2018-02-21 Nr. AB-3555-3-64-3-02417-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-964-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02417-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–3), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 19 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas taip pat prašė teismo netaikyti senaties termino.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2010 m. liepos mėn. iki 2010 m. gruodžio mėn. buvo kalinamas Šiaulių TI nežmoniškomis sąlygomis. Pažymėjo, kad jis buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose turėjo praleisti 23 val. per parą, jose nebuvo galimybės pajudėti, trūko gryno oro. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad kamerose buvo šalta, drėgna, įsiveisęs pelėsis, sienų dažai atsilupę, nebuvo tinkamo apšvietimo, radijo taško ir televizijos antenos, elektros lizdų, elektros laidai buvo atviri, tualetas nebuvo atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, nebuvo šilto vandens. Be to, kamerose nebuvo galimybės išsiskalbti ir džiovinti drabužius, nebuvo spintelių ir lentynų daiktams susidėti, taip pat pakabų drabužiams, langai buvo be stiklų. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad kamerose buvo dviaukštės lovos, vandens čiaupai buvo netvarkingi, praustuvės surūdijusios, tualetas buvo tupimas, o iš jo lįsdavo graužikai (pelės). Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas teigė, kad dėl tokių netinkamų laikymo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, baimę, emocinius sutrikimus, pablogėjo jo nervinė sistema, atsirado nugaros skausmai, suprastėjo regėjimas, jis tapo irzlesnis, mažiau bendraujantis, t. y. patyrė neturtinę žalą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 27–33) prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti senaties terminą ir jo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį į tai, kad iš Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2016 m. lapkričio 10 d. pažymos Nr. 60/09-40314 matyti, jog pareiškėjas įstaigoje periodiškai buvo laikomas nuo 2010 m. liepos 8 d. iki 2010 m. gruodžio 14 d. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Atsižvelgęs į tai, vadovaudamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi ir 1.127 straipsnio 1 dalimi, Šiaulių TI prašė pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą, jį skaičiuojant nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos. Atsiliepime į pareiškėjo skundą Šiaulių TI taip pat pasisakė dėl pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygų, dėl kamerų atitikimo higienos reikalavimams ir kitų pareiškėjo skunde nurodytų argumentų bei teigė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė, jog jam buvo padaryta neturtinė žala.

II. 5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 5 d. sprendimu (b. l. 42–45) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas, visų pirma, nurodė, kad pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, jog Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2010 m. liepos mėn. iki 2010 m. gruodžio mėn. buvo laikomas pažeidžiant teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas, o iš byloje esančios 2016 m. lapkričio 10 d. pažymos Nr. 60/09-40314 teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2010 m. liepos 8 d. iki 2010 m. gruodžio 14 d. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.).

Atitinkamai atsakovas, atstovaujamas Šiaulių TI, prašo taikyti ieškinio senatį, todėl sprendžiant, ar atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, neveikimas (pozityvios pareigos nevykdymas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą. Atitinkamai teismas pažymėjo, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos.

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgęs į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y.

įvertinęs pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, teismas sprendė, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, t. y. pareiškėjas visą jo laikymo Šiaulių TI laikotarpį 2010 metais žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus. Todėl, įvertinęs tai, kad iš Šiaulių TI pareiškėjas išvyko 2010 m. gruodžio 14 d., teismas padarė išvadą, kad nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. sausio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Remdamasis minėtomis aplinkybėmis, atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2016 m. spalio 31 d. (pagal spaudą ant voko), t. y. praėjus beveik 6 metams po išvykimo iš Šiaulių TI, teismas konstatavo, jog pareiškėjas praleido 3 metų senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 8 d. iki 2010 m. gruodžio 14 d.

7. Kita vertus, teismas akcentavo, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, jog tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (rėmėsi LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (rėmėsi LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013). Tačiau teismas pažymėjo, kad aplinkybę, jog priežastys, dėl kurių buvo praleistas ieškinio senaties terminas, yra tokios svarbios, kad sudaro pagrindą šį terminą atnaujinti, turi, be kita ko, įrodyti šalis, kuri praleido terminą kreiptis į teismą ir siekia teisių apsaugos po senaties termino pabaigos, arba tokia aplinkybė turi būti nustatyta teismo.

Šiame kontekste teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde prašo senaties termino netaikyti, kadangi administracinėse bylose nei Lietuvoje, nei Europos Sąjungos teismuose tokiomis sąlygomis senaties terminas netaikomas. Atsižvelgęs į tai, teismas atkreipė dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo.

Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą. EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (rėmėsi EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimu byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, p. 51–52).

Šiuo aspektu teismas pabrėžė, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo, o pareiškėjas skunde nurodė, kad dvasinius išgyvenimus, nepatogumus patyrė buvimo Šiaulių TI metu 2010 metais, taigi apie savo teisių pažeidimus turėjo suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, tačiau per įstatymo numatytą 3 metų terminą į teismą nesikreipė. Taigi, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises.

Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo. Todėl, konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti.

III. 8. Pareiškėjas R. R. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 47), prašydamas panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 5 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neteisėtai apribojo ginčo laikotarpį iki 3 metų, kadangi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino šio straipsnio pažeidimams konstatuoti. Be to, nurodo, kad anksčiau kreiptis į teismą negalėjo, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai, kuriuose aiškinami europietiški kalinimo standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl jis ilgai negalėjo su jais susipažinti, nes tobulai moka tik Lietuvos valstybinę kalbą. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad nesutinka su visais pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais atmestas jo reikalavimas, kadangi toks atmetimas nemotyvuotas.

9. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 51–52) prašo jį atmesti. Šiaulių TI teigia, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 10. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2010 m. liepos mėn. iki 2010 m. gruodžio mėn. jis buvo kalinamas Šiaulių TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį.

11. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.124–1.135 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ir atsižvelgęs į tai, jog atsakovas, atstovaujamas Šiaulių TI, prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2016 m. spalio 31 d. (pagal spaudą ant voko), t. y. praleidęs senaties terminą. Šiaulių apygardos administracinis teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

12. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde teigdamas, jog Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino šio straipsnio pažeidimams konstatuoti, be to, jis anksčiau kreiptis į teismą negalėjo, kadangi EŽTT nutarimai, kuriuose aiškinami europietiški kalinimo standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą.

13. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl senaties taikymo negalimumo bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia, pažymi, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o pats Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą. Todėl ieškinio senaties terminai iš principo yra pateisinamas teisės kreiptis į teismą apribojimas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. birželio 7 d. sprendimą byloje Stagno prieš Belgiją). Taigi, sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų gali ir turi būti taikoma nacionalinė teisė, juolab kad ji numato ir galimybę praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti. Atitinkamai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

14. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjamos kategorijos bylose, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindo kitaip vertinti senaties termino eigos pradžią.

15. Byloje nustatyta, jog pareiškėjas kreipėsi dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį, kuriam jau buvo pasibaigęs senaties terminas.

16. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises, ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

17. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., LVAT 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi, įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

18. Nagrinėjamu bylos apsektu pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai padarė išvadą, kad byloje nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą, tokių aplinkybių nenustatė ir teismas.

19. Apelianto teiginius dėl senaties termino netaikymo, nes EŽTT sprendimai neišversti į lietuvių kalbą, teisėjų kolegija vertina kritiškai, kadangi pareiškėjas neturtinę žalą iš esmės grindė Lietuvos higienos normų ir kitų Lietuvos teisės aktų atitinkamais straipsniais, o paduodamas skundą teismui, skundo teismui padavimo laiko nesiejo su jokiu konkrečiu EŽTT sprendimu.

20. Taigi, pirmosios instancijos teismui nepripažinus, kad senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatomis, skundas pagrįstai atmestas. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog toks skundo atmetimo pagrindas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas netenkinti skundo reikalavimų.

21. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis nesutinka su visais pirmosios instancijos teismo argumentais, šio savo teiginio pareiškėjas nedetalizuoja ir konkrečiai nenurodo, su kokiais dar pirmosios instancijos teismo argumentais jis nesutinka, todėl šis pareiškėjo teiginys atmestinas kaip nepagrįstas.

22. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė