2023-01-04 Nr. AB-355-3-62-3-01222-2021-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-27-1188/2023

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01222-2021-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. sausio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės (teisių perėmėjas po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnyba), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės 10 000 Eur neturtinei žalai, kilusiai dėl netinkamų kalinimo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir LAVL, atsakovo atstovas), atlyginti ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad atskirais laikotarpiais nuo 2019 m. iki 2021 m. buvo laikomas LAVL netinkamomis sąlygomis. Laikino sulaikymo kamerose pareiškėjas buvo laikomas ilgiau nei 5 valandas. Šiose kamerose suoliukų buvo įrengta mažiau, nei buvo laikoma nuteistųjų, todėl reikėjo stovėti, o patalpose trūko oro. Kamerose nebuvo tualeto, o pareigūnai neturėjo laiko nuvesti iš laikino sulaikymo kamerų į tualetą. Taip pat kamerose nebuvo vandens, o pareigūnai nesudarė galimybės atsigerti. Kratos buvo atliekamos pilnai išrengiant, kratų kambario durys būdavo atidarytos, o kratų metu patalpoje likdavo kitas nuteistasis. Pareiškėjui nebuvo išduotos higienos priemonės, t. y. muilas, dantų pasta, tualetinis popierius. Kamerose nebuvo užtikrintas minimus 5 kv. m plotas, kadangi ankštose kamerose buvo laikoma iki 3 nuteistųjų. Kamerose nebuvo stalų ir užuolaidų. Neturėdamas stalo, pareiškėjas negalėjo rašyti, valgė lovoje. Dėl tokių netinkamų sąlygų LAVL pareiškėjas patyrė pažeminimą, dvasines kančias, neigiamus išgyvenimus.

3. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovo atstovas patikslino, kad pareiškėjas LAVL buvo laikomas laikotarpiais nuo 2019 m. spalio 14 d. iki 2019 m. spalio 17 d., nuo 2020 m. rugpjūčio 24 d. iki 2020 m. rugpjūčio 27 d. ir nuo 2021 m. balandžio 12 d. iki 2021 m. balandžio 15 d. Pareiškėjas į LAVL atvyko 2019 m. spalio 14 d. 15 val. 10 min.; 2020 m. rugpjūčio 24 d. 14 val. 15 min.; 2021 m. balandžio 12 d. 13 val. 40 min. Statistika, kada konkrečiai suimtieji (nuteistieji) iš laikino sulaikymo kamerų perkeliami į gyvenamąsias patalpas LAVL nevedama, galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Pareiškėjui atvykus į LAVL, jis buvo nuvestas į Priėmimo-skubios pagalbos skyriaus laikino sulaikymo kamerą, iki kol bus įforminti visi reikalingi dokumentai, atlikta krata ir gydytojo apžiūra. Suimtajam (nuteistajam) paprašius pareigūnai jį nuveda į tualetą, sudaro galimybę atsigerti vandens. Pareiškėjo teiginiai, kad jis buvo per ilgai laikomas laikino sulaikymo kameroje, negalėjo pasinaudoti tualetu ar atsigerti vandens yra niekuo nepagrįsti ir deklaratyvūs, kadangi pareiškėjas tiksliai nenurodė, kada buvo per ilgai laikomas laikino sulaikymo kameroje, taip pat neįvardina pareigūnų, kurie atsisakė nuvesti jį į tualetą ar sudaryti sąlygas atsigerti vandens. Pareiškėjas dėl kratų atlikimo pretenzijų neturėjo ir tai patvirtino savo parašu ant kratos protokolų. Pareigūnai, atlikdami kratas, vadovaujasi galiojančiais teisės aktais, o pareiškėjo teiginys, kad LAVL kratos buvo atliekamos netinkamai yra tik pareiškėjo asmeninė nuomonė.

5. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginys dėl gyvenamojo ploto trūkumo yra deklaratyvus, kadangi pareiškėjo buvimo laikas LAVL buvo labai trumpas. Pareiškėjas nenurodė, kokie nepatogumai jam dėl to kilo.

6. Atsakovo atstovas teigė, kad pareiškėjui buvo sudarytos galimybės susidėti daiktus tam skirtoje spintelėje. LAVL spintelės įrengtos su tvirtu ir plačiu stalviršiu, ant kurio patogu valgyti, rašyti. LAVL yra teikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, todėl siekiant užtikrinti gydomųjų skyrių higieną, sterilumą ir tvarką bei prieinamumą prie paciento teikiant būtinąją medicinos pagalbą, patalpose kietasis inventorius apribotas laikantis minimalių reikalavimų.

7. Atsakovo atstovas nurodė, kad užuolaidos LAVL buvo pakabintos 2020 m. sausio mėnesį. Pareiškėjas prašymą dėl higienos priemonių išdavimo pateikė 2020 m. rugpjūčio 25 d., o 2020 m. rugpjūčio 27 d. (po 2 dviejų dienų) etapu išvyko į pataisos namus. Apklausus LAVL darbuotojus nenustatyta, kad būtiniausi asmens naudojami higienos reikmenys (tualetinis popierius ir muilas) pareiškėjui nebuvo išduoti.

8. Atsakovo atstovas akcentavo, kad pareiškėjas, apibūdindamas tariamai patirtą neturinę žalą, apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu ir grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio.

II. 9. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo R. M. skundą patenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo atstovo 100 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo šios sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2021 m. birželio 14 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

10. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, kad laikinojo sulaikymo kamerose pareiškėjas buvo laikomas ilgiau nei 5 valandas, jam trūko oro, nebuvo tualeto, o sėdimų vietų įrengta mažiau, nei laikoma nuteistųjų ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 patvirtintų Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 4 ir 11 punktais, konstatavo, kad atsakovo atstovas nepateikė duomenų, kiek laiko pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas laikino sulaikymo kameros, kiek šiose kamerose buvo įrengta vietų, kiek jose buvo laikoma nuteistųjų ir koks šių kamerų įrengimas. Nustatęs tai ir vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas padarė išvadą, kad 2019 m. spalio 14 d., 2020 m. rugpjūčio 24 d. ir 2021 m. balandžio 12 d. pareiškėjas LAVL laikino sulaikymo kamerose buvo laikomas ilgiau nei 5 valandas, o vietų šiose kamerose buvo įrengta mažiau, nei buvo laikoma nuteistųjų. Teismas konstatavo, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į orias laikymo sąlygas laikino sulaikymo kamerose. Tačiau, teismas, nustatęs, jog teisės aktai nereglamentuoja laikino sulaikymo kamerų įrengimo reikalavimų, atmetė pareiškėjo skundo argumentą dėl to, kad laikino sulaikymo kamerose nebuvo įrengti tualetai.

11. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl to, kad kamerose nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. spalio 20 d. iki 2020 m. sausio 20 d.) 111.4 punktu, kuriame nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m, ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 2.4 punktu, kuriame nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas LAVL negali būti mažesnis kaip 7 kv. m, teismas, nustatęs, jog teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, padarė išvadą, kad, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas jos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus. Atsižvelgęs į tai, kad objektyvių duomenų apie LAVL kamerose buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, teismas vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą skaičiavo konkrečios kameros, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinęs iš miegamųjų vietų skaičiaus. Remdamasis bylos duomenimis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2020 m. rugpjūčio 24 d. iki 2020 m. rugpjūčio 27 d. kameroje Nr. 306 nebuvo užtikrinta minimali 7 kv. m ploto norma, kadangi iš viso 3 paras pareiškėjui trūko 0,83 kv. m ploto.

12. Teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentą, kad LAVL kamerose nebuvo įrengtos užuolaidos, nes teisės aktai nenumato, jog LAVL kamerų tipo patalpose ant langų turi būti įrengtos užuolaidos. Be to, teismas nustatė, jog LAVL kamerose užuolaidos vis dėlto buvo pakabintos 2020 m. sausio mėn.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, kad kamerose nebuvo stalų, todėl pareiškėjas neturėjo ant ko rašyti, o valgė lovoje, pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog LAVL pagal savo režimą yra priskirtina laisvės atėmimo bausmę vykdančioms pataisos įstaigoms, todėl šioms įstaigoms keliami teisės aktų reikalavimai taip pat taikytini ir LAVL. Teismas nurodė, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose nustatyta, kad pataisos įstaigos bendrabučio tipo ir kamerų tipo patalpose turi būti įrengtas stalas. Teismas, nustatęs, jog kamerose stalų nebuvo, konstatavo neteisėtus LAVL veiksmus. Tačiau, teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, konstatavo, kad, nustačius, jog LAVL nuteistieji rašė ir valgė prie tam pritaikytų spintelių, o pareiškėjas LAVL buvo laikomas itin trumpais laikotarpiais, negalima teigti, jog pareiškėjas dėl nustatytos aplinkybės patyrė neturtinę žalą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme.

14. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl to, jog jam nebuvo išduotos higienos priemonės (muilas, dantų pasta, tualetinis popierius), vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-132 patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 4–5 punktais, Ligoninės direktoriaus 2018 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. V-88 patvirtinto Asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 3 ir 14 punktais. Teismas, nustatęs, kad atsakovo atstovas, nurodęs, jog pareiškėjo prašymas dėl higienos priemonių išdavimo buvo gautas 2020 m. rugpjūčio 25 d., o iš LAVL pareiškėjas išvyko 2020 m. rugpjūčio 27 d., dėl to LAVL neturi duomenų, jog pareiškėjas nebuvo aprūpintas higienos priemonėmis, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje ne kartą pažymėta, jog pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su tinkamų kalinimo sąlygų užtikrinimu, tenka atsakovo atstovui. Todėl teismas, nustatęs, jog atsakovo atstovas, atsikirsdamas į pareiškėjo skundo argumentus, nepateikė įrodymų apie higienos priemonių išdavimą pareiškėjui pagal jo 2020 m. rugpjūčio 25 d. prašymą, konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2020 m. rugpjūčio 25 d. iki 2020 m. rugpjūčio 27 d. pareiškėjas nebuvo aprūpintas higienos priemonėmis. Teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus dėl jo neaprūpinimo higienos priemonėmis kitais laikotarpiais, nes byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų teikęs prašymus dėl higienos priemonių išdavimo.

15. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su krata, vadovavosi Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. V-88 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 141.1, 142, 143, 145 punktais. Nustatęs, jog kratų metu pareiškėjas pretenzijų nereiškė, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas šiuo atveju LAVL neteisėtus veiksmus grindė tik savo nuomone apie kratų atlikimą, tačiau nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su pareiškėjo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas pareiškėjui nesuteikė. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas skunde nenurodė, kada tiksliai ir kokie pareigūnai jam atliko kratą, kas, kada ir kokiomis aplinkybėmis jį, kai jis buvo nuogas, stebėjo. Pareiškėjas šiuos skundo argumentus dėstė deklaratyviai ir abstrakčiai, nenurodė, kokia žala jam dėl to kilo. Todėl teismas konstatavo, jog pareiškėjas šiuo atveju neįrodė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

16. Teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus dėl pareigūnų netinkamo elgesio (buvo užsiėmę, nenuvedė iš laikino sulaikymo kamerų į tualetą ir atsigerti vandens), nes pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių pažeidimo aplinkybių, nedetalizavo, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai. Teismas pažymėjo, kad bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.

17. Teismas, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, 6.271 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, apibendrino, jog LAVL iš viso 3 paras kameroje Nr. 306 neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, 2 paras neaprūpino pareiškėjo higienos priemonėmis, 3 kartus pažeidė pareiškėjo teisė į orias laikymo laikino sulaikymo kamerose sąlygas.

18. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, jog pareiškėjas dėl LAVL neteisėtų veiksmų patyrė pažeminimą, dvasines kančias, neigiamus išgyvenimus, teismas nurodė, jog byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Teismas nenustatė, jog pareiškėjui nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio pareiškėjas nepateikė. Atsižvelgęs į tai ir įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos, teismas pripažino, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

19. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kuri grindžiama Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, atsižvelgęs į byloje konstatuoto pažeidimo trukmę ir mastą (3 paras pareiškėjui trūko 0,83 kv. m ploto; 2 paras nebuvo išduotos būtiniausios higienos priemonės; 3 kartus buvo pažeista pareiškėjo teisė į orias laikymo laikino sulaikymo kamerose sąlygas), padarė išvadą, kad tokiu atveju yra būtina priteisti neturtinę žalą pinigais.

20. Teismas, įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgęs į teismų praktiką, nenustatęs, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės ar atsakovo atstovas sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgęs į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais nusprendė, jog pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas iki 100 Eur.

21. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, CK 6.37 straipsnio 2 dalimi bei 6.210 straipsnio 1 dalimi ir nustatęs, kad administracinė byla buvo iškelta 2021 m. birželio 14 d., nuo šios dienos priteisė pareiškėjui ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už prievolę atlyginti neturtinę žalą iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III. 22. Pareiškėjas R. M. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –skundą tenkinti visiškai.

23. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, konstatavęs pareiškėjo skunde nurodytus LAVL padarytus pažeidimus (3 paras kameroje Nr. 306 nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, 2 paras pareiškėjas nebuvo aprūpintas higienos priemonėmis, 3 kartus buvo pažeista pareiškėjo teisė į orias laikymo laikino sulaikymo kamerose sąlygas), sumažino pareiškėjo prašomą priteisti neturtinės žalos dydį iki 100 Eur, o toks teismo sprendimas neatgraso atsakovo atstovo dėl žmogaus teisių pažeidimų darymo ateityje. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovo atstovo neteisėti veiksmai, kuriuos konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, sukėlė pareiškėjui dvasines kančias, neigiamus išgyvenimus, depresiją, pareiškėjas tapo uždaras, greitai supyksta, jaučia baimę, emocinę depresiją, ir taip pareiškėjas jaučiasi iki šiol.

24. Atsakovo atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

25. Atsakovo atstovas, sutikdamas pirmosios instancijos teismo sprendimu, jame išdėstytais motyvais, kurių pagrindu pareiškėjo skundas buvo iš dalies patenkintas, teigia, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai išanalizavo ginčo šalių argumentus, į bylą pateiktus įrodymus, teismų praktiką, dėl ko priėmė objektyvų, pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių. Nėra pagrindo pagal pareiškėjo apeliacinį skundą keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 20. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo pareiškėjo R. M. skundo reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti pagal CK 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų LAVL buvo patenkintas iš dalies, priteisiant pareiškėjui 100 Eur ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo šios sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2021 m. birželio 14 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, pagrįstumas ir teisėtumas.

26. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas už nustatytus LAVL padarytus pažeidimus priteisė nepagrįstai per mažą neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino kokią įtaką nustatyti LAVL padaryti pažeidimai jam padarė.

27. Pirmiausia, teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, o pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuris buvo priimtas byloje, kuri buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme, patikrinimas teisės ir (ar) fakto klausimais.

28. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų LAVL pažeidimų, neginčija ir to, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų, o nesutinka su pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžiu.

29. Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžia savo išvadas, o kurie įrodymai atmetami, kurie pareiškėjo skundo argumentai tenkinami, kurie atmetami, o pareiškėjas apeliaciniame skunde nieko nepagrįsdamas ir tik deklaratyviai teigia, jog visais laikotarpiais, kuriais buvo laikomas LAVL, buvo pažeistos jo teisės į teisės aktų nustatytus reikalavimus atitinkančias laikymo LAVL sąlygas, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu ginčo teisinio reguliavimo ir faktinių aplinkybių vertinimu, padarytomis išvados dėl pareiškėjo skundo reikalavimo pagrįstumo.

30. Atsižvelgusi į tai, nenustačiusi pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimų pagrindų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 str. 2 d.) bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos (ABTĮ 140 str. 2 d.), teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.), t. y. apeliacine tvarka tikrinant tai, ar pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais yra pagrindas keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

31. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, pirmiausia pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

32. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra pripažinus skundo reikalavimo pagrįstumą nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nustatytus pažeidimus (nuo 2020 m. rugpjūčio 24 d. iki 2020 m. rugpjūčio 27 d. kameroje Nr. 306 pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali 7 kv. m gyvenamojo ploto norma, laikotarpiu nuo 2020 m. rugpjūčio 25 d. iki 2020 m. rugpjūčio 27 d. pareiškėjas nebuvo aprūpintas higienos priemonėmis, 2019 m. spalio 14 d., 2020 m. rugpjūčio 24 d. ir 2021 m. balandžio 12 d. pažeista pareiškėjo teisė į orias laikymo laikino sulaikymo kamerose sąlygas), jų pobūdį, trukmę ir intensyvumą, pareiškėjo ginamų vertybių pobūdį, pareiškėjo patirtus skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus nepatogumus, teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.), tai, jog byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad atsakovo atstovas sistemingai pažeidinėjo pareiškėjo teises, ar duomenų, pagrindžiančių, kad dėl konstatuotų pažeidimų būtų pakenkta pareiškėjo sveikatai tokiu būdu, kaip nurodyta pareiškėjo apeliaciniame skunde, ar duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjui buvo sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, daro išvadą, kad pareiškėjui priteista 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma yra proporcinga ir pakankama pareiškėjo neigiamiems išgyvenimams kompensuoti.

34. Nors pareiškėjas prašo, kad jam būtų priteistas 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui nagrinėjamu atveju turi būti priteista būtent tokio dydžio kompensacija. Pažymėtina, kad pareiškėjui priteistinos kompensacijos dydis atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą panašiose bylose (žr., pvz., 2022 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-315-552/2022).

35. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis