ir pripažino, kad jo teisė naudotis sanitariniais mazgais užtikrinant privatumą Lukiškių TI-K buvo pažeista. Teismo vertinimu, pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti nurodyta suma (7 500 Eur), o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma – 470 Eur.

III. 22. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

23. Atsakovas pažymi, kad teisės aktuose nėra numatyta, jog kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, taip pat nereglamentuojami sanitarinio mazgo vieta ir plotas, sanitarinio mazgo pertvaros plotis ir ilgis, praustuvės įrengimo aukštis. Atsakovas nurodo, kad įstaigos priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, o kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Atsakovas pažymi, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nenumatyta, jog kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Atsakovo teigimu, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, nes priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

24. Atsakovo manymu, atsižvelgiant į tai, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais, saugiu vykdymu, pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atsakovo teigimu, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veikla arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Atsakovas nurodo, kad nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

25. Pareiškėjas P. V. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, taip pat atmesti atsakovo apeliacinį skundą.

26. Pareiškėjas nurodo, kad buvo pažeistos jo teisės į privatumą, jis buvo laikomas kameroje – tualete. Pareiškėjas nesutinka, kad jo privatumas nebuvo pažeistas, kai kameroje buvo laikomas vienas, kadangi buvo stebimas pareigūnų per stebėjimo langelį. Be to, turėjo kęsti tualeto kvapą, nes tualetas buvo be ventiliacijos, vėdinti buvo galima tik atsidarius langą. Pareiškėjo teigimu, nebuvo užtikrintas pakankamas plotas kameroje, jam reikėjo gulėti lovoje vos ne visą parą. Gultai buvo skardiniai ir aprūdiję, kamerose drėgna, šviesa silpna. Dėl to pareiškėjas nurodo patyręs dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, fizinį skausmą. Taip pat pareiškėjas nurodo, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas Kasperovičiui iš Anykščių rajono policijos komisariato areštinės už laikymą orumą žeminančiomis sąlygomis (7 dienas) priteisė 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (EŽTT 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimas byloje Kasperovičius prieš Lietuvą).

27. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

28. Atsakovo manymu, atsižvelgiant į tai, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais, saugiu vykdymu, pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atsakovas nurodo, kad nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 29. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2018 m. balandžio 26 d. iki 2018 m. lapkričio 23 d., atlyginimo.

30. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 470 Eur neturtinei žalai atlyginti, konstatavęs, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis įkalinimo įstaigos kamerose esančiais sanitariniais mazgais iš viso 157 paras, o kitų pažeidimų, dėl kurių skundėsi pareiškėjas, nenustatė.

31. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

32. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

33. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

34. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, susijusius su pareiškėjo skundo ir prašymo nagrinėjimu, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).

35. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl per mažai jam tekusio ploto, atsakovo atstovo pateiktus įrodymus, kuriais buvo paneigtos minėtos pareiškėjo pretenzijos, pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma ginčo laikotarpiu atitiko minimalius teisės aktais reglamentuojamus reikalavimus. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas nuo 2018 m. balandžio 26 d. iki 2018 m. lapkričio 23 dienos. Atsakovo atstovo pateikti duomenys apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, plotą bei jose laikytų asmenų skaičių, patvirtina, kad visu ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko daugiau nei 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto tardymo izoliatoriaus kameroje. Taigi, pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistas nacionaliniuose teisės aktuose nustatytas minimalaus 3,6 kv. m ploto reikalavimas. Padarytas išvadas patvirtina byloje esanti medžiaga, o pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos įrodymų, kurie paneigtų šią pirmosios instancijos teismo išvadą.

36. Teisėjų kolegija minėtu aspektu taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017; 2020 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1069-575/2020 ir kt.). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2020 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1069-575/2020 ir kt.).

37. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir motyvais, kuriais buvo atmesti kiti pareiškėjo skundo argumentai, susiję su jo nusiskundimais dėl ventiliacijos trūkumo, pasivaikščiojimo gryname ore laiko, tvarkos pasivaikščiojimo kiemeliuose, stogeliuose esančio asbesto, gultų būklės. Pažymėtina, kad dėl šių nusiskundimų, kuriuos pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus, pareiškėjas apeliaciniame skunde konkrečiai nepasisako ir nedetalizuoja, todėl apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su teismo išvadomis dėl atmestų kitų pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui pateiktų nusiskundimų ir skundžiamo sprendimo motyvų nekartoja. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti, o savo apeliaciniame skunde pareiškėjas nepagrindė, kodėl netinkamai buvo įvertinti jo nusiskundimai minėtais aspektais. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis dėl minėtų pareiškėjo nusiskundimų, t. y. nesutiko su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas dėl minėtų nusiskundimų.

38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl teismo konstatuoto pažeidimo, susijusio su privatumo naudojantis sanitariniais mazgais pažeidimu, vertina, kad nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliaciniame skunde atsakovo atstovas, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo pareiškėjo teisės į privatumą, įtvirtintos inter alia (be kita ko, įskaitant) Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje, naudojantis tualetu Lukiškių TI-K kamerose pažeidimą. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais 157 paras, kai jis kamerose buvo laikomas ne vienas. Pažymėtina, kad sanitarinio mazgo zonose buvo įrengtos užuolaidos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai į teisės į privatumą pažeidimą neįtraukė likusio ginčo laikotarpio, kai pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas, o sanitarinio mazgo zonose buvo įrengtos užuolaidos. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3651-968/2020, 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-365-552/2020, 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-361-1062/2020).

39. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei sargybinių, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016 ir kt.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)).

40. Pažymėtina, kad šiuo atveju pareiškėjas nebuvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai vertino, jog tais atvejais, kai pareiškėjas buvo kamerose ne vienas, buvo pažeistas privatumas naudojantis tualetu. Aplinkybė, kad kamerose esančiame sanitariniame mazge buvo įrengta užuolaida ir sanitarinio mazgo patalpos atitvėrimas tik 1,5 m aukščio pertvara pagal susiklosčiusią teismų praktiką nėra pakankamas. Įvertinusi pateiktus atsakovo atstovo duomenis apie pareiškėjo laikymą įstaigoje, teisėjų kolegija atmeta atsakovo atstovo priešingus argumentus (t. y. kad sanitarinio mazgo įrengimas yra tinkamas, kai tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio, ir taip pat atitvertas užuolaida) kaip visiškai nepagrįstus, ir pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad sąlygomis, neužtikrinančiomis privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, pareiškėjas buvo laikomas nustatytomis dienomis.

41. Pareiškėjas nurodo, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas Kasperovičiui iš Anykščių rajono policijos komisariato areštinės už laikymą orumą žeminančiomis sąlygomis (7 dienas) priteisė 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (EŽTT 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimas byloje Kasperovičius prieš Lietuvą).

42. Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją (2007 m. spalio 24 d. nutarimas), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktika taikant įstatymus kitose administracinėse bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės visiškai identiškos, sprendžiant ginčą buvo taikyta ir aiškinta ta pati (tos pačios įstatymo redakcijos) įstatymo norma. Pažymėtina, kad kiekvienu atveju teisės norma yra taikoma konkrečių faktinių bylos aplinkybių ir iškeltų reikalavimų kontekste.

43. 2012 m. lapkričio 20 d. EŽTT paskelbė sprendimą byloje Kasperovičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 54872/08), kuriuo nustatė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio (kankinimo uždraudimas) pažeidimą dėl žeminančių orumą pareiškėjo laikymo sąlygų Anykščių rajono policijos komisariato areštinėje (7 dienas areštinės kamera neatitiko minimalių higienos normų, įrengimo bei eksploatavimo taisyklių reikalavimų (joje nebuvo įrengtas tualetas, praustuvas, kamera buvo be lango, o ventiliacija ir apšvietimas buvo blogas).

44. Palyginus EŽTT 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimu nustatytas faktines aplinkybes, kurios buvo reikšmingos sprendžiant prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo, ir šioje byloje nustatytas faktines aplinkybės, darytina išvada, jog jos nėra tapačios. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kaip jos buvo pažeistos, į pažeidimo trukmę ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir taip toliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos nustatymas priklauso nuo kiekvienos bylos aplinkybių, ji turi būti tinkamai individualizuota, atmestinas pareiškėjo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas turėjo besąlygiškai vadovautis pareiškėjo nurodytoje byloje priteista neturtinės žalos atlyginimo suma.

45. Vertinant apeliacinių skundų argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo (žalos dydžio ir atlyginimo būdo), pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

46. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad 157 paras pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose neužtikrinant jo privatumo naudojantis tualetu, kitų pažeidimų nenustatyta. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, jų trukmę ir į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad, priešingai, nei teigia atsakovo atstovas, pareiškėjui turi būti priteisiama neturtinė žala pinigais dėl Lukiškių TI-K padarytų pažeidimų.

47. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį ir jo trukmę, į tai, kad nenustatyta, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat jog būtent dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų (Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų) būtų pakenkta pareiškėjo psichinei ir fizinei sveikatai, jam sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui pagrįstai priteistas 470 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Atsakovo atstovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 470 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti. Pareiškėjas, prašydamas jam priteisti 7 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos dydis.

48. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, pripažįsta, kad pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliacinių skundų reikalavimai yra nepagrįsti, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo P. V. (P. V.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė